Nekonkuravimo sutartis

Ne vienas darbdavys yra susidūręs su nemalonia situacija, kai jo apmokytas, paruoštas darbuotojas, į kurį buvo investuota nemažai lėšų ir dėta daug vilčių, palieka bendrovę ir išeina dirbti pas konkurentą ar pats įsisteigia veiklą, konkuruojančią su darbdavio veikla. Ypač skaudu, kai darbuotojas išsineša ne tik įgytus įgūdžius, bet ir žinias, informaciją apie buvusio darbdavio veiklą, know-how, klientų sąrašus, kainų politiką, kitą konfidencialią informaciją, kurios atskleidimas ar panaudojimas prieš įmonę būtų ne tik žalingas buvusiam darbdaviui, bet ir nesąžiningas.
2. apsaugoti konfidencialią informaciją nuo “nutekėjimo”.
Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau diskusijų dėl nekonkuravimo susitarimų teisėtumo, dėl realių galimybių tokį susitarimą ne tik sudaryti, bet ir įgyvendinti. Nekonkuravimo susitarimu paprastai laikomas vienos šalies (darbuotojo) įsipareigojimas tam tikrą terminą po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su darbdaviu. Susitarimas paprastai apima darbuotojo terminuotą įsipareigojimą, pvz., vienerius metus po darbo sutarties nutraukimo neįsidarbinti konkuruojančioje įmonėje, pačiam neįsteigti konkuruojančios įmonės, neužsiimti konkuruojančia individualia veikla, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui tam tikrą kompensaciją, pvz., lygią jo vidutiniam darbo užmokesčiui.
Tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl tokio susitarimo teisėtumo, priverstinio jo įgyvendinimo, sankcijų už pažeidimus taikymo galimybių. Aktualu tai, ar tokios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams, ar jos yra teisėtos, pagrįstos, ir ar negalima šių tikslų pasiekti kitais būdais.
Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 str.).
Darbo kodeksas nustato šalių pareigą sulygti dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbovietės ir darbo funkcijų), taip pat numatoma, kad šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Tačiau DK 95 str. 4 dalis suteikia galimybę šalims įgyvendinti diapozityviškumo principą: šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!