Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.
Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai.
Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus,...

Juozas Grušas – XX a. Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas, savo kūryboje dažnai pasikliaujantis moralizuojančiojo pozicija. Labiausiai Juozo Grušo kūrybą įprasmino 1967 m. išleista tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“. Šiame kūrinyje nagrinėjamos esminės šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemos, išsakoma skaudi tiesa, kuri fiksuojama atskleidžiant jaunimo mąstyseną ir kalbėjimo stilių. Didelę teksto dalį sudaro tėvų ir vaikų diskusijos moralinėmis temomis bei svarbūs dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai visuomenės raidos problemas. Kaip pagrindinį aspektą kūrinyje galima akcentuoti tėvų ir vaikų santykius, kuriuos aptarsiu šioje kalboje, remdamasis šios tragikomedijos pavyzdžiais.
XX a. buvo permainingas ir sudėtingas amžius, nes vyko du pasauliniai karai ir šaltasis karas. Tačiau tai buvo socialinių ir kultūrinių pokyčių laikotarpis. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje prasidėjo socialiniai pokyčiai – jaunimo elgesys laisvėjo, atsirado pirmosios subkultūros, suklestėjo vartotojiškumo kultūra. Tradicinės vertybės ėmė keistis ar nykti. Šių socialinių ir kultūrinių pokyčių neišvengė net ir nuo Vakarų bandžiusi izoliuotis Sovietų Sąjunga. Pokyčių apraiškas matome ir sovietinėje Lietuvoje. J.Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias” vaizduojami jaunuoliai patiria konfliktą su vyresniąja karta dėl tradicinių vertybių ir besikeičiančio pasaulio. Savo kalboje aptarsiu tradicines vertybes ir elgesio normas XX a. J.Grušo kūrinyje „Meilė,džiazas ir velnias“.
Dramoje vaizduojami jaunuoliai yra veikiami populiariosios kultūros ir todėl jų elgesio normos keičiasi ir skiriasi nuo ankstesnių kartų elgesio. Pagrindiniai dramos veikėjai – Beatričė, Andrius, Julius ir Lukas – domisi džiazo muzika ir visi kartu groja. Septintajame dešimtmetyje džiazo muzika buvo vis dar laikoma naujove ir susidomėjimas tokia muzika buvo naujos populiariosios kultūros dalis. Grojimas grupėje tuomet buvo įtartinas elgesys – sovietinė visuomenė įtariai žiūrėjo į įvairias subkultūras ir grojantį jaunimą, nes tai buvo laikoma maištu prieš nusistovėjusią tvarką. Tačiau jie ne tik groja, bet ir girtuokliauja ar nederamai elgiasi. Tai iliustruojama Andriaus paveikslu. Jis yra brutaliausias iš grupės ir dažniausiai sukelia konfliktiškas situacijas. Pavyzdžiui, Andrius iš savo tėvo...

Visuomenėje vykstantys pokyčiai daro įtaką šeimai, todėl pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje didėja dėmesys jai. Giminystės ryšiai yra visa ko pagrindas ir pati didžiausia vertybė. Teorijoje aptinkama nuomonė, kad kaip sena yra žmonija, taip sena yra ir šeima. Teigiama, kad ligi šiol žmonija nėra nieko geresnio sugalvojusi kaip šeima, nors ir vyksta ženklūs jos pokyčiai. Giminystės ryšiai nuo pat senovės vertinami ne tik gyvenime, bet ir lietuvių literatūroje. Tik kiekvienoje šeimoje jie yra skirtingai vertinamos. Vienur labiau vertinamas darna ir rūpestis, glaudūs santykiai tarp tėvų ir vaikų, o kitur akcentuojama pagarba gimdytojams. Šie skirtumai puikiai atsiskleidžia XIX - XX amžių atstovų kūriniuose: Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) apysakoje „Sename dvare“, Jurgio Savickio novelėje „Kova“ ir Juozo Apučio psichologinėje novelėje „Šunelis alksnio viršūnėje“.
Autorių požiūrį į šeimą visų pirma suvokiame iš to, kiek detaliai kūrinyje vaizduojami veikėjų ryšiai, bendravimas. Tėvų ir vaikų, o konkrečiai dukros ir motinos, ryšys nagrinėjamas ir XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos įdomiausioje ir reikšmingiausioje apysakoje “Sename dvare”. Šioje apysakoje pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai, o visa tai ir sukuria pagrindą šeimos vertybių kūrimuisi. Šatrijos Raganos dvaras - ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas. Dėl lyriško kūrinio stiliaus bei asmeninės rašytojos patirties ryšys tarp mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį. Irusios ir mamatės santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros vardu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja (”Išrinkus...

Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ , pirma paminėta vertybė yra, savas, gimtasis kraštas. Autoriaus asmenybė, jo charakterio bruožai lėmė tai jog kūrinio pradžia prasideda būtent tėvynės tema. „Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“. Jau pirmojoje kūrinio patraipoje rašytojas apibūdina gimtųjų žemių grožį, vaizdžiai ir detaliai viską aprašo, kas yra būdinga realistams. Antra minima vertybė yra gerumas. Kai pasakotojas apibūdina P. Sabaliūną jis pamini tiek gerumą kaimynams, tiek bitėms, tiek vaikams. Visoje šioje novelėje rašytojas pasakoja apie gerą jo būdą kas ir pagrindžia šią vertybę. Sekanti vertybė yra gailestis ir užuojauta. Gailestį ir...

Jauno žmogaus vertybės šiandien. Jaunimas- nepatyrę žmonės. Jiems įdomu viską išbandyti "savo kailiu" . Dabartineje visuomenėje jaunimas labai skiriasi nuo ankstesniosios kartos žmoniu. Daugelis pradėjusių augti žmonių įsivaizduoja, kad jie yra pasaulio bambos ir viskas sukasi būtent aplink juos. Jie jaučiasi visa ko šeimininkais, tačiau pamiršta, kad be jų yra milijardai kitų žmonių. Skiriasi jų požiuris į pasaulį, kasdienybę, pareigas. Taigi kokios yra jauno žmogaus vertybės šiandien?..

Šiuolaikinėje žmonių kalbėsenoje ne dažnai išgirstame žodį – vertybė. Mūsų namai yra prikrauti daiktų, be kurių mes tikrai galėtume gyventi pilnavertį gyvenimą. Šis materialus pasaulis tikrai nėra tobulas. Bet net ir tokiame technologijų pasaulyje nėra pamirštamos tikros vertybės. Iš kurių pačios svarbiausios visų laikų vertybės yra pagarba, meilė, gerumas, darbštumas ir užuojauta. Taigi, šiame samprotavimo rašinyje bandysiu atskleisti visuomenės neužmirštas ir išlikusias vertybes.
Viena ryškiausių neišblėsusių vertybių yra nuoširdus tėvų ir vaikų bendravimas. Juk vaikystėje susidūrus su sunkumais pagalbos ieškome tarp artimųjų. O patys artimiausi du žmonės - mama ir tėtis. Jie savo vaikus geriausiai pažįsta, todėl su tėvais galima buvo pasitarti, išsakyti savo svarstymus, abejones, tikslus ir net gi svajones. Tėvai noriai išklausydavo ir stengėsi padėti savo atžalom kuom tik gali. Šis abipusis ryšys, noras padėti ir nuoširdus bendravimas ir suvienijo tėvus su savo vaikais. Gerai, kad šiuolaikinis jaunimas nėra linkęs užsisklęsti savyje ir visas iškilusias problemas sprendžia su savo artimaisiais.. Štai literatūroje apie labai glaudžius, šiltus mamos ir vaikų ryšius pasakoja XX amžiaus pradžios lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana. Ji pati buvo europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Romantine pasaulėjauta dvelkianti, intelektuali autorės proza gilinosi į vaiko psichologiją, švietimo problemas, subtiliausius moters jausmus. Autobiografinėje apysakoje „Sename dvare“ vaizduojama darni šeima. Vaikus ir mamatę Mariją sieja labai nuoširdūs santykiai, jie yra didžiausi draugai. Mamatė vaikams skaito pasakas, muzikuoja, ilgai kalbasi, moko mylėti gamtą, pažinti pasaulį. Ji yra vaikų paslapčių saugotoja ir didžiausia patarėja. Marija nori, kad vaikai užaugtų dori, išsilavinę, jautrūs grožiui ir žmonėms. Šis pavyzdys parodo, kad darnūs šeimos...

