ĮVADAS Nedarbas - rimta socialinė problema, su kuria susiduria visos rinkos ekonomikos šalys. Vis aktualesnė ji tampa ir į rinkos ekonomikos keliu žengiančioms šalims. Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva - čia jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yra perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir kita. O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir imtis kitų priemonių. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija. Nedarbo ekonominės ir socialinės pasekmės sunkiai nusakomos, bet jos tiesiogiai susijusios su šalies ekonomikos rezultatais, nes, kylant ekonomikos potencialui, didėja gyventojų užimtumas, tenkinami gyvenimo poreikiai, iki minimumo mažėja žmonių psichologinis ir socialinis nuosmukis. Todėl gyventojų užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas – pagrindinė šalies ekonominės politikos užduotis. Šio kursinio darbo tikslas apžvelgti nedarbą, pateikti naujus jo duomenis. Uždaviniai – aptarti nedarbo esmę, nedarbo tipus, išnagrinėti ir įvertinti nedarbo priežastis bei pasekmes, aprašyti Darbo biržą, pateikti statistinius duomenis apie nedarbą Lietuvoje per pastarąjį laikotarpį. 1. NEDARBO ESMĖ Nedarbas – tai žmogaus pajamų, socialinio statuso ir pilnavertiškumo rodiklis. Tai sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Lietuvoje, kuriančioje naują ekonominių ir socialinių santykių tipą – rinkos ekonomika, darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo metodologinės, teorinės ir praktinės problemos tampa vis aktualesnės. Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga). Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. 1.1. Nedarbo tipai Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris pagrindinius nedarbo tipus: Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Šis terminas vartojamas kalbant apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp durų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir tie jauni žmonės, kurie ieško darbo pirmąsyk gyvenime. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net naudingas. Daugelis žmonių, netekę darbo savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas visada egzistuoja. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. „Struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, struktūrinis nedarbas yra ilgalaikis. Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė1, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Šis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Tai gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu. 1.2. Natūralus nedarbo lygis Kadangi tekamasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka. Ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralus nedarbo lygis – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 - 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas keičiantis sąlygoms. Tačiau teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato, naudodami kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kuriuo ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV, dažniausiai remiasi 7-o dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą. Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika ir kt. (3, 398-400 p.) 1.3. Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas Trumpalaikį nedarbą galime apibrėžti kaip nedarbą, kuris yra neišvengiamas, pavyzdžiui mokantis, studijuojant ir yra nesudaroma galimybė dirbt, taip pat asmenys, kurie laikinai nedirba dėl techninių ar ekonominių priežasčių savo darbo vietoje arba eina terminas, kada jie yra pakeliami tarnyboje, ar įmonė ar įstaiga restruktūrizuojama. Prie jų galima priskirti ir moteris, išėjusias motinystės atostogų. Šių asmenų „atskirtis”, jei viskas gerai pasiseka būna trumpalaikė, juos be didesnio vargo vėliau yra nesunku integruoti į darbo procesą. Šio tipo bedarbiai nepraranda taip būtinų darbo įgūdžių. Ilgalaikis nedarbas gali būti pasyvesnio gyvenimo būdo, socialinės izoliacijos, darbo motyvacijos praradimo priežastimi. Tai yra pavojingas reiškinys, kadangi ilgą laiką nedirbantis asmuo pripranta prie sąlygų, kurios yra priešingos darbo rinkai, prie pinigų stygiaus. Tuo tarpu darbas leidžia žmogui būti naudingam visuomenei, suteikia galimybes bendradarbiauti, atskleisti savo kūrybines galias, įgyti pasitikėjimą savimi. Dėl ilgalaikio nedarbo gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo. Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų. Taip pat čia reikia paminėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. 2. NEDARBO PRIEŽASTYS Pagrindinė priežastis, dėl ko Lietuvoje didėjo nedarbas yra ta, kad valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Dar viena priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos2 darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą. (3, 378 p.) Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių taip pat yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Daugelis ekonomistų tai laikys vien semantine ekvilibristika. Nedarbas, jų manymu, yra tada, kai žmogus negali rasti darbo su atlyginimu, kuris iš esmės atitiktų anksčiau gautąjį atlyginimą, žmogaus patirtį bei kvalifikaciją. Be to, pabrėš jie, darbuotojo galimybes sutikti su mažesniu atlyginimu riboja ir minimalaus darbo užmokesčio įstatymas (5, p. 363-364). 3. NEDARBO PASEKMĖS 3.1. Ekonominės nedarbo pasekmės Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese. Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį - techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau ir aukštesnės kvalifikacijos žmonių dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams.. 3.2. Psichologinės bedarbystės pasekmės Dažniausiai yra šios: bendravimo sutrikimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, labai neigiami psichologiniai išgyvenimai ir daugelis kitų. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją3, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę. Nedarbo atveju patirties praradimas irgi turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi ir įgytieji sugebėjimai, žinios. 3.3. Socialinės nedarbo pasekmės Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl nedarbo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių. Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt. (1, 58-60 p.) 4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS Vienas iš vyriausybės uždavinių, yra mažinti nedarbą. Skirtingoms nedarbo rūšims naudojamos skirtingos priemonės. Visoms nedarbo rūšims tinka šios priemonės: • Nedarbo pašalpų mokėjimas; • Užimtumo tarnybų steigimas ir išlaikymas (darbo biržų veiklos organizavimas). Laikinąjį nedarbą galima sumažinti ir vyriausybė naudoja šias priemones: • Informacijos apie laisvas darbo vietas ir ieškančių darbo rinkimas • Spectarnybų šiam tikslui įsteigimas Kovoje su struktūriniu nedarbu vyriausybė naudoja: • Vyriausybinių tarnybų, užsiimančių bedarbių perkvalifikavimu ir naujų specialybių įgijimu steigimas; • Pagalba tokio tipo privačioms tarnyboms. Kovoje su cikliniu nedarbu taikoma: • Anticiklinės (ekonomiką stabilizuojančios) politikos įgyvendinimas, stabdančios ekonomikos nusiūkimą į gilią depresiją, ir tuo pačiu masinį nedarbą; • Papildomų darbo vietų valstybiniame sektoriuje sukūrimas. 