Net ir šiais laikais, kai jie yra atitolę vienas nuo kito, žmogus vis pasiilgsta gamtos. Taigi, šis santykis keičiasi. Daugeliui žmonių gamtą atstoja išmaniosios technologijos.
Prieš kelis dešimtmečius žmonės neįsivaizdavo gyvenimo be gamtos. Gamta jiems būdavo maisto šaltinis, gyvenamoji vieta, orų prognozė ir net mokytoja. Visos dainos, eilėraščiai, knygos buvo rašomos apie gamtą. Turbūt geriausiai Lietuvos gamtą ir jos santykį su žmogumi apibūdino rašytojas, kunigas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“. Šiame kūrinyje net pumpuras, jo virtimas žiedu ir nuvytimas yra lyginamas su žmogaus gyvenimu. Pumpuras – tai vaikas, išsiskleidęs žiedas – tai suaugęs žmogus kuris sunokina vaisių, tai yra, užaugina savus vaikus, o žiedo nuvytimas – tai žmogaus mirtis. Taip pat K. Donelaičio kūrinyje aprašoma kaip žmonės suprasdavo kada laikas dirbti tam tikrus darbus. Ši poema ne tik lietuviams, bet ir kitų šalių žmonėms parodo, kad gamta ir žmogus turi būti neatsiejami. Bet šiais...

Tik harmoningi gamtos ir žmogaus santykiai išugdo meilę savo kraštui.
Žmogaus santykis su gamta nuo seniausių laikų yra išlikęs neatsiejama žmonijos gyvenimo dalimi. Artimas ryšys su žmogų supančia aplinka sukuria dvasinę trauką tarp žemės ir individo: žemė žmogui atspindi ramybės ir džiaugsmo šaltinį, suteikia dvasinę atramą bei formuoja žmogaus vertybes. Ši trauka ugdo meilę savo tėvynei – kraštui, kuriame harmoningas santykis su gamta suteikia žmogui vidinę pilnatvę. Gamtos ir žmogaus ryšys nėra vienintelė priemonė, formuojanti žmogaus meilę tėviškei – šilti jausmai savajam kraštui gali būti vystomi ir kitų aspektų dėka.
Nostalgija gamtai sužadina norą grįžti į savo gimtąjį kraštą. Gamtoje savo vaikystę praleidę žmonės dažniausiai tampa itin sentimentalūs savajam kraštui - nuo jaunystės išvystyti harmoningi santykiai su gamta žmogų lydi visą jo gyvenimą. Patirti prisiminimai, akimirkos ir psichologinis augimas gamtoje išugdo beribę meilę tėvynei. Sentimentalūs jausmai savo kraštui vaizduojami Vinco Mykolaičio-Putino romane ,,Altorių šešėly". Pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui gamta atstojo kūrybinių impulsų šaltinį: ,,Aušrakalnį klierikas Vasaris įprato lankyti kiekvieną dieną, kada tik būdavo namie. Tų atostogų metu čia telkėsi visas jo proto ir širdies gyvenimas.“ – sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais Liudas Vasaris prisimindavo šią vietą ir trokšdavo į ją sugrįžti. Visą savo vaikystę praleidęs gamtoje, Vasaris jaučia nenutrūkstamą ryšį su savo tėviške ir joje stūksančiu kalnu – Aušrakalniu - stebėdamas tolimiausius horizontus, Vasaris jautė harmoniją. Šis kalnas – jo erdvė, kurioje jis atranda savo trokštamą laisvę ir paguodą. Taigi, gamtoje praleista vaikystė sukelia nostalgiškus prisiminimus, vystančius meilę savo kraštui bei troškimą į jį sugrįžti.
Meilę kraštui ugdo žemdirbiška kultūra. Rugiapjūtė, sėja, šienapjūtė - įprasti žemės darbai, kuriuos dirbdamas žmogus kuria ryšį su gamta, taip ugdydamas meilę savo kraštui. Žemdirbystė prilygsta tautiečio pareigai puoselėti savosios tautos gyvenimo pamatus. Žymus XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetas bei...

