Sąžinė turi didelę įtaka žmogaus gyvenimui ir jo kokybei. Galima nuslėpti savo poelgius, apgauti ar įtikinti žmones, tačiau nuo savo sąžinės nepabėgsi. Analogišką situacija galima rasti ir garsaus XIX a. pab. - XX a. lietuvių rašytojo novelėje ,,Vagis“. Joje rašoma apie Jokūbą ,kuris gindamas savo turtą nužudė vagį. Nenorėdamas patekti į kalėjimą ir bijodamas prarasti savo mylimąja ir kitus artimuosius jis neprisipažįsta įvykdęs žmogžudystę. Novelės veikėjas viduje blaškosi ir neranda ramybės. Po daug metų jis prisipažįstą apie šį nutikimą, bet to negana. Jis ir į bažnyčią vaikščiodavo ir išpažintį atlikdavo ,bet ir tai jam nepadėjo pabėgti nuo savo sąžinės. Galima tik spėlioti ,kad jei Jokūbas būtų iškarto prisipažinęs jam nebūtų reikėję visa gyvenimą jausti sąžinės graužaties , kita vertus jis nužudė žmogų ir vien tik tą faktą būtų sunku pamiršti ir visai nejausti jokios kaltės, nors nužudytas žmogus ir buvo vagis. Taigi šis pavyzdys puikiai parodo ,kad nėra lengva gyventi jaučiant kaltę dėl kažkokio gyvenimo įvykio ir tai ,kad nieks žmogaus negali labiau nubausti nei jo paties sąžinė.
Sąžinė gali priversti žmogų pamatyti savo klaidas. Dažnai žmogus daro klaidas ir jų nepripažįstą ir iš jų nepasimoko ir neretai tokiu atveju jam padėti pamatyti savo neteisingus gyvenimo sprendimus gali tik sąžinės jausmas. Tokia situacija įžvelgiama ir garsaus vokiečių rašytojo J.V.Getės filosofinėje tragedijoje ,,Faustas“. Joje rašoma apie pagyvenusį mokslininką...

Labai sunku būtų tiksliai ir vienu sakiniu apibrėžti kas gi yra žmogaus sąžinė. Kodėl kiekvienas žmogus gali suprasti ją skirtingai, kas normalu yra vieniems, nesąžininga atrodo kitiems. Net gi savo poelgius vertindami žmonės mąsto skirtingai. Kas tai lemia? Galbūt sąžinė susiformuoja vaikystėje ir priklauso nuo to kokias vertybes mums diegia tėvai, seneliai, galiausiai mūsų aplinka? Kad ir kaip ten bebūtų, turbūt nesuklysiu teigdamas, kad žmogaus sąžinė tikriausiai yra vienas įdomiausių reiškinių žmogaus galvoje.
Sąžinės įtaka žmogaus gyvenimui atsispindi ir XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių moderniosios prozos kūrėjo Jonas Biliūno kūriniuose. Bene ryškiausiai jos įtaka žmogui atskleidžiama rašytojo apsakyme „Vagis“, tačiau ir kituose savo kūriniuose J. Biliūnas tarsi nori pasakyti, jog sąžinė, moralė ir dvasingumas yra iš tiesų svarbiausi žmogaus teisėjai. Galime nuslėpti savo poelgius, apgauti žmones, sumeluoti, tačiau sau meluoti neįmanoma, nes nuo savo sąžinės neįmanoma pabėgti.
J. Biliūno apsakyme „Liūdna pasaka“ apie sąžinę nekalbama tiesiogiai. Tačiau visame apsakyme atsispindi tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtų vertinti, kaip sąžiningus ar nesąžiningus personažo (šiuo atveju, Juozapotos) gyvenime susiklosčiusius įvykius. Skaitant apsakymą atrodo sąžininga, kad nepasiturintys kaimo žmonės sukyla prieš ponus, kad jie nori išvaryti iš Lietuvos rusus ir tam pasitelkia savadarbius ginklus, ryžtasi eiti ir žudyti įsibrovėlius. Tačiau nesąžininga tai, jog už maištą sugauti vyrai yra linčiuojami ir pakariami miesto aikštėse, kankinami kalėjimuose, persekiojami ir žudomi jų artimieji. Jei vertintume tik poelgius, be sąžinės ir moralinių bei patriotinių vertybių, galėtume sakyti, jog blogai elgiasi ir vieni ir kiti – jie juk žudo...