5. NEDARBAS LIETUVOJE 5.1. Statistiniai duomenys Spalio mėnesį į šalies teritorines darbo biržas, ieškodami darbo, kreipėsi 16,4 tūkst. asmenų. Palyginti su rugsėju, tai yra 7,3 proc. daugiau. Tuo tarpu, laisvų darbo vietų skaičius spalio mėnesį sumažėjo 17 proc. Teritorinėse darbo biržose spalio mėnesį buvo registruota 21,7 tūkst. darbo pasiūlymų. Visais šių metų mėnesiais, išskyrus kovą, ieškančių darbo asmenų registravosi daugiau negu atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. Iš viso nuo metų pradžios, ieškodami darbo, į teritorines darbo biržas kreipėsi 157,9 tūkst. asmenų, tai yra 6,3 proc. daugiau negu per dešimt praėjusių metų mėnesių. Daugiau kaip 40 proc. spalio mėnesį į darbo biržą besikreipusių asmenų neturi profesinio pasirengimo, 21 proc. turi ilgesnę kaip dvejų metų darbo pertrauką. Beveik du trečdaliai per mėnesį įregistruotų asmenų turi papildomų sunkumų įsidarbinant ir todėl yra papildomai remiami darbo rinkoje. Tarp visų spalio mėnesį įregistruotų bedarbių moterys sudarė 55,6 proc., vyrai – 44,4 proc. Kas penktas darbo biržoje registruotas asmuo jaunesnis kaip 25 m. amžiaus, kas ketvirtas – vyresnis kaip 50 metų amžiaus. Iš visų darbo vietų, kurias darbo biržos specialistai spalio mėnesį galėjo pasiūlyti ieškantiems darbo asmenims, 95 proc. buvo skirtos nuolatiniam įdarbinimui. Net 58 proc. darbo pasiūlymų buvo paslaugų sektoriuje, beveik 26 proc. – pramonės įmonėse, 12 proc. – statybose, 4 proc. – žemės ūkyje. Didesnioji laisvų darbo vietų dalis, apie 60 proc., yra skirtos kvalifikuotiems darbininkams ir amatininkams. Kvalifikuoti darbininkai gali rinktis vieną iš kelių ar net keliolikos jiems siūlomų darbo vietų, kadangi vietų registruojama daugiau, negu yra asmenų pasirengusių jas užimti. Labiausiai trūksta elektros įrangos, metalo, gumos, plastiko gaminių surinkėjų, statybininkų, paštininkų, vairuotojų, metalinių konstrukcijų montuotojų, betonuotojų. Šių metų lapkričio 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 89,7 tūkst. ieškančių darbo asmenų, tarp jų 60,9 proc. moterų ir 39,1 proc. vyrų. Tarp visų šalies darbingo amžiaus gyventojų darbo biržoje registruoti asmenys sudarė 4,2 proc. Apie 21 tūkst., arba kas ketvirtas registruotas bedarbis, darbo biržos siuntimu spalio mėnesio pabaigoje dalyvavo laikino užimtumo priemonėse. Tokie asmenys spalio pabaigoje sudarė 1,0 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Didžiausia darbingo amžiaus gyventojų dalis buvo darbo biržos klientais Jurbarko raj. (8,4 proc.), Rokiškio raj., Druskininkų ir Akmenės raj. (8,2 proc.) savivaldybėse, mažiausiai ieškančių darbo asmenų buvo tarp Trakų raj. ir Neringos (1,4 proc.) bei Elektrėnų (1,5 proc.) savivaldybių darbingo amžiaus gyventojų. Spalio mėnesį darbo biržos specialistai tarpininkavo 10,6 tūkst. asmenų įdarbinimui. Per 90 proc. įdarbintųjų gavo nuolatinį darbą, likusieji įsidarbino pagal terminuotas darbo sutartis. Palyginti su praėjusiu mėnesiu įdarbinimas išaugo 3,6 proc. Moterų buvo įdarbinta daugiau negu vyrų: moterys tarp įdarbintųjų sudaro 57,3 proc., vyrai – 42,7 proc. Daugiausia ieškančių darbo įsidarbino pakuotojais ir kitais nekvalifikuotais darbininkais, pardavėjais, garo variklių ir katilų operatoriais, krovikais, virėjais, kepėjais ir konditeriais, dažytojais bei vairuotojais. Daugiau kaip 60 proc. įdarbintųjų gavo darbą paslaugų sektoriuje, apie 25 – pramonės įmonėse, 9 proc. – statybose. Nuo metų pradžios darbo birža padėjo įsidarbinti 96,1 tūkst. darbo biržoje registruotų asmenų. Per 2006 metų dešimt mėnesių buvo įdarbinta 84,2 tūkst., tai yra 14 proc. mažiau asmenų negu šiemet. Dar 14,7 tūkst. bedarbių sausio – spalio mėnesiais išbandė galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje įsigiję lengvatinius verslo liudijimus. Spalio mėnesį į aktyvios darbo rinkos politikos priemones buvo nusiųsta 7,1 tūkst. ieškančių darbo asmenų – tai 12,5 proc. daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį. Beveik 54 proc. aktyvių priemonių dalyvių įdarbinti taikant remiamo įdarbinimo priemones: įdarbinimo subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimo, viešųjų darbų. Kas trečias į priemones nusiųstas asmuo pradėjo mokytis pagal profesinio mokymo programas, siekdamas įgyti paklausią darbo rinkoje profesiją. Palyginti su praėjusių metų spalio mėnesiu, nusiųstų mokytis asmenų skaičius išaugo beveik 27 proc. Spalio mėnesį profesinį mokymą baigė ir darbo rinką papildė 2,9 tūkst. asmenų. Per dešimt šių metų mėnesių į aktyvios darbo rinkos politikos priemones buvo nusiųsta 64,2 tūkst. asmenų arba 41 proc. nuo metų pradžios įregistruotų asmenų. 5.2. Gyventojų nedarbas pagal lytį Tarp registruotų bedarbių lapkričio mėn. duomenimis 55,4 proc. sudarė moterys, 44,6 proc. – vyrai. Jaunimo dalis tarp bedarbių sumažėjo nuo 12,4 iki 11,9 proc., spalio pabaigoje šalyje buvo registruota beveik 18 tūkst. bedarbių iki 25 m. amžiaus. Priešpensinio amžiaus bedarbiai sudarė apie 9 proc. visų bedarbių, jų buvo per 13 tūkst. Kas ketvirtas registruotas darbo biržoje bedarbis darbo ieškojo ilgiau kaip 12 mėnesių. 5.2.1. Moterų nedarbo problema Anot Darbo biržos specialisčių, sunkiausia įsidarbinti absolventėms ir priešpensinio amžiaus moterims. Tokią padėtį sąlygoja įvairūs šiandienos veiksniai: darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykis, bedarbės moters noras ar nenoras gilinti specialybės žinias ar persikvalifikuoti, šeimos finansinė padėtis, savęs vertinimas ir prisistatymas darbdaviui, pašalpų, lengvatų, kompensacijų sistema ir kt. Anot Darbo biržos specialisčių, priešpensinio amžiaus moterys pati patikimiausia darbuotojų grupė, nes labai vertina gautą darbo vietą, stengiasi gerai dirbti. Deja, tik 12 proc. priešpensinio amžiaus moterų turi aukštąjį išsilavinimą. Minėtos amžiaus grupės moterų paklausa darbo rinkoje yra labai sumažėjusi. Todėl jos jaučiasi tarsi būtų įspraustos į gyvenimo kampą, nes ne visos turi būtinąjį darbo stažą, neturi galimybių uždirbti net minimalios sumos. Joms Darbo birža siūlo realią galimybę persikvalifikuoti čia organizuojamuose kursuose. Dabartinė moterų padėtis šalies darbo rinkoje paveldėta dar iš sovietmečio, kai buvo susiklosčiusios „Visiško” moters užimtumo tendencijos. Didelis moterų profesinis aktyvumas buvo laikomas bene pagrindiniu lyčių lygiateisiškumo įrodymu. Deja, jau tada formavosi gana vienpusiška moterų profesinė specializacija: jos buvo orientuotos į prekybą, kultūrą, švietimą, paslaugų sferą, socialini darbą, sveikatos apsaugą. Tokia pat situacija iš esmės lieka ir dabar. Kadangi dauguma vaikus auginančių šeimų patiria finansinių sunkumų, moterys į profesinę veiklą dažniausiai linkusios žiūrėti per šeimyninių santykių ir pareigų prizmę. Deja. Suderinti šias sritis nėra taip paprasta. Nors įstatymais yra įteisinta lyčių lygybė ir darbo rinkoje, bet niekas negali įsakyti darbdaviui priimti į darbą būtent moterį. O darbdavys puikiai žino, kad priimdamas į darbą moterį jis drauge prisiima ir dalį jos šeimos rūpesčių, susijusių su motinyste. Suprantama, kad jam kur kas paprasčiau priimti vyrą. (8, 16 p.) Klostantis naujiems darbdavių ir darbuotojų santykiams, vis tvirčiau įsigalint rinkos ekonomikos dėsniams, kinta ir paklausa darbo rinkoje, didėja reikalavimai darbuotojams. Moterims, ypač pagyvenusioms, vis sunkiau konkuruoti su vyrais tiek modernių technologijų išmanymo, tiek mobilumo prasme, todėl jos dažnai yra priverstos tenkintis prastesnėmis darbo ir apmokėjimo sąlygomis. Santykinai daugiau moterų dirba sveikatos apsaugos (84 proc.) ir švietimo (76 proc.) srityse, kuriose vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis nei kitose ūkio šakose. Prieš metus atlikto darbo jėgos atrankinio tyrimo duomenys parodė, jog dirbančių 55 metų ir vyresnių vyrų buvo beveik 31.8 proc. o moterų – tik 17.5 proc. Nemaža kliūtis moterims išlikti darbo rinkoje arba po ilgesnės pertraukos vėl joje įsitvirtinti yra darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas. Šiais intensyvaus modernėjimo laikais per motinystės atostogas sunkoka išsaugoti turimą kvalifikaciją, be to, ir po jų tenka lanksčiau reguliuoti darbo režimą. Todėl neverta stebėtis, jog du trečdalius bedarbių, turinčių aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, sudaro moterys Moters padėtis Lietuvos darbo rinkoje beveik niekuo nesiskiria nuo kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių moterų padėties. Darbo ieškančioms moterims vertėtų pagalvoti ir apie savo verslo organizavimą, pačioms stengtis prisitaikyti prie darbo rinkos situacijos, nuolat gerinti profesinį pasirengimą, prireikus net pakeisti profesiją, o kartais ir gyvenamąją vietą. Sėdėti sudėjus rankas ir laukti „geresnių laikų” visai neperspektyvu. Jokia valdžia neprivers darbdavio įdarbinti moterų vien iš gailesčio. Patikėjusioms, kad joms darbą privalo surasti teritorinių darbo biržų specialistai, gali tekti ir nusivilti. (6, 13 p.) 5.2.2. Jaunimo nedarbo problema Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudėtinga tuo, kad didėja ne tik bendras nedirbančio jaunimo skaičius, bet nuolat daugėja jaunų asmenų, neturinčio jokio profesinio pasirengimo. Jauno žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso taip pat nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių ir kitų veiksnių, tarp savęs labai glaudžiai susijusių. Jaunimo nedarbas kaip socialinis ekonominis reiškinys, yra ypač nepalankus šių veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas. Jaunimo nedarbo problema aktuali visame pasaulyje. Beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Austriją ir Vokietiją, jaunimo nedarbo lygis yra dvigubai aukštesnis už bendrą nedarbo lygį. Jaunimo integraciją į darbo rinką veikia daugybė įvairaus pobūdžio veiksnių: paslaugų ir gamybos sferos plėtojimas, išsilavinimas, motyvacija dirbti, sveikata, šeimos narių pragyvenimo šaltiniai bei gyvenimo lygis ir kita. Jie gali būti grupuojami pagal įvairius kriterijus, priklausomai nuo tyrimo tikslo. Sprendžiant jaunimo nedarbo problemas, svarbiausia yra užtikrinti sisteminį ir kompleksinį jų sprendimo būdus, tobulinti darbo potencialo formavimo ir įdarbinimo priemones. 1. Bendrojo lavinimo tobulinimas. Efektyvus bendrasis lavinimas ne tik padeda spręsti jaunimo nedarbo problemas, bet ir yra žmogiškųjų išteklių plėtros pagrindas. Aukštesnis bendrasis išsilavinimas užtikrina besimokantiems didesnes profesinio išsilavinimo galimybes, platesnes mokymosi perspektyvas ir sąlygoja bendrųjų (raktinių) kvalifikacijų įgijimą. Tai atsakas į veiklos procesų sudėtingumo didėjimą ir paprasto darbo funkcijų siaurėjimą. Nuo bendrojo žmogaus išsilavinimo priklauso jo kultūrinė ir visuomeninė vertė, socialinė karjera ir pripažinimas 2. Profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo tobulinimas. Poindustrinėje visuomenėje svarbiausia (ir brangiausia) yra informacija. Šita taisyklė aktuali ir darbo rinkai. Efektyvus profesinis informavimas, orientavimas ir konsultavimas (toliau tekste - profesinis konsultavimas) gali ne tik padėti jaunam žmogui įgyti paklausią profesiją, bet ir efektyviai integruotis į darbo rinką. 3. Pirminio ir tęstinio profesinio mokymo tobulinimas. Turintis tinkamą profesinį paruošimą jaunas žmogus gali ilgesniam laikui užsitikrinti užimtumą ir pakankamas pajamas. 4. Jaunimo verslumo plėtra. Galima išskirti tokius pagrindinius jaunimo verslumo plėtros elementus: dalykinis informavimas ir rinkos ekonomikos pagrindų mokymas, jaunimo verslo rėmimas ir atitinkamų tradicijų formavimas. 5. Aktyvių darbo rinkos politikos priemonių tobulinimas. Lietuvos darbo rinkos politika yra orientuota į prioritetinį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą. Siekiama kiekvienais metais didinti užsiregistravusių bedarbių dalyvavimą aktyvios integracijos į darbo rinką programose. Ypač daug dėmesio skiriama jaunimui (Pirmo žingsnio programa, Talentų banko programa, Remiamo įdarbinimo programa ir intensyvus konsultavimas bei tarpininkavimas). 6. Kompleksinis jaunimo įdarbinimo tobulinimas. Siekiant didinti darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimą, tikslinga nuolat tirti profesijų ir kvalifikacijų poreikį darbo rinkoje. Svarbu sudaryti palankias ir patrauklias ekonomines sąlygas darbdaviams dalyvauti darbo jėgos formavimo ir jaunimo įdarbinimo didinimo programose. Siekiant padėti kuo daugiau jaunų bedarbių efektyviau dalyvauti darbo rinkoje, valstybinių teritorinių darbo biržų specialistai jiems siūlo dvi priemones – įdarbinimą ir dalyvavimą aktyviose darbo rinkos politikos programose. Deja, jaunimo integravimąsi į darbo rinką stabdo darbo patirties stoka, socialinių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties stygius. Net ir baigę studijas ar profesinio rengimo bei mokymo įstaigas, bet įgijęi nepaklausias darbo rinkoje profesijas ne visados sugeba iš karto integruotis į darbo rinką. Pastaraisiais metais nepaklausios darbo rinkoje yra žemės ūkio specialybės, pradinio ugdymo, lietuvių ir rusų filologijos, verslo administravimo ir vadybos, buhalterinės apskaitos specialybės bei namų ūkio ekonomo ir sekretorės profesijos. Vis dėlto jauni žmonės, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, turi didesnes galimybes įsidarbinti. 5.3. Gyventojų nedarbo problemos kaime Didžiausią pajamų dalį sudaro samdomojo darbo pajamos. Kaime jos 23.6% mažesnės už Lietuvos vidurkį. Mažesnės disponuojamos pajamos ir poreikiai lemia mažesnes namų ūkių vartojimo išlaidas kaime. Trečdalis kaimo gyventojų dirba sau. Jiems žemės ūkis - pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Bendras nedarbo lygis kaime yra apie 13%, jaunų žmonių (iki 25m.) nedarbo lygis - 20.5%. Jų išsilavinimas dažniausiai devynmetis arba vidurinis. Pajamų neturi 78% bedarbių. Vieneri metai praleisti be darbo, sutrumpina žmogaus amžių vidutiniškai penkeriais metais. Gyvenimo lygio pokyčiai lėmė nusikalstamumo išaugimą. Daugiau kaip 60% padariusių nusikaltimus asmenų niekur nedirba ir nesimoko. 1994 m. žemės ūkyje dirbo daugiausia šalies užimtųjų ir šiuo požiūriu jis buvo vyraujančia ekonomine veikla. Nuo 1996 m. pastebimas užimtųjų skaičiaus žemės ūkyje mažėjimas. Tai lėmė nedarbo augimą kaime. Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu. Šalyje vykstantys procesai, susiję su šalies integracija i Europos Sąjungą (ES), bei ES valstybių patirtis rodo. Kad darbo jėgos pasiskirstymas Lietuvos ekonominės veiklos sektoriuose, ypač žemės ūkyje, turėtų mažėti. Kaime didėja bedarbių skaičius, tarp jų ilgalaikiai bedarbiai, nedirbantys metus ir ilgiau, sudaro apie pusę visų bedarbių. Dėl augančio nedarbo nusikalstamumas ir kiti negatyvūs reiškiniai kaime įgauna vis didesnį pagreitį. Mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse ypač sudėtinga demografinė, ekonominė ir socialinė situacija, apsunkinanti užimtumo problemų sprendimą. Didelis nedarbas kaime 30 - 34 m. amžiaus kaimo gyventojų grupėje (apie 21%) rodo, kad ekonomikos augimo laikotarpiu dažniausiai kvalifikaciją turi kelti tie bedarbiai, kurie jau turi specialybę, tačiau jiems ypač trūksta profesinių – techninių, specifinių (vadybos, buhalterinės apskaitos, užsienio kalbos ir kt.) žinių. Nedarbą kaime reikėtų sieti ir su šalies bendra ekonomine situacija, Rytų rinkų praradimu bei nepakankama plėtra naujose, taip pat žaliavų kainų kilimu, verslo pelningumo mažėjimu, kapitalo stoka, nemokiu pirkėju ir t.t. Nestabili Lietuvos žemės ūkio politika, nepalanki kreditavimo sistema netobula žmogiškųjų išteklių ugdymo tema, nepakankama vidaus rinkos sauga, jos raida ir eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, taip pat nedarbą kaime. Užimtumą mažino spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra, įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis. Kaip vieną svarbiausių nedarbo kaime mažinimo krypčių LAEI specialistai siūlo verslininkystės skatinimą. Sprendžiant nedarbo problemas kaime, siūloma skatinti ir remti netradicinio žemės ūkio arba žemės ūkio produktų gamybos ne maisto reikmėms plėtrą, vystyti sodininkystę, daržininkystę, ekologinį ūkį, smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus, plėsti paslaugų pagyvenusiems kaimo žmonėms spektrą, taip pat teikti paramą investuojantiems į gamybinės ir socialinės infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse ir įdarbinantiems kaimo gyventojus. Ūkinei veiklai paįvairinti ir jos plėtrai paspartinti svarbu gerinti šviečiamąją veiklą kaimiškuose didelio nedarbo rajonuose, stengtis surasti netradicinių produktų rinkų. Greta profesinio mokymo, daugiau dėmesio reikėtų skirti asmeninėms bei moralinėms savybėms (atsakingumui, sąžiningumui, punktualumui ir pan.) ugdyti. Kaimo bendrojo lavinimo mokyklos turėtų rūpintis moksleivių profesiniu orientavimu ir konsultavimu. Siekiant mažinti nedarbą kaime, ypač svarbus bedarbių integravimo į darbo rinka sistemos kūrimas – pirmiausia trišalių mokymo ir įdarbinimo sutarčių skatinimas, būtinas atskirų kvalifikacijų darbuotojų paklausos-pasiūlos derinimas, priartinant profesinį mokymą prie atskirų teritorijų rinkos poreikių. Mokymo institucijos turėtų stiprinti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, kurie prisidėtų prie atitinkamam regionui reikiamų profesijų darbuotojų rengimo. (8, 15 – 17 p.) 6. LIETUVOS DARBO BIRŽOS VEIKLA Lietuvos darbo birža ir jos 46 teritorinės darbo biržos savo veiklą pradėjo 1991 m. kovo 1 d. Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas4 darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas (profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, savo verslo organizavimą, įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus arba viešuosius darbus, naujų darbo vietų steigimą, darbo klubų veiklą), moka bedarbiams pašalpas. Darbo birža: • analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pakitimus; • registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant; • tarpininkauja bei pati organizuoja bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą; • tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant užsienyje; • nustatyta tvarka disponuoja iš Užimtumo fondo gautomis lėšomis ir viešai skelbia, kip jos naudojamos, teikia pasiūlymus dėl Užimtumo fondo naudojimo; • dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas; • kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus, nukreipia į juos bedarbius; • organizuoja Užimtumo fondo remiamus darbus; • skiria bedarbio pašalpas; Viena pagrindinių darbo biržos funkcijų – teikti bedarbiams ir ieškantiems darbo asmenims įdarbinimo paslaugas. Darbas siūlomas atsižvelgiant į užregistruotas laisvas darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus. Bedarbiams, pasirengusiems darbo rinkai, siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę. Bedarbiams, nepasirengusiems darbo rinkai, siūlomas nekvalifikuotas darbas, atitinkantis jų sveikatos būklę. Jeigu bedarbiams negalima iš karto pasiūlyti tinkamo darbo, jų aptarnavimas vykdomas atsižvelgiant į „Įsidarbinimo planą”, kuriame numatomas dalyvavimas darbo rinkos aktyviose užimtumo priemonėse: naujų darbo vietų steigimo, remiamų darbo vietų, profesinio mokymo, savo verslo organizavimo, viešųjų darbų, darbo klubų. Darbo biržoje gali registruotis visi ieškantys darbo asmenys: nedirbantys (bedarbiai), turintys įspėjimą apie atleidimą iš darbo, kiti asmenys (dirbantys, besimokantys dieninėse mokymo įstaigose, pensinio amžiaus). 2007 metų spalio mėnesį daugiausiai laisvų darbo vietų įregistruota Specialistams: • Pardavimo vadybininkai • Administratoriai • Verslo paslaugų vadybininkai • Buhalteriai • Draudimo agentai • Bendrojo ugdymo mokytojai • Slaugos specialistai • Civilinės statybos inžinieriai • Inžinieriai • Socialiniai darbuotojai Aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams: • Parduotuvių pardavėjai • Sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojai • Plataus profilio statybininkai • Statybininkai dailidės ir staliai • Katilinės kūrikai • Mūrininkai • Virėjai • Dažytojai, apdailininkai • Suvirintojai • Betonuotojai Nekvalifikuotiems darbininkams: • Nekvalifikuoti apdirbimo pramonės darbininkai • Nekvalifikuoti transporto darbininkai ir krovikai • Namų ruošos ir kitokie pagalbininkai, valytoja ir skalbėjai • Šiukšlių surinkėjai, kiemsargiai ir giminiškų profesijų darbuotojai • Kurjeriai, pasiuntiniai, bagažo nešikai, durininkai ir giminiškų profesijų darbuotojai • Nekvalifikuoti žemės ūkio, žuvininkystės ir giminiškų profesijų darbuotojai • Nekvalifikuoti gavybos ir statybos darbininkai • Gatvės pardavėjai ir giminiškų profesijų darbuotojai • Pastatų sargai, langų valytojai ir giminiškų profesijų darbuotojai Nuo metų pradžios į valstybinę darbo biržą, ieškodami darbo, kreipėsi 157,9 tūkst. Bedarbių, tai yra 6,3 proc. daugiau negu per dešimt praėjusių metų mėnesių. 7. IŠVADOS Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą. Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Kaip pagrindinę priemonę nedarbui sumažinti ar įveikti žmonės nurodo palankesnes sąlygas verslui, mažesnius mokesčius ir naujų darbo vietų kūrimą. Pagrindinis dalykas lemiantis dabartinę darbo jėgos padėtį ir jos kitimo tendencijas yra esminis lūžis pačioje socialinėje sistemoje ir perėjimas nuo komandinės į rinkos ekonomiką, technologiniai pokyčiai, su kuriais susiduria šalis, bandanti pereiti iš industrinės į poindustrinę informacinę visuomenę. Vis dėlto Lietuvoje šiuo metu nedarbas yra vienas mažiausių Europos sąjungoje bei ateityje gali dar mažėti, nes valdžia laiku priėmė teisingus sprendimus. Be to, vis daugiau atsiranda vis daugiau investuotojų iš užsienio šalių ir taip sukuriama papildomų darbo vietų. Tačiau viskas priklauso ne vien nuo aplinkos, bet ir nuo pačių dirbančių ar darbo ieškančių žmonių: būti aktyviems, darbštiems, atkakliems, mokėti bendrauti ir būti visuomet pasiruošus persikvalifikuoti ar gilinti žinias – savybės, į kurias būtinai atsižvelgs darbdaviai. NAUDOTA LITERATŪRA 1. Beržinskienė D., Martinkus B. (2001). Nedarbas ir ekonominės bei socialinės jo pasekmės. Inžinerinė ekonomika, 2, 57 - 60. 2. Užimtumo ir darbo rinkos politika [interaktyvus]. [žiūrėta 2007 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą:
Šį darbą sudaro 5320 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!