Konspektai
Moteriškoji lytinė sistema
Moteriškoji lytinė sistema Moteriškieji lytiniai organai, taip pat kaip ir vyriškieji, skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai lytiniai organai – tai lytinės liaukos, kuriose bręsta lytinės ląstelės ir gaminami lytiniai hormonai, bei lytiniai takai. Taigi, moters vidiniams lytiniams organams priklauso kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis, o išoriniams – lytinės lūpos, varputė ir makšties prieangis. Kiaušidė – tai porinė lytinė liauka. Joje bręsta moteriškosios lytinės ląstelės ir gaminami moteriškieji lytiniai hormonai. Kiaušidė yra ovalo formos, apie 3 cm ilgio, 10-15 g masės liauka. Ji yra mažajame dubenyje, prisišliejusi prie dubens sienelių. Vienas jos galas atsisukęs į gimdą, o kitas – į kiaušintakį. Nuo kiaušidės link gimdos ir dubens sienelės eina specialūs raiščiai, kurie palaiko kiaušidę tam tikroje padėtyje. Kiaušidę dengia balzganasis dangalas. Viduje išsiraizgo kraujagyslės ir nervai – tai šerdinė kiaušidės dalis. Po balzganuoju dangalu yra žievinė dalis, kurioje formuojasi folikulai. Folikule yra moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė (kiaušinėlis). Kiaušidėje yra gausybė pirminių (nesubrendusių) folikulų. Nuo lytinio brendimo pradžios veikiant hormonams folikulai pradeda bręsti. Naujagimės kiaušidėje yra apie 300 000-400 000 pirminių folikulų, per visą moters vaisingą laikotarpį iš jų tik 400-500 subręsta. Kiekvieną mėnesį visiškai subręsta dažniausiai tik vienas folikulas (jei tuo pačiu metu subręsta du ar daugiau folikulų, gali būti daugiavaisis nėštumas, t.y. gimsta dvynukai ar trynukai). Bręstantis folikulas keičia išvaizdą. Jį sudarančios ląstelės pradeda daugintis, folikulas didėja, jo viduje susidaro ertmė, kaupiasi skystis. Kartu bręsta ir kiaušinėlis. Folikulinės ląstelės pasižymi endokrinine funkcija: jos gamina lytinius hormonus (estrogenus). Subrendęs folikulas yra apie 1-2 cm skersmens, jį galima pamatyti echoskopu. Bręsdamas folikulas iš kiaušidės gilumos artėja prie kiaušidės paviršiaus ir ištempia jos balzganąjį dangalą. Neišlaikę spaudimo plyšta folikulo sienelė ir kiaušidės balzganasis dangalas, tuo metu folikulo skystis išteka į pilvaplėvės ertmę ir išplauna iš kiaušidės kiaušinėlį, kuris patenka į kiaušintakį. Šis procesas vadinamas ovuliacija. Ovuliacija dažniausiai įvyksta mėnesinių ciklo viduryje. Plyšus folikului, jo ląstelės pradeda daugintis ir užpildo buvusią ertmę. Šios ląstelės yra gelsvo atspalvio, todėl susidaręs naujas audinys vadinamas geltonkūniu. Geltonkūnio ląstelės taip pat gamina lytinius hormonus (progesteroną), kurie padeda vystytis nėštumui. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis sunyksta, vietoj susiformuoja randinis audinys. Todėl po kiekvienų mėnesinių kiaušidė vis labiau randėja, mažėja ir raukšlėjasi. Kiaušintakis – tai porinis organas, panašus į vamzdelį. Vienas jo galas atsiveria į gimdą, o kitas galas pasibaigia piltuvėlio formos išplatėjimu prie kiaušidės. Kiaušintakio ilgis yra apie 10-15 cm, skersmuo – 2-5 mm. Ties gimda kiaušintakio spindis yra siauresnis, o link piltuvėlio platėja. Piltuvėlio kraštai nelygūs, iškarpyti, sudaro spurgus. Vienas jų vadinamas kiaušidės spurgu, jis yra ilgiausias, nutįsta iki kiaušidės. Juo kiaušinėlis patenka iš kiaušidės į kiaušintakį. Kiaušintakį iš vidaus iškloja gleivinė, padengta virpamuoju epiteliu (tai ląstelės, turinčios gaurelius, kurie juda gimdos kryptimi ir padeda slinkti kiaušinėliui). Raumeninis kiaušintakio dangalas taip pat padeda slinkti kiaušinėliui link gimdos. Paprastai kiaušinėlis juda kiaušintakiu 6-7 paras. Būtent kiaušintakyje ir įvyksta apvaisinimas, t.y. kiaušinėlis susilieja su atkeliavusia vyriškąja lytine ląstele – spermatozoidu. Jau apvaisintas kiaušinėlis patenka į gimdą, įsitvirtina jos sienelėje ir pradeda vystytis žmogaus embrionas. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, jis pašalinamas per mėnesines kartu su išskyromis. Kartais po lytinių organų uždegimų ar nutraukus nėštumą, susidaro sąaugos, kiaušintakių spindis gali užakti (tuomet moteris negali pastoti). Gimda – tai neporinis ertminis kriaušės formos organas. Gimda yra mažojo dubens centre, priekyje jos yra šlapimo pūslė, užpakalyje – tiesioji žarna, šonuose – kiaušintakiai ir kiaušidės. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 9 cm, svoris – 50 g. Gimdžiusios moters matmenys ir svoris didesni. Skiriama viršutinės platesnė gimdos dalis, vadinama gimdos kūnu, ir apatinė siauresnė – gimdos kaklelis (jo ilgis yra apie 3 cm). Viršutinė plati gimdos kūno dalis vadinama gimdos dugnu, jo kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos viduje yra trikampio formos gimdos ertmė. Gimdos ertmė į apačią siaurėja ir pereina į gimdos kaklelio kanalą. Gimdos kaklelio apatinė dalis įeina į makštį, ši kaklelio dalis sudaryta iš priekinės ir užpakalinės lūpų, apsupančių gimdos kaklelio angą. Negimdžiusios moters ši anga yra apvali, o gimdžiusios – plyšio formos. Svarbi gimdos kūno ir kaklelio padėtis. Normaliai gimdos kūnas yra pakrypęs į priekį kaklelio atžvilgiu. Kartais gimdos kūnas būna kitoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), tuomet moteris gali nepastoti, nes spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę. Gimdos sienelės storis yra 1,5-3 cm. Ją sudaro gleivinė, raumeninis ir serozinis (pilvaplėvės) dangalai. Gimdos gleivinė (endometras) yra labai stora (6-8 mm storio). Ji sudaryta iš dviejų sluoksnių – pamatinio ir funkcinio. Funkcinis gleivinės sluoksnis kiekvieno mėnesinių ciklo metu yra pašalinamas (kartu pašalinamas ir neapvaisintas kiaušinėlis). Vėliau šis sluoksnis atsistato iš pamatinio, išvešėja, išburksta ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Apvaisinimui neįvykus funkcinis sluoksnis pradeda nykti, plyšta kraujagyslės, prasideda kraujavimas – mėnesinės, ir ciklas prasideda iš naujo. Raumeninis dangalas (miometras) sudarytas iš trijų raumeninių skaidulų sluoksnių. Gimdos raumenys labai plastiški, tai svarbu nėštumo metu, kai gimdos ertmė padidėja 500 kartų. Tuomet labai sustorėja ir raumeninis dangalas. Jo susitraukimai labai svarbūs gimdant. Serozinis dangalas dengia gimdą iš visų pusių. Tarp gimdos ir šlapimo pūslės bei tarp gimdos ir tiesiosios žarnos serozinis (pilvaplėvės) dangalas sudaro įdubas, kuriose uždegimo metu gali kauptis pūliai. Apie gimdą gausu puraus jungiamojo audinio (vadinamo parametru), į kurį gali plisti uždegiminis procesas (tuomet vystosi grėsminga būklė – parametritas). Makštis (vagina) – tai neporinis apie 8-10 cm ilgio suploto vamzdelio formos organas, jungiantis gimdos kaklelį su lytiniu plyšiu. Makšties priekinė siena susiglaudžia su šlaple, o užpakalinė – su tiesiąja žarna. Makšties sienos yra susiglaudusios. Tarp gimdos kaklelio ir makšties sienų susidaro žiedinė kišenė – makšties skliautas. Makšties skliaute susikaupia patekusi sperma. Iš vidaus makštį iškloja gleivinė, kurią dengia daugiasluoksnis epitelis. Gleivinė sudaro žiedines raukšles. Gleivinėje gausu nervinių galūnėlių. Raumeninis makšties dangalas yra storiausias, sudarytas iš išilginių ir žiedinių raumeninių skaidulų. Per gimdymą makštis gali labai išsiplėsti. Normaliai makšties terpė yra silpnai rūgštinė (tai apsaugo nuo mikroorganizmų). Išoriniai moteriškieji lytiniai organai Lytinės lūpos. Lytinį plyšį apriboja dvi didžiosios lytinės lūpos. Tai priekyje ir užpakalyje besijungiančios odos raukšlės, kuriose gausu riebalinio audinio. Jų paviršius apaugęs plaukais, kurie pakyla iki gaktinės sąvaržos. Ši sritis vadinama gakta. Moters lytinių organų plaukuotumo riba yra horizontali, tuo skiriasi nuo vyriškojo tipo plaukuotumo. Tarp didžiųjų lytinių lūpų yra mažosios lytinės lūpos. Tai taip pat odos raukšlės, jų paviršius rausvas, drėgnas ir be plaukų. Jų paviršiuje gausu liaukučių, gaminančių specifinį sekretą. Lytinių lūpų funkcija – apsauginė. Makšties prieangis yra tarp mažųjų lytinių lūpų. Čia atsiveria makštis ir šlaplė. Makšties prieangyje yra daug mažų liaukučių ir dvi didžiosios prieangio liaukos (Bartolinio liaukos), jos gamina specifinį sekretą. Kartais gali prasidėti šių liaukų uždegimas (bartolinitas). Iki pirmojo lytinio akto makšties angą pridengia mergystės plėvė, kuri yra įvairios formos arba jos gali ir visai nebūti. Varputė sudaryta iš akytkūnių, kurie analogiški vyro varpos akytkūniams. Todėl lytinio susijaudinimo metu varputė prisipildo kraujo, padidėja. Joje gausu nervinių galūnėlių, todėl varputė labai jautri. Mėnesinės (menstruacijos) Moters lytiniai organai ir visas organizmas kinta cikliškai. Šie ciklai pasikartoja kiekvieną mėnesį ir yra vadinami mėnesinių (menstruacijų) ciklais. Juos labai griežtai reguliuoja hormonai. Lytinio brendimo pradžioje (apie 10 metus), posmegeninė liauka (hipofizė) pradeda gaminti specifinius lytinius hormonus, kuriems veikiant pradeda sparčiai augti ir vystytis lytiniai organai. Kartu formuojasi antriniai lytiniai požymiai (ima augti gaktos, pažastų plaukai, formuojasi figūra, platėja klubai, dygsta krūtys). Objektyviausias lytinio brendimo požymis – mėnesinių atsiradimas. Lietuvių mergaitėms jos prasideda 12-14 metais (vidutiniškai 13,3 metų). Pirmųjų mėnesinių datą reikia įsiminti, nes ji atspindi brendimo pobūdį, vėliau jos klaus gydytojai-ginekologai. Beje, iš pradžių mėnesinių ciklas gali būti nereguliarus, jis galutinai nusistovi tik po kelerių metų. Apie 16-18 metus brendimas baigiasi, visiškai subręsta lytiniai organai, susiformuoja antriniai lytiniai požymiai. Mėnesinės būna visą vaisingą moters laikotarpį (apie 40 metų), išskyrus nėštumą ir kūdikio maitinimą krūtimi. Mėnesinių ciklo užduotis – kiaušinėlio subrandinimas, pasiruošimas apvaisinimui ir nėštumui. Ciklas skaičiuojamas nuo pirmosios mėnesinių dienos. Visas ciklas vidutiniškai trunka 28 dienas (normali ciklo trukmė gali svyruoti nuo 21 iki 35 dienų). Mėnesinės trunka 3-6 dienas, per tą laiką netenkama apie 50-100 ml kraujo. Po mėnesinių veikiant hormonui folitropinui (FSH) kiaušidėje pradeda bręsti grupė folikulų, iš jų dažniausiai vienas tampa vyraujančiu. Tai vadinama folikuline faze. Tuo metu gimdos gleivinė pradeda atsinaujinti, sustorėja. Apie ciklo vidurį (12-16 dieną) folikulas galutinai subręsta ir įvyksta ovuliacija. Šiuo metu moters organizme yra didžiausia estrogenų koncentracija. Gimdos gleivinė dar labiau sustorėja ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Estrogenai sustiprina lytinį potraukį. Ovuliacijos dieną yra palankiausios sąlygos pastoti. Kadangi spermatozoidai moters lytiniuose takuose yra gyvybingi keletą dienų, galima pastoti ir tuomet, kai lytiniai santykiai buvo prieš kelias dienas iki ovuliacijos. Po ovuliacijos pradeda formuotis geltonkūnis, prasideda liuteininė ciklo fazė. Geltonkūnio gaminamas lytinis hormonas progesteronas ruošia gimdos gleivinę priimti apvaisintą kiaušinėlį, kuris į gimdą patenka po 6-7 parų. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis nyksta, hormonų koncentracija mažėja, gimdos gleivinės kraujagyslės pradeda trūkinėti, gleivinė atsisluoksniuoja ir pasišalina – prasideda mėnesinės. Ciklas prasideda iš naujo. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, geltonkūnis padidėja, gamina hormonus ir palaiko nėštumą. Apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina gimdos gleivinėje, pradeda dalinti ir augti. Sutrikus bent vienai mėnesinių ciklo grandžiai ar reguliacijai, mėnesinės tampa nereguliarios ar visai pradingsta ir moteris negali pastoti. Todėl visus mėnesinių ciklo sutrikimus būtina kruopščiai ištirti ir gydyti. Norint išvengti nepageidaujamo nėštumo, gali būti vartojami geriamieji hormoniniai kontraceptikai. Vartojant juos tam tikra seka, imituojamas mėnesinių ciklas, tačiau sutrikdoma ovuliacija ir pastoti negalima. Menopauzė – tai mėnesinių išnykimas. Šis laikotarpis prasideda apie 50-55 metus. Tuo metu moters organizmas persitvarko, pakinta hormonų veikla. Šis laikotarpis vadinamas klimaksu, jis prasideda dar prieš menopauzę ir trunka kelis metus po jos. Klimakso metu moterį gali kankinti įvairūs negalavimai (pila prakaitas, parausta veidas, kaklas, viršutinė liemens dalis, plaka širdis, svaigsta galva, padidėja dirglumas ir pan.). Šiuo laikotarpiu prasideda ar pasunkėja kai kurios ligos (koronarinė širdies liga, osteoporozė). Organizmui prisitaikius šie reiškiniai praeina. Klimakteriniams reiškiniams išvengti gydytojai gali skirti pakaitinę hormonų terapiją – tai specifiniai hormoniniai vaistai, kurie palaiko hormoninį moters organizmo ciklą. Apvaisinimas – tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės pradžia. Apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Lytinio akto metu į moters lytinius takus patenka apie 300-500 mln. spermatozoidų, iš jų tik labai maža dalis pačių stipriausių pasiekia kiaušinėlį, kiti spermatozoidai “paaukojami” jų apsaugai. Kiaušinėlį apvaisina tik vienas spermatozoidas. Nuo makšties iki kiaušintakio spermatozoidas juda apie 1-1,5 val. Kiaušintakiuose spermatozoidai lieka gyvybingi kelias paras. Spermatozoidas išskiria specifinį fermentą, kuris ištirpdo kiaušialąstės apvalkalėlį, tuomet spermatozoidas patenka į kiaušialąstės vidų ir jų branduoliai susilieja. Susidaro nauja ląstelė – zigota. Apvaisinimas baigiasi. Nėštumas. Zigota gauna genetinės informacijos ir iš tėvo, ir iš motinos. Apvaisinimo metu nelemiama būsimo individo lytis ir kiti požymiai. Zigota pradeda dalintis. Iki 8 nėštumo savaičių nauja gyvybė vadinama gemalu, o vėliau – vaisiumi. Patekęs į gimdą, gemalas prisitvirtina gimdos gleivinėje. Šioje vietoje išsivysto placenta. Per placentą ir virkštelės kraujagysles vaisiui nešamos reikalingos maisto medžiagos, deguonis, antikūnai ir pašalinami vaisiaus veiklos produktai. Pro placentą į vaisių gali patekti ir virusai, vaistai, žalingos medžiagos. Placenta – tai ir endokrininis organas, ji gamina hormonus (progesteroną) ir ilgainiui perima geltonkūnio funkciją. Placentą su vaisiumi jungia virkštelė, ji būna apie 50-60 cm ilgio. Kartais nėštumo ar gimdymo metu virkštelė gali apsivynioti apie vaisiaus kūno dalį (ranką, koją ar kaklą), tuomet sutrinka vaisiaus vystymasis ir jis gali žūti. Nėštumo metu tyko daug pavojų. Gemalas gali implantuotis ne tik gimdoje, o pvz., kiaušintakyje, kiaušidėje ar net pilvo ertmėje. Tuomet vystosi negimdinis nėštumas. Gemalas negali normaliai augti, gali prasidėti gyvybei pavojingas kraujavimas. Todėl negimdinis nėštumas skubiai operuojamas. Gemalo laikotarpiu susiformuoja pagrindiniai audiniai ir organų sistemos, kurios vaisiaus laikotarpiu vystosi toliau. Ypač svarbūs pirmieji trys mėnesiai, kai bręsta gemalas, formuojasi audiniai ir organai. Tuomet gemalas labai jautrus žalojantiems veiksniams. Gali įvykti savaiminis persileidimas, taip pat gali formuotis įvairūs apsigimimai. Todėl motinai draudžiama rūkyti, vartoti alkoholį, nepasitarus su gydytoju vartoti vaistus. Šiuo laikotarpiu pavojingos tam tikros motinos ligos, ypač infekcinės. Pvz., motinai susirgus raudonuke, reikia dirbtinai nutraukti nėštumą, nes raudonukės virusas labai dažnai sukelia apsigimimus. 8 savaičių gemalas jau primena žmogų. Visos pagrindinės organų sistemos jau susiformavusios, galima skirti lytį. Gemalo ilgis būna apie 4 cm. Prasideda vaisiaus periodas, vaisius sparčiai auga. Apie 20 nėštumo savaitę motina dažniausiai pajunta vaisiaus judesius. 22 savaičių vaisiaus susiformavę visi organai, jis sveria apie 500 g, ilgis – apie 25 cm. Jei šiuo laikotarpiu įvyksta priešlaikinis gimdymas, kartais specialiomis sąlygomis tokį naujagimį jau pavyksta išauginti. Nėštumas diagnozuojamas remiantis tam tikrais požymiais ar laboratoriniais tyrimais. Tikrieji nėštumo požymiai yra vaisiaus širdies veikla (stetoskopu girdimi nuo 17-20 nėštumo savaitės), vaisiaus judesiai ir ultragarsu matomas gemalas (ultragarsu nėštumą galima diagnozuoti jau nuo 5-os savaitės). Apytikriai nėštumo požymiai yra šie: padidėjusi pilvo apimtis, pasikeitę gimdos forma ir dydis, gimdos kaklelio pokyčiai, apčiuopiamas vaisius, išnykusios mėnesinės, krūtų pokyčiai. Subjektyvūs nėštumo požymiai: pykinimas, vėmimas. Nėštumą galima diagnozuoti laboratoriniais testais, yra specialūs testai, kurių indikatorius merkiamas į šlapimą. Nėštumas vidutiniškai trunka 9 mėnesius arba 40 savaičių, arba 280 dienų. Gimdymas. Normaliai naujagimis gimsta 38-41 savaitę. Jei gimsta anksčiau – tai vadinama priešlaikiniu gimdymu, jei vėliau – užsitęsusiu nėštumu. Gimdymo terminas paprasčiausiai apskaičiuojamas pagal paskutiniųjų mėnesinių datą. Baigiantis nėštumui, gimdos raumenys pradeda ritmiškai susitraukinėti – prasideda gimdymas. Gimdymas trunka 7-10 valandų. Gimdymo eiga skirstoma į tris laikotarpius. Pirmasis vadinamas atsidarymo laikotarpiu, jis trunka nuo reguliarių gimdos susitraukimų pradžios iki visiško gimdos kaklelio atsidarymo. Dažniausiai šio laikotarpio pabaigoje nubėga vaisiaus vandenys. Antrasis – išvarymo laikotarpis – trunka tol, kol vaisius užgimsta. Jo metu vaisius išstumiamas per gimdymo takus. Trečiasis – placentos laikotarpis – prasideda vaisiui užgimus ir baigiasi placentos išstūmimu. Šis laikotarpis pavojingas gimdyvei dėl galimo kraujavimo. Vaisiui gimus nukerpama virkštelė ir naujagimis pradeda “savarankišką” gyvenimą. Vidutinis naujagimio ūgis yra apie 51-53 cm, o svoris – 3,3-3,7 kg. Endometritas – tai gimdos gleivinės uždegimas. Ligos priežastys Ligą sukelia stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės (Escherichia coli), gonokokai (Neisseria gonorrhoeae), virusai, Candida grybeliai, pirmuonys – trichomonos (Trichomonas vaginalis), mikoplazmos, chlamidijos (Chlamydia trachomatis). Infekcija gali būti mišri. Endometritas gali prasidėti po aborto, instrumentinio gimdos ertmės išgrandymo diagnostiniu ar gydomuoju tikslu dėl kraujavimo, po savaiminio persileidimo, po histerosalpingografijos ir kitų intervencijų į gimdos ertmę, jei nesilaikoma sterilumo taisyklių; taip pat po infekuoto gimdymo (nėščiajai ar gimdyvei sergant chorionamnionitu – vaisiaus vandenų pūslės dangalų uždegimu). Kartais endometritą sukelia mechaninės kontraceptinės priemonės, pavyzdžiui, gimdinė spiralė, įvesta į gimdą neprisilaikant aseptikos taisyklių ir būtinų reikalavimų šiai procedūrai atlikti (neišgydžius kolpito, endocervicito). Endometritu gali komplikuotis ilgai negydytos ir užleistos uždegiminės moters lytinių organų ligos (makšties, gimdos kaklelio kanalo, gimdos priklausinių uždegimai), nes negydoma infekcija plinta ir neapsiriboja tam tikro vieno organo ribomis. Lytiškai santykiaujant per mėnesines, pro pravirą gimdos kaklelio kanalą į gimdos ertmę su sperma (ypač prostatitu sergančio vyro) taip pat gali patekti patogeninių mikrobų, sukeliančių endometritą. Simptomai Prakaitavimas Apetito stoka Bendras silpnumas Gausios išskyros Karščiavimas Sutrikęs miegas Šaltkrėtis Dvokiančios išskyros iš lytinių takų Skausmas pilvo apačioje Skystos, pūlingos, susimaišiusios su krauju išskyros iš lytinių takų Ligos eiga Ligonei skauda apatinę pilvo dalį, skausmas plinta į strėnas, į kirkšnis. Pakyla aukšta kūno temperatūra (iki 38-39oC), kamuoja šaltkrėtis. Būdingos gausios, skystos, pūlingos susimaišiusios su krauju, kartais aitraus, nemalonaus kvapo išskyros iš lytinių takų. Pablogėja bendra savijauta: moteris blogai miega, netenka apetito, jaučia didelį bendrą silpnumą, gausiai prakaituoja. Sergant endometritu, gimdos gleivinė paburksta, padidėja jos kraujagyslių sienelių pralaidumas, todėl į gimdos ertmę iš kraujo pro kraujagyslių sieneles patenka leukocitų, histocitų, plazmocitų ir kt. uždegiminių ląstelių, gimdos ertmėje susikaupia pūlingų išskyrų, kurios išteka pro gimdos kaklelio kanalą į makštį. Sergant sunkia endometrito forma, uždegimas plinta gilyn į gimdos sienelės raumeninį sluoksnį. Tuomet gimdos sienelės raumeninis sluoksnis sustorėja, yra gausiai išraizgytas smulkių kraujagyslių, į jį priteka daugiau kraujo, vyksta audringa uždegiminė reakcija, gimda padidėja, suminkštėja, tampa labai skausminga. Sulėtėjus kraujo apytakai gimdos sienelės kraujagyslėse, jose susidaro smulkių trombų, kurie dar labiau sutrikdo normalią gimdos sienelės audinių mitybą. Sergant lėtiniu endometritu, gimdos gleivinės uždegimas silpniau išreikštas, paburkimas mažesnis, išskyros skaidresnės, išskyrose mažiau pūlingų priemaišų, gimdos sienelės raumuo standesnis ir kietesnis. Paskyrus teisingą gydymą, moters būklė pagerėja jau per pirmas 1-3 paras. Visiškai pasveikstama per 10-14 dienų. Nepakankamai gydytas ūminis endometritas gali pereiti į lėtinį. Išvis negydant ūminio endometrito, infekcija išplinta, ir jis gali komplikuotis septinėmis būklėmis, grėsmingomis gyvybei. Komplikacijos Susidarius palankiomis sąlygomis, susilpnėjus organizmo atsparumui, gydant nepakankamomis antibiotikų dozėmis ar dėl kokių nors priežasčių nebaigus antibakterinio gydymo kurso, infekcija iš gimdos gali nukeliauti limfa ir krauju į gretimus mažojo dubens organus ar net išplisti po visą organizmą. Endometritas gali komplikuotis parametritu (priegimdžio puriųjų audinių uždegimu), pelveoperitonitu (mažojo dubens pilvaplėvės uždegimu), difuziniu peritonitu (visos pilvo ertmės pilvaplėvės uždegimu), septicemija (infekcinio sukėlėjo cirkuliacija kraujyje), septikopiemija (atokių pūlinių susidarymu įvairiuose organuose – plaučiuose, kepenyse, smegenyse ir kitur). Tyrimai Gydytojas ginekologas, čiuopdamas per makštį, nustato, jog gimda yra padidėjusi, skausminga, minkštesnės konsistencijos. Įvertinamos išskyros iš gimdos: jų gausumas, spalva, kvapas, atsiradimo laikas. Paimama išskyrų iš makšties, iš gimdos kaklelio kanalo ir šlaplės išorinės angos bakterioskopiniam tyrimui (išskyros mentele patepamos ant specialaus objektinio stiklelio, tepinėlis dažomas, mikroskopuojamas, nustatoma infekcinio sukėlėjo rūšis, leukocitų skaičius ir kt.), bakteriologiniam tyrimui (išskyros specialia lazdele sėjamos į maitinamąsias terpes Petri lėkštelėse, kurios laikomos termostate +37oC temperatūroje; jose mikrobai sparčiai dauginasi, sudaro įvairiaspalves, įvairių formų kolonijas, pagal kurių pobūdį dar tiksliau nustatoma mikrobų rūšis, jie pakartotinai tiriami mikroskopu), antibiotikogramai (nustatomas mikrobų jautrumas tam tikriems antibiotikams, ir pagal tai parenkamas konkrečiu atveju efektyviausiai veikiantis vaistas). Ligonei atliekami laboratoriniai tyrimai: bendras kraujo tyrimas (jame randamas padidėjęs leukocitų skaičius ir eritrocitų nusėdimo greitis, jaunų leukocitų formų), biocheminis kraujo tyrimas, nustatomas padidėjęs C-reaktyviojo baltymo kiekis kraujyje (tai uždegiminis rodiklis, padidėjantis uždegimo metu), nustatomi kraujo krešumo rodikliai ir kt. Atliekama gimdos transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų būklę. Kartojantis šaltkrėčio epizodams, ir įtariant endometrito komplikaciją – sepsį – imamas kraujas iš venos prieš prasidedant šaltkrėčiui ir atliekamas kraujo pasėlis į specialias terpes laboratorijoje. Gydymas Ligonės, sergančios ūminiu endometritu, gydomos ligoninėje. Joms skiriamas lovos režimas, lengvai virškinamas, vitaminingas, kaloringas maistas, pakankamas skysčių kiekis per parą (2-2,5 litro). Pagrindinis endometrito gydymas yra gydymas antibiotikais (iš pradžių – plataus veikimo spektro, po to – siauro, atsižvelgiant į antibiotikogramos rezultatus). Dažniausiai skiriami 2-3 rūšių antibiotikai injekcijoms į raumenis arba į veną. Gydoma penicilinų grupės antibiotikais – ampicilinu, penicilinu, aminoglikozidais – gentamicinu, imidazolio grupės – metronidazoliu, cefalosporinais – cefazolinu, cefuroximu, cefotaximu, ceftriaxonu ir kt.). Vartojant daug antibiotikų vienu metu, gali sutrikti normalios organizmo mikrofloros pusiausvyra (virškinamajame trakte, kvėpavimo takuose), gali pradėti vyrauti patogeniniai grybeliai, todėl kartu profilaktiškai būtina skirti geriamų preparatų nuo grybelio (nystatino). Be to, skiriamos antibakterinio veikimo žvakutės į makštį (polygynax, gynalgin, arilin, flagyl, betadino, dalacin C, macmiror complex ir kt.), makšties vonelės ir praplovimai šiltais dezinfekuojančiais tirpalais (furacilino, chlorheksidino, kalio permanganato). Simptominiam gydymui naudojami skausmą ir karščiavimą mažinantys medikamentai – nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai – geriama forma ar žvakutėmis į tiesiąją žarną (paracetamolis, diklofenakas, ibuprofenas, nimesilas ir kt), vitaminai geriami ar injekcijomis (vit.C, multivitaminai), kraujagyslių pralaidumą mažinantys medikamentai (askorutinas), kartais – geriamų antihistamininių preparatų (klaritino, tavegylio), – jei yra nestipriai išreikštų alerginių reakcijų į antibiotikus. Jei nustatoma gimdos subinvoliucija (nepakankamas susitraukimas po gimdymo ar vėlyvo persileidimo), skiriama gimdą sutraukiančių vaistų – prostaglandinų E ar F2a analogų (misoprostolio, enzaprosto). Ūmiame ligos periode svarbu palaikyti pastovią vandens ir elektrolitų pusiausvyrą organizme, kuri gali sutrikti dėl karščiavimo, gausaus prakaitavimo, sumažėjusio apetito, padaugėjusių išskyrų iš gimdos, todėl skysčių ir mineralinių medžiagų trūkumas kompensuojamas lašinėmis skysčių infuzijomis į veną (Ringerio, 0,9% natrio chlorido, 5% gliukozės tirpalai); be to, jos veikia detoksikuojamai, valo organizmą nuo toksinių medžiagų. Praėjus ūmiam ligos periodui, atokioje gydymo fazėje skiriami sisteminiai fermentų preparatai; juos vartojant greičiau rezorbuojasi lėtiniai uždegiminiai židiniai, randiniai audiniai, sąaugos, pagerėja mažojo dubens kraujotaka, gerėja gimdos gleivinės regeneracija. Nemažą reikšmę turi organizmo imunitetą stiprinantys vaistai (ryklio kremzlių preparatai), fizioterapinės procedūros (mikrobangos, ultragarsas, elektroforezė su cinku, purvo aplikacijos, parafino aplikacijos, mineralinės vonios su jūros druska). Patarimai Ūminis endometritas yra rimta liga, todėl turi būti gydoma tik priežirt gydytojui ir tik gydytojo paskirtais vaistais. Kaip pagalbinė priemonė gali būti naudojama fitoterapija – įvairios vaistažolių arbatos, kurios mažina uždegimą, skatina greitesnį gimdos susitraukimą, papildo geležies ir vitaminų atsargas. Tam reikalui skirtas specialus dilgėlių, medetkų, ramunėlių, trikerčių žvaginių, notrelių žiedų, meškauogės lapų, kadagio uogų, miškinių sidabražolių ir ajerų smulkintų šaknų mišinys, iš kurio gaminamas nuoviras, ir geriama po 1 stiklinę 2 kartus per dieną. Šių vaistažolių arbatų galima įsigyti specializuotose vaistažolių vaistinėse. Gydymas vaistingosiomis žolėmis šiuo metu nėra populiarus, nes sukurta daug veiksmingesnių sintetinių vaistų. Tai mūsų senolių gydymosi receptas. Profilaktika Svarbu laikytis elementarių asmens higienos taisyklių. Visos medicininės instrumentinės intervencinės procedūros turi būti atliekamos griežtai laikantis sterilumo ir aseptikos reikalavimų. Išryškėjus pirmiesiems ligos simptomams, būtina nedelsiant kreiptis pas gydytoją ir pradėti gydyti, – taip išvengiama komplikacijų. Esant kai kurioms infekcinių sukėlėjų rūšims, skiriamas profilaktinis antibakterinis gydymas ir lytiniam partneriui. Endometriozė – tai liga, kuria susergama, kai panašus į gimdos gleivinę audinys atsiranda ir veša už gimdos ertmės ribų. Tai antra pagal dažnį ginekologinė patologija. Endometrioze serga apie 10% vaisingo amžiaus moterų (kai kurių šaltinių duomenimis net iki 40%), dažniausiai liga pasireiškia sulaukus 30-40 m. amžiaus (rečiau serga jaunesnės negu 20 m. ir moterys postmenopauzės laikotarpiu). 