Bėgantis laikas keičia viską. Šiandien turime tai, apie ką mūsų protėviai negalėjo nė pasvajoti. Gerėja mūsų gyvenimo sąlygos, sparčiai plečiasi miestai ir galimybės juose, daugėja galimybių bendrauti nuotoliniu būdu, mes kitaip nei kadaise leidžiame savo laisvalaikį. Būtų galima vardinti ir vardinti, kas ir kaip pasikeitė metams bėgant. Tačiau svarbu tai, kad kartu pasikeitė ir mūsų vertybės. Turbūt skaudžiausia, kad žmogui nebe taip reikia žmogaus. Vieni nuo kitų nutolome, nebevertiname tikro, betarpiško bendravimo. Bijome pasirodyti pažeidžiami, todėl atstumiame mums padėti norinčius žmones. Lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas savo apysakoje...

Jonas Biliūnas sukūrė nemažai kūrinių, pavyzdžiui: „Lazda“, „Ubagas“, kuriuose galime rasti žmogaus išgyvenimų, jausmų. Autorius tarytum įsikūnija į pagrindinį veikėją, perteikia tuo veikėju savo pasaulį, savo pažiūras. J.Biliūnas atidžiau žiūri į žmogų, remiasi savąja patirtimi, atskleidžia, kad pasaulis sudėtingas ir painus, o žmogus neretai slegiamas kokios nors kaltės. Autoriaus kūryboje galime įžvelgti nusistovėjusias gyvenimo formules, amžinąsias vertybes, kurios perduodamos iš kartos į kartą.
J.Biliūno kūryboje perteikiamos moralinės vertybės. Autorius moko atleisti skriaudikui. Skaitydami novelę „Lazda“, matome gerąją veikėjo Juozapo širdį. Mušamas tėvas yra bejėgis prieš jį mušusį poną, tačiau nekyla kovoti prieš jį, bet atleidžia skriaudą ir net padeda bėdoje. Tą patį galime pastebėti ir „Ubage“ - senasis Sabaliūnas nesmerkia ir nekaltina savo sūnaus už išvarymą iš gimtųjų namų.
„Ubage“ pasakotojas apgailestauja ir jaučia savyje kaltę dėl tokio neteisingo gyvenimo, bet, kaip matome yra bejėgis padėti: „atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, - kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę." Biliūnui skriauda pirmiausia yra moralinė nuoskauda, tokią skriaudą žmogus ne­šiojasi širdyje, jos negalima išmatuoti materialiais dalykais. Tad ir kaltė nebūtinai yra aiškus nusikaltimas. Kaltė yra ir moralinis nusižengimas. Kentėti...

Žmogus be abejo yra vertybė. Galima teigti, kad visi žmonės vienodai vertingi, arba ne. Visi žmonės vienodi, kaip gyvųjų organizmų atstovai, todėl jie reikalauja panašių gyvenimo sąlygų, jų interesai ir mintys dėl to gali būti panašūs. Bet vis dėl to jie skiriasi, nes jų genuose gali būti skirtumų dėl paveldimumo ir jie augo ir buvo auklėti skirtinguose aplinkybėse. Tai sako, kad jie skirtingi ir jų skirtumai gali būti ne tik charakterio bruožuose ir išorėje, bet jų vertybė gali būti skirtinga.
Kartais mes girdime, ar sakome, kad kai kurie žmonės neturi teisės gyvent, ar turėti tam tikras teises. Paprasti piliečiai gali sakyti tai apie nusikaltėlius. Tai pat žmonės gali pasakyti taip apie tuos kurie elgiasi jų manymu labai neteisingai, ar nedorai.
Susipažindami su žmonėmis, mes iš karto pradedam juos vertinti ir dažnai, geriau pažindami juos, mes įtvirtiname savo nuomonę, ar ne, vertinant juos iš naujo. Netgi, jei mes to nepastebime, mes darome tai visada. Instinktyviai mes įvertiname žmogų pagal jo amžių, lytį, išsilavinimą, išauklėjimo, išvaizdos, įsitikinimų ir panašiai. Mes lyginame juos su savimi, ar su kitais „etalonais“ ir darome savo išvadas. Tai gali paaiškint, kodėl skirtingų socialinių grupių, profesijų ar interesų žmonės gali vertinti ir būti vertinami skirtingai. Taip darydami kartais mes galime apsirikti, nes žmonės gali nebūti nuoširdūs, ar apsimesti, todėl vertinti žmogų iš pirmo žvilgsnio nepatartina.
Žmonės galima vertinti dvejopai: pagal jų veiklą ir sugebėjimus, ir tiesiog kaip asmenį, kurio gyvybė yra be abejonės svarbi, neatsižvelgiant į jo sugebėjimus ir naudingumą visuomenei.
Turbūt daugeliuose, ar net visų šalių konstitucijose parašyta, kad žmonės gauna teises į gyvybę, laisvę ir panašiai, kai gimsta, Krikščioniškos religijos (nesu pakankamai susipažinęs si kitomis) sako, kad visi žmonės lygūs prieš Dievą, daugelio profesijų žmonės (gydytojai, gaisrininkai, gelbėtojai ir pan.) tai pat turi padėdinėti visiems žmonėms, kuriems reikia jų pagalbos. Tai sako, kad vis žmonės vienodai vertingi prieš įstatymą, prieš...

