Dažnai šiuolaikinėje spaudoje, internetinėse svetainėse randame sąvokas „Namų ūkis“, „Namų ūkio tipologija“, „Namų ūkio dydis“ ir t.t. Tačiau mažai kas įsigilina į šios sąvokos subtilumus, dažnai „Namų ūkio“ sąvoka yra maišoma su „Šeimos“ sąvokomis. Šiame rašto darbe ir bus bandoma išsiaiškinti sąvokų santykį, apžvelgsime kokia yra namų ūkio tipologija, koks jų dydis, tipai, kokie yra pokyčiai įvykę juose pastaraisiais metais ir kaip namų ūkius įtakojo ilgalaikiai politiniai bei ekonominiai procesai.
NAMŲ ŪKIO SAMPRATA
Sąvoka „Namų ūkis“ yra kilusi iš anglų kalbos žodžio „Household“. Tačiau tikslaus atitikmens iki šiol nėra lietuvių kalboje. Anglų-lietuvių kalbų žodynai pateikia dvejopą šio žodžio vertima: „namiškiai“ arba „namų ūkis“. Galimi ir kiti variantai- elektroninis „Tildės“ žodynas pateikia tokius galimus vertimus kaip šeimyna, šeimyninis, ūkis, ūkinis. Tačiau demografine prasme ši sąvoka apima daugybę dalykų, kuriuos galime patirti tik empiriškai- stebėjimo ir pažinimo keliu. „Namų ūkio“ sąvoka siejasi su šeimos būstu, namų apyvokos reikmenimis, bendru biudžetu, socialiniu mikroklimatu šeimos viduje. Neapibrėžus tiksliai šios sąvokos, kiltų tam tikras nesusišnekėjimas: kiekvienos mokslo pakraipos atstovas traktuotų šią sąvoką savaip ir skirtingai interpretuotų, aiškintųsi bei suprastų. Plačiąja prasme „Namų ūkis“ Lietuvoje suprantamas kaip asmenys gyvenantys viename būste. Tačiau toks apibrėžimas yra per platus mūsų nagrinėjamam dalykui. Į šį apibrėžimą telpa visi asmenys gyvenantys po vienu stogu. Nėra atsižvelgiama ar tie asmenys turi bendrą biudžetą, ar jie bendrauja tarpusavyje. Kai kuriose šalyse namų ūkis yra apibrėžiamas taip: šeimos nariai bent vieną kartą per diena turi valgyti kartu. Šios sąvokos skirtingos interpretacijos skirtingose šalyse yra neišvengiamos, nes sąvokos turinį lemia skirtingi socialiniai papročiai, ekonominė situacija, politinis išprusimas, tradicijos, kultūrinis kontekstas bei kiti veiksniai.
Skirtingi apibrėžimai atsiranda dėl skirtingų namų ūkio požymių išskyrimo. Kuo daugiau yra bandoma sutalpinti į šią sąvoką ekonominių- socialinių rodiklių apie asmenis, gyvenančius po vienu...

Šeima – tai svarbiausia žmogaus vertybė, giminystės ryšiais susieta žmonių grupė. Ją turėdami galima jaustis, kaip turėdami didžiausią turtą. Kiekvienais laikais žmonių požiūris į žodį šeima, vis labiau skirdavosi. Kitiems šis žodis reikšdavo daug, o kitiems tik paprastas žodis. Todėl norėčiau aptarti, kaip ir kodėl pakito šeimos samprata mūsų visuomenėje.
Dabartinė šeimos samprata skiriasi nuo ankstesnės, dėl pasikeitusių laikų. Kiekvienais laikais skirtingai žiūrima į šeimą, kitiems tai svarbiausia vertybė ir meilė, o kitiems tik santuoka. Požiūris į tai keičiasi. Bet visais laikais šeima buvo laikoma ir dviejų žmonių meilė, kurią aprašo XIX a.pab – XX a. pr. Jonas Biliūnas, Šis realizmo veikėjas, įsijaučiantis į kitų jausmus, parašęs lyrinę novelę „Liūdna pasaka“. Šioje jausmingoje, liūdnoje pasakoje, pasakojama apie dviejų žmonių meilę. „Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu.“ Jie nebuvo susituokė, bet vis tiek vienas kitą laikė šeima. Kai Petras išėjo ir nebegrįžo, Juozapota vis tiek jo ieškojo. Petras supranta, jog Juozapota dėl jo nerimauja ir jai labai skaudėtų širdį jeigu jis jai būtų pasakęs. Nenorėdamas jos skaudinti jis jai nesakė. Jie laikė vienas kitą šeima, nors ir nesusituokę, Petras nenorėjo jos skaudinti. Pastangos dėl šeimos ir nenorėjimas įskaudinti, nepasikeitė, išliko visais laikais, tačiau šiais laikais šeima laikoma – susituokę žmonės. Dabar šeimos samprata nuo senovės laikų skiriasi, tačiau yra ir panašumu.