Pasaulio istorijoje nedaug buvo įvykių, turėjusių panašų poveikį žmonijai, kaip 1789 – 1794 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija. Ji neatpažįstamai pakeitė ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą. Sugrąžinti padėtį, buvusią ligi revoliucijos, reakcija jau nebegalėjo, nepaisant atkaklių jos pastangų. Feodalinės visuomenės struktūros Prancūzijoje buvo sunaikintos, o daugelyje Europos šalių pakirstos. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbusi žodžio, spaudos, religinių nuomonių laisvę, o tautą – kiekvienos valdžios šaltiniu, ilgiems dešimtmečiams tapo gaire pažangiems judėjimams.
Tačiau Didžioji Prancūzijos revoliucija – tei ne vien laisvės bei teisingumo triumfas. Neatskiriamas jos bruožas – žiaurus stichinis ir organizuotas teroras, kurio aukomis tapo ne tik revoliucijos priešai.... Istorinė revoliucijos reikšmė ir eigos tragizmas nulėmė tai, kad ir dviem dešimtmečiams praėjus ji tebežadina ideologines bei politines aistras. Kiekviena karta naujai perskaito Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriją, siedama ją su savo epochos realijomis ir ieškodama atsakymo į amžinus klausimus....
Žmogaus teisių svarbą išreiškiantys ir jas laiduojantys teisės aktai buvo pagimdyti pažangiosios žmonijos siekio, užtikrinti asmens laisvių ir teisių apsaugą nuo valstybinės valdžios ir įtakingų politinių jėgų, kurios dažnai nepagrįstai siekia priversti žmogų elgtis išimtinai pagal tų jėgų ir valdžios interesus. Taip gimė 1215 m. Anglijos Magna Charta, 1626 m. Teisių peticija, 1679 m. Habeas Corpus aktas ir 1689 m. Teisių bilis. Itin reikšminga žmogaus teisių išraiška buvo 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri įtvirtino elgesio laisvę, uždraudė laisvės apribojimą dėl sutartinių prievolių nevykdymo ir paskelbė minties laisvę.
“Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”. Steigiamojo susirinkimo reformos
1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” suformulavo pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši “Deklaracija” sklebė luomų lygybę. Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūraliu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė. “Deklaracijoje” buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai yra visiems vienodi. Buva paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė. “Deklaracijos” idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu: “Laisvė, lygybė, brolybė”,...

Sąžinė yra vidinis žmogaus jausmas, supratimas, su jos pagalba žmogus atskiria kas yra gerą, blogą, bei pagal tai vertina savo poelgius. Sąžine sunku pakeisti, kadangi žmogus ją ugdo nuo vaikystės, ar iš tėvų pavyzdžio, ar iš gyvenimo patirčių, ar iš tikėjimo. Dažnai žmonės elgiasi netinkamai, neatsižvelgdami į sąžinės jausmą, bet po to ilgai gailisi, kadangi būtent sąžinės neįmanoma pakeisti ar papirkti, nei materialinėmis, nei dvasinėmis vertybėmis. Po to tokių poelgių ji ilgai teisia žmogų ir neduoda jam ramybės.
Vidinius pojūčius tokius kaip sąžinė galime lengvai pastebėti Jono Biliūno kūryboje kadangi jo kūrybai būdingas lyriškumas, psichologizmas , bei daug dėmesio skiriama vidinėms būsenoms, išgyvenimams apibūdinti. Jonas Biliūnas augo krikščioniškoje šeimoje, jo sąžinei didelę įtaka darė jo tėvų ugdymas ir tikėjimas. Kadangi autoriaus požiūris į gyvenimą atsispindi ir jo kūriniuose, jo sąžinės jausmą galime sieti su pagrindinio veikėjo sąžinės jausmu. Būtent tai pastebime jo novelėje „Vagis“. Šiame kūrinyje aprašomas ūkininkas vardu Jokūbas, kuriam teko nužudyti vagį kuris bandė pavogti jo kumelę. Po šio įvykio iki gyvenimo galo jis nerado kaip nuslopinti sąžinės graužimo...