20-40% atvejų endometriozė diagnozuojama tiriant nevaisingumo priežastis. Ligos priežastys Tai nuo moteriškų lytinių hormonų priklausanti liga. Ligos priežastys nėra visiškai aiškios. Vyrauja kelios teorijos, aiškinančios jos atsiradimą. Realiausia yra implantacinė teorija, kuri teigia, kad dėl įvairių priežasčių per mėnesines dalis atsisluoksniuojančios gimdos gleivinės ląstelių iš gimdos ertmės su krauju pro kiaušintakius patenka į pilvo ertmę ir implantuojasi kiaušidėse, kiaušintakiuose, gimdos raiščiuose, pilvaplėvėje, ant plonųjų ir storųjų žarnų. Šios pakitusios gimdos gleivinės ląstelės gali plisti limfa ir krauju į gretimus ir tolimus audinius ir organus; tai paaiškina endometriozės židinių atsiradimą atokiose vietose (inkstuose, bamboje, pooperaciniuose randuose, stuburo kanale, bronchuose, plaučiuose ir kitur). Dauguma gydytojų implantacinę teoriją laiko teisingiausia, nes pastebėta, kad daugiau moterų suserga endometrioze po įvairių ginekologinių gimdos kūno ir gimdos kaklelio operacijų, po abortų, gimdos ertmės abrazijų, kai pažeidžiamas gimdos gleivinės vientisumas. Tuomet gimdos gleivinės fragmentai patenka į gretimus pažeistus audinius, prigyja ir pradeda vešėti. Pagal kitą – embrioninę teoriją endometriozė atsiranda dėl įvairių pokyčių embrioniniu vystymosi laikotarpiu. Šią teoriją patvirtina tai, kad endometrioze dažniau suserga tos moterys, kurioms yra lytinių, šlapimą išskiriančių organų ir žarnyno sklaidos trūkumų. Trečioji – metaplazijos teorija teigia, kad endometriozės židiniai atsiranda tada, kai pilvaplėvė ir kiti audiniai, veikiami hormonų estrogenų, uždegimo metu susidarančių medžiagų prostaglandinų, mechaninių traumų, virsta audiniais, panašiais į gimdos gleivinę. Ši teorija remiasi tuo, kad endometrioze suserga vyrai, ilgą laiką dėl prostatos vėžio gydyti estrogenais. Didžiulę reikšmę endometriozės išsivystymui turi genetinis polinkis ir paveldimumas: jeigu artimiausios giminės (motina, seserys) serga endometrioze, tai rizika susirgti šia liga padidėja 7 kartus. Jeigu moterys yra vieno kiaušinėlio dvynės ir viena iš jų serga šia liga, tai antrajai rizika susirgti yra 57%. Nustatytas akivaizdus ryšys tarp sergamumo endometrioze ir kai kurių autoimuninių ligų, pavyzdžiui, sisteminės raudonosios vilkligės. Visos moterys, sergančios endometrioze, turi imuninės sistemos defektų: sumažėja natūralių imuninių ląstelių – žudikų – aktyvumas, todėl organizmas nebeįstengia apsivalyti nuo gimdos gleivinės ląstelių, mėnesinių metu patekusių į pilvo ertmę, ir jų nesunaikina. Pastarųjų metų mokslo atradimai visiškai pakeitė požiūrį į endometriozę kaip ligą ir ją sukeliančias priežastis. Endometriozė traktuojama kaip autoimuninė bendra viso organizmo liga, kurios pagrindas – dideli imuninės sistemos pokyčiai. Statistiškai nustatyta, jog dažniau serga tos moterys, kurioms vėliau prasidėjo mėnesinės, kurios vėliau ir mažiau gimdė. Simptomai Maudžiantis skausmas pilvo apačioje Nereguliarios mėnesinės Skausmingos mėnesinės Skausmingi lytiniai santykiai Dubens skausmai Tirštos, „šokoladinės” išskyros kelias dienas prieš mėnesines ir po jų Gausios mėnesinės Nevaisingumas Skausmingas tuštinimasis mėnesinių metu Skausmingas šlapinimasis su krauju mėnesinių metu Ligos eiga 60% atvejų gimdos gleivinės židiniai, esantys už gimdos ertmės ribų, yra tiek pakitę, kad nejautrūs gydymui hormonais. Jeigu pavyksta pastoti, nėštumas išgydo endometriozę, nes tuomet organizme savaime gaminasi daug hormono progesterono. Todėl, sergant endometrioze yra labai pageidautina pastoti ir išnešioti nėštumą, tik labai sunku tai padaryti. Negydoma endometriozė linkusi progresuoti ir pereiti į vis sunkesnę stadiją. I stadija – pilvaplėvėje randami 1-3 cm paviršiniai židiniai, dešinėje kiaušidėje mažesni nei 1cm paviršiniai židiniai ir voratinklinės sąaugos; II stadija – pilvaplėvėje matomi didesni nei 3 cm ploto gilūs židiniai, dešinėje kiaušidėje mažesni nei 1cm paviršiniai židiniai ir voratinklinės sąaugos, kairėje kiaušidėje mažesni nei 1cm paviršiniai židiniai; III stadija – pilvaplėvėje didesni nei 3cm ploto paviršiniai ir gilūs židiniai, aplink dešiniąją kiaušidę ir dešinįjį kiaušintakį voratinklinės sąaugos, kairiojoje kiaušidėje 1-3 cm gilūs židiniai, ryškios sąaugos, aplink kairįjį kiaušintakį taip pat ryškios sąaugos, dalinai užakusi užgimdinė įduba; IV stadija – pilvaplėvėje matomi didesni nei 3cm ploto paviršiniai ir gilūs židiniai, dešinėje ir kairėje kiaušidėje 1-3 cm gilūs židiniai ir ryškios sąaugos, aplink kairįjį kiaušintakį ryškios sąaugos, pilnai užakusi užgimdinė įduba. Visiškai išgydyti pažengusios endometriozės neįmanoma; tai liga visam gyvenimui. Jos eiga žymiai pagerėja nėštumų metu ir postmenopauzėje. Tačiau endometrioze serganti moteris paprastai tampa nevaisinga: sąaugos ir randai deformuoja, perlenkia kiaušintakius, trukdo spermai tekėti kiaušintakiais ir kiaušialąstei patekti į kiaušintakį, kiaušintakių galai užanka. Sąaugos apraizgo kiaušides lyg voratinklis ir tvirtai jas sukausto lyg šarvuose. Be to, kiaušidžių geltonkūnis gamina nepakankamai gestagenų, palaikančių nėštumą. Šioms moterims dažniau pasitaiko savaiminių persileidimų (40% atvejų) lyginant su sveikomis moterimis populiacijoje (15-25%). Tačiau nerasta ryšio tarp ligos stadijos ir savaiminių persileidimų dažnio. Komplikacijos 1. Endometrioidinės kiaušidžių cistos gali plyšti, sukeldamos pavojingą gyvybei vidinį kraujavimą. 2. Endometriozė beveik visada sukelia nevaisingumą. 3. Endometriozės židiniai, kur jie bebūtų, gali suvėžėti. 4. Kitos komplikacijos priklauso nuo to, kokiuose organuose yra naujieji endometriozės židiniai: · Jeigu endometriozės židiniai yra žarnyne, virškinamajame trakte, bus pilvo skausmas, skausmingas tuštinimasis, kraujavimas iš tiesiosios žarnos, besikartojantys vidurių užkietėjimai. Jeigu pažeisti šlapimo takai, vargina inkstų diegliai – aštrus skausmas juosmenyje, plintantis žemyn į tarpvietę, kirkšnis ir tos pusės šlaunį, šlapime atsiranda kraujo priemaiša. Esant endometriozės židiniams plaučiuose ir bronchuose, periodiškai atsikosima krauju mėnesinių metu, gali būti gausesnis kraujavimas iš kvėpavimo takų. Stuburo kanale ir nugaros smegenų dangaluose esantys endometriozės židiniai gali sukelti kraujavimą po voratinkliniu smegenų dangalu. Kraujavimas iš šlapimo organų ir tiesiosios žarnos bei skausmingas tuštinimasis, sergant endometrioze, pasitaiko gana dažnai. Tyrimai Pirmiausia įvertinami rizikos veiksniai (genetiniai faktoriai, autoimuninės ligos, imuninės sistemos būklė, atliktos ginekologinės operacijos ir abortai), išklausomi moters nusiskundimai. Po to ji apžiūrima, ištiriama per makštį ir tiesiąją žarną: čiuopiama standi, padidėjusi, nelygiu paviršiumi, ribotai paslanki dėl sąaugų arba nulinkusi link stuburo nepaslanki fiksuota gimda, cistos kiaušidėse, skausmingas užpakalinis makšties skliautas. Gimdos dydis ryškiai kinta: prieš mėnesines gimda gerokai padidėja (nes gimdos sienoje esantys endometriozės židiniai pritvinksta krauju); po mėnesinių gimda sumažėja. Tiriant per tiesiąją žarną, čiuopiami skausmingi endometriozės mazgeliai užgimdinėje įduboje. Gimdos kaklelis apžiūrimas optiniu vaizdą didinančiu prietaisu – kolposkopu: ant gimdos kaklelio paviršiaus matyti tamsių, krauju prisipildžiusių pūslelių, kurios ypač išryškėja mėnesinių metu, įplyšę kraujuoja „šokoladinėmis” išskyromis ir atrodo kaip opelės nelygiais kraštais. Gimdos ir kiaušidžių būklė įvertinama ultragarsinio tyrimo metu, atliekant transvaginalinę echoskopiją; šis tyrimas organizmui absoliučiai nekenksmingas ir gali būti kartojamas keletą kartų. Iš rentgenologinių tyrimų naudojama histerosalpingografija, kuomet gimdos ertmė ir kiaušintakiai užpildomi rentgenokontrastine medžiaga ir po to atliekamos rentgeno nuotraukos – histerosalpingogramos. Optiniu endoskopiniu prietaisu histeroskopu, įvestu iš išorės pro makštį ir gimdos kaklelio kanalą į gimdos ertmę, galima iš vidaus apžiūrėti gimdos gleivinę: šviesiai rausvos gimdos gleivinės fone matomos tamsiai raudonos įėjimo angos į daugybines endometriozės kriptas, išvarpytas „bičių korių” vaizdas. Šis tyrimas vadinamas histeroskopija. Papildomos informacijos apie ligą suteikia kompiuterinės tomografijos ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimo metodai. Be to, ištiriamas tam tikros medžiagos CA 125 kiekis kraujyje. Nė vienas iš išvardytų tyrimo būdų tiesiogiai nepatvirtina endometriozės diagnozės ir turi tik pagalbinį vaidmenį. Endometriozės diagnostikoje esminis momentas yra laparoskopija, įtartinų židinių biopsija ir gautų audinių pathistologinis ištyrimas. Laparoskopijos metu ant mažojo dubens pilvaplėvės, gimdos, kiaušidžių, aplink kiaušintakius, užgimdinėje įduboje ir kitur matomi juodi ir tamsiai mėlyni židiniai, apsupti žvaigždės pavidalo balkšvų susiraukšlėjimų – randų, baltos sustorėjusios dėmės su tamsiu taškeliu viduryje arba plokšti raudoni židiniai, kurie atrodo kaip plokščios pūslelės ar polipai. Laparoskopijos metu galima įvertinti kiaušintakių praeinamumą, išdalinti sąaugas, išlaisvinti kiaušides, nustatyti ligos išplitimą, elektriniu kauteriu prideginti ir sunaikinti endometriozės židinius, pašalinti endometrioidines kiaušidžių cistas. Taigi, laparoskopija yra ne tik tyrimo, bet ir gydymo būdas. Gydymas Endometriozės gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, moters amžiaus ir sukeliamų simptomų. Gydymas yra kompleksinis – operacinis ir medikamentinis. Būtina koreguoti nervų sistemos sutrikimus, vengti stresinių situacijų, psichoemocinių traumų, didelių fizinių perkrovų, reguliuoti darbo ir poilsio režimą, vartoti organizmą stiprinančius multivitaminus. Jei nustatyta I endometriozės stadija, pacientės amžius ties menopauzės riba, nėra ryškių ligos simptomų, ligonė gali būti tik stebima; jeigu yra I endometriozės stadija jaunai moteriai arba II-IV endometriozės stadija bet kokio amžiaus moteriai, gydymas yra būtinas. Dažniausiai užtenka laparoskopinio operacinio gydymo būdo, tačiau labai išplitusios endometriozės atveju gali būti atliekama laparotomija ir radikali operacija – kiaušidžių, kiaušintakių ir visos gimdos pašalinimas. Paprastai 3 mėn. prieš operaciją skiriamas medikamentinis gydymas endometriozės židinių sumažinimui. Pašalinus gimdą su abiem kiaušidėmis, po operacijos turi būti skiriama pakaitinė moteriškų lytinių hormonų terapija. Hormonai slopina estrogenų sintezę organizme, sukelia endometriozės židinių sunykimą – atrofiją, nutraukia jų vešėjimą ir kraujavimo ciklus. Efektyvaus gydymo rodiklis – gimdos gleivinės sunykimas, visiškai išnykusios mėnesinės, užslopinta kiaušidžių veikla; tik tuomet nyksta ir endometriozės židiniai. Gydymui naudojamos 4 vaistų grupės: mažų estrogenų dozių monofaziniai geriamieji kontraceptikai, progestinai (gestagenai), antiprogestinai ir gonadotropinus išlaisvinančių hormonų agonistai (GnRH agonistai). Visi šie vaistai skiriami tik griežtai pagal indikacijas ir tik gydytojo, individualiai kiekvienai ligonei pagal klinikinę situaciją, nes sukelia daug pašalinių reiškinių. Monofaziniai geriamieji kontraceptikai dėl savo švelnaus poveikio endometriozei gydyti skiriami retai, tik esant I-II ligos stadijai, jei moteris jauna ir ateityje nori turėti vaikų. Tuomet atliekamas operacinis endometriozės židinių pašalinimas, o po to skiriami mažų estrogenų dozių monofaziniai geriamieji kontraceptikai 6-12 mėn. iš eilės. Šie vaistai taip pat gali būti skiriami ir esant labiau pažengusiai ligai po pravesto 6 mėn. gydymo GnRH agonistais, norint išvengti ligos progresavimo. Gydant monofaziniais geriamaisiais kontraceptikais, 60-95% ligonių išnyksta skausmai mažajame dubenyje, tačiau liga praėjus metams po gydymo 18% ligonių recidyvuoja. Skiriant progestinus (gestagenus), ligos gydymo efektas didesnis, bet pašaliniai reiškiniai taip pat stipresni. Jaunai moteriai sukeliama dirbtinė menopauzė: užslopinama kiaušidžių veikla, suplonėja ir sunyksta gimdos gleivinė, visiškai dingsta mėnesinės, gali būti pykinimas, vėmimas, nutukimas, skysčių susilaikymas organizme, labai stiprūs galvos skausmai net iki psichozės (dėl smegenų paburkimo), kraujavimas iš gimdos dėl estrogenų trūkumo, depresija ir nuotaikos svyravimai. Gydoma 3-6 mėn. Papildomai pašaliniams reiškiniams sumažinti skiriamos normalios kasdieninės natūralių estrogenų dozės. Galvos skausmas, pabrinkimai ir skysčių susikaupimas organizme gydomi diuretikais – šlapimą varančiais vaistais, kava, stipria arbata. Antiprogestinai padidina vyriško lytinio hormono testosterono kiekį kraujyje, iki minimumo sumažina estrogenų kiekį kraujyje, nutraukia ciklinius gonadotropinių hormonų kitimus, sukelia endometriozės židinių degeneraciją ir išnykimą. Jie sukelia nemažai nepageidaujamų šalutinių reiškinių (pykinimą, raumenų mėšlungį, nutukimą, plaukų slinkimą iki nuplikimo, spuogus, seborėją, odos riebumą), todėl jaunoms moterims vartojami tik tada, kai dėl endometriozės yra gausūs kraujoplūdžiai iš gimdos. Tačiau turi išskirtinį imunologinį efektą: gerai veikai gydant ne tik endometriozę, bet ir greta esančias autoimunines ligas. GnRH agonistai yra efektyviausi: jiems veikiant pradeda mažiau gamintis gonadotropinų, kiaušidės gamina mažiau lytinių hormonų ir vystosi dirbtinės menopauzės būklė. Šie vaistai purškiami į nosį arba leidžiami injekcijomis į šalia bambos esantį riebalinį paodį. Vaistai išleidžiami pritraukti į vienetinius sterilius švirkštus su specialia adata. Gydoma ilgiau negu 6 mėn. Svarbiausi GnRH agonistų sukeliami pašaliniai reiškiniai yra didelė gimdos gleivinės atrofija ir osteoporozė (kaulų išretėjimas). Osteoporozė gydoma normaliomis kasdieninėmis organizmui reikalingomis estrogenų dozėmis ir kalcio preparatais. Gydant endometriozę, būtinai skiriami enzimai; jie sumažina sąaugų kiekį ir apsaugo nuo naujų endometriozės židinių atsiradimo. 50-60% atvejų endometriozės židiniai nejautrūs GnRH agonistams, todėl tuomet sisteminiai enzimai ypač efektyvūs. Tai fermentiniai preparatai, kurie beveik neturi šalutinių reiškinių, iš esmės gerai toleruojami, net ir gydant ilgai, didelėmis dozėmis. Vaistai: Novynette® Regulon® Patarimai Jeigu sergate endometrioze, esate jauna, norite turėti vaikų ir negalite pastoti, jums reikalinga vaisingumą atstatanti operacija (laparoskopija) ir medikamentinis gydymas hormonais ir enzimais. Vaisingumą atstatančių operacijų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo endometriozės laipsnio: jei liga vidutinio sunkumo, tai po operacijos pastoja 60% iš visų norinčių pastoti, jei liga sunkios formos, tai po operacijos pastoja tik 35%. Dažniausiai moterys pastoja per pirmus 6-12 mėn. po operacijos (!). Jeigu moteris nepastoja iki 2 metų po operacijos, tikimybė pastoti sumažėja iki minimumo. Taigi, pats geriausias laikotarpis pastoti yra pirmi metai po operacijos ir medikamentinio gydymo. Kuo daugiau kartų būsite nėščia, išnešiosite nėštumą iki galo ir gimdysite, tuo didesnė galimybė, kad visai savaime išgysite. Planuodami antrąjį ar trečiąjį nėštumą, tarp nėštumų nedarykite didelių pertraukų, nes kuo ilgesnė pertrauka, tuo daugiau problemų pastojant. Profilaktika Per mėnesines patartina vengti fizinio krūvio, tyrimų per makštį ir susilaikyti nuo lytinių santykių. Nedarykite abortų: jei artimiausiu metu neplanuojate pastoti, naudokite kurį nors iš daugelio kontracepcijos metodų. Jaunoms moterims reikia stengtis daryti kuo mažiau gimdos gleivinę žalojančių diagnostikos tyrimų, jei nėra būtina, neskirti chirurginių gimdos kaklelio gydymo būdų. Po gimdymo svarbu gerai susiūti gimdos kaklelio plyšimus, neįverčiant į siūlę gimdos kaklelio kanalą išklojančios gleivinės. Ir, be abejo, atsiradus minėtiems ligos simptomams ir nusiskundimams, reikia kuo anksčiau pasitikrinti pas ginekologą. Gimdos gleivinės hiperplazija – tai gimdos gleivinės išvešėjimas dėl sutrikusios lytinių liaukų funkcijos. Kai kurios jos rūšys laikomos priešvėžine būkle ir gali pereiti į gimdos gleivinės vėžį. Ligos priežastys Gimdos gleivinės hiperplazija dažnesnė moterims, turinčioms šių rizikos vieksnių: vėliau prasidėjo pirmosios mėnesinės ir menopauzė; vėlai pradėjo lytinį gyvenimą arba visai lytiškai nesantykiavo; nebuvo nėščios; neišnešiodavo arba nutraukdavo nėštumą; gimdė tiktai vieną kartą; ilgai vartojo grynų estrogenų preparatus; serga dideliu nutukimu ar arterine hipertenzija, cukriniu diabetu, policistinių kiaušidžių sindromu, gerybiniais gimdos navikais (miomomis), estrogenus produkuojančiais kiaušidžių navikais, storosios žarnos vėžiu. Gimdos gleivinės hiperplazija gali sirgti tiek jaunos vaisingo amžiaus, tiek pagyvenusios moterys, klimakteriniu laikotarpiu. Pagrindinė šios būklės priežastis – padidėjęs moteriškų lytinių hormonų – estrogenų – kiekis kraujyje. Sutrikus hormonų pusiausvyrai, kiaušidėse per pirmąsias 7-8 ciklo dienas iki ovuliacijos subręsta keli folikulai, tačiau, ovuliacijai neįvykus, ilgai tokie ir išlieka (persistuoja), kiaušidėse nesusidaro progesteroną išskiriantis geltonkūnis. Todėl išvešėjusi gimdos gleivinė negali pereiti į sekrecijos fazę, t.y., normaliai atsiskirti mėnesinėms būdingai gimdos gleivinei. Simptomai Kraujavimas iš lyties organų tarp menstruacijų Gausios mėnesinės Mažakraujystė Nutukimas Ilgai trunkančios mėnesinės Ligos eiga Reprodukcinio amžiaus moterys skundžiasi gausiomis ilgomis mėnesinėmis arba acikliniais nereguliariais kraujavimais iš gimdos. Tokioms moterims menopauzė prasideda vėliau. Tada gali atsirasti ilgesnių aciklinių kraujavimų, išryškėja nutukimas, cukraligė, sumažėja skydliaukės išskiriamų hormonų kiekis (nustatoma hipotireozė). Dėl gausių kraujavimų iš gimdos, kraujyje sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis, atsiranda mažakraujystė (anemija). Lengvesnės formos gimdos gleivinės hiperplazija gali išnykti, regresuoti, ir lengvai pasiduoda gydymui lytiniais hormonais. Tačiau pasitaiko linkusi progresuoti forma, kuri yra atsparesnė gydymui lytiniais hormonais ir laikoma ikivėžine būkle. Komplikacijos Gimdos gleivinės hiperplazija gali pereiti į endometriumo vėžį. Tyrimai Atliekamas tyrimas per makštį, įvertinama vidinių lytinių organų būklė, gimdos dydis, konsistencija, skausmingumas, paslankumas, išskyrų pobūdis ir gausumas, ieškoma galimų kiaušidžių ir gimdos navikų. Transvaginalinės echoskopijos arba ultragarsinio tyrimo per pilvo sieną metu išmatuojamas gimdos gleivinės (endometriumo) storis. Svarbiausias tyrimo ir kartu gydymo būdas yra histeroskopija (gimdos ertmės apžiūrėjimas iš vidaus pro specialų optinį prietaisą – histeroskopą) ir gimdos ertmės išgrandymas bei gautos medžiagos histologinis tyrimas. Tokiu būdu ne tik sustabdomas kraujavimas iš gimdos, bet nustatoma tiksli diagnozė ir tolesnio gydymo kryptis. Ši procedūra atliekama ligoninėje, taikant bendrąją intraveninę nejautrą, ir trunka trumpai (10-15 min). Pagalbinis tyrimo būdas yra gimdos gleivinės aspirato citologinis tyrimas. Tai gimdos gleivinės dalies išsiurbimas specialiu šiaudeliu, įkištu pro gimdos kaklelio kanalą į gimdos ertmę, taip pat atliekamas nuskausminus, bet ne ligoninėje, o dažniausiai Moterų konsultacijoje ambulatorinėmis sąlygomis. Tiriamas hormonų kiekis kraujyje skirtingų menstruacinio ciklo fazių metu. Matuojama bazinė temperatūra. Gydymas Kraujavimas stabdomas išgrandant gimdos ertmę, – tik pašalinus visą išvešėjusią gimdos gleivinę galima visavertė naujos gleivinės regeneracija. Paskui skiriamas gydymas hormonais. Reprodukcinio amžiaus moterims skiriami geriamieji gestagenai, atkuriamas normalus menstruacinis ciklas ir mėnesinių cikliškumas. Jaunų moterų, kurios po sėkmingo gydymo planuoja pastoti, ovuliacija stimuliuojama antiestrogenais ir klomidais: Nutukusių moterų kiaušidės klomidais nestimuliuojamos. Pirmiausia reguliujama kūno masė. Moterys, gyvenančios lytinį gyvenimą, bet nenorinčios pastoti, nėra apsaugotos nuo nepageidaujamo ir neplanuoto nėštumo, nes retkarčiais įvyksta atsitiktinės ovuliacijos ir galimas pastojimas. Todėl tokioms moterims tinka vartoti III kartos geriamuosius konjuguotus hormoninius kontraceptikus, kuriuose yra labai mažai estrogenų, nedaug androgeniškumo gestagenų. Gydymo efektyvumas įvertinamas kas 3-6 mėn. – atliekamas vidinių lytinių organų ultragarsinis ir citologinis tyrimas, reikalui esant, kartojamas frakcinis išgrandymas. Esant atipinei II ir IIIo gimdos gleivinės hiperplazijai, kiaušidžių patologijai, didelei vėžio rizikai, ir jei 2-3 mėnesius trukęs gydymas vaistais buvo neveiksmingas, šalinama gimda. Patarimai Jeigu priklausote rizikos grupei, susirgti gimdos gleivinės hiperplazija, patariama reguliariai (1 kartą per 6 mėn.) profilaktiškai pasitikrinti pas ginekologą, ypač jei vargina gausios ilgos mėnesinės arba nereguliarūs kraujavimai iš gimdos. Visi profilaktinio patikrinimo būdai yra greiti ir neskausmingi. Ligos prognozė visiškai priklauso nuo to, kaip greitai nustatoma liga ir pradedama gydyti. Jeigu esate vyresnė kaip 45 metų, Jums nėra diagnozuota endometriumo hiperplazija, bet priklausote rizikos grupei, gyvenate reguliarų lytinį gyvenimą ir reikalinga kontracepcija, rekomenduojamos intrauterininės gimdos spiralės, padengtos gestagenais. Tokia spiralė ne tik apsaugos nuo nepageidautino nėštumo, bet ir bus gimdos gleivinės hiperplazijos profilaktinis veiksnys. Profilaktika Moterys, linkusios sirgti endometriumo hiperplazija, turi reguliariai tikrintis, o susirgusios – laiku gydytis. Tinkamai gydant, ligos prognozė yra palanki. Endocervicitas – tai gimdos kaklelio uždegimas. Ligos priežastys Ligą sukelia chlamidijos (Chlamydia trachomatis), gonokokai (Neisseria gonorrhoeae), virusai, pirmuonys – trichomonos (Trichomonas vaginalis), – šie sukėlėjai dažniausiai perduodami lytiniu keliu; taip pat Haemophilus influenzae, A grupės streptokokai, pneumokokai – šie mikroorganizmai išplinta po organizmą kraujo keliu, sergant kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis; anaerobinės bakterijos (Gardnerella vaginalis, peptostreptokokai, Prevotella) – šie patogeniniai mikroorganizmai atsiranda makštyje, sutrikus jos natūralios floros pusiausvyrai ir sergant bakterine vaginoze; žarninės lazdelės (Escherichia coli), stafilokokai, Candida grybeliai – jie patenka iš makšties į gimdos kaklelio kanalo spindį kylančiuoju keliu, sergant makšties uždegimu – kolpitu. Nesugiję seni gimdos kaklelio plyšimai gimdymo metu, išsivertusi gimdos kaklelio kanalo gleivinė (vadinama gimdos kaklelio ektropionu), makštyje bujojanti negydoma patogeninė flora sudaro palankias sąlygas susirgti endocervicitu. Besidauginančių patogeninių mikrobų išskiriami fermentai pažeidžia natūralų apsauginį organizmo barjerą – gimdos kaklelio kanalo gleives. Tada infekcijos sukėlėjai gali išplisti gimdos ertmėje, kiaušintakiuose, patekti į pilvo ertmę ir sukelti mažojo dubens uždegiminę ligą (endometritą, adneksitą, peritonitą). Simptomai Gausios išskyros Gelsvos, žalsvos, pūlingos išskyros iš lytinių takų Dvokiančios išskyros iš lytinių takų Skausmas pilvo apačioje Makšties niežėjimas Makšties perštėjimas „Deginimo" pojūtis makštyje Ligos eiga Moteris, serganti ūminiu endocervicitu, skundžiasi gausiomis išskyromis iš lytinių takų. Pakinta išskyrų pobūdis: išskyros tampa pūlingos – gleivingos ar pūlingos-vandeningos, gelsvos, žalsvos, drumstos, neskaidrios, kartais nemalonaus kvapo. Būdingas įvairaus intensyvumo skausmas pilvo apačioje, dažniausiai maudžiantis, atsiranda nemalonūs pojūčiai makštyje (deginimas, niežėjimas, perštėjimas). Bendra moters būklė nenukenčia, išlieka patenkinama. Tinkamai ir savalaikiai gydant ūminį endocervicitą, visiškai pasveikstama, išvengiama komplikacijų. Komplikacijos Ūminis endocervicitas gali komplikuotis gimdos gleivinės uždegimu (endometritu), kiaušintakių ir kiaušidžių uždegimu (adneksitu), pilvaplėvės uždegimu (peritonitu). Ūminis endocervicitas negydant gali pereiti į lėtinį. Sergant lėtiniu endocervicitu susilpnėja gimdos kaklelio gleivinės paburkimas, sumažėja išskyrų, jos pasidaro skaidresnės, be pūlingų priemaišų; lėtinis endocervicitas gali komplikuotis mažojo dubens lėtine uždegimine liga. Lėtinė infekcija lytiniuose takuose gali būti moters nevaisingumo priežastis. Tyrimai Gydytojas ginekologas, apžiūrėdamas makštį ir gimdos kaklelį skėtikliais, mato paraudusią gimdos kaklelio kanalo išorinę angą, paburkusius audinius, kurie yra trapūs, ir palietus šią vietą vatos tamponėliu ar mentele lengvai rasoja krauju; gausias gelsvas, žalsvas, pūlingas-vandeningas išskyras makštyje. Čiuopiant gimdos kaklelis skausmingas, skausmingumas padidėja jį judinant. Specialiu prietaisu – kolposkopu – apžiūrimas gimdos kaklelis, įvertinamas padidintas jo vaizdas, gleivinės kontūrai. Dažnai nustatomas gimdos kaklelio kanalo gleivinės išsivertimas (ektropionas), gimdos kaklelio makštinės dalies epitelio defektai (jodui neigiamos zonos, keratozės židiniai, uždegimo plotai, erozijos ir kt.). Be to, atliekami makšties išskyrų bei išskyrų iš gimdos kaklelio kanalo tepinėliai ir bakterioskopinis tyrimas. Plonyčiu vatos tamponėliu įeinama į gimdos kaklelio kanalą ir iškrapštoma pūlingų gleivių. Jos įvertinamos baltame fone, juodame fone, nustatoma jų spalva ir konsistencija. Išskyros tepamos ant objektinio stiklelio, dažomos Gramo būdu ir mikroskopuojamos. Matomas pilnas regėjimo laukas leukocitų, mikrobų salelės. Jeigu yra intraląsteliniai gramneigiami diplokokai, tai gali būti gonokokinis endocervicitas. Gali būti randami kiti mikrobai. Jeigu nerandama jokių kitų mikrobų, gonokokų, išankstinė diagnozė yra chlamidijinis endocervicitas. Chlamidijos nustatomos sudėtingesniais laboratoriniais metodais (ląstelių kultūra, ELISA imunofermentiniu metodu, naudojant chlamidijų fermentą, imunofluorescentiniu metodu, naudojant tiesioginius fluorescuojančius antikūnus). Išskyros iš makšties ir gimdos kaklelio kanalo taip pat sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, tikintis labaratorijoje išauginti bakterijų kultūras, identifikuoti infekcijos sukėlėją (bakteriologinis tyrimo metodas) ir nustatyti jo jautrumą konkretiems antibiotikams (antibiotikograma). Tačiau apie 50% atvejų nerandama nei gonokokų, nei chlamidijų, nei kitų mikrobų, ir endocervicito priežastis lieka nežinoma. Gydymas Moteris, serganti ūminiu endocervicitu, gydoma bendrojo veikimo ir vietinėmis antibakterinėmis priemonėmis ambulatoriškai, dažniausiai hospitalizacijos neprireikia. Režimas ir dieta įprastiniai. Skiriami geriamieji antibiotikai, prieš tai nustačius infekcijos sukėlėjo rūšį ir jo jautrumą antibiotikams (gydoma fluoruotųjų chinolonų grupės preparatais – ofloxacinu, ciprofloxacinu; pefloxacinu; cefalosporinais – ceftriaxonu, cefiximu; tetraciklinais – doxycyclinu; makrolidais – eritromicinu; imidazolio dariniais – metronidazoliu ir kt.). Antibiotikų rūšis, dozė, vartojimo trukmė priklauso nuo uždegimą sukėlusio mikroorganizmo, vaistą parenka ir skiria gydytojas. Prireikus ar esant komplikacijų, antibiotikai skiriami injekcijomis į raumenis. Efektyvios antibakterinį poveikį turinčios žvakutės ir kremai į makštį (flagyl, dalacin C, macmiror complex, polygynax ir kt.). Išoriniai lytiniai organai ir makštis plaunami šiltais dezinfekuojančiais tirpalais (furacilino, chlorheksidino, kalio permanganato), skiriamos šiltos gydomosios vaistažolių (ramunėlių, medetkų, lakišiaus, jonažolių) vonelės 1-2 kartus per dieną po 15-20 min. Jeigu yra seni gimdos kaklelio plyšimai, išgydžius endocervicitą, rekomenduojama atlikti gimdos kaklelio plastinę operaciją. Gydomos gimdos kaklelio erozijos (dažniausiai sutepant solcogyno tirpalu, – jei nėra kontraindikacijų). Patarimai Patariama ištirti lytinį partnerį dėl chlamidiozės, gonorėjos, virusų, kitų lytiniu keliu plintančių infekcinių ligų ir skirti atitinkamą antibakterinį gydymą, arba profilaktiškai skirti anibiotikų kursą (dažnai taip išvengiama ligos pasikartojimo, nes pašalinama pagrindinė ligos priežastis). Būtina pažymėti, kad ši taisyklė galioja ne visiems endocervicito atvejams ir tiesiogiai priklauso nuo mikrobo rūšies (žr. ligos priežastis). Profilaktika Svarbu laikytis asmens higienos taisyklių, naudoti vietines barjerines apsaugos priemones atsitiktinių lytinių santykių metu (prezervatyvus, vietiškai veikiančias chemines spermicidines priemones į makštį – kremus, tamponus, makštines tabletes – pharmatex (benzalkonijaus chlorido preparatą) arba patentex oval N (nonoxynolo preparatą). Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, kreiptis į gydytoją ginekologą; ten pat išsiaiškinti ir visus rūpimus neaiškius klausimus dėl vietinių barjerinių kontraceptinių priemonių naudojimo. Lėtinį endocervicitą sunkiau pagydyti negu ūminį (kaip ir visas lėtines ligas), todėl svarbu nustatyti ir gydyti ligą ūmioje jos stadijoje. Gimdos mioma – tai gerybinis lygiųjų gimdos raumenų navikas, kurio augimą reguliuoja lytiniai hormonai. Nustatomas apie ketvirtadaliui ginekologinėmis ligomis sergančių moterų, kurios kreipiasi pas gydytoją. Dažniausiai serga 30-50 metų moterys. Ligos priežastys Didelės reikšmės miomoms atsirasti turi paveldėjimas ir imuniteto pokyčiai. Gimdos miomos atsiranda ir linkę augti tada, kai moters organizme yra sutrikusi lytinių hormonų pusiausvyra. Esant estrogenų pertekliui, androgenų bei progesterono trūkumui, pasireiškia gimdos hiperemija (geras aprūpinimas krauju, suaktyvėjus gimdos kraujotakai), veša gimdos sienelių lygieji raumenys, išbujoja ir sustorėja gimdos gleivinė, pamažu nyksta kiaušidžių žievinis sluoksnis ir folikulai, kiaušidėse gali susidaryti cistų. Miomos mazgai susidaro iš jaunų gimdos sienelių lygiųjų raumeninių skaidulų. Dažniausiai miomos aptinkamos gimdos kūne, tačiau jos gali būti ir gimdos kaklelyje arba toje vietoje, kur gimdos kūnas pereina į kaklelį. Simptomai Dažnas šlapinimasis Mėnesinių ciklo sutrikimai Vidurių užkietėjimas Kraujavimas iš lyties organų tarp menstruacijų Skausmas pilvo apačioje Skausmingi lytiniai santykiai Gausios mėnesinės Maudžiantis strėnų skausmas Stiprus skausmas juosmenyje Ligos eiga Maža mioma paprastai nesukelia jokių nusiskundimų. Išplitusi mioma sukelia gausius ciklinius kraujavimus iš gimdos, pakinta mėnesinių pobūdis – mėnesinės būna reguliarios, bet ilgos, gausios, su krešuliais. Tai atsitinka dėl išvešėjusios gimdos gleivinės atsiskyrimo mėnesinių metu, gimdos nesugebėjimo susitraukti ir užspausti smulkias kraujagysles, nes trukdo miomos mazgas. Pakitus hormonų pusiausvyrai organizme, gali sutrikti ir mėnesinių ciklo reguliarumas: mėnesinės tampa nereguliarios, atsiranda „tepimas” krauju prieš ir po mėnesinių, kraujavimo epizodų ciklo viduryje. Mėnesinių pobūdžio ir ciklo sutrikimai būdingi 40-60 proc. moterų, sergančių gimdos mioma. Gali būti lėtinis, bukas, nepastovus, maudžiantis skausmas strėnose ir pilvo apačioje, skausmingi lytiniai santykiai. Skausmas intensyvesnis mėnesinių metu. Stiprų skausmą sukelia tik miomos komplikacijos: sąrėminį – didelė mioma, deformuojanti gimdos ertmę, auganti žemyn gimdos ertmėje kaklelio link (vadinama „gimstančia”); staigų diegiantį skausmą – miomos nekrozė dėl jos mitybos sutrikimo ar apsisukus miomos kojytei. Didelių matmenų miomos sukelia spaudimo į gretimus organus reiškinius. Kai mioma spaudžia šlapimo pūslę, šlapimas susilaiko arba dažnai varo šlapintis, nelaikoma šlapimo. Kai mioma spaudžia dešinįjį arba kairįjį šlapimtakį, sutrinka šlapimo nutekėjimas iš inkstų į šlapimo pūslę; tuomet staiga atsiranda labai stiprus skausmas juosmenyje, „dieglys” plinta žemyn į išorinių lytinių organų sritį, kirkšnis, vidinį šlaunų paviršių, gali prasidėti inksto geldelės uždegimas. Mioma, spaudžianti tiesiąją žarną, sukelia buką lėtinį skausmą, „tempimo” jausmą, vidurių užkietėjimus, dujų susilaikymą, vidurių pūtimą, pasunkina tuštinimąsi. Miomų kitimas ir augimo greitis labai individualus. Miomos sparčiau auga nėštumo metu (kintant lytinių hormonų pusiausvyrai organizme), o po menopauzės savaime regresuoja. Kartais miomų dydis nekinta ištisus dešimtmečius. Su amžiumi miomų gali daugėti. Pačios savaime miomos dažniausiai neišnyksta. Komplikacijos Gimdos miomų komplikacijos yra įvairios: mažakraujystė užsitęsus kraujavimui iš gimdos, skausmas ir šokas dėl staiga apsisukusios s miomos kojytės arba dėl vidinio kraujavimo plyšus arterijai miomos kojytėje, miomos mazgo nekrozė dėl sutrikusios kraujotakos ir mitybos veninė stazė kojose ir galimas tromboflebitas didelei miomai užspaudus mažojo dubens venas, moters nevaisingumas miomai užspaudus kiaušintakį, gimdos išsivertimas, miomos supiktybėjimas. „Gimstanti” ar nekrozavusi mioma sukelia sepsinių reiškinių: pakyla kūno temperatūra, krečia šaltis, pablogėja bendra savijauta. Miomos supiktybėja retai (0,5 proc. visų atvejų). Miomos gali sukelti nėštumo komplikacijas (jei apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi gimdos gleivinėje, esančioje virš miomos mazgo, tai gali būti savaiminio persileidimo priežastis). Daugybinės didelės miomos gali spausti vaisių, sukelti jo augimo sutrikimų, lemti netaisyklingą vaisiaus padėtį gimdoje, sutrikdyti normalią gimdos-placentos kraujotaką, būti priešlaikinio gemalinių vandenų nutekėjimo, priešlaikinio gimdymo, gimdymo veiklos anomalijų priežastis. Tyrimai Čiuopdamas per makštį arba per tiesiąją žarną, gydytojas nustato miomos dydį, vietą, jautrumą. Daugybinės miomos deformuoja gimdos kontūrus, dėl to gimda atrodo didesnė, nelygi, gruoblėta. Didelių matmenų miomos apčiuopiamos per priekinę pilvo sieną. Atliekant ultragarsinį tyrimą, labai tiksliai nustatomos miomų dydis, skaičius, vieta, įvertinamas augimo greitis, nekrozės požymiai. Apžvalginė mažojo dubens rentgenograma padeda nustatyti sukalkėjusias miomas. Bendrame kraujo tyrime dėl kraujavimo iš gimdos gali būti sumažėjęs hemoglobino ir eritrocitų kiekis (mažakraujystės požymiai). Gydymas Gydymo būdo pasirinkimas priklauso nuo miomos augimo pobūdžio, vietos, mėnesinių ciklo sutrikimų, nukraujavimo laipsnio, ligonės amžiaus, kitų organizmo ligų. Jeigu mioma yra maža, nedidėja, nesukelia moteriai nepatogumų, ji tik stebima. Greitą miomų augimą jaunoms moterims bandoma stabdyti skiriant trečios kartos vienfazius konjuguotus geriamuosius kontraceptikus su mažiausia estrogenų doze, kurie slopina kiaušidžių veiklą. Premenopauzėje, skiriami hormoniniai preparatai – progestogenai ir jų preparatai. Mažakraujystė gydoma geležies preparatais. Didelės, sparčiai augančios miomos operuojamos. Jei moteris yra jauna, ateityje planuoja pastoti ir gimdyti, tuomet operuojant miomų mazgai išgliaudomi ir pašalinami, defektai gimdos sienelėje užsiuvami, išsaugant gimdą. Jei moteris vyresnio amžiaus, kartu dar yra ir gimdos gleivinės hiperplazija, adenomiozė, šalinama visa gimda su miomų mazgais. Operacijos prognozė palanki: ligonės išgyja, vėl tampa sveikos ir darbingos. Patarimai Jei esate jauna, norite turėti vaikų, pastojote, jums diagnozuota mioma, nenutraukite ir išsaugokite šį nėštumą, nes su amžiumi miomos linkusios ne mažėti, o didėti. Todėl vėliau, kitų nėštumų metu gali kilti dar daugiau problemų ne tik norint išnešioti, bet ir norint pastoti. Jei esate vyresnio amžiaus, artėja menopauzė, turite antsvorio, sergate hipertonine liga ar cukriniu diabetu, jums prieš keletą metų diagnozuotos miomos, o dabar vargina ilgos gausios mėnesinės su krešuliais arba po kelių mėnesių menopauzės vėl atsirado negausūs nereguliarūs „tepimai” krauju iš lytinių organų, kreipkitės pas gydytoją ginekologą, nelaukite ir nesigydykite pačios, nes kartu su miomomis dažnai pasitaiko gimdos gleivinės išvešėjimas ar net vėžys. Profilaktika Reikia stengtis nesutrikdyti neurohormoninės pusiausvyros organizme (vengti nėštumo nutraukimų, lytinių organų uždegimų, nutukimo. Kiaušidės cistoma – tai naujai atsiradęs atskiras priedinis darinys kiaušidėje, priskiriamas navikams, negaminantis hormonų, greit augantis, nelygaus paviršiaus, sudarytas iš vienos ar kelių kamerų, užpildytų skysčiu, bei apsuptas storo dangalo, sudaryto iš vešinčio jungiamojo audinio ir išsiraizgusių smulkių kraujagyslių. Cistoma paprastai turi anatominę kojytę, prie kurios ji yra „prikabinta” ir kuri gali apsisukti. Anatominė cistomos kojytė būna įvairaus ilgio ir pločio; ją sudaro kiaušidės raiščiai, kiaušintakio pasaitėlis ir kraujagyslės – arterijos ir venos, maitinančios tiek tos pusės kiaušidę, tiek pačią cistomą. Kiaušidžių cistomos būna gerybinės, piktybinės ir paribinės (mažo piktybiškumo, nelinkusios progresuoti ir metastazuoti, bet turinčios piktybinių pokyčių). Visos kiaušidžių cistos ir cistomos vadinamos bendru vardu – kiaušidžių cistiniais navikais. Tai palyginti dažna moterų liga. Dažniausiai jos pasitaiko vaisingo (reprodukcinio) amžiaus moterims ir būna gerybinės (sudaro net 30-40% visos vaisingo amžiaus moterų kiaušidžių patologijos ir apie 90% atvejų būna gerybinės). Jos nebūdingos mergaitėms iki brendimo bei moterims premenopauzėje ir postmenopauzėje (virš 45 metų) būna retai, todėl kiekvienu atveju, kai diagnozuojamos kiaušidės cistinis navikas, kruopščiai ištiriama, ar jis nėra piktybinis. Ligos priežastys Kiaušidės įvairiais moters gyvenimo etapais patiria didelių pokyčių, tačiau ryškiausiai kiaušidžių anatomija kinta vaisingame (reprodukciniame) amžiuje. Apie 14-ą menstruacinio ciklo dieną įvyksta ovuliacija: folikulas trūksta, jame esantis skystis išteka į pilvo ertmę, kartu išplaudamas ir folikulo viduje buvusią kiaušialąstę. Tuo metu folikulo vietoje kiaušidėje galima rasti mišrios struktūros, neaiškių ribų darinuką, kurio diametras panašus į subrendusio folikulo. Vėliau (antroje menstruacinio ciklo pusėje) jo vietoje susiformuoja geltonkūnis, kurio skersmuo vidutiniškai siekia 2-3 cm, tačiau gali siekti net 5-7 cm. Prasidėjus mėnesinėms, t,y. apie 1-2-ą ciklo dieną, geltonkūnis sunyksta, jo vietoje lieka tik nedidelis, iki 2 cm skersmens, nelygiomis sienomis, mišrios struktūros darinukas, kuris gali būti stebimas kelis ciklus, kaskart vis mažėjantis. Prasidėjus naujam ciklui, kiaušidėse vėl pradeda bręsti nauji folikulai, ir viskas prasideda iš naujo. Veikiant tam tikroms priežastims kiaušidėse gali susidaryti cistomų, kurios būna rūšių: serozinė, mucininė ir endometrioidinė. Serozinė cistoma formuojasi iš kiaušidės paviršiuje nuo embriogenezės laikų likusio kiaušintakio epitelio, kuris dėl neaiškių priežasčių pradeda vešėti. Mucininė cistoma taip pat prasideda iš liaukinių kiaušintakio latako audinių likučių ir „paklydusių” gimdos kaklelio epitelio salelių, susiformavusių kiaušidėse. Endometrioidinė cistoma išauga iš „paklydusių” gimdos gleivinės salelių kiaušidėse, sergant ginekologine liga endometrioze. Kiaušidėse susidaro kraujo prisipildžiusių ertmių, primenančių cistas. Simptomai Dažnas šlapinimasis po truputį Vidurių užkietėjimas Maudžiantis skausmas pilvo apačioje Maudžiantis skausmas šone Sunkumas pilvo apačioje Nereguliarios mėnesinės Skausmingos mėnesinės Vidurių pūtimas Dažnas tuštinimasis po truputį Pilvo apimties padidėjimas Ligos eiga Ligos požymius sukelia tik didelė cistoma. Atsiranda pastovus ar periodiškai pasikartojantis nestiprus maudžiantis skausmas apatinėje pilvo dalyje arba daugiau kuriame nors šone, atsiduodantis į strėnas ir juosmens sritį, bei sunkumo, tempimo jausmas pilvo apačioje. Sutrinka šlapinimasis, nes cistoma spaudžia šlapimo pūslę: varo šlapintis dažnai, po nedaug, neskausmingai. Sutrinka tuštinimasis, nes spaudžiama tiesioji žarna: būna vidurių užkietėjimas, vidurių pūtimas arba atvirkščiai – dažnas tuštinimasis po nedaug. Tampa skausmingos mėnesinės, sutrinka mėnesinių ciklas, moteris sunkiau pastoja, atsiranda nevaisingumas (nevisada). Jei cistoma labai didelė, gigantinė (20-30 cm skersmens ir daugiau), padidėja pilvo apimtis. Serozinės cistomos būna gigantinės (iki 30 cm ir daugiau), kelių kamerų, vienoje ar abiejose kiaušidėse, apvalios ar ovalios, balsvai pilkomis storomis sienomis, turi gana ilgą kojytę. Tiek vidinis, tiek išorinis kamerų paviršius paprastai esti lygus. Cistomos turinys skystas, vandeningas, skaidrus, gelsvas. Sutrikus kraujo apytakai ir cistomos mitybai, turinys pasidaro žalsvas arba rusvas. Kartais cistoma, auganti iš kiaušidės, išsidėsto ne pilvo ertmėje, o įsiterpia tarp gimdos plačiojo raiščio lapelių. Pasitaiko, kad vidinį, rečiau išorinį cistomos paviršių dengia minkštos, trapios, šakotos, daugybinės, smulkios išaugėlės – papilės (speneliai). Papilės nėra geras ženklas piktybiškumo atžvilgiu. Tokios cistomos dažniausiai randamos klimakteriniu ar menopauzės laikotarpiu. Apie 18-22% tokių ligonių pilvo ertmėje kaupiasi gelsvo ar žalsvo ascitinio skysčio ir apie 48-61,5% šių cistomų suvėžėja, todėl jos priskiriamos prie ikivėžinių kiaušidžių būklių. Savaime tiek serozinės, tiek serozinės papilinės proliferuojančios cistomos niekada neišnyksta, yra gydomos tik operaciniu būdu. Mucininė cistoma paprastai yra daugiakamerinė, kamerų sienos storos (iki 5-10 mm), nevienodo storio įvairiose vietose, jų pilkšvai balsvas išorinis ir vidinis paviršius dažniausiai būna gruoblėtas. Kameros pripildytos gelsvos, žalsvos ar šviesiai rausvos spalvos, skaidriu, tirštu, į gleives panašiu ar žele konsistencijos turiniu (drebučiais). Kai kuriose vietose suplonėjusi cistomos siena savaime ar operuojant greitai plyšta. Tai didžiausi, gigantiniai kiaušidžių navikai. Literatūroje yra aprašytų mucininių cistomų, svėrusių daugiau kaip 100 kg. Kai kada mucininės cistomos vidinės sienelės taip pat turi išaugėlių – papilių – į kameros vidų. Apie 10% šių navikų suvėžėja, todėl priskiriama prie ikivėžinių kiaušidžių būklių. Esant endomertioidinei cistomai, gimdos gleivinės salelės, nors ir esančios ne gimdos ertmėje, funkcionuoja taip pat, kaip ir visa normali gimdos gleivinė, t.y. jose vyksta menstruaciniam ciklui būdingi periodiniai gimdos gleivinės pokyčiai – atsidalijimas, kraujavimas per mėnesines, naujo gleivinės sluoksnio susidarymas, vešėjimas ir sekrecija. Todėl kiekvienų mėnesinių metu cistose kaupiasi vis daugiau seno, tamsiai rudo, panašaus į tirštą šokoladą kraujo (kartais šios cistos dar vadinamos „šokoladinėmis”). Cistos palengva didėja. Jos yra apgaubtos stora jungiamojo audinio kapsule. Pro kapsulėje atsiradusias mažas mikroskopines angeles į pilvo ertmę po truputį, bet nuolatos, vis išteka cistos turinio, todėl susidaro gausios sąaugos aplink kiaušides, kiaušintakius, užgimdinėje įduboje, mažajame dubenyje atsiranda naujų endometriozės židinių. Endometrioidinės cistomos dažniausiai būna vienkamerinės, bet daugybinės, vienoje arba dažniau abiejose kiaušidėse, apvalios ar neaiškių ribų, įvairaus dydžio (3-20 cm skersmens), aplink jas – daugybė sąaugų su aplinkiniais mažojo dubens organais ir žarnų kilpomis. Be šių pokyčių matyti tamsiai rudų kraujingų židinėlių laisvame kiaušidės paviršiuje, randelių, įtraukimų užgimdinėje įduboje ir mažojo dubens ertmę išklojančioje pilvaplėvėje. Endometrioidinės cistomos yra gerybiniai kiaušidžių navikai, gydomi operaciniu būdu ir vaistais endometriozei gydyti. Tačiau endometrioidinė cistoma gali supiktybėti ir virsti endometrioidine adenokarcinoma (vėžiu), kuris sudaro apie 2% visų piktybinių epitelinių kiaušidžių navikų. Funkcinės cistomos dažniausiai išnyksta savaime arba gydomos geriamaisiais hormoniniais preparatais, o kiti gerybiniai kiaušidžių navikai turi būti operuojami, nes daugelis jų yra linkę supiktybėti. Kai kurios cistomos greitai auga; todėl jokiu būdu nepaliekamos savieigai, stebimos, gydomos medikamentais arba operuojamos. Kadangi moters amžius yra vienas iš kiaušidžių navikų rizikos faktorių, todėl perkopus 40 metų amžiaus ribą, visos nustatytos cistomos kruopščiai ištiriamos dėl piktybiškumo. Komplikacijos Cistomos gali plyšti: į pilvo ertmę išsilieja jų turinys, prasideda gausus vidinis kraujavimas, vystosi „ūmaus pilvo” reiškiniai. Cistos ir cistomos gali infekuotis ir supūliuoti, sukelti mėnesinių ciklo sutrikimus, nevaisingumą, savaiminius persileidimus, šlapinimosi bei tuštinimosi sutrikimus, taip pat jos gali supiktybėti. Viena dažniausių komplikacijų yra cistomos kojytės apsisukimas, ypač kai tam susidaro palankios sąlygos, t.y. navikas mažas, labai paslankus, silpnas moters pilvo presas. Cistomos kojytė apsisuka navikui staiga patekus iš mažojo dubens aukštyn į pilvo ertmę keliant sunkų daiktą ar daugiau pasukus liemenį (šokinėjant, sportuojant, lytinių santykių metu). Apsisukus cistomos kojytei, sutrinka naviko kraujotaka ir mityba, atsiranda „ūmaus pilvo” reiškiniai: stiprus skausmas pilve, pilvo pūtimas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas, dažnas širdies plakimas, dažnas šlapinimasis, vėliau pakyla kūno temperatūra iki 38-39oC, ryškiai pablogėja bendra būklė. Gydymas šiuo atveju – tik operacinis. Tyrimai Cistoma dažniausiai diagnozuojama tikrinant profilaktiškai, nes nedidelės cistoma paprastai jokių simptomų nesukelia. Tiriant moterį per makštį, šalia gimdos kairiajame ar dešiniajame šone apčiuopiamas apvalus, elastingas, paslankus, neskausmingas darinys. Mergaitės, paauglės bei moterys, negyvenusios lytinio gyvenimo, tiriamos per tiesiąją žarną. Diagnozei patikslinti visada atliekamas ultragarsinis tyrimas (echoskopija), o prireikus – diagnostinė videolaparoskopija. Ultragarsu išmatuojamas kiekvienos kiaušidės ilgis, plotis, aukštis, apskaičiuojamas jos tūris ir palyginamas su normos dydžiais. Pagal matomą cistinio darinio echoskopinį vaizdą maždaug galima iš anksto numatyti, ar darinys yra gerybinis, ar piktybinis. Piktybinę cistomą galima įtarti tada, kai darinys yra nepaslankus, gruoblėtas, nelygus, mažesnus 10 cm skersmens, jaučiami standūs priegimdžio audiniai, aptinkamas laisvas skystis pilvo ertmėje, ir jei pacientė yra vyresnė nei 35 m. amžiaus. Papildomai atliekama kompiuterinė tomografija ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimai. Esant įtarimui, jog cistinis darinys yra piktybinis, papildomai ištiriama kiaušidžių vėžio žymens CA125 koncentracija kraujyje bei atliekama naviko biopsija. Gydymas Gydymas priklauso nuo ligonės amžiaus, cistos dydžio, jos echoskopinio vaizdo ir augimo intensyvumo. Ne visos cistos yra operuojamos. Makštinio ir ultragarsinio tyrimo metu nustačius funkcinę cistą, 2 mėn. ji stebima, neskiriant išvis jokio gydymo arba skiriant geriamuosius sudėtinius monofazinius hormoninius kontraceptikus su mažiausiu estrogenų kiekiu. Šiuo atveju sudėtiniai hormoniniai kontraceptikai skiriami ne kontracepcijos tikslu, o tam, kad greičiau išnyktų cistos (skiriami net moterims, negyvenančioms lytinio gyvenimo). Šių vaistų veikimo principas tas, kad jie leidžia kiaušidėms „pailsėti”, laikinai slopina kiaušidžių veiklą, sumažina jų aktyvumą: tuomet kiaušidėse nebręsta folikulai, nevyksta ovuliacija, nesusidaro geltonkūnis. Jie vartojami pagal įprastinę kontraceptinę schemą 2 mėn. iš eilės (po to kontrolė – makštinis ir ultragarsinis tyrimas po mėnesinių); cistai išnykus – dar 6 mėn. iš eilės. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, cista neišnyko, linkusi greitai augti, atliekama operacija – videolaparoskopija (dažniau) arba laparotomija (rečiau). Operacijos metu cista išlukštenama iš kiaušidės arba pašalinama kartu su pakenktąja kiaušidės dalimi arba šalinami to pusės gimdos priedai su cista arba supiktybėjimo atveju šalinama visa gimda su abiejų pusių priedais bei didžiąja taukine (neatsižvelgiant į moters amžių). Parodymai operaciniam gydymui yra šie: kiaušidžių cistiniai navikai, kurių diametras > 10 cm; kiaušidžių cistiniai navikai, kurių diametras 10 cm skersmens, yra infiltruoti standūs priegimdžio audiniai, aptinkamas laisvas skystis pilvo ertmėje, ir jei pacientė yra > 35 m. amžiaus. Papildomai atliekama kompiuterinė tomografija ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimai. Esant įtarimui, jog cistinis darinys yra piktybinis, papildomai ištiriama kiaušidžių vėžio žymens CA125 koncentracija kraujyje bei atliekama naviko biopsija. Gydymas Gydymas priklauso nuo ligonės amžiaus, cistos dydžio, jos echoskopinio vaizdo ir augimo intensyvumo. Ne visos cistos yra operuojamos. Makštinio ir ultragarsinio tyrimo metu nustačius funkcinę cistą, 2 mėn. ji stebima, neskiriant išvis jokio gydymo arba skiriant geriamuosius sudėtinius monofazinius hormoninius kontraceptikus su mažiausiu estrogenų kiekiu. Šiuo atveju sudėtiniai hormoniniai kontraceptikai skiriami ne kontracepcijos tikslu, o tam, kad greičiau išnyktų cistos (skiriami net moterims, negyvenančioms lytinio gyvenimo). Šių vaistų veikimo principas tas, kad jie leidžia kiaušidėms „pailsėti”, laikinai slopina kiaušidžių veiklą, sumažina jų aktyvumą: tuomet kiaušidėse nebręsta folikulai, nevyksta ovuliacija, nesusidaro geltonkūnis. Jie vartojami pagal įprastinę kontraceptinę schemą 2 mėn. iš eilės (po to kontrolė – makštinis ir ultragarsinis tyrimas po mėnesinių); cistai išnykus – dar 6 mėn. iš eilės. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, cista neišnyko, linkusi greitai augti, atliekama operacija – videolaparoskopija (dažniau) arba laparotomija (rečiau). Operacijos metu cista išlukštenama iš kiaušidės arba pašalinama kartu su pakenktąja kiaušidės dalimi arba šalinami to pusės gimdos priedai su cista arba supiktybėjimo atveju šalinama visa gimda su abiejų pusių priedais bei didžiąja taukine (neatsižvelgiant į moters amžių). Kiekvienu konkrečiu atveju operacijos apimtis yra individuali ir priklauso nuo situacijos. Vaistai: Novynette® Regulon® Patarimai Jei gydytojas Jums diagnozavo kiaušidžių cistą, nereiktų labai pergyventi ar pulti į paniką. Visų pirma, tai dažna liga, cistomis serga daug įvairaus amžiaus moterų, paauglių ir net mergaičių. Antra, niekas iš karto nepuola operuoti, o iš pradžių stebi ir gydo vaistais. Nebijokite gerti gydytojo paskirtų hormoninių preparatų: jų sukeliami pašaliniai reiškiniai yra labai nežymūs, o teikiama nauda šiuo atveju iš tikrųjų didelė. Jokios fizioterapinės procedūros ar gydymas žolelėmis šiuo atveju visiškai nepadeda. Jeigu gydytojas, kruopščiai Jus ištyręs, nustatė, jog cista turi įtariamų piktybiškumo požymių, ir vis dėl to operacija yra būtina, jokiu būdu nedelskite (!), nelaukite ir nebijokite: kokia bebūtų operacijos apimtis, kiekvienos šiuolaikinės operacijos tikslas pirmiausia yra tausojantis, stengiantis pašalinti naviką ir išsaugoti kaip galima daugiau sveikų audinių. O išsaugoti kiaušides, ypač jaunai moteriai, yra svarbiausias operacijos siekis ir sąlyga. Profilaktika Virš 30 metų amžiaus kiekviena moteris turi nors vieną kartą metuose profilaktiškai pasitikrinti pas ginekologą, ir jai turi būti atliktas kiaušidžių bei gimdos ultragarsinis tyrimas. Tai padeda laiku susekti ir diagnozuoti cistinius darinius kiaušidėse ir išvengti kiaušidžių vėžio. Kolpitas – tai makšties gleivinės uždegimas. Ligos priežastys Makšties gleivinės uždegimą sukelia įvairūs mikrobai – streptokokai, stafilokokai, žarninės lazdelės (Escherichia coli), anaerobinės bakterijos (dažniausiai Clostridium genties), pirmuonys – trichomonos (Trichomonas vaginalis), grybeliai (ypač Candida genties), virusai (Herpes virusas), chlamidijos (Chlamydia trachomatis) ir kt. Infekcija į makšties gleivinę gali patekti nuo išorinių lytinių organų (nuo didžiųjų lytinų lūpų, šlaplės, makšties prieangio), su infekuotomis iš gimdos ištekančiomis išskyromis (sergant gimdos gleivinės ar gimdos priklausinių uždegimu), lytinių santykių metu (jei lytinis partneris serga trichomoniniu ar chlamidijiniu uretritu, prostatitu). Iš išorės į makštį mikrobų patenka, kai yra senų tarpvietės plyšimų gimdant, nusileidusios makšties sienelės dėl senatvės, audinių elastingumo sumažėjimo bei atrofijos. Infekcija gali įsiskverbti pažeidus makšties sienelės vientisumą dėl traumos ar patekus svetimkūniui. Kolpitą prasidėti skatina ir susilpnėjusi kiaušidžių funkcija, ir dėl to nepakankamas estrogenų kiekis organizme. Šiai ligai atsirasti įtakos turi cukrinis diabetas, nutukimas, dažna lytinių partnerių kaita, elementarių asmens higienos taisyklių nesilaikymas arba atvirkščiai – pernelyg dažnas makšties plovimas įvairiais šarminiais muilais. Pagal kolpitą sukėlusias priežastis ir simptomus, kuriais jis pasireiškia, skiriamos įvairios kolpito rūšys: paprastasis, granulinis, emfizeminis, senatvinis, trichomoninis, grybelinis. Simptomai Skausmas lytinių santykių metu Gelsvos, žalsvos, pūlingos išskyros iš lytinių takų Makšties perštėjimas „Deginimo" pojūtis makštyje Skystos, pūlingos, susimaišiusios su krauju išskyros iš lytinių takų Makšties sausumas Makšties išskyros baltos, panašios į varškę Opelės makšties gleivinėje Smulkūs pūlinukai lytinių organų srityje Dujų prisipildžiusios pūslelės makšties gleivinėje Ligos eiga Moteris, serganti paprastuoju kolpitu, skundžiasi gausiomis, pūlingomis-vandeningomis išskyromis iš makšties, nemaloniais pojūčiais makštyje (perštėjimu, deginimu, niežėjimu), skausmu lytiškai santykiaujant ar gydytojui apžiūrint makštį skėtikliais. Sergant granuliniu kolpitu, makšties sienelėje susidaro tamsiai raudoni, maži, segtuko galvutės dydžio mazgeliai. Sergant emfizeminiu kolpitu, be įprastų uždegimo reiškinių, makšties gleivinėje atsiranda iki žirnio dydžio pūslelių, prisipildžiusių dujų. Trichomoniniam kolpitui būdingos gausios gelsvai žalsvos putotos išskyros, stiprus perštėjimas, deginimas makštyje; grybeliniam kolpitui – balkšvos, į varškės dribsnius panašios gausios, drumstos išskyros, stiprus deginimas ir niežėjimas makštyje. Senatviniu kolpitu serga vyresnio amžiaus moterys menopauzėje, tada makšties gleivinė atrofuojasi, išplonėja, išsausėja, joje gali atsirasti smulkių kraujosruvų ar opelių. Nustačius ir pašalinus priežastį bei tinkamai gydant, kolpito prognozė yra gera. Vietinis gydymas paprastai būna efektyvus, po 7-10-12 dienų visiškai pasveikstama. Sergant kolpitu, bendra ligonės būklė nepablogėja. Kai kurių rūšių kolpitas (grybelinis, senatvinis) po gydymo linkęs kartotis ar paūmėti dar nebaigus visiško gydymo kurso. Pakartotinai patekus į makštį dideliam patogeninių mikrobų kiekiui ar esant palankioms sąlygoms jiems ten daugintis, kolpitu galima sirgti keletą kartų per gyvenimą. Komplikacijos Negydomas kolpitas gali komplikuotis gimdos kaklelio kanalo uždegimu (endocervicitu), gimdos gleivinės uždegimu (endometritu). Nėščioms moterims infekcija makštyje yra pagrindinė priešlaikinio gemalinių vandenų nutekėjimo, savaiminio persileidimo, priešlaikinio gimdymo priežastis. Tyrimai Gydytojas ginekologas apžiūri ligonės makštį makštiniais skėtikliais, įvertina makšties gleivinės uždegiminius pokyčius, išskyrų pobūdį. Atliekami makšties, šlaplės išorinės angos, gimdos kaklelio kanalo išskyrų tepinėliai, jų bakterioskopinis, prireikus, ir pasėliai bei bakteriologinis tyrimas. Rekomenduojama