Moterų paveikslai Sofoklio tragedijoje „Antigonėje“

Moterų paveikslai Sofoklio tragedijoje „Antigonėje“

Vienoje aplinkoje augantys žmonės vienodai mylimi, auklėjami, mokomi, bet kiekvienas augdamas bei bręsdamas suformuoja savo nuomonę, vertybes, norus ir įsitikinimus. Nesvarbu, kokie artimi yra broliai ir seserys, vienu ar kitu atveju jų požiūriai bus nevienodi. Panaši situacija vaizduojama Sofoklio tragedijoje „Antigonė“, kurioje dvi seserys - Antigonė ir Ismenė - visiškai nepanašios viena į kitą, nors jos abi augo vienoje šeimoje. Šioje tragedijoje Sofoklis sukuria du skirtingus moterų paveikslus: viena labai užsispyrusi bei turinti savo nuomonę, kita - tyli ir paklusni.

Senovės Graikijos tragikas Sofoklis gimė 497 metais prieš mūsų erą netoli Atėnų. Žiūrovų meilė ir aplodismentai lydėjo jį iki gyvenimo pabaigos. Manoma, kad Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Vienas iš jo išlikusių kūrinių „Antigonė“ naujaisiais laikais pramintas tragedijų karaliene. Tragedijoje susiduria amžinuosius žmonių giminės papročius ginanti Antigonė ir valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įsakymus. Tai tragedija apie narsią merginą, kurį pasipriešino karaliaus Kreonto draudimui palaidoti vieną iš žuvusių brolių. Lavono išniekinimas, senovės graikų dorovės požiūriu, buvo barbariškas dalykas. Tragedijoje pabrėžiama jaunutės mergaitės narsa, ypač išryškėjanti šalia bailios ir silpnos Ismenės, įtikinėjančios seserį, kad jos, moterys, nenugalės. Tragedijoje kuriami dviejų visiškai skirtingų moterų paveikslai.

Pagrindinė tragedijos veikėja protagonistė Antigonė – stipri, drąsi, ryžtinga, nieko nepaisydama siekianti savo tikslo, nebijanti aukotis dėl artimo žmogaus, o kartu jautri bei mylinti, atstovaujanti senovės tradicijų ir papročių laikymosi dorovei. Ji saugo Dievų duotus papročius, vadovaujasi svarbiausiomis vertybėmis, kad visi žmonės lygūs ir visi turi būti laidojami, nesvarbu, ar tai būtų priešas ar savas. Nors Kreontas įsakė Eteoklį palaidoti atliekant visas apeigas, o Polineiką palikti nelaidotą, Antigonė nesutinka su tokiu karaliaus nuosprendžiu. Ji primena, kad įstatymai, negrindžiami papročiais, yra pražūtingi. Žuvusiųjų brolių sesuo nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. Ji ištikima savo įsitikinimams, kad kiekvienas turi būti palaidotas, kaip įsakė Dievai, nes mirusieji jau nebėra priešai, jie tokie patys žmonės. Antigonė supranta, kad jos drąsus apsisprendimas palaidoti brolį sukels konfliktą. Ji suvokia jo pasekmes ir įvertina savo bei karaliaus jėgas. Antigonė drąsiai gina savo nuostatas. Ji nebijo Kreonto rūstybės, yra laisva asmenybė, galinti paaukoti gyvybę dėl artimo žmogaus. Jos stiprybė yra meilė žmonėms. Mergina myli abu brolius ir negali sutikti, jog vieno iš brolių palaikai būtų išniekinti. Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais, saugo protėvių moralės nuostatus: „Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga.“ Tai sakydama Antigonė parodo, kad ji eis iki galo ir įrodys, jog negalima priešintis Dievų įsakymams. Sofoklis šventos amžinosios tiesos gynimą užverčia ant mergaitės pečių ir parodo, kad toji mergaitė gali būti ir drąsi, ir stipri. Rašytojas pabrėžia Antigonės narsą, išryškindamas tragišką jos vienišumą. Taigi Antigonė – vienas iš gražiausių moterų paveikslų pasaulinėje dramaturgijoje, tai laisva asmenybė, metusi iššūkį likimui ir tvirtai gynusi savo įsitikinimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!