Išplėstinė darbo paieška

1. Novelės parašymo aplinkybės. Ši novelė buvo parašytą, kai pradėjo nykti lietuviškas kaimas, kai vis daugiau žmonių pamiršdavo savo vertybės ir kai Lietuvoje įsivyriauja sovietinės idėjos, kai žmogus tampa tik tam tikru įrankiu, tikslui pasiekti.
3. Kas kūrinyje supriešinama (pagrindinė mintis) ir kodėl? Pagrįsk. Pagrindinė kūrinio mintis - nepasiduoti blogiui, kovoti prieš žiaurumą pasaulyje ir nesitaikstyti su tuo. Nes žmogus, be jokių emocijų ir jausmų, gražią pavasario dieną nušauna šunį, tokį kūrinio motyvą galima sulyginti su sovietmečiu, kur moralė buvo nepageidaujama, o pataikavimas nusikaltėliams buvo vertinamas. Taip pat, prozininkas vaizduoją šunį sergantį, norėdamas parodyti kaip atrodo senasis kaimas su visomis vertybėmis ir praradimais, o svarbiausią žmogų, kuris negali visam šitam pasipriešinti.
4. Ką teigia paantraštė „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“? Remkis tekstu. Šioje novelėje, kalbama kokią atmosfera yra aplink žmonės, kad kaltas yra tas žmogus, kuris nesutrugdė, kad viso šito įvykio nebūtų. Kaip ir tada, kai nekalti žmonės keliaudavo traukiniais į šaltąjį Sibirą. Šia antraštė, norima pasakyti apie tai, kaip visą šita istorija yra sukurta. Apie žmonės, kurie yra praradė savo visas moralinės normas ir vertybės. Kūrybos proces prilyginant kalaitės nušovimu, kurį galima tapatinti su sovietinių laikų motyvais, galima gretinti, kaip tam tikro proceso vaisu.
5. Kas kalba kūrinio pradžioje? Kuo pradedama novelė? Kokį veiksmo foną sukuria laikas? Pasakotojas, pradeda novelė apie pasakydamas, kad dabar yra gegužės mėnuo ir kokią atmosfera tvyrančią lauke „Tai atsitiks gegužės vidury, vidudienį. Nenusakoma kaitra. Kieme vištos giliai įsiriausios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės.“ Apie ąžuolą, kuris yra ilgaamžis medis. Kuris yra didvyriškumo, tvirtybės ir artumo simbolis dievui simbolis. Fone sukuriamas laikas, kuris atrodytų tinkamas kokiai nors šventei ar nuotykiui, bet ne šuns žudymui.
6. Koks pasakotojo vaidmuo? Kaip vaizduojami atsitiktiniai miesto žmonės? Kokie tie miesto žmonės? Pasakotojas- kalba III asmeniu, viską stebi iš toliau, pabaigoje tarsi iškelia probleminius klausimus. Jis mato, pasakoja ir vertina. Miesto žmonės atrodo,...

Maironio eilėraščio "Nuo Birutės Kalno" eilėraščio analizė.

1. Raštu trumpai papasakokite apysakos ,,Dėdės ir dėdienės“ siužetą.
Apysakos veiksmas vyksta baudžiavos laikotarpiu, Lietuvos kaime - Aužbikuose, Aukštaitijoje. Pagrindiniai veikėjai - Mykolas (Mykoliukas), Severja ir Rapolas. Mykolas yra darbštus, pakankamai jaunas vyras, tačiau neturintis šeimos ir gyvenantis kartu su broliu, jo vaikais ir žmona, tačiau jis neturi tikros vietos toje šeimoje, jis tik dėdė, kuris lepina vaikus ir padeda smulkiais ūkio darbais, niekas jo nepastebi ir niekam jo jausmai nerūpi, bet jis yra su tuo jau susitaikęs. Mykoliukas nuolat dirba, o kai ilsisi – groja visam kaimui vieną ir tą pačią melodiją. Visiems kaimo žmonės ši melodija patinka, tačiau labiausiai ja gėrisi Severja - vienintelis žmogus, kuris atkreipia dėmesį į Mykoliuko egzistavimą, kaip žmogaus, o ne tik dėdės. Jie vienas kitą jau seniai yra pamilę, tačiau Mykolas nesiryžta jos vesti, kadangi žino, jog jis nesugebės aprūpinti jos laimingu gyvenimu ir turtais, todėl, kai Severjai pasiperša tijūnas Rapolas, jis nesipriešina jų piršlyboms. Severja sutinka tekėti už Rapolo, tačiau nejaučia jam meilės, o tik aistrą. Baudžiavai panaikinus, Rapolas netenka dvaro darbo ir jie yra priversti persikelti į Rapolo brolio namus, kur ilgą laiką jie ten gyvena Rapolo brolio, Dovydo, šeimos nemalonėje. Rapolas ištisas dienas nieko neveikia, o Severja pluša už abu bei už tai negauna jokio atlygio. Rapolui mirus, Severja tarsi persimaino ir nustoja darbuotis taip, kaip ankščiau, bei net ima lankytis smuklėse, tačiau, sąžinei ją ėmus graužti, nustoja. Galų gale, Severja, kaip ir Mykolas, tampa nevisaverte Dovydo šeimos nare - dėdienę, kuri pluša be atlygio, rūpinasi ne savo vaikais ir vienintelė jos paguoda – Dievas.
Veiksmas vyksta baudžiavos laikotarpiu, kai lietuviai buvo priversti dirbti darbus (lažas ir pan.) tarsi vergai, jie neturėjo beveik jokių teisių. Dvaras paskirdavo tijūną, kuris prižiūrėdavo, kaip vyksta darbas, ir galėjo nubausti, jeigu darbas atliekamas nepakankamai gerai ar iš vis neatliekamas. Prieš baudžiavai panaikinant, šis darbas, galima sakyti,...

Šioje analizėje pateikta Johano Volfgango fon Gėtės (1749m.-1832m). kūrinio „Faustas“ išsami analizė su interpretacijomis. Turint mažai laiko tai puiki išeitis, nes ši analizė padės perprasti kūrinio esmę per ypač trumpą laiką.

Jonas Mačiulis — Maironis (1862 - 1932) gimė Pasandravio dvarelyje (Raseinių r.), augo tėvų ūkyje Bernotuose, globiamas šviesos, darnios namų aplinkos.

Rašytojas mokėsi Kauno gimnazijoje, vieną semestrą studijavo Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, 1884-1888 m. — Kauno kunigų seminarijoje. Mokslus tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Mokydamasis aktyviai dalyvavo lietuvių patriotinėje veikloje, vis intensyviau rašė, tvirtėjo pasiryžimas gyventi ir dirbti tėvynei, būti jos dainiumi.

Šiame darbe rasite išsamiai išanalizuotas rašytojų biografijas, žymiausią jų kūrybą bei kitą naudingą informaciją, kuri padės pasiruošti lietuvių literatūros pamokoms. Padės sutaupyti laiko bei praplėsti literatūrinį išprusimą.

Septinių Vizijų analizės. Yra įžanga ir pabaiga. Taip pat yra Vizijų tekstai. Puikiausiai tinka pasiruošimams prieš atsiskaitymus, nes visa informacija pateikta glaustai ir paprastais žodžiais. Perskaičius galima tikėtis gauti geresnį pažymį.

III- veiksmo, IV dalies

Viljamas Šekspyras- vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas ir poetas, sonetų kūrėjas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje, naujųjų laikų dramaturgijos pradininkas. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Autorius remiasi istoriniais siužetai, kelia aktualias problemas. Šekspyro tragedijoms būdingi bruožai- tragiškas gyvenimo supratimas, dažnai apmąstomas gyvenimo prasmės klausimas, tragiška baigtis. Jos taip pat pasižymi veikėjų paveikslų išraiškingumu, filosofiniu požiūriu į pasaulį..

Atsakykite į klausimus, atlikite užduotį.
1. Trumpai pristatykite pasirinktą novelę. Parašykite pavadinimą ir trumpą siužetą.
„Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Tekste pašaukiamas šuo, kad išlystu iš būdos ir yra nušaunamas matant visam kaimui.
2. Įsiskaitę į Juozo Apučio pasirinktą novelę nustatykite: koks maždaug istorinis laikas vaizduojamas šiame kūrinyje, kokia veiksmo aplinka (socialinis ir kultūrinis kontekstas); kokie teksto motyvai leidžia atpažinti šiuos bendruosius kūrinio matmenis.
Istorinis laikas – pokaris, tiksliau pavasario gale(„Taigi – gegužės vidurys, vidudienis“), veiksmas vyksta kaime. Jog veiksmas vyksta kaime, galime suprasti iš apibūdinamos aplinkos: „Kieme vištos giliai įsiraususios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės“.
3. Kas šio kūrinio svarbiausi veikėjai, kokie jų charakterių bruožai yra individualūs (saviti, ypatingi) ir kurie – universalūs, tipiški, archetipiški (originalus modelis, idealus pavyzdys, prototipas, kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, nepriklausomas nuo individualaus pažinimo, kopijuojamas visos visuomenės) ? Primename, kad veikėjų charakterių ypatybės (individualiosios ir bendrosios) šiame tekste išryškėja per jų veiksmus ir per tarpusavio santykius.
Veikėjų nedaug, pagrindinis – pienininkas Jurgis, taip pat šuns šeimininkas, Vinculis, Marazyno kalė, antraeiliai - vaikai, sakintojo žmona. Individualus bruožai: Vinculis – už langu besislepiantis žvėrelis. Jurgis – didžiuojasi savo galia. Tipiški tai daugelio veikėjų, jog silpnesnieji pataikauja stipresniems, slopindami jausmus, bijantys patys tapti aukomis.
Iš pristatytų antivertybių, pristatomų kūrinyje, galime suprasti, jog vertybės yra gailėstingumas, užuojauta, nepasidavimas prieš stipresnes jėgas. Keistas nerimas kyla, nes žmonės nesutinka su tokiu poelgiu, bet yra priversti priimti tai lyg paprasta, kasdienį dalyką.
4. Kaip minėta, J. Aputis yra...

"Judita Vaičiūnaitė (1937-2000) – viena pirmųjų miesto poečių lietuvių literatūroje. Kūryboje pirmenybę ji teikia kultūrai, menui, gretina gamtos ir miesto grožį, vengia banalių, maloninių žodžių. Kiekvienas pojūtis, nuotaikos blyksnis aprašomas, įamžinamas kaip paveiksle, bet nėra atvirai garbinamas. Taip poetė kuria unikalų, subtilų ir muzikalų savo rašymo stilių. Jis pastebimas ir eilėraštyje „Ižo rožės“."