Francas Kafka – didžiausias mūsų laikų vokiečių rašytojas. Kūrinys “Metamorfozė” – novelė (kiti linkę jį vadinti apsakymu). Metamorfozė reiškia pasikeitimą, perėjimą iš vienos formos į kitą. Įdomu tai, kad tėvo įprotis plūsti Francą žvėrių, gyvių vardais sūnaus kūryboje transformavosi į animalistinius įvaizdžius; pvz. “Metamorfozėje” pagrindinis veikėjas žmogus – vabalas.
Kafka apie save rašė “Esu absoliučiai nesukurtas šeimyniniam gyvenimui – geriausiu atveju galiu būti tik jos stebėtojas”, turbūt dėl šios nuostatos buvo galima sukurti tragiško ir keisto turinio novelę “Metamorfozė”, kurioje, visa šeima (motina, tėvas ir sesuo) pasmerkia sūnų mirčiai. Jei jo kūrinį laikytume savianalize, būtų galima teigti, kad visi jo herojai yra alter ego (lot. “kitas aš”).
“Metamorfozės” siužetas paremtas tėvo ir sūnaus konfliktu, jų vidine kova. Novelė, iš pirmo žvilgsnio, atrodo labai paprastas - vieną rytą Gregoras Zamza nubunda pavirtęs vabalu, kūrinio pabaigoje jis miršta, - tačiau, pirmas žvilgsnis dažniausiai būna apgaulingas. Norėdami įsitikinti F. Kafkos kūrinio pagrįstumu, mes turime perskaityti pasakojimą dar sykį ir pažvelgti į jį kitu kampu. Būtent to autorius ir siekė.
,,Metamorfozės" herojus Gregoras Zamza - neturtingų prahiečių sūnus. Siekdamas išlaikyti šeimą Gregoras tapo komivojažeriu, gelumbės prekeiviu. Tėvas tada visai baigė dirbti, sesuo Greta dėl jauno amžiaus dirbti negalėjo, motina sirgo astma, ir Gregoras ne tik išlaikė visą šeimą, bet ir surado butą, kuriame jie dabar gyvena. Paradoksalu tai, kad herojui pavirtus į vabalą, su juo ir elgiamasi kaip su šlykščiu gyviu, nepaisant to, kad jis yra šeimos narys. Jo šeima, galime teigti, yra pataikūnai. Kol Gregoras teikia naudą, su juo elgėsi gerai, o kia naudos iš jo nebeliko, šeimos nariai susirado kitą pajamų šaltinį – nuomininkus.
Kūrinį sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje rašo, kaip Gregoras Zamza, pavirtęs vabzdžiu, bando priprasti prie naujojo savo kūno. Žinoma, ne tiek emociškai, kiek fiziškai. Tėvai į Gregoro pokyčius sureagavo skirtingai: mama nualpo, o tėvas iš pykčio gniaužė kumštį. Antroje dalyje sesuo pradėjo...

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.
Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai.
Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus,...

Kristijonas Donelaitis- Švietimo epochos europos rašytojas, lietuvių literatūros klasikas. Epinė poema „Metai“, parašyta hegzametru, yra žymiausias jo kūrinys. Jame aprašomas Mažosios Lietuvos 18a. būrų gyvenimas.Kūrinyje yra didaktinių posakių, o moralizmas siejamas su Baroko epocha. „Pavasrio linksmybių“ ištraukoje apie lakštingalą pabrėžiamas neatskiriamas žmogaus ryšys su gamta, bet labiausiai- paukštės išskirtinės savybės, kurios yra pavyzdys būrams.
Pirmojoje ištraukos dalyje pasakotojas išskiria lakštingalą iš kitų paukščių, taip pabrėždamas jos ypatingumą. Tai parodo priešinamoji dalelytė „bet“, kuria poetas pradeda ištrauką. Veiksmas vyksta „nakties čėse“, kai visi miega. Na, o lakštingala „budėdama garbina Dievą“- tarsi atlieka visų pareigą. Nakties laikas, kai tylu, pasirinktas tam, kad nepaprastas balsas būtų išgirstas. Žiemą paukštė kartu su būrais ilsisi, o pasakotojas nuolat sakydamas „mes“ ir „tu“ pabrėžia gamtos ir žmonių vienybę. Kreipinys „paukšteli miels“ rodo, kad pasakotojas į lakštingalą žiūri kaip į sau lygią, Deminutyvas „paukšteli“ ir epitetas „miels“ pabrėžia devynbalsės mielumą. Atėjus pavasariui lakštingala pradeda dainuoti „nutvėrusi vamzdį“ ir savo balsu lengvina būrų darbą. Tai leidžia mums į darbą pažvelgti kaip į vertybę, o ne kaip į sunkumą. Taigi lakštingala vaizduojama kaip darbinga, pareiginga, o tokios vertybės turėtų būti pavyzdys būrams.
Antroje ištraukos dalyje pasakotojas labiausiai išaukština lakštingalos išskirtinį balsą, Kreipiniu „gaidel“ jis tarsi užmezga dialogą su lakštingala kaip su žmogumi. Na, o deminutyvinė forma (gaidel)...

XVIII amžiaus Švietimo epochos poeto Kristijono Donelaičio poema „Metai“ skatina imti pavyzdį iš gamtos, nes gamta yra geriausia gyvenimo mokytoja. Žmogus gamtoje ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Šioje poemoje gamta yra dažnai personifikuojama, jos dalys vaizduojamos kaip gyvos būtybės: „laukai ledais užsikloję miega“, „žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“ . Tai suteikia kūriniui dinamikos. Taigi, remdamasi šiuo kūriniu, atskleisiu, kokia yra gamtos ir žmogaus sąsaja.
K. Donelaičio „Metų“ būrų bendruomenė iš gamtos mokosi santarvės, kuklumo, džiaugsmo bei darbštumo, kuris yra labai akcentuojamas poemoje. Žmones puoselėjančius šias vertybes, gamta apdovanoja, o tuos, kurie yra tingūs, nedori baudžia: duoda prastesnį orą, išaugina nederlingą derlių. Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Arčiausiai Dievo yra gyvūnai, paukščiai – jie moko žmogų gyventi ir tenkintis mažais dalykais, atėjus laikui šaukia dirbti. Gandrų epizodas moko darbštumo, džiaugsmo, gandras, parskridęs iš šiltųjų kraštų, buvo linksmas „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“ . Grįžę ir radę sugriuvusį lizdą, jie iškart imasi darbo: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Taip...

Aputis – XX – XXI amžiaus žymus lietuvių novelistas, poetinio realizmo atstovas. Jo kūriniuose aiškiai apibrėžiama ir supoetinama namų zona, daugelis kūrinių pagrysti vaikystės prisiminimais. Viena svarbiausių J.Apučio temų – kaimo ir vaiko atskleidžiama novelėje „Dobilė. 1954 metų naktį“.
Visa novelė ir nagrinėjamoji ištrauka yra apie gražias ir jaudinančias pagrindinio veikėjo Martyno pastangos pakeisti mirusį tėvą. Kūrinyje vyrauja du veikėjai – Martynas ir jo mirtinai seganti mama. (Novelė turi ir dedikaciją, skirtą motinai). Ji – svarbiausias ir vienintelis Martynui likęs artimas žmogus, bet ir ji pasmerkta mirčiai – serga nepagydoma liga. Martyno motina vaizduojama žilais plaukais, kurie paryškina sulysusį, įrudusį veidą, bet jau sunkiai įžiūrimą. Šis pastebėjimas neleidžia užmiršti fakto, kad motinos buvimas žemėje – laikinas.
Kaip...

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmą svarbų lietuvišką meninį tekstą, paliudijusį lietuvių literatūros buvimą. Tai-poema „Metai“, sudaryta iš keturių dalių. Poemoje gausu gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiantjiems alegorines reikšmes. „Pavasario linksmybių“ epizode...

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poemoje ,,Metai“ yra aprašoma tikras būrų gyvenimas, buitis ir darbai. K.Donelaičio kūrinyje svarbiausia vertybė yra darbas.
Poemoje darbas yra džiaugsmo šaltinis. „Metų” ištraukoje yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja būrai. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys. K.Donelaitis kiekvieną dirbantį būrą kaip giltinę, ginkluotą „kardais ir šoblėmis. Giltinė nepasigaili nė vieno augalėlio: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus: „dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo” ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Šis vaizdas yra nuotaikingas, o darbas svarbus. Kitas atrodytų nemalonus darbas – mėšlavežis taip pat atskleistas nuotaikingai: „Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko“. Būrai pasitiki savo jėgomis ir teigia žmonių bendruomeniškumo ir džiaugsmo idealą.
Darbo tema „Metuose“ yra dviprasmė: iš vienos pusės būrai aimanuoja ir dejuoja: „kaip bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,/ Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti“. I kitos pusės darbas yra sveikos žmogaus prigimties požymis, nes taip būrai gauna ekonominę naudą, bet ir pasitiki gyvenimu ir patiria džiugias emocijas. Darbas yra labai svarbus socialiniu ir dorovės požiūriu, nes jis susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu.
Svarbiausias žmogaus dorovinis matas yra darbštumas. K.Donelaitis vaizduoja žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą. Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių”: „Pačią su glūpais...

• Pričkus Šaltyšius – tarpininkas tarp būrų ir ponų, kilęs iš būrų. Smerkia „bedievius ponus“ , neigiamai vertina greta lietuvių gyvenančių kolonistų įtaką. Išaukština darbo vertę, žmonių lygybę, mano, kad girtuokliavimas – esminė būrų skurdo priežastis.
• Enskys – būras, kaip ir Pričkus palaiko žmonių lygybę, bet turi ir nuodėmių: vagia mišką, kad galėtų sumokėti mokesčius.
• Selmas – „viežlybas“ būras, labai religingas, nusiteikęs prieš kolonistus, norėtų, kad lietuviai būtų pranašesni už svetimšalius. Nenori, kad lietuviai periimtų kitataučių papročius, o išsaugotų savo. Gėrisi, kai Lietuvą giria, piktinasi, kad ponai turėdami galios teisti nesielgia teisingai ir grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties.
• Dočys – „nenaudėlis“ būras, didelis savavalis ir neklaužada, dėl jo nukečia ir kaimynai. Drąsus, nebijo net ponams pareikšti savo nuomonės Karaliaučiaus teisme, už tai jį galima gerbti.
• Lauras – „viežlybas“ būras, pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo kaltininkus. Mano, kad svetimšaliai daro didelę įtaką lietuvių tautiškumui. Piktinasi, kad svetimšaliai niekina lietuvius.
• Krizas – „viežlybas“ būras, visų labai mylimas ir giriamas, rūpinasi ir myli savo šeimą. Yra dosnus ir vaišingas, dabar ūbagauja, nes Dočys jo namus supleškino.
1.„Žiemos rūpesčiai“ prasideda gražiu žiemos peizažu: užšalę ežerai, girgždantis ledas, aplinkui sniego pusnys...Ir būrai, ir ponai džiaugiasi, kad baigėsi purvinasis ruduo.
2.Autorius reiškia užuojautą paukšteliams, nes šie per šalčius negali užsivilkti kailinių, o vasarą – visus drabužius nusimesti. Keikia vilkus, siunčia jiems šalčiausius vėjus, nes vasarą būrams daug bėdų padarė – skerdė gyvulius.
3.Pričkaus kalba. Ja Pričkus išreiškia savo nepasitenkinimą būrais,juo moko bei keikia už jų tinginystę, tuščius pletkus, vogimą, gobšumą, girtuoklystę, nepagarbą Dievui. Pamini ir svetimtaučius, bet vogimą laiko jų prigimtine savybe(„Tai nesidyvyju, nės jiems toks prigimė būdas“).
4.Enskio kalba. Jis gina būrus, pabrėžia, kad visi būrai vienodi ir visi turi nuodėmių, ne išimtis ir kitataučiai. Primena, kad ir pats Pričkus vogdavo.
5.Selmo kalba. Ja Selmas pabrėžia, kad Mažoji Lietuva yra labai mėgiama šalis ir tai galima spręsti...

Trumpas apibendrinimas Kristijono Donelaičio kūrinio „Metai“. Nors ir trumpas, tačiau tai pilnavertis konspektas, kuriame rasite glaustai pateiktą informaciją, kuri leis labai greitai ir be didesnio vargo susipažinti su K. Donelaičio kūriniu „Metai“.

Donelaičio epinėje poemoje ,,Metai‘‘ atsispindi 18a. Mažosios Lietuvos gyventojų gyvenimo kaita visais keturiais metų laikais. Poemoje vaizduojamas veikėjų gyvenimo būdas,analizuojami valstiečių santykiai su kitais valstiečiais ir ponais, taopogi pagrindinės žmonių ydos : valstiečių – tinginystė,girtavimas, o ponų – gobšumas,pasipūtimas,nepagarba kitiems, nepamaldumas.
Analizuojamoji ištrauka yra ,, Kelionė į Karaliaučių ir Pričkaus mirtis“ iš ,,Žiemos rūpesčių“ dalies. Iš konteksto sužinome, kad Pričkus su būrais vyksta į Karaliaučių parduoti pono grudų. Juos pardavę skuba atgal pas poną atiduoti gautus pinigus, nes ponas pasitaikęs gobšus ir labai nerimauja dėl savo pinigų. Gavęs pinigus už grūdus jis sumano juos perskaičiuoti, beskaičiuodamas pasigenda šilingo, už tai sumuša Pričkų ir kitus būrus. Pričkus nuo sumušimų po trijų dienų miršta. Būras Selmas sužinojęs apie tokią Pričkaus mirtį smerkia poną, pradeda mąstyti apie Dievą ir žmogų.
Analizuojamos ištraukos veiksmas vyksta vėlyvą rudenį, Pričkua ir kiti būrai lietui lyjant keliauja i Karaliaučių. Kelionės metu Pričkus smerkia ir pašiepia poną už jo bagalinį gobšumą. Ponas laukia pinigų namuose.tai jam sava erdvė, kurioje jis jaučiasi viršiausiu. Panas nerimauja ir pyksta ant būrų, nes jie vėluoja.
Ištraukoje daug vietos skirta veikėjų vertybėms atskleisti. Galima teigti, kad ponui svarbiausia...