Pastraipa apie laisvės siekį

Žmogus gyvenime siekia laisvės. Laisvė individo gyvenime turi labai reikšmingą vietą, nes ji yra labai svarbi vertybe, kuri leidžia nevaržomai elgtis ir gyventi visavertį gyvenimą: lankyti mokyklą, kalbėti savo gimtąja kalba, išpažinti tikėjima, išreikšti viską ką jauti. Vienaip ar kitaip, laisvė reiškia galimybė žmogui veikti tai, ką jis nori, daryti, ko jo širdis geidžia ir realizuoti save. Kiekvienas žmogus laisvę supranta skirtingai, vieniems tai neįsipareigojimas šeimai, meilei ar savo šaliai, o kitiems galbūt tai dvasios nesuvaržymas, kuris leidžia plačiai svajoti, keliauti ar dar kažką patirti naujo. Tačiau, kad ir kaip kas besuvoktų laisvę, vis tiek visi jos trokšta ir kartais netgi aršiai kovoja, prieštarauja įstatymams, rizikuoja savo ir kitų gyvybėmis. Žmogus negali būti laimingas be laisvės, netekęs jos žmogus praranda galimybę augti ir tobulėti. Bet ne visada laisvė yra taip lengvai pasiekiama, kartais susidaro kliūčių, norint jos siekti ir tuomet žmogus jaučiasi suvaržomas, nelaimingas ir tas laisvės siekimo kelias yra ilgas ir skausmingas. Taip pat apie laisvės siekimą rašoma ir V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Rudenio naktį“ .V. Mykolaitis-Putinas yra pirmosios pusės lietuvių rašytojas . Jau ankstyvojoje simbolistinėje poezijoje V. Mykolaitis-Putinas kėlė asmenybės laisvės problemą. Jo eilėraščių lyrinis subjektas blaškosi tarp viršūnių ir gelmių. Pats kūrinio laikas, tai rudens naktis parodo, kad yra apmąstymų laikas, kai žmogus gali svajoti. Lyrinis subjektas yra iš žemes, erdvę, kurioje jis yra jis apibūdina plačią, tuščią, tačiau vis tiek atsiranda žavesys dangumi, kreipiasi į dangų ir nori juo pasigerėti ir patirtį laisvę. Lyrinis subjektas neslepia, kad nori ištrūkti iš žemes „Minu vien žemės tremtinio takus“, tai reiškia, kad jis jaučiasi, kaip tremtinys įkalintas žemėje, nes jis jaučiasi vienišas ir menkas ten. Keliuose posmeliuose yra kartojama frazė „ir nežinau“ tai rodo vidini lyrinio subjekto konfliktą, nes žemėje jis jaučiasi suvaržytas ir siekia laisvės, tai aukštumų, dangaus. Lyrinis subjektas praranda viltį sakydamas: „Bus be vilties skausminga vienuma,“ tačiau vis tiek bando ieškoti ramybės “O man širdis viena, tyli, liūdna“, tačiau jos neranda: „Tau šviesti ir žavėt, o man mylėtu“. Taigi tai ir rodo lyrinio subjekto vidini konfliktą, per kurį jis jaučiasi suvaržytas žemės ir bando siekti laisvės, kurią nėra taip lengva pasiekti ir dėl to lyrinis subjektas patiria sielvartą, nes žmogus visada siekia ir trokšta laisvės ir bando ją pasiekti visokiais būdais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!