atlikti kaklelio kolposkopinį tyrimą – apžiūrėti gimdos kaklelio makštinę dalį specialiu aparatu – kolposkopu – ir įvertinti padidintą gimdos kaklelio vaizdą. Gydymas Moterys, sergančios kolpitu, gydomos ambulatoriškai. Skiriamas vietinis gydymas antibakterinio poveikio žvakutėmis į makštį, kurios vartojamos po vieną vienąkart per dieną, vakare, prieš miegą nakčiai. Be to, kelis kartus per dieną išoriniai lytiniai organai švariai apiplaunami, naudojamos šiltos medetkų, ramunėlių žiedų nuoviro vonelės. Makštis gali būti plaunama šiltais dezinfekuojančiais tirpalais – furacilino, kalio permanganato. Į makštį gali būti įkišami tamponai, suvilgyti 1-5-10 proc. sintomicino emulsija. Gydymas žvakutėmis, vonelėmis, apiplovimais tęsiamas 7-10-12 dienų. Jei liga linkusi paūmėti, kartotis, skiriami geriamieji antibiotikai. Grybelinio kolpito gydymui gali būti naudojami sistemiškai veikiantys geriamieji vaistai nuo grybelio (diflukanas, mykomaksas). Patarimai Senatvinio kolpito atveju pacientės vėlai kreipiasi į gydytoją ginekologą ir namie ilgai gydosi pačios įvairiais tepalais, turinčiais riebalinį pagrindą, ar aliejais. Šios priemonės dažniausiai esti neefektyvios. Tokiu atveju gali padėti tik specialūs kremai ar makšties žvakutės, turinčios hormonų (estrogenų ir gliukokortikoidų). Be to, šiuo atveju netinka kalio permanganato tirpalo vonelės, nes kalio permanganatas turi sutraukiantį, gleivinę sausinantį poveikį (naudotinos tik šiltos ramunėlių ar medetkų žiedų nuoviro vonelės). Jei kolpitai dažnai kartojasi, reikia atidžiai ir kruopščiai ieškoti tikrosios jų priežasties. Teisingai plauti išorinius lytinius organus (jie turi būti plaunami ir šluostomi iš priekio išeinamosios angos link, o ne atvirkščiai), reikia stengtis nesužeisti makšties ir išorinių lytinių organų prausiantis, įsidedant tamponą į makštį, lytiškai santykiaujant. Negalima dažnai plauti makšties, patartina vengti dažnų karštų vonių. Geriau nenaudoti muilų, vonios putų, vonios druskų, dezodorantų ar dušo želė, skirtų intymiai higienai, kurių sudėtyje yra šarminių ar alergizuojančių medžiagų, kurios sutrikdo makšties natūralią rūgštinę terpę ir leidžia įsivyrauti patogeninėms bakterijoms. Patartina nedėvėti aptempto, ankšto apatinio trikotažo, pagaminto iš sintetinio pluošto, vengti kasdieninių higieninių įklotų, kurie alergizuoja, sutrikdo oro cirkuliaciją, be to, prakaitas, šiluma, drėgmė didina mikrobų – ir ypač grybelių – galimybes prasiskverbti į audinius. Makštinius tamponus reikėtų naudoti tik keletą dienų per mėnesines, kai kraujuojama gausiausiai; jei kraujingų išskyrų nedaug, geriau vartoti higieninius įklotus, nes makštiniai tamponai sugeria ne tik kraują, bet ir makšties, gimdos kaklelio kanalo sekretą, todėl makšties gleivinė sausėja, sumažėja jos atsparumas, suardomas jos natūralus apsauginis barjeras. Jei dažnai kartojasi kolpitas, kurį sukelia Candida grybeliai, pravartu profilaktiškai išsitirti dėl cukrinio diabeto ir kitų endokrininių ligų. Jei diagnozuotas trichomoninis kolpitas, antibiotikai skiriami ir lytiniam partneriui, nes jau sekančio lytinio akto metu bus neišvengta pakartotino užsikrėtimo trichomonomis . Profilaktika Svarbu laiku gydyti tiek makšties gleivinės uždegimą, tiek kitas organizmo ligas, kurios sudaro palankias sąlygas kolpitui prasidėti ar jam kartotis. Pienligė (kitaip vadinama išorinių moters lytinių organų (vulvos) ar makšties kandidoze) – tai išorinių moters lytinių organų ar makšties gleivinės grybelinis uždegimas (lot. candidus – blizgantis). Tai labai dažna grybelinė infekcija. Kaip teigia statistika, maždaug 75% moterų bent kartą gyvenime yra sirgusios šia liga. Apie 5% visų moterų pienligė kartojasi. Ligos priežastys Moterims išorinių lytinių organų ir makšties kandidozę, arba populiariai vadinamą pienligę, sukelia baltasis balkšvagrybis (Candida albicans grybelis). Šis mikroorganizmas yra plačiai paplitęs aplinkoje. Neretai jo randama maiste ir dirvožemyje. Jis aptinkamas daugumos sveikų žmonių kvėpavimo takuose, žarnyne, ant odos, taip pat tūno apie 20% sveikų moterų makštyje. Dažniausiai grybelis nesukelia jokių problemų. Kartais dėl tam tikrų priežasčių grybelis pradeda daugintis ir sukelia uždegimą. Nepažeista moters makšties gleivinė veikia antimikrobiškai. Todėl patekęs nedidelis Candida grybelių kiekis nesidaugina, neišplinta ir nesukelia jokių požymių. Vartojant plataus spektro antibiotikus, užslopinama natūrali makšties bakterinė flora. Tuomet ir atsiranda palankios sąlygos daugintis Candida grybeliams. Be to, dėl įvairių priežasčių susilpnėjus organizmo imunitetui, pvz., sergant cukriniu diabetu, kitomis lėtinėmis ligomis, po operacijų, vartojant imunitetą slopinančius, hormoninius vaistus, nepakankamai maitinantis, trūkstant maiste vitaminų, susidaro palankios sąlygos sparčiai tarpti grybelinei infekcijai. Pienligė – įvairaus amžiaus moterų liga. Daugelis moterų pirmą kartą su pienlige susiduria nėštumo metu. Tuo laikotarpiu besikeičiantis hormonų santykis veikia makšties terpę ir sudaro palankias sąlygas daugintis Candida grybeliams. Menopauzėje ir vėliau vykstantys hormonų pusiausvyros pokyčiai taip pat dažnai provokuoja pienligės atsiradimą. Reikėtų priminti, kad neretai pienligė išsivysto ir dėl perdėtos higienos. Gydytojai-ginekologai pataria neplauti makšties, o išorinius lytinius organus prausti intymiai higienai skirtomis priemonėmis. Dažniausiai pienlige susergama dėl jau minėtų priežasčių makštyje suvešėjus grybeliui. Nors vulvos ar makšties kandidozė nepriskiriama lytiškai plintančioms ligoms, tačiau lytinis kontaktas su infekuotu Candida grybeliu partneriu – vienas iš galimų užsikrėtimo būdų. Jei moteriai pienligė kartojasi dažnai, būtina gydyti ir partnerį. Simptomai Tirštos išskyros iš makšties Makšties niežėjimas Makšties perštėjimas „Deginimo" pojūtis makštyje Skausmingas šlapinimasis Makšties išskyros baltos, panašios į varškę Išorinių lytinių organų patinimas Opelės makšties gleivinėje Negausus kraujavimas iš makšties Ligos eiga Komplikacijos Labai retai (kai moteris išsekinta sunkių ligų), susergama generalizuota kandidoze – grybeliai išplinta ir pažeidžia odą, nagus, vidaus organus, gali būti net kandidozinis sepsis. Tyrimai Candida grybelių sukeltam uždegimui būdingi tipiniai požymiai. Jie nesunkiai atpažįstami ir liga nustatoma įprastos ginekologinės apžiūros metu. Kai yra neaiškumų, diagnozės patvirtinimui gydytojas-ginekologas iš makšties paima tiriamosios medžiagos tepinėliui. Jei tiriant tepinėlį mikroskopu aptinkama Candida grybelių, neabejotinai diagnozuojama pienligė. Kai pacientė serga lėtine, pasikartojančia pienlige, gali būti atliekamas tiriamosios medžiagos pasėlis į specialias mikrobiologines terpes. Gydymas Pienligė yra gydoma vaistais nuo grybelio. Jie gali būti įvairių formų: makšties kremas, makšties tabletės, makšties žvakutės ar geriamosios kapsulės. Gydymo trukmė labai įvairi: nuo vienkartinės dozės iki 6 mėnesių kurso. Pienligė gydoma ir nėštumo metu. Kai moteris pirmą kartą suserga pienlige, paprastai ji gydoma makšties žvakutėmis ar makšties tabletėmis. Tokių formų vaistai veikia vietiškai, beveik nepatekdami į bendrąją kraujotaką. Kitais atvejais skiriami geriamieji vaistai nuo grybelio (tabletės arba kapsulės), kurie veikia visą organizmą ir todėl gali sukelti kai kurių nepageidaujamų reakcijų. Kai pacientę nustoja varginti pienligei būdingi požymiai, konstatuojama ligos epizodo pabaiga. Lytinis partneris gydomas tik esant varpos galvutės ar apyvarpės uždegimui (balanopostitui), kurį sukėlė Candida albicans, arba kai moteriai pienligė dažnai kartojasi. Patarimai Pastaruoju metu vis daugėja grybelinių makšties infekcijų, kurių sukėlėjai yra atsparūs vaistams nuo grybelio. Todėl, pajutusios pirmuosius simptomus, kreipkitės į savo gydytoją. Tik jis parinks Jums tinkamiausią gydymą. Nesigydykite pati. Profilaktika Patariama vartoti kaloringą, daug vitaminų turintį maistą. Laikytis intymios higienos reikalavimų. Tiksliai laikytis gydytojo nurodymų. Pastebėjus pirmuosius simptomus, kreiptis į gydytoją. Mastitas – tai mikrobų sukeltas ūminis infekcinis pieno liaukos uždegimas. Ligos priežastys Visą nėštumo laikotarpį, kol moteris nešioja vaisių, krūtys ruošiasi maitinimui: jos šiek tiek paburksta, padidėja, nėštumo pabaigoje prieš gimdymą iš spenelių išsiskiria nedaug krekenų. Pirmąsias tris paras po gimdymo išsiskiria priešpienis – tai tirštas, žalsvai gelsvas, lipnus skystis. Dažnai dedant naujagimį prie krūties ir duodant čiulpti, po 2-3 dienų priešpienis virsta pienu. Jeigu naujagimis retai dedamas prie krūties, neteisingai apžioja spenelį, jeigu speneliai plokšti ar įtraukti, – jam sunku iščiulpti visą pieną, todėl dalis pieno lieka susitvenkusio pieno liaukos latakėliuose. Susidaro pieno stazė (laktostazė). Tinkamai gydant ir pašalinus laktostazę, mastito galima išvengti. Svarbiausia mastito priežastis – tai nelikviduotas pieno sąstovis ir pavėluotas laktostazės gydymas. Sumažėjus moters organizmo atsparumui, prisidėjus pavojingų mikrobų, prasideda pieno liaukos uždegimas: užsikemša pieno latakėliai, pienas dar blogiau nuteka, progresuoja laktostazė ir uždegimas. Paprastai mastitą moterims po gimdymo sukelia stafilokokai, rečiau – streptokokai, kiti sąlygiškai patogeniniai mikrobai ir jų deriniai (Staphylococcus aureus kartu su Proteus, Escherichia coli, Klebsiella ir kt.). Jie patenka ant krūtų spenelių iš naujagimio nosiaryklės, nuo nešvarių rankų, infekuotų baltinių, oro – lašeliniu būdu nuo užkrato nešiotojų. Mikrobai patenka į pieno liauką pro mikroskopiškai mažus spenelių pažeidimus, kurių atsiranda naujagimį maitinant, arba pro pieno latakėlius, atsiveriančius į spenelį. Mastitu dažniau suserga tos gimdyvės, kurioms buvo nėštumo ir gimdymo komplikacijų (atlikta Cezario pjūvio operacija, placenta atskirta ranka, gimda išgrandyta kiurete po gimdymo dėl kraujavimo ar likusių neatsiskyrusių placentinio audinio likučių, buvęs ilgas bevandenis laikotarpis, infekcijos požymiai), taip pat išsekusios, sergančios geležies stokos mažakraujyste, virusinėmis ligomis, lėtinėmis uždegiminėmis kitų organų ligomis (reumatu, angina, sinusitu, lėtiniu tulžies pūslės ar inkstų uždegimu, akmenlige, turinčios karieso pažeistų dantų), susilpnėjus imunitetui ar ilgą laiką iki nėštumo vartojus imunitetą slopinančius vaistus. Be to, pirmakartėms gimdyvėms mastitas pasitaiko 3-4 kartus dažniau negu kartotinai gimdančioms. Simptomai Galvos skausmas Bendras silpnumas Karščiavimas Šaltkrėtis Sunkumo, tempimo jausmas krūtyje Krūties sustandėjimas, sukietėjimas Krūties jautrumas Čiuopiamas neaiškių ribų sukietėjimas krūtyje Diegiantis krūties skausmas Paraudusi, pamėlusi krūties oda Ligos eiga Jeigu yra tik pieno susitvenkimas (laktostazė), aukšta temperatūra paprastai nepakyla (gali būti 37-38oC), moteris jaučia sunkumą, tempimą vienoje ar abiejose krūtyse. Čiuopiant visa krūtis yra standesnė, kietesnė, neskausminga, tik labiau jautri. Tam tikrose krūties dalyse galima apčiuopti neaiškių ribų sukietėjimų grūdėtu paviršiumi. Jeigu pieno sąstovis nelikviduojamas, greit (net po pusės dienos ar paros) šokteli aukšta kūno temperatūra (iki 39oC ir daugiau), krečia šaltis, skauda galvą, ryškiai pablogėja bendra savijauta, apima didelis silpnumas, mieguistumas arba atvirkščiai – vargina nemiga, dingsta apetitas. Krūtyje jaučiamas veržimas, bukas arba diegiantis skausmas, kuris sustiprėja spaudžiant krūtį pirštais, naujagimiui čiulpiant arba nutraukiant pieną. Uždegimo pažeista krūtis ar jos dalis pasidaro standžiai elastinga, oda švelniai parausta, paraudimas „vėduoklės” formos, plinta nuo spenelio į periferiją. Spenelis dažniausiai būna įtrūkęs. Krūtyje čiuopiamas skausmingas, aiškių ribų sukietėjimas. Toks pieno liaukos uždegimas vadinamas seroziniu mastitu. Negydomas arba nepakankamai gydomas uždegimas progresuoja, serozinis mastitas virsta pūlingu mastitu. Krūtis dar labiau padidėja, oda tampa ryškiai raudona, su melsvu atspalviu, įtempta, blizganti, išryškėja poodinis paviršinis veninis tinklas. Skausmingas sukietėjimas per kelias dienas suminkštėja, susidaro pūlinys. Krūtyje gali būti keli supūliavę sukietėjimai, kurie susilieja tarpusavyje į vieną didesnę ertmę, – tai flegmoninis mastitas. Pūliniai gali būti paviršiniai, esantys pieno liaukos paviršiuje ir gilieji, išsidėstę pačioje pieno liaukoje arba po pieno liauka virš krūtinės ląstos raumenų. Pastarieji pasitaiko ypač retai, juos sunku diagnozuoti, nes ramiai išoriškai čiuopiant, krūtis neskausminga; skausmingumas atsiranda tik judinant krūtį į šalis. Visuomet sergant mastitu padidėja, tampa skausmingi pažeistos pusės pažasties limfmazgiai. Gali būti skausmingi ir pažeistos pusės peties sąnario judesiai. Laktostazės ir serozinio mastito eiga palanki – nutraukus pieną, tinkamai maitinant naujagimį, po 1-2 d. savijauta pagerėja, nukrenta temperatūra. Pūlingo mastito eiga sunkesnė, priklauso nuo pūlinių dydžio, skaičiaus, išsidėstymo, bendro moters organizmo atsparumo, gydymo efektyvumo. Pūlingas ir flegmoninis mastitas gydomas tik ligoninėje, operuojant atveriami pūliniai ir skiriami antibiotikai. Komplikacijos Neatvertas pieno liaukos pūlinys gali pratrūkti per odą į išorę ar gilyn į vidinius audinius. Jei pūlinys pratrūksta į didesnę kraujagyslę, tuomet ūmai pablogėja bendra būklė, sustiprėja intoksikacija, prasideda sepsis. Tyrimai Apžiūrėdamas ir čiuopdamas krūtį, gydytojas nustato pažeidimo apimtį, uždegiminių infiltratų ar abscesų lokalizaciją, dydį, ribas, numato būsimo gydymo planą. Bendrame kraujo tyrime nustatomi uždegiminiai rodikliai (padidėjęs leukocitų skaičius, atsiradusios jaunos leukocitų formos, išaugęs eritrocitų nusėdimo greitis). Atvėrus pūlinį operaciniu būdu, sterilia lazdele ar mentele paimamas pūlių pasėlis (pūliai „sėjami” į specialias terpes Petri lėkštelėse, kurios keletą dienų laikomos laboratorijoje +37oC temperatūroje; jose sukėlėjai dauginasi, sudaro tik jiems vieniems būdingas kolonijas). Pacientei skiriamas tas antibiotikas, kuriam yra jautriausi ligos sukėlėjai. Gali būti imamas pieno pasėlis. Gydymas Gydymas priklauso nuo ligos stadijos. Esant laktostazei ar nedideliems sukietėjimams, svarbiausias yra nutraukti pieną: dažniau duodama žįsti naujagimiui, o likęs pienas po maitinimo nutraukiamas rankomis arba pientraukiu. Tai daroma taip: sukietėjimai švelniai pamasažuojami sukamaisiais judesiais, po to pienas varomas spaudant pirštų galiukais nuo krūties periferijos link spenelio išilgai pieno latakėlių ir, dviem pirštais – nykščiu ir smiliumi – suspaudus pigmentinį laukelį, pro spenelį išbėga nedidelė pieno čiurkšlytė. Judesiai vėl kartojami nuo pradžių. Pieno nutraukimas yra lėtas, atkaklus, ir sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės; jis negali būti atliekamas grubiai ir greitai. Reikia atsiminti, kad anatomiškai pieno latakėliai krūtyje išsidėstę radialiai aplink spenelį („lyg saulytė”), todėl jokiu būdu negalima krūties masažuoti ar trinti skersai jų eigai. Nutraukus pieną, rekomenduojama uždėti šaltą kompresą 15-20 min. su 5-10 min. pertraukomis 1-1,5 val. (tinka šalto vandens ar ledų pūslė, į švarios medžiagos skiautę suvyniotas sniegas iš šaldytuvo). Nutraukus pieną, pieno liauka suminkštėja, sumažėja sunkumo pojūtis, atlėgsta veržimas, tempimas, nukrenta kūno temperatūra. Pūlingas ir flegmoninis mastitas gydomas ligoninėje: atliekami nedideli pjūviai krūtyje virš pūlinių buvimo vietos, išleidžiami pūliai, pašalinami nekrozavę audiniai, pūlinių ertmės išplaunamos dezinfekciniais tirpalais Skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai injekcijoms į veną ar į raumenis, laktaciją slopinantys vaistai. Intoksikacijos požymiams likviduoti kasdien į veną sulašinama 1,5-2 l skysčių. Karščiavimas ir skausmas malšinami nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. Organizmo atsparumas stiprinamas vitaminais. Ligonei skiriamas tausojantis režimas (kol karščiuoja – lovos režimas), lengvai virškinamas, vitaminingas, kaloringas maistas, turintis pakankamą mikroelementų (kalcio, geležies ir kt.) bei skysčių kiekį. Patarimai Maitinant naujagimį, patariama per dieną išgerti apie 2 litrus skysčių. Tai gali būti negazuotas mineralinis vanduo ar šviežiai spaustos sultys iš mūsų krašto daržovių ir vaisių (morkų, obuolių, spanguolių, slyvų, bruknių ir kt., jų mišinys), pienas, kefyras, rūgpienis, kisielius. Maistas, kurį valgo maitinanti motina, turi būti šviežias, be konservantų, dažiklių ir dirbtinių priedų. Nerekomenduojama dideliais kiekiais vartoti kavos, šokolado, citrusinių vaisių ir jų sulčių, konservuotų, aštrių, turinčių specifinį kvapą maisto produktų (dėl galimos alergijos vaikui). Norint išvengti laktostazės ir mastito, būtina išmokti teisingai maitinti naujagimį. Naujagimis pirmomis jo gyvenimo savaitėmis maitinamas tiek kartų, kiek jis nori (net ir naktį), ne rečiau kaip kas 3 val., kiekvienąkart iš kitos krūties. Prieš kiekvieną maitinimą krūtį būtina apiplauti šiltu vandeniu su muilu (geriausia – bekvapiu vaikišku), nusausinti švariu, karštu lygintuvu išlygintu rankšluostėliu ir maitinti. Naujagimis turi apžioti ne tik patį spenelį, bet ir pigmentinį laukelį aplink jį, daugiau apatinę jo dalį. Vieno maitinimo trukmė – 15-20 min. (ne ilgiau), tol, kol vaikas aktyviai traukia pieną. Ilgai maitinant ar naujagimiui vangiai čiupiant pieną, dėl naujagimio seilių ir drėgmės krūtų speneliai gali suskilti. Jei mamos speneliai plokšti arba įtraukti, maitinant būtina naudoti specialius plastmasinius antspenius, uždedamus ant pigmentinio laukelio. Po maitinimo krūtis vėl apiplaunama, nusausinama, spenelis suvilgomas pieno lašu (pats pienas turi baktericidinių savybių). Jei speneliai sutrūkę, jie ir laukeliai aplink juos po kiekvieno maitinimo sutepami specialiais tepalais, skatinančiais žaizdelių. Rekomenduojama nešioti liemenėlę maitinančioms moterims, kuri pakelia, palaiko krūtis. Į liemenėlę galima įdėti specialius apvalius įklotėlius speneliams: tada speneliai mažiau trinasi į liemenėlės siūles, mažiau traumuojami, yra geriau apsaugoti. Profilaktika Geriausia laktostazės ir mastito profilaktika – dažnas naujagimio dėjimas prie krūties. Jeigu dėl kokių nors priežasčių naujagimis nepajėgia iščiulpti viso pieno, o jums nesiseka jo nutraukti, atsiranda pieno sąstovio požymių, nedelskite, kreipkitės pas savo šeimos daktarą, gydytoją ginekologą ar akušerę. Jie visuomet parodys, pamokys ir padės. Liga greitai vystosi, todėl ir gydoma turi būti greitai. Tik tuomet išvengsite komplikacijų, o jūs ir jūsų kūdikis kartu galėsite mėgautis natūralaus maitinimo teikiama nauda ir malonumais. Kondilomos – tai karpučių pavidalo išaugos, atsiradusios ant išorinių lytinių organų. Ligos priežastys Kondilomos yra viena iš dažniausių lytiniu keliu plintančių ligų. Pagrindinė kondilomų atsiradimo priežastis yra infekcija. Daugelį metų buvo manoma, jog kondilomos yra lytiniu keliu plintančios venerinės ligos gonorėjos padarinys. Pastaruoju metu tai paneigta ir tiksliai nustatyta, jog kondilomų atsiradimą sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kurių žinoma apie 70 tipų. Nustatyta, kad 10-30 proc. visų seksualiai aktyvių suaugusiųjų yra apsikrėtę ŽPV. Vyrų ir moterų, apsikrėtusių šiuo virusu, santykis yra panašus. Užsikrečiama tik lytiniu keliu. Kondilomų atsiradimą skatina įvairūs dirgikliai: gausios pūlingos ar kitokio pobūdžio uždegiminės išskyros iš šlaplės, gimdos kaklelio, makšties; užsikrėtimo galimybė padidėja, jei išorinių lytinių organų srityje yra įbrėžimų, įdrėskimų, opelių, traumų; tuomet virusui įsiskverbti yra lengviau. Kondilomos dažniau atsiranda labai jaunoms moterims, nėštumo metu ir esant visoms kitoms būklėms, kuomet sumažėja bendras organizmo imunitetas. Ne visi, užsikrėtę ŽPV, suserga kondilomomis – tai priklauso nuo imuniteto stiprumo ir bendro organizmo atsparumo. Taip pat pastebėta, kad ŽPV nešiotojų, didėjant amžiui, akivaizdžiai mažėja. Vyresnėms kaip 35 metų moterims ŽPV nustatomos gerokai rečiau. Riziką užsikrėsti ŽPV padidina dažna lytinių partnerių kaita. Simptomai Karpos ant lytinių organų Rausvos spalvos išaugėlės ant lytinių organų „Gaidžio skiauterės” formos karpų kolonija lytiniuose organuose „Žiedinio kopūsto” formos karpų kolonija lytiniuose organuose Trapios, linkusios greitai kraujuoti išaugėlės lytiniuose organuose Ligos eiga Moterims kondilomos paprastai atsiranda ant išorinių lytinių organų, makšties prieangyje, tarpvietės srityje, aplink išangę, šlaplės angutėje, ant šlaunų vidinio paviršiaus, kartais apima makšties šonines sieneles, išplinta į makšties skliautus ir gimdos kaklelį. Iš pradžių atsiranda pavienė, mažutė, balsvos ar švelniai rožinės spalvos, nelygiu, smulkiai gruoblėtu paviršiumi, į karputę panaši išaugėlė, kuri laikui bėgant nepranyksta, o atvirkščiai – linkusi sparčiai augti ir daugintis: šalia jos atsiranda vis daugiau įvairaus dydžio tokių pat karpučių. Ypač jos mėgsta augti tose vietose, kurios nuolat dirginamos (pvz., lytinio akto metu), kur šilta, drėgna ir daug išskyrų, todėl pirmiausia atsiranda išorinių lytinių organų srityje – makšties prieangyje ir ant lytinių lūpų. Pavienės kondilomos gali būti įvairaus dydžio (nuo 1 mm iki 1 cm skersmens). Daugybinės, greta viena kitos augančios kondilomos gali sudaryti į „gaidžio skiauterę”, „žiedinį kopūstą” ar „plokščią kietą padą” panašius darinius, kurių skersmuo gali būti įspūdingas – net iki 10-12 cm. Kartais šių kondilominių išaugėlių būna priaugę tiek daug, kad jos iškraipo moters išorinių lytinių organų normalų anatominį vaizdą. Lytinių organų kondilomos yra trapesnės ir lengviau pažeidžiamos negu kitose kūno vietose užaugančios karpos. Užgautos jos linkusios greitai rasoti krauju, o prisidėjus infekcijai atsiranda pūlingų išskyrų. Kondilomos yra neskausmingos. Makštyje esančios daugybinės kondilomos paprastai į vientisą „padą” nesuauga, o taip ir lieka daugybinių įvairaus dydžio karpučių pavidalu, užstojančių net makšties spindį. Inkubacinis (arba slaptas) laikotarpis, gali būti nuo kelių savaičių iki 1-8 mėn. Kondilomos pačios savaime niekada neišnyksta, jas galima išnaikinti tik gydant. Kondilomos visuomet atsiranda lytinių organų lėtinio uždegimo fone: išgydžius uždegimą, pašalinus kondilomas, laikantis švaros ir asmens higienos taisyklių, sustiprinus organizmo imunitetą, dažniausiai jos daugiau nebepasikartoja. Tačiau priešingu atveju, likusios augti ir daugintis toliau. Specifinio vaisto nuo ŽPV nėra, todėl viruso pašalinti iš organizmo neįmanoma. Gydymo esmė – sunaikinti klinikinį infekcijos pasireiškimą. Recidyvai dažniausiai pasitaiko per 3 mėn. po gydymo (iki 25-30 proc.). Priežastis yra padidėjęs jau esančios organizme infekcijos aktyvumas, o ne pakartotinė infekcija, gauta iš lytinio partnerio. Komplikacijos Tai yra lėtinės virusinės infekcijos židinys organizme. ŽPV virusu galima užkrėsti lytinį partnerį. Daugybinės kondilomos turi neestetinį vaizdą, todėl sukelia psichologinį diskomfortą. Jos trapios, greit pažeidžiamos, kraujuoja; prisidėjus infekcijai, atsiranda išskyrų. Jeigu nėščios moters išorinių lytinių organų srityje bei makštyje yra daugybinių kondilomų, gimdymo metu ji gali užkrėsti ŽPV virusu lytiniais takais slenkantį vaisių, todėl, praėjus tam tikram laiko tarpui po gimdymo, gali būti naujagimio akių, burnos, lūpų, išorinių lytinių organų ir kitų gleivinių kondilominis pažeidimas. Tyrimai Diagnozę nustato gydytojas ginekologas, apžiūrėjęs išorinių lytinių organų, išangės sritį ir tarpvietę, makšties šonines sieneles, skliautus ir gimdos kaklelį. Kondilomos lengvai pastebimos ir lengvai nustatomos dėl jų būdingos išvaizdos. Atliekamas makšties išskyrų bakterioskopinis, bakteriologinis tyrimai, antibiotikograma (nustatomas mikrobų jautrumas tam tikriems antibiotikams). Gydymas Kondilomos gydomos įvairiais būdais: medikamentais, krioterapija, elektrokoaguliacija, lazeriu ir operuojamos. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami tada, kai kondilomos yra mažos, pavienės, jų nedaug ir neseniai atsiradę (mažiau nei prieš 1 metus). Gydymo būdas parenkamas individualiai kiekvienai ligonei, priklausomai nuo kondilomų dydžio, skaičiaus ir buvimo vietos. Mažos, pavienės, išorinių lytinių organų srityje, tarpvietėje ar aplink išangę augančios kondilomos dažniausiai gydomos keliskart sutepant jų paviršių vaistais. Tam naudojami stiprūs, prideginantys, didelės koncentracijos rūgščių tirpalai, kurie sukelia kondilomų nekrozę. Šiuos tirpalus paprasta naudoti, gydymas neskausmingas arba beveik neskausmingas, tinka jautrioms kūno vietoms, veikia labai efektyviai, sukelia kondilomų išdžiūvimą ir nukritimą, po gydymo nelieka nei randų, nei pigmentinių dėmių, gydymo metu neribojamas pacientės aktyvumas. Dėl paprasto naudojimo būdo kondilomas tepti ir gydyti gali pati ligonė. 