Tai yra tekstai, kurie jų skaitytojui teikia estetinių išgyvenimų, praturtina jo asmenybę ir yra neutilitarūs ( neturi praktinės naudos). Nuo antikos iki XVIIIa. vietoj grožinės literatūros buvo vartojamas „poezijos“ terminas. Vėliau poezija buvo vadinami tik eiliuoti grožiniai tekstai, pavadinimas dažnai reikšdavo „lyrikos“ sinonimą. Grožinės literatūros terminas įsigalėjo XIXa., dar yra vadinama beletristika (pranc. k. belles lettres „grožinė raštija“) arba „dailiąja literatūra“.
1. Estetiniai išgyvenimai visuomet yra susiję su jutimu. Išgyvenimai ateina per vadinamus aukštesniuosius pojūčius – per regėjimą ir klausą. Lytėjimas neturi estetinio santykio su menu.
2. Estetinių išgyvenimų turinys yra grožio patyrimas, išreikštas per džiaugsmą, nustebimą, susidomėjimą.
3. Estetinis išgyvenimas neturi utilitarinės (lot. k. utilis „naudingas“), t.y. praktinės naudos.
Riba tarp grožinės literatūros ir visos kitos raštijos nėra labai aiški. Yra nemaža tarpinių variantų: biografija, memuarai yra tarp grožinės literatūros ir istoriografijos, apybraiža - tarp grožinės literatūros ir publicistikos. Bet vis dėlto skiriamuosius grožinės literatūros požymius nusakyti galima. Jie yra suformuluoti žymiausiame antikos laikų literatūros teorijos veikale – Aristotelio „Poetikoje“, kurios teiginiai iš esmės sutampa su dabarties teorine mintimi.
1. Grožinė literatūra yra vaizdavimas žodžiais, ji vaizduoja žmonių charakterius ir veiksmus.
2. Ji vaizduoja ne iš tikrųjų buvusius, o pramanytus dalykus, ne tai, kas buvo, o tai, kas galėjo būti, kas paprastai būna.
3. Joje šnekama gražia kalba, susijusia su melodija ir ritmu. (Būdingas vaizdingumas ir ekspresyvumas).
Veikėjų ir situacijų vaizdavimas
Literatūroje pavaizduotas žmogus niekados nėra realybės kopija, o visados konstrukcija, kuri priklauso nuo rašytojo valios ir gyvena jo sukurtame meniniame pasaulyje. Jis neturi nei praeities, nei ateities, nei keitimosi galimybių, yra tik toks, koks pavaizduotas kūrinyje. Jis yra vienpusiškas ir fragmentiškas, nes turi tik tuos bruožus, tik tas gyvenimo situacijas, kurios reikalingos kūriniui, net ir tuo atveju, kai kūrinio siužetas – žmogaus biografija, jo charakterio formavimasis ir kaita. Geriausiai tai atspindintis pavyzdys – V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, kuriame atsispindi kunigo Liudo...

Referatas apie antikinę prozą ir olimpinės mitologijos sklaidą joje. Ne visada Europos antikinis pasaulis (senovės graikai, romėnai) naiviai tikėjo savo dievais. Vėlesniuosiuse antikos laikotarpiuose žmonės smarkiai abejojo, kvestionavo ar net šaipėsi iš savųjų dievybių, kas itin gerai atspindėta antikinėje prozoje, ypač antikiniame romane. Būtent apie tai ir yra šis darbas. Atlikta ŠU dėst. Liukinevičienės skaitomam Antikinės literatūros kursui.
Mitas antikinėje literatūroje yra vos ne svarbiausias elementas. Be graikų ir romėnų mitologijos pažinimo mums niekada net iš dalies nepavyks suvokti antikinės literatūros fenomeno. Juk jeigu matome sakinį: „Jei kada nors Apolonas tarnavo Laomedontui ir ganė bandą, tai jis turėjo atrodyti lygiai toks kaip tąsyk Dafnis.“, ir nežinome mitologinio konteksto ar napasižiūrime į knygos galą su paaiškinimais, jis mums kaip žmogaus, vardu Dafnis, vidų ir išorę aprašantis palyginimas, bus bevertis. Tad antikinę kultūrą bei literatūrą, o jos kontekste ir prozą, norinčiajam suvokti, mitų žinojimas yra privalumas.
