Terminas „socialinės paslaugos“ labai populiarus, kai kalbama apie šiuolaikinės valstybės pagalbą žmogui, apie vadinamos gerovės valstybės teikiamas socialines garantijas. Socialinės paslaugos plačiuoju požiūriu – visuomenei teikiamos paslaugos, kaip antai: švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros paslaugos. Šiek tiek siauresnė socialinių paslaugų samprata: tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apimant aštuonias socialines rizikas (liga, invalidumas, senatvė, našlystė, šeima/vaikai, nedarbas, būstas, socialinė atskirtis) pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos statistikos klasifikaciją. Siauruoju požiūriu socialinės paslaugos dar vadinamos asmeninėmis socialinėmis paslaugomis, kurios teikiamos neatsiejamai nuo socialinio darbo. Šioms paslaugoms apibūdinti dar vartojamas terminas „socialinės globos paslaugos“ (Lietuvos socialinės paramos koncepcijoje socialinė globa apibūdinama kaip socialinių paslaugų visuma).
Darbo objektas: socialinės paslaugos.
Darbo tikslas: išnagrinėti socialines paslaugas pagal jų klasifikaciją ir jų rūšis.
1. palyginti socialines paslaugas su socialiniu darbu.
2. išnagrinėti socialines paslaugas pagal jų klasifikavimą.
3. pateikti socialinių paslaugų rūšis ir jas paanalizuoti.
1. literatūros šaltinių analizė.
2. dokumentų analizė.
1. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ SAMPRATA
Atskirose šalyse socialinių paslaugų termino samprata labai įvairi ir šis terminas apibūdina gana skirtingus dalykus. Socialinių paslaugų termino, jų turinio samprata yra skirtinga, kai kalbama:
1. apskritai apie socialinę sritį, socialinę infrastruktūrą;
2. tik apie socialinės apsaugos sistemą;
3. apie socialinę paramą socialinio darbo kontekstu. Šiuo kontekstu socialinės paslaugos suprantamos kaip ta dalis socialinės apsaugos sistemos, kuri dažniausiai neparemta kliento įnašais (paslaugos teikiamos asmenims pagal poreikį nepriklausomai nuo jų įmokų mokėjimo) ir teikiama ne piniginių išmokų, o paslaugų forma. (Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius, 2003.).
Kalbant apie socialines paslaugas siauruoju požiūriu, užsienio šalyse socialinėms paslaugoms apibūdinti vartojami terminai „asmeninės socialinės paslaugos“, „žmoniškosios socialinės paslaugos“. Dar vartojamas terminas „gerovės išmokos pinigais arba paslaugomis“ arba „individualios gerovės paslaugos“. Socialinės paslaugos siauruoju požiūriu apibrėžiamos socialinės apsaugos sistemos kontekstu, kaip šios sistemos dalis, kuriomis siekiama panaikinti socialinę atskirtį, remti asmenų lygiateisiškumą, įsitraukimą į bendruomenę teikiant paslaugas labiausiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Socialinės paslaugos – socialinio darbo organizavimas ir vadovavimas jam. Socialinės paslaugos –...

Yra daug ir įvairių socialinių paslaugų apibūdinimų. Tiksliausiai socialinių paslaugų esmę nusako šis apibūdinimas: socialinės paslaugos – tai pagalbos suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant sugrąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Socialinėje statistikoje skiriamos šios socialinės apsaugos formos:piniginės pašalpos(ligos pašalpos, pensijos, vaiko globos pašalpa) ir paslaugos (tai, kas neteikiama pinigais). Visa pagalba teikiama ne pinigais (dienos centrai, nemokamas transportas, kompensacinė technika ir kita) , socialinėje apsaugos sistemoje apibūdinama, kaipsocialinės paslaugos.
Socialinės paslaugos – dalis socialinės apsaugos sistemos, kuri dažniausiai neparemta kliento įnašais ir teikiama ne piniginių išmokų, o paslaugų forma, tai visuomenei teikiamos paslaugos(švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, kultūros, sporto ir laisvalaikio paslaugos).
