Nuteistųjų autoagresijos pataisos įstaigose motyvacija ir prevencijos galimybės

P R A T A R M Ė Savęs žalojimas laisvės atėmimo vietose yra dažnas reiškinys. Galima samprotauti, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kaip elgtis su savo kūnu ar sveikata. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kokia turi būti vidinė žmogaus būsena, paskatinusi pasiryžimą luošinti save, kęsti skausmą, užsitarnauti agresyvaus ar sunkiai kontroliuojamo nuteistojo etiketę. Pabandykime įvertinti dezorganizuojančią moralinę žalą pataisos įstaigos mikroklimatui, reabilitacinio darbo tikslams, o taip pat lėšas, laiką, specialistų pastangas, investuojamas teikiant medicininę pagalbą ir įveikiant kitas į save nukreiptos agresijos pasekmes. Taigi, autoagresijos prevencija įkalinimo įstaigose yra aktualus penitencinės sistemos darbuotojų uždavinys. Tačiau autoagresijos reiškiniai įkalinimo įstaigose nėra pakankamai ištyrinėti. Nėra empirinių tyrimų apie savęs žalojimo motyvus Lietuvos įkalinimo įstaigose, apie konfliktines situacijas, į kurias patenka autoagresantai, trūksta informacijos apie autoagresijos būdus ir mechanizmus. Trūkstant moksliniais tyrimais nustatytų faktų ir dėsningumų, pareigūnai ir visuomenė vadovaujasi straipsniais žiniasklaidoje, papasakotomis istorijomis, asmeniniu patyrimu. Taip formuojasi stereotipiniai, supaprastinti vertinimai ir požiūriai apie savęs žalojimo motyvus, būdus ir pasekmes. Dažniausiai sutinkami du stereotipai, vertinant kalinamųjų ir nuteistųjų autoagresiją. Vienas iš jų yra požiūris, kad savęs žalojimas pataisos įstaigoje – būdas manipuliuoti aplinka, todėl tokį suimtųjų ar nuteistųjų elgesį įkalinimo įstaigoje reikia ignoruoti, kitaip tendencija stiprės, taps šantažu. Kitas paplitęs požiūris - save žalojama siekiant mirties, t.y. autoagresija – nepavykęs suicidinis bandymas, o autoagresantas - psichinis ligonis. Per daugelį darbo įkalinimo įstaigoje metų, stebėdama autoagresijos reiškinius, šio darbo autorė susidarė nuomonę, kad autoagresyviais veiksmais suimtieji ir nuteistieji įkalinimo sąlygose mažiausiai siekia mirties. Jų mirties pasirinkimas paprastai būna gerai iš anksto suplanuotas ir dažniausiai įvykdomas iki galo. Greičiau priešingai - autoagresyviais veiksmais, nukreiptais į savo kūno žalojimą, suimtieji ir nuteistieji siekia gyventi. (gal siekia patvirtinimo, kad gyvena?) Ir toliau – padėkos… Nepaisant autoagresijos dažnumo įkalinimo įstaigose ir aktualaus poreikio autoagresijos reiškiniai įkalinimo įstaigose nėra pakankamai išnagrinėti. Egzistuoja daug požiūrių į autoagresiją, kartais visai nepagrįstų, suformuotų ne moksliniais tyrimais, o straipsniais žiniasklaidoje, papasakotomis istorijomis ir pan. Tyrimų dėl autoagresijos vis dar mažai, kad galėtume teisingai įvertinti tokio elgesio motyvus. Mažai išnagrinėtos konfliktinės situacijos, į kurias pakliūna autoagresantas. Įkalinimo įstaigų pareigūnų nuomone, toks autoagresantų elgesys yra manipuliuojantis. Jų nuomone, tokį suimtųjų ar nuteistųjų elgesį reikia ignoruoti. Sureagavus į tokį elgesį, jis tik sustiprėja, kartojasi, pavirsta šantažu. Įprasta nuomonė, kad autoagresyvus elgesys yra vienas iš būdų nusižudyti (suicidinis bandymas). Per daugelį darbo įkalinimo įstaigoje metų, stebėdama šį reiškinį, darbo autorė susidarė nuomonę, kad autoagresyviais veiksmais suimtieji ir nuteistieji įkalinimo sąlygose mažiausiai siekia mirties. Jų mirties pasirinkimas būna gerai iš anksto apgalvotas ir, dažniausiai, įvykdytas iki galo. Darbo autorė, domėdamasi autoagresantų problemomis, susidarė paradoksalią nuomonę: autoagresyviais veiksmais, nukreiptais į savo kūno žalojimą, suimtieji ir nuteistieji, kartais net nesąmoningai, siekia GYVENTI. Reiškinys, kai žmogus žaloja save, yra dažnas laisvės atėmimo vietose. Mes galime sakyti, kad tai yra kiekvieno asmens pasirinkimas, kaip jis turėtų elgtis su savo kūnu ar sveikata. Tačiau koks turėtų būti žmogaus pasiryžimas ir siekiami tikslai, jeigu savo problemas ar vidinius psichologinius nesutarimus jis nusprendžia įveikti būtent tokiu būdu: kęsdamas skausmą, luošindamas save, užsidirbdamas agresyvaus ar sunkiai kontroliuojamojo etiketę. Tema aktuali tuo, kad autoagresijos reiškiniai įkalinimo įstaigose nėra pakankamai išnagrinėti. Egzistuoja daug požiūrių į autoagresiją, kartais visai nepagrįstų, suformuotų ne moksliniais tyrimais, o straipsniais žiniasklaidoje, papasakotomis istorijomis ir pan. Tyrimų dėl autoagresijos vis dar mažai, kad galėtume teisingai įvertinti tokio elgesio motyvus. Mažai išnagrinėtos konfliktinės situacijos, į kurias pakliūna autoagresantas. Įkalinimo įstaigų pareigūnų nuomone, toks autoagresantų elgesys yra manipuliuojantis. Jų nuomone, tokį suimtųjų ar nuteistųjų elgesį reikia ignoruoti. Sureagavus į tokį elgesį, jis tik sustiprėja, kartojasi, pavirsta šantažu. Įprasta nuomonė, kad autoagresyvus elgesys yra vienas iš būdų nusižudyti (suicidinis bandymas). Per daugelį darbo įkalinimo įstaigoje metų, stebėdama šį reiškinį, darbo autorė susidarė nuomonę, kad autoagresyviais veiksmais suimtieji ir nuteistieji įkalinimo sąlygose mažiausiai siekia mirties. Jų mirties pasirinkimas būna gerai iš anksto apgalvotas ir, dažniausiai, įvykdytas iki galo. Darbo autorė, domėdamasi autoagresantų problemomis, susidarė paradoksalią nuomonę: autoagresyviais veiksmais, nukreiptais į savo kūno žalojimą, suimtieji ir nuteistieji, kartais net nesąmoningai, siekia GYVENTI. Atlikdama tyrimą, nagrinėdama autoagresijos priežastis, autorė konsultavosi su Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicinos darbuotojais, kurie būna vieni iš pirmųjų autoagresantų pasakojimų liudininkais, jų bėdų klausytojais. Todėl autorė reiškia nuoširdžią padėką ilgamečiams įstaigos darbuotojams, konsultavusiems darbo autorę autoagresijos klausimais: Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriaus gydytojui psichiatrui Aleksandrui Makejevui ir gydytojui rentgenologui Aleksui Andriuškevičiui. Autorė reiškia pagarbą buvusiam Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui A  A Vidui Misevičiui, kuris daugelį metų ligoninės archyvui rinko autoagresantų panaudotas priemones savęs žalojimui bei kaip gydytojas chirurgas domėjosi šios kategorijos žmonių problemomis. Vidas Misevičius yra rašęs straipsnius bei kreipimusis į save žalojančius asmenis, aiškindamas tokio elgesio žalą sveikatai bei grėsmę gyvybei. “Nekritikuokite jų. Jie yra tokie, kokie būtume ir mes, patekę į panašias aplinkybes”. ( Linkolnas apie Pietų žmones) Į V A D A S Agresija nuteistųjų tarpe yra dažnas reiškinys. Agresija - tai yra priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas prieš kitus nuteistuosius, laisvės atėmimo vietų darbuotojus. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Tačiau yra agresijos rūšis, kuri būna nukreipta į save patį, tai - autoagresija. Psichologinės literatūros šaltiniuose ji dar vadinama savižala arba savinaika. Autoagresijos reiškiniai – aktuali penitencinio darbo problema, nes savęs žalojimo reiškiniai sudaro … proc. bendro traumatizmo ir … kartų dažnesni nei laisvėje. Autoagresija laisvės atėmimo sąlygomis apima įvairius veiksmus, nukreiptus prieš save, retai sutinkamus laisvėje: venų pjovimą, svetimkūnių rijimą bei jų kišimą po oda ar į kūno organus, dirbtinių flegmonų sukėlimą, įleidžiant į raumenis ar į kūno organus seilių, apsiplikinimus ir panašius veiksmus. Šiuo laikotarpiu nacionaliniai bausmių vykdymo teisės aktai yra derinami su tarptautiniais, ratifikuotais Lietuvoje teisės aktais. Labai svarbūs nagrinėjamu aspektu yra tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys įkalintųjų asmenų teisių užtikrinimą, garbės ir orumo išsaugojimą: pvz., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT). Nors nuo 2003 metų, įsigaliojus naujiesiems baudžiamiesiems įstatymams, autoagresijos atvejų įkalinimo įstaigose sumažėjo, tačiau tai gali būti tik laikinas reiškinys, susijęs su įkalintųjų statistikos pasikeitimais. Šio darbo temos pasirinkimo motyvas – poreikis įsigilinti į besižalojančių įkalintų asmenų problemas, nustatyti tokio destruktyvaus elgesio paskatas bei numatyti tokio elgesio prevencijos galimybes. Kokios priežastys skatina į nelaisvę pakliuvusius žmones žaloti save? Kas tai: paskutinė priemonė atkreipti į save dėmesį ar savivalė? Nebylus pagalbos šauksmas ar aktyvi reakcija į laisvės atėmimą? Kokia tikroji tokio elgesio motyvacija? Kas svarbiau autoagresijos prevencijai – užkirst kelius psichologiniam šantažui ar užtikrint tinkamą psichologinę ir medicininę pagalbą? Siekiant atsakyti į šiuos ir panašius klausimus ir buvo suplanuotas šis darbas. Tyrimo objektas – nuteistieji ir suimtieji šalies įkalinimo įstaigų autoagresantai . Tyrimo dalykas - autoagresyvaus elgesio motyvai, autoagresantų grupių charakteristikos. Tyrimo tikslas - nustatyti nuteistųjų ir suimtųjų asmenų autoagresijos pataisos įstaigose motyvus bei tokio elgesio prevencijos galimybes. Tyrimo uždaviniai. Siekiant tikslo, suformuluoti šie tyrimo uždaviniai: - Pateikti autoagresijos pataisos įstaigose sampratą, išnagrinėti autoagresijos formas bei mechanizmus. - Išanalizuoti medicininius statistinius duomenis ir kitus dokumentus bei įvertinti autoagresijos įkalinimo įstaigose dinamiką. - Atlikti empirinį autoagresijos motyvų tyrimą. - Įvertinti šiuo metu vykdomas nuteistųjų autoagresijos reiškinių prevencijos priemones bei pateikti pasiūlymus esamai situacijai gerinti. Hipotezės: 1. Nuteistųjų bei suimtųjų asmenų autoagresijos įkalinimo įstaigose motyvai yra įvairūs, bet dažniausiai tai yra būdas atkreipti dėmesį į savo problemas bei neišspręstus konfliktus. 2. Nuteistųjų bei suimtųjų asmenų autoagresijos prevencija įkalinimo įstaigose nėra aiškiai teisiškai reglamentuota, todėl tai sąlygoja įkalinimo įstaigų tarnybų neveiklumą dirbant su autoagresantais. Tyrimo metodai : 1. Literatūros šaltinių, dokumentų bei statistinių duomenų analizė. 2. Apklausos metodas anketavimo ir interviu būdais. 3. Sisteminės analizės būdas ?ar tai koks specialus metodas, ar jis gali būti priskirtas žemiau esančiam? buvo sugrupuoti jauni (iki 29 metų) nuteistieji autoagresantai ir nustatytas jų elgesio viktimiškumas. 4. Matematiniai duomenų apdorojimo metodai. Pirmojoje darbo dalyje analizuojamos autoagresantų ir autoagresijų sąvokos, jų formos bei įrankiai, aptariama autoagresijos įkalinimo įstaigose statistika bei dinamika. Atskiras skyrelis yra skiriamas jaunų autoagresantų viktimiškumo analizei. Antrojoje dalyje pristatomi ir aptariami empirinio autoagresijos motyvų tyrimo rezultatai, jų pagrindu formuluojamos tam tikros išvados. Trečiojoje darbo dalyje yra aptariami tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai, kurie reglamentuoja darbą su save linkusiais žaloti asmenimis, vertinamas autoagresijų prevencinės veiklos efektyvumas. Pagrindinės sąvokos: jas reikia apibrėžti, nurodant, kuo remiesi (pvz., autorius, ar žodynas), lentelės nereikia Įkalinimo įstaiga - izoliatorius, areštinė-daboklė, kalėjimas, pataisos namai, laisvės atėmimo vietų?ligoninė Nuteistieji ir suimtieji - Agresija - Autoagresija - Autoagresantas - Svetimkūnis - 1. AUTOAGRESIJOS ĮKALINIMO ĮSTAIGOSE CHARAKTERISTIKA 1.1. Autoagresijos samprata Šiuo metu dauguma autorių, apibūdindami agresiją, atsižvelgia į du pagrindinius kriterijus – žmogaus ketinimus ir jo veiksmų pasekmes. Agresija, kaip teigia autoriai A. Suslavičius ir G. Valickas, tai toks elgesys, kuris nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti kokią nors kitą žalą (tiek fizinę, tiek psichologinę).1 Agresija – (angl. aggression) – 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir net fiziniu smurtu. Ji gali būti tiesioginė, t.y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė – dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės yra linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe;2 2) pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti;3 3) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis; įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save; poreikis nuolat gintis.4 Psichologė Maria Fiurst knygoje “Psichologija” agresiją nagrinėja keliais aspektais. Autorė pamini agresija vadinamus veiksmus: užsispyrimą, įniršio priepuolį, plūdimąsį, įžeidinėjimą, baudimą, vogimą, daiktų laužymą, antausius, badymą peiliu, šaudymą, žudymą, šantažą, riaušes. M. Fiurst teigia, kad agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Tarkim, jei matoma, kad agresyvūs veiksmai atneša norimą rezultatą, to išmokstama veikiant pakaitiniam pastiprinimui. M. Fiurst pabrėžia, jog agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose. Tai aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala. Zigmundo Froido nuomone, agresija – įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Lytinio instinkto tikslas – palaikyti gyvybę, juo siekiama nuslopinti lytinę įtampą, o mirties instinktas siekia panaikinti bet kokią įtampą, taigi ir paties gyvenimo sąlygotą įtampą. Pasak Z. Froido, mirties instinktas susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia agresija ir destrukcija. Konradas Lorenzas veikale “Agresija. Vadinamasis blogis” palygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais, žmonių agresiją su gyvūnų agresija. Mokslininkas J. Dollardas pateikė savo hipotezę, jog agresija visuomet yra frustracijos – nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus – padarinys. Visoms šioms koncepcijoms bendra tai, kad jos agresijai priskiria įtampą mažinantį, vadinamąjį katarsio efektą, tai yra agresija laikoma nusiraminimu, tuo ji ir patenkinama. Tai patvirtina ir Berkowitz (1993), jog agresija yra ne tik tyčinis siekimas kam nors pakenkti, bet jos dėka įmanomas intelektualinis pasiekimas, nepriklausomybės išsikovojimas. Nors mokslinėje literatūroje gausu atliktų agresijos tyrimų, vis dėl to agresijos sąvoka nėra visiškai tiksli ir neapima visų šio daugialypio reiškinio aspektų. R. A. Baron ir D. Richardson (1994) agresijos sąvoka buvo bandoma įvertinti šį reiškinį kiek įmanoma plačiau: “Agresija yra bet kurio elgesio forma, turinti tikslą pakenkti ar sužeisti bet kokią gyvą būtybę, kuri yra motyvuota išvengti tokio elgesio”. Čia svarbiausi išryškėję aspektai: ◦ agresija apibūdinama kaip žalą darantis veiksmas; ◦ viena iš būtinųjų sąlygų – noras pakenkti; ◦ auka, kurios atžvilgiu vykdoma agresija, laiko “žalą darantį veiksmą” nepageidaujamu; ◦ yra svarbus pats ketinimas pakenkti ir kiti motyvai yra antraeiliai.  Tačiau yra agresijos pasireiškimo būdai, kai įtampa, įniršis, neviltis ar neapykanta yra nukreipta į save. Tai autoagresyvus elgesys. Auto [ gr. autos – pats] pirmoji sudurtinio žodžio dalis, reiškianti savo, savas, savaiminis, automatinis. Auto  agresija – asmens agresija prieš save.5 “Autoagresija (autoaggression – vok.) – tai prieš save patį nukreipti destruktyvūs impulsai ir elgsena. Jų gaištis arba nesugebėjimas išlieti agresiją išorėn gali nukreipti agresyvius impulsus į save patį”.6 Autoriai Tomas Auchter ir Laura Viviana Strauss teigia, kad autoagresyvus elgesys reiškiasi savinaika (selbstverletzung – vok.) – save žalojančiu elgesiu. Būna slaptų susižalojimų (pavyzdžiui, dirbtinis ligos ar ligos simptomų sukėlimas) ir atvirų susižalojimų (pavyzdžiui, įsipjovus, apsideginus ir pan.). Žmonės dažniausiai žalojasi patyrę vidinę tuštumą, įtampą ar nusivylimą. Kitais atvejais susižalojęs (pavyzdžiui, pamatęs plūstantį kraują) žmogus ima suvokti, kad yra gyvas, kad egzistuoja, atsikrato įtampos (neretai ir minties apie savižudybę), dar labiau sustiprėja jo savasties pojūtis. Šiuo požiūriu, kaip tai nebūtų paradoksalu, žmogus žalodamasis saugo save ir savo gyvybę. Kartais nustatoma, kad save žalojantis asmuo yra patyręs smurtą. Žaloti save gali pastūmėti ir nesąmoningas poreikis būti nubaustam .7 Laisvojoje Wikipedijos enciklopedijoje šis elgesys vadinamas savižala.8 Savižala – tikslinis savęs žalojimas (nesiekiant nusižudyti).Dažniausiai tai daroma siekiant nusiraminti, susikontroliuoti, ar iš neapykantos sau. Tam tikslui naudojami įrankiai: peiliukas ar peilis, nors yra ir save deginančių ar sau kaulus laužančių žmonių. Savęs daužymas taip pat kai kada laikomas savižala, ši jos forma kur kas labiau paplitusi. Pjaustosi, deginasi ar kaulus laužosi ne daugiau nei procentas Europos gyventojų, o savižališkų tendencijų (iš savižaliams skirtų tinklapių statistikos) turi apie 10  gyventojų.9 Yra nustatyta, kad linkę žalotis asmenys daugiau nei kiti serga anoreksija ar bulimija, buvo (ar yra dabar) seksualiai ar kitaip išnaudoti / išnaudojami, serga depresija ar turi kitokių psichologinių sutrikimų. Žmonės, žalodami save ir patirdami išorinį skausmą, paprastai bando nukreipti savo dėmesį ir mintis nuo vidinio skausmo, įtampos, kamuojančio nerimo. Savižala tiesiog priemonė, palengvinanti išgyvenimus. Dažniausiai tai reiškia, kad asmuo turi neišspręstų vidinių problemų. Psichologai Horstas Dilingas ir Reimeris Christianas autoagresija vadina išorės agresyvumo nukreipimą į save dėl nusivylimo arba patirtų nuoskaudų. 10 Autoriai D.J. Coce, P.J. Baldwin, J. Howison knygoje “Psichology in Prisons” teigia, kad agresija nuteistųjų tarpe kyla dėl patiriamų neigiamų vidinių emocijų, izoliuotos gyvenamosios aplinkos diskomforto, kitų nuteistųjų agresijos, sunkios fizinės, psichinės būklės, vidinių išgyvenimų, vidinio nuovargio. Rusų psichiatras V. Pirožkov, nagrinėjęs žalojimosi atvejus įkalinimo įstaigose, vadina tokį elgesį autoagresija, savižala ar kenkimu kūnui (аутоагрессия, самоповреждение или членовредительство).11 Nagrinėdamas save žalojančių asmenų elgesį psichologas juos vadina autoagresantais, o jų elgesį autoagresyviu. Autoriaus nuomone, tai viena iš grėsmingiausių ir žalingiausių asmens, esančio izoliuotoje socialinėje aplinkoje, elgesio formų. Tokio elgesio profilaktika būna sėkminga tik tuomet, kai ji yra kompleksinė: jungia savyje organizacinius metodus, psichologinį ir socialinį reabilitacinį darbą, medicininę priežiūrą, režimo priemones. Svarbu, teigia autorius, numatyti situacijas ir įtakos faktorius, lemiančius autoagresyvų įkalinto asmens elgesį. Rusų psichiatras V. Volkov, knygos “Медицинская психология в ИТУ” autorius, save žalojančius asmenis vienareikšmiškai vadina autoagresantais. Autoagresiją jis įvardija psichiatro ir pataisos sistemos žinovo požiūriu – tai audinių ar organų žalojimasis, turint tikslą šantažuoti, protestuoti, išvengti atsakomybės ar įpareigojimų, vengiant laikytis nustatytos tvarkos ar dienotvarkės.12 Rusų autorius N. Popov teigia, kad autoagresija – terminas ne medicininis, o teisinis ir siūlo šį veiksmą prilyginti iš anksto apgalvotam nusikaltimui. 