Seniausi Vakarų Europos epai yra “Iliada” ir “Odisėjas”, kurias VIIIa.pr.Kr. surašė Homeras. Epiniame kūrinyje visuomet yra pasakotojas. Jis gali būti pašalinis stebėtojas arba įvykių dalyvis.
4. veikėjai – mitinės būtybės.
Herojinio epo bruožai
1. vaizduoja tautos istorijos momentus;
2. rūpi tautos, o ne žmogaus likimas;
3. vaizduojami herojų poelgiai, nuopelnai.
ROMANTIZMO BRUOŽAI
1. jautė atotrūkį tarp realaus gyvenimo ir idealo;
2. herojus – stipri asmenybė, dažnai nepritampanti prie aplinkos.
Romantikai pasakos žanro ėmėsi iš dalies dėl to, kad galėtų aprašyti tokius nesamus pasaulius ar veikėjus, per kuriuos jie pavaizduotų, jų nuomone, svarbiausias vertybes, kurių reikia siekti, jas saugoti arba, kitaip sakant, - iškeltų idealus. Romantikai buvo labai nepatenkinti tuometiniu gyvenimu, aplinka, kritikavo ją, o pasakų šalį iškėlė kaip priešingybę tai tikrovei.
Personifikacija (įasmeninimas) – meninė priemonė, kai negyviems daiktams priskiriamos gyvų žmonių savybės.
LYRIKA
Lyrikoje išsakomi jausmai.
TAUTOSAKOS RŪŠYS IR ŽANRAI
1. pasakojamoji tautosaka (pasakos, sakmės, padavimai, legendos…);
2. liaudies dainos ir raudos;
3. smulkioji tautosaka (patarlės, mįslės, priežodžiai…).
LIAUDIES DAINŲ BRUOŽAI
1. kolektyvinė kūryba;
2. dainos sklidos iš lūpų į lūpas neužrašytos;
3. dainos turi keletą variantų;
4. svarbiausias bruožas – lyrizmas – jaumų išsakymas;
5. liaudies dainos daugiausia liūdnos, ilgesingos;
6. atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje. Teminės grupės: darbo dainos, vestuvių, jaunimo, vaikų, meilės, karo…
7. liaudies dainos mums liudija apie protėvių pasaulėjautą, gyvenimo būdą, papročius.
Paralelizmas – gamtos ir žmogaus gyvenimo sugretinimas.
Pastovūs epitetai – jaunoji mergelė, senoji močiutė, mergelė – jauna graži lelijėlė…
Hiperbolė – tokia meninė priemonė, kai įspūdis tyčia, specialiai padidinamas, norint sustiprinti įspūdį.
Demnutyvai – mažybiniai, malonybiniai žodžiai.
Metafora – paslėptas palyginimas.
Rimas – tai eilėraščių eilučių pabaigos sąskambis (abab –kryžminis, aabb – gretutinis, abba – gaubiamasis).
Loginis kirtis – stipresnis žodžio ištarimas.
DRAMA
Dramos išoriniai požymiai:
1. veikėjų sąrašas, veiksmo vietos nusakymas;
2. drama skirstoma į veiksmus ir scenas;
3. tekstą sudaro dialogai ir monologai;
4. nėra pasakotojo;
5. pateikiamos autoriaus pastabos – remarkos;
6. skirta vaidinti.
Vidiniai bruožai:
1. dramai būdingas dinamiškas veiksmas, įvykiai;
2....

Būta įvairiausių mėginimų apibrėžti literatūrą. Pvz.: galima ją apibūdinti kaip „vaizdingą“ aprašymą išmonės prasme – parašymą, kuris nėra tikroviškas. Bet visgi šitokio apibrėžimo nepakanka. Anglų XVII amžiaus literatūra apima Shakespeare‘a, Websterį, Marvellą, Miltoną; tačiau jai priklauso ir Franciso Bacono esė, Johno Donne‘o pamokslai, Bunyano dvasinė autobiografija bei visa tai, ką parašė seras Thomas Browne‘as. Prireikus į ją įtrauktume Hobbeso „Leviataną“ ar Clarendono „Maišti istoriją“. Prancūzų XVII amžiaus literatūroje greta Corneille‘io ir Racine‘o turime La Rochefouncauld maksimas, Bossuet laidotuvių kalbas, Boileau traktatą apie poeziją, Madame de Sévigné laiškus dukrai, Descartes‘o ir Pascalio filosofiją. XIX amžiaus anglų literatūrai paprastai priskiriamas Lambas (tačiau ne Benthamas), Millis (tačiau ne Darwinas ar Herbertas Spenceris).
Matyt, literatūrą vertėtų apibrėžti ne pagal tai, kiek ji išgalvota ar „vaizdinga“, o atsižvelgiant į kalbos vartosenos ypatingumą. Laikantis šios sampratos, literatūra yra rašymo būdas, kuriuo, pasak rusų kritiko Romano Jakobsono, pasireiškia „organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu“. Literatūra transformuoja ir intensyvina įprastinę kalbą, tolydžiai atitolsta nuo kasdienės šnekos. Šitokios tiesos laikėsi Rusijos formalistai, pradėję veikti prieš 1917 metų revoliuciją : Viktoras Šklovskis, Romanas Jakobsonas, Osipas Brikas, Jurijus Tynianovas, Morisas Eichenbaumas ir Morisas Tomaševskis. Šis karingas polemiškai nusiteikusių kritikų būrys atmetė pusiau mistines simbolistų doktrinas, iki tol veikusias literatūros kritiką, ir pagal gyvenimo praktikos bei mokslo poreikius dėmesį sutelkė į paties literatūrinio teksto daiktišką būtį.
Kritika privalanti skirti meną nuo mistikos ir aiškintis, kaip literatūros tekstai veikia iš tikro: literatūra nesanti pseudoreligija, psichologija ar sociologija, o ypatinga kalbos sąranga. Ji turi tik jai būdingus dėsnius, struktūras ir priemones, kuriuos reikia tyrinėti skyrium, o ne šlieti prie ko kita. Literatūros kūrinys nėra idėjų šaltinis, socialinės tikrovės atspindys ar transcendentinės tiesos apraiška: tai materialus faktas, kurio veikimą galima nagrinėti panašiai, kaip kad narstome mechanizmą. Literatūrą sudaro žodžiai, o ne daiktai ar jausmai. Formalizmas iš esmės buvo lingvistikos taikymas literatūrologijai; formalaus pobūdžio lingvistika tuomet labiau gilinosi į...

Vakarų Europos literatūra tapo laisvai pasiekiama, paaiškėjo, kad mūsų proza stipriai atitrūkusi nuo natūralios raidos, neturi stiprių modernistinio rašymo tradicijų, ant kurių galėtų kurti šiuolaikinę, postmodernistinę prozą. Tokio atotrūkio per dieną neįmanoma įveikti, prozos kūrėjai pamažu ėmėsi naujų temų, stilių bei problemų. Spartų šiandieninės literatūros vystymąsi stabdė ir tai, kad stipriai pakito socialinis rašytojo statusas: sovietų laikais rašytojai buvo valstybės remiami darbuotojai, o Nepriklausomoje Lietuvoje jie atsidūrė laisvosios rinkos situacijoje ir pasijuto itin nesaugūs Šiandieninėje lietuvių prozoje akivaizdžiai dominuoja šiuolaikinio subjekto raiška – ironija ir autoironija. Prozos kūrėjų humoras nėra itin linksmas, dažnai jis susijęs su sudėtingais rašytojų autobiografiniais išgyvenimais, o tekstuose jų niūrokas juokavimas įgyja cinizmo, grotesko, absurdo prasmę.Į lietuvių prozą laisvai įsiveržė anksčiau draustos ir ilgai sovietinės ideologijos varžytos temos: erotika, seksas, seksualinės mažumos, smurtas, žiaurumo estetika ir t.t. Gyvenime ir prozoje iškilo alternatyvūs gyvensenos būdai – benamystė, atsiskyrėliškumas, bohemiškas, keruakiškas, pankiškas gyvenimo stiliai.Atsirado laisva ir kartais net šokiruojanti istorinių įvykių interpretacija – itin populiarus tapo ką tik sužlugusios sovietinės tikrovės perrašymas, svarbi nauja ankstesnės Lietuvos istorijos recepcija.stipriai pakito prozos stilius. Ypač stengiamasi atsikratyti pusę amžiaus prozai buvusį privalomą socialistinio realizmo stilių. Jį šiandieninėje prozoje keičia postmodernistinis, nenuoseklus, iš kelių siužetinių linijų pinamas pasakojimas, žaidimas, laviravimas ant fikcijos ir fakto ribos, parodijavimas ir t.t. Didįjį epinį pasakojimą keičia fragmentiškos, mažosios prozos formos, romano pasakojimas konstruojamas poetiniu, žaidybiniu, punktyriniu principu.
3. Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (romano recepcija, postmodernumas, struktūra; miesto poetika).Romane „Vilniaus pokeris“ (1989) R. Gavelis dekonstruoja totalitarinės sistemos prievartos mechanizmą. Šokiruojančios poetikos priemonėmis kalbama apie žmogaus dvasios irimą, nuplėšiamos homo sovieticus kaukės. Konflikto pagrindą sudaro susidūrimas ir kova su „Jais“, metafiziniu blogiu, kuris turi tūkstančius veidų. Sovietmečio iškankintas, bet mąstyti dar sugebantis žmogus traktuojamas kaip patologiniais aukos simptomais pasireiškianti analitinė sąmonė. Dvasios nekropolyje padėti negali nei kultūra, tarnaujanti valdžiai, nei tautiniai mitai...

Senovės graikijos mitai-visos literatūros pradžių pradžia.Antikos poetika dėl savo akustinio skambesio buvo tapatinama su muzika, o vaizduojamieji menai tapatinami su amatais ir laikomi išmokstamais dalykais. Jau ankstyvojoje antikoje formuojasi aiški samprata, kas tai yra kūrėjas. Antikoje nevartojama sąvoka literatūra, ji vadinama poezija.Literatūra ir poezija antikoje yra sinonimai.Antikoje formuojasi poeto samprata, jis išminčius, aiškiaregys.Homero sampratoje poetas yra tarpininkas tarp žmonių ir dievų.Poetas antikoje yra ir įamžintojas.Jis užfiksuoja istoriją. Anot Homero poezijos paskirtis teikti žmonėms džiaugsmą ir šlovinti herojų žygius.Panašią poziciją išsakė ir Heziodas.Senovės Graikijoje nuo pat pradžių formuojasi klausimai, kuriuos svarsto beveik visi teoretikai.Jie siejasi su istoriniais ir filosofiniais dalykais.Archainėje epochoje kiekvieną mokslo ir meno šaka globojo atskiros mūzos. Talila-globojo komediją. Literatūra antikoje suvokiama kaip džiaugsmo ir malonumo šaltinis.Įsivyrauja hedonistinis požiūris į literatūrą.Menas sulyginamas su kūniškais malonumais: maistu, apavu.Šis požiūris nesikerta su mintimi, kad grožis neatsiejamas nuo moralinio gėrio.Ankstyvųjų filosofų kuriamoje meno teorijoje formuojasi aiški grožio samprata.Svarbiausias harmoningas, simetriškas, proporcingas pasaulėvaizdis.Dėsningumų ieškome gamtoje, žmoguje.Vertinama tik tai kas sveika, simetriška, nepaliesta.Tai bendriausia meno ir literatūros samprata.Pitagoriečių požiūris į meną yra racionalus.Demokritas kalbėdamas apie meną akcentuoja saiko motyvus.Tik tai gražu, kas saikinga.Platonas formuoja visai kitokį požiūrį į meną.Tai ne izacionalistinė meninės kūrybos koncepcija.Jis buvo meniškos prigimties žmogus:rašė, piešė, buvo pažystamas su garsiais menininkais ir rašytojais.Jo kūriniai neišliko.Platonas pirmasis antikos mąstytojas, kuris pateikia menų hierarchiją ir literatūros vietą joje.Platonas kūrėjus skiria į 2 grupes:vieni kuria puikius kūrinius, vedami siautulingo, dieviško įkvėpimo ir antrieji- tai amatininkai, kurie išmano taisykles.Jis vertina tik tai dieviško įkvėpimo poziciją ir niekina taisyklingą kūrybą.Platonas sako, kad poetas kuria tai, ko jis nesupranta, tai dieviškosios apvaizdos jėga.”Visi poetai, kurie gerai rašo eiles, tai dievybė į jas įžengia”,”poetas-dievų vertėjas”. Platonas neigiamai vertino skulptūrą, nes jo laiko skulptūra yra linkusi į deformaciją. Jis kritikuoja Homerą,nevertino epų, o giria Homero himnus dievams. Platonas “Valstybėje”kalba apie racionalią tvarką. Pasak Platono l-ra nepajėgi parinkti tikrovės....

1) Literatūros mokslas: objektas ir tyrinėjimų šakos.
Literatūros mokslas – literatūrologija. Tai yra literatūros, kaip meno, tyrinėjimas. Pati literatūra kito laike kaip ir visi reiškiniai. Pačioje ankstyviausioje stadijoje (iki Antikos ir jos pradžioje) literatūra neegzistavo kaip savarankiška (nei žodine forma, nei raštiška). Literatūra – tai žodžio menas, per ilgą laiką įėjo į trijų menų vienovę (kalokachatija) – tai buvo judesio, žodžio ir muzikos vienovė. Brandžiojoje Antikoje visa, ką žmogus ištardavo žodžiu arba užrašydavo, buvo skirstoma į du variantus: poezija ir nepoezija. Poezija Antikoje vadinosi grožine literatūra, nepoezija – traktatai, karo, moksliniai aprašymai. Jau Antikoje randame šaltinių, kurie aptardavo, vertindavo literatūrą. Pirmasis rimtas, nuoseklus literatūros vertinimas priklausė Aristoteliui. Jis surado tokią teorinę sistemą, kuria mes vadovaujamės ir šiandien. Literatūros mokslas turi vieną vertinimo objektą – žodinį meną. Tačiau laiko tekmėje išsigrynino trys pagrindiniai literatūros tyrinėjimo aspektai, literatūros šakos: literatūros teorija, literatūros istorija, literatūros kritika. Šias šakas jungia pats objektas – literatūra. Tas šakas skiria tyrinėjimo uždaviniai bei tikslai, perteikimo būdas.
Literatūros teorijai rūpi pati meninio žodžio sistema, raiškos principai, vidinė kurinio logika, šiųš bruožų kaita įvairiose kultūrų epochose.
Literatūros istorijai rūpi chronologinė reiškiniu kaita, dėsningumai. Šiai šakai aktualu įvardinti žymiausius kūrėjus, tendencijas, kūrinius.
Literatūros kritika orientuojasi į savo laikmečiui aktualius literatūros reiškinius. Ji būtinai vertina kūrinį, tartum padeda skaitytojui suvokti objekto vertę. Laiko aspektu visos trys šakos elgėsi skirtingai: literatūros istorija nukreipia į praeitį, literatūros kritika nukreipia į dabartį, o literatūros teorija – į universalumą, dėsningumą.
• Mokslinis straipsnis
• Mokslinė studija
• Literatūros istorija
Knygotyra – tyrinėja knygų gamybą ir platinimą.
Tekstologija – tekstų aprašymas ir jų istorijos tyrimas.
Bibliografija – tai mokslo šaka, kuri registruoja, aprašo, sistemina rašytinius tekstus.
2) Literatūra – žodžio menas. Funkcijos ir ryšiai su kitais menais.
Grožinė literatūra – tai romanai, apysaks, eilėraščiai, dramos. Tai ta raštija, kuri skiriasi nuo publicistikos, mokslinės literatūros, įvairių praktinių reikalinių raštų. Tai nėra lengvai apibrėžiamas reiškinys, jos esmės neįmanoma aptarti kokia...

Tai yra literatūra, nes ji yra padaryta iš žodžių, suteikia estetinį pasigerėjimą ir atlieka poetinę funkciją. Literatūra (ž. menas) intensyvina ir transformuoja įprastinę kalbą, papildo kasdienę kalbą ypatinga sąranga: rimu, ritmu, pasikartojimais it tt.. . Vieni tekstai gimsta kaip literatūra, kiti tokiais tampa, tretiems literatūriškumas primetamas. Literatūrai (ž.menui) labai svarbus žmonių vertinimas, tad, ar kūrinys gali būti pavadintas ž. Menu-literatūra, nulemia skaitytojas. Jį sukuria emocijos, talentas ir žmogaus intelektas. Ypač ,,žodžio menas“ atsiskleidžia poezijoje, kurioje svarbiausia yra meniška išraiška ir suteikiamas pasigerėjimas. Kalba bendrai atlieka daugybę funkcijų, tačiau ,,žodžio meno“ svarbiausia atliekama funkcija yra estetinė.
Šnekamoji kalba gali būti transformuojama į sakytinę, rašytinę, skaitmeninę. Ir sakytinės, ir rašytinės, ir skaitmeninės literatūros paskirtis- suteikti estetinį pasigerėjimą, visos šios literatūros yra ,,žodžio menas“, tačiau skiriasi jų materialių išraiškų būdai. Tad nors literatūros ,,užrašymas“ gali skirtis, esmė ir turinys lieka tokie patys.
• Literatūros medžiaga.
tai meno sukeltas jutiminis grožio išgyvenimas. Jį žmogus patiria susidūręs su menu ir pasitelkęs jusles. Norint patirti estetinį išgyvenimą, būtina distancija – gebėjimas susikoncentruoti į grožio patyrimą, atsiriboti nuo kitų interesų, dalykų. Taip individas geba patirti tikrąjį estetinį išgyvenimą, tikrąjį grožį. Sukeliančiu estetinį išgyvenimą objektas tampa, kai kas nors juo žavisi, kai objektas mums išties gražus ir jo grožis sukelia susidomėjimą.

o Estetinis išgyvenimas
o Estetinis objektas (Joks objektas nėra estetinis objektas savaime, jis tampa tokiu tik tuomet, kai juo grožimės. Nėra tokio objekto, kuris negalėtų būtis estetiniu objektu. Apie tai yra užsiminęs ir Aristotelis. Kažkokie dalykai, kuria mums yra šlykštūs, pavaizduoti dailininko gali būti gražūs. Jeigu mūsų žvilgsnis yra specifinis, jei mes įžvelgiame kažkokius grožio aspektus, tai mes jį paverčiame estetiniu objektu. Atsiradęs estetinis santykis lemia, kad objektas tampa estetiniu objektu. Estetinių objektų kūrimas labiausiai siejamas su menininkais.)
o Estetinis santykis
o Estetinė distancija (Estetinė distancija nėra kažkoks fizinis atstumas, atkarpa. Reiškia skirtumą, atplyšimą, atskyrimą tų kitų susidomėjimų ir interesų objekto atžvilgiu...

romantizmo epocha tose salyse, kurios mums tarnauja kaip pavizdys. Vokietija, Anglija, Prancuzija -centre.Kitur romantizmas atejo veliau. Atsirades neisnyko, tesesi kitoks. Romantizma keicia realizmas. Realizmo atmaina-naturalizmas, kai kur nustelbe realizma. XIXa. 7,8 des.kaip romantizmorenesansas- atsirado simbolizmas. Amziaus pab. atsiranda astetizmas, dekonansas. Svarbiausios savokos- romantizmas, naturalizmas, realizmas, simbolizmas. Nuo menines formos islaisvinimo, individualybes, vaizduotes dominantes pereinama prie pagarbos, pagarba metafizikai -realizmas,- pagarba materialiems faktams. Daiktiskumu persisotinama, grizta prie universalios paslapties, ispudzio, meginimo aptikti daikto siela. Romantizmo prasme-idealizmas. XIXa.vercia abejoti zmogaus racionaliomis galiomis. A.Shopenhaueris iskelia irracionaluma. Romantizme kurejai amziaus pradzioje remiasi filosofija. A.Pab. atsiranda pozitivizmas, darvinizmas. Svarbu zmogaus prisitaikymas prie aplinkos. Veliau atsiranda materializmas (Marksas&Engelsas). Literatura ir filosofija ejo kartu. F.Niche neigia zmogu ir civilizacija. Vokietijoje romantine estetika kuriama XVIIIa.pab. Audros ir verzimosi epocha. Si epocha paruose dirva romantizmui. Romantizmas Vokietijoje gyvavo iki 4 des. Svarbios Ienos ir Hildebergo mokyklos. Anglijoje-Ezehero mokykla, anglu romantizmas eina po sentimentalizmo. 4,5 des. Formuojasi Anglu realizmo mokykla. Prancuzijoje iki XVIIIa.vid. vyravo racionalizmas, II a.pus. isivyravo preromantizmas. Romantine mokykla Prancuzijoje susiformavo veliausiai XIXa.4des. Preromantizmas visalaik egzistuoja. Europietisko romantizmo tipai: 1) Skirtas issivysciusiems krastams. Atsizvelgiama i asmenybe, jo problemas, laisves klausimas. 2) Maziausiai issivysciusiems krastams. Svarbu individo ir tautos tema. Individas-tauta-universumas. Tokia triada. Zmogaus laisves klausimas siejamas su tautoslaisves klausimu. Galima priskirti ir Baltijos krastus. Sis tipas formuojasi veliau. Budingos romantizmoir realizmo santykis. 3) Krastai, kuriuose tautines dvasios ieskojimai buvo,bet neuzilgo iskilo filosofiniai apmastymai. Rusija, Ispanija, Italija. Zmogus-protu neimenama misle. Santykis su Viduramziu lit-ra. Atgime viduramziu dvasia. Romantikus zavejo meile, riteriskumas, garbe. „Riteristes laiku mitologija, gimusi is riteriu sakmiu bei legendu, riterystes stebuklai ir heroizmas yra autoriu kurybos saltinis“ Shlegelis. Pasaku ir legendu rinkiniai-liaudies knygos: rasomi istoriniai romanai. Angl V.Skotas, Pranc. V.Hugo,A.Diuma. Aukstinama viduramziu gotika. Katedros mazos, lengvos, kyla i virsu,smailejancios,augalijos motyvai. Gotika buvo vertinama kaip didziausia dvasingumo sklaidaarchitekturoje. Santykis su Renesansu....

Skirta vaidinti, parašyta rolėmis yra remarkos.
Žanrai
Žanrai
Žanrai
Epopėja (ilgas laikas, kelių kartų gyvenimas)
Romanas (vaizduojamas ilgas gyvenimo tarpas; daug įvykių, nemažai veikėjų)
Apysaka
Apsakymas (novelė)
Apybraiža (yra tikroviškų detalių)
Poema
Pasakėčia
Pasaka
Anekdotai
Esė (pamąstymas apie gyvenimą)
Eilėraštis
Sonetas
Baldė
Odė
Himnas
Romansas
Epitafija
Rauda
Tragedija (miršta teigiamas veikėjas, žūva teigiamos idėjos)
Komedija
Tragikomedija (persipynę tragiški ir komiški elementai)
Plačiau apie prozos žanrus
Apysaka. Joje plėtojami keli pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodai.
Apsakymas – nedidelės apimties epo kūrinys. Jame daugiausia vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodas, vienas įvykis, o apie visa kita teužsimenama tiek, kiek reikia to įvykio fabulai motyvuoti. Siekiama sudaryti įspūdį, kad vaizduojamasis epizodas veikėjo gyvenime yra nepaprastas, svarbus. Apsakymo fabula glausta, aprašymai neišplėsti. Veikėjų nedaug.
Novelė – tai apsakymo rūšis (kartais sinonimas). Fabula, lyginant su apsakymu, dramatiškesnė, pabrėžta kulminacija, pabaiga turi ryškų akcentą.
Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys (K.Donelaičio „Metai“).
Pasakėčia – vienas seniausių literatūros žanrų. Tai trumpas, glaustas, alegorinės formos kūrinys. Veikėjai būna ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, augalai, daiktai. Jie – tam tikros moralinių ir socialinių savybių kaukės. Pasakėčiose yra kas nors išjuokiama (žmogaus ar politinio gyvenimo ydos). Dažniausiai pasakėčia baigiama moralu. Kartais moralas pateikiamas patarle.
Padavimas yra pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius su konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi, piliakalniu ir kt. Padavimuose aiškinamas tikrovės (pvz., padavimai apie Vilniaus miesto įkūrimą) ar jos pavadinimo atsiradimas. Yra padavimų ir apie istorinius įvykius (apie Pilėnų gynimą), apie realias asmenybes (Kęstutį, Vytautą, Birute), apie milžinus, susijusius su konkrečia vietove. Žodžiu, padavimai yra apibrėžti geografiniu ir istoriniu atžvilgiu. Tuo jie išsiskiria iš pasakų ir sakmių. Pasakojimas dažniausiai būna fantastinis, bet jis aiškina tai, kas tikra (V.Krėvės padavimai).
Sakmė – iš esmės tautosakos žanras. Sakmės – mažos apimties fantastiniai kūriniai. Jų pasakojimas glaustas, fabula lygi siužetui.
Sakmės yra mitologinės ir etiologinės.
Mitologinės sakmės pasakoja apie žmonių išgyvenimus sutikus laumes, vaiduoklius, velnius, raganas, vėles, aitvarus, kaukus, miško dvasias, perkūnus. Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui. Veiksmo vieta – žmonių neapgyventos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės,...

bendriniu santykiu irimas, feodalizmas, nacionalizmo ideologiju kurimas centralizuotu monarchiju kurimas, krikscionybes priemimas, naciju formavimas. pereme antikos palikima, paruose dirva renesansui. Ankst. vidur. (V-XIa. )tautu kraustymasis, feodaliniai santykiai, formuojasi feodaline visuomene, dvaras. Svarbi baznycia. folkloro klestejimo laikotarpis:balades. Klesti baznytine literature, rasoma lotynu kalba. Formuojasi herojinis epas:sakmes. keltai, anglo-saksai sukuria pirmus epus.
XII - XIV/XVa. klestejimo, brandusis. XV-XVI renesansas lit. poziuriu.
Lit. kryptys:1. liaudies kuryba:dainos, pasakos, anekdotai(farsai), uzkeikimai. 2. Riterine/feodaline/elitine kuryba3. miestelenu lit., susiformavo viduramziu drama(baznytine). 4. religine lit.
Zanrai:brandziajam:1. riterine poezija, lyrika, romanas. 2. miestelenu XII-XIIIa. sukurti geriausi kuriniai. 3 velyvaisiais ivairus zanrai.
XIIa. uzrasyti herojiniai epai, prasideda universitetu istorija. Viduramziuose gotikine ir romaniska architektura.
Lit. saltiniai:pirmiausias saltinis-liaudies kuryba, dainos, zaidimai, pasakecios. Antra –antika. Graiku antika mazai zinoma, filosofu paziuros pritaikytos baznycios ideologijai. aristotelis pritaikytas scholastikai. trecia-krikscionybe, biblija, kataliku baznycia. Baznycios tevu komentarai-mokymai, rastai, svarbiausi tevai:sv. Augustinas, sv. Jeronimas biblija isverte i lotynu k.
Scholastika-viduramziu mokykline filosofija, siekusi religiskai pagristi pasauleziura. remesi platonu ir aristoteliu. scholastika dar kartais vadinama proto gimnastika, i ja ieina formalioji logika. scholastika skirstoma :1, ankstyvoji 9-12a. remiasi platonu, vadinama neoplatonizmu. Zymiausi atstovai: Anzelmas Kentaberietis, Abeliaras “laiskai Eloyzai”. Ibun Sina, Ibun Ruždas.
2. klasikine 13-14a. Vyrauja krikscioniskas aristotelizmas. Mokslininkai albertas Didysis, Tomas Akvinietis. Scholastikos klestejimo virsune. Tomizmas-oficiali krikscionybes filosofija, ja sukure T. Akvinietis. 3. velyvoji 15-16a. Scholastikos gesimas. vyksta reformacija, siuliusi mesti scholastika, ja isjuokia. Atgimsta Platono, Aristotelio filosofija.
Patristika-baznycios tevu mokymas, rastai, aiskinantys biblija atsirado 2a. Pirmieji Tertulijonas, Klementas Aleksandrietis. suformuluoja poziuri i antikine filosofija, mena ir kuryba. Demoralizavo zmogaus kuna. pirmas etapas 1, 2 amziai, 4-5a. Iki 9a. Kol susiformuoja scholastika.
Biblija(knygos)-senu tekstu, kanonizuotu tekstu rinkinys. Senasis Testamentas pripazistamas judeju, krikscioniu, karaimu. Naujasis-tik krikscioniu. Senasis T sukurtas 12-2 a. pr. Kr., NaujasisT – 1-2 a. Naujaji T sydaro 4 Evangelijos, 21 laiskas, apastalu darbai. Morales principas-artimo meile(Senajame morales principas-akis uz...

Pagrindinės graikų iškalbos rūšys ir jų žymiausi atstovai.
1. Teisminė retorika. kalba: įžanga (skirta atkreipti palankiam teisėjų dėmesiui), pasakojimas (bylos faktinės pusės išdėstymas savo šviesoje), įrodymai ir polemika su priešininku, išvada.
Lisijas (459 – 380 m.pr.Kr.) – žymiausias oratorius, jis negalėjo viešai sakyti kalbų, todėl tas kalbas rašė kitiems. Teisme kalbėjo tik vieną kartą. Jo kalbos arba teisiamosios, arba ginamosios. Manoma, kad parašė 199 kalbas, iš kurių pilnai išliko 23, ir 11 fragmentų. Jo kalboms būdingas dailiškumas, vaizdingumas. Savo kalbose jis stengėsi psichiškai atskleisti žmogų. Kalbėjimas yra artimas šnekamajai kalbai. Garsiausias kalbų kitiems rašytojas V a.pr.Kr. Rašė teisines kalbas, puikiai išmanė teisinius dalykus, taip pat mokėjo persikūnyti į klientą, parodyti jo intelektą, charakterio bruožus, soc. padėtį. Kalba taisyklinga, nėra archaizmų, naujadarų, neįprastų konstrukcijų, perkeltinės reikšmės žodžiai vartojami retai. Nėra tekstuose nereikalingų dalykų, vaizdai gyvi, kalbantis žmogus atpasakoja veikiančiųjų asmenų dialogus. Stilius paprastas, aiškus ir ryškus.
2. Politikos retorika.
Demostenas (384 – 322 m.pr.Kr) oratoriumi tapo iš vargo. Tapo logografu (kai teismines kalbas rašo kitiems). Vienas iš garsiausių patariamųjų kalbų autorių. Pasisakė už graikų nepriklausomybę ir politinę santvarką. Jis buvo kilęs iš turtingos šeimos, bet liko našlaitis. Jam buvo skirti globėjai, kurie iššvaistė visą jo tėvo turtą. Jis patraukė savo globėjus į teismą, bet prieš tai turėjo išmokti retorikos. Turėjo fizinių trukūmų. Fiziniai jo trukūmai: mikčiodavo, greitai uždusdavo, kalbėdamas trukčiodavo vieną petį. Bet išsigydė. Jis mokėsi pas teisminį oratorių Isają. Bylą laimėjo ir išgarsėjo kaip oratorius. Svarbiausios jo kalbos: „Olinto kalbos“, „Filipikos“ (kalbos prieš Makedonijos karalių Filipą, Aleksandro Makedoniečio tėvą). Demostenas atsiskleidė kaip politikas. 340 m. pr. Kr. buvo pripažintas Atėnų politiku. 338m. pr. Kr. Heronėjos mūšis sužlugdė graikų nepriklausomybę. Po šio įvykio jis pasakė tik vieną kalbą – „Kalba dėl vainiko“. Demosteno kalbų ypatybės: pasinaudojo visais retorikos laimėjimais tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, būdingas prozinis ritmas, kiekvienai temai parenkamas...