Paveldėjimo ir darbo teisės, prievolių vykdymas

KLAUSYMAI 1. Paveldėjimo teisė 2. Darbo sutarties sąvoka, turinys ir sudarymo tvarka 3. Prievolių vykdymas 1. DARBO SUTARTIES SĄVOKA, TURINYS IR SUDARYMO TVARKA Konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą, žmonės realizuoja sudarydami darbo sutartis su darbdaviais. Ūkininkavimo rinkos metodų sąlygomis išaugo darbo sutarties, kaip pagrindinio darbo santykių reguliavimo instrumento vaidmuo. Pasaulio civilizacija nežino geresnės darbo laisvės įkūnijimo darbo santykiais teisės formos, kaip darbo sutartis, kuri, viena vertus, suteikia galimybes kiekvienam asmeniui atlikti labiausiai jo interesus atitinkantį darbą, kita vertus, - atsižvelgia į darbdavio poreikius, pageidavimus pasirinkti jam tinkamus pagal kvalifikaciją ir sveikatos būklę darbuotojus. (Čiočys, 2002, p.180) 1.1. Darbo sutarties sąvoka ir turinys Naują darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo bendrąją tvarką nustato DK. Plačios darbo sutarties galimybės glūdi jos apibrėžime. Darbo sutartis yra piliečių teisės į darbą realizavimo būdas. Darbo kodekse darbo sutartis yra apibrėžiama kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Taigi pagrindinis darbo sutarties požymis yra tas, kad viena sutarties šalis (darbuotojas) kitos šalies (darbdavio) yra priimamas į darbą ne konkrečiai užduočiai atlikti, kaip yra civilinėje sutartyje (pvz. rangos, autorinėje, paslaugų), o vykdyti tam tikrai darbo funkcijai. Pažymėtina, kad darbuotojas, atlikdamas pagal šią sutartį tam tikrą darbo funkciją (apibrėžtos profesijos, specialybės, kvalifikacijos ar tam tikrose pareigose), privalo laikytis tam tikros vidaus darbo tvarkos, o darbdavys privalo vykdyti visus įsipareigojimus ir užtikrinti sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. (Dambrauskienė, 2004, p. 364) Visi įmonėje, įstaigoje organizacijoje atleikami darbai, kuriuos fizinis asmuo dirba susitaręs su darbdaviu ar jo įgaliotu asmeniu, turi būti įforminami darbo sutartimi. Ši nuostata netaikoma darbams, atleikamiems pagal autorines sutartis, ir fiziniams asmenims, turintiems patentą šiems darbams atlikti.( Mirončikienė, 2001, p. 63) Apibendrinant darbo sutarties sąvoką, galima pasakyti, kad: 1. tai dvišalis susitarimas, numatantis tarpusavio teises ir pareigas; 2. darbuotojas įsipareigoja personaliai atlikti tam tikrą darbo funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu, nepavedant jos kitam asmeniui; 3. darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams; 4. tai atlygintina sutartis, pagal kurią darbdavys privalo mokėti darbuotojui už darbą sulygtą atlyginimą; 5. darbo sąlygas šalys gali nustatyti savo susitarimu, jeigu jos neprieštarauja teisės aktams ir kolektyvinei sutarčiai ir jei jos yra geresnės už numatytas nurodytuose dokumentuose. (Čiočys, 2002, p.181) Tam, kad būtų sudaryta darbo sutartis, darbuotojas ir darbdavys turi susitarti keletu iš principo svarbių klausymų, kurie sudaro darbo sutarties turinį, t.y. jos šalių sulygtas sutarties sąlygas, apibrėžiančias šalių teises ir pareigas. Darbo sutarties sąlygos gali būti skirstomos į sąlygas, sulygtas pačių šalių susitarimu ir į sąlygas, nustatytas darbo įstatymų ir kitų norminių teisės aktų. Sąlygos, kurias parengia susitariančios šalys, skirstomos į būtinąsias ir papildomas. Pirmoji iš būtinųjų salygų yra darbuotojo darbo vieta, t.y. įmonė, įstaiga, organizacija, jos struktūrinis padalinys pagal darbovietės buvimo vietą, o ne pagal darbo funkcijų atlikimo vietą. Tai reiškia, kad darbuotojas gali būti panaudojamas bet kokiame struktūriniame padalinyje (ceche, skyriuje, laboratorijoje), esančiame toje pačioje darbovietėje. Todėl labai svarbu sudarant darbo sutartį nurodyti ne vien darbovietę, o konkrečią darbo vietą, t.y. įmonės padalinį. Šalims susitarus darbo sutartyje gali būti patikslintas konkretus mechanizmas arba agregatas, su kuriuo savo darbo funkcijas atliks darbuotojas. Kuo tiksliau yra apibrėžiama darbo vieta, tuo labiau konkretizuojamos darbuotojo darbo pareigos, darbo