13 Autoagresijos problemą įkalinimo įstaigose yra nagrinėję lenkų autoriai A. Wolska, B. Waligora. Jų nuomone, autoagresyvus elgesys priklauso nuo įkalinto asmens sugebėjimo prisitaikyti izoliacijos sąlygomis. Visiškai tikslaus apibrėžimo autoagresijos ir autoagresanto sampratai nėra. Remiantis išnagrinėtomis teorijomis bei atsižvelgiant į autoagresijos specifiškumą izoliuotoje aplinkoje bei tikslinės grupės – izoliuotų asmenų – autoagresyvaus elgesio motyvus, galime papildyti jau esamas sampratas ir išdėstyti jas sekančiai: Autoagresija įkalinimo įstaigoje – tai tikslinis agresijos nukreipimas į save patį, išreikštas tyčiniu savęs sužalojimu įvairiais būdais. Autoagresantas įkalinimo įstaigoje – tai nuteistas ar suimtas asmuo, atliekantis autoagresyvius veiksmus, veikiamas vidinių konfliktų ir ( ar) išorinių neigiamų veiksnių. 1.2. Autoagresantų grupių įkalinimo įstaigose charakteristika Specifinės socialinės izoliacijos sąlygos negali neįtakoti asmens charakterio savybių. Izoliuotas žmogus, kaip teigia B. Waligora (1974) knygoje “Žmogaus funkcionavimas izoliacijos sąlygomis”, stengiasi, kiek leidžia jo galimybės, nugalėti izoliacijos pasekmes arba bent sumažinti jos įtaką, norėdamas išsaugoti vidinę ir išorinę pusiausvyrą. Tiems, kam tai pavyksta, vystosi socialiai pozityvios, teigiamos charakterio savybės, kam ne – charakterio ir elgesio bruožai gali įgauti socialiai negatyvaus elgesio tendencijų. Pastarųjų tarpe stebima: - Pakitus socialiniam statusui, pakinta ir vertybių skalė: atsiranda kai kurių asocialių bruožų akcentuacijos (išryškinimas), tokių kaip savo kriminalinio elgesio išaukštinimas, nesusivaldymas ar nesuvaldomumas, abejingumas savo tolesniam likimui, nesavarankiškumas, nerealių norų ar svajonių iškėlimas arba bet kokių teigiamų tikslų ignoravimas; - Agresyvių elgesio bruožų formavimasis (agresiją nukreipiant kitų asmenų atžvilgiu arba autoagresyvus elgesys, nukreipiant agresiją į save). Visų pirma, išryškėja neigiami nuteistojo asmens bruožai, tačiau tuo pačiu metu reiškiasi ir kiti psichologiniai mechanizmai. Nuteistasis sąmoningai siekia tikslo: nori įsitvirtinti ar dominuoti sau panašių asmenų tarpe, reikalauja sau privilegijų, siekia atlikti bausmę kitoje įkalinimo įstaigoje, protestuoja, “ieško teisybės”, konfliktuoja ir kt. Visa tai yra atliekama grubiai, grasinant, įžeidinėjant ar net save žalojant. Kai toks elgesys kartojamas, jis išmokstamas ir tampa charakterio bruožais. Antra, agresyvus ar autoagresyvus elgesys dažnai būna protesto prieš psichinę ar fizinę grėsmę forma. Taip gali reikštis protestas prieš kitų nuteistųjų smurtą, įkalinimo įstaigos administracijos sprendimus, prieš paskirtą nuobaudą, kuri iš karto subjektyviai suprantama kaip neteisinga. Tuomet nuteistojo elgesys pasireiškia bet kokios formos agresija prieš kitus arba autoagresyviais veiksmais prieš save. Suteikdamas nemalonumų kitiems arba sau, tokiu elgesiu jis “apdovanoja” save, manydamas “išsaugojęs savo principus”. Nuteistojo autoagresyvaus elgesio formavimąsį skatina eilė faktorių, kuriuos būtų galima apibendrinti į du pagrindinius: • Nuteistojo asmenybės ypatumai; • Specifinės bausmės atlikimo sąlygos. Autoagresyvūs nuteistojo veiksmai yra protesto, atsisakymo, opozicijos reakcijos, nukreiptos į kitus nuteistuosius arba į įkalinimo įstaigų darbuotojus ar administraciją. Kai kada – tai agresyvios reakcijos, sąlygotos savo kaltės dėl nusikaltimo įvykdymo nepripažinimu ir nesutikimu su nuosprendžiu. Tarp autoagresyvių nuteistųjų – ir psichiškai sveiki asmenys ir asmenys, turintys psichinių sutrikimų. 1. Psichiškai sveikų nuteistųjų autoagresyvų elgesį sąlygoja jų charakterio ypatumai. Juos būtų galima suskirstyti į bendrus požymius turinčias tikslines grupes: - Nuolat neigiamai nusiteikę aktyvūs asocialūs asmenys; - Asmenys, kurių agresyvus elgesys epizodiškai kartojasi kaip protesto ar opozicijos reakcija; - Asmenys, kurių ypatingai agresyvus elgesys, jų manymu, leis jaustis “teisybės ieškotojais” ar “atneš pripažinimą / šlovę” kitų nuteistųjų tarpe. - Ilgam laikotarpiui nuteisti asmenys, kurių asmenybės individualūs ypatumai nejučia “kriminalizuojasi”: išsivysto vidinė tuštuma, skeptiškas požiūris į įstatymus ar elgesio taisykles, abejingumas supančiai aplinkai.14 Taip pat reikia išskirti grupę autoagresyvių nuteistųjų, turinčių psichinių negalavimų ar psichinių organinių susirgimų. Šių nuteistųjų autoagresyvų elgesį veikia tokie sveikatos sutrikimai, kaip: psichopatijos; reaktyvinės būklės; depresinės būklės; isterinio tipo ar emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimai. Į autoagresantų grupę pakliūna ir asmenys, kuriems psichologiškai aiškiai yra išreikšti apmaudo, protesto, bausmės baimės, vienišumo, abejingumo supančiai aplinkai jausmai. Dažnai autoagresyvus elgesys - abstinencijos būklių po narkotikų ar alkoholio vartojimo pasekmė. Sutrikusios psichikos žmogus paprastai turi prisitaikymo socialinėje aplinkoje problemų. Jo keistumas padidina atstumą (socialinę distanciją) tarp jo ir kitų žmonių. Padidėja tokių asmenų socialinė izoliacija, vienišumas, asmuo netenka atsakomybės. Izoliuotoje aplinkoje (įkalinimo įstaigoje) asmuo dar labiau izoliuojamas dėl savo psichikos sutrikimų. Ilgainiui tai gali išsiveržti agresijos ar autoagresijos pavidalu. Tokių asmenų grupes, kaip teigia A. Makejev ( 2000) sudaro: • Emociškai nepastovūs, isteriški psichopatai; • Protiškai atsilikę, riboti, primityvūs asmenys; • Traumuoti ligoniai (turintys organinę galvos smegenų patologiją).” 15 Autoagresijos tokiu atveju, nepaisant priežasčių, gali sukelti labai sunkaus sužalojimo ar net mirties pavojų. Tokie asmenys turėtų būti laikomi socialiai pavojingais ir jiems turėtų būti taikomos profilaktinės priemonės: Medikamentinis (psichotropinis) poveikis, kaip nuteistųjų autoagresijų profilaktikos priemonė, yra taikoma asmenims, kurių autoagresija visiškai arba iš dalies susijusi su psichikos pažeidimu. Kitais atvejais, kaip teigia gydytojas psichiatras A. Makejev, autoagresijų profilaktikoje pagrindinis vaidmuo tenka psichologams, socialiniams darbuotojams (būrių viršininkams), bei visų tarnybų efektyviam bendradarbiavimui. Medicinos mokslų daktarė, profesorė, darbo grupės, nagrinėjusios suicidologijos problemas Rusijos pataisos įstaigose vadovė A. Amburova (1983) autoagresyvius veiksmus pagal jų tikslinę paskirtį skirsto į: Veiksmus, susijusius su potraukių patologija; • Veiksmus, susijusius su naudos gavimu; • Veiksmus, nukreiptus į save dėl negalėjimo nukreipti agresijos į išorę. Įkalintuosius asmenis veikia daugelis veiksnių, sąlygojančių jų agresiją ar autoagresyvų elgesį. Dažniausiai įkalintuosius slegia (A. Liebling, 1992): • nežinomybės baimė, izoliacija nuo šeimos ir artimųjų; • pasimetimas dėl griežtos ir autoritariškos aplinkos; • nežinoma ir nuo jų nepriklausoma ateitis; • gėda dėl įkalinimo; • nužmoginanti įkalinimo įstaigos aplinka. Dar galimi ir papildomi veiksniai: • smarkus gėrimas ir narkotikų vartojimas; • didelė kaltė ar gėda dėl padaryto nusikaltimo; • žmogus jaučiasi praradęs bet kokį pagrindą po kojomis; • turi psichinių sutrikimų ir/ar yra mėginęs nusižudyti; • gavo blogų žinių iš namų; • įkalinimo įstaigos darbuotojai nemoka atpažinti gresiančios savižudybės ženklų ir nežino, kaip į juos reaguoti.16 Autoagresijų realizavimas ryškiai pablogina nuteistųjų ir suimtųjų asmenų somatinę ir psichinę sveikatos būklę, niveliuojasi moralinis – etinis žmogaus sveikatos išsaugojimo supratimas. Reikia paminėti, kad ir įkalinimo sistema patiria nemažai materialinių – finansinių nuostolių. Vien per 2004 metus 108 autoagresantai praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 1530 lovadienių. 1.3. Autoagresijų formos ir mechanizmai Norint išsamiai išnagrinėti autoagresijos problematiką, reikia atkreipti dėmesį į šio proceso atlikimo formas ir mechanizmą. Tai padės suprasti, kad autoagresija – pakankamai žiaurus, brutalus savęs žalojimo aktas, kuriam dažnai yra pasiruošiama iš anksto. Šiame skyriuje bus aptartos visos žinomos ir vykdytos autoagresijos rūšys bei mechanizmai 10 metų laikotarpiu (1994 –2004 metai), kurie buvo išnagrinėti Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicininiame archyve. Priklausomai nuo autoagresijos tikslo, pasirenkama: • autoagresijos rūšis; • jos lokalizacijos vieta bei • autoagresijai įvykdyti reikalingas įrankis. • Autoagresijos rūšys gali būti: • Svetimkūnių rijimas; • Svetimkūnių įsikalimas (įstūmimas) į krūtinės ląstą, pilvo ertmę, minkštuosius audinius, paodį, lytinius organus; • Dirbtinės flegmonos; • Pjautinės ir durtinės žaizdos; • Kombinuoti atvejai; • Kiti atvejai; • Jau esančio susirgimo tyčinis bloginimas (autoagresijos atmaina). Autoagresijų lokalizacijos vietos yra labai įvairios. Joms tinka visas žmogaus kūnas. Vieta pasirenkama priklausomai nuo to, kokia bus įvykdytos autoagresijos rūšis. • Autoagresijos įrankiai pasirenkami pagal turimas įkalinimo įstaigoje galimybes bei autoagresijos rūšį. Tai būna pirmos į akis ar po ranka pakliūvę priemonės arba priemonės, specialiai pagamintos autoagresijos atlikimui. Autoagresijų atlikimo mechanizmai yra įvairūs: Dažniausiai pasitaikantys autoagresijų atvejai yra svetimkūnių ryjimas. Prarijami įvairūs svetimkūniai: metalinių lovų spyruoklės, metaliniai virbai, šaukštai, peilių geležtės, armatūros gabalai, vinys, vielos, užuolaidų ir drabužių segtukai, sagos, adatos, termometrai, odos ritinėliai, domino kaladėlės, durų vyriai, lovų spyruoklės, šratinukai, varžtai, durų vyriai, arbatinukų ar puodukų rankenos, stiklo gabalėliai ar duženos, skutimosi peiliukai. Dalis svetimkūnių pasišalina natūraliu būdu, kiti operuojami. Pagrindinis svetimkūnių nustatymo būdas yra rentgenologinis. Visa svetimkūnių “migracijos” po virškinamąjį traktą eiga yra fiksuojama rentgenogramose. Svetimkūnių diagnostikos efektyvumas labai priklauso nuo svetimkūnio cheminės struktūros ir jį sudarančių cheminių elementų atominių masių. Metaliniai ir kauliniai svetimkūniai rentgenologiškai ar echoskopiškai aptinkami lengviau. Rentgenologiniu būdu sunkiau nustatyti mažo tankio sudėties medžiagas, kurios rentgeno spinduliais vos įžvelgiamos: tai gali būti maži aliumininiai svetimkūniai, odos gabalėliai, stiklas, plastmasės, medžio gabalai, guma, domino kaladėlės. Pavojingiausios, medikų nuomone, vadinamosios “ragatkės”, t.y. paprasti žiogeliai drabužiams susegti, kurio abu galai yra išlenkti į išorę. Ties tampriąja segtuko vieta galai netvirtai sukabinami siūlu, įrenginys lengvai “įvyniojamas” į duonos minkštimą (arba – ne) ir prarijamas, paliekant išorėje siūlo galą. Patraukus už siūlo, tamprūs segtuko galai išsiskečia ir įsminga į stemplę. Toks įtaisas gali įstrigti stemplėje aštriaisiais galais į viršų arba, pavojingesniu būdu – aštriaisiais galais į apačią. Tuomet šie užstrigę iš apačios galai neleidžia ištraukti svetimkūnio į viršų. Tai pačios pavojingiausios operacijos. Tokie svetimkūniai praduria ar prapjauna stemplės, skrandžio ar žarnų sieneles ir tik chirurginė intervencija gali išgelbėti ligonį. Yra buvę mirties dėl svetimkūnio, įstrigusio stemplėje, atvejų. Svetimkūniai sukalami dažniausiai į krūtinės ląstą, plaučius, pilvo ertmę.ir į bet kurios kūno vietos raumenis ar paodį: pilvo, kaklo, krūtinės, smilkinio, dilbio, riešo ir kt. Dažniausiai tai būna vielos ir adatos. Ne visuomet jas galima šalinti ar net surasti. Svetimkūniai, dėl įvairių priežasčių nepašalinti chirurgiškai, dažnai inkapsuliuojasi, apauga jungiamuoju audiniu ir nejudėdami gali taip išbūti visą žmogaus gyvenimą. Tačiau paprastai aplink juos susidaro uždegiminis infiltratas arba cista su pūliais, kuri anksčiau ar vėliau pratrūksta, infekcija pakliūna į tarpuplautį (mediastinum – lot.), pilvo ar dubens ertmes ir sukelia sunkius mediastinitus, peritonitus. Svetimkūniai gali judėti ne tik pleuros ar pilvo ertmėje, pūlinio viduje, bet gali keliauti ir organizmo audiniais aukštyn arba žemyn. Ši migracija gali būti miogeninė – dėl raumenų susitraukimų, statinė – ligoniui keičiant kūno padėtį, palpatorinė arba operacinė – čiuopimo arba operacijos metu. Gali būti vadinamoji intraertminė ir intrakanalinė svetimkūnių migracija (organizmo ertmėmis ir kitais anatominiais keliais), intersticinė migracija (tarpaudininiais tarpais) ir kombinuota migracija (iš ertmių ir kanalų keliauja į tarpaudininius tarpus ir atvirkščiai). Akivaizdu, kad, įsivarius svetimkūnį į organizmo audinius ar organus, autoagresantas neturėtų būti tikras, jog medikai jį ras toje pačioje vietoje. Dirbtinės flegmonos sukėlimui (kalėjimo žargonu – “mastyrka”, o sau atliekantis tokius veiksmus asmuo vadinamas “mastyrščiku”), jei įmanoma gauti, naudojamas medicininis švirkštas, kuriuo suleidžiamos seilės ir/ar dantų apnašos į raumenis. Jei švirkšto nėra, tuomet naudojamos kitos priemonės, pvz. jau panaudota tuščia tušinuko šerdelė, kuria praduriamas paodis ir “supučiamos” seilės. Dažniausiai tai būna “injekcija” į kojas, rankas, krūtinės ląstą, rankų plaštakas ir kojų pėdas, kai kuriais atvejais, į vidaus organus (plaučius, kepenis), kartais į kelias vietas iš karto. Ligonis ne iš karto kreipiasi į įkalinimo įstaigos, kurioje atlieka bausmę, Sveikatos priežiūros tarnybos medikus. Palaukia, kol ima formuotis pūlinys. Tuomet dar tenka palaukti iki konvojavimo į ligoninę dienos. Susidaro didžiulė (-ės), pūliuojanti (-čios) žaizda (-os). Tokių pūlingų žaizdų gydymas yra skausmingas, sunkus ir, be abejo, brangus. Ligonio pūlinga galūnė tikrąja ta žodžio prasme operacijos metu yra išmėsinėjama, plaunama dezinfekuojančiomis medžiagomis, valoma. Žaizda iš karto po operacijos neužsiuvama saugantis infekcijos, o žaizdos plovimo procedūros nuolat kartojamos. Vartojami brangūs antibiotikai, dezinfekavimo skysčiai, nuskausminantys vaistai, įvairūs kraujo ir jo pakaitalų preparatai, daug tvarsliavos. Lieka randai, estetinė kūno išvaizda subjaurota visam gyvenimui. Ypatingai daug dirbtinių flegmonų sau atlikdavo nepilnamečiai iš Kauno NTI-PN. Tuomet viena iš tokių flegmonos operacijų, atliktų vienam iš nepilnamečių 1998 metais LAVL, buvo nufilmuota, o vaizdajuostė parodyta Kauno NTI-PN. Tai buvo gera šoko terapija nepilnamečiams, po kurios dirbtinių flegmonų atlikimas ryškiai sumažėjo. Nemažai atvejų, kai gydytojams nepavykdavo išsaugoti pūliuojančių galūnių ir jas tekdavo amputuoti, siekiant išgelbėti ligonių gyvybes. Pasitaikė ir mirties dėl flegmonos komplikacijų atvejų. Vienam iš ligonių dėl dirbtinės flegmonos iš pradžių teko amputuoti pėdą, paskui blauzdą, dar po kurio laiko teko šalinti dalį šlaunikaulio, o galiausiai amputuoti koją kartu su klubo sąnariu. Tačiau ir tai nepadėjo. Ligonis mirė. Nuteistieji žalojasi ir kitu būdu, susijusiu su seilų panaudojimu: seilėmis suvilgytu siūlu pervėrus paodį kelio ar dilbio sąnario srityje išsivysto infekcija. Galūnė karščiuoja, tinsta, skauda, vystosi kraujo užkrėtimas. Kitas pakankamai dažnas autoagresijos atvejis yra pjautinės ir durtinės žaizdos. Pjaustomi ir durstomi dilbiai, rankų venos, kaklas, pilvas ir kt. Pjautinės rankų dilbių žaizdos, venų pjaustymas bei kūno odos pjaustymas yra dažni autoagresijų, kai nereikalinga stacionarinė, o užtenka ambulatorinės pagalbos, atvejai, nes žaizdos, kaip taisyklė, būna paviršinės, negilios. Dažniausiai tai spontaniški, tardymo izoliatoriuose ar areštinėse – daboklėse atliekami autoagresiniai veiksmai. Kombinuotais autoagresijų atvejais autoagresantai atlieka kelių rūšių autoagresijas. Pavyzdžiui, 2004 metais autoagresijų atvejais vienas autoagresantas vienu metu prarijo metalinį svetimkūnį bei įsikalė vielą į dešiniojo klubo srities paodį; kitos autoagresijos atveju buvo praryti metaliniai svetimkūniai ir įkištos vielos į pilvo paodį; dar kitu atveju autoagresantas įsikalė adatą į kepenis, prarijo 2 “žiogelius” ir metalinę lovos spyruoklę bei keletą vinių. Kombinuotos autoagresijos atliekamos “dėl tikrumo”, t.y. užsitikrinant, kad nebūtų per mažai susižalota. Tuomet nebus pasiektas tikslas išvykti iš įkalinimo įstaigos į ligoninę. Kiti atvejai pasireiškia įvairiai: kaulų laužymas – nedažnas autoagresijos atvejis. Paprastai jį atlikti autoagresantui padeda kiti nuteistieji. Yra pasitaikę atvejų, kai nuteistieji bandė nusipjauti liežuvį, persirėžti peiliu kaklą, nusipjovė lytinį organą, nukando savo kūno odos gabalą, apsiplikė karštu vandeniu. Susiuvus liežuvį bandžiusiam jį nusipjauti, ligonis dar porą kartų ardė siūles, kad galėtų išvengti teismo posėdžio, jį kaustė nuosprendžio baimė. Liežuvis buvo sutinęs, žaizda sunkiai gijo, buvo iškilusi jo amputacijos grėsmė. Nusipjovęs lytinį organą, psichikos liga sergantis ligonis jį išmetė į klozetą. Ligonis buvo gelbėjamas nuo nukraujavimo. Vienas iš suimtųjų buvo atvesdintas į ligoninę dėl to, kad “susisiuvo” lūpas metaline viela lyg siuvimo siūlu. Į klausimą, kodėl tai atliko, atsakė: “nenoriu su niekuo kalbėti”. Kitu atveju, vengdamas grįžti į įkalinimo įstaigą, nors ir surakintas antrankiais, ligonis pasilenkęs nukando gabalą kojos kelio odos. Dėl prarytų svetimkūnių atvykęs nuteistasis, baigiantis gydymo laikotarpiui, sužinojęs išrašymo iš ligoninės datą, tą pačią