60-80 proc. pacienčių kondilomas pavyksta pašalinti per 1-4 savaites. Kondilomų gydymo metu ir 3 mėn. po jo lytiniai santykiai rekomenduojami tik su prezervatyvais. Šiais tirpalais draudžiama gydyti piktybinius apgamus bei naudoti ligonėms, kurios yra alergiškos sudedamosioms vaisto dalims. Prideginančiais tirpalais negalima vilgyti ir naikinti didelių, į „pado” pavidalą susispietusių kondilomų plotų, taip pat jų nepatariama naudoti nėščiosioms. Daugybinės, plačios ar išplitusios į makšties gleivinę, gimdos kaklelį kondilomos naikinamos ne medikamentais, o lazeriu. Kiti fiziniai kondilomų gydymo būdai taip pat labai veiksmingi, bet jie dažniau skiriami sunkesniais atvejais, ligai labiau išplitus. Tai krioterapija (kondilomų „prišaldymas” šaltu azotu), elektrokoaguliacija („nudeginimas” elektrokauteriu, panaudojant aukštą temperatūrą) bei pašalinimas chirurginės operacijos metu. Visais atvejais papildomai skiriamas antibakterinis gydymas (antibiotikų kursas geriamomis tabletėmis, žvakutės į makštį, makšties ir išorinių lytinių organų praplovimai dezinfekuojančiais tirpalais). Patarimai Atsiradus bet kokiems naujiems dariniams ar išaugoms išorinių lytinių organų srityje, visuomet patartina kreiptis į gydytoją ginekologą, kuris pirmiausia nustatys, ar šis darinys nėra piktybinis, ir skirs atitinkamą gydymą. Gydantis moteriai, reikia gydyti ir partnerio kondilomas, esančias lytinių organų srityje. Svarbu ligos neužleisti, neleisti kondilomoms prisidauginti ir išplisti. Būtina gydyti bakterinę infekciją, laikytis švaros, stiprinti imunitetą. Profilaktika Reikia mažinti lytinių partnerių skaičių, laikytis asmens higienos reikalavimų, laiku gydyti bet kokį gimdos kaklelio, makšties, išorinių lytinių organų uždegimą, išsitirti dėl slaptų lėtinių infekcijų. Turi gydytis ir moters lytinis partneris, jei jis taip pat turi kondilomų. Trichomonozė yra dažniausiai lytiniu būdu plintanti infekcinė liga, kuri pasireiškia Ligos priežastys Ligą sukelia pirmuonis – makšties trichomona (lot. Trichomonas vaginalis). Šie pirmuonys blogai išsilaiko išorinėje aplinkoje. Dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu, užsikrėtimas per buitinį kontaktą – retas. Galimas naujagimio užsikrėtimas nuo sergančios gimdyvės gimdymo metu. Rizikos veiksniai yra atsitiktiniai lytiniai santykiai, barjerinių kontracepcijos priemonių nenaudojimas. Dažnai trichomonoze sergantys asmenys serga ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis, pvz.: chlamidioze, gonorėja, mikoplazmine infekcija, Candida rūšies grybeliais ir kitomis. Simptomai Lytinių organų niežėjimas Skausmingi lytiniai santykiai Skausmingas šlapinimasis Žuvies kvapo išskyros iš lytinių takų Gausios putotos išskyros iš lytinių takų Lytinių organų „deginimo” pojūtis Ligos eiga Inkubacinis periodas yra nuo 3 iki 28 dienų. Moterims būdingos gausios, skystos, putotos, nemalonaus žuvies kvapo, gelsvai žalsvos išskyros iš lytinių takų, išorinių lyties organų niežėjimas, deginimas, stiprėjantis besišlapinant, skausmingi lytiniai santykiai. Vyrams ligos eiga dažnai besimptomė. Ūmi trichomonozė tęsiasi iki 2 mėnesių, jei ilgiau – tai lėtinė forma. Moterims trichomonos sukelia išorinių lyties organų, makšties, šlaplės, šlapimo pūslės uždegimus. Vyrams trichomonos sukelia šlaplės, apyvarpės, prostatos, sėklidės prielipo uždegimą. Būdingos negausios putotos ar pūlingos išskyros iš šlaplės, skausmingas šlapinimasis. Lėtinė trichomonozė sukelia lėtinį prostatitą (prostatos uždegimą). Komplikacijos Trichomonozė moterims gali komplikuotis gimdos, jos priedų uždegimu, vyrams – prostatos, sėklidės prielipo ir kitų lyties organų uždegimais. Tyrimai Sukėlėjas yra nustatomas mikroskopu tiriant išskyrų iš lytinių takų tepinėlį. Taip pat išskyros gali būti sėjamos į specialią terpę, siekiant padauginti ligos sukėlėją, tai leidžia 99 proc. atvejų diagnozuoti trichomonozę, bet tyrimo rezultatas būna 4-7 dieną. Gydymas Liga gydoma ambulatoriškai. Iki gydymo pabaigos lytiniai santykiai nerekomenduojami. Kartu būtina gydyti ir lytinį partnerį. Trichomonos gali užgožti smulkesnes bakterijas, taip pat ir kitų lytinių ligų sukėlėjus, todėl kai bus išgydyta trichomonozė, gydytojas turi paneigti kitas lytines ligas (dažnai gonorėją), o jas nustačius, gydyti. Trichomonozė yra gydoma metronidazoliu. Gydymo metu ir 2 paras po gydymo negalima vartoti alkoholio. Po vaistų vartojimo būtina kontrolė ar gydymas buvo efektyvus. Patarimai Profilaktika Vengti atsitiktinių lytinių santykių, jų metu naudoti barjerines kontracepcijos priemones (prezervatyvus). Vulvitas – tai moters išorinių lytinių organų uždegimas. Anatomiškai išoriniams lytiniams organams priklauso gakta, didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, varputė, makšties prieangis su liaukomis ir mergystės plėvė. Ligos priežastys Vulvitu dažniausiai serga mergaitės iki lytinės brandos ir moterys menopauzės laikotarpiu, kuomet kinta lytinių hormonų pusiausvyra organizme. Vulvitą gali sukelti asmens higienos taisyklių pažeidimas (ypač mėnesinių metu), įvairios išorinių lytinių organų traumos, kai į pažeistus audinius patenka infekcijos sukėlėjai – stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės (Escherichia coli), virusai (Herpes), trichomonos (Trichomonas vaginalis), grybeliai ir kt. Infekcijai lengviau prasiskverbti į išorinių lytinių organų audinius, kai: šie yra sudirginti; sergant pūlingomis odos ligomis, furunkulioze, kirmėlinėmis žarnyno ligomis (ypač spalinėmis, kurios iš tiesiosios žarnos patenka į išorinius lytinius organus); esant šlapimo nelaikymui, šlapimo takų uždegimui; sumažėjus bendram organizmo atsparumui; sergant cukriniu diabetu, kitomis endokrininėmis ligomis; susilpnėjus kiaušidžių funkcijai; patekus pūlingų išskyrų iš uždegimo apimtų vidinių lytinių organų. Vulvitas gali būti ir alerginės kilmės. Jį sukelia sintetiniai apatiniai baltiniai, biologiškai aktyvūs drabužių skalbimo milteliai, šarminės prausimosi priemonės, iš aplinkos patenkančios kenksmingos cheminės medžiagos, antibiotikai ir kiti vaistai. Grybelinį vulvitą dažniausiai sukelia Candida genties grybeliai. Dažnai išorinių lytinių organų uždegimas būna kartu su makšties uždegimu; tokia liga vadinama vulvovaginitu. Simptomai Gausios išskyros Limfmazgių padidėjimas Pakitusios išskyros iš lytinių takų Makšties išskyros baltos, panašios į varškę Išorinių lytinių organų patinimas Išorinių lytinių organų paraudimas Deginimo, niežėjimo, perštėjimo jausmas išorinių lytinių organų srityje Nusikasymo žaizdelės lytinių organų srityje Smulkūs pūlinukai lytinių organų srityje Paraudusi šlaunų vidinių paviršių oda Ligos eiga Išoriniai lytiniai organai parausta, paburksta, vargina deginimo jausmas, niežėjimas, perštėjimas, pagausėja išskyrų. Išskyros gali būti įvairios – balkšvos, gelsvos, net pūlingos, nemalonaus kvapo; grybelinio vulvovaginito atveju – tirštokos, drumstos, varškės pavidalo. Ilgai sergant vulvitu, atsiranda nusikasymo žaizdelių, kartais net nedidelių pūlinukų. Gali parausti šlaunų vidinių paviršių oda, padidėti kirkšnių limfmazgiai. Nustačius ligą, jos priežastį ir paskyrus gydymą, simptomai išnyksta per 5-7 dienas. Jeigu priežastis nepašalinama, vulvitai gali kartotis. Jeigu vulvitai dažnai kartojasi, nepakankamai gydomi ar ne iki galo išgydomi, didžiųjų ir mažųjų lytinių lūpų, makšties prieangio, išangės srityje dėl nuolatinio dirginimo uždegiminėmis išskyromis ir besikartojančių uždegimų gali atsirasti smailiagalių kondylomų (plonų, karpinių išaugų), kurių, laikui bėgant, gali daugėti. Išsivysčius ūmiam makšties didžiosios prieangio liaukos uždegimui, ties makšties prieangiu atsiranda labai skausmingas, standus pupos, riešuto ar kiaušinio dydžio darinys, patinsta tos pusės mažoji ir didžioji lytinė lūpa, gleivinė parausta, paburksta; dėl skausmo gali būti sunku vaikščioti, sėdėti; pakilus kūno temperatūrai iki 38-39oC, pablogėja bendra savijauta. Komplikacijos Sunkių komplikacijų paprastai nebūna. Nesikreipiant į gydytoją ir nesigydant, ūminis vulvitas gali pereiti į lėtinį, kurio gydymas yra daug ilgesnis ir sudėtingesnis. Tyrimai Atliekamas išskyrų tepinėlis ir bakterioskopinis tyrimas: specialia mentele ar vatos tamponėliu paimamas lašelis išskyrų, patepamas ant specialaus objektinio stiklelio, vėliau tepinėlis dažomas Gramo būdu, apžiūrimas pro mikroskopą, nustatomas leukocitų skaičius, infekcijos sukėlėjo rūšis. Išskyros gali būti sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, kuriose po kelių dienų laboratorijoje išauga bakterijų kolonijos. Tada tiksliai galima nustatyti mikrobų rūšį ir jų jautrumą atskiriems antibakteriniams vaistams (antibiotikograma). Gali būti atliekama vulvoskopija (išoriniai lytiniai organai apžiūrimi specialiu aparatu – kolposkopu, didinančiu matomą vaizdą). Jeigu įtariama, jog moteris serga kirmėlinėmis žarnyno ligomis, atliekamas koprologinis (išmatų) tyrimas kirminų kiaušinėliams nustatyti. Sergant vulvitu, bendras kraujo tyrimas dažniausiai būna be pakitimų. Atlikus šlapimo tyrimą, randamas padidėjęs leukocitų skaičius. Gydymas Gydymas yra kompleksinis – vietinis ir bendras. Būtina gydyti vulvitą sukeliančias ligas – cukrinį diabetą, kirmėlines žarnyno ligas, pūlingos odos ligas ir kt. Ūminio vulvito atveju rekomenduojama vengti lytinių santykių, 2-3 kartus per dieną skiriamos šiltos sėdimosios 10-15 min. trukmės vaistažolių nuoviro (ramunėlių, medetkų žiedų) ar silpno švelniai rausvo kalio permanganato tirpalo, furacilino tirpalo vonelės. Išoriniai lytiniai organai tepami antibakteriniais ir nuo grybelio tepalais, kuriuos skiria gydytojas pagal tepinėlio rezultatus, skiriami geriamieji antibakteriniai vaistai. Esant bakteriniam ar grybeliniam vulvovaginitui, papildomai skiriamos žvakutės, specialios tabletės į makštį. Žvakutės dedamos po vieną giliai į makštį vakare prieš miegą po visų vonelių ir apsiplovimų. Alerginio vulvito atveju kartais padeda silpnų kortikosteroidų (pvz., hidrokortizono) tepalai. Skiriami geriamieji antihistamininiai vaistai nuo alergijos (klaritinas, tavegylis). Sunkiais atvejais, kai dėl niežėjimo, deginimo išorinių lytinių organų srityje neįmanoma užmigti, skiriami raminamieji ir migdomieji, žoliniai preparatai. Moterims po menopauzės, esant vulvitui, išorinių lytinių organų niežėjimui ir dėl senatvės atsiradusiems atrofijos požymiams makšties ir išorinių lytinių organų srityje, skiriami tepalai ir makštinės žvakutės su estrogenais. Patarimai Įprastiniam prausimuisi patariama vartoti gydomąjį intymios higienos losjoną su pieno rūgštimi, kuri skatina lyties organų natūralios mikrofloros dauginimąsi ir palaiko rūgščią terpę. Taip pat tinka intymios higienos prausikliai su arbatmedžių aliejumi, svilarožių, miškinių dedešvų, pipirmėčių ekstraktais. Šios priemonės yra nekenksmingos, nedirgina gleivinės, jas galima skirti net nėščiosioms ir neseniai pagimdžiusioms moterims, nes jose yra tik natūralios veikliosios medžiagos. Vulvitai ir piodermijos kartojasi moterims, sergančioms cukriniu diabetu, ir esant padidėjusiam gliukozės kiekiui kraujyje. Todėl pravartu būtų ištirti gliukozės kiekį kraujyje ir laikytis dietos, kurioje yra mažiau angliavandenių. Profilaktika Reikia laikytis asmens higienos taisyklių, vengti alerginį vulvitą sukeliančių veiksnių, gydyti gretutines ligas, laiku kreiptis įgydytoją ir pradėti gydytis. Abortu, arba persileidimu, vadinamas nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės, kai vaisius užgimsta negyvybingas, mažesnis kaip 25 cm ir sveria mažiau kaip 500 g. Visi naujagimiai, kurie užgimę patys įkvepia, jiems plaka širdis ar pulsuoja virkštelė, nesvarbu kiek sveria ir kokio ūgio, yra slaugytini. Persileidimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju, o po 12 savaičių – vėlyvuoju. Jis gali būti savaiminis ir dirbtinis, legalus ir nelegalus. Savaiminis abortas – tai toks nėštumo nutrūkimas, kuris įvyksta prieš moters norą. Dirbtinis abortas – tai dirbtinis nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant (iki 12 nėštumo savaitės), atliekamas gydytojo akušerio-ginekologo medicinos įstaigoje. Nėštumo nutraukimas gali būti atliekamas ir vėliau, tačiau tai daroma tik pagal griežtas medicinines indikacijas (tyrimais patvirtinus daugybinius, su gyvybe nesuderinamus vaisiaus apsigimimus arba dėl itin sunkių moters organizmo ligų, kai nėštumas kelia rimtą pavojų jos gyvybei), tik moteriai sutikus ir tik trečio lygio universitetinėse klinikose gydytojų ginekologų priežiūroje. Kriminaliniu abortu vadinamas toks abortas, kai nėštumas nutraukiamas įstatymu nenustatytu būdu, ne ligoninėje ir ne gydytojo (kartais jį atlieka ir gydytojas). Toks abortas sukeliamas į gimdą suleidus įvairių cheminių medžiagų, neretai nuodingų, arba priemonėmis, mechaniškai dirginančiomis gimdą. Visi šie būdai labai pavojingi, nes galima pradurti gimdą, sukelti audinių nekrozę, apsinuodijimą, gausų, sunkiai sustabdomą kraujavimą, be to, į gimdą patenka infekcija, kuri gali būti sepsio ir net mirties priežastis. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatoma baudžiamoji atsakomybė už kriminalinio aborto atlikimą ar bandymą jį atlikti. Ligos priežastys Persileidimo priežastys yra įvairios ir dažnai nenustatomos. Įtakos gali turėti tiek motinos ligos, tiek paties apvaisinto kiaušinėlio patologija. Persileidimas gali įvykti: · jeigu yra kliūčių, trukdančių gimdai augti (dėl sąaugų po uždegimų, operacijų, netaisyklingos gimdos padėties mažajame dubenyje, gimdos sklaidos trūkumų – dviragės, balno formos, ertmėje turinčios pertvarą gimdos, miomų, kiaušidžių navikų); · dėl gimdos kaklelio nepakankamumo (jis gali būti įgimtas, kai sutrikusi kaklelio inervacija, nepakankamai susiformavęs kaklelio uždaromasis aparatas, silpni sąsmaukos jungiamasis ir raumeninis audiniai, arba įgytas – plyšus kakleliui per ankstesnį gimdymą ar nėštumo nutrūkimą); · sutrikus hormonų pusiausvyrai (kai kiaušidėje esantis nėštumo geltonkūnis gamina per mažai progesterono, o gemalo chorioninis epitelis – per mažai chorioninio gonadotropino, palaikančio nėštumą); · dėl motinos ligų, pasireiškiančių karščiavimu (ūminių infekcinių ligų – gripo, tymų, raudonukės, peršalimo ligų – anginos, ūminio bronchito, plaučių uždegimo ir kt., nes aukšta temperatūra aktyvina sąrėmius, o prasidėję sąrėmiai išstumia gemalą iš gimdos, be to, su kraujo tėkme patekęs ligos sukėlėjas pažeidžia patį gemalą ir jo implantacijos vietą); · lėtinių infekcinių ligų (sifilio, tuberkuliozės); · vitaminų trūkumo (ypač vit. E, K, C, A, B); · širdies ir kraujagyslių, inkstų, skydliaukės, antinksčių ir kt. organų ligų; · lėtinio apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis (švinu, benzinu, gyvsidabriu, nikotinu, narkotiniais preparatais, anilino dažais, veikiant jonizuojantiems spinduliams); · dėl buvusių persileidimų ir nėštumo nutraukimų (sukeliančių endokrininės ir nervų sistemos pokyčius, lytinių organų uždegimus – endometritą, adneksitą); · motinos ir vaisiaus kraujo grupės ar rėzus (Rh) faktoriaus neatitikimo; · fizinių ir psichinių sukrėtimų. Dažniau persileidimai įvyksta toms moterims, kurioms jau yra buvęs bent vienas abortas ir kurios labai nori pastoti ir išnešioti vaisių: didelė ir vis didėjanti baimė aktyvina autonominę nervų sistemą, sutrikdo endokrininę pusiausvyrą, todėl gimdos raumenys pradeda ritmiškai susitraukinėti, atsidaro gimdos kaklelis ir gemalas išstumiamas iš gimdos. 50% savaiminių persileidimų priežastis yra sutrikusi paties apvaisinto kiaušinėlio raida (dažniausiai dėl chromosominių ir genetinių anomalijų) arba netinkama jo implantacija, dėl ko embrionas žūsta. 20-30% persileidimų įvyksta dėl moters kiaušialąstę apvaisinusio spermatozoido patologinių pokyčių – sumažėjusio jo DNR kiekio ir kt. Vyrams spermiogenezę gali sutrikdyti persirgtos infekcinės ligos (epideminis parotitas – kiaulytė, jonizuojanti radiacija, ilgalaikė intoksikacija sunkiaisiais metalais, benzinu, narkotikais, nikotinu ir alkoholiu). Dabar manoma, kad savaiminiams abortams didelės įtakos turi motinos ir vaisiaus imuninis nesutapimas, sutrikusios imuninės sistemos, motinos serume atsiradę citotoksiniai antikūnai, kai kurios sutuoktinių HLA antigeninių sistemų ypatybės, dėl ko sutrinka imuninė tolerancija motinos organizme, ir vystosi gemalo atmetimo reakcija. Jei moteris persileido keletą kartų, nustatyta, kad būna pakitusi jos kraujo ir audinių komplemento sistema, o kraujyje aptinkama antisperminių ir antibranduolinių antikūnų. Jei moteris serga autoimunine liga (pavyzdžiui, sistemine raudonąja vilklige), jos kraujyje randama antikoaguliacinių ir antikardiolipidinių antikūnų, – dėl jų nėštumas dažniausiai nutrūksta per pirmuosius tris nėštumo mėnesius, vaisius žūsta gimdoje arba atsilieka jo fizinis išsivystymas, jis būna hipotrofiškas (40% atvejų). Simptomai Skausmas pilvo apačioje Maudimas pilvo apačioje Kraujavimas iš gimdos Gimdos sukietėjimas Gimda mažesnė nei turėtų būti pagal nėštumo laiką Praviras gimdos kaklelis Iš gimdos pasišalinę vaisiaus audiniai Ligos eiga Pagal klinikinę eigą skiriamas gresiantis, prasidėjęs, progresuojantis, dalinai įvykęs, visiškai įvykęs ir neįvykęs persileidimas. Esant gresiančiam persileidimui, gimdos ertmėje atsiskiria tik nedidelio ploto choriono gaureliai, gemalas yra gyvas; tinkamai gydant, persileidimą galima sustabdyti, o nėštumą išsaugoti. Tuomet nėščiajai nesmarkiai maudžia apatinę pilvo dalį, strėnas, kraujingų išskyrų nebūna arba būna labai nedaug. Gimda jautri čiuopiant, greitai sukietėja, dydžiu atitinka nėštumo laiką. Jei skausmai dažnėja ir tampa reguliarūs, o kraujavimas tęsiasi pakankamai ilgai (2-3 savaites), kraujyje aptinkama mažai hormono chorioninio gonadotropino, palaikančio nėštumą, ultragarsu nustatoma, kad vaisius yra per mažas nėštumo laikui, nejudrus, jo širdis neplaka, – tokio nėštumo prognozė yra nepalanki. Prasidedantis persileidimas pasireiškia smarkesniais sąrėminio pobūdžio skausmais, gausesnėmis kraujingomis išskyromis iš gimdos. Gimda kietėja, jos dydis atitinka nėštumo laiką, tačiau gimdos kaklelis būna prasivėręs ir šiek tiek sutrumpėjęs. Jeigu atsiskiria daugiau kaip trečdalis chorioninio dangalo, nėštumas nutrūksta. Progresuojančiam abortui būdinga tai, kad atsiskyręs chorionas ir žuvęs gemalas dėl gimdos susitraukimų išstumiamas iš gimdos į atsidariusį gimdos kaklelį. Sąrėmiai stiprėja, kraujuoja gausiai, gimda būna standi, kaklelyje apčiuopiami vaisiaus audiniai. Išsaugoti nėštumo neįmanoma. Dalinis arba nevisiškas abortas yra toks, kai dalis vaisiaus audinių savaime pasišalina, o dalis choriono ar placentos lieka gimdoje. Tuomet gimda negali pakankamai gerai susitraukti, dėl to moteris kraujuoja gausiai, su krešuliais ir pasilikusių audinių gabalėliais. Tiriant per makštį, nustatoma, kad gimdos kaklelis praviras, gimda mažesnė negu turėtų būti pagal nėštumo laiką, minkštoka. Jei iš gimdos pasišalina visi vaisiaus audiniai, toks abortas laikomas visišku. Šis abortas dažnesnis vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu ir dar vadinamas vienmomenčiu. Gimda būna kieta, sumažėjusi, gerai susitraukusi, gimdos kaklelis uždaras ar atviras, moteris gausiai nekraujuoja, būna tik nedaug kraujingų išskyrų. Dažnai yra nelengva nustatyti, ar pasišalinęs visas gimdos ertmės turinys, ar tik jo dalis, ar persileidimas visiškas, ar dalinis. Todėl visuomet reikia apžiūrėti pašalintą vaisių, patikrinti gimdą makštinio tyrimo metu (ar ji sumažėjusi), atkreipti dėmesį į kraujavimą (ar jis sustojęs). Kartais žuvęs vaisius lieka gimdoje. Toks persileidimas vadinamas neįvykusiu, o nėštumas – nesivystančiu. Gimda nedidėja, net mažėja, kaklelis būna užsidaręs ir kietas, atsiranda nedaug tamsių kraujingų išskyrų. Išnyksta anksčiau buvę subjektyvūs nėštumo požymiai – pykinimas, vėmimas, skonio ir uoslės pokyčiai, per 1-2 savaites tampa neigiamos biologinės ir imuninės reakcijos, sumažėja chorioninio gonadotropino koncentracija kraujyje ir šlapime, tiriant ultragarsu nustatoma, kad gemalinė pūslytė gimdos ertmėje neaiškių kontūrų, embrionas negyvas, ekrane nematyti jo judesių ir širdies plakimo. Jeigu per 2 savaites vaisius nepasišalina iš gimdos, išsiskiria tam tikros tromboplastinės medžiagos, kurios sutrikdo moters kraujo krešėjimą, ir prasideda komplikacijos. Nestabdomas gresiantis ar prasidedantis persileidimas dažniausiai progresuoja iki dalinio ar visiško. Taikant gydymą ir esant palankioms sąlygoms, gresiantį ir prasidedantį persileidimą pavyksta sustabdyti ir išsaugoti nėštumą. Progresuojančio, dalinio, visiško ar neįvykusio aborto atveju nėštumo išsaugoti neįmanoma. Komplikacijos Dažniausios savaiminio persileidimo komplikacijos yra infekcija ir gausus kraujavimas iš gimdos. Kraujavimas iš gimdos sustabdomas atlikus gimdos ertmės išgrandymą kiurete ir skyrus gimdą sutraukiančių vaistų: esant tuščiai gimdos ertmei, gimdos raumuo netrukdomas susitraukia, užspaudžia kraujagyslių spindžius, ir kraujavimas sustoja. Pro pravirą gimdos kaklelį iš makšties į gimdą patenka mikrobai, čia jie randa gerą mitybinę terpę – placentos prisitvirtinimo vietą, vaisiaus audinius, kraują. Prasideda gimdos uždegimas, kuris gali išplisti ir apimti kitus mažojo dubens organus – kiaušides, kiaušintakius, puriuosius priegimdžio audinius, mažojo dubens pilvaplėvę, gali patekti į kraują ir sukelti sepsį. Tuomet atsiranda intoksikacijos simptomų: pakyla aukšta kūno temperatūra iki 38-39oC, krečia šaltis, skauda pilvo apačią, strėnas, iš lytinių organų ima skirtis pūlingų išskyrų, sutrinka kraujo krešėjimas, pritemsta sąmonė, progresuoja ūminis inkstų nepakankamumas (sumažėja išskiriamo šlapimo kiekis), pabrinksta plaučiai, vystosi kvėpavimo nepakankamumas, širdies veiklos nepakankamumas, gali ištikti bakterieminis šokas. Abortas, po kurio atsiranda tokių komplikacijų, vadinamas infekuotu abortu. Po aborto, dėl uždegiminio proceso, gali susidaryti sąaugų ir užakti kiaušintakiai (pagrindinė nevaisingumo priežastis), sutrikti mėnesinių ciklas (dingti mėnesinės), kiti nėštumai dažniau komplikuojasi savaiminiu persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, kraujavimais, dažniau pasitaiko negimdinis nėštumas. Galimi ir psichosomatiniai pakitimai, net sunki depresija. Gramdant gimdos ertmę kiurete, pasitaiko vietinių lokalių sužeidimų – makšties skliauto, gimdos kaklelio, gimdos sienelės pradūrimas, kraujavimas, pilvaplėvės uždegimas (peritonitas). Kartais dėl komplikacijų tenka daryti didelę operaciją ir pašalinti gimdą. Atokios aborto komplikacijos yra mažakraujystė (dėl nukraujavimo), placentos polipas (kai likusius choriono audinius perauga jungiamasis audinys), likusių choriono gaurelių piktybinė degeneracija (pūslinė išvisa, chorionepitelioma). Tyrimai Savaiminis persileidimas diagnozuojamas remiantis ligonės apklausa (atkreipiamas dėmesys į paskutinių mėnesinių datą, nusiskundimus, kraujavimo pradžią, skausmų pobūdį, ankstesnių nėštumų baigtį), apžiūra, bendru klinikiniu ištyrimu (pamatuojamas arterinis kraujospūdis, pulsas, temperatūra), makštiniu tyrimu (nustatomas gimdos dydis, konsistencija, anatominė padėtis, gimdos priedų patologiniai pokyčiai, skausmingumas, gimdos kaklelio būklė – atviras ar uždaras, ar kaklelio kanale nėra embriono dalies, choriono audinių, priegimdžio pakitimai – laisvi ar infiltruoti, ar neišsipūtusi užgimdinė įduba, įvertinamas išskyrų pobūdis, kraujavimo gausumas). Ultragarsiniu tyrimu įvertinama ar nėštumas gimdoje, jo dydis, embriono gyvybingumo požymiai, vidinių lytinių organų būklė. Tikslinga nustatyti hormonų (chorioninio gonadotropino, estrogenų, progesterono) kiekį kraujyje, o jei yra ir antinksčių patologija – 17-ketosteroidų koncentracija paros šlapime. Jeigu nėra uždegiminių ar kitų komplikacijų, bendras kraujo ir šlapimo tyrimas būna be patologinių pokyčių. Esant nesivystančiam nėštumui, būtina patikrinti kraujo krešumo rodiklius (ištiriamas protrombino ir fibrinogeno kiekis, fibrino degradacijos produktai, dalinis tromboplastino aktyvacijos laikas). Gydymas Nėščioji, kuriai atsiranda persileidimo simptomų, tuoj pat hospitalizuojama. Skiriamas lovos režimas, pakankamai vitaminų, mineralinių medžiagų, baltymų ir skysčių turinti dieta. Gresiančio ar prasidėjusio persileidimo atveju skiriami gimdos susitraukimus slopinantys vaistai – tokolitikai (25% 20 ml magnio sulfato tirpalo sulašinama į veną su 0,9% 500 ml natrio chlorido tirpalu, vėliau duodama gerti Magne B6 po 2 tab. 2k/d), raminantys vaistai (sukatžolės mikstūra, valerijono lašai, reikalui esant, benzodiazepinai – Apaurinum, Diazepamum, Relanium), nėštumą palaikantys vitaminai (vit. E 200-400 mg/d, vit. C 100-200 mg/d, folinė rūgštis – 5 mg/d). Kraujavimas stabdomas Dicynonum (Etamsylatum) injekcijomis į raumenis po 4 ml 2 k/d ir Vikasolum 1% 1 ml 1k/d. Jeigu yra hormoninių sutrikimų ir nepakankama geltonkūnio funkcija, skiriama chorioninio gonadotropino (Profasi, Pregnyl). Svarbus apsauginis režimas nuo stresų ir susijaudinimų, ramybė, psichoterapija. Nuo 16 nėštumo savaitės sąrėmiams slopinti galima skirti tokolizę selektyviais b2-adrenomimetikais (Gynipral (Hexoprenalini sulfas) tirpalo lašinė infuzija į veną, po to gydymas tęsiamas Gynipral tabletėmis). Jeigu yra gimdos kaklelio nepakankamumas, sukėlus moteriai intraveninę nejautrą, gimdos kaklelis ties vidinėmis žiotimis apsiuvamas šilkiniais ar sintetiniais siūlais (geriausia tai atlikti nuo 16 nėštumo savaitės, ne anksčiau). Jeigu konservatyvios gydymo priemonės neefektyvios, aborto nepavyksta sustabdyti ir jis progresuoja, arba moteris atvyksta į ligoninę per vėlai, kai vaisius jau žuvęs, esant daliniam, visiškam ar neįvykusiam persileidimui, intraveninėje nejautroje numalšinus skausmą, instrumentais pašalinami gemalo ir choriono likučiai ir kiurete išgrandoma gimdos ertmė (t.y. atliekama gimdos ertmės abrazija). Po jos skiriama gimdą sutraukiančių vaistų (Oxytocinum arba prostaglandino E1 sintetinio analogo Cytotec (Misoprostolum), plataus veikimo spektro antibiotikų, raminančių vaistų, vitaminų, geležies preparatų (mažakraujystės profilaktikai). Vaistai: Novynette® Postinor-2 Regulon® Patarimai Jei jums yra buvę keli savaiminiai persileidimai ar nesivystantys nėštumai, būtinai pasikonsultuokite su genetiku Žmogaus Genetikos Centre. Iki kito planuojamo nėštumo rekomenduojama 3 mėn. profilaktiškai kasdien vartoti vitaminus (vit. E 100 mg/d ir folinę rūgštį 5 mg/d). Nėštumo metu venkite stresų, nes tai viena svarbiausių savaiminio persileidimo priežasčių. Nepatartina maudytis karštoje vonioje (gali atsidaryti gimdos kaklelis ir prasidėti savaiminis persileidimas). Niekada nekaltinkite savęs dėl to, kas įvyko. Dauguma ankstyvų savaiminių persileidimų įvyksta dėl chromosominių ir genetinių embriono anomalijų („gamtos klaida”), todėl jis, kaip negyvybingas ar dėl daugybinių sklaidos trūkumų, yra natūraliai organizmo atmetamas. Šiuolaikinės medicinos pasiekimų dėka net kelis persileidimus turėjusios moterys ateityje sėkmingai susilaukia vaikų. Profilaktika Svarbu planuoti nėštumą, vengti žalingų įpročių, kenksmingų darbo sąlygų. Iki nėštumo sureguliuojama hormonų pusiausvyra, gydomas lytinių organų uždegimas, stiprinamas organizmas. Nėščioji turi laikytis apsauginio režimo, asmens higienos ir sveikos mitybos principų, vengti stresų, psichinės įtampos. Ji turi pažinti pagrindinius gresiančio persileidimo požymius, kad galėtų laiku kreiptis pas gydytoją. Nėščiosios, kurioms praeityje yra buvę persileidimų, ir yra didelė tikimybė neišnešioti vaisiaus ir vėl persileisti, privalo būti itin budrios, ypač per menamas kalendorines mėnesines. Šios nėščiosios būtinai tikrinamos ir gydomos profilaktiškai, be to, jos pačios save turi labai tausoti ir saugoti. Cezario pjūvis - tai tokia akušerinė operacija, kai per pilvo sienos ir gimdos pjūvį išimamas vaisius ir placenta. Absoliutūs parodymai Cezario pjūvio operacijai Tai akušerinės situacijos, kai gimdymas natūraliais gimdymo takais kelia grėsmę gimdyvės arba vaisiaus gyvybei: centrinė placentos pirmeiga; dalinė placentos pirmeiga, kai gimdymo takai nepasiruošę gimdymui, ir gimdyvė gausiai kraujuoja; prieš laiką atsidalijanti placenta; skersinė vaisiaus padėtis; netaisyklingas vaisiaus galvutės statymasis į mažąjį dubenį; virkštelės kilpos pirmeiga, iškritusi virkštelė; gresiantis gimdos plyšimas; silpna gimdymo veikla, nesustiprinama vaistais; kliniškai siauras dubuo (kai neatitinka vaisiaus galvutės ir moters dubens matmenys); anatomiškai siauras kaulinis moters dubuo; gimdos kaklelio vėžys; navikai, esantys mažajame dubenyje ir trukdantys vaisiui užgimti; dubens kaulų trauma; dideli makšties ir gimdos kaklelio randai, nevisavertis gimdos randas po buvusių gimdos operacijų; kai kurios nėščiųjų hipertenzinės būklės (sunki preeklampsija, eklampsija); sunkios nėščiosios širdies ir kraujagyslių ligos; buvusios moters lytinių organų, šlapimo takų bei žarnų pratakos - fistulės. Cezario pjūvio operacija atliekama, kai negarantuojama, jog natūraliu būdu gims gyvas ir sveikas vaisius ir nebus komplikacijų gimdyvei: pastovi įstrižinė vaisiaus padėtis; sėdyninė vaisiaus pirmeiga; veidinė vaisiaus pirmeiga ir papildomos sunkinančios aplinkybės; silpna gimdymo veikla ir kitos komplikacijos; vaisiui gresianti intrauterininė hipoksija (deguonies stygius); pirmąkart gimdanti vyresnė kaip 30 metų moteris ; pernešiojimas, užsitęsęs nėštumas; seniai nutekėję gemaliniai vandenys, užsitęsęs gimdymas, ilgas bevandenis periodas, yra intrauterininės infekcijos pavojus; įgimti gimdos sklaidos trūkumai (dviragė, balno formos gimda ir kt.); daugybiniai gimdos gerybiniai navikai - miomos; gimdos kaklelio randai; nėščiųjų hipertenzija, sunkiai pasiduodanti gydymui; kitos sunkios nėščiosios ir gimdyvės ligos (tuberkuliozė, piktybiniai navikai, komplikuotas cukrinis diabetas, kai kurios centrinės nervų sistemos ligos); Rezus (Rh) konfliktas, esant sunkiai vaisiaus būklei; stambus vaisius; apsigimęs vaisius, jei nustatyti apsigimimai koreguojami ir suderinami su gyvybe; anatomiškai siauras kaulinis moters dubuo; daugiavaisis nėštumas (kai bijoma, kad esant tam tikrai vaisių padėčiai gimdoje, vaisiai gali susirakinti). Cezario pjūvio operacijai niekada neatliekama, kai žuvęs vaisius gimdoje; apsigimęs vaisius, kai apsigimimai nesuderinami su gyvybe ir jų neįmanoma koreguoti; gimdyvė serga priekinės pilvo sienos ir mažojo dubens organų uždegiminėmis ir pūlingomis ligos. Parengiamasis laikotarpis operacijai Kai Cezario pjūvio operacija numatoma iš anksto, nėščioji apžiūrima ir visapusiškai ištiriama. Moterų konsultacijoje atliekami laboratoriniai kraujo, šlapimo tyrimai, nustatoma kraujo grupė ir rezus (Rh) faktorius, kraujo krešumo rodikliai, gliukozės, baltymo, bilirubino, elektrolitų (Na, Cl, Ca, Mg, K) kiekis kraujyje, ištiriamas makšties išskyrų tepinėlis, atliekamas pasėlis iš gimdos kaklelio kanalo. Nėščiąją konsultuoja terapeutas, LOR specialistas, okulistas, stomatologas. Atlikus visus reikalingus tyrimus, nėščioji guldoma į ligoninės akušerijos skyrių. Kad moteris naktį prieš operaciją gerai pailsėtų, išsimiegotų, operacijos išvakarėse skiriama raminamųjų ir migdomųjų vaistų. Gydytojas akušeris ginekologas išsamiai paaiškina moteriai apie operaciją ir nuskausminimo būdą, atsako į visus rūpimus klausimus. Be to, įvertinama vaisiaus būklė: išklausomi ir užrašomi vaisiaus širdies tonai, nustatoma, ar vaisius pakankamai subrendęs, numatoma jo kūno masė. Nėščioji iki operacijos turi būti nevalgiusi ir negėrusi mažiausiai 12 valandų. Jeigu reikia operuoti skubiai, įvertinama gimdyvės ir vaisiaus būklė, skubos tvarka atliekami būtiniausi laboratoriniai tyrimai; jei moteris neseniai pavalgiusi, zondu išvalomas skrandis. Nuskausminimo būdas Nuskausminimo metodo pasirinkimas priklauso nuo to, ar operacija atliekama planine, ar skubos tvarka, nuo akušerinės patologijos, nuo vaisiaus būklės ir gimdyvės ligų. Tikslas yra visiškai numalšinti skausmą, nepakenkiant nei moters, nei vaisiaus sveikatai. Naudojant šiuolaikinius nuskausminimo būdus, komplikacijos pasitaiko retai. Atliekant Cezario pjūvio operaciją, taikomi du pagrindiniai nuskausminimo metodai - spinalinė ir bendroji nejautra. Spinalinė nejautra - tai toks nuskausminimo būdas, kai nuskausminantys vaistai suleidžiami į stuburo kanalą ir žemiau dūrio vietos laikinai apmarinamos nugaros smegenys bei iš jų išeinančios nervinės šaknelės. Procedūra nėra skausminga, nes ji ir pati nuskausminama, prieš tai suleidus nuskausminančius vaistus į odą dūrio vietoje. Moteris nemiega, viską suvokia, mato ir girdi. Ji išgirsta pirmąjį savo vaikelio riksmą, gali jį pamatyti tuojau pat po gimimo, netgi paliesti jį ranka, tačiau nejaučia jokio skausmo žemiau juosmens ir laikinai (operacijos metu) negali valdyti kojų (jos būna tarsi nutirpusios). Visi jutimai visiškai atsistato per 2-3 val. po operacijos. Bendroji nejautra - tai toks nuskausminimo būdas, kai į veną suleidžiami specialūs migdomieji vaistai, vadinami bendraisiais anestetikais, nuskausminantys ir skeleto raumenis atpalaiduojantys preparatai (miorelaksantai). Moteris užmiega, nebejaučia jokio skausmo. Kadangi ji pati negali kvėpuoti dėl vaistų poveikio atpalaiduotų tarpšonkaulinių raumenų, jai užmigus, per burną į trachėją įkišamas specialus vamzdelis, kuris prijungiamas prie dirbtinės ventiliacijos aparato, ir per jį į moters plaučius patenka deguonis. Šis nuskausminimo būdas taikomas dažniausiai skubių operacijų metu, kai nėra laiko atlikti spinalinei nejautrai, arba planinių operacijų metu, kai dėl kokių nors priežasčių negalima atlikti spinalinės nejautros (pvz., esant didelėms stuburo deformacijoms, pūlingam odos uždegimui būsimo dūrio vietoje, alergijai vietiniams anestetikams ir kt.). Cezario pjūvis per apatinį gimdos segmentą Yra įvairių Cezario pjūvio atlikimo technikų, tačiau dažniausiai atliekamas Cezario pjūvis per apatinį gimdos segmentą. Priekinėje pilvo sienoje daromas skersinis (virš gaktos) arba išilginis (nuo bambos iki gaktos) pjūvis, atveriama pilvo ertmė. Apatinio gimdos segmento žemutinė dalis įpjaunama skersai, praplėšiama vaisiaus vandenų pūslė, į gimdos ertmę įkišama ranka ir už galvutės, sėdynėlės arba kojyčių ištraukiamas vaisius. Iš naujagimio nosytės, burnytės išsiurbiamos gleivės, gemalinių vandenų likučiai. Virkštelė perspaudžiama spaustukais ir perkerpama. Ištraukiama placenta su dangalais, gimdos vidinių sienelių vientisumas patikrinamas ranka. Gimdos pjūvis gerai susiuvamas trijų aukštų siūle tirpiais siūlais. Iš pilvo ertmės išvalomas kraujas, krešuliai, ten patekę vaisiaus vandenys. Pilvo siena pasluoksniui užsiuvama. Komplikacijos Operaciją gali komplikuoti žaizdos supūliavimas, kraujavimas operacijos metu ar po jos, lytinių organų uždegimas. Patarimai Po operacijos kelis kartus per parą matuojamas moters arterinis kraujospūdis, pulsas, vertinama jos bendra savijauta, sąmonė, kvėpavimas. Stabilios būklės ir visiškai atsigavusi po narkozės moteris tolesniam gydymui perkeliama į pooperacinę palatą. Pirmąsias 4-5 val. ji turi gulėti ant nugaros, be pagalvės, tačiau jau pirmą parą po operacijos leidžiama judėti, verstis ant šono, lenkti rankas ir kojas. Virš operacinės žaizdos tvarsčio dedama ledo pūslė, kuri laikoma apie 3-5 val. su 15 min. pertraukomis. Pirmą parą po operacijos negalima valgyti, o gerti galima tik tada, kai išklausoma žarnų peristaltika. Moteris šlapinasi per kateterį, įkištą per šlapimo kanalą į šlapimo pūslę. Šlapimas teka į specialius graduotus maišelius ir skaičiuojamas bendras per parą išskirto šlapimo kiekis - diurezė (pagal tai sprendžiama, ar nesutrikusi inkstų funkcija). Praėjus kelioms valandoms po operacijos, jei nėra priešparodymų, mamai atnešamas maitinti naujagimis. Tai skatina pieno sekreciją, greitesnį priešpienio virtimą pienu. Iš gimdos kelias dienas po operacijos būna gana gausios kraujingos išskyros, vadinamos lochijomis. Maitinant naujagimį, organizme išsiskiria endogeninis oksitocinas, susitraukia gimda, suskausta pilvo apačią, išskyrų padaugėja (tai normalu). Pirmą parą po operacijos visi vaistai yra tik leidžiami (injekcijomis į veną, į raumenis), o ne geriami. Ligonę gali pykinti, ji gali vemti, todėl skiriami vaistai nuo pykinimo, lašinės skysčių infuzijos į veną (izotoninis 0,9 proc. natrio chlorido, Ringerio, 5proc. gliukozės tirpalas), antibiotikai, nuskausminantys (narkotiniai ir nenarkotiniai analgetikai), gimdą sutraukiantys vaistai. Jei naujagimio kraujyje nustatytas rezus (Rh) faktorius, neigiamą rezus (Rh) turinčioms moterims per 72 valandas po operacijos į raumenis suleidžiamas anti D gamaglobulinas. Kad nekiltų pooperacinių komplikacijų, būtina kuo greičiau sėstis, stotis, pradėti vaikščioti, pakankamai judėti (tada greičiau gyja operacinė žaizda, mažiau trombembolinių komplikacijų, pooperacinio plaučių uždegimo atvejų). Jau antrą dieną, pašalinus kateterį iš šlapimo pūslės, moteris turi pati nueiti į tualetą ir pasišlapinti, o per tris dienas po operacijos - pasituštinti (pati savaime, naudojant klizmą ar vidurius laisvinančias žvakutes į tiesiąją žarną). Palaipsniui pereinama prie normalaus maisto, užtikrinančio gerą žarnyno veiklą. Pageidautina, kad motina pati maitintų vaikutį (tada greičiau susitraukia gimda, pasišalina kraujingos išskyros iš gimdymo takų, atsiranda ir gaminasi daugiau pieno). Siūlai iš operacinės žaizdos pašalinami 5-6 dieną po operacijos. Jei motina ir naujagimis gerai jaučiasi, 5-6 dieną po operacijos jie abu išrašomi iš ligoninės į namus. Toliau vaikelį globoja apylinkės pediatras ir naujagimių slaugytoja, o mamos sveikata rūpinasi gydytojas akušeris ginekologas ir akušerė Moterų konsultacijoje. Čia moteris būtinai turi ateiti pasitikrinti praėjus 6-8 savaitėms po gimdymo, o jei yra kokių nors neaiškumų ar problemų ir anksčiau. Daugiavaisiu nėštumu vadinamas toks nėštumas, kai moters organizme auga du ar daugiau vaisių. Tokie nėštumai sudaro 0,7-1,6 proc. visų gimdymų. Dvynukai pasitaiko vienąkart iš 80, trynukai – vienąkart iš 6400, o ketvertukas – vienąkart iš 512000 gimdymų. Ligos priežastys Daugiavaisiam nėštumui įtakos turi paveldimumas. Dabar daugiavaisio nėštumo atvejų padaugėjo. Taip atsitiko todėl, kad gydant nevaisingumą, ovuliacija stimuliuojama vaistais, vienu metu kiaušidėse susiformuoja keli folikulai su kiaušialąstėmis, todėl apvaisinamos iškart kelios kiaušialąstės ir vystosi keli apvaisinti kiaušinėliai. Taip gali atsitikti ilgesnį laiką vartojus geriamąsias kontraceptines tabletes ir bandant pastoti jau pirmą mėnesį nutraukus jų vartojimą. Daugiavaisis nėštumas gali būti po dirbtinio apvaisinimo, kai mėgintuvėlyje apvaisinus kiaušialąstes į gimdą įsodinami 2-3-4 gemalai iš karto; dalis jų žūsta, tačiau kartais visi vaisiai sėkmingai vystosi iki gimimo. Dvynukai gali formuotis tiek iš dviejų vienu metu apvaisintų kiaušinėlių, tiek iš vieno, jei jis dalijasi netipiškai. Kodėl iš vieno apvaisinto kiaušinėlio, jam netipiškai dalijantis, pradeda vystytis ne vienas, o du ar net trys vaisiai yra gamtos paslaptis. Mokslo yra gerai ištirta, kaip tai vyksta, bet niekas nežino – kodėl. Simptomai Didesnė gimda negu turėtų būti pagal nėštumo laiką Didesnė pilvo apimtis negu turėtų būti pagal nėštumo laiką Vaisiaus judesiai jaučiami tuo pačiu metu priešingose pilvo pusėse Skirtingose pilvo vietose tuo pačiu metu išklausomi vaisių širdies tonai Ligos eiga Daugiavaisio nėštumo metu moters organizmui tenka didesnis krūvis. Tik 15-30 proc. moterų nėštumo eiga būna normali, kitoms prisideda įvairių nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Gimdos didumas ir nėščiosios pilvo apimtis neatitinka nėštumo laiko – jie yra didesni negu turėtų būti pagal nėštumo trukmę esant vienvaisiam nėštumui. Moteris tuo pačiu metu skirtingose vietose ir priešingose pilvo pusėse jaučia vaisių judesius. Apie 90proc. atvejų abu dvynukai guli gimdoje išilgai, 45 proc. – abu galvutėmis žemyn, 5 proc. – abu sėdynėlėmis žemyn ir 40 proc. – vieno pirmeiga galvinė, kito – sėdyninė. Labai retai (0,5 proc.) abu dvynukai guli skersai, 5,5 proc. atvejų – vienas skersai, kitas – išilgai. Trynukų ar ketvertuko atveju vaisių padėtis gimdoje yra įvairi. 15-20 proc. nėščiųjų ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu atsiranda kraujingų išskyrų iš lytinių takų dėl žuvusio vieno iš embrionų. Diagnozuoti šią patologiją galima ultragarsu. Jeigu nors vienas vaisius lieka gyvas, nėštumas tęsiamas. Vieną kiaušialąstę visada apvaisina tik vienas spermatozoidas; dvi kiaušialąstes apvaisina du atskiri tos pačios spermos spermatozoidai. Dvynukai iš dviejų apvaisintų kiaušinėlių visuomet turi atskiras placentas, nors placentos kartais yra labai susiglaudusios, greta, atskiras vaisiaus vandenų pūsles ir atskirus vandenų pūslės dangalus. Vaisiai formuojasi savarankiškai. Tokie dvynukai gali būti vienos arba skirtingų lyčių, jų kraujo grupės vienodos arba skirtingos (nors jie to paties tėvo), nebūtinai panašūs kaip du vandens lašai (panašumas kaip tarp kitų brolių ir seserų). Dvynukai iš dviejų apvaisintų kiaušinėlių sudaro du trečdalius visų dvynių, pasitaiko dažniau. Atvejai, kai dvynukai formuojasi iš vieno apvaisinto kiaušinėlio, yra retesni. Tokie dvynukai sudaro vieną trečdalį visų dvynių. Dvynukai iš vieno apvaisinto kiaušinėlio yra vienos lyties, panašūs kaip du vandens lašai, yra tos pačios kraujo grupės. Per pirmąsias dvi savaites po apvaisinimo apvaisintas kiaušinėlis pasidalija į dvi genetiškai identiškas simetrines dalis. Kai apvaisintas kiaušinėlis pasidalija apie 5-7 parą po apvaisinimo, dvynukai turi vieną placentą, bet atskiras vaisiaus vandenų pūsles. Jei apvaisintas kiaušinėlis pasidalija į dvi dalis praėjus 7 paroms po apvaisinimo, dvynukai turi vieną placentą ir vieną vaisiaus vandenų pūslę. Jei apvaisintas kiaušinėlis pasidalija po 13 parų, dvynukai dažnai visiškai neatsidalija ir vaisiai lieka suaugę įvairiomis kūno dalimis. Tai vadinamieji Siamo dvyniai. Trynukai gali būti tiek vienos lyties, tiek atskirų lyčių, panašūs ir nepanašūs. Šiuo atveju vaisiai gali vystytis iš trijų atskirų apvaisintų kiaušinėlių arba visi trys iš vieno apvaisinto kiaušinėlio arba vienas vaisius iš vieno apvaisinto kiaušinėlio, o kiti du – iš kito apvaisinto kiaušinėlio. Toks nėštumas turi būti itin įdėmiai prižiūrimas ir sekamas gydytojų. Daugiavaisio nėštumo metu gresia persileidimas ir priešlaikinis gimdymas, moterys dažniausiai neišnešioja iki gimdymo termino. Todėl, siekiant išvengti komplikacijų, 38-40 nėštumo savaitę moterys planine tvarka guldomos į ligoninę ir nėštumas užbaigiamas. Komplikacijos Daugiavaisio nėštumo ir gimdymo komplikacijos yra įvairios: priešlaikinis gimdymas (iki 50 proc. atvejų), nėščiųjų mažakraujystė, nėštumo hipertenzinės būklės (aukštas arterinis kraujospūdis, pabrinkimai, baltymo atsiradimas šlapime), netaisyklingos vaisių pirmeigos ir padėtys gimdoje, priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, gimdymo veiklos silpnumas, užtrukęs gimdymas, priešlaikinis placentos atsiskyrimas (ypač užgimus pirmajam vaisiui), visų vaisių augimo atsilikimas (hipotrofija) arba netolygi vaisių raida, įgimti sklaidos trūkumai ir anomalijos, vaisių deguonies stygius (hipoksija), gimdos hipotonija (pertempta nėštumo metu gimda po gimdymo nesugeba susitraukti ir iš jos kraujuoja), gimdos nesugebėjimas susitraukti, lėtesnis grįžimas iki normos dydžio pogimdyminiame laikotarpyje, pogimdyminės infekcijos, didelis naujagimių mirtingumas (4-5 kartus didesnis negu vienvaisio nėštumo atveju, ypač tų dvynių, kurie vystosi iš vieno kiaušinėlio, turi vieną placentą ir vieną vaisiaus vandenų pūslę), gimdymas dažniau užbaigiamas įvairiomis operacijomis. Apvaisintam kiaušinėliui nevisiškai pasidalijus, gimsta Siamo dvyniai, suaugę viršugalviais, kaktomis, pakaušiais, krūtinėmis, sėdmenimis, pilvukais. Tokie dvyniai gali gimti tik vienu keliu – atliekant Cezario pjūvio operaciją. Kad jie gyventų, tokiems naujagimiams vėliau būtina atlikti Siamo dvynių atidalinimo operaciją. Kai placentinė kraujotaka būna asimetrinė ir vaisiams tenka skirtingas deguonies bei maisto medžiagų kiekis, dvynukai auga atskirai, bet skirtingu greičiu: vienas gali vystytis normaliai, o kito augimas gali atsilikti, jis gali turėti apsigimimų, žūti. Gimdymo metu galima sunki komplikacija – dviejų stambių vaisių kūnų dalių sukibimas. Tokia komplikacija šiais laikais reta, nes yra laiku nustatoma, atliekama Cezario pjūvio operacija, ir abu dvynukai gimsta gyvi. Tyrimai Čiuopiant nustatoma, kad gimdos didumas neatitinka nėštumo trukmės (ypač sparčiai gimda didėja po 14-16 nėštumo savaitės), išmatuojamas didesnis negu turėtų būti gimdos dugno aukštis ir labai padidėjusi pilvo apimtis ties bamba (nėštumo pabaigoje – 110 cm ir daugiau). Gimdos forma būna kitokia negu esant vienvaisiam nėštumui, ne išilgo vertikalaus ovalo formos, o daugiau platėjanti į šonus, širdelės, balno formos. Per priekinę pilvo sieną apčiuopiamos trys ir daugiau stambios vaisių dalys, skirtingose vietose išklausomi dviejų vaisių skirtingo dažnio širdies tonai (skirtumas didesnis kaip 10 trinksnių per minutę). Visų vaisių širdies veiklos kreivės užrašomos kardiomonitoriumi, pridėjus daviklį skirtingose nėščiosios pilvo vietose, ir palyginamos tarpusavyje. Patikimiausiai daugiavaisį nėštumą galima nustatyti ultragarsu (nuo 6 nėštumo savaitės), vėliau juo galima stebėti, kaip vaisiai auga. Gydymas Svarbu kuo ankščiau diagnozuoti daugiavaisį nėštumą ir atidžiai stebėti nėščiąją. Ji turi pakankamai ilsėtis, išsimiegoti, vengti stresų, nervinės įtampos, sunkaus fizinio darbo, tinkamai maitintis (valgyti daugiau mėsos, pieno produktų, vaisių ir daržovių, kasdien gauti pakankamai vitaminų ir mikroelementų (ypač vitamino C, kalcio ir geležies). Jei gimdos tonusas padidėjęs, nuo 20 nėštumo savaitės skiriami 2-4 savaičių trukmės profilaktiniai gydymo kursai su 1-2 savaičių pertrauka gimdos tonusą atpalaiduojančiais vaistais. Jei yra ryškesnių priešlaikinio gimdymo požymių, taikoma Magnio sulfato tirpalo arba selektyvaus β2-adrenomimetiko Hexoprenalini sulfas lašinė infuzija į veną ligoninėje. Dėl dažnai pasitaikančios nėščiųjų mažakraujystės, nuo 16-20 nėštumo savaitės rekomenduojama profilaktiškai vartoti geležies preparatus. Ginekologas, atlikdamas tyrimą per makštį, reguliariai tikrina nėščiosios gimdos kaklelio būklę, kad laiku būtų diagnozuotas gimdos kaklelio nepakankamumas arba gresiantis priešlaikinis gimdymas. Prasidėjus gimdymui, gimdymo veiklos silpnumas koreguojamas nedidelėmis gimdymą skatinančių vaistų dozėmis. Skatinama labai atsargiai, atsižvelgiant į sąrėmių stiprumą, nes pertempta gimda gali plyšti. Gimdymas nuskausminamas opioidinių receptorių agonistų injekcijomis į veną ar į raumenis, spazmolitikais, epidurine nejautra. Užgimus pirmajam vaisiui, tuoj pat perspaudžiama jo virkštelė, gimdyvė ištiriama per makštį, nustatoma antrojo vaisiaus padėtis, jo pirmaujanti dalis. Jeigu antrasis vaisius guli išilgai, praplėšiama jo vaisiaus vandenų pūslė, nuleidžiami vandenys, kad prieš laiką neatsiskirtų placenta; nuleisti vaisiaus vandenys skatina gimdą susitraukinėti. Jeigu antrasis vaisius guli skersai, tai jis gimdoje paverčiamas ir ištraukiamas už kojų. Jeigu vaisiaus apgręžti nepavyksta, atliekama Cezario pjūvio operacija antram vaisiui išgelbėti. Stengiamasi, kad antrasis ar trečiasis vaisius gimtų kuo greičiau, geriausia – per 10 min. po pirmojo vaisiaus gimimo. Tai sumažina gimdymo komplikacijų ir naujagimių mirtingumo riziką. Per visą gimdymo laikotarpį kardiomonitoriumi stebima vaisių būklė – rašomos jų širdies veiklą atspindinčios kreivės. Visuomet naujagimiams ir motinai geriau, jei gimdymas vyksta natūraliu būdu, tačiau kai kuriais atvejais to padaryti neįmanoma ir gimdymas užbaigiamas Cezario pjūvio operacija. Cezario pjūvio operacija atliekama tada, kai pirmojo vaisiaus pirmeiga sėdyninė, o antrojo – galvinė (norint išvengti „susirakinimo” galvutėmis gimdymo metu), kai abu vaisiai gimdoje guli skersai, kai gimdymo veikla silpna ir nesustiprinama medikamentais, kai vaisiai jaučia ūmų deguonies stygių, kai auga trynukai ar ketvertukas. Patarimai Nėra tokių patarimų medicinoje, kurie padėtų moteriai susilaukti tik vieno arba dviejų, trijų, keturių naujagimių. To neįmanoma numatyti, koreguoti, išvengti ar keisti. Tai yra gamtos paslaptis ir gamtos dovana. Jei gydytojas nustatė, kad esate nėščia ir jūsų yra ne du, o trys, keturi ar dar daugiau – nenusigąskite. Tiesiog jums pasisekė labiau negu kitoms moterims. Gyvename tokiame amžiuje, kai gydytojai moka ir išmano kaip tinkamai prižiūrėti tokius nėštumus ir saugiai priimti tokius gimdymus. Profilaktika Nėščiosios turi ypatingai saugotis kritiniais nėštumo nutrūkimo momentais (20-21, 26-28, 32-34 nėštumo savaitę), viso nėštumo metu reguliariai tikrintis pas gydytoją akušerį – ginekologą, laiku atlikti visus paskirtus tyrimus ir vartoti jo nurodytą gydymą, nerūkyti, neturėti kontakto su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis. Ji turi kasdien sekti vaisiaus judesius, o jiems susilpnėjus ar išnykus, tučtuojau kreiptis pas gydytoją (tai pirmasis signalas, jog kažkas su vaisiais yra negerai), tinkamai maitintis, vengti stresų ir svarbiausia – džiaugtis savo tikrai nepaprastu nėštumu. Tik pagalvokite: nėštumas – vienas, gimdymas – vienas, o vaikai – keli! Gimdos iškritimas – tai moters lytinių ir greta esančių mažojo dubens organų anatominės padėties pakitimai, dėl kurių pro lytinį plyšį išeina nusileidusios žemyn gimdos dalis arba ji visa. Jeigu pro lytinį plyšį išeina tiktai gimdos kaklelis, tokia patologija vadinama daliniu gimdos iškritimu. Jeigu pro lytinį plyšį išeina gimdos kaklelis ir gimdos kūnas, tokia patologija vadinama visišku gimdos iškritimu. Ligos priežastys Lytinių organų nusileidimas ir iškritimas skirstomas į tris grupes: negimdžiusių, gimdžiusių ir senyvų moterų. Šios patologijos priežastys gali būti įvairios: gilus tarpvietės plyšimas gimdant; nugaros smegenų ligos, pažeidžiančios tarpvietės raumenų inervaciją; mažojo dubens organų navikai; uždegiminės sąaugos; sunkus fizinis darbas. Gimdos iškritimas dažniausiai nustatomas senyvo amžiaus, daug kartų gimdžiusioms moterims. Simptomai Dažnas šlapinimasis Šlapimo susilaikymas Vidurių užkietėjimas Maudimas pilvo apačioje Strėnų skausmas Šlapimo nelaikymas Gausios mėnesinės Lytinių organų spaudimo jausmas Lytinių organų tempimo žemyn jausmas „Guzas", išlindęs iš lytinių takų Ligos eiga Būdingas lytinių organų spaudimo, slinkimo, tempimo žemyn jausmas, besikartojantis vidurių užkietėjimas, padažnėjęs šlapinimasis, nevalingas šlapimo nelaikymas (kosint, čiaudint), vėliau – iškritus visai gimdai – šlapimo susilaikymas. Iš lytinių organų išlenda „guzas”, kuris kliūva ir trukdo judėti, vaikščioti, sėdėti. Tik rankomis grąžinusi iškritusią gimdą į normalią padėtį, moteris gali pasišlapinti. Be to, nuolat maudžia apatinę pilvo dalį, strėnas. Jeigu moteris yra vaisingo amžiaus ir serga mėnesinėmis, mėnesinių ciklas ir reguliarumas paprastai nesutrinka, tačiau iš gimdos kraujuojama gausiau ir ilgiau. Ne mėnesinių metu gali padaugėti išskyrų iš makšties. Esant gimdos iškritimui, moteris taip pat gali pastoti, kaip ir sveika moteris. Ketvirtąjį penktąjį nėštumo mėnesį padidėjusi gimda iškyla iš mažojo dubens į pilvo ertmę, todėl iki nėštumo pabaigos moteris jaučiasi geriau. Tačiau po gimdymo gimda vėl nusileidžia, simptomai atsinaujina. Jeigu po gimdymo, siuvant plyšusią ar kirptą tarpvietę, nebuvo suglausti išangės keliamųjų raumenų kraštai, lieka plati anga, kuri, didėjant vidiniam pilvo ertmės spaudimui fizinio krūvio metu, nesudaro atramos mažojo dubens organams. Užpakalinė makšties siena pradeda slinkti žemyn kartu su priekine tiesiosios žarnos siena, ir į makšties spindį išsigaubia užpakalinė makšties siena (šis išsigaubimas vadinamas rektocele). Priekinė makšties siena pradeda slinkti žemyn kartu su šlapimo pūslės užpakaline siena ir į makšties spindį išsigaubia priekinė makšties siena (susidaręs išsigaubimas vadinamas vezikocele); šis išsigaubimas didėja, nes jį tempia nuolat susikaupiantis ir ne visas pasišalinantis šlapimas. Makšties sienos, palengva smukdamos žemyn, kartu su savim tempia ir gimdos kaklelį, o su juo ir gimdos kūną tol, kol galiausiai gimdos kaklelis su kūnu atsiduria žemiau dubens dugno ribos. Tai lėtinis, nuolat progresuojantis procesas, kurį skatina sunkus fizinis darbas, senatvinė raumenų atrofija, išsekimas, bloga mityba. Gimdos iškritimas linkęs progresuoti. Gydant konservatyviomis gydymo priemonėmis ir metodais, iškritę lytiniai organai patys savaime į normalią topografinę padėtį niekada negrįžta. Komplikacijos Dėl sutrikusios audinių mitybos, mechaninio nubrozdinimo vaikštant, gimdos kaklelyje bei makšties sienelėse susidaro trofinių opų ir pragulų. Iškritus gimdai, persilenkia šlapimtakiai, todėl susilaiko šlapimas viršutinėse šlapimtakių dalyse ir inkstų geldelėse. Jeigu patenka infekcija, prasideda šlapimo takų ir inkstų geldelių uždegimas. Gimdos ertmėje susilaiko gimdos gleivinės ir gimdos kaklelio kanalo sekretas; prisidėjus infekcijai, gali susiformuoti gimdos ertmės arba kiaušintakių pūliniai. Tyrimai Diagnozuoti šią patologiją nesunku. Gydytojas ginekologas, apžiūrėdamas ligonės išorinius lytinius organus ir atlikdamas makšties tyrimą, čiuopia iškritusį gimdos kaklelį arba visą gimdos kūną, nuslinkusias žemyn ar išsivertusias išorėn makšties sieneles, įvertina tarpvietės raumenų tonusą, senus plyšimus ir randus, vidinių lytinių organų būklę (mažojo dubens navikus, uždegiminius pokyčius), susidariusias opas ir pragulas gimdos kaklelyje ar gimdos kūne. Gydymas Kol dar neiškritusi visa gimda ir nėra šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimų, gydoma konservatyviomis priemonėmis (fizioterapinės vandens procedūros skiriamos audinių tonusui padidinti, rekomenduojami pilvo presą ir tarpvietės raumenis stiprinantys pratimai). Pragulos gimdos kūne ir kaklelyje gydomos sintomicino ir kitais tepalais, prideginamos didelės koncentracijos kalio permanganato tirpalu. Jei yra dalinis ar visiškas gimdos iškritimas, pagrindinis gydymo būdas – operacija. Gali būti atliekamos makšties ir tarpvietės plastinės operacijos, kurių tikslas – pakelti ir sutvirtinti makšties sienas, nešalinant gimdos. Vaisingo amžiaus moteriai, kuri dar planuoja pastoti ir gimdyti, atliekama tik gimdos kaklelio amputacija, išsaugant gimdą, ir tarpvietės plastinė operacija. Pagyvenusioms, senyvoms moterims, kurioms yra visiškai iškritus gimda, šalinama visa gimda per makštį (nepjaunant pilvo sienos), papildomai sutvirtinami makšties sienelių ir tarpvietės audiniai, atliekant tarpvietės plastinę operaciją. Šių operacijų metu dažniausiai taikoma spinalinė nejautra. Tiek pačios operacijos, tiek nuskausminimo komplikacijų pasitaiko labai retai. Operacija visiškai išgydo ligą, todėl moters savijauta po operacijos labai pagerėja. Patarimai Nebijokite kreiptis į gydytoją ginekologą! Šios ligos pačios neišsigydysite, ir pati savaime ji niekada nepraeis. Nusiteikite ryžtingai: gydymas išties neilgas ir nesudėtingas! Profilaktika Nėštumo metu ir po gimdymo moterys turi užsiimti gimnastika, daryti fizinius pratimus, stiprinančius pilvo preso ir tarpvietės raumenis. Svarbu tinkamai psichologiškai pasiruošti gimdymui, gimdymo metu elgtis drausmingai, atidžiai klausyti gydytojo ir akušerės patarimų. Taip pavyksta išvengti plačių tarpvietės plyšimų, kurie vėliau, po daugelio metų, gali tapti makšties sienų nusileidimo ir gimdos iškritimo priežastimi. Jeigu vis dėlto reikia kirpti tarpvietę, po tokio gimdymo 2 mėnesius draudžiami dideli fiziniai krūviai, patariama nekilnoti sunkių daiktų. Esant iškritusiai gimdai, svarbu laiku kreiptis į gydytoją ginekologą, kol dar nėra komplikacijų ir galima jų išvengti. Dažniausi gimdymo takų sužalojimai yra gimdos kaklelio, makšties ir tarpvietės plyšimai. Gerokai rečiau pasitaiko dubens sąnarių sužalojimas, gimdos išvirtimas, gimdos kūno plyšimas, lytinių organų bei šlapimo takų, žarnų pratakos – fistulės. Ligos priežastys Gimdymo takų sužalojimų priežastys yra įvairios: anatominės gimdymo takų ypatybės (pvz., aukšta tarpvietė, siaura makštis, siauras kaulinis dubuo su pakitusiu gaktikaulių kampu, nevisiškas lytinių organų subrendimas); funkcinės gimdymo takų savybės (stangrūs, kieti tarpvietės audiniai, sunkiai prasitempiantys gimdant, gimdymo takų randai); vaisiaus ypatybės (stambus vaisius, netaisyklingos vaisiaus pirmeigos, sėdmeninė pirmeiga, nepakankama vaisiaus galvutės konfigūracija slenkant gimdymo takais dėl pernešiojimo, netinkama gimdymo priežiūra); greitas gimdymas, taikytos akušerinės operacijos gimdymui baigti (vaisiaus ištraukimas akušerinėmis replėmis, vakuuminiu ekstraktoriumi). Gimdos kaklelis dažniau plyšta pirmakartėms gimdyvėms. Simptomai Išorinių lytinių organų patinimas Tarpvietės spaudimo jausmas Tarpvietės tempimo jausmas Tarpvietės maudimas Nestiprus tarpvietės skausmas Stiprūs sąrėminio pobūdžio skausmai Dubens dugno spaudimas Makšties patinimas Kraujavimas iš lytinių takų Jausmas, panašus į norą tuštintis Ligos eiga Jeigu tarpvietė įkirpta prieš tai nuskausminus, moteris jokio skausmo nejaučia. Jeigu įplyšta nenuskausminus, jaučiamas spaudimas, tempimas, maudimas, nestiprus skausmas tarpvietės srityje. Susidarius hematomoms (kraujosrūvoms), moteris skundžiasi stipriais sąrėminiais skausmais, spaudimu dubens dugno srityje, lyg noru tuštintis. Išorinio kraujavimo, esant hematomoms, dažniausiai nebūna. Dėl giliai esančių hematomų, patinsta makštis ir išoriniai lytiniai organai. Gimdos kaklelio plyšimų niekada neskauda. Pagrindinis gimdos kaklelio plyšimų simptomas yra kraujavimas iš lytinių takų gimus vaisiui. Įplyšę gimdos kaklelio audiniai kraujuoja vienodai, nenutrūkstama srove, skaisčiai raudonu arteriniu krauju, gana smarkiai. Net praėjus keliolikai minučių po vaisiaus gimimo, užgimus placentai ir susitraukus gimdai, tebekraujuoja tokiu pat intensyvumu. Prieš pat užgimstant vaisiui, vaisiaus galvutė spaudžia ir tempia dubens dugną bei tarpvietę. Tarpvietės venos persipildo, tarpvietė pamėlynuoja, paburksta, išsipučia, glaudžiai aptempia vaisiaus galvutę. Galvutei toliau judant į priekį ir bandant prasiveržti, audiniai dar smarkiau spaudžiami, užspaudžiamos net smulkios arterijos ir tarpvietė pabąla. Tai gresiančio tarpvietės plyšimo požymiai. Tada reikia tarpvietę nuskausminti ir įkirpti tiek, kiek reikia vaisiui užgimti. Jeigu tai nėra atliekama, kito sąrėmio ir stangos metu tarpvietė plyšta. Ji gali plyšti negiliai (plyšta tik tarpvietės oda, paodis, makšties gleivinė) ir giliai (plyšta dubens dugno raumenys, net dalis tiesiosios žarnos). Taip pat gali įtrūkti lytinių lūpų gleivinė, sužalojama moters varputė. Apžiūrint matoma gili žaizda, kuri gausiai kraujuoja. Kirpti audiniai visada sugyja geriau ir gražiau negu plyšę. Gimdos kaklelio plyšimų paprastai pavyksta išvengti, jeigu gydytojas tinkamai vadovauja gimdymui, o moteris klauso personalo patarimų, kaip taisyklingai kvėpuoti ir kada pradėti stangintis. Komplikacijos Gimdos kaklelio plyšimai gali komplikuotis gausiu kraujavimu. Į nesusiūtą žaizdą gali patekti infekcija, išplisti aukštyn į gimdos kūną ir puriuosius priegimdžio audinius. Nesusiūtas gimdos kaklelio plyšimas gali skatinti ikivėžinių būklių ir vėžio atsiradimą. Didelės arba mažos daugybinės hematomos, neatvertos chirurginiu būdu, gali supūliuoti. Gilūs tarpvietės plyšimai pažeidžia tiesiąją žarną, šlapimkanalį, išangės rauką ir keliamuosius raumenis; nekokybiškai susiuvus tokius plyšimus, vėliau gali būti šlapinimosi sutrikimų, dujų ir išmatų nelaikymas. Tarpvietės plyšimai supūliuoja labai retai. Tyrimai Gimus vaisiui ir placentai, moters gimdymo takai apžiūrimi išplėtus makštį skėtikliais. Be apžiūros ir apčiuopos, jokie kiti tyrimo būdai nereikalingi. Gydymas Pagimdžiusios moters išoriniai lytiniai organai, tarpvietė, vidinis šlaunų paviršius apiplaunami šiltu vandeniu, patepami spiritiniu dezinfekuojančiu tirpalu. Išoriškai matomi tarpvietės plyšimai dar kartą nuskausminami sušvirkščiant į audinius plyšimo vietoje vietinių anestetikų tirpalo. Plyšęs gimdos kaklelis susiuvamas atskiromis ketguto ar tirpstančio sintetinio siūlo siūlėmis. Siūlai, sugijus žaizdai, maždaug po 7-10 dienų, ištirpsta patys, jų dirbtinai šalinti nereikia. Makštis, radus jos plyšimų, taip pat susiuvama tirpstančiais siūlais pavienėmis siūlėmis. Hematomas, prieš tai nuskausminus, būtina įpjauti: pašalinami susikaupę kraujo krešuliai ir užsiuvama trūkusi kraujagyslė. Geri gydymo rezultatai priklauso nuo tinkamos pooperacinės priežiūros. Skiriamas aktyvus režimas – kuo daugiau vaikščioti ir judėti. 