Moters paveikslas Homero „Odisėjoje" ir Sofoklio „Antigonėje"

Moters paveikslas Homero „Odisėjoje” ir Sofoklio „Antigonėje” Bėgant laikui moters gyvenime įvyko nemažai pokyčių: iš nuo kitų priklausančios asmenybės ji tapo laisva ir nepriklausoma. Visais laikais ji turėjo nemažą įtaką visose gyvenimo srityse, nesvabu, ar tiesioginę, ar ne. visi mato, kokia ji yr dabar, bet kokia ji buvo anksčiau? Kad gautume atsakymą į šį klausimą, reikia grįžti į laikus, kurie stipriai paveikė kiekvieną epochą, taip pat veikia ir dabartinius laikus. Tai antikos laikai. Antika – senovės graikų ir romėnų pasaulis, trukęs nuo 1250 m. pr. Kr. iki Romos imperijos žlugimo 476 m. Šio laikotarpio literatūrą yra lengva atpažinti. Jai būdinga harmonija, dramatizmas, mitologinis laikas. Vienas iš senovės grakų literatūros bruožų – humanizmas, laikas žmogų pagrindine vertybe. Daugiau dėmesio reikia skirti būtent to laiko graikų literatūrai, kur yra įrodymų apie to meto moters gyvenimą bei jos asmenybę. Tai kokį vaidmenį atliko ir kokį įvaizdį įgavo moteris antikos laikotarpyje? Kas yra skaitęs nemažai antikos laikotarpiu sukurtų tekstų, žino, kad jie yra dažniausiai apie didvyrius, kurie pasižymėjo narsa ir ryžtu. Kas bebūtų keistta taip pat buvo ir pavaizduota moteris. Bet jos kova buvo kitokia: ji nesikovė su mitinėmis būtybėmis. Stiprybe, narsumu, ryžtingumu bei meile kitam pasižymėjo Antigonė. Ji yra pagrindinė veikėja V a. pr. Kr. atėniečių labiausiai mylėto ir gerbto tragiko Sofoklio sukurtoje unikalioje tragedijoje „Antigonė”. Mergina turėjo du brolius ir vienas iš jų, deja, liko nepalaidotas dėl jo padarytų nusikaltimų. Tokią bausmę mirusiajam sugalvojo naujasis šalies karalius Kreontas, Antigonės dėdė. Ji negalėjo suvokti, kodėl dėdė galėjo nusižengti dievų sukurtiems įstatymams, todėl pati nusprendė palydėti savo brolį į paskutinę kelionę. Kai buvo išsiaiškinta, kas nusižengė karaliaus išleistam įsakymui, mergina nebandė neigti, netgi priešingai, didžiavosi savo veiksmais ir atvirai priekaištavo karaliui dėl jo vykdomos valdžios: „Įsakymo gi tavo nelaikau aš taip / Galingu, jog, mirtingas, menkas būdamas, / Pranoktų nerašytą amžiną dievų / Įsakymą, kuris ne šiandien ir ne vakar / Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas. Vieniems valdovams laimė šypso visados: / Ką nori, gali ir daryti, ir kalbėt.” Už nusižengimą įstatymui ji buvo uždaryta oloje. Išgirdusi tokį sprendimą, ji išliko stipri ir neparodė jokios baimės. Meilė žuvusiam broliui ją pražudė. Merginos paveiksle įamžinama ir dar viena idėja – žmogus turi būti gražus, didingas savo siela, tada žavės ir jo kūno grožis. Todėl Antigonė yra gražiausias žmogus šioje tragedijoje. Šiame kūrinyje parodoma moters pusė, kurią ne visi gali pamatyti šių laikų pasaulyje. Antikos literatūroje narsa ir ryžtas nėra vieninteliai bruožai, apibūdinantys moterį. Jai vis dėlto paliekamas ir nedrąsiosios įvaizdis, bet kartu išryškinama jos meilė bei ištikimybė, protas ir kantrybė. Tokių savybių turi Penelopė, pirmojo poeto Homero sukurta veikėja jo epinėje poemoje „Odisėja”. Ji buvo nedrąsi, nes nesugebėjo išvaryti gerbėjų iš savo namų, ji neturėjo socialinės ir šeimyninės globos, kuri jai padėtų įveikti drovumą. Ji be galo mylėjo savo sūnų bei vyrą, kuris išvyko į Trojos karą ir apie kurį nebuvo žinių dvidešimt metų. „Jeigu jis [Odisėjas] grižęs dabar man būtų gyvenimo ramstis - / Mano šlovė padidėtų, šviesiau man būtų pasauly. / Šiandien tik ašaros vienos, vargų negailėjo man dievas.” Meilės galia padėjo išlikti ištikimai mylimajam ir nešokti kitam į glėbį. Čia taip pat įžvelgiama ir Penelopės kantrybė. Ji kantriai kentėjo savo gerbėjus ir sugebėjo tai padaryti net dvidešimt metų iki kol vyras pagaliau grįžo namo. Kartu kyla klausimas: ar ji tik sėdėjo rankas sudėjusi, ar ką nors darė, bandydama iškęsti susidariusią padėtį? Dviejose situacijose atsiskleidžia jos protas. Trejus metus audė drobę ir tvirtino, kad pasirinks vieną iš jaunikaičių, kai tik baigs austi, dieną triūsdavo prie drobės, o naktį išardydavo. Tai buvo tarsi užburtas ratas. Šis planas, deja, neišdegė vien tik dėl to, kad viena tarnaitė pamatė, kaip elgiasi jos šeimininkė, ir išdavė ją gerbėjams. Šaudymas iš lanko ir kirvių mėtymo varžybos yra dar vienas Penelopės klastos pavyzdys. Buvo surengtas konkursas, kurio metu reikėjo per keliolika skrendančių kirvių iššauti strėlę. Tai buvo senas Odisėjo, Penelopės vyro, triukas, todėl ji žinojo, kad niekas nesugebės to padaryti, tik į Itakę atvykęs elgeta, kurį moteris įtarinėjo esant Odisėją. Šiame kurinyje atskleidžiama moters pusė, kurią ne visi gali pamatyt ar parodyti turintys šių laikų pasaulyje. Moteris neatsisako savo vertybių Penelopė ir Antigonė turi panašumų ir skirtumų. Jos abi yra mylinčios ir dėl sau brangių žmonių yra pasiryžusios paaukoti savo laimę. Bet jų skirtumai yra tokie, kad Penelopė veikia labiau apgalvojusi savo planus, bet neturi pakankamai drąsos tiesmukai išreikšti savo nuomonės. Antigonė savo veiksmų neapgalvoja, nors tai gal būtų padėję išsaugoti gyvybę. Bet ji yra pakankamai drąsi priekaištauti žmogui, kuris yra aukščiau už ją, ir tiesiai šviesiai išrėžti savo nuomonę. Vienaip ar kitaip joms galima tik pavydėti, nes ne visi gali pasigirti tokiomis savybėmis, kokias turi šios dvi moterys.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!