Viena priežasčių, kodėl pakito šeimos samprata, yra visuomenės kaita ir, laikui bėgant, išnykusios senosios vertybės ir tradicijos. Anksčiau buvo puoselėjama šeima, buvo stengiamasi ją išsaugoti. Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“ pasakojama apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Mamatė viena iš dvaro gyventojų, atsidavusi...

Sociologija tiria visuomenės, jos atskirų grupių bei individų veiklą. Tai yra socialinis mokslas, kuris naudodamas sociologinius metodus, siekia ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Socialiniam institutui priskiriami dariniai, apimantys daug žmonių, kurių elgesys yra valdomas normų ir vaidmenų pagalba, mases (V.Leonavičius, 2003).
Darbe analizuosime ar sociologų išskiriamus pagrindinius žmonių visuomenės poreikius: reprodukcijos, gėrybių, reikalingų žmogaus gyvenimui, gamybos, saugumo ir socialinės tvarkos, dvasinių problemų, gyvenimo prasmės, žinių perdavimo bei augančios kartos socializacijos tenkina atitinkami socialiniai institutai. Darbo tikslas - išnagrinėti šeimą, kaip socialinį institutą.
Šeima esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą (Aistis, 2008).
Analizuosime šeimos struktūrą, šeimos narių santykių struktūrą ir šeimos funkcijas.
formos. “Socialinis institutas” gali turėti įvairias reikšmes. Kalbama apie šeimos institutą, švietimo, sveikatos, apsaugos, valstybės institutą ir kt. Pirmoji plačiausiai naudojama „socialinio instituto“ reikšmė susieta su įvairaus lygio visuomeninių ryšių ir santykių sutvarkymo, formalizavimo ir standartizacijos pastangomis. Pats tvarkos įvedimas šiuose santykiuose jų formalizacijos ir standartizacijos procesas vadinamas institualizacija (V.Prunskus, 2003).
Institucionalizacija – socialinių normų, taisyklių, padėčių (statusų) ir vaidmenų nustatymo ir įtvirtinimo procesas, taip pat jų susijungimas į sistemą, kuri gali patenkinti tam tikrą visuomenės poreikį. Institutų paskirtis – organizuoti bendrą žmonių veiklą, tenkinant vienus ar kitus socialinius poreikius. Tam tikrų visuomeninių poreikių atsiradimas ir sąlygos jiems patenkinti yra pirma būtina institucionalizacijos sąlyga. Socialinis institutas formuojamas konkrečių asmenų, individų, socialinių grupių tarpusavio sąveikos ir santykių, socialinių ryšių pagrindu. Socialiniai institutai nėra individualaus pobūdžio, jų veikla – sisteminė visuminė (V.Prunskus, 2003).
Socialinis institutas – tai vertybių, normų, idealų sistema, taip pat žmonių veiklos ir elgesio...

Šeima – sudėtingas socialinis istorinis reiškinys, atsiradęs žmonijos visuomenės apyaušryje. Šeima, kaip sakoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Šeimos teisės teorijoje šeima apibrėžiama kaip ratas asmenų, susijusių tarpusavio teisėmis ir pareigomis, atsirandančiomis iš santuokos, giminystės, įvaikinimo ar kitos vaikų priėmimo auklėti formos.
Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną. Keičiantis šeimai, nyksta tradiciškai susiformavę šeimos bruožai bei šeimyniniai santykiai, ryškėja nauji. Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio ekonominio gyvenimo pažangūs ir negatyvūs pokyčiai, kuriamos ateities vizijos. Sparčios gyvenimo permainos gali lemti staigius ir esminius šeimos kaip sociokultūrinio instituto pokyčius, kuriems visuomenė dažnai nepasiruošusi ir kurių negali vienareikšmiškai priimti. Šių dienų ekonominės reformos sparčiai didina gyvenimo sąlygų skirtumus tarp šeimų, išryškina silpnąsias šeimos vietas. Dėl to šeimai šiandien reikia kur kas didesnio dėmesio ir paramos, padėti spręsti iškilusias problemas.
Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį krinta žemyn.
Kursinio darbo tikslas: išsiaiškinti socialinės rizikos šeimos funkcijas.
• Panagrinėti socialinės rizikos šeimų veiksnius;
• Išnagrinėti kokia socialinės rizikos šeimoms pagalbos sistema;
• Atlikti apklausą ir pateikti išvadas naudojant anketas.
1. SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOS SAMPRATA
Socialinės rizikos šeimų tematika yra aktuali daugelyje pasaulio valstybių, ypač tų, kurios išgyveno ir tebeišgyvena (pavyzdžiui, Lietuva) esmines socialines permainas. Vaikai – būsimieji socialinio veiksmo dalyviai ir nuo jiems skiriamo dėmesio priklausys ateities visuomenė, tautos ir jos valstybės perspektyva. Siekiant užtikrinti socialinės rizikos šeimų mažėjimą neužtenka aktyvinti visuomenės, teritorinių bendruomenių ir valstybės bendradarbiavimą. Šios pastangos pirmiausia turi būti grindžiamos gilesniu, išsamesniu reguliuojamo reiškinio sociologiniu išmanymu: reiškinio išskleidimu, jo apimtimi, determinacijos, sklaidos pasekmėmis ir realiomis jo valdymo galimybėmis bei jų plėtimu. (G. Kondrotaitė, 2006)
Mokslinėje literatūroje socialinės rizikos šeimos yra mažai nagrinėjamos sociologiniu aspektu. Edukologai ir psichologai atlieka įvairius tyrimus, kurių objektas yra socialinės rizikos grupės ir rizikos grupės...

Šeima – tai unikali bendruomenė, turinti savo papročius bei tradicijas. Ji neabejotinai yra labai svarbi socialinė institucija, turinti stiprią ugdymo galią joje augančiai asmenybei. Šeimoje pateikiamos ir puoselėjamos žmogiškosios vertybės, vaikai iš tėvų perima tam tikrus įpročius bei gyvenimo sampratos modelį. Būtent todėl šeima turi didelę reikšmę ir sveikatos ugdyme – ji gali prisidėti prie visapusiškai (ir fiziškai, ir psichologiškai) sveikos gyvensenos pagrindų kūrimo.
Šią temą parinkau todėl, kad ji aktuali kiekvienam – šeima juk egzistuoja kiekvienoje visuomenėje. Šiame darbe pateikiamas šeimos apibrėžimas, pristatomos šeimos funkcijos bei dinamika. Taip pat pasigilinau į sveikatos problemų bei neįgalumo šeimoje aspektus. Darbe pristatoma ir netekties (mirties) reikšmė šeimai.
Literatūroje gausu įvairiausių šeimos apibrėžimų ir kiekvienas iš jų yra labai savitas. Tokią įvairovę tikriausiai lemia tai, jog šeimą tiria gana skirtingi mokslai. Teisininkai nagrinėja šeimos įstatymus, ekonomistai – ūkinę veiklą, psichologai tiria bendravimą tarp šeimos narių ir t.t. Pasak J. Bikulčiaus, mums nėra svarbu įsigilinti į šiuos apibrėžimus, nes kiekvienas apibrėžimas tarsi įrėmina, sukausto tiriamųjų reiškinių problematiką; dažnas apibrėžimas nėra tikslus, tampa scholastiškas. Šis autorius teigia, kad „dabarties šeimoje mažesnę reikšmę turi ūkinė veikla, nes nei bendras biudžetas, nei butas nelaikomi svarbiausiais jos požymiais, šeimoje labiau dominuoja sutuoktinių dvasinis artumas, rūpinimasis vaikais ir šeimos vertybėmis“.
Apibendrinant šeimos apibrėžimus, pastebėsime, kad dažniausiai nurodoma, jog ji yra mažoji socialinė grupė, kuri turi savo papročius bei tradicijas, atlieka tam tikras funkcijas ir egzistuoja kiekvienoje visuomenėje.
Šeimos funkcijos
Apibūdinant šeimą, svarbu paminėti pagrindines jos funkcijas, kurias ji įgyja, nes yra visuomeninė institucija. Remiantis G. Matuliene, šeima turi tokias specifines funkcijas:
• Gimdo ir auklėja vaikus;
• Atlieka socializacijos funkciją. Įdiegia savo vaikams visuomenėje priimtas socialines normas ir vaidmenis;
• Atlieka emocinio stabilumo funkciją – parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti iškilus svarbiam klausimui.
