Antigonės abu broliai susikauna ir vienas kitą nužudo. Tėbų karalius Kreontas garbingai palaidoti leidžia tik Eteoklį, o Polineiko kūną palieka sudraskyti žvėrims. Antigonė pasiryžta palaidoti Polineiko kūną, nors ir sesuo Ismenė jai nepritaria.
PIRMAS EPEISODIJAS.
Kreontas pasiskelbia krašto valdovu. Jis neleidžia laidoti Polineiko kūno, pastato prie jo sargybą. Deja, sargyba nepastebi, kaip kažkas ateina, ir kūną užberia dulkėmis. Kai pastebi, jau viskas būna padaryta. Vienas sargybinis atbėga ir praneša viską Kreontui. Kreontas įsako surasti kaltininką, pagrasina sargybiniams mirtimi.
ANTRAS EPEISODIJAS.
Tas pats sargybinis, kuris buvo atėjęs pas Kreontą, prigauna Antigonę laidojant Polineiką, ją sugauna ir atveda Kreontui. Antigonė net nebando bėgti, ginčytis ar teisintis, pripažįsta, jog tai ji pagerbė numirėlį. Ji pasako valdovui, kad įsakymas nelaidoti yra žmogaus, o ji klausys tik dievų, Dzeuso. Kreontas liepia atvesti Ismenę, nori seserų mirties. Antigonė teigia, jog jos sesuo niekuo nekalta, bet Ismenė be Antigonės gyventi nenori. Jos abi uždaromos ir saugomos, stebimos.
Atbėga Antigonės sužadėtinis Haimonas, Kreonto sūnus. Tėvas jam praneša savo nuosprendį. Haimonas papasakoja Kreontui, jog visas miestas jo sužadėtinę laiko didvyre, dėl brolio pagerbimo. Haimonas prašo tėvo suminkštinti širdį ir pasigailėti seserų. Tėvas su sūnumi susipyksta, Kreontas nusprendžia išsiųsti Antigonę į dykumą, į iškaltą olą ir palikti...

Mano kalbėjimo tema yra ,,Antigonės paveikslas Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė””. Sofoklis buvo žymus graikų tragikas, sukuręs apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik 7. Tragedija-dramos žandras-scenai skirtas kūrinys, kuriame vaizduojami labai rimti, esminiai gyvenimo konfliktai, herojaus siekimų susidūrimas su neįveikiamomis kliūtimis ir neišvengiamas herojaus žuvimas. Viena iš išlikusių Sofoklio tregedijų jų buvo ,,Antigonė”. Tai pasakojimas apie merginą, kuri neteko savo dviejų brolių, kurie po tėvo mirties, negalėdami pasidalyti valdžios, žuvo dvikovoje. Vienas gindamas Tėbus, kitas kovodamas prieš juos. Karaliaus paliepimu buvo uždrausta palaidoti brolius, tačiau jų sesuo Antigonė pažeidė įstatymą ir palaidojo juos. Toks merginos elgesys papiktino Tėbų karalių, Kreontą jis paskyrė mirties bausmę Antigonei. Mergina nebijojo mirties ir mirtis jai buvo tarsi laisvė. Paskyrus bausmę, pas karalių ateina jo sūnus, Haimonas, prašyti pasigailėjimo savo mylimąjai, tačiau tėvas tvirtai priėmęs savo sprendimą, nužudyti Antigonę. Už tokį Kreonto nuosprendį Dievai atkeršija jam ir jis praranda visus savo mylimus žmones ir lieka vienas. Šios kalbos tikslas yra parodyti jums kokia buvo Antigonė, kokios vertybės jai buvo svarbios ir kiek išbandymų jai teko patirti.
Kreontas-Tėbų karalius.
Euridikė-Kreonto žmona.
Haimonas-Kreonto ir Euridikės sūnus, Antigonės mylimasis.
Antigonė-Haimono sužadėtinė.
Ismenė-Antigonės sesuo.
Antigonė buvo nepaprastai drąsi ir išdidi mergina. Jos drąsa lydėjo ją nuolatos. Ji nepabūgo mirties ir negalėdama susitaikyti su brolių palaikų išniekinimu, palaidojo juos. Brolių palaidojimas nuramino jos sielą. Taip pat, Kreontui paklausus ar ji pripažįsta padariusi nusikaltimą, ji atsakė ,,Pripažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne”. Iš to galime matyti, jog Antigonė nebandė paneigti savo kaltės įvykdžius nusikaltimą ir pažeidus karaliaus valią. Vėliau pagrindinė knygos veikėja nusižudė ir tai lyg vienas drąsos įrodymas , kuris leidžia įsitikinti, jog mirtis jai yra tarsi laisvė. Antigonės išdidumas aiškiai matomas, kai ji įžuliai juokiasi karaliui į akis, bandydama apsaugoti savo orumą. Jai buvo daug lengviau susitaikyti su tai, jog gaus mirties bausmę, nei...

Sofoklio kūriniai literatūros kritikus žavi siužetų vientisumu, ryškiais ir niekada nesenstančiais veikėjų paveikslais. Puikus to pavyzdys – viena iš septynių Sofoklio istorinių dramų – „Antigonė“. Kūrinyje juntamas itin ryškus ir gilus šeimos bei pareigos jausmas, kurio kaina – skaudžios netektys. „Antigonė“ nagrinėja įvairias problemas – abejones politiniais įstatymais, konfliktines atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektus.
Svarbiausias kūrinyje moralinis konflktas. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios ir dvikovoje žuvo. Žuvusiųjų sesuo nenori paklusti įsakymui Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą ir ryžtasi palaidoti brolį kaip reikalauja papročiai. Antigonė supranta, kad jos poelgis sukels konfliktą, suvokia jo pasėkmes sau bei kitiems, realiai vertina savo ir priešininko Kreonto jėgas, tačiau nebijo mirties ir savo tikslo neatsisako. Palaidodama Polineiką – atlikdama savo pareigą, kurią „uždėjo dievai“, ji pažeidžia tvarką. Tragedijoje susiduria šalies valdovo Kreonto ir Antigonės nuomonės. Valdovas iškelia atsakomybę miestui virš šeimos ir genties reikalavimų, Antigonė pirmiausia lieka ištikima šeimos tradicijoms. Abu jie atkakliai laikosi savo principų. Užsispyrimo „dėka“ dramos pabaigoje pralaimi abu..
Kūrinyje taip pat svarbūs asmenybių bruožai. Nei Kreontas, nei Antigonė negalėjo išduoti savo principų ir pripažinti kitų reikalavimus. Kreontas buvo naujai išrinktas karalius, siekė tvarkos savo valdomoje šalyje ir save siejo su autoritetu. Jis ne tik buvo žiauri ir dominuojanti asmenybė – Kreontas jokiais būdais negalėjo pasiduoti moters įtakai, kuri įžeidė jį prisiimdama ne tik šeimos, bet ir politinį vaidmenį, o tai buvo nepriimtina tuometiniam Atėnų gyvenimui. Kreontas tiesiog buvo per daug išdidus, kad lengvai nusileistų moteriai. Antigonei visiškai nerūpėjo miesto gerovė, ji siekė kankinės mirties. Savo atkaklumu, drąsumu bei stipriu charakteriu, ji sužlugdė nusistovėjusias moters vaidmens tradicijas.
Labiausiai tragedijoje žavi Antigonės paveikslas. Ji narsi, ryžtinga. Antigonė nebijo žmogaus – karaliaus rūstybės. Ji myli abu brolius ir negali sutikti, jog brolio Polineiko palaikai būtų išniekinti. Ji gimusi mylėti ir to moko kitus, Antigonė vadovaujasi ne rašytais...

Šioje analizėje išanalizuotas Sofoklio „Antigonės“ kūrinys.

Tragedijos „Antigonė“ autorius Sofoklis (apie 496 – 406 m.pr.Kr) buvo daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Apie didžiojo poeto gyvenimą žinoma nedaug. Jis kilęs iš Kolono (vietovė netoli Atėnų). Išgarsėjęs kaip dramaturgas, Sofoklis ėjo ir valstybines pareigas. Jis parašė per 120 dramų.
Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta. Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį dramos elementą – veiksmą. Vienas iš jo kūrinių pavyzdžių – drama „Antigonė“, kurioje atksleidžiami tragiški veikėjų gyvenimai. Veiksmas vyksta palaipsniui: antrame ir trečiame eipesodijuose Kreontas bandė atremti Antigonės bei Haimono argumentus; Antigonė gynė savo įsitikinimus, sūnus išsakė Tėbų gyventojų nuomonę, tačiau tai nepakeitė jo priimto nuosprendžio. Penktame eipesodijuje valdovas susitinka su didžiausiu autoritetu – žyniu, kuris skelbia Dievų valią: „Aš pasakysiu. Tu tik žiniuonies klausyk.“ Teiresijas padėjo Kreontui išgelbėti miestą, tad tikėdamasis, kad į jo nuopelnus bus atsižvelgta, žynys pranašauja valdovui nesėkmes, kurios jį ištiks, jeigu leis Antigonei mirti. Iš to galime spręsti, jog Teiresijas yra atkaklus, nebijantis net pačiam valdovui prieštarauti, atskleisti jo laukiančios niūrios...

Kreonto požiūrio į Antigonę, chorvedį ir žynį.
2. Opozicijos tarp Ismenės ir Antigonės.
3. Choro vadovo ir viso choro požiūrio į Kreonto veiksmus.
4. Haimono ir Kreonto dialogo.
IDĖJA/OS
1.
a) „Nutilki, kol rūstybė nepašoko man,/ Kad nepaliktum kvailas senio metuose./ Kalbi, ko kęst negalima, ir tvirtini,/ Jog dievas ėmęs rūpintis numirėliu“,
b) „Ne vyras būsiu aš ir didvyrė bus ji,/ Jei panieka ši valdžiai liks nenubausta“,
c) „Visokia žiniuonystė – meilė pinigo“.
Kreontas į visus žiūri iš aukšto, jam atrodo, kad tik jis yra teisus. Kai ateina žiniuonis perspėti Kreonto dėl jo veiksmų pasekmių, Kreontas su žiniuoniu elgiasi nepagarbiai, pavadina jį melagiu ir teigia, kad žiniuonis tik pelną gauna už tai, o ne jam nuoširdžiai pataria ir dėl to, kad jis nepaklausė vėliau praranda sūnų ir žmoną. Taip pat Kreontas neapkenčia, kad Antigonė nepakluso jo įsakymui ir palaidojo savo brolį, tad jis ją nubaudė, o dėl tos bausmės, pats šeimą prarado.
PUIKYBĖ
Kokia puikybės pasekmė žmogui?
Puikybė gali sugriauti žmogaus gyvenimą.
2.
a) „Manai tu jį palaidot? Niekingai žūsim, jei šalies įstatymų,/ Karaliaus valios ir valdžios negerbsime. Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim/ Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums.“
b) „Ne jam uždraust, kas mano priedermė šventa!“
Antigonė nepasiduoda savo sesers Ismenės įtakai, kad reikia paklusti karaliaus įstatymui ir nelaidoti savo brolio. Antigonė žinojo, kad reikia paklusti dievų įstatymams, o ne karaliaus, todėl vistiek palaidoja savo brolį, bet kokia kaina.
MORALINIS PRINCIPINGUMAS
Kodėl yra svarbu būti morališkai principingam?
Moralinis principingumas padeda išsaugoti...

