„Jis yra retas ar net vienetinis atvejis. Gyvendamas civilizuotoje visuomenėje jis rado gyvenimo prasmę tarsi gyvendamas gamtos širdyje… Jis išlaikė savo sielą tokią nepažįstamą, nežinomą ir tyrą, kaip Adomo, ką tik atvėrusio savo akis į šviesą…“ Tokiais žodžiais Verleną apibūdina Jules Lemaitre, kuri priklausė kritikų kategorijai, sugebėjusiai tarp visų Verlaine supusių šiukšlių, pamazgų ir nuopolių labai ryškiai įžvelgti švytinčią ir spindinčią poetinę asmenybę, ar pagaliau žmogų - gyvenimo vėtrų blaškomą, tačiau radusį kelią jei ne į normalų gyvenimą, tai bent jau į tikrąjį savąjį aš.
Galbūt daugelis tik šiaip varčiusiųjų ar skaitinėjusių Verleno poeziją nesugebėjo aptikti to standartinio įsivaizduojamo tikro poeto vidinio pasaulio, kuris banaliai pasireikštų poezijoje išliejamomis vidinėmis kančiomis, kontempliacija, skausmu ir dramatiškumu. Probėgšmais skaitomos Verleno eilės toli gražu to neprimena – skambi, idealiu ritmu išsiliejanti eilėraščio materija sukelia vėjavaikiškumo, nerūpestingumo, gal netgi linksmumo pojūtį. Be abejo, daugumas kritikų pripažįsta, jog Verleno poezijoje nederėtų ieškoti visiems taip reikalingos gyvenimo prasmės ar šiaip artimų paprastam žmogui vertybių. Jų teigimu Verleno poezija unikali būtent savo forma, muzikalumu, ritmingumu, skambumu – tuo, kas aukštyn kojomis apvertė nuobodžia prancūziškąją poetikos tradiciją.
Tačiau paskaičius Verleno eiles gerokai atidžiau, mažų mažiausiai galima suvokti, jog tai kažkas daugiau nei lunatiški tauškalai. Nors ir ne todėl yra vertinama šio legendomis apipinto ir prancūzų bohemos verpetuose įsisiūbavusio poeto kūryba, tačiau čia išties nesunku aptikti liūdną, likimo skaudžiai išjuokto daug patyrusio ir išgyvenusio žmogaus, asmenybės istoriją, gyvenimą, ar tiksliau tai, kas iš jo liko...
Liūdnai liūliuodamas šalia srovens.
Blyški ir iškilminga tu esi
Naktie svajinga tos vasaros sunkios,
Tyla neiškioš aplinkos,-
Tačiau romantiška, paslaptinga ir teigiamos melancholijos kupina atmosfera – tik fonas skaudžiai ir ko gero taip jau niekad ir nebeišsprendžiamai gyvenimo dramai – žmogaus širdis skirta mylėti, tačiau ne tik meilė, bet net ir menkutė gyvenimo harmonija dabar tebėra tik iliuzija, svaja ir ta pati paskendusi migloje, vadinasi, šie du palaimingo gyvenimo kertiniai akmenys ne...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!