Autorė teigia, kad „nėra kitos tokios institucijos visuomenėje, kuri taip išbaigtai atliktų emocinę funkciją“.[5]
Krikščioniškoje „Šeimos teisių chartijoje“ nurodoma,...

Apibrėžiant šeimą psichologijos mokslo sistemoje sakoma, kad šeima tai mažoji socialinė grupė ir jai būdingi požymiai.
Šeimos psich. Nagrinėja šeimą kaip soc. grupę, bando nustatyti jos pasikartojančius ir pastovių požymių visumą. Nagrinėja šeimos santykių raišką, bei raidą ir jų objektyvius dėsningumus.
Kaip objektyvizuoti neformalius dalykus šeimoje, pvz. emocinis artumas, meilė, prieraišumą, simpatijas, neapykantas ir visą kitą eilę kt. reiškinių. Todėl šeimos santuoka kaip sociologinis reiškinys išlysdavo iš mokslinio objekto. Atsirado labai daug autorių, kurie rašo kritines psichologijos darbus.
Skirtumai tarp mokslinės ir kritinės psichologijos. Buitinės psichologijos objektas visada konkretūs žmonės. Pažįstam konkrečius žmones, pažįstam ir jų psichiką. Mokslinės psichologijos objektas yra visapusiško žmogaus psichikos paraiškos nepriklausomai nuo situacijos ar atskiro atvejo. Buitinės psich. Visada susietos su konkrečiomis situacijomis, konkrečiai žmonėmis, todėl menkai apibendrintos. Paprastai reiškiamos kritinės psich. žinios vaizdžiai metaforomis (pvz. lašas po lašo ir akmenį pratašo). Mokslinė psichologija fiksuoja žmonių elgesio, bendravimo, sąveikos tarpusavio faktus ir dėsningumus ir išreiškia tai sąvokomis. Buities žinios gaunamos betarpišku stebėjimu arba savistaba. Mokslinė psich. žinias kaupia ir jas struktūrina naudodama visą metodų arsenalą.
• eksperimentiniai metodai šeimos tyrinėjimams sunkiai pritaikomi. Pats eksperimentas neturi padaryti šeimoms žalos. O dalyvavimas moksliniuose tyrimuose gali daryti įtaką santykių pobūdžiui. Sudėtingas etiniu požiūriu.
• Stebint gali keistis elgesys žinant.
• Apklausų metodai dėl subjektyvumo, nori atsakyti geresnis ar blogesnis. Ko nori kuris klausia. Neturi ir mokslinės terminijos, patenkinamos moksliniams šeimos santykiams apibūdinti. Labai nemažai sukaupta medžiagos iš psichologinių medžiagų apie problemiškas šeimas.
Apsunkina tyrimus: šeimos gyvenimo mistifikavimas. Už sėkmę ieškome atsakingų. PVZ: per Dievą, tik ne per pačią šeimą. Tariamas dalyko lengvumas ir prieinamumas. Asmeninis patyrimas yra nesistemiškas, t.y. žmogaus patyrimas ir patarimai gali visiškai neveikti. Tikrų mokslinių žinių nėra daug.
Mažai socialiniai grupei ir šeimai būdingi tam tikri požymiai:
• Betarpiškas bendravimas, (ne)verbalinis bendravimas;
• Bendra veikla, interesai, papročiai, kalba, charakteris.
• Artumas laike ir erdvėje;
• Poreikių tenkinimas ir funkcijos. Šeima tenkina gyvybiškai svarbius savo narių poreikius. O...

Lietuvių literatūroje neretai aprašomas šeimų gyvenimas, kuriama jos samprata. Apie šeimų likimą rašo Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“, Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” ir Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Nors visose trejose apysakose aprašomų šeimų gyvenimuose galime rasti panašumų tačiau išryškėja skirtingos jų patirtys. Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduoja šeimos gyvenimą, kuris labai greitai tampa tragiškas, Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ aprašoma motinos ir tėvo įtaka vaikų ugdymui , Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojamas aukojimasis dėl šeimos narių gerovės.
Rašytojo prozininko Jono Biliūno kūryboje didelis dėmesys skiriamas šeimai. Autorius aprašo įvairias šeimas – darnias ir tokias, kuriose pasitaiko konfliktų, analizuoja šeimos narių portretus, jų vidinius išgyvenimus. Šeima kaip gyvenimo pagrindas, bendrystės ir atjautos vieta sutinkama ir J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“. Kūrinyje atskleidžiama tarpusavio santykių svarba žmogaus gyvenime, ką šeimos nariai reiškia vienas kitam. Sukūrę šeimą Petras ir Juozapota vienas kitą palaikė, vienas kitame rasdavo paguodą, kartu svajojo būti laisvi (citata: „Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. Gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti...“). J. Biliūno kūryboje sutinkama tradicinės šeimos samprata, būdinga ankstesnėms kartoms, mūsų senoliams - santuokoje sudaryta šeima, kurioje yra vyras, žmona, vaikai. Petras ir Juozapota, troško tėvynės ir asmeninės laisvės, svajojo susilaukti vaikų, pajusti pilnatvę po darbo dvare baudžiavos laikotarpiu. Kūrinio veiksmas vyksta lietuvių sukilimo laikotarpiu, todėl Petrui slapta išėjus į mišką kovoti, šeimos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Darbštus, bet ūmaus būdo ir svajotojas Petras taip ir nesugrįžta į šeimą, o pasitikusi tragišką šeimos likimą, kankinama nežinios Juozapota pasikeičia negrįžtamai. Taigi, J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ šeima, meilė artimui, geresnio gyvenimo siekimas aprašomi kaip viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime.
Kitokia šeimyninė patirtis aprašoma Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“. Rašytojos šeimoje buvo itin svarbi išsilavinimo, kultūros, dvasingumo tema, kuri pastebima ir apysakoje. Stiprus ryšys tarp šeimos narių, Šatrijos Raganos apysakoje „Sename...

• faktologinė nuostata, kai apibrėžimas fiksuoja empiriškai stebimą gyventojų pasiskirstymą, ar loginė nuostata, kai bandoma apibūdinti šeimos esmę, pastovius, pasikartojančius jos požymius.
Paprastai šeima suvokiama kaip žmonių bendrija, susieta ryšiais ir turinti ryšių struktūrą. Sociologijos teorijoje tradicinė patiarchalinė (nuklearinė) šeima suprantama kaip socialinis vienetas , kuriame yra vyras – vyras tėvas (maitintojas), moteris – žmona motina (namų šeimininkė) ir ekonomiškai bei socialiai nuo jų priklausantys vaikai. (Žvinklienė, 1994- 1995). Šis apibrėžimas nusako šeimos tipą, moters ir vyro teises, bei pareigas.
Kai kurie šeimos tyrėjai linkę akcentuoti gyvenimą kartu. Šeima – tai du ar daugiau kartu gyvenantys žmonės, susieti kraujo ryšiais, santuoka ar įvaikinimu. (Barker, 1995).
Tradicinė šeima suvokiama, kaip vyro ir moters sąjunga, skirta naujai gyvybei sukurti. Šeimoje žmogus auga, tobulėja, saugo ir perduoda tradicijas, tampa pilnaverčiu valstybės nariu. Leliūgienė (2003) šeimą įvardina, kaip natūralią instituciją, laisvai sudarytą ir laisvai išreikštą vyro ir moters sąjungą, kuriai išimtinai patikėta gyvybės perdavimo misija. Šeima – tai bendruomenė, turinti savo pareigas, atsakomybę ir atliekanti funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, ko negali jokia kita visuomenės struktūra, ir garantuoja savo šeimos nariams augimą ir gerovę. Šeimoje tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais, saugo ir augina atžalas, perduodami jiems šeimos ir tautos tradicijas, skiepija žmogiškąsias vertybes ir paruošia juos tapti visaverčiais bendruomenės ir visuomenės nariais.
Krikščioniška šeimos samprata apima dvasinių ir religinių vertybių šeimoje puoselėjimą ir perdavimą. Popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje (1993, p.35) rašoma: “Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei”.
Lietuvos valstybės požiūris į šeimą išdėstytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (III sk. 38 str.) pabrėžiama šeimos reikšmė ir tikėjimas šeima. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja...

Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.
Tikslas yra išanalizuoti paramos šeimai sampratą ir raidą.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti paramos šeimai sampratą.
