Jonas Biliūnas – XIX a. Lietuvių rašytojas – realistas. Jis buvo realizmo pradininkas Lietuvoje, tačiau jo kūryboje atsispindi ir modernizmo idėjos. Rašytojas savo kūriniuose bandė skverbtis į žmogaus vidinio pasaulio gilumas, jausmai jam netgi buvo svarbesni už patį įvykį. Pats Biliūnas gyvenimą baigė labai anksti, bet per trumpą laiką sukūrė ne vieną kūrinį tapusį lietuvių literatūros klasika. Apysaka „Liūdna pasaka“ – svarbiausias rašytojo kūrinys. Jame susipina istoriniai įvykiai, to meto žmonių gyvenimas ir jausmai.
Interpretuojamoje Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ ištraukoje veiksmas vyksta Lietuvos kaime, baudžiauninkų Banių šeimoje. Ištraukoje vaizduojamas laikmetis yra 1863 m., nes Petras Banys yra išėjęs kovoti sukilime. Viena likusi jo žmona Juozapota laukia sugrįžtančio savo vyro. Ištraukos erdvė – Banių troba, bet yra ir dar viena – nereali – erdvė. Tai Juozapotos mintys.
Pirmojoje pastraipoje pasakojama, kaip Petro žmona atsinešė „rietimą drobės“ ir rengėsi siūti „baltarūbius savo Petrui“. Marškiniai bus balti, o balta spalva reiškia viltį, tikėjimą. Autorius tuo parodo, kad Juozapota vis dar viliasi sutikti savo vyrą. Ji atsisėda šalia lango – „palangėj ant lovos“. Tai dar vienas įrodymas, kad žmona vis tikisi išvysti sugrįžtantį Petrą, laukia jo. Net ir drabužius siūva jam, o ne sau, nors Petriukas jau seniai išėjęs.
Antrojoje pastraipoje pateikiamas Juozapotos monologas, kuriame ji retoriškai savęs klausia, kur dabar galėtų būti jos mylimas vyras. Pavadina jį „vargintojėliu“. Šiuo deminutyvu dar kartą parodoma, kaip Banienė myli Petrą. Jai itin skaudu, kad „nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti“. Juozapota mąsto apie savąjį „vargintojėlį“ ir net siuvimas neberūpi: ji „ant balto rietimo pasirėmusi“ galvoja apie vyrą. Galima spėti, jog siūti pagrindinė herojė pradėjo tik tam, kad kuo nors užsiimtų, kad laikas greičiau bėgtų.
Kitoje pastraipoje aiškinama, kaip Juozapota jaučiasi po to, kai vyras išėjo. Ji nebežino, kur dėtis, nebegali pamiegoti. Jai neapsakomai „širdį sopėjo“. Tuo dar kartelį parodoma, kaip stipriai Juozapota myli Petrą. Herojė negauna iš Banio jokių žinių,...

Novelėje ,,Lazda“ kalbama apie atleidimą savo skriaudėjui. Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto. Ji – baudžiavos, valdžios simbolis, bet ir susitaikymo ženklas O skliausteliuose esanti pastaba “ Mano draugo pasakojimas” – pabrėžia novelės tikroviškumą.
Novelės kompozicija retrospektyvi: iš dabarties žvelgiama į praeitį. Suaugęs pasakotojas (sūnus) prisimena tėvą ir savo vaikystę. Vėliau tėvas pasakoja apie baudžiavos metais patirtą skriaudą. Novelės laikas: dabartis (sodžiaus vaizdas novelės pradžioje, baudžiava jau panaikinta), prisiminimai, kurie apima baudžiavos laikus (pasakotojas prisimena, kaip jo akyse buvo pažemintas tėvas, ir pats tėvas prisimena, kaip buvo sumuštas prievaizdo Dumbraucko).
Vaizduojama situacija nutikusi baudžiavos laikais, pasakojama kaip prižiūrėtojas lazda sumuša baudžiauninką - tėvą,kas paskui tris savaites lovoj gulėjo. dėl to, kad šis išbadėjusiems jaučiams paima kuokštelį dobilų iš pono lauko. Dubraucko paveikslas-. Buvo tai senas, aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas – be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pralošęs.
Pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto. Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiaunebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia ir namai, kuriuose gyveno,visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis.Atgabeno pas mus mažą staliuką, keletą knygų ir karvę – daugiau nieko.Pasakojama iš sūnaus perspektyvos. Išgyveno jis dvejus metus ir visai netikėtai patapo sūnaus mokytoju. :,, jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunku būdavo man su ta lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti....

Jonas Biliūnas lietuvių literatūroje įtvirtino klasikinės novelės modelį. Bet skirtingai nuo rašytojų epikų, J.Biliūnui svarbus ne pats įvykis, o sukrėsta žmogaus psichika. Jis pasakoja pirmuoju asmeniu, autorius artimas pasakotojui, ypač autentiški vaikystės prisiminimai. Dažnai pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, novelės subjektas.
„Ubagas“ yra vienas iš dviem paskutiniais gyvenimo metas sergančio rašytojo sukurtų apsakymų. Kiti panašiu laikotarpiu sukurti kūriniai – „Lazda“, „Joniukas“, „Piestupys“, „Brisiaus galas“ – ypač liūdni ir graudūs.
J.Biliūno „Ubagas“ - puikus klasikinės novelės pavyzdys. Jame į aplinką žvelgiama pasakotojo akimis. Peizažas padeda atskleisti veikėjo būseną. Iš paukščių čiulbėjimo jaučiame melancholiją, faktas, kad veikėjui gera būti tėvynėje, graudina. „ graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“ – tai frazė, kuria atskleidžimas pasakotojo požiūrį į pasaulį. Gamtos vaizdas apibendrinamas grįžusio kareivio į tėviškę akimis. Tačiau yra pasakoma, kad pasakotojas – ne kareivis.
Pasakotojas pastebi netoli slankiojantį ubagą. Nelauktai pasirodęs elgeta vaizduojamas subjektyviai. Jis yra netipiškas ubagas. Pasakotojui senelio išorė ir elgesys pasirodo keistas ir neįprastas, nes elgeta elgėsi ne taip, kaip elgiasi tikri ubagai – buvo nedrąsus, neturėjo išpuoselėtos lazdos, nėjo pasiramščiuodamas, meldėsi labai kukliai ir graudžiai. Sabaliūno elgesio aprašymas atskleidžia kuklumą, nedrąsumą, sutrikimą. Pasakotojas paklausia senelio ko jis rauda ir iš kur jis esąs. Pasakotojas kalba nemandagiai, nes iš pradžių senelio neatpažįsta ir mano, jog tai eilinis ubagas.
Tačiau staiga pasakotojas išgirsta iš ubago lūpų, jog jis esąs Petras Sabaliūnas, kurį vaikystėje pasakotojas taip gerai pažinojęs. Tuomet veikėjo požiūris pasikeičia, jį aplanko vaikystės prisiminimai, kalba mandagiau nei iš pradžių. Iki šiol pasakotojas apie Petrą Sabaliūną žinojo, kad jis kadaise buvo pasiturintis žmogus, turėjau daug bičių kelmų, kad jas, kaip ir mažus vaikus, labai mylėjo, vaikams per bičkuopį visuomet duodavo kvepiančio medaus korį. Taip pat žinojo, jog turėjo sūnų ir dvi dukteris. O pats Sabaliūnas buvo dosnus, sąžiningas, nepavydus žmogus. Jo šeimoje visada buvo vienybė ir santarvė. Įterpdamas pasakojimą apie bites,...

Raštu trumpai papasakokite apysakos ,,Dėdės ir dėdienės“ siužetą.
Apysakos veiksmas vyksta baudžiavos laikotarpiu, Lietuvos kaime - Aužbikuose, Aukštaitijoje. Pagrindiniai veikėjai - Mykolas (Mykoliukas), Severja ir Rapolas. Mykolas yra darbštus, pakankamai jaunas vyras, tačiau neturintis šeimos ir gyvenantis kartu su broliu, jo vaikais ir žmona, tačiau jis neturi tikros vietos toje šeimoje, jis tik dėdė, kuris lepina vaikus ir padeda smulkiais ūkio darbais, niekas jo nepastebi ir niekam jo jausmai nerūpi, bet jis yra su tuo jau susitaikęs. Mykoliukas nuolat dirba, o kai ilsisi – groja visam kaimui vieną ir tą pačią melodiją. Visiems kaimo žmonės ši melodija patinka, tačiau labiausiai ja gėrisi Severja - vienintelis žmogus, kuris atkreipia dėmesį į Mykoliuko egzistavimą, kaip žmogaus, o ne tik dėdės. Jie vienas kitą jau seniai yra pamilę, tačiau Mykolas nesiryžta jos vesti, kadangi žino, jog jis nesugebės aprūpinti jos laimingu gyvenimu ir turtais, todėl, kai Severjai pasiperša tijūnas Rapolas, jis nesipriešina jų piršlyboms. Severja sutinka tekėti už Rapolo, tačiau nejaučia jam meilės, o tik aistrą. Baudžiavai panaikinus, Rapolas netenka dvaro darbo ir jie yra priversti persikelti į Rapolo brolio namus, kur ilgą laiką jie ten gyvena Rapolo brolio, Dovydo, šeimos nemalonėje. Rapolas ištisas dienas nieko neveikia, o Severja pluša už abu bei už tai negauna jokio atlygio. Rapolui mirus, Severja tarsi persimaino ir nustoja darbuotis taip, kaip ankščiau, bei net ima lankytis smuklėse, tačiau, sąžinei ją ėmus graužti, nustoja. Galų gale, Severja, kaip ir Mykolas, tampa nevisaverte Dovydo šeimos nare - dėdienę, kuri pluša be atlygio, rūpinasi ne savo vaikais ir vienintelė jos paguoda – Dievas.
Veiksmas vyksta baudžiavos laikotarpiu, kai lietuviai buvo priversti dirbti darbus (lažas ir pan.) tarsi vergai, jie neturėjo beveik jokių teisių. Dvaras paskirdavo tijūną, kuris prižiūrėdavo, kaip vyksta darbas, ir galėjo nubausti, jeigu darbas atliekamas nepakankamai gerai ar iš vis neatliekamas. Prieš baudžiavai panaikinant, šis darbas, galima sakyti,...

Merso neverkė per mamos laidotuvės, o kitą dieną linksminosi, nejaučia empatijos mirčiai. Merso abejingas savo kaimynų veiksmams link šuns ir moterų. Teismo metu, vienas liudytojų šlubuoja, tačiau nei vienas procesijos metu buvęs žmogus jam nepadeda.
Merso, besiskiriantis nuo visų, nepaklūstantis ir nevaidinantis jam paskirtos „rolės“, yra atstumiamas aplinkinių, niekam nėra svarbi jo nuomonė. Bendruomenė yra linkusi rodyti daugiau jausmų negu reikia, o Merso jų nerodydamas yra teisiamas, laikomas šaltakrauju.
Teismo metu kaltinamas tais dalykais, kurių nėra padaręs. Visas jo nusikaltimas teismo salėje yra perpasakojamas, sumeluojamas taip, jog būtų palankus teismui.
Tokioje visuomenėje žmogui nesaugu
Teisminė sistema negina žmogaus, teisiamasis nėra išklausomas (nepasigailima Merso, jo neišklausoma, jis nuteisiamas mirti. Teismo procesas teatrališkas.) Visuomenės normų, stereotipų suvaržomas asmuo neturi laisvės, neturi erdvės plėstis ir tobulėti, augti.
2. Merso kitoks nei kiti. Pagrįskite.
• Pasyvus stebėtojas - dažniau stebi nei pats kišasi į tai kas vyksta aplinkui. Merso stebi be emocijų motinos laidotuvės. Nesikiša į kaimynų reikalus, konfliktus – nepaiso, kad Selestas muša savo šunį, nors kiti kaimynai Selestu piktinasi, nėra suinteresuotas Reimeno, draugo sutenerio, reikalais, asmeninėmis problemomis. Teismo procesijoje, nors Merso yra kaltinamais nebūtais dalykais, jis nesigina, labiau yra linkęs stebėti procesiją iš šalies, stebi, kaip advokatas bando jį ginti.
• Abejingas aplinkai, tingus, nenorintis nieko keisti - nereaguoja į aplinkinius dalykus emociškai, kaip pvz.: mamos mirtį, taip pat susitaikęs su tuo, kuo jis yra, ir dėl to gyvenime nekeičiantis nieko. Jam užtenka to ką jis turi ir kokius malonumus jam gyvenimas suteikia, tad net neieško kažko daugiau. Pasiūlytas aukštesnes pareigas ir progą persikelti į Paryžių, jų atsisako – nenori keisti savo gyvenimo sąlygų. Mari pasiūlytas ją vesti, jis tiesiog jai atsako, jeigu ji to nori, jie gali susituokti, bet jis pats vedybomis su Mari nesidomi. Neturi ambicijų, norų, svajonių.
• Uždaro būdo - kai neturi ką reikšmingo pasakyti tyli, o dažniausia neturi, jis dažnai pasilieka savo nuomonę sau. Merso...

III- veiksmo, IV dalies Viljamas Šekspyras- vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas ir poetas, sonetų kūrėjas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje, naujųjų laikų dramaturgijos pradininkas. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Autorius remiasi istoriniais siužetai, kelia aktualias problemas. Šekspyro tragedijoms būdingi bruožai- tragiškas gyvenimo supratimas, dažnai apmąstomas gyvenimo prasmės klausimas, tragiška baigtis. Jos taip pat pasižymi veikėjų paveikslų išraiškingumu, filosofiniu požiūriu į pasaulį..

Kudirkai kilo mintis parašyti eilėraštį “Labora!”.
• Šis eilėraštis buvo parašytas spaudos draudimo metais, todėl jame yra tiek daug raginimų dirbti, kovoti dėl savo mylimos tėvynės Lietuvos.
• Todėl eilėraštyje galime pajausti,kaip pulsuoja jaunatviška energija ir gėrimasi jaunystės galiomis.
• Šis eilėraštis yra apie tai,kaip žmonės daug dirbo ir skatino kitus prisidėti prie darbų.
• Eilėraštis yra oratorinis. Jis pasižymi liepiamoju tonu: klausiama, sušunkama, pabrėžiama.
• Pagrindinė mintis: Darbuotis visuomenei yra doras, aukštas ir kilnus idealas bei pavyzdys.
• Tikslas: paraginti šviestis ir pasiaukojamai dirbti gimtojo krašto gerovei, ugdyti tautinį susipratimą.
„Labora!“
• Pirmasis eilėraščio posmas pradedamas nuo paraginimo dirbti čia ir dabar.Juk visos pastangos,kurios buvo įdėtos dirbant,bus apdovanojama geru derliumi.Bet ,dėja, žmogus su laiku sensta, kūnas tampa nepajėgus atlikti darbo.
• Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus\Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,\Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,\Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.
„Labora!“
• Antrame posme kalbama,jog niekada nereikia paleisti savo noro ir užsispyrimo veltui, geriau jais pasinaudoti šiomis vertybėmis dirbant. Juk jaunas žmogus yra nesustabdomas,kol jo krūtinėje „dega“ noras ir užsispyrimas.
• Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,\Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko\Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,\O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
„Labora!“
• Trečiame posme kalbama apie iškeltus darbo metu tikslus.Juk darbas reikalauja daug sąmoningumo,apsisprendimo,ryžto,todėl svarbu ne gerėtis kilniais tikslais ar idealais,o jas įgyvendinti laiku .
• Kol...

Jonas Biliūnas – XIX-XX a. lietuvių literatūros klasikas, trumpos lyrinės psichologinės novelės meistras. Pagrindinės jo kūrybos temos: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. Jo kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų vaizdavimu, humanizmu, jautriais ir lyriškais veikėjų paveikslais. Biliūnui būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, mintys dėstomos nuosekliai – kūrinio pabaigoje nesiūlant vientelės išvados.
„Liūdna pasaka“ – vienas iš vėlyvųjų rašytojo kūrinių. Tai ypač graudi ir liūdna apysaka apie tragišką Juozapatos likimą.
Pagrindinis stilistikos bruožas – liūdnumas. Pasakojama subjektyviai – dėmesys skiriamas ne detalėms, o vidiniams išgyvenimams. Vaizdai susimbolinti, pasakos stilistika. Vyrauja lyrizmas, emocingumas. Tai esminis humanizmo bruožas. Juozapota vaizduojama su užuojauta, jautriai reaguojama į jos nelaimę. Šiam lyrizmui būdingas graudumas.
Juozapotos paveikslas piešiamas pabrėžiant svarbiausius tautinius lietuvių liaudies moters bruožus. Tai kančių ir nelaimių kovoje dėl laisvės simbolis. Todėl ji yra tapusi simboline figūra lietuvių literatūroje.
Ištraukoje vaizduojami du laikai: esamasis ir būtasis. Pirmoje ištraukos dalyje aprašoma dabartis, Juozapotos beprotystė, o antroje dalyje pasakojama apie praeitį, jos išgyvenimus ir nerimą, vyrui prisijungus prie sukilėlių.
Kūrinio erdvė gan siaura. Minima žemė, rugių pjūtis, berželiai. Iš to galima spręsti, kad bus kalbama apie žemiškuosius dalykus.
Ištrauka pradedama kaip graži pasaka. Piešiamas gamtos vaizdas. Vidurvasaris, pats darbų įkarštis.
Antroje pastraipoje iškyla svarbiausioji siužetinė linija – pasakojimas apie Juozapotą, jos gyvenimą.
Vyrui išėjus padėti partizanams moteris labai pasikeičia. Buvusi jautri, žavi Juozapota neįsivaizduoja būties pilnumo be savo Petro. Ji karštai myli vyrą, todėl jo išvykimas yra ir jos pačios dvasinė mirtis.
Pradžioje moteris dar turi vilties, ji tikisi, jog sukilimas greit baigsis ir Petras sugrįš. Laukimas slegia jauną jos širdį, optimizmas pamažu blėsta. Anksčiau paguodą suteikdavę žodžiai tampa beverčiai: „Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės “.
Juozapota viską priima jausmais, nuojautomis. Todėl galima sakyti, kad ją valdo likimas. Jausmai –...

Šioje analizėje pateikta Johano Volfgango fon Gėtės (1749m.-1832m). kūrinio „Faustas“ išsami analizė su interpretacijomis. Turint mažai laiko tai puiki išeitis, nes ši analizė padės perprasti kūrinio esmę per ypač trumpą laiką.

Septinių Vizijų analizės. Yra įžanga ir pabaiga. Taip pat yra Vizijų tekstai. Puikiausiai tinka pasiruošimams prieš atsiskaitymus, nes visa informacija pateikta glaustai ir paprastais žodžiais. Perskaičius galima tikėtis gauti geresnį pažymį.