Jonas Biliūnas – XIX a. Lietuvių rašytojas – realistas. Jis buvo realizmo pradininkas Lietuvoje, tačiau jo kūryboje atsispindi ir modernizmo idėjos. Rašytojas savo kūriniuose bandė skverbtis į žmogaus vidinio pasaulio gilumas, jausmai jam netgi buvo svarbesni už patį įvykį. Pats Biliūnas gyvenimą baigė labai anksti, bet per trumpą laiką sukūrė ne vieną kūrinį tapusį lietuvių literatūros klasika. Apysaka „Liūdna pasaka“ – svarbiausias rašytojo kūrinys. Jame susipina istoriniai įvykiai, to meto žmonių gyvenimas ir jausmai.
Interpretuojamoje Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ ištraukoje veiksmas vyksta Lietuvos kaime, baudžiauninkų Banių šeimoje. Ištraukoje vaizduojamas laikmetis yra 1863 m., nes Petras Banys yra išėjęs kovoti sukilime. Viena likusi jo žmona Juozapota laukia sugrįžtančio savo vyro. Ištraukos erdvė – Banių troba, bet yra ir dar viena – nereali – erdvė. Tai Juozapotos mintys.
Pirmojoje pastraipoje pasakojama, kaip Petro žmona atsinešė „rietimą drobės“ ir rengėsi siūti „baltarūbius savo Petrui“. Marškiniai bus balti, o balta spalva reiškia viltį, tikėjimą. Autorius tuo parodo, kad Juozapota vis dar viliasi sutikti savo vyrą. Ji atsisėda šalia lango – „palangėj ant lovos“. Tai dar vienas įrodymas, kad žmona vis tikisi išvysti sugrįžtantį Petrą, laukia jo. Net ir drabužius siūva jam, o ne sau, nors Petriukas jau seniai išėjęs.
Antrojoje pastraipoje pateikiamas Juozapotos monologas, kuriame ji retoriškai savęs klausia, kur dabar galėtų būti jos mylimas vyras. Pavadina jį „vargintojėliu“. Šiuo deminutyvu dar kartą parodoma, kaip Banienė myli Petrą. Jai itin skaudu, kad „nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti“. Juozapota mąsto apie savąjį „vargintojėlį“ ir net siuvimas neberūpi: ji „ant balto rietimo pasirėmusi“ galvoja apie vyrą. Galima spėti, jog siūti pagrindinė herojė pradėjo tik tam, kad kuo nors užsiimtų, kad laikas greičiau bėgtų.
Kitoje pastraipoje aiškinama, kaip Juozapota jaučiasi po to, kai vyras išėjo. Ji nebežino, kur dėtis, nebegali pamiegoti. Jai neapsakomai „širdį sopėjo“. Tuo dar kartelį parodoma, kaip stipriai Juozapota myli Petrą. Herojė negauna iš Banio jokių žinių,...

Parašęs apysaką „Liūdna pasaka“, noveles „Vagis“, „Kliudžiau“, „ Brisiaus galas“, „Ubagas“, „Lazda“, „Laimės žiburys“ ir kitų kūrinių. Jo tekstai pasižymi realizmu derinamu su pasakos motyvais, psichologizmu, dažniausiai koncentruojamasi į paprastą kaimo žmogų, kurio didžiausios vertybės – teisybė, dora ir laisvė. Savo kūrinius net pats J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“ tai rodo, kad sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius žmonių paveikslus ( kaip , pavyzdžiui, Žemaitės apsakymuose), bet ir vidinius išgyvenimus : gailestį, kaltę, sąžiningumą, meilę. Mano pasirinktos novelės „Vagis“ pagrindinė tema yra sąžinės graužaties, kurios atsikratyti bando pagrindinis veikėjas teisindamas save ir keldamas gailestį kitų žmonių atžvilgiu dėl savos nuodėmės.
Jono Biliūno novelė „Vagis“ yra pagrindinio veikėjo Jokūbo gyvenimo išpažintis. Pats Jokūbas pasakoja pirmuoju asmeniu, kaip jis užklupo žmogų vagiantį jo mylimą kumelį, todėl gindamas savo turtą, netyčia nužudo rusą. Slegiamas didelės nuodėmės ir baimės iš pradžių neprisipažįsta nei policijai, nei kam kitam apie žmogžudystę. Tačiau vėliau norėdamas nuraminti viduje nuolat kuždantį sąžinės balsą ir ieškodamas ramumos Jokūbas visgi išpažįsta nuodėmę kunigui, vėliau žmonai ir net viešai kaimynams atidengia širdies žaizdas. Deja, graužatis nesiliovė Jokūbo slėgusi iki pat žilos senatvės ir rasti ramybę jis tikisi tik po Visagalio teismo.
Jokūbas novelėje nuolat save teisina dėl žmogžudystės. Tai galima pastebėti iš aplinkos detalių, kurias jis mini savo išpažintyje. Na, pavyzdžiui, tas pats vogtas kumelis, kurio reikšmė šeimininkui ypatinga. Pagrindinis veikėjas jį labai mylėjo. Gyvulys buvo greitas kaip stirna, vertingas ir tikras Jokūbo pasididžiavimas( „ Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau : nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.“). Jau nuo senų senovės lietuvių liaudies dainose, patarlėse buvo galima išgirsti ar pastebėti, jog berneliui turėti gerą, sveiką, tvirtą arklį buvo ir dar iki šiol, ypač ūkininkams, yra didžiausias turtas. Panašiai kaip dabar, šiuolaikiniam vyrui, vaikinui turėti naują, gražią, ekonomišką mašiną....

Novelėje „Vieniša sodyba" autorius iškelia tokias vertybes kaip jautrumas, tolerancija, empatija. Pirmasis novelės pasakojimas – pasakotojo vaikystės prisiminimas apie šeimą, iš kurios daugelis šaipydavosi, nes jie rąstą vadindavo ne "ransts", kaip tame krašte buvo priimta, o "reists". Novelės pradžioje sakoma: „ Atsitinka, kad didžiausioje paviršinėje nesąmonėje slypi gili išmintis ir prasmė. Ir niekas čia nieko nepakeis, nors ir labai stengtųsi." Taip buvo ir šiuo atveju – daugeliui tai atrodė nesąmoninga ir nereikšminga, tačiau tai šeimai tai buvo svarbu - kartą šeimos tėvas, prie butelio prispirtas, net užpyko: "Nesukit galvos! Taip sakydavo mano senelis..." Būtent dėl skirtingų per gyvenimą įgytų žodžių ir bruožų kiekvienas žmogus turi nepakartojamų bruožų.
Trečiasis novelės pasakojimas – moteris, išbėgusi į plentą, taip atkakliai stabdo, kad negalima nesustoti. Sustojęs vyras priima ją, ir pabando užvesti pokalbį, klausia, kur ji taip skuba. Mergina pradeda pasakoti - ji vyksta parvežti savo sunkiai sergančiam buvusiam vyrui vaistų iš savo mokslo draugės, vėliau sužinome, jog jos vyras buvo jai neištikimas su ta pačia mokslo drauge. Tiek mergina, tiek jos draugė vis...

Jonas Biliūnas – XIX-XX a. lietuvių literatūros klasikas, trumpos lyrinės psichologinės novelės meistras. Pagrindinės jo kūrybos temos: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. Jo kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų vaizdavimu, humanizmu, jautriais ir lyriškais veikėjų paveikslais. Biliūnui būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, mintys dėstomos nuosekliai – kūrinio pabaigoje nesiūlant vientelės išvados.
„Liūdna pasaka“ – vienas iš vėlyvųjų rašytojo kūrinių. Tai ypač graudi ir liūdna apysaka apie tragišką Juozapatos likimą.
Pagrindinis stilistikos bruožas – liūdnumas. Pasakojama subjektyviai – dėmesys skiriamas ne detalėms, o vidiniams išgyvenimams. Vaizdai susimbolinti, pasakos stilistika. Vyrauja lyrizmas, emocingumas. Tai esminis humanizmo bruožas. Juozapota vaizduojama su užuojauta, jautriai reaguojama į jos nelaimę. Šiam lyrizmui būdingas graudumas.
Juozapotos paveikslas piešiamas pabrėžiant svarbiausius tautinius lietuvių liaudies moters bruožus. Tai kančių ir nelaimių kovoje dėl laisvės simbolis. Todėl ji yra tapusi simboline figūra lietuvių literatūroje.
Ištraukoje vaizduojami du laikai: esamasis ir būtasis. Pirmoje ištraukos dalyje aprašoma dabartis, Juozapotos beprotystė, o antroje dalyje pasakojama apie praeitį, jos išgyvenimus ir nerimą, vyrui prisijungus prie sukilėlių.
Kūrinio erdvė gan siaura. Minima žemė, rugių pjūtis, berželiai. Iš to galima spręsti, kad bus kalbama apie žemiškuosius dalykus.
Ištrauka pradedama kaip graži pasaka. Piešiamas gamtos vaizdas. Vidurvasaris, pats darbų įkarštis.
Antroje pastraipoje iškyla svarbiausioji siužetinė linija – pasakojimas apie Juozapotą, jos gyvenimą.
Vyrui išėjus padėti partizanams moteris labai pasikeičia. Buvusi jautri, žavi Juozapota neįsivaizduoja būties pilnumo be savo Petro. Ji karštai myli vyrą, todėl jo išvykimas yra ir jos pačios dvasinė mirtis.
Pradžioje moteris dar turi vilties, ji tikisi, jog sukilimas greit baigsis ir Petras sugrįš. Laukimas slegia jauną jos širdį, optimizmas pamažu blėsta. Anksčiau paguodą suteikdavę žodžiai tampa beverčiai: „Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės “.
Juozapota viską priima jausmais, nuojautomis. Todėl galima sakyti, kad ją valdo likimas. Jausmai –...

Šioje analizėje pateikta Johano Volfgango fon Gėtės (1749m.-1832m). kūrinio „Faustas“ išsami analizė su interpretacijomis. Turint mažai laiko tai puiki išeitis, nes ši analizė padės perprasti kūrinio esmę per ypač trumpą laiką.

Juozas Aputis – XX a. antrosios pusės – XXI a. lietuvių rašytojas, modernios psichologinės novelės autorius, vienas pirmųjų sovietmečio rašytojų, prabilęs apie tradicinio Lietuvos kaimo nykimą, tradicijų kaitą. J.Aputis laikomas biliūniško pasakojimo tęsėju, nes jam rūpi skriaudžiamas, nelaimingas, vienišas žmogus, rodoma konfrontacija tarp gėrio ir blogio. Visa tai tai atskleidžiama ir nagrinėjamoje kūrinio ištraukoje.
Svarbiausias veiksmo motyvas yra senos kalės nušovimas, tačiau per šį svarbų įvykį parodomas tikrasus žmonių bailumas, apsimetimas, kad viskas taip ir turi būti. Visa tai apibendrina itin svarbi frazė: „Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį“. Taigi galime numanyti, kad iš tikrųjų Vinculis, senojo kaimo atstovas, nėra blogas iš prigimties. Jis yra įtrauktas į dvikovą tarp dviejų skirtingų pusių: ar prisitaikyti prie tų, kurie didžiuojasi ir žavisi šiuo įvykiu, ar likti vienam ir atvirai rodyti gailestį. Tačiau gėris sovietinės santvarkos metu, kada nyksta ne tik kaimas, bet ir vertybės bei tradicijos, nebėra vertinamos. Tad pasirinkimas aiškus – pasitprinti balsą, įgauti pasitikėjimo ir vaidinti, jog nieko nebuvo.
Be pagrindinių veikėjų, svarbūs yra ir dar keli, kurie taip pat parodo, kaip kaimo žmogus reaguoja į silpnesniųjų naikinimą: sakintojo žmona, kuri „meste numeta prie akių pridėtą ranką“ išsigandusi šūvio, autorius, kuris pats visą laiką stebi veiksmą, dalyvauja ten pat. Sužinome ir tai, kokios pozicijos laikosi autorius – jam neabejotinai gaila senosios Marazyno kalės, bet dar labiau rūpi Vinculis ir jo reakcija į įvykį....

• Tai kuklus, doras, sąžiningas, labai darbštus žmogus.
Mažvydui labiausiai rūpi tėvynė – Lietuva. Tai parodo jo atkakliai atliekama pareiga, darbas žmonių gerovei – jis padeda špitolninkams ir kitiems Ragainėje gyvenantiems lietuviams. Jo gyvenimo tikslu tampa Lietuvos ir Prūsijos (Mažosios Lietuvos) suvienijimas, atkaklus darbas žmonių labui, siekis skleisti Dievo žodį lietuvių kalba, neleisti germanizuoti kraštą.
2. Kokį ritualą primena ąžuoliuko sodinimas? Ką tai simbolizuoja? Susiekite ąžuoliuko istoriją su Mažvydo likimu.
Ąžuoliuko sodinimas primena pagonišką ritualą, nes ąžuolas yra šventas medis. Ąžuoliukas kaip ir Martynas Mažvydas yra išrautas iš gimtosios žemės (Lietuvos) ir per Nemuną atplukdytas į Prūsiją – todėl medis simbolizuoja pačio Mažvydo likimą. Ąžuoliuko sodinimas – lyg naujo gyventojo apgyvendinimas, priėmimas į naują aplinką.
3. Pakomentuokite metaforą: „Šaknim į pragarą – šakom į dangų“, siedami ją su pasaulio ir žmogaus dvilypumu. Kodėl Mažvydas už šiuos žodžius duoda Tirvai pinigėlį?
„Šaknim į pragarą – šakom į dangų.“ Dangus simbolizuoja gėrį, aukštesniuosius idealus, o pragaras įkūnija blogį, žemuosius instinktus. Žmogus kaip ir pasaulis yra dvilypis, todėl tokia metafora įkūnija pasaulio santvarką: gėris ir blogis – du priešingi, bet vienas kitą papildantys pradai, kurie negali gyventi vienas be kito. Mažvydas duoda Tirvai pinigėlį už prasmingus žodžius, kurie metaforiškai apibūdina ne tik medį, bet ir žmogų.
4. Kodėl špitolninkai staiga atsiveria Mažvydui? Su kuo Mažvydas lygina jų atsivėrimą?
Kalbėdamas su špitolininkais, Mažvydas atsiveria, išsipasakoja, kad žmonėms padeda ir jais rūpinasi ne iš meilės, o dėl pareigos: „Iš pareigos darau.“ Kalbėdamas apie žmogų, Mažvydas prasitaria, kad žmoguje yra kertelių, kuriose „vienas Dievas žiūri. Arba velnias“. Špitolininkai pajutę, kad ir jie turi neišpasakytų nuodėmių ir paslapčių, atsiveria Mažvydui. Mažvydas jų atsivėrimą lygina su augančiu medžiu, kuris vis augdamas tik gražesnis darosi – taip ir žmogus dorėja, tobulėja, mokosi iš savo klaidų.
5. Kodėl Mačys teigia, kad Mažvydas nemyli špitolninkų? Kaip į šią repliką reaguoja Mažvydas? Pakomentuokite Mažvydo žodžius: „Ak, žodžiai, žodžiai./ Sielų nuogumą...

• Prisiminti kai kurias literatūros mokslo sąvokas ir jas užsirašyti.
• Interpretacija – teksto prasmės aiškinimas, komentavimas.
• Parašyti ir pagrįsti savo nuomonę apie nagrinėjamą tekstą, vertybes.
Pirmasis etapas
• Pasirengimas interpretacijai
Pasirengimo metu reikia susipažinti su:
• Trumpa autoriaus biografija;
• Kūryba (srove, epocha, kūrinių parašymo aplinkybėmis);
• Kūrybos bruožais;
• Kritikos straipsniais.
Antrasis etapas (teorinė dalis)
• Viso teksto apžvalga
Iškeliamos hipotezės apie kūrinio tipą, stilių, kurios analizuojant pasitvirtins arba bus atmestos. Ką turime pastebėti iš pradžių:
• Apimtis (ilgas, trumpas), vizualus teksto vaizdas (eiliuotas, proza, suskaidytas ar ne, tiesioginė k., klaustukai, kabutės, sakinių ilgis)
• Pavadinimo reikšmė (jame dažniausiai iškeliama tema, idėja, erdvė, vieta, žanras.), teksto tema, tematika, šalutinės temos;
• tipas (proza, poezija: eilėraščio tipas – visuomeninė lyrika, peizažinė, filosofinė, intymioji, didaktinė. Eilėraščiai būna lyriniai ir epiniai. Vaizdų atskleidimo būdai: lyrinis monologas, lyrinis pasakojimas, lyrinis dialogas, disputas, deklaracija.
• Žodžiai – raktai. Tai žodžiai, geriausiai atskleidžiantys pagrindines autoriaus mintis, požiūrį. Tekste atrandami patys žodžiai-raktai arba jiems artimi pasakymai. Kaip juos rasti?
• Skaitant tekstą atmetami tušti, bereikšmiai žodžiai.
• Pažymimi tie žodžiai, kuriais atskleidžiama pagr.mintis.
• Skaitant žodžius – raktus nuo teksto pradžios iki pab. turite suprasti autoriaus dėstomas mintis.
• Kompozicija. Tai kūrinio dalių išdėstymas, sutvarkymas (vidinis bei išorinis).
• Svarbiausias kompozicijos klausimas – motyvacija. Kiekvienos detalės ar poelgio buvimas kūrinyje turi būti motyvuotas (t.y.kodėl?)
• Veikėjai.
• Tikroviški, sąlyginiai, mitologiniai, antikiniai, pagrindiniai, šalutiniai, aktyvieji, pasyvieji, teigiami, neigiami, dinamiški (stebi, jaučia, samprotauja, mąsto).
• Siužetas, fabula.
• Fabula- toks įvykių nuoseklumas, kokį rašytojas pateikia kūrinyje.
• Siužetas – fabulos apibendrinimas, pagrindiniai jos įvykiai.
• Fabula gali būti tikroviška, fantastinė. Jos įvykai gali vykti nuosekliai arba gali būti sukeisti vietomis.
• Fabulos elementai:
• ekspozicija
• Veiksmo užuomazga
• Veiksmo vystymasis
• atomazga
• Epilogas (pasakomas veikėjų likimas, praėjus tam tikram laikui)
• Bendriausi stiliaus bruožai;
• Spėjama problematika.
• Problema- pagrindinis klausimas, kurį rašytojas kelia ir sprendžia kūrinyje.
• Problematika- kūrinio problemų visuma.
• Tada eitų antrojo etapo praktinė dalis.
• Skaitome Maironio eilėraštį ,,Išnyksiu kaip dūmas” ir nusakome jo ilgį, struktūrą, pasižymime žodžius...

Juozas Aputis – XX amžiaus antrosios pusės lietuvių prozininkas, vertėjas, dirbęs savaitraščio „Literatūra ir menas“, žurnalo „Pergalė“ redakcijose. Pradėjęs kurti, kai populiariausi buvo epiniai kūriniai, rašytojas pasirinko lyrinės prozos kelią. Į Juozo Apučio kūrybos sąrašą įeina novelių rinkiniai „Rugsėjo paukščiai“, „Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“, apsakymų rinkinys „Žydi bičių duona“ bei apysakos „Tiltas per Žalpę“, „Vargonų balsas skalbykloje“, „Plėtinys. 1987 metais išleista novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ sulaukė aukščiausio įvertinimo – už ją rašytojas gavo Nacionalinę literatūros premiją. Šioje rinktinėje yra ir novelė „Šunelis alksnio viršūnėje“, iš kurios yra nagrinėjama ištrauka.
Novelės pavadinimas sufleruoja pagrindinį jos įvykį: kaimo sodyboje gyvena trijų asmenų šeima, turinti šunį. Vieną dieną tėvas nusprendžia tą vargšą gyvūną pakarti. Šį veiksmą jis atlieka alksnyne, atokiau nuo namų. Tačiau tėvui grįžus vaikas supranta, kas padaryta ir dar spėja nubėgęs išgelbėti pakartą kalaitę. Visi novelės įvykiai matomi pasakotojo akimis. Jis reiškia kūrinio autoriaus mintis ir idėjas, gana subjektyviai vertindamas matomus reiškinius ir veikėjus. Toks pasakojimo perteikimo būdas parodo, kad Juozas Aputis kuria lyrinę novelę.
Ištrauka pradedama po to, kai vaikas grįžta jau išgelbėjęs kalaitę Myrtą. Tėvas ir motina jam grįžus abu sėdi prie stalo. Jau pirmoje ištraukos pastraipoje minimos tėvų elgesio detalės atskleidžia jų kaltės jausmą ir susirūpinimą dėl to, ką vaikui teko patirti. „Motina tuo metu prie burnos kėlė kąsnį, bet nuleido, o tėvas spėjo savo pyragiuką apžioti ir lėtai nuryti.“ Lėtas ir atsargus tėvų elgesys išduoda, jog jie yra nemalonaus laukimo, kol vaikas ką nors pasakys, būsenoje.
Kitoje trumpoje pastraipoje pasakotojas mums nusako vaiko būseną: „(...) visas jo kūnas, rodos, liepsnojo, ir jis pasakė – jeigu nelabai garsiai, tai aiškiai ir be baimės“. Žodis „liepsnojo“ ir detalė „be baimės“ novelės skaitytojui atskleidžia, kad vaikas yra stipri asmenybė, kuri negali susitaikyti su neteisybe ir nežmogiškumu. Todėl jis tiesiai šviesiai pasako tėvui, ką galvoja apie jo poelgį: „Žmogžudys!“ Motina, nors...

Aputis – XX – XXI amžiaus žymus lietuvių novelistas, poetinio realizmo atstovas. Jo kūriniuose aiškiai apibrėžiama ir supoetinama namų zona, daugelis kūrinių pagrysti vaikystės prisiminimais. Viena svarbiausių J.Apučio temų – kaimo ir vaiko atskleidžiama novelėje „Dobilė. 1954 metų naktį“.
Visa novelė ir nagrinėjamoji ištrauka yra apie gražias ir jaudinančias pagrindinio veikėjo Martyno pastangos pakeisti mirusį tėvą. Kūrinyje vyrauja du veikėjai – Martynas ir jo mirtinai seganti mama. (Novelė turi ir dedikaciją, skirtą motinai). Ji – svarbiausias ir vienintelis Martynui likęs artimas žmogus, bet ir ji pasmerkta mirčiai – serga nepagydoma liga. Martyno motina vaizduojama žilais plaukais, kurie paryškina sulysusį, įrudusį veidą, bet jau sunkiai įžiūrimą. Šis pastebėjimas neleidžia užmiršti fakto, kad motinos buvimas žemėje – laikinas.
Kaip...