Nėra kitos taip nuvertintos pareigos kaip pareiga būti laimingam (Marcinkevičius)

Pastraipa „Nėra kitos taip nuvertintos pareigos kaip pareiga būti laimingam“ Visų pirma, individas, kuris nuvertina pareigą būti laimingam, bet atlieka kitas pareigas, galiausiai nesuranda asmeninės laimės. Vienas garsus vokiečių-šveicarų poetas Hermanas Hesė yra pasakęs: „ su bet kokia pareiga ir bet kokia morale ir visais įstatymais tik retai vienas kitą padarome laimingą, nes per juos mes patys netampame laimingi.“ Iškilęs konfliktas tarp asmeninės laimės ir pareigos dažnai priverčia žmogų pasirinkti nesavanaudišką būdą – neieškoti laimės tik sau. Šis laimės ir atsakomybės konfliktas yra aktualus ir XX amžiaus antrosios pusės – XXI amžiaus pradžios rašytojo, dramaturgo, vadinamo lietuvių tautos moraliniu autoritetu, poetinėje dramoje „Mažvydas“. Pagrindinis kūrinio veikėjas – tai XVI amžiaus istorinė asmenybė, protestantų pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Dramos veiksmas rutuliojasi 1562 m., nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo praėjus penkiolikai metų. Savo apsisprendimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas miglotai aiškina kaip troškimą padėti ten gyvenantiems lietuviams. Be to, jis jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kuris rėmė jo studijas. Tačiau svarbiausia priežastis – įsipareigojimas tarnauti Lietuvai. Apmąstydamas gyvenimą svetimame krašte Mažvydas net suabejoja savo, kaip pastoriaus, veiklos prasme, pabrėžia darbo tėvynei svarbą. Kaip matome, Mažvydas išsižada Dievo dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Taip pat Lietuvoje Mažvydas paliko ir sužadėtinę Mariją. Nors ir prisiekė jai meilę, bet pažadą sulaužė, ir teisinasi dengdamasis pareiga. Toks darbas dėl lietuviško žodžio ne tik nesuteikia Mažvydui džiaugsmo, bet sugriauna ir jo asmeninę laimę. Ryškiausia draminė kolizija kyla tada, kai Mažvydas susitinka su Marijos sūnumi Kasparu ir atpžįsta jai dovanotą žiedą, sužino apie jos mirtį. Mažvydas jaučiasi nusikaltęs, kad paliko ją vieną, nors ginasi, kad taip pasielgti vertė pareiga Lietuvai. Išgyvendamas tragišką netektį, sukniubęs prieš kryžių, Mažvydas kalba apie vidinę tuštumą, teigia atsidūręs „ant bedugnės krašto“. Svarstydamas, kas yra laimė, neranda atsakymo. Šis žmogus nuvertino pareigą būti laimingam ir stengėsi kitus padaryti laimingais, tačiau išduoda brangiausius savo žmones – mylimąją Mariją ir jųdviejų sūnų. Taigi žmogus neranda laimės, kai nuvertina pareigą būti laimingam. 301 žodis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!