Pastraipa apie paribio žmogų

Realizmo atstovo, poeto Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ paribio žmogui, bename po 1863 metų sukilimo tapusiai Juozapotai pagalbos ranką ištiesia vyresniosios kartos atstovai, tiksliau, jos amžininkai. Jie Juozapotą pamaitina, ja pasirūpina, nesibjauri, nesibaido, ją prisimena ir apie ją pagalvoja. Ankščiau Juozapota buvo laiminga, ji turėjo mylimą vyrą, stogą virš galvos. Vyrui iškeliavus anapilin, Juozapotai pakriko protas, o jos namus jau buvo “užėmęs rusas”. Juozapotai neliko kito pasirinkimo, tik elgetauti, eiti per žmonių kiemus prašant kąsnelio duonos. Seniau Juozapota buvo tobulo grožio, gyvų blizgančių akių savininkė, o po vyro mirties jos akyse neliko nei lašelio gyvybės, o jos veide nebeliko grožio. Jaunesnioji karta nepriėmė Juozapotos taip šiltai, kaip jų tėvai ar seneliai. Ji niekam neberūpėjo, niekas nekreipė į ją dėmesio, nepažinojo jos. Apysakoje „Liūdna pasaka” Biliūnas išreiškia gyvenimo nepastovumą ir trapumą: idealaus grožio, visų mylimas, visiems reikalingas žmogus čia pat gali tapti vienišu, niekam nereikalingu, nemylimu visuomenės paribio žmogumi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!