 Žmogus iš prigimties yra besiugdanti būtybė. Jam visada trūksta intelektinės ir emocinės patirties, įgalinančios adekvačiai rinktis atsakus į išorinę informaciją. Šiuolaikinis jaunas žmogus turi savas vertybes. Juk kiekvienas yra skirtingas, tiek savo išvaizda, tiek savo charakteriu, todėl ir vertybes supranta skirtingai: vieniems vertybė yra šeima, kitiems mokslai, o kiti net nežino kas jų gyvenime yra vertybė.Žmogus nuolat grįžta prie tų pačių vertybių, kurias įgijo jaunystėje, nes gyvenimo vėjai ir skersvėjai užpusto daug ką gera, kas glūdi jo sieloje. Tenka stabtelėti, grįžti į savo autentiškumą ir atgaivinti tai, kas prarasta, arba iš naujo kurti savyje žmogiškumo, darnos lobius. Šio proceso sėkmę didžia dalimi lemia ugdynių ir ugdytojų dvasinis nusiteikimas. Žmogaus veiksmus ir jo elgesį nuolat veikia vertybės. Jos daro įtaką ne kuriai nors siaurai jo racionalaus mąstymo sričiai, o visai asmenybei – emociniams išgyvenimams, pažiūroms, nuostatoms. Daugumai kyla klausimas kas yra vertybes? Atsakymas gan paprastas. Vertybes – tai užuojauta, draugiškumas, šypsena, juokas, noras padėti. Iš esmės vaikas jau gimsta su šiomis vertybėmis. Jis jas visas turi savyje. Negatyvumas nėra tikroji vaiko prigimtis. Dėmesys ir rūpestis gali pažadinti vaiko teigiamas žmogiškąsias vertybes, tereikia rodyti pavyzdį, kaip jas tinkamai puoselėti. Viskas, kas yra aplink mus yra vertybės. Bet kiekvienam žmogui žodis „vertybė“ reiškia vis kažką kitą. Vienam vertybė gali būti artimas žmogus, kitam priešas, trečiam tiesiog jis pats sau, dar kitam paprastas akmuo.
Viena iš pagrindinių vaiko vertybių, tai požiūris į žmogų. Vaikas turi suvokti, kad žmogus yra aukščiausia išsivysčiusi būtybė, kurią reikia gerbti, toleruoti ir vertinti. Žmogus yra vertybė, nes jo asmenybė yra unikali ir nepakartojama, nes sugeba kūrybiškai mąstyti ir veikti. Jos didžiausia vertingumą, nulemia žmogaus dorovingumas ir dvasiškumas. Tėvai turi auklėti savo vaikus dorais, sąžiningais, dvasingais, gerbiančiais kitus žmones, jų nuomonę, teisęs ir pripažįstančiais juos unikaliomis ir vertingomis asmenybėmis. Vaikas turi suprasti, kad žmogus yra nepakartojamas, turintis teisę į supratimą,...