Juozas Grušas – XX a. Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas, savo kūryboje dažnai pasikliaujantis moralizuojančiojo pozicija. Labiausiai Juozo Grušo kūrybą įprasmino 1967 m. išleista tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“. Šiame kūrinyje nagrinėjamos esminės šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemos, išsakoma skaudi tiesa, kuri fiksuojama atskleidžiant jaunimo mąstyseną ir kalbėjimo stilių. Didelę teksto dalį sudaro tėvų ir vaikų diskusijos moralinėmis temomis bei svarbūs dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai visuomenės raidos problemas. Kaip pagrindinį aspektą kūrinyje galima akcentuoti tėvų ir vaikų santykius, kuriuos aptarsiu šioje kalboje, remdamasis šios tragikomedijos pavyzdžiais.
XX a. buvo permainingas ir sudėtingas amžius, nes vyko du pasauliniai karai ir šaltasis karas. Tačiau tai buvo socialinių ir kultūrinių pokyčių laikotarpis. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje prasidėjo socialiniai pokyčiai – jaunimo elgesys laisvėjo, atsirado pirmosios subkultūros, suklestėjo vartotojiškumo kultūra. Tradicinės vertybės ėmė keistis ar nykti. Šių socialinių ir kultūrinių pokyčių neišvengė net ir nuo Vakarų bandžiusi izoliuotis Sovietų Sąjunga. Pokyčių apraiškas matome ir sovietinėje Lietuvoje. J.Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias” vaizduojami jaunuoliai patiria konfliktą su vyresniąja karta dėl tradicinių vertybių ir besikeičiančio pasaulio. Savo kalboje aptarsiu tradicines vertybes ir elgesio normas XX a. J.Grušo kūrinyje „Meilė,džiazas ir velnias“.
Dramoje vaizduojami jaunuoliai yra veikiami populiariosios kultūros ir todėl jų elgesio normos keičiasi ir skiriasi nuo ankstesnių kartų elgesio. Pagrindiniai dramos veikėjai – Beatričė, Andrius, Julius ir Lukas – domisi džiazo muzika ir visi kartu groja. Septintajame dešimtmetyje džiazo muzika buvo vis dar laikoma naujove ir susidomėjimas tokia muzika buvo naujos populiariosios kultūros dalis. Grojimas grupėje tuomet buvo įtartinas elgesys – sovietinė visuomenė įtariai žiūrėjo į įvairias subkultūras ir grojantį jaunimą, nes tai buvo laikoma maištu prieš nusistovėjusią tvarką. Tačiau jie ne tik groja, bet ir girtuokliauja ar nederamai elgiasi. Tai iliustruojama Andriaus paveikslu. Jis yra brutaliausias iš grupės ir dažniausiai sukelia konfliktiškas situacijas. Pavyzdžiui, Andrius iš savo tėvo...

Šiuolaikinėje žmonių kalbėsenoje ne dažnai išgirstame žodį – vertybė. Mūsų namai yra prikrauti daiktų, be kurių mes tikrai galėtume gyventi pilnavertį gyvenimą. Šis materialus pasaulis tikrai nėra tobulas. Bet net ir tokiame technologijų pasaulyje nėra pamirštamos tikros vertybės. Iš kurių pačios svarbiausios visų laikų vertybės yra pagarba, meilė, gerumas, darbštumas ir užuojauta. Taigi, šiame samprotavimo rašinyje bandysiu atskleisti visuomenės neužmirštas ir išlikusias vertybes.
Viena ryškiausių neišblėsusių vertybių yra nuoširdus tėvų ir vaikų bendravimas. Juk vaikystėje susidūrus su sunkumais pagalbos ieškome tarp artimųjų. O patys artimiausi du žmonės - mama ir tėtis. Jie savo vaikus geriausiai pažįsta, todėl su tėvais galima buvo pasitarti, išsakyti savo svarstymus, abejones, tikslus ir net gi svajones. Tėvai noriai išklausydavo ir stengėsi padėti savo atžalom kuom tik gali. Šis abipusis ryšys, noras padėti ir nuoširdus bendravimas ir suvienijo tėvus su savo vaikais. Gerai, kad šiuolaikinis jaunimas nėra linkęs užsisklęsti savyje ir visas iškilusias problemas sprendžia su savo artimaisiais.. Štai literatūroje apie labai glaudžius, šiltus mamos ir vaikų ryšius pasakoja XX amžiaus pradžios lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana. Ji pati buvo europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Romantine pasaulėjauta dvelkianti, intelektuali autorės proza gilinosi į vaiko psichologiją, švietimo problemas, subtiliausius moters jausmus. Autobiografinėje apysakoje „Sename dvare“ vaizduojama darni šeima. Vaikus ir mamatę Mariją sieja labai nuoširdūs santykiai, jie yra didžiausi draugai. Mamatė vaikams skaito pasakas, muzikuoja, ilgai kalbasi, moko mylėti gamtą, pažinti pasaulį. Ji yra vaikų paslapčių saugotoja ir didžiausia patarėja. Marija nori, kad vaikai užaugtų dori, išsilavinę, jautrūs grožiui ir žmonėms. Šis pavyzdys parodo, kad darnūs šeimos...

