Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.
Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai.
Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus,...

Mūsų visuomenė šiandien jau gerokai nutolusi nuo kadaise labai puoselėtų tradicijų, papročių, protėvių pasaulėjautos. Tai natūralu, kai milžinišku tempu pasaulyje vyksta permainos visose gyvenimo srityse. Žmogus tobulėja, auga, konkuruoja su kitais kopdamas karjeros laiptais, dažnai pamindamas pačias svarbiausias moralines vertybes, nusižemindamas dėl didelių materialiais dalykais paremtų siekių. Nors visuomenė sparčiai žengia į priekį, moralinių vertybių atžvilgiu jos augimas sustojęs. Todėl šiandien labai svarbu kalbėti apie tai, kokios vertybės turėtų būti svarbiausios.
Ko gero, viena svarbiausių moralinių vertybių yra sąžiningumas. Šiandien šis jausmas, rodos, visai dingo daugeliui iš mūsų, pradedant paprasčiausiu kaimo žmogumi ir baigiant aukščiausiais šalies pareigūnais. Nesiliaujančios įvairaus pobūdžio vagystės yra ne kas kita kaip sąžinės jausmo stoka. Tą patį sąžiningumo trūkumą pastebime ir daugelio valstybių valdžios atstovų tarpe, teisėsaugoje. Pyktį keliančios žinios apie juodąsias buhalterijas, kyšininkavimą priverčia susimąstyti, kaip žemai krito esminės žmogaus vertybės. Apie sąžinės jausmą kalbėta ir lietuvių literatūroje. Rašytojas Jonas Biliūnas novelėje „Vagis“ perteikia pagrindinio herojaus sąžinės graužatį. Žmogus, gindamas savo arklį ir gyvybę, nužudo arkliavagį. Rodos, dėl netyčinio vagies nužudymo herojus neturėtų savęs smerkti, tačiau novelėje J. Biliūnas perteikia iki gyvenimo galo jaučiamą naštą – sąžinės graužatį. Tai rodo aukštą žmogaus moralės lygį, jo kilniaširdiškumą. Kadaise tokia svarbi moralinė vertybė – sąžiningumas – šiandien, deja, „sutrypta“ meterialumo.
Kita nemažiau svarbi vertybė, apie kurią reikia kalbėti – atsakomybė. Kažkada buvusi itin reikalinga, ji vis labiau tolsta nuo jaunų žmonių. Tarp jų šiandien madingu tampa nerūpestingumas, arba „dabartizmas“. Tai iškreiptos vertybės, kuriomis remiantis jaunimas pateisina savo neapgalvotus poelgius, gyvena nemąstydamas apie savo ateitį ir nebeturi atsakomybės jausmo. Kai kurie suaugusieji elgiasi taip pat. Vis didėjantis kūdikių vaikų namuose ir senyvo amžiaus žmonių senelių prieglaudose skaičius atspindi šiuolaikinio žmogaus neatsakingumą už savo veiksmus bei...