Griežčiausias žmogaus poelgių teisėjas - sąžinė Sąžinė yra toks jausmas,kurį turi kiekvienas. Šiuo jausmu remiasi daugelis žmonių kurie abejoja,dėl kokio nors poelgio arba vėliau gailisi dėl jo. Sąžinė yra mūsų vidinis teisėjas,ir nuo to nei pabėgsi nei pasislėpsi.
Apie sąžinės graužatį rašė ir žymus lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas savo novelėje „Vagis“. Kūrinyje pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas, Jokūbas, gindamas save ir savo turtą, užmuša vagį. Jo dėmesys krypsta į jo mintis.Taip pat apmąsto ateitį,kas laukia jo artimųjų ir jo paties,jeigu pateks į kalėjimą,todėl negalvodamas , įverčia numirėlį į vežimą ir nuveža į griovį. Po įvykio jis jaučiasi labai neramiai,vaikšto nuleidęs galvą,eina išpažinties,niekaip negali pamiršti to ką padarė. Jokūbas gailisi,jog negali pakeisti susiklosčiusių aplinkybių.Kaltė dėl nužudyto žmogaus persekios jį visą gyvenimą ir jis niekada sau to neatleis. Ramiau pasidarytų tik tada,jei jis prisipažintų,bet prieš tai darydamas jis viską appagalvoja. Jokūbas bijo kad gali pražūdyti savo ūkį ir padaryti nelaimingą šeimą,būtent tai ir sulaikydavo jį nuo šio žingsnio. Taip pat jis drebėdavo ir dėl to,jog teks palikti savo kraštą ir daugiau jo nebematyti,todėl jis tylejo,ir iki gyvenimo galo, gyveno su kaltės jausmu.
Kitas J.Biliūno kurinys susijęs su sąžinės graužatimi - "Ubagas". Šiame kūrinyje pagrindinio veikėjo, Sabaliūno sūnus,išvaro savo tėvą iš namų. Tačiau...

Sąžinė- svarbiausia žmogaus poelgių teisėja. Romos filosofai – Ciceronas ir stoikas Seneka – kalbėjo apie sąžinę kaip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Jie teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra gera ir ‘’švari’’ sąžinė. Ji tarsi balsas mumyse, kuris padeda atskirti šviesą nuo tamsos. Įvykdžius nusikaltimą, nusikaltėlis ne visada būna nubaudžiamas, tokiu atveju bausmė lieka nusikaltėlio sąžinės reikalu. Mūsų aptariama problema analizuojama lietuvių moderniosios prozos kūrėjo Jonas Biliūno novelėje ,,Vagis’’. Kūrinyje pagrindinis veikėjas Jokūbas užmuša vagį, ketinantį pavogtį jo kumelį. Nors ir nekaltas, nes užmušė arkliavagį gindamas save ir savo turtą, Jokūbas jaučiasi nusikaltęs savo sąžinei – “kirminas graužia širdį”. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės ramiai gyventi. Ieškodamas nusiraminimo vyras išsipasakoja kunigui, žmonai, artimiems kaimynams, yra suprantamas ir guodžiamas,...

Žmogaus teisės – universalios teisės, priklausančios be išimties ir vienodai kiekvienam žmogui, nepriklausančios nuo teisinės sistemos ar kitų vietinių veiksnių.
ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA. KAS TAI?
Žmogaus teisių apsauga reiškia tai, kad žmogus gali apsaugoti savo teises, kreipdamasis pagalbos į tam tikras tarnybas.
KĄ SKELBĖ ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA? KADA JI BUVO PRIIMTA?
1789 m. rugpjūčio 26 d. Prancūzijoje priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Ji skelbė, kad „visi žmonės iš prigimties lygūs ir laisvi“.
KO BUVO SIEKTA ĮSTEIGIANT ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGĄ?
• Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – Senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų, krikščionių etiką....

Apžvelgti pagrindines žmogaus teises,laisves ir pareigas LR Konstitucijoje.
Darbo uždaviniai:
Atskleisti ;
• KONSTITUCINES ŽMOGAUS TEISES IR LAISVES;
• PRIGIMTINES UNIVERSALIĄSIAS TEISES IR LAISVES;
• specialiĄsiAs pilietinEs (politinEs) teisEs;
• SPECIALIĄSIAS ŪKINES IR KULTŪRINES (SOCIALINES) TEISES;
• KonstitucinEs asmens pareigAs.
KONSTITUCINĖS ŽMOGAUS TEISĖS IR LAISVĖS
Konstitucijoje tiesiogiai nepasakoma, ką reiškia žodžiai „Žmogaus teisės ir laisvės” ir kodėl jos „yra prigimtinės“. Logiškai ir lingvistiškai aiškinant Konstituciją, darytina išvada, kad prigimtinės teisės ir laisvės – tai bent kurioje valstybėje ar niekieno žemėje gimstant įgyjamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai yra kiekvieno žmogaus buvimo, veikimo ar neveikimo ir neliečiamumo galimybės bei kartu visos žmonijos vertybės, kurios istoriškai yra ankstesnės, negu susikūrė valstybė, o teisiškai yra aukščiau suverenios valstybės valdžios. Visa tai supaprastinus galima apibendrinti:
1. Konstitucija Lietuvos valstybės nesukuria, bet konstatuoja, kad yra gamtos sukurtos (gimstant įgyjamos) žmogaus teisės ir laisvės, kuriomis apsaugoti ir ginti yra skirtos specialios Konstitucijos nuostatos. Šiuo požiūriu valstybinė bendruomenė, priėmusi Konstituciją referendumu, sukuria tik teisines formuluotes, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai išreiškiama gamtos sukurtų vertybių esmė. Tuo tarpu piliečių teisės (rinkti, stoti į partijas ar valstybės tarnybą) įgyjamos tam tikram žmogui gaunant valstybės ( šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) pilietybę ir yra valstybės teisinės kūrybos produktas, išreikštas Konstitucijos nuostatuose ir jų apsaugotas.
2. Nėra ir negali būti baigtinio prigimtinių teisių ir laisvių sąrašo, t.y. Konstitucijoje tik iš dalies aprašomos prigimtinės teisės (laisvės), kurias valstybės bendruomenė suvokė 1992 m. Tai patvirtinta ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. Piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą įvertino kaip žmogaus teisę.
3. Niekas – nei žmogus, siekiantis žmogžudystės ar savižudybės, nei valstybės institucija ar jos pareigūnas, siekiantis apriboti ar uždrausti tam tikrą žmogaus veiklą, skirti jam baudą ar bausmę, - negali atimti ar savo nuožiūra valdyti tai, kas yra gamtos sukurta. Todėl negali valstybės institucijos nesikišti, jei žmogus laisva valia nusprendžia nažusižudyti (atimti sau gyvybę) arba prašo, kad jam kiti padėtų tai...

Sąžinė – didžiausia žmogaus teisėja lietuvių literatūroje.
Sąžinė - vienas iš veiksnių, kuris reguliuoja visas žmogaus dorovines normas. Jos dėka, kiekvienas žmogus gali suvokti savo veiksmus bei jų pasekmes. Sąžinė apibūdina ne tik žmogaus dvasios turtą, bet, tuo pačiu, ir skurdą. „Aukščiausias teismas- sąžinės teismas“, - ši mintis, pasakyta prancūzų rašytojo Viktoro Hugo, puikiai apibūdina faktą, jog pagrindinė žmogaus teisėja visada yra sąžinė, kuri pasireiškia, kai padarai kažką neteisėto. Lietuvių literatūroje rašytojai mėgo aprašyti tam tikrų veikėjų sąžinės balsą, kuris parodydavo, kada žmogus praranda savo vertybes ir pažeidžia moralę. Šiandien norėčiau pakalbėti apie 3 rašytojus: Joną Biliūną ir Jurgį Savickį, kurių kūriniuose teigiama, kad sąžinė- tai didžiausias žmogaus teisėjas.
Jono Biliūno novelėse sąžinė – ne tik moralinio tobulėjimo paskata, bet ir didžiausias žmogaus teisėjas. Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Sąžinė pabunda ir prislegia tada, kai žmogus pažeidžia savo moralę. Dažnai pasitaiko, jog žmogus, padaręs moralinį nusikaltimą, sulaukia sąžinės graužaties, bet į tai nekreipia dėmesio. Vis dėl to, yra žmonių, kurie negali susitaikyti su savo sąžinės drama ir dėl to kenčia visą gyvenimą. Vienas iš tokių pavyzdžių, 19 amžiaus rašytojas Jonas Biliūnas, kuris pats ne kartą yra teigęs, jog “ kriterijus mano darbams- sąžinė”. Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Būtent apie sąžinės dramą ir jos poveikį tolimesniam žmogaus gyvenimui, rašė jau anksčiau minėtas autorius. Viena iš pagrindinių novelių, kurioje vyrauja įnirtinga sąžinės drama - „Vagis“. Atimti kito gyvybę, net ir ginantis, yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmogų, veikėjas neatgauna ramybės. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis kalba apie savo jaunystę, piršlybas, koks yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir visuomenę žmogus. O...

Motyvacija: šią temą pasirinkau todėl, kad norėjau daugiau sužinoti apie įvairias normas ir tarptautinius dokumentus, kurie reguliuoja mano, kaip žmogaus teises. Be to, norėjau praturtinti savo žinių bagažą tiek teisiniu, tiek istoriniu aspektu.
Darbo tikslas: išsiaiškinti kaip suprantama žmogaus teisių sąvoka, kokios yra žmogaus teisės tiek tarptautiniu, tiek Lietuvos atžvilgiu.
Teisė – tai moralinis principas, apibrėžiantis ir sankcionuojantis žmogaus veikimo laisvę socialiniame kontekste. Yra tik viena fundamentali teisė (visos kitos yra išvestinės): žmogaus teisė į savo paties gyvenimą.
Gyvenimas – tai savarankiško veikimo principas; tai laisvė imtis visų veiksmų, kurių reikalauja protingos būtybės prigimtis palaikant, turtinant ir naudojant savo gyvenimą. Tokia yra teisės į gyvybę, laisvę ir laimės siekį prasmė.
Teisės sąvoka liečia tik veiksmą, konkrečiai – veiksmo laisvę. Ji reiškia laisvę nuo kitų žmonių fizinės prievartos ir kišimosi.
Tad kiekvienam individui teisė yra moralinė sankcija pozityviam dalykui – laisvei veikti savo paties sprendimu, pagal savo tikslus, savo laisvu, neprievartiniu pasirinkimu.
Žmogaus teisės turi plačią politinę, filosofinę, moralinę bei teisinę prasmę, jų sąvokos teisinis apibrėžimas yra visiškai įmanomas.
Žmogaus teisių sąvoka yra dinamiška: ji kito ir plėtojosi. Ši sąvoka reiškia, kad kiekvienas individas turi tam tikras neatimamas ir teisiškai užtikrintas teises, apsaugančias jį nuo valstybės kišimosi bei vyriausybės piktnaudžiavimo savo valdžia.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1str. skelbia:
“Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.”
Ši principinė nuostata pirmiausia orientuoja į prigimtinį žmogaus teisių supratimą. Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės.
Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių gali reikalauti žmogus “kaip savo teises” kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena.
Doktrinoje populiaru išskirti “trijų kartų” žmogaus teises. Prie pirmos kartos priskiriamos individualios žmogaus teisės: teisė į gyvybę, laisvė, neliečiamybė ir kt. Antrai kartai priskiriamos kolektyvinės žmogaus teisės: tautų apsisprendimo teisė, teisė į laisvą gamtos turtais ir ištekliais disponavimą. Trečios kartos teisės apima...