Orientacinio sporto įtaka vaikui

ĮVADAS Orientavimosi sportas (OS) – tai sporto šaka, kur varžybų dalyvis, naudodamasis žemėlapiu bei kompasu, stengiasi per trumpiausią laiką įveikti trasą su vietovėje esančiais kontroliniais punktais (KP). (Stonkus S., 2002) Išskirtinai OS negu kitos sporto šakos reikalauja didesnį dėmesį skirti sportininko savarankiškam pasiruošimui. OS ugdosi savarankiškumas, ryžtingumas, savireguliacija, užsispyrimą siekiant tikslo, ugdo gebėjimą valdyti save produktyviai ir tiksliai mąstyti esant dideliems fiziniams krūviams. Pasak S. F. Zubovičiaus “vaikai, kurie užsiiminėja OS reguliariai, pastebimi geri rezultatai, tai geresnis gebėjimas suvokti aplinką, gera nuotaika. Vaikai tampa drausmingesni bei labiau susikaupę, žvalūs, darbingi”. (Mertinas J., Kireilis S., 1993). Sudominti vaiką ir jį išlaikyti sporte yra trenerio kantrybės, takto, vaizduotės gebėjimas. Vaikai domisi viskuo, kas įdomu, nemonotoniška, todėl kiekviena treniruotė turi būti ypatinga, savita, reikšminga. Tai nereiškia, kad kiekvieną treniruotę vaikas išmoktų kažką naujo , o seną pamirštų. Jis turi tobulėti ir kaip žmogus ir kaip sportininkas. Ypač OS. Vaikas turi jausti, kad juo rūpinasi bei tai, kad jis jaustųsi saugus. Reikia kad kiekvienas pajustu malonumą ir matytų savo laimėjimus. Reikia labai girti vaiko norą, stengimąsi labiau negu pasiektus rezultatus, skatinti pasitikėjimą savo jėgomis ir draugiškumą. OS svarbu pabrėžti vaikams, kad klaidos – ne tragedija, o kelias į tobulėjimą. NUO 8-9 m. vaikai žaisdami susipažįsta su žemėlapiu, 10-12 m. vaikai bando imtis orientavimosi technikos įsisavinimo. Patyrę treneriai mano, kad geriau daug ilgiau daryti paprastus pratimus, negu anksti pradėti sudėtingus. (Bartkevičienė,A., 2002). Manau, vaikas turi siekti savo tikslo, kurį treneris padeda įgyvendinti. Svarbu mokant vaiką pabrėžti , esant nesėkmei, kad blogas yra ne jis, o tik jo veiksmas, laikysena ar kt. Treneriui nereikėtu labai persistengti ir OS technikos už vaiką atlikti viską – taip atimtumėt iš vaiko galimybę kauptis patirties, daryti savo sprendimus. Tie žingsneliai, kurie suaugusiam yra maži, vaikui – dideli. Jei jis sugeba susikaupti, padaryti kažkokią užduotį, įveikti nežinomybės baimę, tai ateityje išmoks įveikti ir daug sudėtingesnes situacijas. Vaikas turi nebijoti išbandyti naujoves, bet tam jį reikia paruošti. Tikimybė, kad pasiseks yra, kai vaikas tiki savo jėgomis daugiau, nei tada, kai iš anksto buria sau nesėkmę galvodamas, jog negali kažko padaryti. Trenerio ar mokytojo uždavinys ir yra išaiškinti, kad gyvenime nėra klaidų – tik pamokos. Teigiamas savęs vertinimas – tai greičiau nustatymas ieškoti išeities iš nepalankios situacijos ir pasitelkus savo ryžtą bei patirtį, stengtis ją įveikti. 1. Orientacinio sporto istorija Lietuvoje 1960 – 2001 1960 Orientacininkai pradėjo trasas bėgti po vieną 1961 Pirmos oficialios stipriausiųjų OS varžybos /Grabuciškės/ nugalėjo G.Juška. Mačas Vilnius - Kaunas /Trakų apyl./. Įkurta tarptautinė OS federacija /Kopenhaga/ 1962 Pirmos Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmenybės /Palūšė/. 1963 Lietuvos komanda I-ųjų Sąjungos pirmenybių laimėtoja. Individuliai: I - V.Štarolytė, II - M.Gausmanaitė, III - G.Juška. Išleista pirmoji knyga - R.Darškus, K.Monstvila. Orientacijos sportas. 1964 Pirmą kartą Pabaltijo studentų pirmenybės vyko Lietuvoje /Trakai/. M.Gausmanaitė-Jadenkienė tapo Pabaltijo čempione 1965 Lietuva laimėjo Pabaltijo mačą. V.Aliulytė trečia sąjunginėse varžybose 1968 Įvyko pirmosios moksleivių daugiadienės varžybos 1972 Įvyko pirmasis Lietuvos - Latvijos orientacininkų mačas. Surengtos pirmos masinės OS varžybos. 1978 OS pervestas Sporto komiteto žinion. Įsikūrė OS federacija. Pirmasis federacijos pirmininkas - G. Tuleika 1979 Įkurta pirma Lietuvoje VJOSM Kaune. Direktorius Č.Paliulionis 1985 Kūno kultūros institute atidaryta OS specializacija 1989 Vilniuje vyko Sąjungos čempionatas. Lietuvos komanda laimėjo pirmą vietą. Sąjungos 1990 Aukštadvaryje vyko pirmos “Tako” daugiadienės varžybos 1991 Rugsėjo mėn. Lietuva tapo IOF nare.LOSF būstinė perkelta į Kauną. 1992 Beveik tūkstantis Lietuvos orientacininkų varžėsi Švedijoje. Pirmą kartą Lietuvos komanda slidėmis dalyvavo pasaulio OS čempionate Prancūzijoje. Lietuvos kurčiųjų komanda dalyvavo Europos čempionate. Estafetėse moterys buvo antros. Pirmą kartą vyko neįgaliųjų žmonių varžybos /Vingio parkas/ 1993 Pirmą kartą Lietuvos komanda dalyvavo vasaros pasaulio čempionate JAV 1994 Lietuvos vasaros čempionate naudotas kompiuteriu braižytas žemėlapis. Lietuvos komanda dalyvavo pasaulio kariškių čempionate. Lietuvos moterys užėmė trečią vietą. R. Mikaitis išrinktas IOF tarybos nariu. 1995 N. Šulčys Pasaulio taurės varžybose laimėjo šeštą vietą 1996 Lietuvoje vyko pasaulio taurės 1 etapas. E.Voveris buvo penktas. Pirmą kartą panaudotas elektroninis /Regnly/ žymėjimas. Federacijos prezidentu išrinktas A.Sysas. Europos kurčiųjų čempionate T.Kuzminskis laimėjo du, o A.Kubaitis ir K.Remeika po vieną aukso medalius 1997 Baltijos šalių žaidynės vyko Vilniuje. Pirmi - S.Ambrazas, moterų ir vyrų estafetės 1998 N.Šulčys pasaulio orientavimosi su slidėmis vicečempionas sprinte. Atgaivintose SELL žaidynėse Estijoje nugalėjo V.Tilūnas, trečia buvo D.Alšauskaitė 1999 Pasaulio čempionate Škotijoje Lietuvos komandos užėmė 6-as vietas estafečių SELL žaidynių programoje Kaune vyko OS varžybos 2000 Pasaulio kariškių čempionate Lietuvos moterų komanda /I.Sargautytė, V.Rudzenskaitė, D.Alšauskaitė, A.Misiūnaitė/ laimėjo pirmą vietą. Pirmą kartą Europos čempionate dalyvavo Lietuvos komanda G.Voverienė užėmė penktą vietą. S.Krėpšta tapo Europos jaunučių čempionu. Lapkričio 18d. paminėtas Lietuvos OS 40-tis. Dalyvavo virš 150 OS gerbėjų 2001 Lietuvoje vyko Pasaulio veteranų čempionatas. V.Rudzenskaitė ir V.Armalis tapo čempionais. Ieva Sargautytė Pasaulio jaunimo čempionate laimėjo sidabro medalį. Pasaulio žaidynėse Japonijoje Lietuvos komanda /Vilma Rudzenskaitė, Svajūnas  Ambrazas, Giedrė Voverienė, Edgaras Voveris/ mišriose estafetėse laimėjo sidabro medalį. Olimpiniu kurčiųjų čempionu tapo T.Kuzminskis. (www.losf.lt, 2007). 2. Orientavimosi sporto treniruotės su vaikais Vaikų treniruotės turi būti pritaikytos priklausomai nuo jų amžiaus ypatybių, kiek tik įmanoma panaudojant žaidimą. Labai svarbus yra 7-8 metų amžius. Šiame amžiuje reikia pasinaudoti vaikų sugebėjimu mėgdžioti, įjungti į žaidimus ko daugiau koordinacijos pratimų: pusiausvyros, ritmo, reakcijos lavinimo, orientavimosi miške ir salėje. Tokios visapusiškos treniruotės tęsiamos ir su 9-12 metų vaikais. Šio amžiaus vaikai supažindinami ir apmokomi technikos pagrindų, vystomos pagrindinės plaukimo, bėgimo, šuolių motorinės savybės. Brendimo laikotarpiu, dėl fizinio būvio ir nervinės veiklos neatitikimumo, yra sunkiau vystyti koordinacijos ir judesio įgūdžius. Šiuo laikotarpiu tęsiamos visapusiškos fizinės treniruotės, toliau mokoma orientavimosi technikos pagrindų, o kartu pradedama vystyti jėga ir ištvermė. Remiantis tyrimų duomenimis, dar negalima tiksliai nustatyti, kokiose sporto šakose 12-14 metų vaikai pasiektų didžiausio meistriškumo. Todėl šio amžiaus vaikams geriausia išbandyti save įvairiose sporto šakose ir treniruotis toliau, nekreipiant dėmesio į sportinius pasiekimus. Prievarta yra neteistina. Šio amžiaus vaikai greitai pailsi, todėl reikia treniruotis iki nuvargimo ir nereikia daryti ilgų poilsio pertraukų. (Smalinskas J. Ir kt., 1987). Brendimo laikotarpiu mergaitės ir berniukai gali treniruotis kartu. Mergaitės subręsta anksčiau, todėl su jomis galima pradėti sunkesnes treniruotes, tačiau būtina tobulinti individualius gebėjimus. Treneris turi užsiimti ne tik vaikų fiziniu rengimu, bet ir suprasti, kad vaikai be sporto turi dar daug kitų interesų ir poreikių, tarp kurių yra ir socialiniai poreikiai bei saugumas. Saugumas remiasi taisyklėmis ir normomis. Orientavimosi sporte taisyklės paprastos. Svarbu, kad vaikai iš pat pradžių žinotų, jog kolektyvinis bėgimas (bendradarbiavimas), sekiojimas ir kt. – prieštarauja normalioms elgesio normoms. Sąžiningumas varžybose, teigiamas tėvų, mokytojų, trenerio pavyzdys vaikus auklėja. “Mokinys daro ne tai, ką tu jam sakai, o tai, ką tu pats darai”. Sportą vaikai pasirenka ne tik dėl varžybų, bet ir iš draugystės, malonumo. Mokyti vaikus reikia taip, kad kiekvienas pajustų malonumą ir matytų savo laimėjimus. Švedijoje sukurtas orientavimosi sporto mokymo pedagoginis modelis: “miško įgūdžių metodas”. Jis pagrįstas tokiais principais: ◦ iki 8-9 metų – svarbiausia daug bėgioti, šuoliuoti. Visa tai reikia daryti miške. ◦ nuo 8-9 metų vaikai žaisdami susipažįsta su žemėlapiu. ◦ 10-12 metų vaikai labai imlūs orientavimosi bazinės technikos įsisavinimui ir gali pasiekti 3 skalės laiptelį (kelių rinkimasis, kompaso naudojimas, tikslus orientavimasis trumpuose nuotoliuose). ◦ brendimo laikotarpiu mokomasi orientavimosi technikos elementų ir jau 13 metų vaikai gali pasiekti 5 ir 6 skalės laiptelius (nacionalinio lygio varžybos). (LOSF, 2003) Reali kondicinė treniruotė pradedama po brendimo laikotarpio, bet visapusiškas judesių lavinimas ir lankstumo vystymas būtinas visą laiką. Tai viena iš silpniausių orientacininkų pasiruošimo pusių. Orientavimosi sportas skirstomas į vasaros ir žiemos, miško ir parko, bėgte, su slidėmis, su dviračiais, su automobiliais, taip pat orientavimasis neįgaliems žmonėms, su baidarėmis ir net povandeninis orientavimasis. Visa tai galima suskirstyti ir pagal varžybų rungtis: super sprintas, sprintas, klasika, maratonas, estafetės, pasirinktinai, pagal markiruote. Distancijos sportininkams taip pat gali būti įvairios, ilgis ir sudėtingumas priklauso nuo sportininko lyties ar amžiaus. (Mertinas J., Kireilis S., 1993). 3. Orientavimosi sporto treniruotės nuoseklumas Susipažinimas – mėginimas – treniruotė – testai žinomoje vietovėje – testai nežinomoje vietovėje – varžybos. (LOSF, 2003) Šis metodas grindžiamas laiptiniu mokymu, susidedančiu iš įvairių orientavimosi elementų. Mokymo eilė yra tokia, jog pagrindiniai įgūdžiai sudaro svarbiausius laiptelius. Svarbu neperšokti laiptelių, “nelipti” ant kito, neišmokus, neįveikus prieš tai buvusio įgijus tam tikro elemento reikiamą lygį, įgūdžiai testuojami. Labiausiai paplitusi klaida – vienu metu mokyti daug elementų. Jeigu kas nors išmokstama žinomoje vietovėje, tai ir testai atliekami tokioje pat vietoje, o tik po to mokomasi kitoje vietovėje, ir vėl ten testuojama. Tiktai po to galima dalyvauti varžybose, panaudojant išmoktus metodus, elementus. Daugelis jaunų vadovų žino, kaip organizuoti pradedančiųjų mokymą ir gali kiekvienais metais treniruoti daug pradedančiųjų. Deja, dažnai tuo viskas ir baigiasi. Meistrams yra daug treniruočių. O ką daryti su vidutinio meistriškumo sportininkais? Naudojant laiptinį metodą, jūs galėsite organizuoti prasmingas treniruotes, apmokydami vaikus vis sudėtingesnių orientavimosi elementų, užpildydami tą skirtumą tarp pradedančiųjų ir elito. O tie, kurie pradėjo vėliau treniruotis, dar galės pavyti anksčiau pradėjusius. (Startauskas A., 1987) 1 lentelė Laiptinis metodas treniruotėms 6 lygis Sudėtingi kontroliniai punktai. Atstumo matavimas dvigubais žingsniais. Ilgi bėgimo keliai tarp KP ir nuo „rakto“ iki KP. 5 lygis Taisyklingas technikos naudojimas, priklausomai nuo sąlygų. Reljefo skaitymas, bėgant varžybų greičiu. Kelias per kontrolinius-taškinius orientyrus. 4 lygis Smulkaus reljefo skaitymas. Orientavimasis stambiose reljefo formose. Horizontalių supratimas. 3 lygis Tikslus orientavimasis trumpuose atstumuose. Grubus orientavimasis ilguose atstumuose esant stabdantiems orientyrams. Paprasto kelio rinkimasis. 2 lygis Orientavimasis trumpuose atstumuose su stabdančiais orientyrais. Trumpiausi keliai, kampų kirtimas. Objekto atpažinimas nuo takelio. KP, esančio matomumo ribose, nuo linijinių orientyrų sudarymas. 1 lygis Orientavimasis takeliais, šalia atskiro takelio. Žemėlapio spalvos. Pagrindiniai sutartiniai ženklai. Žemėlapio orientavimas vietoje. Pradinis lygis Žemėlapio supratimas. Žemėlapio orientavimas. Pripratimas prie miško. Sudarė darbo autorius Pastaraisiais metais pamažu pradėjo keistis ir mūsų visuomenės požiūris į kūno kultūros reikšmę žmogui ir visuomenei. Taigi orientavimosi sportas, kaip sporto šaka gali pritraukti vis daugiau jaunu ir pagyvenusių žmonių. Orientavimosi sporto privalumas yra masiškumas. Ši sporto šaka gali pasiūlyti ne tik aukšto lygio varžybas patyrusiems sportininkams, bet ir masinius renginius eiliniam piliečiui. Kiekvieną rudenį ir pavasarį didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra rengiamos masinės varžybos, kuriose gali dalyvauti visi norintis. Žiema ir vasarą yra rengiami “Sportas visiems” renginiai į kurių programą yra įtrauktas orientavimosi sportas. (žiūrėti 2 lentelę). Be to, orientavimosi sportas yra patrauklus tuo, kad nereikalauja didelių materialinių išlaidų, tereikia turėti kompasą, sportinę aprangą ir norą varžytis. Treniruotėms nereikia nuomotis salių ar maniežo, orientacininkai treniruojasi miškuose, parkuose kitaip sakant gamtoje. Šis sportas kaip ir daugelis kitų sporto šakų ugdo visapusišką asmenybe, skatina užsiminėti aktyvia sportine veikla ir stiprina sveikatą. Žmonės užsiminėdami šiuo sportu praleidžia daugiau laiko gamtoje, kvėpuoja grynu oru ir gauna teigiamų emocijų. (Bartkevičienė,A., 2002). 2 lentelė Lietuvos orientavimosi sporto federacijos ir sporto visiems renginių dalyvių skaičiaus dinamika 2005-2006 m. Sporto varžybų dalyvių skaičius Sporto visiems renginių dalyvių skaičius 2005 m. 2006 m. Skirtumas 2005 m. 2006 m. Skirtumas 6310 6380 70 12740 14820 2080 Sudarė darbo autorius Augant pragyvenimo lygiui Lietuvoje ir nedidėjant finansavimui ateityje gali būti sunku rengti masinius renginius ir sporto varžybas. Taigi, jeigu mažės orientavimosi sporto varžybų, šio sporto populiarumas gali labai sumažėti. Aktualiausia šiuo metu problema – sparčiai didėjantys emigracijos tempai, ko pasėkoje daugelis sportininkų, sporto specialistų (ypač jaunų žmonių) palieka šalį ieškodami geresnio pragyvenimo šaltinio užsienyje. (Bartkevičienė,A., 2002) 4. Orientavimosi pradmenys 4.1. Testų dienas Uždavinys – nustatyti, koks besitreniruojančių vaikų lygis. Būtina žinoti pradinę būklę. Orientacininkai bėga keletą trumpų, įvairaus sudėtingumo trasų: jų sudėtingumas turėtų būti toks, jog kiekvienas sportininkas galėtu bėgti 2-3 trasose. Geriausia paruošti keturių tipų trasas. Dėl to visus dalyvius bus galima suskirstyti į grupes pagal pajėgumą. (LOSF, 2003). Taip pat galima išaiškinti sportininkų pajėgumo skirtumus grupėje. Žemiau pateikiamas šio testo pavyzdys: D – bėgimas keliukais, atsakant į pateiktus klausimus, E – bėgimas “linija” su klaidingais KP, F – menkesnio lygio, nesudėtingas orientavimasis su stabdančiais orientyrais. (LOSF, 2003). 4.2 Treniruočių laikotarpio organizavimo pavyzdys Uždavinys. Bėgimo – kertant kampus ir trumpų bėgimo atkarpų per tankų kelių tinklą – tobulinimas. Orientyrų, esančių šalia kelio, skaitymas ir keliose jų esančių KP suradimas. Tam grupė surenkama į vieną vietą, patikrinama, ar visi yra. Po to pateikiama būtina informacija, ypač tiems, kurie į pratybas atėjo pirmą kartą. Pratybos. Reikia atvykti su grupe į starto vietą (pažymėta ) ir kartu keliauti toliau. Reikia paaiškinti užduotį: trumpus nuotolius eiti tiesiai, pasinaudojant stambiais orientyrais arba keliukais. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žemėlapis būtų tapatinamas su vietove, kad grupė keliautų teisinga kryptimi. Ėjimo tikslas – tikras startas (pažymėta) .Iš šio starto vaikai bėga į mišką individualiai – dalis pagal laikrodžio rodyklę, dalis – prieš. Vienas vadovas turi eiti į kontrolinį punktą, pažymėta trikampiu, kuris yra trasos viduryje. Jo tikslas išskaidyti susidariusias grupeles trasoje. 4.3. Praktinės pratybos Visiems susirinkus, daromas apšilimas. Tuomet grupė skirstoma į pogrupius. Kiekviena grupė turi turėti pavadinimą. Pogrupių vadovai supažindinami su užduotimi teoriškai ir praktiškai. Pratybos baigiamos bėgimu ristele. Baigus trasą, ne ilgoje keliuko dalyje turi būti paruoštos lentelės, kuriose nurodyti baigiamosios treniruotės dalies pratimų pavadinimai. Šie pratimai atliekami finišavus. Treniruotėje galima naudoti kad ir tokias užduotis: 1. „Žvaigždutė“. 2. Ėjimas, bėgimas paskui vadovą, kuris eina trumpiausiu keliu arba „linija“ su klaidingais punktais. 3. Variantų rinkimas ir jų analizė treniruotės metu. (Baginskas M., 2000). 4.4 Žaidimai miške Pagrindinis tikslas. Kaip ir plaukimo mokyklose, pirmiausiai vaikai pripratinami prie vandens, taip ir orientaciniame sporte reikia vaikus pripratinti prie miško, kad jie jaustųsi jame laisvai, jo nebijotų. Tai daroma žaidžiant įvairius žaidimus miške. Žaidimai su kamuoliu. Galima pažymėti nedidelę aikštelę retame miške. Aikštelės ribose turi būti medžių ir krūmų. Su kamuoliu miške galima žaisti žaidimą panašų į tinklinį. Miško futbolas. Miške reikia pažymėti dvejus vartus ir tegul vaikai žaidžia futbolą. Nebūtina laikytis visų futbolo žaidimo taisyklių. Svarbu, kad būtu žaidžiama sąžiningai. 4.5. Krypties nustatymas ir išlaikymas Tikslios bėgimo krypties nustatymas ir jos išlaikymas – vienas pagrindinių orientavimosi sporto technikos elementų, kuris turi būti lavinamas nuo mažų dienų ir nuolat kartojamas. Pačios didžiausios , šiurkščiausios klaidos trasose padaromos bėgant klaidinga kryptimi. Todėl orientacininkas privalo mokėti bėgti tiksliu azimutu, išlaikyti norimą bėgimo kryptį pagal kompaso rodyklę – bėgti taip vadinamu „grubiu“ azimutu, orientuotis ir bėgti pagal saulę. Pratybos su kompasu. Reikia išmokinti vaiką nustatinėti kryptis ir jomis bėgti. Pirmiausia – reikia parodyti. Įsiruošiama treniruočių aikštelė atviroje vietovėje, maždaug 20x20 m. plote. Reikia nupiešti aikštelės schemą. KP – prizmės. Schemoje žemėlapyje pažymimi tik KP ir šiaurės-pietų linija. (Baginskas M., 2000). Pradžioje išmokinama susiorientuoti schemoje be komposo, pagal kryptis, o po to, naudojantis kompasu, eiti į kontrolinius punktus. 5. Įvairūs krypties nustatymo ir išlaikymo pratimai I. A.Išvardinti visas kryptis. B.Pagal žodį „ėdžios“ suorientuoti ir išvardinti kryptis C. Diktuojamos įvairios kryptys – Š; V; P; R; ŠV ir t.t. Iš taško 0 reikia nubrėžti kryptis: 1. naudojantis kompasu 2. iš atminties D. Pagal kokius orientyrus nustatoma šiaurės kryptis (skaičiai, raidės, ženklai ir t.t) II. A. Pagal skaičius nustatyti, kur šiaurė. B. Kur ir kodėl proskynų susikirtime taip ženklinimą. III.A. Suorientuoti korteles pagal šiaurę. B. Kokie orientyrai nusako šiaurės kryptį. IV. A. Sutapatinti laužtines atkarpas su šiaure, kiekvieną atskirai. B. Sutapatinti atkarpos šiaurę su „balto“ žemėlapio (vietovės) parodant bėgimo kryptį (nuo A iki B ir t. t.) V. A. Atsižymėjimas bėgant skirtingomis kryptimis grįžtant į pradinį tašką, pvz.: 1. A-1-A; A-2-A; 2. A-5-A; A-8-A; 3. A-2-7-A B. Treniruotės vykdomos salėje, miško aikštelėje. Tikslas: tobulinti atsižymėjimo techniką bei krypties nustatymą ir išlaikymą. VI.A. Sutapatinti atkarpą pagal raides. B. Parodyti bėgimo kryptį (Baginskas M., 2000). IŠVADOS Valstybinė kūno kultūros ir sporto politika yra orientuota į palankių sąlygų sudarymą jaunuolio asmenybės formavimuisi, kad jis susidarytų tinkamas socialines nuostatas kūno kultūros vertybių atžvilgiu, jomis vadovautųsi ir vis siektų tobulėti; taip pat į vyresnio amžiaus žmonių skatinimą užsiiminėti aktyvia fizine veikla, sveikai gyventi; į talentingų sportininkų atrankos vykdymą, gabiausiųjų ugdymą bei rengimą svarbiausioms tarptautinėms sporto varžyboms, kad gerais sportiniais rezultatais garsintų šalies vardą ir kurtų teigiamą Lietuvos valstybės įvaizdį. Nesikeičiant valstybinei kūno kultūros ir sporto politikai, Lietuvos orientavimosi sporto federacijai yra sudaromos palankios sąlygos įgyvendinti plėtotės programą. Tačiau, kaip nebūtu gaila, dėl mažo darbo užmokesčio tik nedidelė dalis sporto specialistų, baigusių šalies aukštąsias mokyklas, dirba pagal specialybę. Todėl pamažu trenerių-sporto mokytojų kontingentas sensta ir ateityje jų trūkumas gali būti itin jaučiamas. Aktualiausia šiuo metu problema – sparčiai didėjantys emigracijos tempai, ko pasėkoje daugelis sportininkų, sporto specialistų (ypač jaunų žmonių) palieka šalį ieškodami geresnio pragyvenimo šaltinio užsienyje. (Bartkevičienė,A., 2002) Tai labai sportiška ir įdomi sporto šaka. Tai sportas, kuris glaudžiai susijęs su gamta, ir galima sakyti, jog tai ekologiškai švarus sportas, kuris praktiškai atitraukia žmogų nuo civilizacijos savo paprastumu ir suartėjimu su gamta. Varžybos orientavimosi sporte gali vykti bet kokiu metu laiku: žiemą ir vasarą; bet kokiu paros metu: dieną ir naktį; bet kokiu oru; lyjant, pučiant vėjui, sningant; bet kokioje vietovėje: miške, kalnuose ar mieste. LITERATŪRA 1. Baginskas M. Išmok orientuotis: knyga ir 12 lapų priedas: užduočių rinkinys. – Vilnius, 2000. 2. Bartkevičienė,A. Sportinė atranka ir testų parinkimas orientavimosi sporte: magistro tezės. – Kaunas , 2002. 3. Lietuvos orientavimosi sporto federacija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!