Graikų mitai – tai įvairūs Antikos laikotarpiu sukurti ir pradėti dalintis su bendruomene pasakojimai apie graikų mitologijos dievus, deivės, herojus, didvyrius bei mitologines būtybes. Būtent tokiuose graikų mitologijos pasakojimuose išryškėjo Antikos gyvenimas, jo principai, žmonių mąstymas ir pasaulėžiūra bei tai, kuo Antikoje buvo taip ilgai tikima. Svarbu tai, kad graikų mitologiniai pasakojimai nėra tik istorijos apie kiekvieno graikų mitų herojaus, dievo ar mitologinės būtybės istoriją. Graikų mitologija daug sudėtingesnė ir atspindinti kur kas daugiau svarbių gyvenimo aspektų nei manoma. Vienas jų – tai graikų mitologijoje dažnai įžvelgiamos svarbios vertybės. Vertybių svarba Antikoje buvo labai didelė, taip pat kaip ir šiuolaikiniame gyvenime, tokių vertybių, kaip laisvė, kantrybė, vidinis žmogaus grožis bei išmintis ir meilė tėvynei.
Laisvė – tai prioritetinė žmogaus vertybė, be kurios žmogus būtų nieko vertas. Būti laisvam žmogui reiškia viską – galimybę laisvai reikšti ir gyventi. Tačiau laisvės suvokimą kiekvienam, vis tik, yra individualus ir asocijuojasi su pačiomis įvairiausiomis patirtimis. Apie jas nemažai galima sužinoti iš įvairiausių literatūrinių tekstų, tarp kurių yra senieji graikų mitai, aprašantys tokius graikų mitologijos veikėjus, kaip Dedalas ir Ikaras. Dedalas – garsus visokių menų meistras, skulptorius ir architektas. Turėjo bėgti iš Atėnų, nes pavydėdamas nustūmė nuo Akropolio savo mokinį, išradusį žiedimo ratą. Pabėgo pas karalių Minoją į Kretos salą, pastatė ten Labirinto rūmus, susidedančius iš daugybės sudėtingų koridorių. Davė Ariadnei, Minojo dukrai, siūlų kamuolį ir pamokė, kaip padėti Tesėjui išeiti iš Labirinto. Minojas Dedalą kartu su Ikaru uždarė į tą patį Labirintą. Dedalas susiklijavęs vašku plunksnas padarė didžiulius sparnus ir priklijavęs sau bei sūnui išskrido. Bet Ikarui pakilus per daug arti saulės vaškas ištirpo ir berniukas nukrito į jūrą. Iš to galima suprati, kad Dedalas ir Ikaras mitologijoje vaizduojami, kaip laisvės trokštantys žmonės, bandantys iš nelaisvės pabėgti savo pačiu susikonstruotais sparnais.
Taip pat viena labiausiai gyvenimiškų vertybių yra kantrybė. Nėra juk dienos, kada mūsų kantrybė nebūtų...

Šeima – vieta kurioje yra įskiepijamos pagrindinės vertybės, kaip: rūpestis, tikėjimas ir pagarba. Kadangi nuo senų laikų viskas sukosi aplink šeimą, dažnas rašytojas ir aprašydavo to laikotarpio šeimos paveikslą bei jos skiepijamas vertybes, kurios ne visada būdavo geros. Pavyzdžiui, apie gražius bei šiltus šeimos santykius pasakoja neoromantizmo epochos autorė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“, o ekspresionistas J. Savickis novelėje „Kova“ vaizdavo jokių teigiamų vertybių nepuoselėjančia šeimą, kuri yra visiška Šatrijos Raganos vaizduojamos šeimos priešingybė.
Šatrijos Raganos kūryba yra realistinė, dėl to savo kūriniuose ji daug dėmesio skiria moralės klausimams. Taip pat autorės kūryboje labai gausu autobiografinių motyvų. Apysakoje „ Sename dvare“ visas veiksmas vyksta dvare, didelis dėmesys skiriamas vaikų auklėjimui, mokslui, tautiškumui. Visa tai yra susiję ir su pačiu autorės gyvenimu. Šatrijos Ragana užaugo dvare, tėvai nuo mažens daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui ir tautiškumo puoselėjimui. Dėl to apsysaką „ Sename dvare“ galima gretinti ir su pačios autorės gyvenimu. Kūrinyje yra aiškiai parodos Daugirdų šeimos vertybės: rūpestis, tikėjimas, pagarba. Rūpestis yra parodomas epizode, kur mama gydo vaikus. Irusia įdėmiai stebi mamos darbą, klausosi jos žodžių ir gėrisi, kaip mamatė rūpinasi ir svetimais vaikais. Tai parodo, kad mama yra vaikams autoritetas ir nenorėdami jos nuvilti jie elgsis ateityje taip pat. Taip pat XIXa pab. ypatingai svarbią vietą visuomenėje užėmė tikėjimas, todėl vaikai nuo mažens buvo išmokyti melstis ir gerbti vyresniuosius. Vaikams, prieš atvažiuojant cociai Karusei ir dėdei Boles, buvo pasakyta nesimaišyti po kojomis ir netriukšmauti, kadangi svečiai turi didelius reikalavimus vaikams. Žinoma, tai vaikus šiek tiek išgąsdino, tačiau jie žinojo, kaip turi 250 elgtis ir gerbė tėvų prašymą. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „ Sename dvare“ yra aiškiai išdėstomos šeimos vertybės ir vaikų elgesys laikantis nustatytų taisyklių.
Apie visai kitokias šeimos vertybes, nei Šatrijos...