Teiginys apie žmogaus neigiamą įtaką gamtai yra visiškai teisingas. Žmogaus įtaka yra didžiulė. Labiausiai pokyčius skatina destruktyvus (abejingas, atsainus) žmogaus mąstymas- galvojimas tik apie dabartį. Katastrofoms įtakos turi neracionalus išteklių naudojimas, neapskaičiuojamas aplinkos teršimas nuodingomis dujomis, sunkiosiomis dalelėmis (naudojant jas pramonės tikslais). Dėl išvardintų veiksnių žmogus prarado senąjį ryšį su gamta. Žakas Kusto yra pasakęs: „Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą“. Lietuvos autoriai: Antanas Baranauskas, Maironis, Nėris kūriniuose aukštino aplinkos gėrybes, didžiavosi gamta. Tik literatūroje gamtos ir žmogaus ryšys liko nepakitęs, o realiame gyvenime, gamtos atžvilgiu, pakitimai įvyko. Šiandien būtent dėl žmogaus kaltės kardinaliai keičiasi gamta.
Visuomenėje yra žmonių, kurie nepritaria dėl žmogaus žalos gamtai. Jie teigia, kad gamta kinta savaime. Įvairios katastrofos- tai tik normalūs žemės ciklai, kurie vyktų ir žmogui nedarant jokios įtakos. Taip manantys oponentai remiasi mokslininkų teorija, kad kai žmonės dar net negyveno, žemėje vyko panašūs procesai. Atsainus požiūris į poveikį gamtai- nepateisinamas. Tyrimai rodo (atlikti JAV universitete), kad žmogaus veikla greitina gamtos procesus iki 40%. Tai įrodo, kad oponentų nuomonės nėra višiskai pagrįstos ir objektyvios.
Žmonės skiria per mažai dėmesio savo veiklai, kuri kenkia gamtai. „Kol vis modernėjanti visuomenė šiandien baiminasi dėl musulmonų fatalizmo, o europiečiai užsidėję neryžtingumo ir baimės kaukes patys provokuoja musulmonų veiksmus, gamta žmonijai “dovanoja“ ilgai išliekančius prisiminimus“,- teigia “Verslo Žinių“ korespondentė Justina Juršytė. Citata puikiausiai atskleidžia, kad žmonija dabar rūpinasi...

Lietuvių kalbos kalbėjimas K. Donelaitis; A. Baranauskas

Prieš kelis šimtus metų žmonės labiau vertino ir garbino gamtą. Gamta jiems buvo tarsi antrieji namai, nes čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą, susimedžioti maisto. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, bėdas ir vargus. Tačiau viskas keičiasi, taip pat ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus yra kitoks, nei mūsų protėvių.
Žmogus yra gamtos kūrinys, gausiausiai apdovanotas ir protingiausias. Skaudu, kad šiandien jis nebesugeba to įvertinti. Žanas Yvas Kusto yra pasakęs: „Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą.“. Tai galima pagrįsti tuo, kad anksčiau žmonija labai garbino gamtą ir bijojo jos. Medis, vanduo ir ugnis protėviams buvo šventi. Jie suprato gamtos galybę, malonę, grožį ir vertę, todėl tausojo, saugojo ir brangino gamtą. Taip žmogaus santykis su gamta aprašomas Antano Baranausko apysakoje „Anykščių šilelis“: „Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! Kur tik žiūri vis gražu: žalia ,liekna, gryna! [...] ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“. O šių...

Anot žymiausio pasaulio okeanografo Žako Ivo Kusto, pažiūrėję į gamtą, pamatytume, kad anksčiau ji baugino žmogų, o dabar žmogus baugina ją. Mūsų senoliai, kurie buvo pagonys nedrįso kenkti augmenijai, tikėdami dvasiniu jos ir žmogaus ryšiu. Miškų, pievų ir laukų grožis turtino protėvių dvasią, o būties pilnatvės pajautimas išlaisvindavo ne vieno garsaus rašytojo, dailininko ar paprasto asmens kūrybines galias, kurios atsispindėdavo jų darbuose, dainose ir paveiksluose. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nyksta vertybės, kurios yra susijusios su augmenijos puoselėjimu. Todėl sutinku su vis dažniau visuomenės nagrinėjama problema dėl pasikeitusio žmogaus ir gamtos santykio, kuris kenkia ne tik žmonijai, bet ir visam pasauliui.
Pasikeitusios šių dienų vertybės lemia gamtos ir žmogaus santykius. Individai tapo egoistais, kurie rūpinasi tik savo gerove, pamiršdami viską kas vyksta aplinkui, o posakis „Svarbu man gerai, o po manęs nors ir tvanas“ geriausiai atspindi šiuolaikinių asmenų požiūrį į gyvenimą. Toks požiūris atsiranda dėl vis labiau augančių žmogaus poreikių, kurie kenkia ne tik aplinkiniams, bet ir gamtai. Įsibraudami į mišką, kaip jo savininkai, asmenys sunaikino pačią didžiausią krašto vertybę iškirsdami medžius, niokodami viską, ką taip saugojo protėviai. Panaši situacija aprašoma ir Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ antroje dalyje, kuri yra glaudžiai susijusi...