Graikas Sofoklis - vienas žymiausių Antikos dramaturgų, sukūręs apie 120 tragedijų, iš kurių iki mūsų dienų išliko tik 7. Viena garsiausių jo tragedijų – ,,Antigonė“. Šioje Sofoklio tragedijoje labiausiai žavi sukurtas pagrindinės veikėjos - Antigonės paveikslas. Sofoklis vaizduoja ją kaip kilnų, idealizuotą personažą, ryžtingai siekiantį savo tikslo, ginantį tradicines vertybes kaip žmogaus ir bendruomenės harmoningo gyvenimo pagrindą. Teigiama, jog ši tragedija taip patikusi atėniečiams, kad Sofoklis netgi buvo išrinktas karo vadu ir strategu. Taigi, Sofoklio ‚,Antigonė‘‘ – tai tragedija, patikusi ne tik senovės graikams. Kodėl? Ogi todėl, kad ji puikiai perteikia amžinąsias vertybes, kurios yra svarbios ir šiandieniniam žmogui.
Antigonė tragedijoje vaizduojama kaip stipri, didelės drąsos, narsi, ryžtinga, tikinti papročiais, žmogiškumu, šeimos vertybėmis asmenybė, pasiaukoja vardan jų, pasipriešindama karaliaus Kreonto įstatymams. Kas gi, Sofoklio supratimu, privertė Antigonę žengti tokį drąsų žingsnį? Autorius dramoje atskleidžia, kad drąsius Antigonės poelgius išprovokuoja dviejų jos brolių Eteoklio ir Polineiko mirtis nuo vienas kito rankos. Broliams mirus, Tėbų karalius Kreontas įsako Eteoklį, kaip reikalauja paprotys ir pridera tokiu atveju, su visom apeigom palaidoti, kadangi jis paguldė galvą gindamas tėvynę, ir, karaliaus Kreonto supratimu, yra didvyris. Polineiką valdovas uždraudė palaidoti ir apraudoti, nes grįžęs iš tremties šis Antigonės brolis buvo pasikėsinęs gimtą miestą paversti pelenais, todėl, Kreonto supratimu, yra vertas paniekos, turi būti paliktas puotauti šunims. Antigonei Sofoklis tragedijoje suteikia drąsios kovojos už tradicines vertybes bruožų. Ji vaizduojama kaip moteris, kuri turi labai kilnią ir žmogišką širdį. Antigonė vienodai stipriai myli abu brolius. Ji sakosi, kad dėl vyro arba sūnaus nelaužytų valdovo Kreonto įstatymo, nes, jos manymu, galima gyvenime susirasti kitą vyrą, o ir sūnaus taip pat vėl galima susilaukti, bet kito brolio niekada nebebus, nes abu tėvai jau yra mirę. Antigonėi įsitikinusi, kad Hado nuostatai yra vienodi ir Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio nebereikia laikyti priešu. Jos suvokiamas žmoniškumas reikalauja neapleisti mirusio brolio, neleisti išniekinti jo...

Mano nuomone šis teiginys teisingas ir jis yra tinkamas vartoti tiek ankstesniais , tiek dabartiniais laikais. Bėgant metams keičiasi žmonių poreikiai , požiūris į gyvenimą , nes tai daryti priverčia kintanti aplinka .
Šiais laikais svarbiausias dalykas- pinigų ir valdžios siekimas . Menas tampa nebeįdomus ir iškreiptas , nekalbant apie požiūrį į šeimą ar gyvenimą . Taip jau nutiko , kad dažniausiai darbui suteikiama pirmenybė , tik paskui seka laimės , idealios šeimos , dvasinio džiaugsmo siekimas . Dėl pinigų žmonės dirba net širdžiai nemielus darbus . Kai kurie asmenys visą savo laiką praleidžia madų vaikymuisi ir siekimui būti pripažintam visuomenėje.
Aišku pasitaiko asmenų, kurie nepasiduoda kitų įtakai ir gyvena taip ,kaip jiems patinka . Tokie žmonės – nepriklausomi dvasiškai , mėgaujasi...

