Taigi nors lietuvių raštijos šaknys LDK, nes iš čia kilę jos kūrėjai hu­
manistai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Baltramiejus
Vilentas, Martynas Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Mažojoje
Lietuvoje. Taip XVI a. viduryje prasidėjo naujas Lietuvos kultūros istorijos etapas,
kuriam jau būdinga lietuviška raštija.
Minėtieji europinį išsilavinimą įgiję lietuviai šviesuoliai savo veiklą siejo su evan­
gelikų liuteronų tikyba kaip tik dėl to, kad ji buvo demokratiška ir laikėsi principo
Dievo žodį skleisti tikinčiųjų gimtąja kalba. Vienam iš jų - Martynui Mažvydui -
buvo lemta sukurti pirmąją lietuvišką knygą.
B I O G R A F I J A
Išsilavinimas
Manoma, kad Martynas Mažvydas gimė Didžiojoje Lietuvoje, greičiausia Šilutėje:
tai patvirtina jo žemaitiška tarmė. Tikrų žinių esama nuo 1546 m., kai Prūsijos ku­
nigaikštis Albertas laišku pakvietė jį į Karaliaučių. Kunigaikštis ieškojo išsilavinusių
lietuvių, galinčių dirbti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Atvykęs Mažvydas
Karaliaučiuje baigė universitetą - beje, jis priklauso pirmajai šios alma mater laidai
(1548 m.). Iš viso bakalauro laipsnį įgijusiųjų buvo septyni, Mažvydas vienintelis
lietuvis. Jis mokslus išėjo per tris semestrus vietoj aštuonių, tad turėjo būti kur nors
studijavęs anksčiau, nes jau kunigaikštis Albertas laiške jį vadino eruditu - mokytu
žmogumi. Taigi tiek biografijos faktai, tiek šešios parengtos lietuviškos knygos, tiek
laiškų stilius leidžia laikyti Mažvydą humanistu - itin išsilavinusiu asmeniu, išsiski­
riančiu filologine kultūra.
9
Socialinė padėtis
Iš Mažvydo lotyniškai rašytų laiškų (jų išlikę trylika, dvylika - kunigaikščiui
Albertui) matyti, kad jis buvo neturtingas, nes studijuodamas nuolat gaudavo sti­
pendiją, o vėliau, eidamas klebono pareigas Ragainėje, ne kartą kreipėsi j kunigaikštį
įvairios paramos. Mažvydas vedė ankstesnio Ragainės klebono vyriausiąją dukterį
Benigną Lauterštern ir ne vienus metus rūpinosi jos gausia šeima - broliais ir seseri­
mis. Materialinę padėtį sunkino dar ir tai, kad jam rūpėjo ne ūkininkavimas, o lie­
tuviškų knygų rengimas. Gyvenimo pabaigoje neapsikentęs jis paprašė kunigaikščio
išvaduoti nuo nesisekančių ūkio darbų ir skirti metinį išlaikymą iš valstybės iždo,
bet šis noras nebuvo patenkintas. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 21 d.,
ten ir palaidotas.
Kūrybinis darbas
Be kunigavimo ir ūkininkavimo,...

-Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje -V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys” Ko šiandien nebėra? -J.Aputis “Horizonte bėga šernai” -J.Baltrušaitis “Būties psalmė” -Žmogus novelėje “Polaidis” -A.Škėma “Žilvinėli” -Lietuvių partizanų dainos -Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane -Meisteris ir sūnūs” -Lietuva išeivijos poezijoje -K.Binkis “Atžalynas” -J.Grušas “Herkus Mantas” -J.Aputis “Erčia kur gaivus vanduo” -Moteris Žemaitės apsakyme “Marti” -V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika -Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė -Gamta ir žmogus K.Donelaičio “Metuose” -Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje” -Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje -A.Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė -V.Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė -B.Sruoga “Dievų miškas” - žmogus prievartos pasaulyje -V.Mykolaitis - Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė -I.Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai -B.Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”.Kūrinio analizė -R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė -J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė -MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…” -MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…” -M.Martinaitis “Ašara” -S.Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. -V.Šekspyras.Sonetas (12) -S.Geda “Strazdas “.Dalies “Šungalviai” analizė -S.Geda ” Strazdas”.Dalies” Tardymas” analizė -A.Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė -Meilės tema žemininkų kūryboje -M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija -S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė -“Žemė maitintoja” - socialinis romanas -Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija

Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties. Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus perspektyvos.
J. Savickis – modernistas, vienas lietuvių prozos atnaujintojų. Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį.Pasakotojas, pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas.Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan.
Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina savo seną šunį. Apsakyme „Jono Graužos...