Gamta, nors ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, visada apžvelgiama iš individo pozicijos, nes būtent žmogus tuos santykius su gamta pats ir kuria, ir vertina. Skirtingų laikotarpių literatūra atskleidžia nevienodas gamtos vertinimo pozicijas, todėl vaizduoja skirtingus individo ir gamtos santykius. Glaudžiausias žmogaus ir gamtos santykis išlaikomas kūriniuose, pagrįstuose agrarine pasaulėjauta, bėgant laikui tas santykis kinta, žmogus, nors ir tapatinasi su gamta, dažnai neberanda dvasios ramybės, o yra kankinamas abejonių. Remdamasi(s) S. Nėries eilėraščiais, Kristijono Donelaičio epine didaktine poema ,,Metai“, Antano Baranausko lyrine romantine poema ,,Anykščių šilelis“, aptarsiu, koks žmogaus ir gamtos santykis išryškėja skirtingų laikotarpių kūriniuose.
Ilgą laiką visa, kas gamtiška, buvo suvokiama kaip dieviška tvarka, iš kurios reikia mokytis. Tokios pozicijos laikosi ir XVIII a. Mažosios Lietuvos kūrėjas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas K. Donelaitis poemoje ,,Metai“. Poemos centre – lietuvninkai būrai, kurių gyvenimas sukasi pagal gamtos ciklą. Nors pasakotojas neanalizuoja ir nesigilina į žmogaus psichologiją, tačiau nuolat yra akcentuojama, kad gamta – tobulas Dievo pasaulis, todėl žvilgsnis nukreipiamas į gamtą, primenant, kad reikia su ja gyventi santarvėje: ,,dirvai duok, kas reik, jei jos palūkanų nori/ Juk neprivalo ji tau duot, negavusi nieko“. Epizode apie gandro šeimyną yra teigiama, kad gandras parlėkęs rado sugriuvusius namus, todėl pirmiausia ,,gaspadoriškai“ kartu su pačia juos sutvarkė, tik po to „valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai“, o pasisotinę ,,Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo“. Tokios darnos pasakotojas siūlo pasimokyti ir būrams, nes gamta yra puikus harmoningų santykių pavyzdys. Be to, gražiai sutardamas su gamta žmogus turi ir naudos: moterys per vasarą gali priruošti atsargų žiemai iš miško gėrybių. Gamta formavo pagarbų žvilgsnį į aplinką: gimtinės kraštovaizdį, supančius kaimynus, tarsi mokė žemdirbį, kaip gyventi, kaip išlikti nelengvomis sąlygomis. Šiandien jau matome žmogaus kišimosi į gamtą pasekmes. Kai siekiant naudos, yra be saiko išnaudojami gamtos turtai, o tai gali virsti katastrofa. Taigi, žmogus turi išmokti gyventi palaikydamas...

Šiukšlinimas, gyvūnų naikinimas, miškų kirtimas, gaisrai, teršalų išsiliejimas į vandenį – kasdienės šių laikų problemos. Pasaulio šalių vadovai pradeda ieškoti būdų, kaip tai sustabdyti, tačiau jokių drastiškų priemonių nesiima, ir jokių žymių pasikeitimų nepastebime.
Šiukšlės – neatsiejama žmonių gyvenimo dalis. Pasaulis – lyg apšnerkštas butas, kurį kiekvienas prižiūri pagal savo norus, supratimą ir sąžinę. Vieni svaido šiukšles, kur papuola, ir nesijaučia blogai paslydę ant banano žievės ar įmynę į kažkieno išspjautą kramtomąją gumą. Kiti palengvina aplinkos tvarkytojų darbą ir palaiko popierėlį kišenėje, kol prieina šiukšliadėžę. Treti prie aplinkosaugos prisideda rūšiuodami plastmasę, stiklą, popierių ir metalą į skirtingus konteinerius ir retkarčiais susiburdami sutvarkyti kokio parko. Ketvirtoji – labiausiai aplinka besirūpinanti ir galbūt labiausiai dėl gyvūnų pamišusi grupė, kitaip vadinama „žaliaisiais“. Šie žaliai tarsi gnomai persirengę žmonės rengia iššaukiančias demonstracijas prieš mėsos valgymą, natūralaus kailio nešiojimą, miškų kirtimą. Tačiau retas kuris pamatęs būrį žalių žmogeliukų, šūkaujančių ir raginančių pakeisti pasaulį arba išsirengiančių nuogai ir „įsipakuojančių“ į polietileną, kaip šaldytos mėsos gaminiai, sumano prie jų prisidėti. Kad ir kiek būtų gamtos gynėjų, tvarkdarių, žmonės nesusipranta ir neapsižvalgo aplink, kol gamta nekerta jiems savo smūgio: uraganų, potvynių, žemės drebėjimų.
Ozonas sudarytas iš deguonies molekulių, veikiamų saulės šviesos. Vadinasi, kad ozono sluoksnis, gaubiantis Žemės rutulį, vėl sustorėtų, reikia mažinti taršą ir didinti deguonies kiekį. Tačiau kaip gauti daugiau deguonies, jei jo gaminimo „mašinos“ – medžiai masiškai kertami, o atsodinti atauga tik po daugelio metų. Mediena naudojama žmonių reikmėms patenkinti. Taigi žmonės turi apsispręsti, ko jiems labiau reikia: medienos apdailos, baldų, medinio sodybos namo ar dujų, palaikančių jų gyvybę, - oro.
Kita svarbi gamtosaugos problema – gyvūnų naikinimas. Žinoma, naminių gyvulių, auginamų mėsai, palikti ganytis po laukus negalima, nes neliktų sveikų pievų ir daržų. Be to, žmogaus prigimtis yra būti plėšrūnu (biologine prasme), žmogaus organizmui reikia mėsos. Naudoti mėsą maistui, o kailius ir odą aprangai yra tradicija nuo pat...

„Didžiausias gėris yra sutikti su gamta ir darniai su ja gyventi“- jau senovėje didysis Ciceronas suprato šią paprastą tiesą. Ir štai V. Krėvės apsakymo „Skerdžius“ pagrindinis herojus, senas kaimo skerdžius Lapinas, nepažinęs jokių mokslų, yra originalus pavyzdys, kaip žmogus gali būti dvasia suaugęs su gamtos pasauliu. Gamta Lapinui- tai ne tik grožio ir ramybės šaltinis. Jis suvokia nepaprastą, gal net mistinę gamtos kaip gyvenimo prado jėgą. Tas Lapino natūralus dvasinis ryšys su gamta išskiria jį iš pilkos ir abejingos minios.
Žmogaus gyvenimas priklausomas nuo gamtos. Ypač ryškiai tą jaučia kaimo gyventojai, kurių gyvenimas plaukia biologiniu ritmu. Lapinui gamta- tai jo tikri namai. Jis visiškai paklūsta gamtos gyvenimo ritmui, pats prie jo prisiderindamas. Tas darnumas suteikia jo gyvenimui harmonijos ir ramybės, kurios taip trūksta kitiems kaimiečiams.
Savo kaime Lapinas buvo „kitoks“. Kaimynai bandė įminti Lapino gyvenimo mįslę, bet vargu, ar kuris iš tikrųjų suprato skerdžiaus gyvenimo paslaptį. Bet viskas buvo taip paprasta- Lapino pilnatvės šaltinis- tai gamta. Gamta- tai jo Dievas, jo...

Šiuolaikinio žmogaus dvasinė stiprybė tiesiogiai susijusi su gamta.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas nėra lygus. Patyrę sunkumų arba priėmę blogų sprendimų atsiduriame klystkeliuose, iš kurių mums būna sunku išeiti, nes gyvenimas pradeda ,,žaisti“ su mūsų dvasine stiprybę. Vieni žmonės palūžta, paskęsta girtuoklystės ir narkotikų sukūryje, jie pradeda semtis stiprybės iš neigiamų emocijų bei įpročių. Kiti atranda emocinės stiprybės gamtoje. Gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą. Tik gamtoje žmogus nusimeta netikrus savo veidus, karnavalines kaukes, kurių nešioja net po kelias, juk, pasak anglų rašytojo, poeto ir dramaturgo Viljamo Shakespeare`o: ,,kiekvienas vaidiname spektaklį gyvenimo scenoje“. Gamta padeda žmogui pasikeisti: pašalinti tai kas nereikalinga ir pasisavinti tai ko trūksta. Visus keri jos sugebėjimas keisti žmogų. Kiekvienas žmogus atšilus orams skuba pasigrožėti gamta. Ten jie linksminasi, leidžia laiką kartu su šeima arba ramiai ilsisi. Tai padeda atsikratyti streso, įtampos bei blogos nuotaikos. Mes gamtoje taip pat mėgstame uogauti, grybauti, iškylauti. Tai nuostabios pramogos, kurios mus turtina ne tik patirtimi, bet ir dvasine stiprybe. Taigi, kiekvienas žmogus išklysdamas iš savo gyvenimo kelio arba nerasdamas atsakymų tūrėtų jų ieškoti pasitelkdamas gamtos pagalbą, nes tai tiesiogiai yra susiję su mūsų dvasine stiprybe.
Gamtos santykį su žmogaus dvasine stiprybe galima pastebėti ne tik šiuolaikiniam pasauly, bet ir įvairių lietuvių rašytojų kūriniuose. Dauguma šio meto žmonių semiasi patarimų ir pamokymų iš knygų. Iš kartos į kartą perduodamas žodis praturtina kiekvieną tiek dvasiškai, tiek...