10 dienų negalima sėdėti, leidžiama tik gulėti, stovėti arba gulsčiai remtis ant priešingos pusės klubo, negu buvo įkirpta tarpvietė. Rekomenduojama maitintis daug kartų per dieną, mažomis porcijomis, skystu, lengvai virškinamu maistu, vengti vidurių užkietėjimo. Per 6 val. po gimdymo moteriai reikia pačiai savarankiškai pasišlapinti tualete. Per 3 dienas po gimdymo reikia pasituštinti. Jei viduriai užkietėję, pravartu suvalgyti saują džiovintų slyvų arba rytą nevalgius išgerti stiklinę šalto vandens, išgerti 2 valgomus šaukštus alyvuogių aliejaus, vidurius laisvinančių priemonių. Jei po gimdymo yra skausmingi, paburkę, išsivertę išangės hemorojiniai mazgai, jie gydomi skausmą ir uždegimą mažinančiomis žvakutėmis į tiesiąją žarną. Patarimai Kai gimdos kaklelio atsidarymas yra arti visiško (7-8-9 cm), moteris pajunta nenumaldomą norą stumti, stangintis, lyg tuštintis, ypač sąrėmių metu. Tačiau to daryti jokiu būdu negalima: jei moteris neklausys gydytojo ir sąrėmio metu pastums, vaisiaus galvutė ūmai smuktels žemyn gimdymo takais, ir ne visai atsidariusio gimdos kaklelio kraštai įplyš. Todėl, atsiradus norui stangintis, būtina keletą sąrėmių giliai pakvėpuoti ir stumti tik tada, kai leis gydytojas,. Prieš pat užgimstant naujagimiui, galvutei veržiantis lauk, ji smarkiai tempia tarpvietę, jaučiamas veržimo, tempimo, deginimo, plėšimo jausmas. Tada, užgimus vaiko pakaušiukui, akušerė paprašo moters vieną sąrėmį nestumti, o tik paviršutiniškai pakvėpuoti per burną („lyg šuniukui”) ir nestumti. Šio sąrėmio metu užgimsta plačioji galvutės dalis – viršugalvio gumburai, todėl akušerė, tuo momentu spausdama tarpvietės audinius iš šonų ir stumdama juos žemyn, padaro daugiau vietos, sumažina audinių tempimą, nusmaukia juos nuo gimstančio vaiko veiduko ir apsaugo nuo tarpvietės plyšimo. Jeigu tenka įkirpti ar vis dėlto tarpvietė nedaug įplyšo, siuvant būtinai pasakykite gydytojui, jei jums skauda, ir nekentėkite: skirtingiems žmonėms reikia skirtingo nuskausminamųjų kiekio; gydytojas visada suleis tiek vaistų, kiek reikia, kad jums neskaudėtų. Pagimdžius, po kiekvieno pasišlapinimo reikia apsiplauti išorinius lytinius organus ir tarpvietę šiltu vandeniu (nepilant vandens į vidų!) ir nusausinti priglaudžiant ir sugeriant drėgmę (netrinant!) vienkartine servetėle. Po kiekvieno pasituštinimo reikia apsiplauti išorinius lytinius organus, tarpvietę, išangės sritį šiltu tekančiu vandeniu ir bekvapiu vaikišku muilu (kryptimi iš priekio į užpakalį, o ne atvirkščiai!) ir nusausinti rankšluostėliu priglaudžiant. Nei papildomos žolelių vonelės, nei gydomieji tepalai tarpvietės žaizdos gijimo nepagreitina. Geriau dėvėti medvilnines, o ne sintetinio pluošto apatines kelnaites. Tinka įklotai, įklijuojami į kelnaites, negalima naudoti tamponų į makštį, taip pat nepatartina naudoti storų pačių pasigamintų įklotų iš marlės ir vatos, kurie gali sukelti odos iššutimą ir bloginti žaizdos gijimą. Kol visiškai nesugijo tarpvietės žaizda (ir vėliau 6-8 savaites po gimdymo), negalima maudytis vonioje, baseine, jūroje, ežere ir kt. vandens telkiniuose, o tik po dušu ar tekančiu vandeniu, taip pat pageidautina 6-8 savaites po gimdymo neturėti lytinių santykių, kol moters lytiniai organai grįš į savo normalią būseną. Profilaktika Iki nėštumo reikia gydyti gimdos kaklelio randus, gimdymo metu tinkamai reguliuoti kvėpavimą ir stangas atsižvelgiant į akušerinę situaciją. Klimaksas – tai moters gyvenimo tarpsnis tarp 45 ir 55 metų arba nuo vaisingo amžiaus pabaigos iki kiaušidžių hormoninės funkcijos išnykimo. Klimakso metu vyrauja lytinės sistemos organų senėjimo procesai. Klimaksas dar vadinamas perimenopauze. Perimenopauzė skirstoma į tris laikotarpius: premenopauzę, menopauzę ir postmenopauzę. Premenopauzės laikotarpiu mėnesinės kartojasi reguliariai, tačiau pasitaiko jų sutrikimų, atsiranda lytinių hormonų kiekio bei jų santykio svyravimų, sutrinka normalus folikulų brendimas kiaušidėse menstruacinio ciklo metu, vis rečiau įvyksta ovuliacija ir vis rečiau susidaro geltonkūnis. Menopauzės laikotarpiu mėnesinės tampa nereguliarios, bet jos dažnesnės nei kas 12 mėnesių. Jeigu mėnesinių nebūna ilgiau kaip 12 mėnesių, vadinasi, prasidėjo postmenopauzės laikotarpis. Nustatyta paskutiniųjų moters gyvenime mėnesinių data kartais irgi vadinama menopauze. Ligos priežastys Nors vidutinė moters gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau menopauzės pradžia nesikeičia. Jei Romos imperijos laikais mažiau kaip 30% moterų sulaukdavo menopauzės, tai 2010 m. menopauzės sulauks daugiau nei 95% moterų. Iškyla dvejopa problema: jei vis daugiau moterų sulauks menopauzės, – vis ilgesnį laikotarpį ji tęsis, todėl labai svarbu užtikrinti gerą gyvenimo kokybę moterims menopauzėje. Menopauzė gali būti natūrali ir dirbtinė (chirurgiškai pašalinus kiaušides). Bet kuriuo atveju menopauzės metu vyksta moters lytinių organų senėjimo procesai, kurie yra negrįžtami ir linkę progresuoti. Tačiau šis procesas gali būti pristabdomas taikant pakaitinę hormonų terapiją. Simptomai Galvos skausmas Prakaitavimas Dirglumas Dažnesnis pulsas Akių sausumas Skausmingi lytiniai santykiai Karščio pylimai Kintantis arterinis kraujospūdis Makšties sausumas Nereguliarūs kraujavimai iš gimdos Ligos eiga Naujagimės mergaitės kiaušidėse yra apie 400000 pirminių folikulų, lytinio brendimo periodu jų lieka apie 10000 (kiti sunyksta), o sulaukus 50 metų jų gali likti tik keli šimtai ar kelios dešimtys. Vaisingu laikotarpiu nuolat senka folikulų atsargos dėl ovuliacijos ir užprogramuotos ląstelių žūties. Kiaušidžių veikla pamažu gęsta, sutrinka išskiriamų hormonų sintezė ir pusiausvyra. Ovuliacija kiaušidėse įvyksta vis rečiau arba visiškai išnyksta, todėl trūkusio folikulo vietoje nebesusidaro geltonkūnis, gaminantis hormoną progesteroną, sumažėja progesterono kiekis organizme. Nors normali ovuliacija ir nebevyksta, tačiau kiaušidėse iki ovuliacijos formuojasi keletas folikulų; jie nepilnaverčiai, subrendę netrūksta, gamina hormonus estrogenus, todėl organizme padidėja estrogenų kiekis. Vėliau pamažu ir šie folikulai nebesubręsta, greit sunyksta, gamina vis mažiau estrogenų, dėl ko atgalinio ryšio principu posmegeninė liauka išskiria folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) ir liuteinizuojantį hormoną (LH), skatinančius kiaušidžių veiklą. Tačiau net paties organizmo „skatinamos” kiaušidės nebefunkcionuoja ir nebegamina savo įprastų moteriškų lytinių hormonų – estrogenų ir progesterono. Estrogenų kiekis niekada nesumažėja iki nulio, nes truputį jų visą laiką produkuoja antinksčiai. Tarp šių klimakso fazių nėra ryškių ribų, jos nuosekliai pereina viena į kitą. Dėl šių lytinių hormonų pusiausvyros sutrikimo, persitvarko ir visų kitų organų veikla, pasireiškia būdingi klimakso simptomai. Skiriami ankstyvieji, vėlyvieji ir tarpiniai simptomai. Ankstyvieji simptomai nustatomi 85% klimakterinio amžiaus moterų. Jie paprastai prasideda premenopauzėje ir tęsiasi apie 3 postmenopauzės metus. Jiems priklauso karščio pylimai, gausus prakaitavimas (ypač naktį), – tuo metu parausta veidas, kaklas, krūtinė, sudrėksta kūno oda, užeina nepastovūs širdies plakimo priepuoliai, –„šokinėja” arterinis kraujo spaudimas, vargina galvos skausmas, svaigimas, net iki nualpimo. Atsiranda psichogeninių simptomų: vyrauja prislėgta nuotaika, depresija, būdingas dirglumas, nemiga arba mieguistumas, pablogėja atmintis, vargina koncentracijos stoka, energijos trūkumas, panikos priepuoliai, pakinta lytinis potraukis. Vienas iš pagrindinių ankstyvųjų simptomų perimenopauzės metu yra disfunkciniai nereguliarūs kraujavimai iš gimdos. Tarpiniai simptomai paprastai išryškėja penktaisiais menopauzės metais ir progresuoja iki mirties. Estrogenų stoka sukelia odos ir gleivinių atrofiją, mažėja raumenų masė, vyksta jų riebalinė degeneracija, silpnėja lygiųjų raumenų tonusas. Suplonėjus makšties gleivinei, ji praranda elastingumą, gleivinę dengiančio epitelio ląstelės vis mažiau sukaupia glikogeno, o natūralūs makšties gyventojai – pieno rūgšties bakterijos – vis mažiau jo paverčia pieno rūgštimi. Todėl mažėja vidinės makšties terpės rūgštingumas, išskyros tampa šarminės reakcijos, susidaro palankios sąlygos daugintis patogeninėms bakterijoms ir grybeliams. Vėliau išskyrų makštyje labai sumažėja, makšties gleivinė tampa sausa ir trapi. Postmenopauzėje mažėja šlapimo pūslės sienelės audinių elastingumas, vystosi raumeninio sienelės sluoksnio atrofija, todėl keičiasi šlapimo pūslės ir makšties tarpusavio anatominė padėtis, pasmunka žemyn makšties sienelės. Dėl šių pokyčių šlapimo pūslė tampa dirgli, dažnai varo šlapintis po nedaug, atsiranda šlapimo nelaikymas (iš pradžių fizinio krūvio, vėliau ir ramybės metu), dažnai kartojasi šlaplės ir šlapimo pūslės uždegimai. Problemų, susijusių su šlapimą išskiriančių ir lytinių organų senėjimu kyla 10-20% 60 metų amžiaus moterų ir 40% sulaukus 80 metų. Plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas, kaulų ir sąnarių skausmai taip pat susiję su jungiamojo audinio atrofija ir kolageno sintezės sutrikimu. Visada postmenopauzėje vystosi osteoporozė – kaulinio audinio retėjimas, keičiantis kaulo mikroarchitektūrą bei didinantis kaulų lūžių tikimybę net po minimalių traumų. Tyrimai parodė, kad sulaukus 50 metų kaulų tankis yra normalus, tačiau sulaukus 80 metų net 70% moterų diagnozuojama osteoporozė. Jei menopauzė yra dirbtinė (moteriai chirurginės operacijos metu dėl ligos pašalintos abi kiaušidės jauname amžiuje), osteoporozė vystosi greičiau. Tiek po chirurginės, tiek po natūralios menopauzės labai padaugėja širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Amžiaus grupėje nuo 60 m. ir daugiau 1 iš 4 moterų miršta nuo išeminės širdies ligos ir miokardo infarkto. Vėlyvieji klimakso simptomai vystosi nuo pat menopauzės pradžios, tačiau sustiprėja postmenopauzės metais ir išryškėja vėliau už kitus. Tai širdies ir kraujagyslių ligos (išeminė širdies liga, krūtinės angina – stenokardija, miokardo infarktas, galvos Postmenopauzėje sumažėjus estrogenų kiekiui organizme, labai padidėja bendras cholesterolio kiekis. Vyresnio amžiaus moterys dažniau serga Alzheimerio liga. Postmenopauzės metu išsekus estrogenų gamybai kiaušidėse, sutrinka mąstymas, gali vystytis silpnaprotystė, padidėja galimybė susirgti galvos smegenų insultu. Komplikacijos Klimaksui būdingi požymiai gali pasireikšti lengva, vidutinio sunkumo ir sunkia forma. Kartais klimakso simptomai tokie ryškūs ir varginantys, jog moteris būna visiškai ar iš dalies nedarbinga. Pagrindinė perimenopauzės laikotarpio komplikacija yra disfunkciniai kraujavimai iš gimdos dėl gimdos gleivinės išvešėjimo – hiperplazijos. Kai kurios gimdos gleivinės hiperplazijos rūšys laikomos ikivėžine būkle ir gali pereiti į gimdos gleivinės vėžį. Tyrimai Klimaksas diagnozuojamas pagal sutrikusį mėnesinių ciklą ir vėliau, 45-55-iais gyvenimo metais prasidėjusią menopauzę, jei nėra kitų priežasčių mėnesinėms sutrikti arba išnykti. Moteris apžiūrima, išklausomi jos nusiskundimai, ji ištiriama per makštį (įvertinamas išorinių lytinių organų ir makšties gleivinės suplonėjimas, sausumas, esančių išskyrų kiekis ir pobūdis, dažnai būna nusileidę žemyn makšties sienelės, sumažėjusi atrofiška gimda ir gimdos kaklelis). Pagal endokrininius pakitimus nustatoma klimakterinio sindromo fazė: tam tikslui ištiriamas estrogeno, progesterono, folikulus stimuliuojančio hormono (FSH), liuteinizuojančio hormono (LH) kiekis kraujyje. Esant disfunkciniams kraujavimams iš gimdos, atliekamas gimdos ertmės išgrandymas, gautos medžiagos histologinis ištyrimas ir skiriamas tolimesnis gydymas moteriškais lytiniais hormonais. Osteoporozei nustatyti ir jos sunkumui įvertinti, matuojamas kaulų mineralinis tankis. Be to, prieš pradedant vartoti pakaitinę hormonų terapiją ir vėliau 1 kartą per metus profilaktiškai būtina atlikti 4 tyrimus: tai tyrimas per makštį, onkocitologinis tepinėlis iš gimdos kaklelio, abiejų krūtų rentgeno nuotraukos – mamogramos bei ultragarsinis tyrimas gimdos gleivinės būklei įvertinti. Jei yra galimybė, pageidautina 1 kartą per metus apžiūrėti terapeutui, užrašyti elektrokardiogramą ir ištirti lipidų kiekį kraujyje (bendro cholesterolio, mažo ir didelio tankio lipoproteinų bei trigliceridų koncentraciją). Gydymas Klimakso simptomai gydomi skiriant pakaitinę hormonų terapiją moteriškais lytiniais hormonais. Pakaitinės hormonų terapijos negalima skirti sergant krūties ar gimdos gleivinės vėžiu, sunkiomis kepenų ligomis, ūminėmis trombembolinėmis ligomis ir porfirija (kraujo liga). Pakaitinės hormonų terapijos preparatai išleidžiami geriamųjų tablečių, pleistrų, makšties žvakučių, tepalų – gelių ir ampulių injekcijoms į raumenis pavidalu. Pakaitinę hormonų terapiją reikia pradėti perimenopauzės metu ir tęsti 5-10 metų iš eilės. Efektyvus tik nepertraukiamas ilgalaikis preparatų vartojimas. Pradėti pakaitinę hormonų terapiją nevėlu ir menopauzėje, bet tęsti sulaukus 70 metų ir daugiau nerekomenduojama. Jeigu moteris neturi gimdos (ji pašalinta anksčiau chirurginės operacijos metu dėl kokių nors lytinių organų ligų), pakaitinei hormonų terapijai naudojami vieni estrogenai (monoterapija), nes tuomet nebelieka grėsmės, jog grynų estrogenų poveikyje gali išvešėti gimdos gleivinė. Tam tikslui nepertraukiamai kasdien skiriami sisteminio poveikio grynų estrogenų preparatai: geriamos tabletės, klijuojami prie kūno odos (dažniausiai sėdmenų, pilvo, šlaunų srityje) pleistrai, odos tepalas. Jeigu moteris, sulaukusi perimenopauzės, turi gimdą, tuomet negalima skirti grynų estrogenų, nes bijoma gimdos gleivinės hiperplazijos, todėl skiriami estrogenų ir gestagenų deriniai. Estrogenų ir gestagenų derinių terapija gali būti nepertraukiama (kasdien moteris gauna pastovią estrogenų ir gestagenų dozę) arba nepertraukiama ciklinė estrogenų ir gestagenų derinių terapija (kasdien moteris gauna tam tikrą dozę estrogenų, o gestagenus – tik 10 dienų kiekvieno menstruacinio ciklo gale nuo 16 iki 25 ciklo dienos imtinai). Skiriant nepertraukiamą estrogenų ir gestagenų pastovios dozės derinių terapiją, mėnesinių daugiau nebūna. Tokia pakaitinė hormonų terapija skiriama moterims, kurios pageidauja daugiau mėnesinėmis nesirgti. Šie preparatai išleidžiami po 28 tabletes vienoje pakuotėje ir geriami po 1 tab./d. Baigus vieną pakuotę, pradedama kita. Skiriant nepertraukiamą ciklinę estrogenų ir gestagenų derinių terapiją, bus reguliarūs kas 28 dienas į mėnesines panašūs kraujavimai. Tokia pakaitinė hormonų terapija skiriama moterims, kurios pageidauja, jog mėnesinės išliktų. Šie preparatai taip pat išleidžiami po 28 tabletes vienoje pakuotėje ir geriami po 1 tab./d. Taip pat galima taikyti ištisinę estrogenų terapiją vienu iš grynų nurodytų estrogenų, kiekvieno ciklo gale nuo 16 iki 25 ciklo dienos imtinai papildomai vartojant grynų gestagenų preparatus. Šiuo atveju taip pat bus į mėnesines panašūs kraujavimai. Jeigu nėra ryškių klimakso požymių, o vargina tik makšties sausumas, atrofija, skausmingi lytiniai santykiai, grynų estrogenų preparatai gali būti skiriami vietiškai į makštį žvakučių, aplikatorių ar tepalų pavidalu, jie netinka osteoporozės gydymui bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligų profilaktikai. Skiriant sisteminę pakaitinę hormonų terapiją, vietinio gydymo į makštį nebereikia. Be to, reikia prisiminti, jog šie preparatai neturi kontraceptinio poveikio ir neapsaugo nuo galimo nėštumo (premenopauzėje). Vaistai: Estrimax Pausogest Patarimai Jei moteris nenori gydyti klimakso simptomų hormoniniais preparatais, jai rekomenduojami homeopatiniai – žoliniai vaistai. Be to, moterims postmenopauzėje rekomenduojama daugiau vartoti pieniškų maisto produktų, turinčių kalcio, arba gryno kalcio preparatus osteoporozės profilaktikai, ypač kartu su pakaitine hormonų terapija, nes tada kalcis geriau pasisavinamas. Profilaktika Klimakso požymių ryškumas priklauso nuo klimakso pradžios, trukmės, kitų ligų, nuo to, ar laiku pradėta gydyti. Svarbu sveikas gyvenimo būdas, nėštumų planavimas, nuoseklus ir savalaikis ginekologinių ir kitų organizmo ligų gydymas. Pakaitinė hormonų terapija postmenopauzėje žymiai pagerina gyvenimo kokybę ir padeda išvengti sunkių organizmo ligų (osteoporozės, širdies ir kraujagyslių sistemos ligų ir kt.). Normalus mėnesinių ciklas yra vidutiniškai apie 28 dienas. Per tą laiką subrandinama kiaušialąstė ir, apvaisinimui neįvykus, pašalinama iš organizmo. Tai reguliariai kartojasi nuo lytinio brendimo pradžios iki klimakterinio periodo. Kraujavimo acikliškumai, per gausus ar per menkas kraujavimas, skausmai menstruacijų metu, rodo ciklą esant sutrikusį. Ligos priežastys Reguliuojant mėnesinių ciklą dalyvauja daug hormonų. Svarbiausias vaidmuo tenka lytiniams hormonams – estrogenams ir progesteronui, kuriuos gamina kiaušidės. Kiekvieno mėnesinių ciklo pradinėje fazėje didėja estrogenų gamyba. Tuo metu auga ir vystosi kiaušialąstė. Estrogenai skatina vešėti gimdos gleivinę ir pasiruošti priimti apvaisintą kiaušialąstę. Antroje ciklo fazėje kiaušidės pradeda gaminti kitą hormoną – progesteroną, kuris galutinai paruošia gimdos gleivinę priimti gemalą. Jei apvaisinimas neįvyksta, gimdos gleivinė atsidalija ir pasišalina iš organizmo su menstruaciniu krauju. Įvykus apvaisinimui, kiaušidės (o vėliau ir placenta) gamina vis daugiau progesterono, stabdančio kitų kiaušialąsčių brendimą kiaušidėse. Reguliuojant mėnesinių ciklą, moters organizme dalyvauja penkios grandys: 1. smegenų žievė, 2. pogumburis, 3. posmegeninė liauka, 4. lytinės liaukos (kiaušidės), 5. gimda bei makštis. Be to, svarbus vaidmuo tenka skydliaukei, antinksčiams, taip pat kepenims, kuriose vyksta lytinių hormonų apykaitos procesai. Pažeidus bet kurią mėnesinių ciklą reguliuojančią grandį, mėnesinių ciklas gali sutrikti. Mėnesinių ciklas gali sutrikti pažeidus bet kurią mėnesinių ciklą reguliuojančią grandį. Taip pat yra daug išorinių priežasčių, kurios dažnai sukelia įvairius mėnesinių ciklo sutrikimus. Yra žinoma, kad stiprios emocijos, psichinės ar nervų ligos, neracionali mityba, vitaminų stoka, intoksikacija narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu, įvairios infekcinės ligos, ginekologinės operacijos, gyvenimo sąlygų pasikeitimas neretai sukelia vienokį ar kitokį menstruacijų ciklo pokytį. Dažniausiai veikia kelios priežastys, viena kitą sukeliančios, sustiprinančios ir palaikančios. Simptomai Galvos skausmas Pykinimas Dirglumas Pilvo skausmas Vėmimas Nereguliarios mėnesinės Skausmingos mėnesinės Gausios mėnesinės Mėnesinių nebuvimas Krūtų skausmas Ligos eiga Mėnesinių ciklo sutrikimai pasireiškia įvairiai: mėnesinių nebuvimu, retomis arba dažnomis, skausmingomis mėnesinėmis. Moteris gali varginti pilvo, galvos skausmai, krūtų pabrinkimas ir skausmas, pykinimas bei vėmimas, nuotaikų kaita. Mėnesinių ciklas gali sutrikti įvairiais moters amžiaus laikotarpiais. Amenorėja Amenorėja – tai mėnesinių nebuvimas 6 mėnesius iš eilės ar ilgiau. Gali būti natūrali - fiziologinė amenorėja, kuri būna mergaitėms iki lytinio subrendimo, nėštumo metu, krūtimi maitinant kūdikį, prasidėjus menopauzei. Dėl ligos atsiradusi amenorėja (patologinė) būna pirminė, kai mėnesinės neprasideda iki 16 metų ar dar vėliau, bei antrinė, kai buvusios mėnesinės išnyksta ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Apie 50-60% pacienčių pirminė amenorėja būna dėl genetinių priežasčių ir įgimtų lytinių organų pakitimų. Amenorėjos prognozė priklauso nuo jos priežasties, trukmės ir endokrininių liaukų pažeidimo laipsnio. Hipomenstruacinis sindromas Hipomenstruacinis sindromas pasireiškia negausiomis, trumpai, kelias valandas trunkančiomis ir retomis (kurių ciklas gali būti 45, 90, 120 ar daugiau dienų) mėnesinėmis. Dismenorėja Tai toks mėnesinių ciklo sutrikimas, kuris pasireiškia aštriu, dažnai sąrėminio pobūdžio skausmu pilvo apačioje. Dažniausiai minėto pobūdžio skausmas yra lydimas pykinimo, įvairių virškinimo negalavimų ir galvos skausmo. Dismenorėja prasideda prieš ar ką tik prasidėjus mėnesinėms ir paprastai tęsiasi 1-2 dienas. Ji labiau būdinga jaunoms ir negimdžiusioms moterims, nes jų audiniai stangresni (kietesnis gimdos kaklelis, ilgesnis jo kanalas). Acikliniai kraujavimai Tai visi kiti kraujavimai iš lytinių organų, vykstantys ne mėnesinių ciklo režimu (t.y. tarp mėnesinių). Juos sukelia įvairių hormonų balanso sutrikimas (pvz., gali provokuoti stresinės situacijos, kurių metu išsiskiria adrenalinas). Jei tai nutinka vienkartinai – išsigąsti nereikėtų, tačiau pasikartojus acikliniams kraujavimams kreipkitės į gydytoją. Nesavalaikius kraujavimus gali sukelti ne tik hormoniniai pokyčiai, bet ir gimdos, jos kaklelio ar makšties ligos. Jas galima įtarti, jei kraujo pasirodo po lytinių santykių, pirties ar sporto. Premenstruacinis sindromas (PMS) Tai simptomų kompleksas, atsirandantis artėjant menstruacijoms ir pranykstantis prasidėjus kraujavimui. PMS pasireiškia daugiau kaip šimtu įvairiausių simptomų. Dažniausiai pasitaiko pilvo pūtimas, nerimas, krūtų pabrinkimas, depresija, verksmingumas, nuovargis, sudirgimas, padidėjusi kūno masė. PMS pasireiškia dėl progesterono, estrogenų, prolaktino, aldosterono ir kitų hormonų disbalanso. Skausmingos mėnesinės (algomenorėja) Skausmingų mėnesinių trukmė ir ciklas būna normalūs, bet vargina vietinis ar bendras skausmas, kartais moterys būna net nedarbingos. Skausmas gali būti įvairus: bukas, maudžiantis, sąrėminis, kartais toks stiprus, kad priverčia gulėti. Dažniausiai skauda apatinę pilvo dalį, juosmenį, strėnas. Be to, būna galvos skausmas, silpnumas, padidėjęs jautrumas. Gali skaudėti kelias dienas prieš mėnesines, joms prasidėjus arba baigiantis. Skausmas trunka keliolika valandų, o kartais per visas mėnesines. Algomenorėjai didelę įtaką turi nervinė, psichinė būklė. Be to, mėnesinės būna skausmingos dėl lytinių organų uždegimo, susidariusių sąaugų, lytinių organų vystymosi anomalijų, netaisyklingos gimdos padėties ir kt. Komplikacijos Daugelis mėnesinių ciklo sutrikimų, ypač nereguliarios, gausios ir skausmingos mėnesinės, sukelia stresą, nepatogumą, mažina moters darbingumą ir fizinį aktyvumą, neigiamai veikia nuotaiką. Skausmingos mėnesinės dažną priverčia vartoti skausmą malšinančius vaistus. Gausios mėnesinės yra dažniausia vaisingų moterų mažakraujystės priežastis. Tyrimai Jau pirminės apžiūros metu gydytojas gali pastebėti negalavimo priežastį – struktūrinius lytinių organų pokyčius (pvz., kiaušidžių cistas, gimdos, jos priedų, kaklelio pakitimus). Prireikus gydytojas atliks citologinį gimdos kaklelio tyrimą, echoskopiją, nustatys hormonų kiekį kraujyje. Gydymas Gydymą skiria gydytojas ginekologas. Tam tikrais atvejais pakanka skausmą malšinančių vaistų žvakučių, antioksidantų, vitaminų, homeopatinių preparatų. Kitais atvejais gydymui skiriami geriamieji kontraceptikai, o vyresnėms moterims – pakaitinė hormonų terapija. Vaistai: Novynette® Regulon® Patarimai · Esant itin gausioms mėnesinėms, patartina vartoti vaistažolių arbatų: trikertės žvaginės ir dirviniai asiūkliai mažina kraujavimą, paprastosios kraujažolės malšina spazmus. Nuo seno vartojami medetkų, vadinamų mėnesines reguliuojančiu vaistu, preparatai. · Šalti kompresai mažina kraujavimą. · Jei norite sumažinti kraujavimą – 2-5 dienas prieš numatomą mėnesinių pradžią gerkite mažiau skysčių. Valgykite daugiau neapdorotų grūdų produktų, taip pat produktus, kuriuose yra magnio – jis slopina spazmus. Gerkite vitamino C. · Per mėnesines atsisakykite kavos, arbatos, nikotino. Jie siaurina kraujagysles ir didina įtampą. · Per mėnesines venkite fizinės veiklos, kuri skatina gimdos raumenų spazmus – daug jėgos reikalaujančio kultūrizmo, aerobikos, gimnastikos. · Venkite streso. Stresas ir stipri nervinė įtampa išbalansuoja hormonų apykaitą, kuri gali atsiliepti mėnesinių ciklui. Išmokite atsipalaidavimo technikų, tada geriau galėsite kontroliuoti stresines situacijas. Šeima laikoma nevaisinga, kai moteris, gyvendama su vyru reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, per 2 metus nepastoja. 10-20% visų šeimų yra nevaisingos. 