Neoliberalizmas

Neoklasikine kryptimi šiuolaikinės politinės ekonomijos sistemoje vadinamos Kembridžo (A. Maršalas), Londo­no (V. S. Dževonsas, L. Robinsas, Dž. Midas) ir Čika­gos (F. Naitas, H. Simonsas, M. Fridmanas) mokyk­los, besiremiančios ribinio naudingumo bei gamybos veiksnių teorijomis. Šiai krypčiai taip pat priklauso vo­kiečių (V. Oikenas, L. Erhardas), prancūzų (Z. Riuefas, G. Piru, M. Alė) ir austrų-amerikiečių (L. Myzas, F. Hajekas) ekonominio liberalizmo teoretikai.
Visų šių mokyklų atstovai atkakliai gina privatine nuosavybe pagrįstos laisvosios verslininkystės idėją. Jie tei­gia, kad tik ekonominio reguliavimo mechanizmas, pagrįs­tas stichine rinkos pasiūlos ir paklausos pusiausvyra (kin­tant kainoms) bei papildomas valstybės ūkinės politikos priemonėmis, gali išsaugoti privatinės iniciatyvos laisvę. Pastaroji laikoma esanti būtina bet kurio racionalaus eko­nominio valdymo prielaida. Mat privatus ūkininkavimas ir neribota konkurencija, jų nuomone, yra svarbiausia eko­nominio augimo ir pažangos jėga.
Skirtingai nuo keinsistinės krypties ekonomistų, kurių darbuose itin daug dėmesio skiriama visuomeninio pro­dukto realizavimo sąlygoms, neoklasikinės krypties atsto­vai nagrinėja bendrus ekonominių išteklių ir produkcijos paskirstymo principus kapitalizmo sąlygomis. Neoklasiki­nės teorijos atstovai tiria augimo veiksnių (arba gamybos išteklių) proporcijas remdamiesi mikroekonomine kapi­talistinės reprodukcijos analize (kai kurie iš jų — siekda­mi atsižvelgti į techninę pažangą).
Šių pažiūrų šalininkai, kaip ir keinsizmo teoretikai, darbinės vertės teorijai priešpriešina teiginį, pagrįstą regi­mybe, kad pajamų dydį bei jų pasiskirstymą lemia gamybos veiksnių naudingumas.
Laisvosios konkurencijos sąlygomis šį naudingumą, esą, atspindi „teisinga" kaina, todėl rinkos mechanizmas turįs užtikrinti skirtingų visuomenės klasių interesų har­moniją. Tikrovėje vykstanti aštri klasių kova aiškinama neekonominiais veiksniais, profsąjungų tariamai užimama monopoline padėtimi darbo jėgos rinkoje, taip pat politi­nių partijų interesų susidūrimu.
Ekonominio liberalizmo doktrina atsirado formuojantis kapitalizmo gamybiniams santykiams ir siekiant buržua­zijai pašalinti visus atgyvenusio feodalizmo suvaržymus tarp gamintojų bei prekiautojų neribotai konkurencijai plėtotis. Ekonominio liberalizmo esmę, jo šalininkų nuo­mone, išreiškė ,,laissez-faire" (valstybės nesikišimo) principas. Remiantis šiuo principu, pusiausvyrą tarp pa­siūlos ir paklausos, tarp gamybos ir vartojimo turi užtik­rinti kainų mechanizmas, kuris, vykstant laisvai konkurencijai sudaro palankiausias sąlygas gamybinėms jėgoms vystytis. Ekonominio liberalizmo šalininkai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!