Juozas Grušas – XX a. Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas, savo kūryboje dažnai pasikliaujantis moralizuojančiojo pozicija. Labiausiai Juozo Grušo kūrybą įprasmino 1967 m. išleista tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“. Šiame kūrinyje nagrinėjamos esminės šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemos, išsakoma skaudi tiesa, kuri fiksuojama atskleidžiant jaunimo mąstyseną ir kalbėjimo stilių. Didelę teksto dalį sudaro tėvų ir vaikų diskusijos moralinėmis temomis bei svarbūs dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai visuomenės raidos problemas. Kaip pagrindinį aspektą kūrinyje galima akcentuoti tėvų ir vaikų santykius, kuriuos aptarsiu šioje kalboje, remdamasis šios tragikomedijos pavyzdžiais.
XX a. buvo permainingas ir sudėtingas amžius, nes vyko du pasauliniai karai ir šaltasis karas. Tačiau tai buvo socialinių ir kultūrinių pokyčių laikotarpis. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje prasidėjo socialiniai pokyčiai – jaunimo elgesys laisvėjo, atsirado pirmosios subkultūros, suklestėjo vartotojiškumo kultūra. Tradicinės vertybės ėmė keistis ar nykti. Šių socialinių ir kultūrinių pokyčių neišvengė net ir nuo Vakarų bandžiusi izoliuotis Sovietų Sąjunga. Pokyčių apraiškas matome ir sovietinėje Lietuvoje. J.Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias” vaizduojami jaunuoliai patiria konfliktą su vyresniąja karta dėl tradicinių vertybių ir besikeičiančio pasaulio. Savo kalboje aptarsiu tradicines vertybes ir elgesio normas XX a. J.Grušo kūrinyje „Meilė,džiazas ir velnias“.
Dramoje vaizduojami jaunuoliai yra veikiami populiariosios kultūros ir todėl jų elgesio normos keičiasi ir skiriasi nuo ankstesnių kartų elgesio. Pagrindiniai dramos veikėjai – Beatričė, Andrius, Julius ir Lukas – domisi džiazo muzika ir visi kartu groja. Septintajame dešimtmetyje džiazo muzika buvo vis dar laikoma naujove ir susidomėjimas tokia muzika buvo naujos populiariosios kultūros dalis. Grojimas grupėje tuomet buvo įtartinas elgesys – sovietinė visuomenė įtariai žiūrėjo į įvairias subkultūras ir grojantį jaunimą, nes tai buvo laikoma maištu prieš nusistovėjusią tvarką. Tačiau jie ne tik groja, bet ir girtuokliauja ar nederamai elgiasi. Tai iliustruojama Andriaus paveikslu. Jis yra brutaliausias iš grupės ir dažniausiai sukelia konfliktiškas situacijas. Pavyzdžiui, Andrius iš savo tėvo...

Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ , pirma paminėta vertybė yra, savas, gimtasis kraštas. Autoriaus asmenybė, jo charakterio bruožai lėmė tai jog kūrinio pradžia prasideda būtent tėvynės tema. „Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“. Jau pirmojoje kūrinio patraipoje rašytojas apibūdina gimtųjų žemių grožį, vaizdžiai ir detaliai viską aprašo, kas yra būdinga realistams. Antra minima vertybė yra gerumas. Kai pasakotojas apibūdina P. Sabaliūną jis pamini tiek gerumą kaimynams, tiek bitėms, tiek vaikams. Visoje šioje novelėje rašytojas pasakoja apie gerą jo būdą kas ir pagrindžia šią vertybę. Sekanti vertybė yra gailestis ir užuojauta. Gailestį ir...

Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Antanas Baranauskas.