dieną, siekdamas pasilikti ligoninėje, apsiplikė pėdą karštu vandeniu. • Tikslinis jau esančios ligos pabloginimas pasireiškia tuomet, kai asmuo, žinodamas savo susirgimus, tikslingai demonstratyviai ar užslėptai atsisako nuo gydymo, nevartoja vaistų, atsisako nuo būtinų procedūrų, injekcijų, operacijų. Tokiu būdu jis stengiasi ilgiau pabūti gydymo įstaigoje, o išrašomas už gydymo režimo nesilaikymą ar atsisakymą nuo stacionarinio gydymo turi motyvą reikalauti sugrįžti atgal dėl pablogėjusios sveikatos. Pasitaiko nemažai atvejų, kai autoagresantai, atvykę į ligoninę gydymui dėl įvairios lokalizacijos svetimkūnių, atlikę reikalingus tyrimus, atsisako operuotis ir grįžta į įkalinimo įstaigą. Tokie asmenys, susiklosčius nepalankiai jų atžvilgiu situacijai įkalinimo įstaigoje, gali sugrįžti atgal į ligoninę. Kitaip tariant, jie vežiojasi su savimi neišspręstas ne tik medicinines, bet ir psichologines problemas. Pasitaiko, kai nuteistieji ir suimtieji simuliuoja ar agravuoja ligą. Tai daroma dėl įvairių priežasčių. Simuliuojant (simuliacija (lot. simulatio) – apsimetimas, melagingas tikrovės vaizdavimas, siekiant suklaidinti, apgauti, sudaryti netikrą vaizdą17; apsimetimas – tai melagingas tikrovės vaizdavimas, norint suklaidinti, apgauti, siekiant kokio nors tikslo)18 atliekami veiksmai dažnai turi ir autoagresijos požymių. Štai keli respondentų pasakojimai, kaip tai yra atliekama: “Jei bandysi simuliuoti skrandžio žaizdą, reikia supjaustyti lašinius tokiais gabaliukais, kokius tik gali praryti. Juos praryti reikia nekramčius, sveikais gabalais prieš atliekant rentgenoskopiją”, “Išdžiovini tabaką, po to smulkiai sutrini į dulkes. Prieš atliekant plaučių rentgenogramą, įkvepi jas per burną. Ant plaučių lieka dėmės, gali pripažinti tuberkuliozę”, “Kai dėl inkstų ima šlapimo tyrimą, reikia įlašinti į jį 2-3 lašus kraujo”, “Paimi nuo tušinio šerdelės antgaliuką (metalinį) ir iš jo su adata išstumi šratuką. Tą šratuką reikia dešinėje krūtinės pusėje paslėpti po oda: paimi su adata padarai skylutę, įkiši šratuką, o skylutę užklijuoji su pleistru. Tą patį padarai ir ant nugaros. Tik reikia padaryti taip, kad šratukas ant krūtinės ir ant nugaros būtų viename aukštyje. Kai skylutės užgis, galima daryti plaučių rentgenogramą, gali pripažinti tuberkuliozę”. Tokie simuliaciniai veiksmai yra būdingi suimtiesiems asmenims. Dažnai suimtieji simuliuja ligą, siekdami užvilkinti ikiteisminio tyrimo veiksmus, tuo suteikdami sau daugiau laiko apgalvoti situaciją. Dėl tokių veiksmų pakliūvę į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur gydomi visų režimo rūšių nuteistieji ir suimtieji, bando užmegsti ryšį su bendrininkais arba giminaičiais. Simuliantai tikisi, kad suvaidintos ligos gali nors kiek paveikti teismo nuosprendį, “sugraudinti” teisėjus. Agravacijos (lot. gravitas – sureikšminimas, sustiprinimas) atveju ligoniai savo pasakojimuose sureikšmina esančios ligos simptomus. Esantis skausmas nupasakojamas kaip nepakeliamas, atsiranda nebūdingų ligai simptomų bei pojūčių. Dažniausiai tuo siekiama konkrečių rezultatų: pvz. gauti invalidumo grupę. Gydytojai, turintys medicininės darbo įkalinimo įstaigose praktikos, greitai atskiria tikrąsias ligas nuo simuliuojamų ar agravuojamų, tačiau su išvadomis neskuba. Išankstinis nusistatymas prieš ligonį kaip simuliantą apsunkina ligos diagnostiką. Sakoma, kad simuliantų kiekis gydymo skyriuje atvirkščiai proporcingas gydytojo žinioms. Labai dažnai pasikartojančios vienodos susižalojimo formos bei įrankiai leidžia įtarti, jog įkalinimo įstaigoje nuteistųjų tarpe yra “specialistų”, kurie abipusiu sutikimu (susitarimu) padeda įvykdyti autoagresiją. Šito neneigia ir kalbinti respondentai, kurių susižalojimo vietos jiems patiems fiziškai nepasiekiamos (pvz. metaliniai svetimkūniai plaučiuose arba minkštuosiuose audiniuose iš nugaros pusės) arba kaulų laužymo autoagresijos tikslu pavyzdys. Tokie padėjėjai įkalinimo vietose garsėja geromis žmogaus anatomijos ir fiziologijos bei medicininių instrumentų panaudojimo žiniomis bei teikia konsultacijas potencialiems autoagresantams. (3 ir 4 priedai – autoagresijos iliustracijos: nuotraukos ir rentgenogramos). Išnagrinėjus autaogresijos atvejus per 1994 – 2004 metų laikotarpį, nustatytos šios autoagresijų įkalinimo įstaigose rūšys: svetimkūnių ryjimas; svetimkūnių įsikalimas (įstūmimas) į krūtinės ląstą, pilvo ertmę, minkštuosius audinius, paodį; dirbtinės flegmonos; pjautinės ir durtinės žaizdos; kombinuoti bei kiti pavieniai atvejai; jau esančio susirgimo tyčinis bloginimas. Autoagresijos lokalizacija autoagresanto kūne yra įvairi. Ji priklauso nuo autoagresijos rūšies. 1.4. Duomenų apie autoagresiją ir kitas traumas palyginimas Autoagresija pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicininės statistikos kompiuterinę programą priskiriama traumų grupei. Kompiuterinėje programoje nuteistųjų ir suimtųjų traumos pagal pobūdį skirstomos į: 1) gamybines; 2) buitines; 3) autoagresines (tyčinius susižalojimus); 4) smurtines. Nagrinėjant visų traumų, įvykusių šalies įkalinimo įstaigose per 1994 – 2004 metų laikotarpį rūšis, išryškėjo akivaizdus faktas, jog autoagresinės traumos – didžiausia traumų įkalinimo įstaigose dalis. Kadangi darbe, pasakojant apie šalies įkalinimo įstaigų autoagresantus bus minimi sutrumpinti šalies įkalinimo įstaigų pavadinimai, pateikiame šių pavadinimų išaiškinimo lentelę.19 1 lentelė. Įkalinimo įstaigų pavadinimų išaiškinimai Eil. Nr. Nesutrumpintas įstaigos pavadinimas Sutrumpintas įstaigos pavadinimas 1. Laisvės atėmimo vietų ligoninė LAVL 2. Vilniaus 1-ieji pataisos namai Vilniaus 1 PN 3. Vilniaus 2-ieji pataisos namai Vilniaus 2 PN 4. Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas Lukiškių TI-K 5. Šiaulių tardymo izoliatorius Šiaulių TI 6. Marijampolės pataisos namai Marijampolės PN 7. Alytaus pataisos namai Alytaus PN 8. Panevėžio pataisos namai Panevėžio PN 9. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai Kauno NTI-PN 10. Kauno tardymo izoliatorius Kauno TI 11. Pravieniškių 1–ieji pataisos namai Pravieniškių 1 PN 12. Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija Pravieniškių 2 PN-AK 13. Pravieniškių 3-ieji pataisos namai Pravieniškių 3 PN 14. Pravieniškių gydymo ir pataisos namai Pravieniškių G-PN 15. Utenos ekspertinis skyrius Utenos ES 16. Areštinės - daboklės A-D Pateikiame šalies įkalinimo įstaigose įvykusių traumų, dėl kurių nuteistieji ir suimtieji buvo stacionarizuoti LAVL nuo 1994 iki 2004 metų statistinę lentelę.20 2 lentelė. Nuteistųjų ir suimtųjų traumos laikotarpiu nuo 1994-01-01 iki 2004-12-30 Eil. Nr. Siunčianti įstaiga Gamy-binė trauma Buiti- nė trauma Auto-agresinė trauma Smurtinė trauma Iš viso 1. Vilniaus 1 PN 13 11 3 25 52 2. Vilniaus 2 PN 33 45 141 84 303 3. Lukiškių TI-K 18 201 381 233 833 4. Šiaulių TI 2 183 206 107 498 5. Marijampolės PN 30 108 207 43 388 6. Alytaus PN 6 100 247 56 409 7. Panevėžio PN - 19 18 - 37 8. Kauno NTI-PN 2 33 587 40 662 9. Kauno TI - 1 - - 1 10. Pravieniškių 1 PN 31 82 83 136 332 11. Pravieniškių 2 PN-AK 28 209 306 125 668 12. Pravieniškių 3 PN 7 99 213 56 375 13. Pravieniškių gydymo ir PN 3 4 10 16 33 14. Utenos ekspertinis skyrius - - 6 - 6 15. A-D 1 216 355 135 707 16. Iš viso: 174 1311 2763 1056 5304 Iš pateiktų 2 lentelėje statistinių duomenų akivaizdu, kad laikotarpyje nuo 1994-01-01 iki 2004-12-30 didžiausią traumatizmo įkalinimo įstaigose dalį sudarė autoagresinės traumos – 2763 (52 ), po jų – buitinės traumos – 1311 (24,7 ), smurtinės traumos sudarė 1056 (20 ), o mažiausią dalį – gamybinės traumos – 174 (3,3 ). Reikia pažymėti, kad labai tikslios buitinių ir smurtinių traumų diferenciacijos nėra. Dažnai ligoniai vengia atskleisti tiesą, kokiu būdu įvyko trauma. Jei ligoniui pavyksta nuslėpti smurto prieš jį (tai dažnas reiškinys) faktą, trauma dažniausiai įvardijama kaip buitinė. Kaip minėta, lentelėje yra pateikti duomenys tik apie tuos ligonius, kuriems buvo reikalinga II lygio stacionarinė sveikatos priežiūros įstaigos pagalba. Ne visais autoagresijos atvejais reikalingas stacionarinis gydymas. Autoagresanto sveikatai bei gyvybei negresiantis autoagresinis susižalojimas gydomas ambulatoriškai Sveikatos priežiūros tarnybose, kurios yra kiekvienoje šalies įkalinimo įstaigoje. Galime tik numanyti, koks yra tikrasis nuteistųjų autoagresijos įkalinimo įstaigose mastas, todėl kad centralizuotos ambulatorinių autoagresantų statistikos nėra. Tai liudija ir autorių E. Vileikienės ir S. Gečėnienės tyrimas, atliktas Kauno tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose21, kuriuo autorės nustatė, jog užregistruoti savęs žalojimo atvejai yra tik ledkalnio viršūnė. Tai rodo tas faktas, kad 27,4 proc. vaikinų buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kartais net po kelis kartus. Tačiau į ligoninę vežama tik tuo atveju, jeigu vietos medikai nepajėgūs padėti nepilnamečiui.22 Didžiausią traumų įkalinimo įstaigose dalį 1994 – 2004 metų laikotarpiu sudarė autoagresinės traumos (52 proc.) Buitinių ir smurtinių traumų difeneciacija buvo apsunkinta pačių ligonių nenoru atskleisti traumos pobūdžio. Galime daryti pagrįstą prielaidą, jog autoagresijos įkalinimo įstaigose mastas yra daug didesnis, nei užfiksuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicininiame statistiniame archyve (1994 – 2004 metų laikotarpiu – 2763 atvejai), todėl kad centralizuotos ambulatorinių autoagresantų statistikos nėra. 1.5. Nuteistųjų autoagresijos pataisos įstaigose medicininė statistika (1994 – 2004) 3 lentelė. Nuteistųjų autoagresijos įkalinimo įstaigose dinamika nuo 1994 iki 2004 metų. Autoagresinės traumos: 1994 m. 1995 m. 1996 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. Iš viso: Įkalinimo įstaiga Vilniaus 1 PN - - - - 1 - 1 - 1 - - 3 Vilniaus 2 PN 7 16 16 20 29 12 7 14 14 6 3 144 Pravieniškių 1 PN - - 8 11 30 7 5 5 8 6 3 83 Pravieniškių 2 PN-AK 14 36 29 10 24 18 43 60 33 29 10 306 Pravieniškių 3 PN 52 75 48 2 10 8 6 3 4 1 4 213 Pravieniškių G-PN 1 2 1 1 1 1 2 - - 1 - 10 Marijampolės PN 17 8 3 13 24 79 12 17 17 6 11 207 Alytaus PN 13 13 13 24 37 33 32 20 16 14 32 247 Panevėžio PN 5 2 1 1 2 2 - - 3 2 - 18 Lukiškių TI-K 40 31 38 44 39 44 36 45 33 11 20 381 Kauno NTI-PN 19 118 63 57 60 103 68 87 9 3 - 587 Šiaulių TI 18 13 27 31 28 7 27 22 24 8 7 212 A-D 21 25 52 59 68 36 31 15 23 7 18 355 Utenos ES - 1 1 - 3 1 - - - - - 6 VISO 207 340 300 273 356 351 270 288 185 94 108 2772 1. Iš 3 lentelės duomenų matyti, jog didžiausią autoagresijos dalį sudarė Kauno NTI-PN nuteistieji ir suimtieji. Jie ištisą dešimtmetį (1994 – 2004) “lyderiavo” autoagresijos pasireiškimo srityje. Autorės E. Vileikienė ir S. Gečėnienė, atlikdamos tyrimą apie kriminalinės justicijos poveikį nepilnamečių pažeidėjų asmenybei ir jų elgesiui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose, nustatė, jog pagrindinės priežastys, sąlygojusios nepilnamečius atlikti autoagresinius veiksmus, buvo: nervinė įtampa (21,4 proc.); neturėjimas ką veikti - (12,5 proc.); dėl konfliktų su administracija ar prižiūrėtojais - (10,1 proc.); siekimas papulti į ligoninę - (9,7 proc.) įvairios problemos ir sunkūs išgyvenimai – (5,8 proc.); noras atkreipti dėmesį - (5,4 proc.); jautė malonumą - (1,2 proc.); negerbia savęs - (1,2 proc.). Vidutiniškai vaikinai bandė save žaloti po 2 kartus, nepilnametės merginos – po 3 kartus. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai nepilnamečiai save žalojo net po 8 – 18 kartų. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog bandymų žalotis skaičius didesnis tarp ilgesnį laiką praleidusių tardymo izoliatoriuje.23 2003 m. vasario 28 d. sveikatos apsaugos ministras įsakymu Nr. V-138 “Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vaikams” nustatė jog “pacientams iki 18 metų amžiaus antrinio ar tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikia vaikų ligų ir kiti specialistai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!