Paauglio psichologija

1. Paauglio fizinis vystymasis Vėlyvojoje paauglystėje kūno augimas į aukšti suletėja. Visą savo kūno ūgį jaunuolės pasiekia vidutiniškai tarp 16 ir 17 mrtų, jaunuoliai tarp 17 ir 18 metų. Auga svoris; vaikinai šiuo atžvilgiu anksčiau atsilikę nuo merginų, dabar jas pasiveja. Labai greitai didėja raumenų jėga. Maždaug po metų , nustojęs augti jaunuolis, pasiekia normalią suaugusio žmogaus raumenų jėgą. ( Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, 115 psl. ) Fiziniai pokyčiai, tokie kaip ūgio kitimas, susilpnina organizmo atsparumą ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. ( A. Gučas, Vaiko ir paauglio psichologija, 1990, 214 psl. ) Lytinio vystimosi atžvilgiu dauguma 17 – 20 metų vaikinai ir marginos yra postpubertatinio periodo. ( Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, 115 psl. ) ( Pubertatinis periodas – lytinio brendimo laikotarpis, kuriam būdingas antrinių lytinių požymių atsiradimas ir galutinis lytinių liaukų susiformavimas. ) ( Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, 238 psl. ) 17-18-aisiais metais baigia formuotis griaučiai. Normali tampa sekracijų veikla. Nors fizinė branda jau prilygsta suaugusiųjų brandai, tačiau fizinis vystimasis vyksta toliau. Dar tik po 3-4 metų organizmas visiškai susiformuos. (L.Jovaiša, Edukologijos įvadas, 2002, 156 psl.) 2. Paauglio psichosocialinė raida Paauglystė – pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo žmogaus amžių. Pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui - tai pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinius įgudžius, reikalingus pilietiniam kompetetingumui palaikyti, profesijai pasirinkti ir pasirengti darbinei veiklai bei vedyboms ir šeimyniniam gyvenimui. ( R.Žukauskienė, Raidos psichologija, 2002, 309 psl.) 2.1 Individualybės akcentavimas : Teorinis Rogerso požiūris, kuriame akcentuojama individualumo svarba, susiformavo dėl jo kaip terapeuto patirties. Nors Rogersas atskirai netyrinėjo paauglystės, jo bendras domėjimasis raida ir asmenybės tobulėjimu leidžia geriau suprasti paauglystės periodą. Jo nurodomus Tapsmo procesus galima lengvai nustatyti kiekvienam paaugliui, ieškančiam tapatumo prasmės ir siekiančiam prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Rogersas manė, kad tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti save tokius, kokie mes esame : kuo mes buvome, kas me sesame šiandien ir kuo mes būsime rytoj. Taigi tapatumas gali būti pasiektas tada, kai surandamas savo likimas. Sėkmingai asmeninis tapatumas pasiekiamas tada, kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe. Rogarso nuomone, ar pasiekiama visiškai funksionuojanti asmenybė, iš dalies priklauso nuo mūsų pasirengimo (pasiryžimo) būti atviriems patirčiai. Paauglystė, Rogerso nuomone, yra svarbus laikas tokiam atvirumui pasiekti. Paauglys yra linkęs kartkartėmis eksperimentuoti naujomis idėjomis ir siekia pažinti skirtingus gyvenimo aspektus. Tai ryškiai skiriasi nuo jaunesnių vaikų, kurie siekia pasikliauti kitais (savo tėvais) ir leidžia jiems vadovauti jų elgesiui, spręsti už juos ir interpretuoti jų patirtį. Vienas svarbiausių paauglio pasikeitmų yra perėjimas prie asmeninės unikalios individualios pažiūrų sistemos, kuri gali būti panaudota jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Tačiau ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Daugelis jų tiesiog ir toliau kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus. Tie, kuriems nepavyksta pasiekti asmeninės idealų sistemos, paprastai yra labai gynybiški. Jie saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties ir nuo tolesnio tobulėjimo, negali pasinaudoti savo pačių patirtimi ir realistiškai įvertinti savo galimybių. Todėl jie iškreipia realybę ir kuria stereotipinius, ribotus problemų sprendimo būdus. Priimdamas savo tėvų pažiūras paauglys gali gyvenimą pajusti tik netiesiogiai. 5 Paauglys, kuris tobulėja ir lieka atviras naujai patirčiai, gali matyti gyvenimą visai kitaip. Remdamasis savo paties reakcijomis, jis gali surasti kūrybiškus socialinių problemų sprendimo būdus, kurie skiriasi nuo ankstesnių kartų sprendimų. Taip atvirumas patyrimui leidžia keistis ne tik individui, bet ir visuomenei. Antrasis principas, kurį akcentavo Rogersas, yra tas, jog mes turime pradėti suvokti save kaip procesą. Paauglys pripažįsta, kad jis keičiasi, kai įsitraukia į gyvenimą. Jam labai reikšminga tai, kad elgesys gali būti vertinamas tiek pagal dabarties, tiek pagal ateities perspektyvą. Dabar gaunamas patyrimas įjungiamas į bendrą sistemą. Trečiasis principas yra pasitikėjimas savo patie sugebėjimais. Elgesys turi priklausyti nuo mūsų supratimo, kas teisinga ir kas klaidinga. Kiekvienam paaugliui būtina išmokti prisiimti atsakomybę už sėkmę ir nesėkmę. Patirdamas tiek sėkmes tiek nesėkmes, paauglys išmoksta efektyviau įvertinti situaciją, suprasti kitų reikalavimus, suvokti savo paties poreikius ir įvertinti atliktų ar neatliktų veiksmų padarinius. Kadangi paauglys mokosi iš savo patirties praeityje, tai tiksliau suvokia dabartį ir numato savo elgesio padarinius ateityje. Pasitikėjimo savimi jausmas geriausiai pastebimas, kai paauglys tiesiogiai siekia tyrinėti jį supantį pasaulį. Rogersas taip pat nurodė, kad pasitikėjimas savo sugebėjimais negali atsirasti be tiesioginės patirties. Būdamas atviras, matydamas pasaulį, kaip atvirą procesą ir pasitikėdamas savo sugebėjimais paauglys gali judėti pilnatviško, keliančio pasitikėjimo jausmą gyvenimo linkme. Tai sudėtingi tikslai, kuriems pasiekti reikia drąsos, pasiryžimo ir ne visose visuomenėse yra sąlygos paaugliui realizuoti savo tikslus, tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe. ( R.Žukauskienė, Raidos psichologija, 2002, 313-315 psl.) 3. Paauglio tapatumo raida 3.1 Tapatumo raidos problema : Daugelis teoretikų sutinka, kad paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors tai ir nėra vertinama vienareikšmiškai. Norint suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką : fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to nėra vienos nuomonės kada pradeda formuotis tapatumas. Vieni autoriai jo šaknis įžvelgia jau ankstyvojoje kūdikystėje, o kiti mano, kad tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Ekspertai sutinka, kad paauglystėje ypač sutvirtėja tapatumas. Dar kiti autoriai, pavyzdžiui, Rogersas, tapatumo raidą mato kaip kiekvienos paauglių kartos pagrindinę problemą. 3.2 Visuomenės įtaka paauglio tapatumui : Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia du būdus: pateikdama vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat socialines stuktūras arba papročius, kurie palengvina pereiti nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Ar tie veiksniai padeda, ar, priešingai, sunkina perėjimą, pirmiausia priklauso nuo to, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu ir kokių socialinių pasikeitimų liudininkas yra individas. Ten, kur beveik visi visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiurų ir socialiniai pasikeitmai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintalius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, ir dėl šiuolaikinės technologijos bei mokslo įtakos kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pakeitimais. Mūsų visuomenėje yra daug papročių kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu, kiti socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.) 3.3 Bendraamžių įtaka paauglio tapatumui : Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais, paauglys 7 išreiškia įvairiai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti benraamžių vertybių. Bendraamžiai labia paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą. Spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrukį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių įtaka paauglio socializacijai. Grupių raida. Bendraamžių grupė vadovauja paauglio socializacijai, nes išsilaisvinama nuo tėvų įtakos tada, kai įeinama į bandraamžių gyvenimą. Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais grupėje, tuo dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų. Tačiau šioje situacijoje yra labai svarbūs paauglio santykiai šeimoje. Kuo santykiai su tėvais blogesni, tuo paauglį lengviau paveikia bendraamžiai. Paauglių grupių struktūra priklauso nuo jų amžiaus. 16 – 18 metų jaunuoliams svarbiausias draugystės požymis abipusis pasitikėjimas ir svarbiausios tikro graugo savybės yra nuoširdumas, jautrumas. Tokio amžiaus jaunuoliams pradeda vyrauti bendri interesai ir bendros veiklos siekimas, padidėja pakantumas induvidualiems skirtumams ir mažėja baimė būti draugų užmirštam. Mergaičių santykiai yra tobulesni negu berniukų, draugystė brandesnė, jos sugeba geriau, lengviau apie tai viena su kita kalbėtis. Berniukų draugystė trunka ilgiau ir yra pastovesnė negu mergaičių. Ji stabilesnė todėl, kad ne tokia stipri kaip margaičių ir tai sukelia mažiau konfliktų. Abiejų lyčių paaugliai draugais pasirenka panašaus socialinio sluoksnio paauglius. Galima skirti platesnę paauglių grupę, kurią sudaro paauglio geri pažįstami ( į ją įeina nuo 15 iki 30 žmonių ), ir artimų draugų grupę ( į ją įeina nuo 2 iki 9 žmonių ). Platesnė grupė padeda bendrauti paaugliams su priešingos lyties paaugliais. 3.4 Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje : Šeima taip pat svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas ar modeliuojamas. Paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. tačiau modeliavimas gali veikti ir prišinga kryptimi, t.y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis. 8 Tėvų elgesio stiliai. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes. G.Elder tėvų orientaciją į paauglius suskirstė į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo : 1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus. 2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone. 3. Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, sisijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo. 4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai. 5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi. 6. Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos. 7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nedalyvauja jo elgesiui. Elder nuomone, tose šeimose, kuriose labia vadovaujama vaiko elgesiui, tapatumas formuojasi sunkiau , o tose šeimose, kuriose šeimos nariai tinkamai bendrauja, paauglys lengviau gali išspręsti savo tapatumo krizę. 3.5 Paauglių savižudybės : Dažnai santykiai tarp paauglių ir tėvų lemia pasirinkimą paaugliui sprendžiant problemą, gyventi ar pasitraukti iš gyvenimo. Savižudybė ( suicidas ) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, t.y. mirtis, ištikusi tyčia save sužalojus. Kokios priežastys verčia paauglius pajusti tokią neviltį, kad jie nori pasitraukti iš gyvenimo? Autoriai, kurie tyrinėja šia problemą, teigia, jog tas paskutinis įvykis, dažnai vertinamas 9 kaip savižydybės priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis incidentas ilgoje nesėkmių grandinėje. Be to, nustatyta, kad daugelis paauglių, nusižudžiusių ar mėginusių nusižudyti, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieni ar abiejų tėvų, nusivylęs, nevilties apimtas žmogus, mėgindamas žudytis, taip stengiasi išspręsti savo gyvenimo problemas. Iš esmės daugelį problemų, kurios paaugliui atrodo neįveikiamos, neišsprendžiamos, išgyvenamos tik jo, patiria daugybė žmonių. Tačiau nebendraudamas su tėvais ar draugais, nepasakodamas jiems apie savo problemas, paauglys dėl savo egocentriško mąstymo negali to suprasti. Jam atrodo, kad jo atetis beviltiška, kaip ir jo dabartinis gyvenimas, ir iš tos situacijos jis mato tik vieną išeitį – savižudybę. Todėl aplinkiniai, pastebėję bet kokius nerimą kelinačius paauglio požymius (užsidarymą, nutrūkusią draugystę, mėginimą žudytis, neįprastą atsisveikinimą, užuominas apie nenorą gyventi ir kt. ) turi atkreipti dėmesį.( R. Žukauskienė, Raidos psichologija, 2002, 310 – 327 psl.) 4. Paauglio savimonės vystymasis Savimonė – sudėtinga psichologinė struktūra, apimanti, pirma, savo buvimo supratimą, antra, savo paties “aš” , kaip aktyvaus, veikiančio prado, supratimą, trečia, savo psichinių savybių įsisąmoninimą ir, ketvirata, tam tikrą solcialinų dorovinių savęs įvertinimų sistemą. Visi šie elementai vienas su kitu susiję funkciškai ir genetiškai, bet formuojasi jie ne vienu metu. Savo psichinių savybių įsisąmoninimas ir savęs įvertinimas didžiausią reikšmę įgyja paauglystėje ir jaunystėje. 4.1 Savo kūno išvaizda. Vėlyvojoje paauglystėje paauglys kitaip vertina savo išvaizdą, kūną. Priekabiai tyrinėdamas pasikeitusią savo išvaizdą, vaikinai ir merginos labia nerimauja. Daugelis norėtų ją pakeisti. Ypač didelius sunkumus patiria vėlai bręstantys vaikinai; antrinių lytinių požymių atsiradimo užtrukimas ne tik žemina jų prestižą tarp vienmečių, bet ir sukelia nepilnavertiškumo jausmą. Išvaizda – daug svarbesnis jaunuolio sąmoningumo komponentas, negu paprastai mano suaugusieji. 4.2 Asmeninių savybių įsisąmoninimas. Savojo aš paveikslai , kaip žinoma, sudėtingi ir nevianareikšmiai. Tai realusis “aš” (kokį aš matau save šiuo momentu), dinamiškasis “aš” (koks aš stengiuosi tapti), idealusis “aš” (koks aš turiu tapti, laikydamasis savo moralinių pricipų) ir fantastiškasis “aš” (koks aš norėčiau būti, jeigu viskas būtų galima) ir daugelis tokių įsivaizduojamų “aš”. Net subrendusios asmenybės savimonė yra ne be prieštaravimų . Jaunystėje viskas dar sunkiau ir sudėtingiau. Kartais jaunuolis mėgina pažinti save savistabos būdu. Autorefleksijos, domėjimosi savimi stiprėjimas apskritai tipiškas vėlyvajai paauglystei. Tai reiškiasi : intymių dienoraščių rašymu, savęs lyginimu su herojais ir išgyvenimais, didėjančiu domėjimusi kitų žmonių vidiniu pasauliu. Kai kurie psichologai linkę neigiamai žiūrėti į jaunuolio autorefleksiją, matydami joje saviizoliacijos, pasiraukimo iš tikrovės į įsivaizduojamą svajonių pasaulį pavojų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!