Šeimos vertybės – vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių asmens gyvenimo kokybę. Tobulėjant visuomenei, modernėjant pasauliui kinta pasaulis bei vertybės. Dabartinis individas praranda vidinį turtą – amžinąsias vertybes. Pastebima tiek iš gyvenimo, tiek iš literatūros, jog žmogus vis dažniau išsižada meilės, neatranda laiko ir vietos religijai. Šiuolaikiniam individui itin būdingas dažnai kamuojamas liūdesys dėl susiklosčiusio sudėtingo likimo, neretai išgyvenama vertybių tapatybės krizė ir egzistencijos tuštuma. Tačiau turint mylimą šeimą, kuri puoselėja vertybės ir santykius, individas tai jaučia ir gerbia. Visa tai vaizduojama lietuvių literatūroje, tad remiantis Jono Biliūno, Šatrijos Raganos ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba, aptarsiu kokių reikšmingų vertybių šiuolaikinis žmogus atsisako ir kurias vertina.
Besąlygiška meilė ir ištikimybė – vienos didžiausių žmogiškųjų šeimos vertybių, turinčios įtakingą vaidmenį individo gyvenimui. Juk tyra meilė suteikia būties prasmę, o ištikimybė verčia patenkinti saugumo poreikį. Meilės reikšmė neįkainojama - didžiulė ir vertinga. Dabartiniame pasaulyje meilė dažnai tampa atsakymas į gyvenimo prasmę – gelbsti nuo egzistencinės tuštumos. Kitaip tariant, mylintis žmogus, patiriantis šiltus jausmus iš kito asmens, įgauna prasmę gyventi ne tik dėl savęs, bet dėl aplinkinių ir artimų žmonių. Tačiau, meilė turi kuriančios ir griaunančios galios, kuri sukelia teigiamus ir neigiamus vidinius potyrius. Apie šią temą rašo ir Jonas Biliūnas XX a. pradž. rašytojas, ryški visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra bei lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Apysakoje „Liūdna pasaka”, kurioje pasakojama jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija bei atskleidžiamos jų šviesios svajonės. Kūrinyje dėmesys sutelktas į veikėją Juozapotą – linksma, jauna, laiminga ir kupina tikėjimo gyvenimo gerove, o jos akys tiesiog švyti: „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. Merginos gyvenimą nulemia 1863 metų įvykęs sukilimas, po kurio veikėjos tolimesnis likimas pasikeičia. Netenka savo vienintelės gyvenimo atramos ir ramsčio – mylinčio vyro, kuris iškeliavo ginti tėvynės, bet nesėkmingai, nes žūsta. Po vyro Petro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota. Veikėjos ateitis pasmerkta vargui, kančioms, beprasmiškam vyro ieškojimui, o Juozapotos...

A. Baranauskas, A. Mickevičius.

Šeima – pats brangiausias ir didžiausias turtas mūsų gyvenime. Amerikiečių filosofas ir rašytojas Georgas Santayanas teigė : „Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.“ Šeimos nariai yra patys artimiausi sielai, jie tave mato tokį, koks iš tikrųjų esi, be jokių kaukių ar apgaulių. Jie visuomet ištiesia pagalbos ranką, negaili paskatinamų žodžių, tai žmonės, kurie linki gero ir atiduotų viską, kad tik būtum laimingas. Šeimoje jaučiama stipri meilė, atlaidumas, dorybė. Šias šeimos vertybes kūryboje perteikė lietuvių literatūros rašytojai.
Meilė – pati tyriausia vertybė. 19 – 20 amžiaus neoromantikė Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė apysakoje „Sename dvare“ rašė apie begalinę mamos meilę vaikams. Knygoje vaizduojamas Irusios, aštuonerių metų mergaitės, ir jos mamos, dar kitaip vadinamos mamate, artumas bei meilė. Motina yra vaikų bičiulė, mokytoja ir auklėtoja. Irusiai mamatė – autoritetas, tobulybė. Mamatė iš tikrųjų gera moteris, ji jausminga, religinga, jaučianti meną ir be galo mylinti vaikus. Bene labiausiai Irutės susižavėjimą motina atskleidžia jos nuotaikos klausant jos grojamos muzikos: „Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna – ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai – ir ima noras šokti ir juoktis.“ Mamatė siekia, kad dukra iš jos perimtų šias vertybes – gailestį, meilę tėvynei ir kalbai bei auklėjimą. Mamatė Marija labai myli vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi. Meilės tema taip pat rašė lietuvių lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas. 19 amžiaus rašytojas apysakoje „Liūdna pasaka“ aprašo Banių šeimos liūdną istoriją, kuri yra kupina meilės, supratingumo ir nuoširdumo. Šis kūrinys pradedamas įžanga „Baltasai šešėlis“, kurioje grįžtama į praeitį, kreipiamasi į mylimą moterį kuri yra pati artimiausia ir galinti suprasti bei atleisti. Apysakoje rašoma apie 1963 metų sukilimą, kuris sunaikino daug jausmų, sujaukė mylinčių ir mylimų žmonių likimus, tarp jų ir Juozapotos bei Petro Banių . Vyras išėjo į sukilimą, siekė geresnės ir šviesesnės ateities, tačiau...