2. Išnagrinėti šeimos politikos raidą Lietuvoje.
I. PARAMOS ŠEIMAI POLITIKOS SAMPRATA
Ekonominė gimstamumo teorija teigia, kad kuo didesnės vaikų auginimo išlaidos, tuo maženis vaikų poreikis. Kuo didesnės vaikų pašalpos ir motinystės išmokos, tuo didesnis vaikų porekis, kadangi išmokos sumažina vaikų auginimo išlaidas.(Stankūnienė, V., 2005, p. 126)
Įvairių šalių mokslininkai, dirbantys socialinės, gyventojų politikos ir demografinių tyrimų srityse paramos šeimai politiką supranta gana nevieno­dai. Neretai ji iš viso neatskiriama nuo socialinės politikos. Paramos šeimai politikos sutapatinimas su socialine politika iš dalies pasiteisina tose šalyse, kurios yra pasiekusios aukštą išsivystymo lygį. Tuo atveju sumažėja būti­numas įgyvendinti specialias priemones, kurios spręstų šeimų, ypač pati­riančių socialinę atskirtį, problemas ir formuotų šeimai draugišką bei jautrią visuomenę. Paramos šeimai politikos samprata labai priklauso nuo to, kokia socialinės politikos ideologija yra išpažįstama ir kokio modelio socialinės gerovės valstybei yra atstovaujama.
Paramos šeimai politika dabartiniu metu dažniausiai suprantama kaip valstybinių ir nevyriausybinių institucijų veiksmai, kurių tikslas yra: kurti sąlygas normaliai šeimoms funkcionuoti; remti šeimas, siekiant padėti joms įgyvendinti savo funkcijas; skatinti šeimas ir jų narius atlikti savo funkcijas; išreikšti prioritetinį šeimos modelį. ( Išoraitė, Margarita, V., 2007, p. 201)
Paramos šeimai politiką formuoja ir įgyvendina įvairaus lygio socialinės institucijos ir struktūros:
1. vyriausybinės;
2. vietinės valdžios (savivaldos);
3. visuomeninės, bendruomeninės;
4. privačios.
Pastaruoju metu paramos šeimai politika yra kreipiama ne vien į šeimą kaip į socialinį institutą, bet vis labiau į individą.
Vienas svarbiausių paramos šeimai politikos rengimo etapų yra demogra­finės ir socialinės situacijos įvertinimas...

Parengtas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas yra pirmasis Lietuvos istorijoje nacionalinis teisės aktas sistematiškai reguliuojantis civilinius santykius. Šeimos santykiai yra civilinių santykių sudėtinė dalis ir Vakarų valstybių praktikoje juos tradiciškai reguliuoja Civilinis kodeksas. 1918 – 1940 metais nebuvo spėta parengti Civilinio kodekso, apimančio ir šeimos santykius, todėl Lietuvoje galiojo keturios skirtingos receptuotos civilinės teisės sistemos. Šeimos teisę inkorporuoti į Civilinį kodeksą buvo nuspręsta Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto 1998 m. sausio 7 d. nutarimu.
Rengiant naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą buvo siekiama adaptuoti šeimos santykių teisinį reguliavimą prie esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių sąlygų, sukurti palankesnes teisines galimybes vaikų teisių apsaugai, sutuoktinių turtinių santykių reguliavimui, šeimos reikšmės visuomenėje stiprinimui, šeimos santykių stabilumui užtikrinti, nustatyti efektyvesnius šeimos narių pažeistų teisių gynimo būdus ir priemones. Kitas svarbus tikslas, kuriuo siekiama – suderinti Lietuvos Respublikos privatinę teisę su tarptautinės teisės šaltiniais – Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija bei kitomis tarptautinėmis konvencijomis šeimos teisės srityje, kurias yra ratifikavusi Lietuva.
Prieš šešerius metus šeimos santykius reguliavo Santuokos ir šeimos kodeksas, priimtas 1969 m. liepos 16 d. Šis kodeksas nebeatitiko esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių Lietuvos visuomenės gyvenimo sąlygų, daugelis faktiškai egzistuojančių santykių jo normomis apskritai buvo nereguliuojama, o dauguma jo nuostatų nesiderino su šiuolaikine tarptautine teise. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančių teisės aktų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., pripažinimo netekusiais galios įstatymą šis kodeksas neteko galios nuo 2000 m. sausio 1 d., todėl 2001 m. Liepos 1 dieną buvo priimtas naujas Civilini kodeksas, kurio Trečioji knyga reguliuoja šeimos santykius.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos...