Kalėdinė dovana mūsų šeimoje yra kur kas labiau svarbi , negu pavyzdžiui , gimtadienio dovana - ne kainos ar dydžio prasme, o įteikimo ceremonija . Dovanėlę įduodi kiekvienam asmeniškai, linkėdamas tai , ką esi širdyje išnešiojęs . Dovanas ypač malonu buvo gauti man ir mano broliui . Nuo pat mažens mes suaugom su ta Kūčių-Kalėdų nakties stebuklo tradicija , kad net ir miegoti Kūčių vakarą stengėmės atsigulti kur nors šalia eglės , nors ir ne visada tai būdavo patogu . Visus nepatogumus atpirkdavo tai , kad prabudę iš karto pamatydavome po eglute padėtas dovanėles . Mes taip pat ir Kalėdų seneliu pasirūpindavome: prieš eidami miegoti jam ant stalo padėdavome sausainių , kitokių skanumynų , kėdę prie stalo pastatydavome , kad tik atėjęs Kalėdų senelis galėtų prisėsti ir pasistiprinti . Bet prieš tai visą laiką būdavo , įstrigęs man atmintin , pasiruošimas šventėms . Paprastai tai buvo namų tvarkymas . Kiekvieno kampo išvalymas , išplovimas ir iškuopimas . Po to , Kūčių vakarą savo plotkelę mes laužydavome ir ja pasidalindavome su kitais šeimos nariais , tuo pat metu kažką tai ypatingo savo artimiesiems palinkėdami , kiekvienam palinkėjimui suteikdamas didžiulės prasmės . Prieš šventes visi apgalvodavo, ką kam palinkės. Šią tradiciją daug kas savo šeimose yra išlaikęs iki šiol.
Vieną gražią dieną,kai iki Kūčių liko vos kelios dienos , tėtis grįžęs namo su plačia šypsena įteikė mums voką . Jame buvo keturi bilietai į Ispaniją . Mūsų džiaugsmas neturėjo ribų . Mes taip seniai laukėme šios kelionės.... ir dar per Kūčias-Kalėdas  Tai buvo didžiausia dovana visiem mums .
Kai mes atvykome į Ispaniją , o jei tiksliau , tai į Madridą . Kalėdų šventė jau buvo prasidėjus , jų sezonas čia prasideda gruodžio 8 dieną . Čia prieš mėnesį pasipuošė papuošalais gatvės ir aikštės , namai ir Kalėdų medžiai , prie turtingesnių parduotuvių...

Šeimos šventės, tradicijos, papročiai yra bendrosios tautos kultūros dalis. Jų puoselėjimas turi svarbią auklėjimo funkciją, daro didžiulį poveikį jaunos asmenybės ugdymui. Per tradicijas, papročius šeimoje perduodama patirtis: požiūris į pasaulį ir gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūros vertybės, socialinių santykių formavimas ir kt.
Svarba ir aktualumas. Šventės yra laukiamos, nes dažniausiai tada patiriame daug džiaugsmo, pailsime. Turbūt esate pastebėję, kad žmonės šiais laikais gyvena ir dirba labai intensyviai, dažnai jaučiasi pavargę ir fiziškai, ir dvasiškai, tad šventės tampa svarbiausia ir labai laukiama savaitės, mėnesio ar metų diena. Šventės mums yra labai reikalingos.Tikra atgaiva sielai yra asmeninės, šeimyninės šventės, kai artimiausi žmonės susikuria galimybę pabūti kartu. Juk šiais laikais vienas kitam skiriame tiek mažai laiko ir dėmesio.
Šio darbo tikslas- apžvelgti šeimos šventes, pabrėžiant jų šventimo tradicijas senovėje bei šiuolaikiniame pasaulyje.
• Apibrėžti tradicijos sampratą bei švenčių atsiradimo prielaidas.
• Aptarti šeimos šventes bei jų ypatumus senovėje bei šiais laikais.
• Apibūdinti šv. Kūčias, kaip išimtinai šeimos šventę.
Rašant darbą buvo remtasi: moksline literatūra bei internete pateiktais straipsniais.
1. TRADICIJOS SAMPRATA IR ŠVENČIŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS.
Tradicija(lot. traditio- perdavimas)- tai istoriškai susidariusių ir žmonių bendrijose įsitvirtinusių kultūros formų perdavimas iš kartos į kartą, pačios perteikiamos kultūros formos, jų perdavimo būdai. Tradicijos susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais: santuoka, kūdikio gimimu ir vardo suteikimu, laidotuvėmis ir mirusiųjų atminimo pagerbimu, įvairiomis kalendorinėmis šventėmis. Tradicijų visuma sudaro nacionalinį tautos veidą. Jos laiduoja kultūros perimamumą ir išliekamumą(Miškinis K., 2003, p.47):
Lietuvių tautos papročiai, tradicijos, tame tarpe ir įvairiausių švenčių šventimas, susiformavo dar gilioje senovėje ir buvo perduodamos iš kartos į kartą. Seniausios žmonių apeigos išplaukė iš nepažinimo juos supančios gamtos dėsnių, nesupratimo, kodėl periodiškai kiekvienais metais keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį- vasara, vasarą- ruduo, o su jais ir darbo sezonai: baigiantis vienam darbo sezonui ir prasidedant kitam, buvo švenčiamos šventės ir atliekamos apeigos, paprastai susietos su išgalvotomis antgamtinėmis būtybėmis(totemais, gyvulių ir augmenijos „šeimininkais“),...

Čepelienė (1995), lietuviai visada brangino namų židinio saugojimo tradiciją. Namų židinio ugnis - dvasinės vienybės simbolis, šeimos tvirtumas, tradicinės vertybės, gyvi papročiai. Senų laikų tradicijos ir papročiai susija su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais – šeimos sukūrimu, kūdikio gimimu, šeimos nario mirtimi, ir jo atminimo pagerbimu. Šių švenčiu metu ne tik būrin susieina visi šeimos nariai, bet ir paminimi tie, kurie jau išėja Anapylin ar išvykę, prisimenamos geros akimirkos praleistos drauge.
Manoma, kad kuo daugiau švenčių šeimoje yra ir kuo dažniau jos yra švenčiamos, tuo santykiai šeimoje geresni ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir tarp pačių vaikų. Rišys išlieka net ir tuomet, kai jie sukuria savas šeimas ir kai tėvų namų židinio jau nebelieka, nes visus riša tos pačios išlaikytos ir puoselėjamos šeimos šventės. Todėl šio darbo tikslas – išanalizuoti šeimos švenčių metodika.
Darbo metodas – literatūros analizė.
Darbo uždaviniai: literatūros pagalba išsiaiškinti kokios šventės vadinamos šeimos šventėmis, kas joms būdinga.
TEORINĖ LITERATŪROS DALIS
1. ŠEIMOS ŠVENČIŲ KLASIFIKACIJA
Kiekviena šeima turi savo švenčių, kurios būdingos tik tai vienai šeimai, bet ne visai bendruomenei: tai įvairios sukaktuvės, gimtadieniai, vardynos ir pan. Šeimos šventėms D. Brazytė Bindokienė (1989), priskiria lietuviškas vestuves, krikštynas, laidotuves, vardines, gimtadienius ir Motinos dieną. O pagal A. Vyšnaiuskaitę (1993), šeimos tradicijų vardu vadinama visuma tų papročių, kurie lydi svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius – santuoką, kūdikio gimimą ir vardo jam suteikimą, mirusiųjų laidotuves ir jo pagerbimas. K. Miškinis (2003) šeimos šventėms priskiria ir dar vieną kalendorinę šventę – Kūčias, o neretai šeimos šventėmis tampa ir kitos kalendorinės šventės, pavyzdžiui, Sekminės, Žolinės ir kitos. Taigi tokios vieningos šeimos švenčių klasifikacijos ir nėra.
2. VESTUVĖS
Itin svarbus įvykis žmogaus gyvenime –...

Temos aktualumas: aktuali todėl, kad šiandien jaunoji karta visai yra pamiršusi senuosius šeimos švenčių papročius ir tradicijas.
Darbo problema: Užmirštos šeimos švenčių tradicijos.
Darbo tikslas: Prisiminti šeimos švenčių tradicijas.
Darbo uždaviniai: Palyginti skirtingų autorių mintis apie lietuvių šeimos tradicijas.
Darbo objektas: Šeimos tradicijos
Darbo metodai: 1. Literatūros analizės metodas.
2. Autorių palyginimo metodas.
Darbo struktūra: Antraštinis lapas;
Turinys;
Įvadas;
Teorinė dalis;
Išvados;
Informacijos šaltiniai.
Darbo sudėtis. Puslapiai, informacijos šaltiniai.
Krikštynos
Kūdikio gimtuvės, apgėlai, vardo suteikimas (krikštynos) – senovinės apeigos, tvirtinančios kūdikio ryšius su šiuo pasauliu, šeima ir gimtine. Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo žilos senovės buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą, bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.
Pasak J. Trinkūno apeigos atliekamos namie arba gamtoje per jauną mėnulį arba pilnatį. Patalpa išpuošiama žalumynais, palubėje kabinami šiaudiniai paukščiukai. Kambario vidury – namų židinys. Tai aukurėlis su ugnimi, uždegama apeigų metu, dubuo su vandeniu, drobė (ar nuometas), žirklės apgėlams. Patalpoje daug šviesos – žiburėlių, degančių žvakių. Apeigoms kūdikis aprengiamas šventiniais lino marškinėliais. Turi būti tautinė juosta perjuosimui. Dalyviai – Kūdikis, motina, tėvas, vardatėviai (kūmai), giminės, vaikai ir pribuvėja. Pribuvėja globoja kūdikį ir vadovauja apeigoms.
Vardatėviai atneša savo pyragą. Ant stalo – kiaušiniai, duona, sūris, gėrimas (gira, midus, alus) ir kt. Atnešama dovanų kūdikiui ir jo motinai.
Anot P. Dundulienės Šiais laikais retai kas laikosi visų senovinių krikštynų papročių, bet dauguma jų – išlikę. Mūsų proseneliai laikėsi nepalyginamai daugiau tradicijų. Dažniausiai krikštynos trukdavo dvi dienas. Ši šventė buvo gana uždara, kviečiami susituokę giminaičiai. Iš „jaunimėlio“ išimtis buvo daroma tik krikštatėviams, kurie dažnai būdavo jauni ir nesusituokę. O vaikai galėdavo tik pribėgę prie stalo saldainių pasiimti. Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, ypač jei krikšto tėvai būdavo renkami vaikui dar negimus. Kai kuriose vietose kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12-17 metų. Buvo sakoma: „Jaunam garbė kūmauti“. Tapimas krikšto tėvu ar...

Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą.
Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariai, per bendrą maistą jie...

Iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais. Grupinės šeimos užuomina yra vestuvinių apeigų marčios šokis, kur ją šokdina jaunojo broliai bei pusbroliai, o tik pats paskutinis – jaunasis. Tai ne kas kita, kaip giminaičių pretenzijų į jaunąją paprotinės teisės pėdsakas.
Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Vystantis kolektyvinei gamybai bei didėjant gyventojų skaičiui, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė žiūrėti kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jau tuo metu buvo pastebėta kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pradėta drausti santuokas tarp kraujo giminaičių. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas, tačiau po santuokos vyras privalėjo gyventi žmonos gimtinėje.
Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro gamintojo reikšmei, jo rankose ėmė kauptis turtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminei, neturėjo teisės turtą palikti savo vaikams. Šituo buvo siekiama, kad vaikai ir žmona gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal moters liniją ir įvestas pagal tėvo liniją. Motinos teisės panaikinimas buvo pasaulinis istorinis moteriškosios lyties pralaimėjimas. Vyrui tapus pagrindiniu gamintoju, moteris neteko garbingos padėties.
Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Susikūrė monogaminė šeima, paremta vyro viešpatavimu. Jos tikslas – turėti vaikus, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad tik tikri jo vaikai galėtų paveldėti turtą. Monogaminę santuoką nutraukti galėjo tik vyrai. Moteris turėjo griežtai laikytis skaistybės ir santuokos ištikimybės. Ši šeimos forma, buvo pagrįsta ekonominėmis sąlygomis – privatinės nuosavybės pergale prieš kolektyvinę nuosavybę.
Matriarchalinėje santvarkoje sutuoktuvių esmę sudarė jaunuolio ar merginos tarpusavio susitarimas gyventi drauge. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Paprastai ši pora bendrą gyvenimą...

• Krikštynose dalyvaudavo tik šeimos su mažamečiais vaikais, išskyrus vienus svarbiausių krikštynų dalyvių – kūmus. Lietuvių krikštynų aprašymuose yra daugelis latvių dainose apdainuojamų papročių – tai rodo bendrą kultūros arealą. Krikštynų dainos dainuotos gimtuvių laikotarpiu – per palankynas ir krikštynas. Jos išsiskiria simboliniu ir tiesmuku erotiškumu. Krikštynų dainose metaforiškai apdainuojamas vaiko pradėjimas, gimimas, kūmų santykiai, išvaizda, vaišinimasis.
• Vedybos lietuviams sutapo su perėjimu į naują socialinę padėtį. Vestuvės prasidėdavo pintuvėmis (mergvakariu). Vestuvių dieną jaunikio pulkas turėjo nugalėti sunkumus ir laimėti bendrijų, kurioms priklausė nuotaka, palankumą. Vestuvių dieną jaunikio pulkas turėjo nugalėti sunkumus ir laimėti bendrijų, kurioms priklausė nuotaka, palankumą.
• Vestuvių dainos – vienos gausiausių lietuvių liaudies...

• Į gilią keptuvę įpilame alyvuogių aliejaus (apie 0,5 cm), įkaitiname ant vidutinės ugnies.
• 5 neluptas česnako skilteles sutraiškome peiliu, dedame į įkaitusį aliejų, po to sudedame vištos blauzdeles, kepiname, kol apskrunda iš abiejų pusių, apibarstome druska, pipirais.
• Likusias 5 česnako skilteles nulupame ir susmulkiname.
• Sudedame susmulkintas česnako skiteles ir užpilame vynu, pamaišome. Keptuvę uždengiame dangčiu ir troškiname ant vidutinės ugnies 10 min.
• Nukeliame dangtį ir dar troškiname, kartais blauzdeles pavartant, kol išgaruoja visas vynas ir apskrunda česnako gabalėliai.

• 2. Balta mišrainė
Ingredientai:
• Bulvės, virtos, 6 vienetai
• Morkos, virtos, 2 vienetai
• Rauginti agurkai, 1 vienetas
• Konservuoti žirneliai, 200 gramų
• Kiaušiniai, virti, 2 vienetai
• Majonezas, 2 valgomieji šaukštai
• Druska, 1 arbatinis šaukštelis
• Juodieji pipirai, 1 žiupsnelis
Gaminimo eiga
• Supjaustykite kubeliais išvirtas morkas bei bulves, agurkus ir kietai virtus kiaušinius. Supilkite žirnelius, pasūdykite, idėkite pipirų,užpilkite majonezo, išmaišykite.
3. Silkė su morkomis
Ingredientai:
• Silkė, 200 gramų
• Morkos, 2 vienetai
• Svogūnai, 1 vienetas
• Aliejus, 3 valgomieji šaukštai
Gaminimo eiga
• Svogūną supjaustome kubeliais, pakepiname.
• Morkas išverdame ir sutarkuojame.
• Svogūnus su morkomis ir aliejumi sumaišome ir padengiame silkės gabalėlius.
4. Kalėdiniai sausainiai
Ingredientai:T
• Cinamonas, 1 arbatinis šaukštelis
• Cukrus, rudasis,...