Galima tapatinti socialines paslaugas su socialiniu darbu. Kadangi socialinė paslauga yra socialinio darbo organizavimas konkrečioje įstaigoje, bendruomenėje(taikant administravimo, vadybos principus) su tam tikromis klientų grupėmis. Labai panašiai skamba ir socialinio darbo apibrėžimas: socialinis darbas-veikla, kurios paskirtis yra stiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatant ryšį su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, skatinti kuo pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą. Tačiau tai nėra tapačios sąvokos.Socialinės paslaugos tai žymiai platesnė veikla nei socialinis darbas, kuris teikiant socialines paslaugas yra metodų taikymas ir kita veikla reikalinga kliento poreikių patenkinimui, problemų sprendimui. Socialinės paslaugos yra pagrindinė socialinio darbo ir pagalbos organizavimo forma.
Socialinės paslaugos iš socialinės apsaugos sistemos išskiriamos remiantis šiais kriterijais: formos-tai pagalba napinigine forma; tikslo-siekiama padėti socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, užtikrinti jų integraciją į visuomenę; finansavimo būdo- teisė į paslaugas paremta kliento mokėjimu; išlaidų kompensavimo būdo- tai valstybės apmokamos paslaugos, klientas moka už jas arba ne.
šias socialines rizikas: ligą, invalidumą, senatvę, našlystę, šeimą ir vaikus, nedarbą, būstą ir socialinę atskirtį.
Socialinės paslaugos – sveikatos priežiūros ir socialinio darbo paslaugos.
Teisę į socialines paslaugas turi Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Socialinės paslaugos teikiamos asmenims šiais atvejais : skurdo (kai neužtenka pajamų pagal kitus...

ministerija, socialinį darbą kaip profesinę veiklą pradėjo reglamentuoti tik nuo 1994 metų.
darbuotojai pradeda dirbti kaip komandos nariai.
komandoje, teigiamai vertinama ir sveikatos priežiūros specialistų, ir pacientų.
Pripažįstama, kad žmogaus fizinė, psichinė ir socialinė būklė yra glaudžiai tarpusavyje
susijusios, todėl paciento sveikatos sutrikimus dažnai lydi ne tik fizinės, bet ir
psichologinės bei socialinės problemos. Socialinis darbas sveikatos priežiūros įstaigose
yra dar palyginti naujas, o socialinio darbuotojo veikla ir funkcijos paciento gydymo
procese, nėra pakankamai ištyrinėta bei atskleista tema. Mokslinėje literatūroje
socialinis darbas sveikatos priežiūros įstaigose analizuojamas įvairiais aspektais:
Marazienė R., Sapežinskienė L. (2002) tyrė gydytojų požiūrį į socialinio darbuotojo
profesiją ir kvalifikaciją, R. Kundrotienė (2006) socialinio darbuotojo poreikį stacionarioje
gydymo įstaigoje, Varžinskienė L., Rudzevičiūtė J. (2009) medikų požiūrį į socialinio
darbuotojo vaidmenis reabilitacijos specialistų komandoje, Vaicekauskienė V., Jankūnienė
Inga (2009) socialinio darbuotojo veiklos komandoje ypatumus gydant pacientą. Šių
tyrimų metu buvo atskleistas pozityvus požiūris į socialinio darbuotojo vaidmenį sveikatos
priežiūros įstaigose, tačiau tyrimų metu taip pat atskleista, kad pacientams trūksta
informacijos apie socialinių darbuotojų funkcijas bei veiklas, todėl jie ne visada
kreipiasi pagalbos į socialinį darbuotoją.
Nemažai autorių analizuoja atskirus socialinio darbo veiklos aspektus (terminiją,
veiklą bendruomenėje, teorinius veiklos modelius, socialinio darbo procesus, metodus,
praktiką ir kt.): I. Leliūgienė (1997, 2001, 2002), V.Baršauskienė (2001), A.Bagdonas
(2001), L.Žalimienė (2003), D. Vitkauskaitė (2001),V.Vaicekauskienė (2001), A.
Vareikytė (2001, 2003), A.Čepėnaitė (2001), V. ir R.Kučinskai (2000), L. Gvaldaitė ir B.
Švedaitė (2005) ir kt.
Socialinio darbo sveikatos priežiūros įstaigose tema rašė Kondrošovienė L.
Zabulytė J. (2008);
Socialinį darbą sveikatos priežiūros įstaigose reglamentuoja nemažai LR teisės
aktų; LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006), Socialinių paslaugų katalogas (2006),
4
Sveikatos sistemos įstatymas (1994), Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarka
(2007), Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (1995).
Autorei nepavyko rasti mokslinių darbų analizuojančių socialinio darbuotojo,
teikiančio socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, funkcijas.
Sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių socialinius darbuotojų funkcijas ir
atsakomybę tiksliai apibrėžia: „Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos
sveikatos priežiūros įstaigose nuostatai“ (1999). Pagal šiuos nuostatus socialiniai
darbuotojai – tai specialistai, kurių darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos priežiūros
įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio...

Man teko susipažinti su Šiaulių miesto Socialinių paslaugų centro struktūra, veiklos kryptimis, darbuotojų funkcijomis, klientų arealu, teikiamomis pagrindinėmis ir papildomomis paslaugomis, įstaigą reglamentuojančiais įstatymais ir t.t. Turėjau galimybę susipažinti ir su šios įstaigos teikiamomis paslaugomis neįgaliesiems, senatvės pensininkams ir studentams. Didžiąją praktikos laiko dalį buvau tarp senatvės pensininkų, stebėjau jų elgesį, bendravau su jais. Apie vieną iš jų aprašau plačiau savo darbe.
„Kiekvieno širdyje slypi ištisa visata. Kas nerado nieko gero praeityje, neras nieko gero ir čia. Ir, priešingai, kas turėjo draugų viename mieste, ras ištikimų bei dorų draugų ir čia. Žmonėse mes randame tai, ko ieškome.“ 1.
Kiekvieno mūsų širdyje slypi didelis noras būti tobulu, kažkam reikalingu, kažkieno mylimu, bet dažnas tai turėdamas, nemoka tuo nuoširdžiai džiaugtis.
Siekiant mažinti neįgaliųjų ir senatvės pensininkų socialinę izoliaciją, vienas svarbesnių faktorių yra senatvės pensininkų ir neįgaliųjų, užimtumas.
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centras (toliau- Centras) yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto. Centro nuostatai nusako Centro uždavinius, struktūrą, teises, darbo organizavimą, finansavimą ir veiklos kontrolę.
1 str. Nr. I-11132, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu 3 str. 1 d.13, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Savivaldybės tarybos sprendimais, Savivaldybės mero potvarkiais, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais.
Centro veiklos tikslai ir uždaviniai
Svarbiausi Centro uždaviniai, sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ir stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atspirtį. Taip pat Centrui svarbu, teikti kokybiškas bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas bendruomenės nariams pagal Savivaldybės patvirtintą paslaugų komplektą ir paslaugų teikimo bei apmokėjimo už paslaugas tvarką. Plėsti paslaugų įvairovę ir jų prieinamumą bendruomenės nariams. Teikti informavimo, konsultavimo, užimtumo, skalbimo, transporto, socialines paslaugas pagal lankytojų poreikius ir Centro galimybes turintiems negalią ar senatvės pensininkams.
Šis Centras savo veiklą pradėjo 2001 m. balandžio 2 dieną. Į Centrą priimami Šiaulių miesto gyventojai, turintys judėjimo negalią, protinę negalią ar senatvės...

Mano pasirinkta organizacija, tai Kauno miesto socialiniu paslaugu centras. Pasirinkau šią organizaciją išanalizuoti, dėl to, kad teko joje atlikti savanoriška praktiką. Todėl aš šios įstaigos taisykles ir nuostatus jau žinojau, todėl ir pasirinkau šią organizaciją.
Centro uždaviniai:
1. Įvertinti asmenų (šeimos) socialinių paslaugų poreikį;
2. Vertinti asmens (šeimos) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir nustatyti asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį;
3. Teikti bendrąsias socialines paslaugas pagal Kauno miesto gyventojų poreikius;
4. Teikti specialiąsias socialines (socialinės priežiūros) paslaugas pagal Kauno miesto gyventojų poreikius;
5. Socialinių ligų (,,žemo slenksčio‘‘ paslaugų) kabinete teikti konsultavimo ir medicinos paslaugos didelės rizikos grupėms priklausantiems asmenims.
Personalas, teikiančios paslaugas
Kauno socialiniu paslaugu centre dirba didelis personalas. Kuris stengiasi padėti žmogui su jo ištikusią bėda.
Centro struktūra sudaro:
1. Direktorius;
2. Specialistas;
3. Finansų tarnyba;
4. Pagalbos namuose tarnyba;
5. Paramos šeimai tarnyba;
6. Socialinės pagalbos tarnyba
Nors Kauno socialinių paslaugų centrą sudaro nemažas būrys personalo, bet tiek esančių specialistu, ne visiems gali suteikti pagalbą. Specialistu yra Kauno socialiniame centre apie 6 žmonės, taip pat daug praktikantu, bei savanorių dirbančių organizacijoje. Dvi vyriausios socialinės darbuotojos, jos taip pat atsako už klientam suteiktą pagalbą. Jos nustato, kam kuriuos klientus lankyti, kokias pareigos turi atlikti. Darbas yra vienas iš sunkiausių, nes klientų pasitaiko įvairių. Ir su sunkiomis bėdomis, bei psichologiniais sutrikimais, bei klientų, kurie negali savim pasirūpinti. Todėl didžiąją savo dalį jie praleidžia gulėti. Kai jiems suteikiama paslauga, pavyzdžiui slauga namuose, tai lankomosios priežiūros darbuotojo (socialinio darbuotojo padėjėjo), turi pasirūpinti tuo klientų, bei jam suteikti visas reikiamas poreikių paslaugas. Darbas labai atsakingas, nes lankomosios priežiūros darbuotojų bendradarbiavimas s globotiniais susijęs su psichinę įtampa ir nuovargiu. Nervinė įtampa, likimo nuskriaustų žmonių priekabiavimas, reikalauja ištvermės ir savitvardos. Kasdieninis negalios, senatvės bejėgiškumo ir ydų matymas daro didelę emocinį poveikį. Būtina derinti gailestingumą ir užuojautą globotiniams bei jų artimiesiems ir esamos padėties ramų, filosofišką vertinimą.
Paslaugų įvairovė
Kauno miesto socialinių paslaugų centras:
• Vertina asmenų (Šeimos) socialinių paslaugų poreikį savivaldybės...

Tai gerai pažinau jų bendravimą, mačiau kaip jie vieni su kitais elgiasi, kaip bendrauja. Šiame centre lankydavausi darbo dienomis ir būdavau po 4-6 valandas. Praktikos metu aš buvau ne tik stebėtoja, bet ir pati dalyvavau grupės veikloje. Socialinių paslaugų centre lankosi asmenys: : 1) fiziškai neįgalūs asmenys – po stuburo ligų, po galūnių amputacijos judantys invalido vežimėliuose ar naudojantys kitą invalidų kompensacinę techniką; asmenys po insultų, infarktų, įvairių sąnarių ligų, po įvairių traumų; 2) psichiškai neįgalūs asmenys: persirgę psichinėmis ligomis pagal tarptautinę klasifikaciją; po sunkių galvos trumų išsivysčius įvairioms psichikos sutrikimams ar dėl chroniškų psichikos ligų nesugebantys tinkamai pasirūpinti savimi; 3) senyvo amžiaus asmenys, turintys psichologinių problemų, susijusių su socialine izoliacija, norintys kuo nors užsiimti, kad pasijustų naudingi. 4)senatvės pensininkai, pirmos antros grupės invalidai, dėl sveikatos ir kitų priežasčių negalintys tinkamai pasirūpinti namuose; 5) socialiai remtini žmonės, socialiai nedrausti, neturintys normalių pragyvenimo šaltinių ir nuolatinės gyvenamosios vietos; 6) įvairios organizacijos, šeimos, pavieniai asmenys. Visi šie asmenys yra paskirstyti į 3 grupes. Aš praktiką atlikau grupėje, kurioje yra fiziškai neįgalūs asmenys.
Darbo objektas: socialinių paslaugų centras. Asmenų su fizinėmis negaliomis grupė.
Darbo tikslas: išanalizuoti, ką grupės nariai veikia socialinių paslaugų centre, kaip bendrauja vieni su kitais, kaip sutaria su grupės vadove.
Ne kas dieną susirenka visi grupės nariai. Daugiausia, kiek buvau per visą laiką, susirinko 14 grupės narių. Paprastomis dienomis ateina po 4 – 8 grupės narius. Jie visi yra labai mandagūs. Susitikę visi pasisveikindavo, niekada nepamiršdavo manęs. Visi atsinešdavo ko nors prie arbatos bandelių, sausainių, šokolado, namie kepto pyrago. Visada pavaišindavo ir mane ir vadovę, niekada pasislėpę nevalgydavo. Beveik kasdien vykdavo užsiėmimai: vytelių pynimas, keramika, piešimas, dramos būrelis, kas norėdavo, galėdavo eiti dainuoti. Mano grupės nariai nebuvo labai aktyvūs, nelabai mėgdavo būrelius. Tik keletas lankydavo visus, kiti net pasižiūrėti neidavo. O vytelių pynime ir keramikoje daugelis...

Lietuvos valstybės socialinę apsaugą sudaro privalomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinės paramos vaidmuo tapo ypač reikšmingas, kai vykdant socialinę reformą ir keičiantis valstybės socialinei politikai, Lietuvos gyventojai susidūrė su įvairiomis socialinėmis problemomis.
Socialinė parama yra svarbi socialinės apsaugos dalis. Pagal Lietuvos Respublikos nutarimą “Dėl socialinės paramos koncepcijos”, socialinė parama apibūdinama taip: “Socialinė parama - tai socialinės, ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi” (5 psl.9). Pagrindinis socialinės paramos tikslas yra individų galių atstatymas, siekiant integruoti juos į visuomenę, sociumą, skatinant jų savarankiškumą. Svarbiausias socialinės paramos ypatumas yra tas, kad ji teikiama ne pinigais, o paslaugomis. Tokiu būdu užkertamas kelias naudoti pinigus ne pagal paskirtį. Socialinė parama turi atitikti remiamųjų poreikius ir teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti.
Minėtame Lietuvos Respublikos nutarime išskiriami tokie socialinės paramos teikimo būdai:
1. socialinės paslaugos ir socialinė globa
2. pašalpos ir piniginės išmokos
3. šalpa daiktais
Socialinės paramos politiką formuoja Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o už šios sistemos funkcionavimą yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Savivaldybėms tenka tiesioginė atsakomybė už socialinės paramos teikimą. Būtent vietos valdžia organizuoja socialinių paslaugų teikimą, moka pašalpas ir kitas pinigines išmokas, steigia bendruomenei reikalingas tarnybas. Deja, šiuo metu socialinės paramos, teikiamos savivaldybėse, struktūroje vyrauja piniginė parama. Socialinė parama efektyvi tik tada, kai piniginių pašalpų mokėjimas derinamas su socialinių paslaugų teikimu. Todėl, savo darbe apimsiu socialines paslaugas kaip vieną iš pagrindinių socialinės paramos formų.
TIKSLAS būtų apibūdinti, kokios egzistuoja socialinės paslaugos. Iš to išplauktų UŽDAVINIAI: apžvelgti socialinių paslaugų rūšis, įstaigas bei teikimo būdus ir pažiūrėti kaip socialinės paslaugos teikiamos Lietuvoje
SOCIALINĖS PASLAUGOS
Socialinių paslaugų sistemos pagrindinis uždavinys – teikti socialines paslaugas tiems žmonėms, kuriems jų labiausiai reikia, taip pat plėtoti socialines paslaugas ir...

Po Antrojo pasaulinio karo, kuriant Europoje gerovės valstybių strategijas, socialinės politikos terminijoje šalia termino „socialinis darbas“ atsirado ir „socialinės paslaugos“.
Visuomenėje visuomet buvo ir bus asmenų, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia socialinė pagalba, dėl to kiekviena save gerbianti valstybė yra sukūrusi socialinės apsaugos sistemą. Lietuvos Socialinės apsaugos sistema susideda iš socialinio draudimo, socialinės paramos ir specialiosios socialinės teisės. Pagrindines teises į socialinę paslaugą numato ir LR Konstitucijos 48 ir 52 straipsniai.
2002 m. pradėta įgyvendinti Socialinių paslaugų teikimo reforma, orientuota į bendruomenės skatinimą, pagalbą asmeniui ir šeimai randant savipagalbos būdų, aiškesnį poreikio socialinėms paslaugoms vertinimą, socialinių paslaugų derinimą su užimtumo priemonėmis, piniginės paramos, sveikatos apsaugos sistemomis.
Patvirtinus Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą, 2003 metais buvo pradėta įgyvendinti bendra Jungtinių Tautų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa – „Geresnė pagyvenusių žmonių teisių apsauga“ ir pradėta rengtis teisės aktų, reglamentuojančių kokybiškas socialines paslaugas pagyvenusiems asmenims (socialinių paslaugų standartų) parengiamajam etapui.
Pagrindinės socialinių paslaugų klientų grupės yra: pagyvenę ir seni žmonės; suaugę neįgalūs žmonės; neįgalūs vaikai; probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų; rizikos grupės; etninės mažumos, pabėgėliai, emigrantai ir kt. Socialinės paslaugos (jų gavėjui) gali būti mokamos, iš dalies mokamos ir nemokamos.
Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.
Paslaugų organizatoriai yra ministerijos, apskritys ir savivaldybės. Kiekviena ši valdymo institucija socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias apibrėžia įstatymai. Lietuvoje šias funkcijas apibrėžia Socialinės paramos koncepcija, socialinių paslaugų įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Apskričių valdymo įstatymas.
Konkrečią paslaugų teikimo veiklą vykdo paslaugų teikimo institucijos, kurios gali veikti kaip biudžetinės įstaigos, kaip nevyriausybinių organizacijų įstaigos ar privatūs paslaugų teikėjai.
2.1 Paslaugų apibūdinimas
Galima būtų rasti labai daug ir įvairių paslaugų apibrėžimų, bet kaip teigia knygos „Socialinės paslaugos“ autorė Laimutė Žaliumienė, pats bendriausias – paslauga – tai nematerialinė gėrybė arba paslaugos – nemateriali veikla, kuri...

Jie buvo vartojami visais laikais ir visame pasaulyje, vaidino svarbų vaidmenį apeigose ir iškilmėse, tarnavo atsipalaidavimui ir sujaudinimui, pagerinti formai ir gydyti kūno bei dvasios ligoms. Nepaisant suvaržymų ir apribojimų, atsirasdavo mėgėjų, kurie žaisdami su svaigalais nueidavo per toli, nebesusivaldydavo ir kvailai rizikuodavo, paaukodami savo sveikatą ir net gyvybę. Jie tapdavo svaigalų aukomis, o svaigalai - narkotikais.
Šių laikų visuomenėje svaiginimosi situacija dažnai paini. Tokie svaigalai, kaip tabakas ir alkoholis, masiškai gaminami, parduodami, tačiau neretą žmogų užvaldo kaip narkotikai ir sukelia rimtas biologines ir socialines pasekmes. Alkoholis dažnai susijęs su smurtiniais nusikaltimais, eismo nelaimėmis, nedarbu, savižudybėmis.
Viso pasaulio medikams jau seniai kelia nerimą nuolatinis alkoholio plitimas. Vartodami alkoholį, žmonės tenkina poreikį ne skysčiui alkoholiui, bet aibę socialinių psichologinių poreikių: poreikį bendravimui su kitais žmonėmis, poreikį teigiamoms emocijoms sužadinti, galiausiai net komercinius poreikius. Išimtį čia sudaro asmenys, priklausantys nuo alkoholio, kuriems poreikis vartoti svaigalus jau yra tapęs psichobiologiniu poreikiu.
Priklausomybė nuo alkoholio – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Įveikti priklausomybę labai sunku. Asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, kenčia nuo ypatingo fizinio, psichologinio, emocinio, ekonominio ir socialinio skausmo. Dauguma tokių žmonių yra izoliuoti nuo visuomenės. Jų priklausomybė nuo alkoholio paveikia ne tik juos pačius, bet ir šeimą. Šeima kenčia nuo asmens, turinčio priklausomybę nuo alkoholio, elgesio tiesiogiai. Bejėgiai, neįstengdami pasipriešinti šeimos nariai turi iškęsti visas ligos pasekmes ir emociniu atžvilgiu patys tampa ligoniai. Ekonominiai nepritekliai, gėda, pyktis, smurtas, baimė, liūdesys – tai tik dalis problemų, kurios ima slėgti šeimos narius.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 68 000 asmenų, registruotų medicinos įstaigose dėl priklausomybės nuo alkoholio. Oficiali statistika neatspindi realios padėties, nes fiksuoja tuos asmenis, kurie kreipėsi pagalbos į medicinos įstaigas. Norint priartėti prie tiesos, šį skaičių reikia padauginti iš 10. Taigi Lietuvoje yra apie 680 000 asmenų, turinčių priklausomybę alkoholiui.
Temos aktualumas. Praėjusiais 2004 metais, vienam gyventojui teko vidutiniškai 10,2l absoliutaus...

Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgujusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės saugumui užtikrinti.
Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos.
Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos centruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose.
Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Savivaldybės atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijose gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Savivaldybė vertina ir analizuoja gyventojų socialinių paslaugų poreikius, pagal gyventojų poreikius prognozuoja ir nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis, vertina ir nustato socialinių paslaugų finansavimo poreikį.
SOCIALINIŲ PASLAUGŲ RŪŠYS
Socialinės paslaugos skirstomos į:
• bendrąsias socialines paslaugas;
• specialiąsias socialines paslaugas.
Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrųjų socialinių paslaugų tikslas – ugdyti ar kompensuoti asmens (šeimos) gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Paslaugų teikimo trukmė/dažnumas priklauso nuo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio.
Specialiosios socialinės paslaugos yra visuma paslaugų, teikiamų asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiųjų...