XVIII amžiaus Švietimo epochos poeto Kristijono Donelaičio poema „Metai“ skatina imti pavyzdį iš gamtos, nes gamta yra geriausia gyvenimo mokytoja. Žmogus gamtoje ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Šioje poemoje gamta yra dažnai personifikuojama, jos dalys vaizduojamos kaip gyvos būtybės: „laukai ledais užsikloję miega“, „žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“ . Tai suteikia kūriniui dinamikos. Taigi, remdamasi šiuo kūriniu, atskleisiu, kokia yra gamtos ir žmogaus sąsaja.
K. Donelaičio „Metų“ būrų bendruomenė iš gamtos mokosi santarvės, kuklumo, džiaugsmo bei darbštumo, kuris yra labai akcentuojamas poemoje. Žmones puoselėjančius šias vertybes, gamta apdovanoja, o tuos, kurie yra tingūs, nedori baudžia: duoda prastesnį orą, išaugina nederlingą derlių. Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Arčiausiai Dievo yra gyvūnai, paukščiai – jie moko žmogų gyventi ir tenkintis mažais dalykais, atėjus laikui šaukia dirbti. Gandrų epizodas moko darbštumo, džiaugsmo, gandras, parskridęs iš šiltųjų kraštų, buvo linksmas „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“ . Grįžę ir radę sugriuvusį lizdą, jie iškart imasi darbo: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Taip...

Literatūroje jau nuo XVIII a. gamta buvo vaizduojama kaip namai, ramybės ir maisto šaltinis, kur žmonės galėjo ne tik naudotis gamtos gėrybėmis, bet ir pasisemti susikaupimo, harmonijos bei įkvėpimo. Šių dalykų pasisėmė ir daugelis Lietuvos rašytojų. V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ ir eilėraštyje „Rudenio naktį“ parodo, kaip gamta žmogui padeda atrasti save, o A. Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.
Gamta gali būti labai glaudžiai susijusi su žmonių problemomis, kasdienybe ir džiaugsmu. Tokį žmogaus ir gamtos artumą vaizduoja XX. a. rašytojas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje gamtos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su žmonių gyvenimu ir tarsi pats autorius vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę, pats autorius M. Katiliškis, jautė stiprų ryšį su gamta, svetimoje šalyje jam buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, ramybės ieškojo gamtoje, todėl sukūrė lietuvišką sodybą apsodintą medžiais. Pats rašytojas teigia: „Mat gamta, kaip Dievo kvėpavimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia viską, kas nereikalinga ir negera.“ Kūrinyje metų laikų kaitą vaizduoja ir žmogaus gyvenimo kaitą, pavasarį prasidėjo Agnės ir Tiliaus tyra meilė, o ir pats pavasaris tarsi sprogstantis pumpuras, šiltas ir gražus, o rudenį prasideda gaisrai ir Tilius išduoda Agnę, šiame etape pasibaigia lietuvio gyvenimas miške, kai žmonės turi atsiverti naujovėms bei laisvei, o žmogus tam dar nepasiruošęs, dėl šios priežasties žmonių gyvenime atsiranda painumas. Kūrinyje miško vaizdai padeda atskleisti veikėjų charakterius, Agnė: „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“) ir Tilius: „ Jo vaikystės pasaulis talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“, miškas tampa puiki išraiškos priemonė. Miškas kūrinyje labai glaudžiai susijęs su veikėjų gyvenimu, nykstant miškui, tolstant nuo jo, žmogus praranda tradicines vertybes. Taigi, Marius Katiliškis kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja gamtą, kuri nėra vien tik veiksmo scena,...

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai, akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Gamta naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Žmogus, kuris nori pailsėti nuo kitų, pabūti vienas, pamastyti, ieško tam vietos gamtoje. Tik gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą.
Gamta žmogui suteikia visko, ko jam reikia. Gamtą galime vadinti ramybės, įkvėpimo šaltiniu. Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, kuriame vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias. Poemoje vaizduojamas senovės Lietuvos miško gyvenimas. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją , giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Ši poema svarbi tuo, kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Poeto Antano Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis subjektas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis.
XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo...

Lietuviui gamta visuomet buvo svarbi ir artima, nes žmogui ji yra pasaulis, kuriame jis gali surasti prieglobstį, ramybės šaltinį. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir globėja. Ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje, nes tik gamtos dėka lietuviai iškentėjo sunkumus ir negandas, gamta žmogui tapo gyvenimo atrama.
Vienas ryškiausių švietimo epochos rašytojų Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ vaizdavo stiprų, artimą ryšį tarp gamtos ir būrų gyvenimo. Kūrinyje svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas, todėl poemoje yra aprašoma daug gamtos vaizdų, kurie lyginami su žmogaus gyvenimu. „Metuose“ pabrėžiama saulelės svarba – ji mylima, artima, gyvybės šaltinis. Savo atėjimu ji budina pasaulį, atneša šviesą šilumą. Kristijonas Donelaitis pabrėžia, jog gamta neskirsto, nesirenka žmonių rašydamas, kad blusos ir uodai visus vienodai kanda. Gamta yra žmonių mokytoja, todėl ypatingas dėmesys skiriamas gandrų porai – žmogui iš jų reikia mokytis darbštumo, pasitenkinimo kukliu maistu ir nepamiršti Dievo. Taip pat Kristijonas Donelaitis sako, jog reikia mokytis ir iš lakštingalos: paprastumo, kuklumo, pasitenkinimo tuo, ką turi. Kūrinyje „Metai“ autorius pabrėžia, jog reikia paklusti gamtos tvarkai, nes jos nesilaikymas yra žmogaus nelaimių priežastis. Kai kūrinyje prasideda rudens epizodas ir pradeda keistis aplinka, dar kartą parodoma, jog žmogus priklauso nuo gamtos, nes kai ji keičiasi – keičiasi ir žmogaus gyvenimas. Kristijonas Donelaitis poemoje stengėsi įrodyti, jog žmonėms iš gamtos galima daug ko pasimokyti, reikia ją mylėti ir dėkoti jai už jos gerumą, nes be artimo ryšio tarp gamtos ir būrų, jų gyvenimas būtų buvęs be galo sunkus.
Vienas žymiausių lietuvių romantizmo autorių Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė apie dvasinį miško ir žmogaus ryšį. Šiame...

Vinco krėvės kūriniu ir bandysiu atsakyti, koks gi yra žmogaus ir gamtos ryšys.
neįmanoma pasijusti taip, kaip gamtoje, nes gamta tai ramybė. Ji priklauso visiems,
o ne kam nors vienam konkrečiai. Įvairiaspalvis kvepiantis laukas, medžių ošimas,
paukščių čiulbėjimas, upokšnio čiurlenimas... Ir to niekada neatstos virtualios
realybės akiniai ar nufilmuotas vaizdo įrašas. “Skerdžiuje” istorija pasakojama apie
pagrindinį veikėją skerdžių Lapiną; seniausią kaimo gyventoją, tačiau iki šiol mylintį
gyvenimą ir spinduliuojantį džiaugsmu bei energija.Jis yra įsitikinęs, jog mirs tuomet,
kai bus nukirsta jau daugel metų prie jo namų auganti liepa. Apie tokį jo kone
magišką įsikalbėjimą žino visas Pagirių kaimas.
Po linksmai atšvęstų krikštynų Lapinas ir Grainis baisiai susipyksta, nes, šio
nuomone, liepą reikia nukirsti dėl ant daržo metamo šešėlio. Lapinas iškeikia Grainį
ir išeina namo, nuoširdžiai netikėdamas jo žodžiais. Bet kitą dieną liepa jau guli
skersai daržo. Lapinas gal iš sielvarto, gal dėl amžiaus, gal dėl ligos netrukus ir
pasimirė. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistai atrodo, kad senelis mirė dėl medžio. Tiesą
sakant, juk tai ryškus žmogaus ir gamtos ryšio pavyzdys, juk čia aiškiai kritikuojama
nepagarba gamtai. Miškas Lapinui - šventa vieta. “Dažnai pasigailiu, kad tokių laikų
sulaukiau, kada žmonės net girių nemėgsta, švento miško nesigaili…” Šiais žodžiais
išreikšdamas susijaudinimą Lapinas atskleidžia savo melancholiškus jausmus. Miškų
naikinimas jį slegia. Lapinui gamta - tai jo tikrieji namai, o namai - šventovė, kurioje
gimsta geriausi atsiminimai, kuriamas gyvenimas. Senuko senoviniu tikėjimu medis
yra šventas, o jo nukirtimą prilygina žmogžudystei, gyvenimo harmonijos sugriovimui
bei prisiminimų atėmimui. Atimsi gamtą iš žmogaus, tai kas iš jo ir beliks... Juk
situacija praktiškai analogiška pavaizduotai V. Krėvės apsakyme.
Senovėje Baltų tikėjimo papročiu kertamo medžio ar skerdžiamo gyvulio būdavo
atsiprašoma, nes tai pristabdydavo besaikį gyvųjų organizmų naikinimą. Lapinui nėra
priimtina išvis kirsti mišką. Šventus dalykus - mišką- jis garbiną labiau nei Dievą.
Pastaruoju net nesidomi, tačiau visa širdimi myli medžius ir gamtą. Sugriovus
gamtos ir žmogaus harmonijos pusiausvyrą žmogaus gyvenime gresia dvasinis
išsekimas. Taip pat gamtos meilė įkūnija religingumą, nes žmogus...

Liaudies išmintis byloja, kad gamta yra geriausias gražaus gyvenimo pavyzdys. Gal todėl nuo seniausių laikų gamta žmogaus gyvenime viena didžiausių vertybių, kurią žmonės puoselėja ir bando prisijaukinti. Kad gamta ir žmogus yra kaip vienas neišskiriamas dalykas, kalba ir prancūzų filosofas Blezas Paskalis: „Kas yra žmogus gamtoje?“ – klausia mąstytojas. Ir tuoj pat atsako: ,,Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.“ Todėl šiandien norėčiau pakalbėti, kaip žmogaus ir gamtos ryšį atskleidžia lietuvių rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame romane ,,Altorių šešėly” bei Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“.
Iš vaikystės iškylantys gamtos vaizdai gali padaryti didelį įspūdį ir tapti mūza įkvėpimo ieškančiam menininkui. Kiekvieną žmogų, giliai mąstantį ir ieškantį atsakymo į jam pačiam svarbius klausimus, dažnai aplanko kažkada matytos gamtos vizijos, kurios turi stiprų ryšį su juo pačiu. Puikiai žmogaus ir gamtos ryšį atskleidžia XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame romane ,,Altorių šešėly”. Pats autorius ne kartą yra sakęs, kad vienu iš didžiausių įkvėpimo šaltinių jam buvo vaikystėje dažnai regėtas tėviškės kalnelis šiandien dar vadinamas Aušrakalniu. Būtent vaizdai, atsivėrę nuo šios vietos, tapo pagrindiniu autoriaus įkvėpimo šaltiniu rašant romaną „Altorių šešėly“. Būsimasis poetas, rašytojas savo prigimtoje aplinkoje buvo didžiai gaubiamas gamtos ir intensyviai į ją reagavo. Gamtos gražumas, gausumas Putino vaikystėje kontrastavo su tėvų griežtumu, nekalbumu ir motinos rūpestingumu. Romano ,,Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris labai ilgai ėjo dvigubu kunigo ir poeto keliu, bet palaipsniui suprato, kad šių dviejų kelių jis niekaip negali suderinti. Kankinamas vidinių konfliktų, Vasaris paguodos ieškojo jį supančioje gamtoje – būtent ji įkvėpdavo jaunąjį klieriką kūrybai, kurios prigimtinė galia pasireiškė dideliu jautrumu, įsigyvenimu, vaizduote. Vasaris buvo kūrybiškos prigimties žmogus, todėl pasaulyje jis skyrė daugiau spalvų ir atspalvių, įdėmiau žvelgė į save ir aplinką. Romane žmogaus ryšys su gamta puikiausiai atsiskleidžia tada, kai Liudas Vasaris pirmąjį kartą keliavo namo iš seminarijos -...

Dumbliai– seniausios kilmės, gana paprastos sandaros augalų grupė, jie yra daugiau vandens telkinių augalai. Dumbliai yra autotrofiniai organizmai, turi chlorofilo ir geba iš neorganinių medžiagų gaminti organinės.
• Dumblių reikšmė gamtai nepaprastai didelė. Kartu su kitais vandens augalais jie pagamina apie 80% mūsų planetos organinių medžiagų.
• Dumbliai yra daugelio vandens gyvūnų, pirmiausia žuvų, tiesioginis ar netiesioginis maistas. Kartais, pernelyg intensyviai “žydint vandeniui”, žuvys gali pradėti dusti.
• Yra ir toksiškų dumblių. Mažuose vandens telkiniuose jų išskyros gali laikinai apnuodyti vandenį.
• Kai kurių rūšių dumbliai apvalo užterštus vandenis.
• Dirvožemio dumbliai, gyvenantys dirvos paviršiuje ir gilesniuose jos sluoksniuose yra labai svarbios dirvai. Pirmiausia dumbliai asimiliuoja organines medžiagas ir skatina mikroorganizmų veiklą. Dumblių sukurtas organines medžiagas lengvai pasisavina ne tik mikroorganizmai, bet ir aukštesnieji augalai. Be to, dumbliai išskiria į aplinką biotines medžiagas, kurios aktyvina dirvoje gyvenančias naudingas bakterijas.
• Dumbliai yra svarbus azoto kaupimo dirvoje šaltinis Dabar žinoma iki 74 rūšių azotą jungiančių melsvadumblių.
• Dumblių fotosintezės metu išsiskyrusį deguonį panaudoja augalų šaknys.
• Dumbliai, dalyvaudami dirvos susidaryme, keičia ir dirvos reakciją: fotosintezės metu absorbuodami anglies dioksidą ir išskirdami šarmines medžiagas, jie sumažina dirvos rūgštingumą.
• Dirvožemio dumbliai išskiria į aplinką daug gleivių, kurios suklijuoja dirvos detales, padeda susidaryti dirvos struktūrai.
Dumblių reikšmė žmogui
• Daugelis žmonių, gyvenančių šiltų jūrų pakrantėse, dumblius nuo seno vartoja maistui, kartais juos net specialiai augina.
• Iš žuvusių bentosinių ( maurabragių bei kitų) ir planktoninių dumblių kalkinguose vandenyse susidaro nuosėdos, vadinamos sapropeliu, kuriame yra daug vitaminų, ypač B12, dėl to jis dažnai naudojamas kaip vitamininga medžiaga gyvuliams šerti.Chemiškai perdirbant sapropelį, gaunamos įvairios dervos, koksas, benzinas, žibalas, techninė alyva, lakas, amoniakas ir kitokie vertingi produktai.
• Kai kurie gėlųjų vandenų bentosiniai dumbliai (maurarykšte, rizoklonis) naudojami popieriaus ir kartono gamyboje.
• Iš rudųjų ir raudonųjų jūros dumblių pelenų gaminamos natrio ir kalio druskos.
• Dumblių bakterijų ir grybų pagaminti įvairūs organinių medžiagų sudėtingi junginiai įeina į gydomojo purvo sudėtį.
• Pastaruoju...

Jau XVII a. klasicistai iškelia reikalavimą mėgdžioti gamtą, sekti jos pavyzdžiu. Ši gamtos idealizavimo idėja išlieka ir Apšvietos bei romantizmo epochose. XVIII – XIX a. lietuvių autorių kūriniuose yra itin pabrėžiamas gamtos vaidmuo žmogaus gyvenime. Ji yra aprašoma ne tik kaip sektinas pavyzdys, bet ir kaip žmogaus gyvenimo mokytoja, jo gyvenimo partnerė. Gamta yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis: Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ gamta rodo žmogui pavyzdį, kaip reikia gyventi, o Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ nutildo kasdienius rūpesčius, nerimą.
Pirmiausia, apie gamtą, kaip sektiną pavyzdį, rašo XVIII a. evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“. Šiame kūrinyje gamtos vaizdai yra lyginami su žmonių gyvenimu, jiems suteikiamos alegorinės reikšmės. Pirmojoje poemos „Metai“ dalyje „Pavasario linksmybės“ gamta žmogų moko dėkingumo. Lakštingalos giesmė yra aprašoma kaip jos didžiausias turtas. Jos giesmė – maldos metafora, giedodama ji išreiškia padėką Dievui. Būras Diksas, priešingai nei lakštingala, nesilaiko Dievo sukurtos tvarkos. K. Donelaitis peikia tokią asmenybę, nes ji neatitinka pietizmo idealo – nedirba, pramogauja. Diksas nedirbdamas parodo savo nedėkingumą Dievui, nes būrams darbas yra tarsi malda, nedirbdami jie niekina Dievo sukurtą amžiną gyvenimo tvarką. Taip pat „Pavasario linksmybėse“ žmogus yra mokomas darbštumo. Gandrų šeima, sugrįžusi iš šiltų kraštų ir suradusi savo sugriautus namus, iš karto ima juos taisyti: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;/ O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.“ Gandrai tik atlikę visus darbus pasisotino. Šiame epizode K. Donelaitis akcentuoja darbo svarbą, skatina žmogų mokytis iš gamtos ir pabrėžia, kad darbštumas yra labai vertinama žmogaus...

Kristijonas Donelaitis – švietimo epochos atstovas, pastorius, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Gimė 1714 metų sausio 1 dieną Lazdynėlių kaime, valstiečių šeimoje. Jis parašė daug kūrinių, bet ryškiausias iš jų buvo poema „Metai“, kurią 1818m. išleido Liudvikas Rėza. K. Donelaičio poema „Metai“ – pirmas didelės apimties grožinės lietuvių literatūros kūrinys. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Kūrinyje atsiskleidžia būrų ir ponų gyvenimas, jų darbai bei emocijos ir, svarbiausia, gamtos ir žmogaus santykis.
K. Donelaičio „Metuose“ gamta yra gyvenimo mokytoja ir vertybių kūrėja. Ji moko būrus nenuleisti rankų, negalvoti, kad viskas yra blogai, o stengtis visko pasiekti savo jėgomis ir darbu. Gamtos ciklas diktuoja būrams gyvenimo ritmą, darbų tvarką nuo pavasario iki žiemos, nes „gamtos pasaulis yra tobulai sutvarkytas ir žmogui svarbu nenutolti nuo tos tvarkos“. Žmogus, stebėdamas gamtos vaizdus, mokosi iš jos. Pamokantys epizodai yra lakštingalos ir gandro. Lakštingala – paukštis, turintis išskirtinį balsą, bet ji yra maža, pilka ir savo išvaizda neišsiskirianti iš kitų paukščių. Gandras – didelis ir stiprus paukštis, kuris parskridęs su žmona iš šiltų kraštų, rado sugriautus namus. Nieko nelaukę gandrai ėmė juos taisyti: „vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, o gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Pabaigę darbus, gandrai nulėkė valgio sau susižvejoti, o pavalgę iš...

Gamta – fizinis pasaulis, kurį sudaro įvairūs gyvūnai, augalai ir natūralūs kraštovaizdžiai. Nuo senų senovės jos ir žmogaus ryšys buvo labai stiprus. Dažnai gamtoje žmogus galėdavo suprasti ir išsakyti savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus, didžiausius išgyvenimus. Lietuviui gamta buvo ypač svarbi, kadangi ten dažniausiai rasdavo reikiamą prieglobstį, suteikdavo ramybę. Būtent todėl gamtos tema yra dažnai išplėtojama XVII-XIX amžiaus lietuvių literatūroje. Gamtą ypač aukštino romantizmo epochos atstovai, kurie gamtoje įžvelgė žavumą, minėtą jos teikiamą prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Tokie gamtą aukštinę ir savo kūriniuose aprašę ją rašytojai buvo Maironis ir Antanas Baranauskas.
Apie artimą žmogaus ir gamtos ryšį rašė XIX ir XX a. romantizmo poetas Maironis. Jis pirmasis lietuvių literatūroje prakalbo apie individualius išgyvenimus, jausmus. Jo lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Kūrinio „Vasaros naktys” pirmame posme aprašomos vasaros naktys: „Ramios, malonios vasaros naktys;/ Medžio užmigęs nejuda lapas;/ Viskas nutilo, viskas nurimo,/ Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.” Ramios nakties įspūdį sustiprina personifikacijos - užmigęs lapas, žvaigždės mirkčioja, dega. Galima suprasti, kad lyrinis subjektas žavisi naktimis, nes jos yra malonios ir suteikiančios jam ramybę. Kitame jo kūrinyje - „Užmigo žemė”, poetas paralelizmu tarp žmogaus ir gamtos nurodo lyrinio „aš” stiprumą: „Neužmigdys naktis žvaigždės,/ Nenuramins širdis troškimų...”, taip įrodydamas žmogaus ir gamtos bendrumą, nes gamta ir žmogus yra tarsi vientisa gija. Visame kūrinyje nurodoma paralelė, kuri išsitęsia ir per kitus jo kūrinius. Taigi galima teigti, jog žmogaus ir gamtos santykiai yra labai artimi,...