XVI a. Europoje pradėjus reikštis reformacijos sąjūdžiui, siekusiam reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai plisti, nes protestantizmo įkūrėjas Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tauti̇̀nėmis kalbomis. Tačiau to meto katalikiškoje Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo – lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias lietuviškas knygas, traukėsi į protestantišką kraštą – Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. Jos valdovas kunigaikštis Albrechtas ieškojo žmonių, galinčių protestantų tikėjimą lietuviams valstiečiams skleisti jų gimtąja kalba. Kunigaikščio pakviestas į Prūsiją atvyksta ir Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas.
Pirmosios lietuviškos knygos autorystė. Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas, remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga turėjo ne tik pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią, kultūrinę brandą. M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du faktai: pirma, lietuviškoje prakalboje 3–19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vardą ir pavardę, antra, autorystę vienoje savo knygų patvirtino M. Mažvydo pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus Vilentas.
„Katekizmo“ sandara. „Katekizmą“ sudaro šešios dalys: dedikacija LDK, lotyniška prakalba, lietuviška prakalba – pirmasis lietuviškas eilėraštis, elementorius, katekizmas ir giesmynas. Knygelės skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu. Iš visų šešių knygelės dalių svarbiausia lietuviška prakalba, kurią santykinai galima suskirstyti į tris dalis: pirmoji – tai personifikuotos knygelės prašymas imti ją ir skaityti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valstiečio dialogą, trečiąją sudaro nurodymai kunigams.
„Katekizmo“ lietuviška prakalba. Kaip minėta, lietuviška prakalba prasideda knygelės kreipimusi į visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“ Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo skaitymu džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo negalėjo gauti – tam prieštaravo katalikų tikėjimas. O protestantų religija remiasi savarankišku šventųjų knygų studijavimu ir, kad būtų aiškiau paprastam žmogui,...

Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J.Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige, Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Skaudžiai jausdamas žmonių nely¬gybę, socialines skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai, kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks.
• Epocha: Jonas biliūnas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios švietėjiškojo racionalizmo epochos rašytojas.
• Literatūros srovės: realizmas.
1) visiškai atmetė romatiką: reikia ne svajoti ir įsivaizduoti, o realiai jausti „kojas ant žemės“, pabrėžia žmogaus kasdienybę – dirbančio, vargstančio žmogaus buitis.
2) objektyviai ( dalykiškai, kad atitiktų tikrovę) vertinti pasaulį ir žmogaus gyvenimą, išryškinti esminius aplinkos ir visuomenės bruožus.
3) grožio ir prasmės ieškojimas, skriaudos ir kaltės motyvai, idealo problema.
II. Grožinė kūryba
1. Apysaka - „ Liūdna pasaka“, Novelės : ,,Brisiaus galas“, ,,Kliudžiau”, ,,Vagis”, „Ubagas“, „Lazda“. Šiuose kūriniuose Biliūnas, aprašydamas konkrečius įvykius, daugiau dėmesio skyrė veikėjų vidinėms būsenoms ir konfliktams atskleisti. Kiekviename kūrinyje vyrauja sąžinės balsas, atjauta, supratimas, kančia.
2. Apysaka ,,Liūdna pasaka” (1907m.):
a. Tema: veikėjų vidiniai išgyvenimai bei kančios sunkiais lietuvai laikais. Istorinių aplinkybių įtaką žmonių gyvenimui, apie tai, kaip istorija gali sužlugdyti žmonių likimus. Dėmesio centre - kančia ir skausmas.
b. Veikėjai: Juozapota ir Petras Baniai. Juozapota – graži, mylinti savo vyrą, darbšti, gailestinga ir pamaldi, tačiau antros dalies ekspozicijoje ryškus išvaizdos pasikeitimas. Ji tampa klaiki, nelaiminga, kenčianti. Juozapota - lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis. Petras – mylintis žmoną, jautrus, tikįs savo pergalę, drąsus, kovotojas už žemę ir laisvę.
c. Problemos: “Liūdna pasaka” paliečiama visai žmonijai aktuali mirties, skausmo ir senatvės problematika, pabrėžiamas bejėgiškumas. Žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme. Taip pat apie sukilimo laikotarpį, sukilėlius, žmogaus išgyvenimą dėl meilės kančių.
d. Kūrinio kontekstai:
1) Ramūta - tai...

Literatūros istorijos periodizacijos principai: Vidurinieji amžiai ir Naujieji laikai (Renesansas, Barokas, Apšvieta). Viduramžių raštija apie Lietuvą.. Pirmieji Lietuvos raštijos paminklai, karaliaus Mindaugo raštinės dokumentai. Rašomosios kalbos samprata. Epistolinė raštija: Gedimino laiškai. Vytauto laiškai. Lietuvos krikštas ir jo įtaka raštijos plėtotei. Ankstyvieji Lietuvos metraščiai. Vytauto “Skundas prieš Jogailą”. Lietuviški poteriai. Lietuvos metrika. Naujųjų laikų samprata. Renesansas. Išsilavinusio žmogaus idealas ir kultūrinės Lietuvos situacija XV-XVI a. sankirtoje. Pirmosios Lietuvos spausdintos knygos. Katalikiškoji Lietuvos literatūra iki Reformacijos ir jos idėjos. Jonas Vislicietis, Erazmas Vitelijus, Mikalojus Husovianas. Pirmoji Lietuvos spaustuvė ir jos knygos: P. Skoryna. Ankstyvoji Renesanso istoriografija: Bychoveco kronika. Politinė polemika: Albertas Goštautas. Reformacijos pradžia Lietuvoje. Reformacija Rytų Prūsijoje. Abraomas Kulvietis ir jo „Tikėjimo išpažinimas“. Reformacija pasaulyje. Reformacija Lietuvoje. Liuteroniškoji Reformacijos literatūra. Stanislovas Rapolionis. Venclovas Agripa. Mikalojaus Radvilo Juodojo Brastos spaustuvė ir joje išleistų knygų lenkų kalba pobūdis. Bažnytinės raštijos žanrai. Martynas Mažvydas ir pirmosios lietuviškos knygos. Mažvydo laiškai. Mažvydo raštų bendradarbiai. Reformacijos politinė polemika Lietuvos DK. Venclovo Mykalojaičio (Mykolo Lietuvio) traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Radvilų kultūrinė mecenatystė ir literatūrinė šlovė: XVI a. herojinė poema. Pranciškuas Gradauskas, Elijas Piligrimovijus, Andrius Rimša, Jonas Radvanas. Herojus Renesanso literatūrinėse kalbose. Katalikų Bažnyčios reforma ir kultūriniai pokyčiai. Jėzuitai Lietuvoje. Vilniaus universiteto reikšmė. Katalikiškoji potridentinė literatūra. Polemika su evangelikais: Petras Skarga, Andrius Jurgevičius. Augustino Rotundo „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“. Pirmoji lietuviška knyga Lietuvos DK Mikalojus Daukša. Motiejus Stryjkovskis ir jo darbai. Renesanso istorijos pobūdis ir isoriografinė reikšmė. Istorija ir litartūra. Lietuviškosios kalvinistų literatūros atsiradimas XVI a. pab. Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“. Kalvinistų bažnytinės giesmės. Jokūbas Morkūnas. Prūsų Lietuvos liuteronų bažnytinės giesmės XVI a. Jonas Bretkūnas. Bretkūno „Postilė“ – pirmas originalus lietuviškos prozos paminklas. „Postilės“ žmogaus ir liuteroniškos pasaulėvokos principai. Pirmoji lietuviška Biblija. Simono Vaišnoro „Žemčiūga teologiška“. Baroko epochos bruožai ir meninio vaizdavimo principai. Barokas Lietuvoje. Baroko asmens savirefleksija. Memuaristika, autobiografija, kelionių aprašymai. Mikalojaus Radvilo Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ ir Teodoro Jevlašauskio „Atsiminimai“, Teodoro Bilevičiaus „Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis“. Konstantinas Sirvydas – lietuviškojo Baroko klasikas. Sirvydo postilė „Punktai sakymų“ ir katalikiškoji XVII a. mintis. Sirvydo lietuvių kalbos žodynas. Jonas Jaknavičius. Lietuviškos Biblijos vertimų apžvalga. Baroko istoriografijos savitumas: Albertas Vijūkas Kojelavičius, Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ ir kiti istorijos darbai. JĖZUITŲ MOKYKLINIO TEATRO RAIDA (XVI–XIX a.). Mikalojaus Kazimiero Sarbievijaus kūryba. XVII a. evangelikų-reformatų literatūra. Radvila ir Kėdainių kultūrinė aplinka. „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ – XVII a. LDK reformatų literatūros paminklas. J. Božimovskis, S. Minvydas. Steponas Jaugelis-Telega ir „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ giesmyno pobūdis.

Uždavinys / uždaviniai: aptarti veiksmo vietą, charakterizuoti veikėjus, atskleisti jų tarpusavio santykius, lavinti skaitymo įgūdžius.
Mokinių motyvacija: gebėjimas įžvelgti dviejų kartų santykių svarbą.
Metodai: raiškusis skaitymas, darbas grupėse, pokalbis, klausimai – atsakymai.
Priemonės: vadovėlis (Janušauskienė V., Žvironaitė L. „Rito rato ratuto“), literatūros sąsiuvinis.
Pastabos (išvados, nuomonė, refleksija)
1. Pasiruošimas darbui.
- Labas rytas. Prašau sėstis. Pasiruoškite pamokai. Šioje pamokoje jums reikės: literatūros vadovėlio ir literatūros sąsiuvinio.
Mokiniai pasiruošia pamokai.
2. Temos ir uždavinio skelbimas.
- Atsiverskite sąsiuvinius ir užsirašykite šios pamokos temą.
- Užsirašėme, kad kūrinys, kurį skaitysime, yra apsakymas. Norėčiau paklausti, ar žinote, kas tai yra apsakymas?
- Užsirašykite į sąsiuvinius, kas tai yra apsakymas.
- Kūrinio autorius – Rimantas Černiauskas. Ar jums girdėta ši pavardė? Galbūt prisimenate, kokius šio autoriaus kūrinius jau esate skaitę?
- Taigi, Rimantas Černiauskas yra rašytojas, parašęs nemažai kūrinių, skirtų būtent vaikams. Jis buvo matematikos mokytojas, tačiau jam visada labai patiko literatūra. Tie, kurie norite perskaityti daugiau šio autoriaus kūrinių, galite jų paieškoti bibliotekoje. Beje, R. Černiausko kūriniams net buvo suteiktas Metų knygos titulas.
- Apsakymas, kurio ištraukas skaitysime, vadinasi ,,Jūra yra sūri“. Kaip jums atrodo, apie ką galėtų būti šis kūrinys?
- Taip. Ir ne be reikalo. Rimantas Černiauskas gyveno Klaipėdoje, todėl jam jūra buvo labai brangi. Jis pats keletą mėnesių yra plaukiojęs didžiuliu žvejybiniu laivu, tad tikrai žino, kokia yra jūra.
- O dabar atsiverskime 64 vadovėlio puslapį. Kai skaitysime tekstą, atkreipkite dėmesį, kaip autorius kalba apie jūrą.
- Kai išgirdome pavadinimą, pagalvojome, jog kūrinys gali būti apie jūrą. O kuo savo atsakymą papildysime dabar, kai perskaitėme tekstą?
Taigi, dabar užsirašykime pagrindinę mintį: ištrauka apie Marių ir jo senelį, apie tai, kaip senelis rūpinasi savo anūku.
- Mūsų pamokos uždaviniai yra: aptarti veiksmo vietą, charakterizuoti veikėjus, atskleisti jų tarpusavio santykius, lavinti skaitymo įgūdžius. Tad dabar pakalbėsime apie ką tik skaitytas ištraukas.
Mokiniai užsirašo pamokos temą, bando atsakyti į užduotą klausimą.
Mokiniai užsirašo apibrėžimą.
Mokiniai dalijasi savo patirtimi ir žiniomis.
Apie jūrą.
Kūrinys ne tik apie jūrą,...

apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys
personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją
prigimtį. Pasakotojas, pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba –
personažas ar pasakotojas. Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui,
nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai
„apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra
lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos
nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias
temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje
literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan.
Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio
kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų
kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti
arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali
žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno
veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba
įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos
išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su
jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina savo seną šunį. Apsakyme „Jono
Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš pirmo žvilgsnio
išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis lietuvis.
Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėgęs,
bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu
kūnu reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas – naivias, patiklias moteris.
Apsakyme „Kova“ negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos
motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas,
todėl geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė“ – pats užeigos
pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių minčių: brandžiam žmogui laisvė
visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju...

Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros. Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui.
„Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti.
Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis).
Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas

„Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų įvykių liudininkas.
Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo — beteisio kalinio — akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami ten vykę įvykiai, tačiau pasakotojas nėra bešališkas stebėtojas, įvykiai...

Martynas Mažvydas - humanistinės pasaulėžiūros lietuviškos raštijos pradininkas, XVIa.
išspausdinęs pirmąją lietuvišką knygą Karaliaučiuje. (Lietuviškos knygos idėja buvo subrandinta LDK).
kalbos svarbą, nagrinėjami tikėjimo klausimai. ,,Katekizmas'' – visos lietuvių kultūros, muzikos, švietimo pradžia.
Išsilavinimo svarba,
tėvynės meilė, ilgesys, darbas ,gimtosios kalbos svarba, tradicijos, tikėjimas, raštas.
M. Daukša
XVIa. gyvenęs amžininkas Mikalojus Daukša ,,Postilėje" parašė „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“
a ,,Postilėje" parašė „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“
( tautinį visuomenės dokumentą) , kurioje išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynusių pilietines ir kultūrines
gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojusių prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą ir už Lietuvos valstybinio sąvarankiškumo
išsaugojimą bei stiprinimą. Pasak Mikalojaus Daukšos - ,,Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą –
sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.'' ,
Gimtoji kalba, papročiai ir tėvų žemė,
J. Radvanas
“Radviliada“ kontekstas. Poemos turinys ir siuţetas susijęs su XVI a. LDK politinėmis realijomis ir Livnijos karo istorija. 1557 metas
Lietuvos didysis kunigaikštis Ţygimantas Augustas pasirašė LDK sutartį su Livonijos ordinu – taip tikėjosi įveikti galimą Maskvos
kunigaikštystės agresiją. . Kūrinys - Lietuvos didybės paminklas, nes
hiperbolizuotai išaukštinama Lietuva, jos gamta
Lietuvos įvaizdžio kūrimas;
Radvilos Rudojo – Lietuvos karžygio paveikslas, Vytautas Didysis jo autoritetas.
VYTAUTAS MAČERNIS
XIX a. I p
"Vizijos" – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai
ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl ţmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti
jam padėjo skaitytos knygos.
Namų, gimtinės svarbą
Tiesios ir gyvenimo prasmės ieškojimas
K. Donelaitis
XVIII APŠVIETOS EPOCHA
Svarbiausias kūrinys – parašyta hegzametru epinė didaktinė ,, poema ,,Metai''. Kūrinį
sudaro keturios dalys - ,,Pavasario linksmybės'', ,,Vasaros darbai'', ,,Rudenio gėrybės'' ir ,,Žiemos rūpesčiai''. Poemoje
vaizduojamas XVIII a. Rytų Prūsijos valstiečių gyvenimas, išryškinami baudžiauninkų paveikslai, gamtovaizdžio lyriškumas Gamtos
būrų darbo veiklos fonas, jų mokytoja, siejama artimiausiais ryšiais.
Socialinė, religinė, tautinė, moraline, nelygybė:
AdomasMickevičius
XIX a. I p. Lietuvos ir Lenkijos poetas romantikas, rašęs lenkų kalba apie tėvynės ilgesį, nelaimingą meilę, maištą,...