Proza antikoje egzistavo lygiagrečiai su poezija tik literatūrinė proza atsirado kiek vėliau. Iš pradžių buvo užrašinėjami dokumentiniai duomenys apie miestų-valstybių gyvenimą, įstatymai, administracines pareigas atliekančių žmonių sąrašai, varžybų nugalėtojų vardai ir kt. Seniausi proziniai pasakojimai nėra išlikę. Turbūt seniausiais laikais Graikijoje buvo rašoma ant odos ir medinių lentelių, todėl tokie raštai ilgai negalėjo išsilaikyti, o prozinis tekstas be abejo yra sunkiau įsimenamas negu lyrinių bei epinių kūrinių muzikinės-ritminės eilės.
Antikos proza skirstoma į istorinę, filosofinę-mokslinę, retorinę ir grožinę. Tačiau ir, pavyzdžiui, į istorinius užrašus dažnai įterpiami apsakymai, kurių veikėjų „asortimentas“ varijuoja nuo mitologinių iki realiai egzistavusių istorinių asmenų, kartais net paprasti žmonės, vergai. Tokius apsakymus, tais laikais neturėjusius pavadinimo, dabar neišeina vadinti kitaip kaip novelėmis. Mitinis daugelio daiktų prigimties aiškinimas, valdytojų savęs kildinimas iš mitų personažų, tautų ir giminių pagal mitologinę tradiciją kilmės aiškinimas iš gyvūnų, daiktų ir kiti mitologinio pasaulėvaizdžio elementai tiesiogiai perėjo į antikinę literatūrą ir, savaime aišku, vienur daugiau, kitur mažiau, juntami visų rūšių antikinėje prozoje....

Šis Antikinės literatūros konspektas buvo įkeltas vieno iš pavyzdingiausių studentų, todėl šiame mokslo darbe rasite visą reikiamą informaciją, kurios ieškote. Lengvai, greitai ir aiškiai!

Išminties ir meilės svarba žmogaus tobulėjimui.
Žakas Lipšicas yra teigęs, kad „štai vyras ir štai moteris. Kurdami šeimą jie turi pasiekti vienovę. Tai įmanoma padaryti tik atiduodant dalį savęs“. Šeima yra nepakeičiama vertybė – kiekvienam žmogui reikia artimų žmonių, kurie būtų šalia, su kuriais būtų galima pasidalinti gerais, liūdnais ar skausmingais gyvenimo momentais. Šeimos nariai visada palaiko vienas kitą net ir skausmingoje situacijoje. Tačiau žmogus taip pat turi aukotis dėl šeimos – jis turi atlikti savo pareigą giminėms ir jais rūpintis. Vis dėlto, ne kiekvienas žmogus turi šeimą. Žmogui būti be šeimos yra be galo sunku – žmogus jaučiasi vienišas, visų apleistas, ir jam yra sunku eiti gyvenimo keliu. Bet niekada nėra vėlu sukurti šeimą su mylimu žmogumi. Šių laikų visuomenėje šeimos svarba ir pati šeima keičiasi, bet nuo pat senovės laikų literatūroje randame kūrinių apie šeimą ir jos svarbą žmogaus tobulėjimui.
Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ yra pasakojama apie drąsios ir ryžtingos moters, amžinuosius žmonių giminės papročius ginanti Antigonė veiksmus, stengiantis apginti žuvusio brolio garbę prieš Tėbų karalių Kreontą, kuris savo nuožiūra skelbiantis įstatymus, prieštarauja Antigonei. Antigonės istorija gali leisti geriau suvokti, kokia yra išminties bei meilės prasmė ir reikšmė graikų mitologijos atžvilgiu. Antigonė įvykdo dievų valią, bet pažeidžia įsakymus. Įpykęs Kreontas pasmerkia ją už tai mirti. Vėliau rimtai įspėtas aklo aiškiaregio Teiserijo, gailisi taip padaręs ir nori merginą išlaisvinti. Tačiau jau per vėlu. Kreontas praranda viską, dėl ko buvo verta gyventi, ir pats gyvenimas jam virsta kančia ir bausme. Kūrinio pradžioje pasirodo Antigonė. Ji vilki gedulo rūbais ir, sujaudinta žinios apie valdovo įsakymą, kalbasi su seserimi Ismene. Antigonė sąmoningai siekia konkretaus tikslo. Be to, ji yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Antigonė supranta, kad jos drąsus apsisprendimas palaidoti brolį, sukels konfliktą. Ji suvokia jo pasekmes sau ir realiai įvertina savo ir karaliaus jėgas. Antigonė nesitraukia....

Remiantis dauguma istorinių literatūros šaltinių, senovės graikų visuomenėje vyravo stiprus vyrų dominavimas, o moterims retai kada būdavo duodama galimybė gyventi pilnavertį ir laimingą gyvenimą. Santuokos retai kada būdavo paremtos meile- trisdešimties metų vyras dažniausiai vesdavo du ar daugiau kartų už jį jaunesnę paauglę penkiolikmetę ar net dar jaunesnę mergaitę.
Moterys nebūdavo gerbiamos. Tai pagrindžia Aristotelio kadaise sakyta citata “vyras iš prigimties yra pranašesnis už moterį, todėl vyras turėtų valdyti, o moteris turėtų būti valdoma”. Vyrai, būdami santuokoje, leisdavo sau turėti lytinius santykius su kitais vyrais, berniukais bei moterimis, aktyviai dalyvaudavo orgijose. Tuo tarpu moteris turėdavo būti besąlygiškai ištikima savo vyrui, užsiimti buitiniais darbais namuose kai vyras yra išėjęs linksmintis, prižiūrėti vergus, gaminti maistą, prižiūrėti ūkį ir tvarkyti namus. Kitu atveju, ji gali būti nubausta.
Žiūrėdami į šią situaciją iš modernesnės perspektyvos, senovės graikai buvo milžiniškai dideli seksistai. Moterys neturėjo teisės turėti jokio socialinio gyvenimo, buvo visiškai izoliuotos nuo visuomenės. Atėnuose tuo laiku buvo įstatymas, jog Atėnų moterų vardai net neturėtų būti minimi viešose vietose. Taip buvo, nes niekas jų negerbdavo, dėl to, kad jos neturėdavo jokių civiliniu teisių. Atėnų moterims net nebūdavo leista palikti namų. Jos tai galėdavo padaryti tik nešiodamos veidą bei visą kūną dengiantį šydą ir lydimos tėvo, vyro ar kito vyriškos lyties atstovo.
Atėnų moterims nebūdavo leista gauti...

Antikinė literatūra visais laikais Europai teigė dvasines žmonių vertybes, doro žmogaus ir herojiškumo pavyzdžius, tačiau sunku nepastebėti, kad kiekviename mite viena svarbiausių vertybių yra laikoma šeima. Turbūt visi puikiai žinome, kad geri tėvų ir vaikų santykiai ne visad yra lengvai pasiekiami. Problemos, su kuriomis susiduriame dabar, egzistuoja ir senojoje antikos literatūroje. Tėvai ir jų vaikai gyvena skirtingais laikotarpiais, dažniausiai per kelias dešimtis metų pasikeičia vertybės ar žmonių gyvenimo būdas, dėl nesusikalbėjimo ir nesupratimo neretai kyla ginčų, tėvai ir vaikai dvasiškai atitolsta vieni nuo kitų. Tačiau, puikiai suprasdami, kokia šeima yra svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime, mokomės įveikti visas kliūtis, skiriančias mus nuo darnos ir taikos šeimoje.
Detaliai aprašomi tėvo ir sūnaus tarpusavio santykiai mite apie Dedalą ir Ikarą. Dedalas ir jo dar jaunas sūnus Ikaras buvo ištremti iš gimtųjų Atėnų ir priversti bėgti į Kretos salą. Ten jis buvo visų gerbiamas ir šlovinamas, bet nelaimingas, nes jį ir jo sūnų graužė tėvynės ilgesys. Tėvo ir vaiko artumas pasireiškia skausme, jie kartu svajoja apie viltį grįžti namo. Dedalas rado išeitį, rodos, neišsprendžiamoje situacijoje - jis pagamino sau ir savo sūnui sparnus, tam kad jie galėtų parskristi į tėvynę. Kai tėvas juos pirmąkart išbandė, jis jau pajuto laisvės skonį ir patikėjo svajonės išsipildymu, tačiau herojus buvo ištikimas ne tik gimtajam kraštui, bet ir savo sūnui Ikarui, mite rašoma, kaip Dedalas praneša džiugią žinią sūnui:,,Sūnau, sugalvojau, kaip išsigelbėti! Netrukus pamatysime savo namus”. Prieš skrydį Dedalas rūpindamasis savo sūnumi įsako jam neskristi nei per žemai jūros, nei per aukštai saulės, tai parodo, kad tėvui sūnus buvo labai svarbus. Deja, Ikaro galva buvo apsukta nuo vėjo ir laisvės ir jis, neklausydamas tėvo žodžių, priartėja per arti saulės ir, ištirpus plunksnoms, žūsta nukritęs į jūros gelmes, tėvas dar bando gelbėti sūnų, tačiau, jo jau nebėra. Kūrinyje matome, kaip sunku yra Dedalui tęsti savo kelionę namo netekus sūnaus, tačiau...

Žmogus nuo seniausių laikų siekė grožio, tobulumo, harmonijos, puoselėjamose vertybėse jis įprasmina gražiausius savo, kaip asmenybės bruožus, todėl vertybės, kaip visuomenės istorinės raidos patyrimo rezultatas, tapo sudedamąja žmogaus ir visuomenės dalimi. Vertybės, sudarydamos žmogaus santykis su būtimi, padeda jam apsiprasti aplinkoje, ir atsirinkti svarbiausius socialinio kultūrinio, ekonominio,gyvenimo dalykus , kurie jam tampa reikšmingiausi jo gyvenime.
Homero Odisejoje pasakojama apie Odisėjo ir kitų grįžima į namus pasibaigus Trojos karui.Šioje kelionėje Odisejas užtrunka dešimt metų. Aš manau jog šioje kelionėje labiausiai atsispindi Odisėjo sumanumas, drąsa kai jam reikia išgelbėti savo bendražygius nuo audros , žmogėdrų ir kiklopų.Nors ir Odisėjo kelione trūko tiek daug metų , bet vistiek jis neužmiršta savo mylimos tėvynes ir jo meilė jai neišbleso.
Taip pat ir Sofoklio “Antigonė” šiame kūrinyje akcentuojamos vertybės yra Antigones narsa ir ryžtas.Antigone buvo gimusi mylėti ir dar to moko kitus, bet žuvo dėl per dideles meilės savo žuvusiam broliu. Mano nuomonė Antigone nors ir žuvo, bet išliko stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu ir jautri, mylinti. Antigonės paveiksle įprasminta jog žmogus turi būti gražus , didingas savo sielai , tada žavi mus ir jo kūno grožis. Dėl to Antigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje,nes laikėsi amžinų, dievo nustatytų papročių ir įstatymų.
Prometejas priklause titanų giminei. Mituose pasakojama, kad Prometėjas sukūrė žmones, jais rūpinosi, saugojo, išmokė visko, ką ir dabar mes mokame. Jis suteikė žmogui pačius tauriausius jausmus - ištikimybę, atsidavimą, meilę. Prometėjas atidavė žmonėms didžiulį turtą - ugnį. Taigi, ugnis yra...

Homero laikais nebuvo rašto, o vienas žmogus negalėjo to mintinai mokėti .
2. kolektyvinis darbas, tą rodo siužeto nesklandumai.
1. analitinė. Analitikai rėmėsi Wolfo teiginiais ir teigė, kad „Iliada“ ir „Odisėja“ ne vieno autoriaus kūriniai.
2. unitarinė. Unitarai sakė, kad „Iliada“ ir „Odisėja“ vieno autoriaus poemos. Jie teigė, kad ypatingai svarbūs yra kūrinį jungiantys elementai. Sakė, kad tie nenuoseklumai yra tik intarpai. Nenuoseklumus ragino traktuoti kaip meninės raiškos priemonės.
Šalia šių teorijų dar egzistavo kompromisinės hipotezės, viena jų „branduolio“ teorija. Ji teigė, kad egzistavo pirminis tekstas, kurį kiti poetai aplipdė savo intarpais, papildymais. Epą rašė ne vienas, o keli poetai(3-4). Į Homero klausimą iki šiol neatsakyta, tačiau poemos autoriumi laikomas Homeras.
3. Homero poemų kompozicija. Abi poemos remiasi Trojos karo mitais. Manoma, kad šis karas vyko VIII a. pr. Kr.
„Iliada“ – laikoma ankstyvesniu kūriniu, kuris pasakoja apie dešimtus karo metus ir laikomas kariniu herojiniu epu. Epo centre Achilo pyktis. Jis kyla dėl to, kad Achilas parsigabena iš karo belaisvę Briseidę. Ją iš Achilo atima Agamemnonas. Achilas įtūžta ir atsisako dalyvauti mūšiuose. Achilo pyktis atlyžta tik tuomet kai žūva jo geriausias draugas Patroklas. Achilas stoja į kovą su Hektoru ir jį nukauna. Achilas nužudytojo kūną valkioja po laukus. Hektoro tėvas, karalius Priamas, ateina prašyti kūno. Achilas po ilgų maldavimų sutinka jį atiduoti. Siužetas užsimezga kilus Achilo pykčiui, o tolimesnė jo raida nuosekli Achilo pykčio stadijų grandinė. Nuo šios ašies išsišakoja mažesni vaizdai: karo, olimpo dievų gyvenimo vaizdavimas. Dievai lemia tik atskirų mūšių baigtį. „Iliada“ vaizduoja 51 karo dieną.
„Odisėja“ – taip pat herojinis epas, artimesnis pasakai, turintis buitiškumo elementų. „Odisėjoje“ kalbama apie įvykius vykusius po Trojos karo, t.y. kaip Itakės valdovas Odisėjas grįžta namo ir patiria daugybę nuotykių. Kita įvykių grandinė – Itakės įvykiai. Itakėje gyvena Odisėjo mylimoji Penelopė, kuri Odisėjo laukia jau 20 metų. Ji apsupta vyrų, kurie trokšta jos, taip pat vaizduojamas beveik suaugęs...

Antikinės literatūros klausimynas sudarytas iš įvairios medžiagos ir šaltinių, tiek sukauptų iš ankščiau, tiek naujų, t.y. skaitytų knygų, kūrinių, žodynų, žinynų, chrestomatijų. Kaip dominuojanti ir plačiausiai naudota knyga būtų „Antikos Žodynas“ Vilnius, 1998m. Joje gausu ne tik literatūrinių, bet ir įvairių kitų terminų. Čia pabandyta atrinkti vien literatūrinius terminus bei su jais susijusius herojus, poetus, terminus. Taip pat naudojausi Aleksandros Veličkienės knyga-žinynu „Antikos Mitologijos Žinynas“ Kaunas 1995m. Šioje knygoje taip pat gausu žodžių bei terminų, kurie bus pavartoti šiame klausimyne. Kita naudota literatūra:
J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis „Visuotinė Literatūra“ Vilnius, 1991m.
Homeras „Odisėja“
Homeras „Iliada“
A. Andrijauskas „Grožis ir menas“ VDA, 1995m.
„Antikinė literatūra“ Vilnius, 1973m.
V. Šimkuvienė, R. Tamulaitienė „Antikos kultūros bruožai“ Šiauliai, 2004m.
Buvo naudotasi ir kitomis knygomis, tačiau dėl keleto klausimų iš jų – knygų neminėsiu. Keletas klausimų sugalvota pasitelkus internete rasta medžiaga, mokinių bei studentų referatais. Dalis klausimų yra Antikinės literatūros pagrindų patikrinimui, kurie daugumai žinomi iš lietuvių literatūros ar istorijos pamokų.
Dauguma klausimų pateikta ne visiškai klausimo forma, kad nesikartotų tie patys klausimo sudarymo elementai. Šie klausimai, tai apibrėžimai, paaiškinimai, apibūdinimai ar pan., pagal kuriuos reiktų nuspręsti, apie kokį dievą, terminą, posakį, herojų ir t.t. kalbama.
Didelis dėmesys skirtas, kad klausimai nebūtų „sausi“ ir labai lengvi, todėl gali pasitaikyti jų sudarymo klaidų ar netikslumų. Kadangi yra klausimų sudarytų pagal paskaitos metu užsirašytą medžiagą, gali būti neteisingų formuluočių bei apibūdinimų. Stengiantis jų išvengti, paskaitų medžiaga nebuvo vienas iš pagrindinių panaudotų informacijos šaltinių.
Posakiai ir jų reikšmės
1. Kokios šių posakių bei terminų reikšmės?
◦ Achilo kulnas
◦ Alfa ir Omega
◦ Augėjos arklidės
◦ Aukso amžius
◦ Ariadnės siūlas
◦ Atpirkimo ožys
◦ Damoklo kardas
◦ Danajų dovanos
◦ Duonos ir žaidimų
◦ Ezopo kalba
◦ Gigantiškas dydis
◦ Gimtieji penatai
◦ Gordijaus mazgas
◦ Herostrato šlovė
◦ Ikaro skrydis
◦ Ilsėtis ant laurų
◦ Nemezidės ranka
◦ Medūzos žvilgsnis
◦ Laukti graikų Kalėdų
◦ Nesantaikos obuolys
◦ Olimpinė ramybė
◦ Pabalnoti Pegasą
◦ Paniška baimė
◦ Pasaulio bamba
◦ Piro pergalė
◦ Prokrusto lova
◦ Prometėjo ugnis
◦ Scilė ir Charibdė
◦ Sfinkso...

Pateikite šiems apibendrinimams pavyzdžių iš Iliados, Odisėjos ir Eneidos.
• Epas – didelės apimties kūrinys, dažniausiai parašytas hegzametru, laikytas rimtuoju žanru.
• Dažno kūrinio pradžioje kreipiamasi į mūzas, taip pasielgiama Odisėjoje, Iliadoje ir Eneidoje.
• daugybė veikėjų, visi jie didingi, nekasdieniai, kažkuo išskirtiniai {Achilo nepaprasta jėga, nežmogiškas įniršis; Hektoro kilnumas, ištikimybė šeimai ir valstybei; Odisėjo sumanumas, ryžtas bet kokia kaina sugrįžti į gimtąją Itakę pas šeimą; Penelopės ištvermė, sumanumas ir ištikimybė; Enėjo sugebėjimas pasirinkti dievų jam skirtą įvykdyti pareigą viršum asmeninių interesų ir t.t.).
• Herojiniame epe vyrauja nekasdienės temos, vaizduojami didelės istorinės svarbos įvykiai, pvz., Iliadoje vaizduojamas Trojos karas, išryškinamos vieno žmogaus įniršio, šlovės troškimo, herojiškumo idėjos; Eneidoje vaizduojamas Italijos įkūrimas; Odisėjoje, tiesa, didelės istorinės reikšmės įvykis nepavaizduotas, šiame kūrinyje parodyti vieno žmogaus ėjimas per sunkumus dėl asmeninių priežasčių. Tačiau yra keliamos tokios idėjos kaip ištikimybės, sugebėjimo vardan tikslo įveikti visus sunkumus ir t.t.
• Taip pat herojiniame epe neapsieinama be antgamtinių galių (dievų) įsikišimo.
“Homero klausimu” vadinama visuma problemų, susijusių su Homero asmenybe, “Iliados” ir “Odisėjos” autoryste.
XVIII a. pab. buvo suformuotas vadinamasis “Homero klausimas”. Galima išskirti dvi skirtingas teorijas: analitinę ir unitarinę. (Analitinė ir Unitarinė mokyklos)
Analitikų teorijos:
• Vieningojo branduolio teorija (teigta, jog trumpa vieno poeto sukurta poemėlė buvusi aplipdyta kitų sukurtomis giesmėmis.)
• Giesmių teorija (iš pradžių buvo 18 senųjų “Iliados” giesmių, kurios vėliau buvo papildytos.)
• Kompiliacijos teorija (teigta, kad iš pradžių buvo daug mažų epų, kurie poetų vėliau buvo sujungti.)
Unitarijai:
• Įrodinėjo, jog Homeras, pasinaudojęs folklorinėmis poemomis, sukūrė literatūros veikalus, kurių svarbiausias požymis yra vieningas veiksmas.
• Teigė, kad kiekviena epo giesmė paruošia klausytoją ar skaitytoją kitos giesmės supratimui, todėl, kai kurias praleidus, nukentės mintis.
• “Iliados” ir “Odisėjos” kompozicijos yra apgalvotos, jose simetriškai kartojasi panašūs motyvai. Tai būdinga autorinei kūrybai.
• Išnagrinėję epus unitarijai priėjo prie išvados, jog Homero poemos klausytojams buvo atliekamos žodžiu, o plito užrašytos (nes VIII a. pr. Kr. raštas...