Juozas Grušas - vienas žymiausių XX a. antrosios pusės rašytojų. J.Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis ir jos atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. „Meilė, džiazas ir velnias“ – tai J.Grušo tragikomedija, parašyta 1967 metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes, žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys jaunuoliai – džiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgęsi su drauge Beatriče.
Juozo Grušo tragikomedija - tai XX a. vertybių ir normų, tokių kaip šeima, meilė, gėris, atspindys. Šios vertybės buvo ir yra svarbiausios ir aktualios ir XX a., ir šiuolaikiniam žmogui. Kūrinyje veikia ne tik keturi paugliai, bet ir Juliaus ir Andriaus tėčiai. Jų santykiai konfliktiški ir atspindi kartu skirtumus. Tačiau vertybės abiem kartom vienodos: ir jauni ir seni, vertina šeimą, meilę ir gėrį. Toliau kalbėsiu apie tai, kaip šios vertybės atsiskleidžia J. Grušo kūrinyje „ Meilė, džiazas ir velnias“.
Šeima - viena iš svarbiausių vertybių kūrinio herojams. Ji svarbi tiek vaikams, tiek tėvams. Beatričei svarbi šeima, ji nori turėti mamą ir tėti, ir savo vaikų, į vaiką žiūri kaip į stebuklą. Ji ypač vertina žmogaus gyvybę. Vaikelį laiko žvaigždžių dovana. Kaip ir kiekviena moteris nori turėti jaukią šeimą. Julius siūlo Beatričei tuoktis ir sukurti savo šeimą. Jis kuria planus, kaip jie mokysis, dirbs, kartu gyvens ir turės vaiką, kurio niekada nepaliks. Juliui labai reikia šeimos. Juliaus ir Andriaus tėčiai taip pat vertina šeimą, jie turi savo žmonos idealą. Juliaus tėvui motina ir žmona yra šeimos židinys ir šeimos karalienė. Kitaip tariant, šventas dalykas. To paties Julius tikisi iš Beatričės. Andriaus tėvas vis teisinasi, kad konfliktinėse situacijose vis gina motiną. Šeimos vertybė kūrinyje yra nenuginčijama. Šeima...

XX a. buvo permainingas ir sudėtingas amžius – jo metu vyko du pasauliniai karai ir šaltasis karas. Tačiau tai buvo socialinių ir kultūrinių pokyčių laikotarpis. Po antro pasaulinio karo Vakarų Europoje prasidėjo socialiniai pokyčiai – jaunimo elgesys laisvėjo, atsirado pirmosios subkultūros tokios kaip hipiai ar pankai, suklestėjo vartotojiškumo kultūra. Tradicinės vertybės ėmė keistis ar nykti. Šių socialinių ir kultūrinių pokyčių neišvengė net ir nuo Vakarų bandžiusi izoliuotis Sovietų Sąjunga. Pokyčių apraiškas matome ir sovietinėje Lietuvoje. Puikus to pavyzdys – J. Grušo drama „Meilė, džiazas ir velnias“. Dramoje vaizduojami jaunuoliai susiduria su senosiomis vertybėmis ir besikeičiančiu pasauliu. Savo kalboje ketinu aptarti tradicines vertybes ir elgesio normas XX a. J. Grušo kūrinyje „Meilė, džiazas ir velnias“.
Dramoje matome, jog jaunuoliai yra veikiami populiariosios kultūros ir todėl jų elgesio normos keičiasi ir skiriasi nuo ankstesnių kartų elgesio. Pagrindiniai dramos veikėjai – Beatričė, Andrius, Julius ir Lukas – domisi džiazo muziką ir kartu groja. Septintajame dešimtmetyje džiazo muzika buvo vis dar laikoma naujove ir susidomėjimas tokia muzika buvo naujos populiariosios kultūros dalimi. Grojimas grupėje tuomet buvo gana įtartinas elgesys – sovietinė visuomenė įtariai žiūrėjo į įvairias subkultūras ir grojantį jaunimą, nes tai buvo laikoma maištu prieš nusistovėjusią tvarką. Tačiau jie ne tik groja, bet ir girtuokliauja ar nederamai elgiasi. Tai iliustruoja Andriaus paveikslas. Jis yra bene brutaliausias iš grupės ir dažniausiai sukelia konfliktiškas situacijas. Pavyzdžiui, Andrius iš savo tėvo pasiima du konjako butelius, o draugams giriasi, jog užmušė bufetininkę ir pavogė du konjako butelius. Jis pilnas agresijos, užsipuola ar erzina Beatričę, Luką ir Julių. Dialoge tėvas jam priekaištauja, kad jis nuolat girtuokliauja, nedirba ir nuvarinėja svetimus automobilius. Neapsikentęs tokio savo sūnaus elgesio, Andriaus tėvas galiausiai jį įskundžia policijai ir susimuša su sūnumi. Andriaus personažas vaizduoja brutaliausias naujo elgesio apraiškas XX a. jaunimo subkultūrose. Šis veikėjas iliustruoja brutalų ir nesutramdomą elgesį, kuris pasireiškia dėl siekio maištauti...

Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidume blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas. Ji jauna, bet jau suspėjo pajusti gyvenimo laimę ir panieką. Ji Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo, duktė, patyrusi viešą šeimos gėdą. Tokiems belieka arba nusilenkti prieš visus, arba pakilti aukščiau visų, kad būtų pripažinti. Antigonė pasirinko antrąjį variantą.
Gyvenimo panieka išmokė Antigonę nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtų padaryti laimingesnę ar nelaimingesnę. Su skaisčiu gyvenimu ir jo džiaugsmu Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji prisiriša prie savo šeimos, kurios jau beveik nebėra. Mylėdama vedžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius. Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polinikas bus nelaimingas ir miręs. O Antigonė myli jį labiau...

Nedrįsčiau sumeluoti sakydama, jog vienas svarbiausių aspektų šių laikų žmogui, turėtų būti žmogiškumas. Nuo mažens girdint moralines paskatas, tokias, kaip „būk doras“, „būk sąžiningas“, ugdomos ne tik materialinės, bet ir dvasinės vertybės, mokoma išlikti žmogumi ribinėse situacijose. Viena iš rašytojų, kuri savo kūriniuose pabrėžė žmogiškumo svarbą – Šatrijos Ragana. XIX-XXa. rašytoja Marija Pečkauskaitė kūriniuose nekalbėjo „tuščiais pažadais“ – pastebima, jog kūrinys „Sename dvare“, kuriame išaukštinamos aukščiausios žmogaus moralės normos, puikiai atspindėjo rašytojos-pedagogės gyvenimą. Šatrijos Raganos pagalbą silpnesniems puikiai reprezentuoja kūrinio „Sename dvare“ pagrindinė veikėja mamatė. Mamatė yra tarsi žmogus, į kurį turėtų lygiuotis visi – ji džiaugiasi paprastais, žemiškais dalykais, nelieka abejinga sergantiems, silpnesniems už ją pačią. Nederėtų pamiršti, jog mamatė įkūnija vieną svarbiausių vertybių, taip pat telpančią į žmogiškumo sąvoką - santūrumą. Mama, vaikų akimis, yra jiems pavyzdys – visose situacijose išlieka rami, tauri, nemenkina nei vieno asmens ir supranta, kada derėtų susilaikyti. Tačiau ji taip pat yra žmogus, susiduriantis su gyvenimo sunkumais – mamatė niekam nematant pravirksta, sielojasi, jog gyvenimą galėjo pasirinkti žymiai geresnį... Tad galima drąsiai teigti, jog jautrus, neabejingas jį supančiam pasauliui žmogus yra it tikras humaniškumo pavyzdys.
Kitas, ir mano manymu, svarbiausias šiandienos žmogaus turtas - tėvynė. Į šį žodį sutelpa be galo daug vertybių – kalba, tradicijos, gimtieji namai, papročiai, istorija... Kone kiekvienas žmogus tam, kad galėtų jaustis visaverčiu savo šalies piliečiu, privalo žinoti Lietuvos istoriją ir suprasti, kaip reikia vertinti ir saugoti tai, kas jau yra duota. Istorija yra lyg perspėjantis balsas, ką galėtume padaryti geriau tėvynės labui, tačiau retas žmogus susimąsto, jog kiekvienas mūsų nueitas žingsnis ir padaryta klaida kuria ateitį – ateitį, kurioje gyvensime ne tik...

Manau, kad dauguma tradicinių vertybių XX amžiuje nesudužo ir liko tokios pat brangios ir svarbios kaip ir anksčiau. Kone visais laikais viena iš didžiausių vertybių buvo ir yra meilė tėvynei bei jos ilgesys. Daugelis tėvynę prilygina motinai, todėl šios vertybės dužimas būtų skaudus. Meilė gimtajam kraštui ir jo ilgesys, kaip viena iš pagrindinių vertybių yra pastebima ir tarp lietuvių rašytojų. Vienas iš jų – XX amžiaus vidurio rašytojas Antanas Škėma. 1941 m. jis dalyvavo kovose su sovietų kariuomene, taip išreikšdamas savo vieną svarbiausių tradicinių vertybių, be autentiškumo, meilę tėvynei. Tačiau dėl vis stiprėjančios Lietuvos okupacijos, kad ir kaip buvo skaudu, A. Škėma buvo priverstas palikti gimtinę ir emigruoti. Buvimas...

Griušas