Perskaitykite tekstą apie Antikos laikų teatrą ir parinkite tinkamus trūkstamus žodžius.
Atėniečiai per metus švęsdavo tris Dioniso šventes, ir tik per jas būdavo teatras, kitu laiku vaidinimai nevykdavo. Garbinant šį dievą šventėje būdavo dainuojamos giesmės ir vaidinamos istorijos, iš jų kilo du dramos žanrai – komedija ir tragedija. Taip atsirado graikų teatras. Teatru vadinamas žiūrovų vietas paprastai įrengdavo kalno šlaite. Akmeniniai suolai juosdavo aikštelę – orchestrą , kurioje vykdavo vaidinimai. Už jos stovėjo pastatas, vadintas skėne. Po daugelio metų žmonės prie jos pristatys pakylą, ant kurios vaidins aktoriai, ir pamažu tą pakylą pradės vadinti scena. Visus vaidmenis graikų teatre atlikdavo vyrai. Jie vaidindavo su kaukėmis, uždengiančiomis visą galvą. Kad atrodytų aukštesni, aktoriai dėvėdavo specialius batus – … . Nei vienas spektaklis neapsieidavo be choro. Daug nuveikdavo ir pats dramaturgas, jis ne tik režisuodavo dramą, bet ir sukurdavo muziką, statydavo šokius, dažnai ir pats vaidindavo.
Perskaitykite tekstą ir pabraukite jame sakinį, tiksliausiai apibrėžiantį kalokagatijos sąvoką (paspauskite žodį „kalokagatija“, o tada atskirai spauskite kiekvieną pasirinkto sakinio žodį).
Senovės Graikijoje geru žmogumi laikytas ne tas, kuris nėra piktas, o tas, kuris yra toks, koks turi būti. Jis turi būti kokybiškas, atitinkantis tam tikrą prabą, kaip esti geri maisto produktai, geras vežimas. Tokiam žmogui būdinga kūno ir dvasios harmonija, būdingas ir dvasinis, ir fizinis grožis. Toks žmogus stiprus, žvalus, linksmas. Toks žmogus labai saikingas. Jis – herojus, atletas, karys, poetas, muzikas, menininkas. Jis nuolankus lemčiai. Ne jis turtui tarnauja, o turtas jam. Ne šlovė jį valdo, o jis valdo šlovę. Tai laisvas žmogus.
Iš eilės sudėkite samprotavimo rašinio „Kodėl pasauliui reikalingi maištininkai?“ dėstymo pastraipos tekstines korteles. Korteles dėlioti pradėkite nuo viršaus.
Maištininkai visuomenėje priimtas normas neretai vertina kritiškai, todėl į visuomenės ydas žvelgia objektyviai, aklai nesivadovaudami ne visada teisingomis ir logiškomis taisyklėmis.
Žmonės, net ir matydami tam tikrus reiškinius sociume kaip blogybes, dažnai yra linkę jų nebematyti.
Taip elgiasi iš baimės,...

Iki šių dienų yra išlikusios septynios Sofoklio – Antikos dramaturgo – dramos. Žinomiausia trilogija „Karalius Edipas“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“. Drama „Antigonė“ graikų literatūroje unikali tuo, kad pagrindinį vaidmenį atlieka moteris, netradicinė moteris. Herojė yra toks žmogus, kuris nebijo pasipriešinti valdovo Kreonto įstatymams ir geriau garbingai miršta nei beprasmiškai gyvena.
Dramoje vaizduojamas pagrindinės veikėjos pasipriešinimas Tebų valdovo įstatymui, siekiant deramai, pagal visus papročius ir tradicijas palaidoti brolį, kuris kovojo prieš Tebų karalystę.
Antigonė netekusi abiejų brolių, nužudžiusių vienas kitą kovoje, negalėjo ramiai gyventi žinodama, kad brolis, kovojęs už Tebų karalystę, ilsisi ramybėje, nes buvo palaidotas taip, kaip to reikalauja papročiai – artimųjų apraudotas ir užkastas žemėje, o kito jos brolio siela klaidžioja nerasdama sau ramybės, nes jo kūnas nebuvo palaidotas.
Krentas griežtai uždraudė kam nors, net ir patiems artimiausiems apraudoti ir palaidoti liūdnai kritusio Polineiko, Antigonės brolio, kūną. Įsakymas labai greitai pasklido po visą karalystę, tačiau Antigonė mirties nepabijojusi slapta palaidoja brolį pagal visas tradicijas, nes taip jai liepė šeimą mylinti ir gerbianti širdis.
Taip pasielgusi ji parodė, kokia netradicinė moteris esanti, sugebanti pasipriešinti vyrui, išreikšti savo nuomonę. Antigonė yra teigiama herojė, tačiau labai išdidi. Aplinkybės ją privertė nepaisyti sesers Ismenės, pabijojusios valdovo rūstybės, patarimo nelaidoti brolio ir sąmoningai...

Įdomiausia ištrauka: man labiausiai patiko kūrinio dalis Haimonas bandė atkalbėti tėvą nuo Antigonės įkalinimo ir susimastyti, bet šis jį apkaltino nepaklusnumu ir ėjimu išvien su Antigonę. Pasirinkčiau būtent šią ištrauką, nes man patiko Haimono žodžiai „Kur vienas šalį valdo – ne valstybė ten....... Vien tyrlaukiuos galėtum vienas viešpatauti“. Šie žodžiai priverčia susimąstyti apie vadovavimą ir iš jų net šiais laikais galima pasimokyti.
Idėjos: meilės šeimai svarba mūsų gyvenime. Pareigos svarba žmogaus gyvenime. Drąsos ir ryžto svarba laikantis savo nusistatymų.
Veiksmo laikas ir erdvė: veiksmo laikas kinta kūrinyje, laikas eina, bet dažnai veiksmas vyksta diena ar auštant. Veiksmo erdve pastoviai keičiasi kūrinyje : Tėbų pilis, vieta kurioje guli Polineiko lavonas, akmeninis Antigonės kapas, tad veiksmo vieta kūrinyje yra tiek atvira tiek uždara
Pagrindiniai veikėjai / lyrinis subjektas:
( apibūdinti, citatos)
Kreontas- Tėbų karalius. Jis tiki, kad geras valdovas tai valdovas kuris yra griežtas, tvirtas ir toks kuris neleistų būti išblaškomas draugystės ar moters. Jis tiki, kad visi turi paklusti karaliui ir neabejoti juo sprendimu. „ Geriau nuo vyro rankos žūti, jei reikės, nei moteriškės vergo vardą užsitraukti“ iš šios citatos galime suprasti, kad Kreontas labai vertina žmogų turintį savo tvirtą nuomonę, bet tai pat matome jo požiūrį i moteris. „ Aš – senas žmogus ir mokytis dabar turėčiau iš jaunuolio šito išminties“ ši citata rodo, kad Kreontas yra užsispyręs ir nelankstaus požiūrio, linkęs pervertinti savo žinias.
Haimonas- Kreonto ir Euridikės sūnus ir Antigonės sužadėtinis. Jis labai mylėjo Antigonę todėl radęs ją pasikorusią ir pats nusižudė. Haimonas suprato Antigonės norą palaidoti brolį ir pritarė jai dėl šio sprendimo, nes net bandė perkalbėti tėvą, kad šis jos nežudytų ir pažvelgtų i situaciją iš kitos pusės.
Antigonė- sesuo Eteoklio Poleiniko ir Ismenės. Ji labai atsidavusi savo šeimai, tradicijoms, įsitikinimams ir nebijanti dėl jų kovoti „ Aš padarysiu tai, ką liepia pareiga.“ . Net...

Sofoklis – tai žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis, visą savo ilgą gyvenimą praleidęs tėvynėje ir matęs visus jos džiaugsmus, bei vargus. Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik septynios. Žymiausios yra „Karaliaus Edipas“ ir „Antigone“. „Antigone“ – tai tragedija, skelbianti amžinas tiesas - meilės šeimai ir tėvynei svarbą bei kalbanti apie kančios vertę. Antigonė mylinčia širdimi suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi. Nors širdyje ji gera ir miela mergaitė, norinti patirti gyvenimo džiaugsmą ir pamatyti gyvenimą, tačiau sužinojusi, kad jos brolis žuvo, Antigoné pasiryžta bet kokia kaina ji palaidoti. Įstatymų laikymasis buvo kiekvieno piliečio pareiga. Antigonė, būdama užsispyrusi ir atsidavusi šeimai bei papročiams, ima ir palaidoja savo brolį, nors puikiai žino, kad už tai jai gresia mirtis. Sargybiniams sučiupus Antigonę ir atvedus ją pas valdovą Kreontą, kuris ir buvo uždraudęs laidoti brolį, Antigonė jam išdidžiai pasako, kad ji Kreonto įsakymų nelaiko įstatymais. Narsus Antigonės poelgis patraukia Ismenės akį ir ji taip pat pasiryžta mirti kartu su seserimi, tačiau Antigonė griežtai atmeta šį sesers norą. Ismenė atsisako padėti Antigonei, nes ji per silpna neklausyti įstatymų. Kreontas nenorėdamas suteršti miesto krauju sugalvoja užmūryti Antigonę oloje. Ji graudžiai verkdama atsisveikina su jaunyste ir gyvenimu ir puikiai žino, kad daugiau niekada nepamatys dalykų, kuriuos ji taip stipriai myli: medžių, šaltinių, saulės, brolių, tėvų, vaikų, kurių niekada neturės. Antigonei labai gaila, kad mirs neapraudota, jai nelengva žengti į Hadą, bet ji neatsižada įsitikinimų, nesigaili dėl savo tokio elgesio. Taigi tai tikrai ir įrodo, kad viena iš Sofoklio skelbiamų tragedijoje vertybių yra meilė bei atsidavimas šeimai. Tragedijoje susiduria dvi stiprios ir didelės asmenybės bei skirtingos jų vertybės. Kreontas yra Antigonės priešas. Jis nėra savimi besirūpinantis egoistas, tačiau fanatiškai...