sąlygos, priklausančios lengvatos, tuo mažiau darbdavys turi galimybių perkelti darbuotoją be jo sutikimo į kitą įmonės padalinį. Antroji sąlyga, dėl kurios būtina susitarti, - tai darbo funkcijos nustatymas, kitaip tariant, reikia sulygti, kuo ir kokį darbą darbuotojas dirbs. Darbo funkcija apibrėžiama nustatant, pagal kokią profesiją, specialybę ir kvalifikaciją darbuotojas dirbs arba kokias jis eis pareigas. Sutartyje reikia nurodyti konkrečias pareigas, kad darbdavys negalėtų reikalauti, jog darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartyje. Kylant abejonėms dėl darbo funkcijos neapibrėžtinumo, prie sutarties gali būti pridėta iš anksto parengta pareigybės instrukcija. Darbo apmokėjimas nėra priskiriamas prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų, nors darbo sutartyje ir reikalaujama nurodyti konkrečią darbo užmokesčio sumą, kuri neturi būti mažesnė už valstybės nustatytą minimalią mėnesinę algą. (Čiočys, 2002, p. 182) Darbo sutarties turinys yra darbuotojo ir darbdavio susitarimu nustatytos jų teisės ir įsipareigojimai. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį palyginti su ta, kurią nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.( Mirončikienė, 2001, p. 64) 1.2. Darbo sutarties sudarymo tvarka Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę šios sutarties formą. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo darbuotojui leidžia pradėti dirbti tik tada, kai darbo sutartis yra įforminta, t.y. sudaryta dviem egzemplioriais ir pasirašyta darbdavio bei darbuotojo. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale, kurio formą ir darbo sutarčių registravimo taisykles Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su būsimojo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais lokaliniais norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbo sąlygas. (Mirončikienė, 2001, p. 66) Darbo sutartis dažniausiai sudaroma neapibrėžtam laikui (neterminuota). Neterminuotoje darbo sutartyje nėra aptartas jos veikimo laikas, t.y. ji sudaroma nuolatiniam darbui arba apskritai terminas nenustatomas. Neterminuota darbo sutartis tęsiasi tol, kol panorės sudariusios šalys. Sudarydamos darbo sutartį, šalys gali nustatyti jos galiojimo terminą. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip 5 metams. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo (tam tikro darbo užbaigimas, nustatytos užduoties įvykdymas, laikinai pavaduojamo darbuotojo sugrįžimas į darbą ir kt.) Sudaryti terminuotą darbo sutartį reikia ir tada, kai įstatyme numatyta, kad darbuotojas, ilgą laiką nedirbantis, išsaugo teisę į darbo vietą. (Čiočys, 2002, p.185) Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Siekiant sudaryti sąlygas darbdaviui parinkti labiausiai kvalifikuotus darbuotojus, taip pat darbuotojui pageidaujant patikrinti, ar darbas, į kutį jis pretenduoja, jam tiks, sudarant darbo sutartį leidžiama sulygti dėl išbandymo (DK 105 str.). Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje. Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Išbandymas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, nenustatomas priimant į darbą asmenis: iki aštuoniolikos metų; pareigoms konkurso arba rinkimų būdu, taip pat išlaikiusius kvalifikacinius egzaminus pareigoms eiti; darbdavių susitarimu perkeliamus dirbti į kitą darbovietę; kitais darbo įstatymuose numatytais atvejais. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesisi. Įstatymų numatytais atvejais norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, gali būti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet ne ilgesni kaip šeši mėnesiai. Į išbandymo terminą neįskaitomi laikotarpiai, kai darbuotojas nebuvo darbe. Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos. Jei išbandymas yra nustatytas norint patikrinti, ar darbas tinka darbuotojui, išbandymo įvertinimas priklauso nuo darbuotojo valios. Per išbandymo terminą darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris dienas. Kai išbandymo terminas yra pasibaigęs, o darbuotojas tebedirba, nutraukti darbo sutartį leidžiama tik bendraisiais pagrindais, nustatytais DK. Darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis dirbti pateiktų asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą. Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu, sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis pateiktų išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus. (Dambrauskienė, 2004, p. 366) 2. PRIEVOLIŲ VYKDYMAS Žodis „prievolė“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „obligatio“ – įsipareigojimas. Prievolė yra viena iš civilinių teisinių santykių rūšių, todėl jai būdingi visi civilinių teisinių santykių bruožai. Kartu prievolėms būdingi ir specifiniai požymiai. Prof. V. Mikelėno teigimu, iš romėnų teisės atėjęs prievolės apibrėžimas reikšmingas tuo, kad atskleidžia tris pagrindinius prievolės požymius: pirma, prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko – civilinis teisinis santykis; antra, kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos; trečia, už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos (Mikelėnas, 2002, p. 16). 2.1. Prievolių vykdymo samprata Prievolės vykdymas – tai atlikimas arba neatlikimas tam tikrų veiskmų, kuriuos privalo atlikti ar neatlikti skolininkas kreditoriaus reikalavimu. Šiuos veiksmus nustato sutartis arba įstatymas. Prievolė turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais. Prievolė turi būti vykdoma kokybiškai, nustatytoje vietoje ir nustatytu terminu. Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, turi būti įvykdyta: 1) prievolė perduoti pagal individualius požymius apibūdintą daiktą daikto buvimo vietoje prievolės atsiradimo momentu; 2) prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą – daikto buvimo vietoje; 3) prievolė perduoti pagal rūšies požymius apibūdintą daiktą – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje; 4) piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu; 5) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. (Dambrauskienė, 2004, p. 210) Dažniausiai prievolės vykdymas yra aktyvūs asmens veiksmai. Pavyzdžiui, paskolos gavėjas privalo grąžinti pasiskolintą pinigų sumą ar rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, asmuo, viešai pažadėjęs sumokėti atlyginimą, privalo jį sumokėti asmeniui, atlikusiam veiksmą, už kurį buvo pažadėtas atlyginimas, saugotojas turi saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, rentos mokėtojas moka rentą ar kitaip išlaiko rentos gavėją ir pan. Kartais prievolės vykdymas asmeniui yra kartu ir jo profesinė veikla. Pavyzdžiui, gydytojas teikia medicinos paslaugas pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį, advokatas teikia teisines konsultacijas pagal teisinės pagalbos sutartį, turto arba verslo vertintojas nustato prekių ar kito turto vertę, anstolis vykdo išieškojimą pagal sutartį su išieškotoju ar pan. Klientai, kurie kreipiasi į tokius asmenis, tikisi, kad jie turi specialių žinių ir atliks savo darbą, kaip dera profesionalams. Todėl profesinę veiklą vykdantys asmenys turi elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai. Šalis, kuriai prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.(Ambrasienė, 2006, p. 27) 2.2. Tinkamas prievolės vykdymas Tinkamo prievolės vykdymo principas įtvirtintas CK 6.38 straipsnio 1 dalyje. Jis reiškia, kad šalies atliekami veiskmai turi tiksliai atitikti prievolės sąlygas pagal subjektą, būdą, vietą, terminus, jos objektui keliamus kokybės, kiekio, asortimento, komplektiškumo reikalavimus bei kitus įstatymų ir sutarties nurodymus. Jeigu šios sąlygos nėra aptartos, prievolė turi būti vykdoma laikantis bendrųjų teisės principų. Visi veiksmai, kuriuos turi atlikti skolininkas, yra reikšmingi kreditoriui, todėl jie įgauna lygiavertį vaidmenį vertinant, ar prievolė įvykdyta tinkamai. Tik tuomet, kai atlikti veikmai (ar neveikimas) tiksliai atitinka teisinį prievolės turinį – šalių teises ir pareigas, laikoma, kad prievolė įvykdyta tinkamai. Tinkamai įvykdyta prievolė bei iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos pasibaigia (CK 6.123 str). Tam, kad prievolės įvykdymas būtų užfiksuotas ir šalys išvengtų galimų ginčų dėl to, ar tinkamai buvo įvykdyta prievolė, priėmimo faktą svarbu fiksuoti dokumentiškai. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką arba dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Tokio pakvitavimo forma nėra nustatyta, tačiau dėl to, kad prievolės įvykdymas yra laikomas sandoriu, darytina išvada, jog pakvitavimui turi būti taikomos bendros rašytinę sandorių formą reglamentuojančios taisyklės. (CK 1.73 str.). Tai gali būti, pavyzdžiui, kreditoriaus ranka parašytas raštelis, kurio turinys leistų padaryti išvadą dėl prievolės įvykdymo tinkamumo.(Ambrasienė, 2006, p. 30) 2.3. Prievolės įvykdymo subjektai Prievolės šalys yra kreditorius ir skolininkas. Paprastai šie asmenys yra ir prievolės įvykdymo subjektai. Tai būna, kai skolininkas asmeniškai įvykdo prievolę kreditoriui. Tačiau kartais prievolė turi būti įvykdyta kitam asmeniui, nes taip šalių buvo susitarta arba tai nustato įstatymas, arba nusprendė teismas. Gali būti, kad prievolę įvykdo ne pats skolininkas, o trečiasis asmuo. Tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar prievolė bus laikoma įvykdyta tinkamai, ar ne. Kad trečiasis asmuo prievolę įvykdė tinkamai, nebus laikoma, jeigu asmeninę skolininko pareigą įvykdyti prievolę nustato šalių susitarimas arba tai lemia pačios prievolės esmė. Pavyzdžiui, pirkėjui nėra svarbu, kas perduos pagal pirkimo-pardavimo sutartį įgytą daiktą, pats pardavėjas ar kitas asmuo. Tokiu atveju pirkėjas suinteresuotas gauti daiktą, dėl kurio perdavimo susitarė, perduodantis asmuo čia neturi reikšmės. Pardavėjas bus asmeniškai įpareigotas perduoti sutarties objektą tik tuomet, jeigu tokia jo pareiga bus nustatyta sutartimi. Tačiau kai kurios prievolės pagal savo esmę negali būti laikomos tinkamai įvykdytos, jeigu jas įvykdo kitas asmuo. (Ambrasienė, 2006, p. 33) 2.4. Prievolės įvykdymo objektas Prievolės vykdymo objektu yra laikoma ta vertybė, kurią kreditorius gauna skolininkui įvykdžius prievolę. Dažniausiai prievolės vykdymo objektas yra daiktai ir pinigai, tačiau gali būti ir intelektinės veiklos rezultatai, paslaugos (veiksmai) bei kiti civilinių teisių objektai (CK 1.97 str.). Objektui keliami reikalavimai nustatomi šalių susitarimu, o kai tokio susitarimo nėra – remiantis įstatymais arba bendraisiais teisės principais. Šie reikalavimai gali būti susiję su prievolės objekto kokybe, kiekiu, asortimentu ir kt. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia, kad prievolės dalykas atitiktų kokybės reikalavimus, kurie yra nustatyti norminių teisės aktų arba sutarties. Vertinant prievolės kokybę, kuri nėra sureguliuota nei norminiais teisės aktais, nei sutartimi, remiamasi bendraisiais teisės principais. Tinkamas prievolės įvykdymas nebūtinai turi reikšti tinkamos kokybės prievolės objektą. Šalys sutartimi gali nustatyti, kad prievolės objektas bus būtens neatitinkantis kokybės reikalavimų daiktas. (Ambrasienė, 2006, p. 35) 2.5. Prievolių vykdymo ypatumai Skolininkas privalo atlikti prievolės dalyką sudarančius veiksmus kreditoriui arba kitam asmeniui, kuris turi teisę priimti įvykdymą pagal susitarimą, kreditoriaus nurodymą arba įstatymą. Tačiau gali būti taip, kad nėra asmens, kuris turi priimti įvykdymą, arba tas asmuo įvykdymo nepriima, arba negali priimti dėl kitų priežasčių. Tokiu atveju kai kurių prievolių vykdymo ypatumus nustato įstatymas. Skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę ne tiesiogiai kreditoriui, o sumokėdamas skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą ir toks įvykdymas laikomas tinkamu. Įvykdęs prievolę tokiu būdu skolininkas atleidžiamas nuo palūkanų arba kitokių įmokų mokėjimo ateityje. Tačiau palūkanos arba kitos sumos, apskaičiuotos nuo pinigų sumokėjimo į depozitinę sąskaitą dienos, priklauso kreditoriui, išskyrus atvejį, kai skolininkas tokiu būdu įvykdė prievolę siekdamas, kad atitinkamą priešpriešinę pareigą jam įvykdytų ir kreditorius. Tuomet gautos palūkanos ir kitokios sumos priklauso skolininkui, kol kreditorius atsiims įmoką. Jeigu prievolės dalykas yra daiktas, o kreditorius atsisako priimti įvykdymą, skolininkas turi pasiūlyti kreditoriui priimti įvykdytą prievolę ir nustatyti terminą, kada ji būtų priimta. Jeigu per nustatytą terminą kreditorius prievolės įvykdymo nepriima, laikoma, kad jis pažeidė prievolę. Šiuo atveju skolininkas daiktą perduoda saugoti kreditoriaus sąskaita. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tokiu atveju pereina kreditoriui. Jeigu daiktas yra greitai gendantis, skolininkas gali jį realizuoti, o gautą sumą įmokėti į depozitinę sąskaitą. (Ambrasienė, 2006, p. 45) 3. PAVELDĖJIMO TEISĖ Kartų kaita yra natūralus dalykas. Dar Sokratas yra pasakęs, kad gamta kiekvieną jau yra nuteisusi mirti, tačiau žmogus gyvas savo palikuonyse, o jie, romėnų žodžiais tariant, yra palikėjo dalis. Taigi, praktiškai didesnio ar mažesnio turto paveldėjimo klausymai tampa svarbūs kiekvienam fiziniam, o kartais ir juridiniam asmeniui. Iš anksto žmogaus išreikšta paskutinė valia, pareikšta įstatymo nustatyta forma, įpėdiniams tampa privaloma, o jos įvykdymas sureguliuotas teisės normomis. Iš kitos pusės, palikimo priėmimas yra juridinis faktas, kuris tam tikrais atvejais įpėdiniams gali sukelti nenumatytų problemų, pavyzdžiui, kao paveldimas ne tik turtas, bet ir palikėjo skolos. 3.1. Paveldėjimo teisės samprata Paveldėjimo teisė – tai civilinės teisės institutas, kurio normos reglamentuoja mirusio fizinio asmens (palikėjo) turto, jo turtinių teisių perėmimą įpėdiniams. Mirus palikėjui, jo turtas, turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia. Jos pereina mirusio asmens įpėdiniams, o jei įpėdinių nėra ar jie negali paveldėti arba atsisakė palikimo, tai mirusio asmens teisės pereina valstybei. Mirus palikėjui, įvyksta universalus jo turto perėjimas jo įpėdiniams (asmenims, kurie paveldi palikėjo turtą po jo mirties). Jeigu įpėdinių yra keletas, jiems palikėjo teisės ir pareigos pereina atitinkama dalimi. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą ar(ir) testamentą. Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir turtinės prievolės, įstatymo nustatytais atvejais – intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymo nustatytais atvejais turtinės teisės bei pareigos. Nepaveldimos yra asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, teisė į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis. (Dambrauskienė, 2004, p.253) 3.2. Paveldėjimo teisės principai Lietuvos, kaip ir daugumos užsienio kontinentinės teisės sistemos valstybių, paveldėjimo teisės pagrindiniai principai yra šie: 1. universalaus teisių perėjimo; 2. testatoriaus laisvė; 3. šeimos paveldėjimo. Universalaus teisių perėjimo principas reiškia, kad tuoj pat po palikėjo mirties visas turtas (aktyvas ir pasyvas) pereina jo įpėdiniams įstatymų nustatyta tvarka. Palikimas pereina įpėdiniams nepakitęs, t.y. tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu, kaip vientisa teisių ir pareigų visuma. Be to, palikimas pereina įpėdiniams visas tuo pačiu metu, t.y. palikimo negalima priimti dalimis. Testatoriaus laisvės principas reiškia, kad testatorius gali laisva valia, savo nuožiūra palikti visą jam priklausantį turtą bet kuriam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Testatoriaus laisvės principas yra išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo. Šeimos paveldėjimo principas reiškia, kad po asmens mirties pagal įstatymą teisę į jo paliktą turtą įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatymo nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Giminaičiai – tai kraujo ryšiais susiję asmenys, kilę vienas iš kito arba bendro protėvio. Nereikėtų pamiršti, kad paveldėjimo teisėje, kaip ir civilinėje teisėje apskritai, įvaikiai ir įtėviai turi tas pačias teises kaip ir kraujo giminaičiai. Įstatymas taip pat nustato šeimos narių hierarchiją paveldėjimo teisėje – pirmumas teikiamas vaikų, o jų nesant – tėvų ir vaikaičių teisei paveldėti. Sutuoktinio teisė į palikimą priklauso nuo palikėjo vaikų, tėvų ir vaikaičių skaičiaus. (Papirtis, 2005, p.165) 3.3. Paveldėjimo pagrindai Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada ir kiek tai nepakeista testamentu. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienas įpėdinis nepriima palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. 3.4. Palikimo atsiradimo laikas ir vieta Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, - diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėjimo tarp jų neatsiranda. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta. Jeigu palikėjas pastoviai negyveno vienoje vietoje, tai palikimo atsiradimo vieta laikoma: vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, tai palikimo atsiradimo vieta bus ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta. Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal nurodytas aplinkybes, tai palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatinėjama pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes. Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą nustato teismas. 3.5. Įpėdiniai Pagal įstatymą palikimą paveldi fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, ir vaikai, gimę po palikėjo mirties, be to, Lietuvos valstybė. Pagal testamentą gali paveldėti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat valstybė. Paveldėti gali ne tik gyvi fiziniai asmenys mirties momentu, ne tik, kurie buvo pradėti palikėjui esant gyvam, bet ir testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais, nukreiptais prieš palikėją, kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą, prisidėjo prie to, kad jie paveldėtų . napaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu jų valdžia teismo sprendimu buvo apribota. Nepaveldi sutuoktinis, jeigu palikėjas buvo kreipęsis į teismą dėl santuokos nutraukimo ir teismas buvo nustatęs pagrindą santuokai nutraukti. 3.6. Paveldėjimas pagal įstatymą CK 5.11 straipsnyje nustatutos šešios įpėdinių pagal įstatymą eilės. Kiekvienos eilės įpėdiniai paveldi lygiomis dalimis. Pirmos eilės įpėdiniai yra palikėjo vaikas (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai, prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys ( dėdės ir tetos); šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės). Anrtos eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba jų atimta paveldėjimo teisė. Sutuoktinis paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais. 3.7. Paveldėjimas pagal testamentą Testamentą gali sudaryti tik asmeniškai ir tik visiškai veiksnus fizinis asmuo. Negalioja testamentas: sudarytas neveiksnaus asmens; sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis; kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas. Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatinėti teismo tvarka ( CK 5.16 str.). Testatorius savo sudarytą testamentą bet kada gali panaikinti. Galima sudaryti keletą testamentų. Tokiu atveju vėlesnis testamentas keičia ankstesnį. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. (Dambrauskienė, 2004, p.255) LITERATŪRA 1. ČIOČYS, Petras. (2002) Teisės pagrindai.Trečiasis leidimas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija. 180 p. ISBN 9955-528-02-8. 2. DAMBRAUSKIENĖ, Genovaitė; MARCIJONAS, Antanas; MONKEVIČIUS, Eduardas.(2004) Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius: Justitia. 210;253;364 p. ISBN 9955-616-03-2. 3. MIRONČIKIENĖ Eglė. (2001) Darbo teisė. Vilnius: Saulužė. 63-64p. ISBN 9986-9196-8-7. 4. MIKELĖNAS, Valentinas. (2002) Prievolių teisė. Vilnius: Justitia. 16 p. ISBN 9986-567-70-X. 5. AMBRASIENĖ, Dangutė; BARANAUSKAS Egidijus; BUBLIENĖ, Danguolė. (2006) Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 27-30 p. ISBN 9955-563-72-9. 6. Justitia interaktyvus. (2007). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Penktoji knyga. Paveldėjimo teisė (1). žiūrėta 2007 m. lapkričio 3 d.. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!