50% atvejų nevaisingos yra moterys, 40% - vyrai, 10% abu sutuoktiniai. Absoliutus nevaisingumas – kai nesusiformavusios kiaušidės, gimda ir makštis, kiaušidėse nėra lytinių ląstelių arba lytiniai organai pašalinti operaciniu būdu. Reliatyvus nevaisingumas – tai sumažėjusi galimybė pastoti ir gydant šis nevaisingumas gali būti likviduotas. Ligos priežastys Moterų nevaisingumo priežastys yra įvairios. Pagal priežastį skiriamos šios nevaisingumo formos: kiaušintakinis (60%); endokrininis (30%); imuninis (5%); dėl anatominių lytinių organų pakitimų (5%). Kiaušintakinis nevaisingumas atsiranda po vidinių lytinių organų uždegimų –kiaušintakiai gali užakti, susiaurėti, dėl susidariusių sąaugų persilenkti, todėl kiaušintakiuose susidaro anatominių kliūčių, trukdančių kiaušialąstei keliauti ir būti apvaisintai spermatozoido. Endokrininio nevaisingumo priežastis yra sutrikusi ovuliacija – folikulo formavimasis ir trūkimas ciklo vidury dėl pakitusios kitų endokrininių liaukų funkcijos (pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių, skydliaukės). Įgimti ir įgyti lytinių organų anatominiai pakitimai pasireiškia amenorėja (mėnesinių nebuvimu), įvairiais mėnesinių ciklo sutrikimais, po nėštumo nutraukimų (abortų), pažeidus gimdos gleivinę, persirgus gimdos gleivinės uždegimu, dėl lėtinių paūmėjančių uždegimų aplink kiaušintakius, kiaušides, gimdos ertmėje susidarius sąaugų, gimdos miomoms užspaudus kiaušintakio spindį ar deformuojant gimdos ertmę. Nevaisingumo priežastis gali būti lytinių organų endometritas, policistinių kiaušidžių sindromas, kuomet irgi nevyksta ovuliacija. Imuniniam nevaisingumui būdinga tai, kad moters organizme atsiranda imunitetas vyriškoms lytinėms ląstelėms ir susidaro specifinių spermatozoidams antikūnų. Kartais moters nevaisingumo priežastis išlieka neaiški. Didelę reikšmę turi ir psichogeniniai faktoriai. Simptomai Šeima negali susilaukti palikuonių Šeima negali susilaukti vaikų nesisaugodama apie 2 metus Ligos eiga Nevaisingumas paprastai būna tik vienas iš daugelio kokios nors lytinių organų ligos arba bendros organizmo ligos simptomas. Svarbiausias požymis yra tas, kad moteris 2 metus reguliariai lytiškai santykiaudama nepastoja. Tačiau ir tokiu atveju nevaisinga laikoma ne moteris, o šeima. Nustačius nevaisingumo priežastį ir esant galimybei ją pagydyti, moteris pastoja. Deja, kai kuriais atvejais nevaisingumo išgydyti neįmanoma. Komplikacijos Nevaisingumas dažnai išryškina kokią nors rimtą organizmo ligą. Be to, jei pora ilgai negali susilaukti vaikų, paprastai atsiranda psichologinių problemų ir normalaus lytinio gyvenimo sutrikimų. Tyrimai Tiriami abu nevaisingos šeimos sutuoktiniai. Tyrimai trunka ilgai: nevaisingumo priežastis nustatoma tik per kelis mėnesius ar metus. Išsiaiškinama moters artimųjų giminaičių (motinos, seserų) nėštumų eiga, gimdymo komplikacijos, moters vaikystėje ir paauglystėje persirgtos ligos, brendimo sutrikimai, mėnesinių pradžia ir jų pobūdis, lytinio gyvenimo pradžia ir jo sutrikimai ir panašiai. Atliekamas tyrimas per makštį, laboratoriniai (kraujo, šlapimo) bei specialūs tyrimai lytinių organų ūminiams ir poūmiams uždegimams nustatyti. Jei įtariamas kiaušintakinis nevaisingumas, tiriama kiaušintakių būklė, atliekamos dubens rentgeno nuotraukos, nustatoma, ar vyksta ovuliacija kiaušidėse. Tiriamas estrogenų, gestagenų, prolaktino, posmegeninės liaukos išskiriamų hormonų kiekis kraujyje, 17-ketosteroidų kiekis paros šlapime (antinksčių funkcijai įvertinti dėl galimo vyriškųjų hormonų pertekliaus organizme). Visuomet atliekama transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų anatominę padėtį, kiaušidžių būklę, gimdos gleivinės storį. Nevaisingumo priežastį nustatyti padeda ir papildomi testai. Atliekant postkoitinį Huhnerio testą, įvertinama spermatozoidų migracija gimdos kaklelio gleivėse, jeigu postkoitinis testas abejotinas arba neigiamas, atliekamas Kurzroko-Miulerio gimdos kaklelio gleivių ir spermatozoidų suderinamumo testas. Juo nustatoma, ar spermatozoidai sugeba prasiskverbti į gimdos kaklelio gleives. Gydymas Gydoma pagrindinė liga, kuri yra nevaisingumo priežastis. Funkciniai kiaušintakių pakitimai gydomi konservatyviai – skiriamas kompleksinis nuo uždegimo apsaugantis, fermentinis, fizioterapinis gydymas, gydomosios hidrotubacijos ar pertubacijos procedūros (padidintu slėgiu bei specialiai tirpalais plečiama gimda ir kiaušintakiai); anatominiai pakitimai gydomi chirurgiškai – atliekamos kiaušintakių praeinamumą atstatančios mikrochirurginės, kiaušintakius iš sąaugų išlaisvinančios videolaparoskopinės, normalų folikulų brendimą kiaušidėse atnaujinančios operacijos. Endokrininis nevaisingumas gydomas hormonais. Jei nustatomas kokių nors hormonų trūkumas, jų kiekis papildomas atitinkamomis dozėmis, atsižvelgiant į menstruacinio ciklo fazes. Jei yra kokių nors hormonų perteklius, jų kiekis mažinamas skiriant vaistus. Imuninio nevaisingumo gydymas yra sunkiausias ir iki galo dar neištirtas. Jeigu moters gimdos kaklelio gleivėse ir kraujyje randama specifinių spermai antikūnų, skiriamas jautrumą mažinantis gydymas, patariama bent 6 mėnesius neleisti spermai išsilieti į makštį lytiškai santykiaujant, naudoti prezervatyvą. Paskutinė priemonė gydant nevaisingumą yra dirbtinis apvaisinimas. Jis atliekamas dviem būdais: inseminacija in vivo ir dirbtinis apvaisinimas in vitro. Atliekant inseminaciją in vivo, moteriai pro gimdos kaklelio išorinę angą į gimdą suleidžiama jos vyro arba donoro spermos. Spermatozoidai susilieja su kiaušialąste moters organizme. Tai gali būti kartojama keletą kartų, kol moteris pastoja. Atliekant dirbtinį apvaisinimą in vitro, iš moters paimamos kelios kiaušialąstės, iš vyro – sperma, lytinės ląstelės sujungiamos laboratorijoje ant objektinio stiklelio. Apvaisintos ląstelės laikomos specialiose sąlygose ir temperatūroje, kol pasidalina daugybę kartų. Iš kelių apvaisintų ląstelių gaunama keletas embrionų, iš kurių 2-3 įsodinami į gimdos ertmę, o kiti užšaldomi. Embrionai toliau vystosi moters gimdoje iki gimimo. Patarimai Labai svarbu matuoti bazalinę temperatūrą. 3-6 mėnesius iš eilės moteris kiekvieną dieną rytą, dar neatsikėlusi iš lovos, 10 min. matuoja termometru kūno temperatūrą tiesiojoje žarnoje, o gautus rezultatus kasdien pažymi specialioje lentelėje. Specialiame grafike pažymimos mėnesio dienos nuo 1 d. iki 31 d. ir temperatūra laipsniais nuo 35oC iki 38oC, suskirstant kiekvieną laipsnį į 10 dalių. Kasdien kruopščiai išmatuota temperatūra atžymima ties atitinkama diena ir laipsniu. Mėnesio gale visi 31 taškai sujungiami tarpusavyje ir gaunama kreivė. Jeigu mėnesinių ciklas normalus – bazalinės kūno temperatūros kreivė yra dvifazė (iš dviejų dalių): iki ovuliacijos – mažesnė kaip 37oC, po ovuliacijos – didesnė kaip 37oC. Bazalinės temperatūros kreives būtina parodyti gydytojui ginekologui. Profilaktika Nevaisingumo profilaktiką reikia pradėti anksti: vaikystėje, paauglystėje, brendimo laikotarpiu. Dažnos vaikų infekcinės ligos gali sutrikdyti lytinių ir endokrininių organų veiklą. Mergaitėms svarbu įdiegti lytinės higienos įgūdžius, supažindinti su lytiniu gyvenimu, jos turi žinoti, kad ankstyvi, atsitiktiniai lytiniai santykiai gali būti lytinių organų uždegimų ir venerinių ligų priežastis. Moterų nevaisingumo profilaktikai svarbus tinkamas ir savalaikis lytinių organų uždegimų gydymas, kova su abortais, darbo ir buities sąlygų gerinimas, sveikas gyvenimo būdas. Negimdinis nėštumas – tai nėštumas, kuris vystosi ne gimdos ertmėje. Apvaisintas kiaušinėlis dėl tam tikrų priežasčių negali pakliūti į gimdos ertmę, todėl implantuojasi ir vystosi kitose vietose: kiaušintakyje, pilvo ertmėje, kiaušidėje, rudimentiniame gimdos rage. dažniau jis būna jaunoms 20-35 metų moterims. Ligos priežastys Dažniausia negimdinio nėštumo priežastis – uždegiminiai kiaušintakių pakitimai. Dėl buvusių uždegimų susiaurėja kiaušintakio spindis, susidaro sąaugų, kaiušintakis persilenkia, todėl apvaisintas kiaušinėlis dėl mechaninių kliūčių negali slinkti toliau į gimdą ir implantuojasi kiaušintakyje. Negimdinio nėštumo priežastis gali būti pakitusi kiaušidžių funkcija, esant sveikiems kiaušintakiams; tuomet sutrinka cikliškas lytinių hormonų išsiskyrimas, todėl būna nepakankamas kiaušintakių sienelių tonusas, dirglumas, motorika, pasikeičia kiaušintakio gleivinės sekreto ypatybės. Dažnai negimdinis nėštumas būna infantiliškoms moterims, kurioms būdinga nepakankama kiaušidžių funkcija ir anatominiai kiaušintakių pakitimai (ilgi vingiuoti kiaušintakiai, turintys siaurą spindį). Dėl endometriozės gali susidaryti sąaugų mažajame dubenyje ir aplink kiaušintakius, todėl tai irgi gali būti negimdinio nėštumo priežastis. Žinoma, kad stresinės organizmo būsenos gali sukelti kiaušintakių spazmus, sutrikdyti visų hormonų pusiausvyrą organizme, todėl tai irgi gali apsunkinti apvaisinto kiaušinėlio judėjimą kiaušintakiu arba net patekimą į jį. Simptomai Žemas arterinis kraujo spaudimas Bendras silpnumas Šaltkrėtis Skausmas pilvo apačioje Maudimas pilvo apačioje Kraujingos išskyros iš lytinių organų Skausmingas tuštinimasis Pilvo skausmas keičiant kūno padėtį Pilvo skausmas, atliekant staigius judesius Ligos eiga Kiaušintakio gleivinė plona, neprisitaikiusi priimti ir išauginti apvaisintą kiaušinėlį. Jei apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi kiaušintakyje, choriono gaureliai greitai perauga kiaušintakio sienelę, kiaušintakis išsipučia ir plyšta, sukeldamas gausų vidinį kraujavimą. Nėštumas nutrūksta 4-6-ą nėštumo savaitę ir tik retai vėliau. Kai kuriais atvejais kiaušintakis neplyšta. Jei choriono gaureliai pragraužia tik kiaušintakio gleivinės smulkias kraujagysles ir neperauga visos kiaušintakio sienelės, kiaušintakio viduje susidaro kraujosrūva, gemalas žūsta, dėl padidėjusios kiaušintakio antiperistaltikos varomas link kiaušintakio atvirojo galo ir išstumiamas į pilvo ertmę kartu su kraujo krešuliais. Kartais apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi ne kiaušintakyje, o kur nors pilvo ertmėje; tuomet formuojasi placenta, kuri prisitvirtina prie kitų pilvo ertmės organų, aplink gemalą susidaro tarsi kapsulė, nėštumas auga ir vystosi net iki gimdymo termino (tai pavieniai medicininėje literatūroje aprašyti atvejai). Negimdinio nėštumo ankstyvieji simptomai visiškai tokie pat, kaip ir gimdoje besivystančio nėštumo: dingsta mėnesinės, pabrinksta krūtys, pakinta skonis, atsiranda pykinimas, nuotaikos svyravimai, būna teigiamas nėštumo testas. Jei moteris matuoja bazalinę temperatūrą, ji pakyla ir būna subfebrili (virš 37oC). Dėl negimdinio nėštumo pradeda nestipriai ir nepastoviai skaudėti apatinę pilvo dalį, daugiau vieną pusę. Nėštumui progresuojant, skausmas stiprėja. Labiau skauda tuštinantis, keičiant kūno padėtį, atliekant staigius judesius. Nutrūkus negimdiniam nėštumui, simptomų iškart pagausėja. Jei gemalas žūsta ir pasišalina iš kiaušintakio jam plyšus, praėjus keletui dienų nuo skausmų pradžios, iš lytinių takų pasirodo tamsios kraujingos išskyros. Kartais gali kraujuoti ir gausiau. Kraujavimo priežastis – gemalo žuvimas bei gimdos atkrintančios gleivinės atsidalijimas ir pasišalinimas. Jei nėštumas nutrūksta plyšus kiaušintakiui, simptomai būna ryškūs. Dėl gausaus kraujavimo į pilvo ertmę ūmai pablogėja moters būklė: atsiranda labai stiprus skausmas pilve, didelis bendras silpnumas, moteris išblykšta, jai tamsu akyse, ūžia ausyse, trūksta oro, krenta arterinis kraujo spaudimas, pagreitėja širdies susitraukimų dažnis, čiuopiamas dažnas, silpnai pripildytas, „siūlinis” pulsas, išpila šaltas prakaitas. Ligonė pasidaro vangi, apatiška, praranda sąmonę. Išorinio kraujavimo požymių nebūna, nes nėštumas nutrūksta staiga, ir atkrintančioji gimdos gleivinė dar nespėja taip greit atsidalinti ir suirti. Moterį būtina tučtuojau gabenti į ligoninę, nes iškyla realus pavojus jos gyvybei. Komplikacijos Pagrindinė negimdinio nėštumo komplikacija yra gausus vidinis kraujavimas dėl kiaušintakio plyšimo. Jeigu apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi pilvo ertmėje, nežūna ir auga, placenta tvirtinasi prie pilvo ertmės organų (žarnų pasaito, kepenų), gali būti pažeistos stambios vidaus organų kraujagyslės, dėl ko irgi gali kilti vidinis kraujavimas, vystytis hemoraginis šokas. Tyrimai Esant negimdiniam nėštumui, yra teigiamas nėštumo testas, subfebrili bazalinė kūno temperatūra (aukštesnė negu 37oC). Tirdamas per makštį, gydytojas apčiuopia padidėjusią, minkštesnės konsistencijos gimdą, tačiau ji yra mažesnė negu turėtų būti pagal nėštumo laiką, šalia gimdos iš vienos pusės čiuopiami skausmingi, elastingi, sustorėję, jautrūs gimdos priedai, skausminga užgimdinė įduba, papūsta dėl pilvo ertmėje susikaupusio kraujo. Įdūrus adatą į užpakalinį makšties skliautą, švirkštu ištraukiama daug seno, tamsaus kraujo su krešuliais. Ultragarsinio tyrimo metu, jei kiaušintakis dar neplyšęs, matoma tuščia gimdos ertmė, išklota sustorėjusia gleivine, o šalia gimdos kiaušintakyje – apvali, aiškių ribų gemalinė pūslytė su embrionu; jei kiaušintakis plyšęs – šviesūs ir tamsūs šešėliai pilvo ertmėje, rodantys skysto kraujo susitvenkimo vietas ir standesnių krešulių sankaupas. Tuomet gemalinės pūslytės su embrionu nebesimato. Kartais neaiškiai diagnozei patikslinti, ypač esant „tepimui” iš gimdos kraujingomis išskyromis,atliekamas gimdos gleivinės išgrandymas. Gauta medžiaga ištiriama pathistologinėje laboratorijoje: randama sustorėjusi gimdos gleivinė (kaip ir normalaus nėštumo metu), tačiau nei embriono, nei choriono gaurelių neaptinkama (nes jų tenai ir nėra). Patikimiausias diagnostikos ir gydymo būdas yra videolaparoskopija. Bendrame kraujo tyrime atsiranda mažakraujystės požymių (sumažėja hemoglobino kiekis ir eritrocitų skaičius). Gydymas Vienintelis gydymo būdas yra operacija. Geriausia, kai ji savalaikė, atliekama tuoj po diagnozės nustatymo, kad dar neplyšęs kiaušintakis ir neprasidėjęs vidinis kraujavimas. Bendroje nejautroje atliekama videolaparoskopinė operacija, kurios metu pašalinamas vien tik žuvęs gemalas arba pažeistas kiaušintakis kartu su gemalu. Kadangi kraujas į pilvo ertmę dar nebūna išsiliejęs, po operacijos susidaro nedaug sąaugų, moteris greit pasveiksta, pooperacinio laikotarpio eiga dažniausiai be komplikacijų. Jei moteris atgabenama į ligoninę labai silpna, nukraujavusi, hemoraginio šoko būsenoje, pirmiausia lašinių skysčių infuzijų į veną pagalba atstatomas netekto kraujo kiekis organizme, stabilizuojama bendra būklė ir kuo greičiau operuojama. Tokiais atvejais atliekama didesnė operacija, darant pjūvį priekinėje pilvo sienoje ir atveriant pilvo ertmę: pirmiausia nustatoma kraujavimo vieta ir sustabdomas kraujavimas, po to pašalinami kraujo krešuliai, žuvęs gemalas, pilvo ertmė švariai išplaunama fiziologiniu natrio chlorido tirpalu. Stengiamasi maksimaliai išsaugoti kiaušintakį, ypač jaunoms moterims, norinčioms ateityje pastoti ir gimdyti. Todėl atliekamos kiaušintakį tausojančios plastinės operacijos. Jeigu kiaušintakis labai pažeistas dėl didelių plyšimų, kraujosrūvų, jo nebeįmanoma nei susiūti, nei atstatyti ankstesnio gyvybingumo, šalinamas ir tos pusės kiaušintakis, paliekant kiaušidę. 22% operuotų moterų vėliau būna kartotinų negimdinių nėštumų, padidėja gausių pooperacinių sąaugų susidarymo tikimybė. Šešis mėnesius po operacijos moteriai rekomenduojama vengti nėštumo, todėl skiriami geriamieji kontraceptikai (efektyvios ir barjerinės kontraceptinės priemonės – prezervatyvai, spermicidai į makštį prieš lytinį aktą), geriamieji fermentiniai preparatai, mažinantys sąaugų susidarymą po operacijos, antianeminiai preparatai, turintys savo sudėtyje geležies, vitaminai (ypač vitaminai C, E, multivitaminai). Moteriai leidžiama pastoti tik tada, kai įsitikinama, jog kiaušintakių anatominė ir funkcinė būklė yra atsistačiusi, normali, išgydyta mažakraujystė po nukraujavimo (geri kraujo tyrimai), gera moters savijauta. Patarimai Jeigu moteriai praeityje buvo vienas ar daugiau negimdinių nėštumų, dėl mechaninių kliūčių – persilenkimų, sąaugų po operacijos – sutrikęs kiaušintakių praeinamumas, yra išlikęs pavojus, kad sekantis nėštumas dėl to taip pat gali būti negimdinis, jeigu moteris neplanuoja daugiau pastoti, gimdyti, kontracepcijai ir negimdinio nėštumo profilaktikai tinka tik tos kontracepcijos priemonės, kurios slopina ovuliaciją kiaušidėse (tai konjuguoti geriamieji kontraceptikai, progestogenų depo preparatai injekcijomis į raumenis, patikimos barjerinės priemonės – prezervatyvai, spermicidai į makštį). Gimdinės spiralės nuo negimdinio nėštumo neapsaugo. Profilaktika Moterys turi vengti nėštumo nutraukimų, gydyti lytinių organų uždegimus, endometriozę, žymėti menstruacijų dienas kalendoriuje, tiksliai žinoti paskutinių mėnesinių datą. Jei po mėnesinių susilaikymo, esant teigiamam nėštumo testui, atsiranda skausmas pilvo apačioje, negausios, tamsios, kraujingos, tepančios išskyros iš lytinių takų, moteris turi nedelsdama kreiptis pas gydytoją ginekologą, kuris išsiaiškins negalavimų priežastis ir skirs gydymą, kol dar nėra komplikacijų. Mažakraujystė arba anemija – tai tokia patologinė būklė, kuriai būdingas hemoglobino kiekio sumažėjimas kraujyje. Nėščiųjų anemija – tai savita anemijos forma, kuri išsivysto nėščiosioms dėl įvairių veiksnių, susijusių su nėštumo fiziologija. Ja serga 35-50 proc. visų nėščiųjų (besivystančiose šalyse – iki 80 proc., Pietų Azijoje ir Afrikoje – 63 proc., Lotynų Amerikoje – 30 proc., Europoje – 14 proc., Lietuvoje – 20-30 proc. visų nėščiųjų). Ligos priežastys Nėščiųjų anemijos atsiradimas siejamas padidėjusiu geležies ir folinės rūgšties poreikiu nėštumo metu. Geležies stokos mažakraujystė sudaro apie 80-90 proc. visų nėščiųjų anemijų. Jai prasidėti reikšmės turi šie veiksniai: nepakankamas geležies kiekis maiste (kai nėščioji nevalgo mėsos); sutrikęs geležies įsisavinimas žarnyne dėl virškinamojo trakto ligų ar nėščiųjų vėmimo; pasikartojantys kraujavimai iš lytinių takų dėl kokios nors akušerinės patologijos; dažni gimdymai, ilgas maitinimo krūtimi laikotarpis, daugiavaisis nėštumas, gausus kraujavimas gimdymo metu; Cezario pjūvio operacija. Be to, geležies stokos anemija dažniau pasitaiko nėščiosioms, sergančioms lėtinėmis infekcinėmis ligomis (reumatu, lėtiniu tulžies pūslės, inkstų geldelių, ryklės migdolų, veido ančių uždegimu ir t.t.). Anemija dažniau sergama žiemą ir pavasarį, kai trūksta vitaminų. Folinės rūgšties trūkumas nėščiosioms yra retesnis negu geležies, nes paprastai nėščioji su maistu gauna pakankamą folinės rūgšties kiekį. Mišri geležies ir folinės rūgšties stoka dažniau pasireiškia sunkia anemija antrame ir trečiame nėštumo trimestruose. Simptomai Alpimas Dėmesio koncentracijos pablogėjimas Galvos svaigimas Žemas arterinis kraujo spaudimas Bendras silpnumas Padažnėjęs kvėpavimas Greitas nuovargis Lūžinėjantys nagai Šiurkštūs ir slenkantys plaukai Išblyškusi oda ir gleivinės Ligos eiga Geležies stokos anemija dažniausiai pasireiškia po 20 nėštumo savaitės. Skiriamos dvi geležies stokos stadijos: slapta lėtinė geležies stoka audiniuose (kai anemijos simptomų dar nėra) ir ryški geležies stoka (tai geležies stokos anemijai būdingi simptomai). Geležies stoka audiniuose pasireiškia tokiais simptomais: lūžinėjantys nagai, pakitusi nagų forma (nagai įgauna šaukštelio pavidalą), šiurkštūs ir slenkantys plaukai, sausa, šiurkšti, vaško atspalvio oda, liežuvio, burnos, ryklės, stemplės gleivinės blyškumas, atrofija, išplonėjimas, liežuvio skausmas, skausmas ryklėje ryjant maistą, įtrūkimai burnos kampuose, pakitusi uoslė ir skonis, didelis bendras silpnumas, greitas nuovargis net po nedidelio fizinio krūvio, galimas dusulys fizinio krūvio metu, pasikartojantys alpimai, greita nuotaikų kaita arba polinkis į depresiją, sustiprėjęs širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, pablogėjusi dėmesio koncentracija, galvos skausmas, svaigimas, skeleto raumenų silpnumas. Kartais būna subfebrili kūno temperatūra (37-38oC), greitas širdies plakimas, žemas arterinis kraujospūdis (100/60 mmHg ir mažiau). Lengvos formos nėščiųjų anemija paprastai nesutrikdo vaisiaus raidos, tuo tarpu dėl sunkios anemijos gali sulėtėti vaisiaus augimas, atsirasti lėtinis deguonies badas (hipoksija), vaisiaus ir naujagimio anemija (geležies stokos mažakraujystė). Komplikacijos Anemija sergančios nėščiosios dažniau serga infekcinėmis ligomis, yra didesnė savaiminio persileidimo ir priešlaikinio gimdymo rizika, neišnešiotumas, gimdymo veiklos silpnumas, kraujavimas po, dažnesnės pogimdyminės uždegiminės-sepsinės komplikacijos, pieno stoka. Tyrimai Laboratorijoje atliekamas bendrasis kraujo tyrimas. I ir III nėštumo trimestrais anemija diagnozuojama, kai hemoglobino (Hb) koncentracija kraujyje mažesnė kaip 110g/l, II nėštumo trimestrą – kai mažesnė kaip 105g/l. Svarbūs ir kiti kraujo analizės duomenys: geležies kiekis kraujo serume, hematokrito vertė, eritrocitų spalvinis indeksas, eritrocitų skaičius, sumažėjęs kraujo serumo feritino kiekis ir padidėjęs transferino kiekis. Gydymas Nėščioji turi maitintis vitaminizuotu, daug baltymų ir geležies turinčiu maistu, papildomai vartoti geležies preparatus ir vitaminus. Nėščiosios dienos maisto kaloringumas turi būti 3000-3500 kcal. Paros maisto davinyje turi būti pakankamai mėsos, nes nustatyta, kad iš mėsos geležies įsisavinama 8,5 karto daugiau negu iš augalinio maisto. Anemijos gydymui skiriami geležies preparatai. Vartojant geriamuosius geležies preparatus, gydomasis efektas pasireiškia ne anksčiau kaip po 3 savaičių, o organizmas pakankamai geležies sukaupia tik po 2-3 mėnesių. Kai hemoglobino koncentracijos rodikliai kraujyje tampa normalūs, geležies preparatų vartojimas tęsiamas dar 3-4 mėn. profilaktinėmis dozėmis. Leidžiami injekcijų į veną pavidalu preparatai skiriami tik išimtinais atvejais, kai nustatyta skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė ar uždegimas, yra sutrikęs geležies įsisavinimas žarnyne. Geležies injekcijos į raumenis skiriamos dar rečiau ir tik tais atvejais, kai jų negalima leisti į veną. Injekcijos į raumenis skausmingos, odoje gali likti tamsios dėmės. Esant sunkiai anemijai (Hbantiestrogenai-klomidai. Jeigu liuteinizuojančio hormono koncentracija ciklo pradžioje (3-5 ciklo dieną) yra žymiai didesnė už folikulus stimuliuojančio hormono koncentraciją, prieš ovuliacijos stimuliaciją liuteinizuojančio hormono kiekiui sumažinti kelis ciklus skiriamas gydymas III kartos monofaziniais konjuguotais geriamaisiais kontraceptikais. Jeigu lieknoms moterims ovuliacijos su klomidais sukelti nepavyksta, gali reikėti atlikti laparoskopinę operaciją, po to tęsiant gydymą antiestrogenais arba gonadotropinais. Nutukusioms moterims nei kiaušidžių funkcijos stimuliacija klomidais, nei laparokopinė kiaušidžių operacija neatliekamos. Pirmiausia reikia atsikratyti antsvorio (taip sumažinamas estrogenų gamybos šaltinis organizme). Šioms moterims rekomenduojama mažai kalorijų turinti dieta bei fiziniai pratimai. Kai kūno svoris pasiekia normalų, galima tikėtis hiperinsulinemijos susireguliavimo, ovuliacijos medikamentinio atstatymo bei pastojimo. Tuomet skiriama ovuliacijos stimuliacija klomidais. Nutukusioms moterims geriami antidiabetiniai vaistai mažina hiperinsulinemiją, laisvo testosterono koncentraciją bei kitų ovuliaciją stimuliuojančių vaistų efektyvumą. Operacinis gydymas rekomenduojamas tik tada, kai medikamentai neduoda reikiamo efekto, dažniausiai, kai moteris kreipiasi dėl nevaisingumo. Atliekama videolaparoskopinė operacija, pašalinamos sąaugos aplink kiaušides ir kiaušintakius bei dalies kiaušidžių pašalinimas arba adatiniu elektrodu 4-5 vietose kiekviena kiaušidė „subadoma” – suardomas išvešėjęs kiaušidės audinys. Po operacijos maždaug 2/3 ligonių mėnesinių ciklas tampa normalus, 60-70 proc. jų pastoja. Geriausi rezultatai būna per pirmuosius 5 metus po operacijos. Padidėjęs plaukuotumas dažniausiai išlieka; jis likviduojamas kosmetinėmis procedūromis. Patarimai Policistinių kiaušidžių sindromo gydymas yra ilgalaikis ir hormoninis. Gydymas paprastai yra veiksmingas, tačiau reikalauja daug laiko ir kantrybės. Viena svarbiausių gydymo grandžių ir tikslų – atsikratyti antsvorio, numesti nereikalingus kilogramus ir pasiekti normalų kūno svorį. Tai sunkus, kasdieninis, nuolatinis tiek fizinis, tiek psichologinis darbas su savimi. Tačiau tai padaryti galite tik Jūs pati. Nekovokite su savimi, o priešingai – padėkite sau. Pamilusi save, įveiksite ir ligą. Esant vėl normaliai kūno masei, kartais tiek ovuliacija, tiek vaisingumas atsistato savaime, gydymui reikia mažiau vaistų arba jis išvis tampa nebereikalingas. Profilaktika Lėtinę anovuliaciją svarbu anksti nustatyti ir kryptingai gydyti. Eklampsija – tai nėštumo metu, gimdymo metu ar per 7 dienas po gimdymo atsiradę viso kūno traukuliai, kurių priežastis nėra epilepsija ar kita traukulinė patologija. Preeklampsija – tai būklė iki eklampsijos, kuriai būdingas aukštas arterinis kraujospūdis, pabrinkimai ir baltymas šlapime (proteinurija). Ligos priežastys Preeklampsija ir eklampsija priskiriamos specifinėms nėščiųjų ligoms. Eklampsijos rizikos veiksniai yra šie: imuninės tolerancijos sutrikimas motinos organizme (po abortų, kraujo perpylimų, dažnų lytinių santykių su skirtingais partneriais ir kt.); nėščiosios amžius (dažniau pasitaiko jaunesnėms kaip 18 ir vyresnėms kaip 31 metų); genetiniai veiksniai (dažniau serga šviesiaplaukės ir rudaplaukės, mėlynakės, turinčios antsvorį, genetinį šeimyninį polinkį, sirgti preeklampsija ir eklampsija, moterys); gretutinės ligos (lėtinė arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, širdies, inkstų, kepenų ligos); nėštumo ypatumai (placentos patologija, gausus vaisiaus vandenų kiekis, daugiavaisis nėštumas); nepalankūs išoriniai veiksniai (nuovargis, miego sutrikimai, nesubalansuotas darbo ir poilsio režimas, vitaminų trūkumas); kenksmingi įpročiai (rūkymas, narkotikų vartojimas). Simptomai Dažnas šlapinimasis po truputį Galvos skausmas Aukštas kraujo spaudimas Tinimai Vėmimas Sąmonės netekimas Traukuliai Vaizdo dvejinimasis Baltymas šlapime Koma Ligos eiga Nėščiąją vargina galvos skausmai, nuovargis, silpnumas, nemiga, depresija, pablogėja apetitas. Išmatuojamas didesnis kaip 140/90 mm Hg arterinis kraujospūdis, atsiranda patinimai kojose, rankose, veide, sumažėja paros šlapimo kiekis. Tai preeklampsijos simptomai. Negydant būklė blogėja. Arterinis kraujospūdis pakyla iki 160/100 mm Hg ir daugiau. Galvos skausmai tampa stiprūs, staigiai užeinantys, trunkantys kelias valandas, dienas ar net savaites. Sutrinka virškinimas – atsiranda pykinimas, vėmimas, skausmai viršutinėje pilvo dalyje „po duobute” be priežasties arba gausiau pavalgius sunkiai virškinamo maisto. Sutrinka rega – prasideda dvejinimasis akyse, mirgėjimas, neryškus matymas kaip per rūką iki visiško apakimo. Jei pakenktos kepenys, atsiranda gelta, pagelsta oda ir gleivinės. Pati eklampsija pasireiškia dvejopai: traukuliais ir betraukuline eklampsine koma. Eklampsijos priepuolį dažniausiai išprovokuoja koks nors dirgiklis – ryški šviesa, stiprus garsas, šaltis, skausmas, stiprios neigiamos emocijos. Nors ir trumpas, eklampsijos priepuolis turi 4 fazes, paeiliui keičiančias viena kitą. Pradinė fazė trunka 20-30 sekundžių. Staiga pradeda smulkiai trūkčioti veido raumenys, vokai, akių obuoliai akiduobėse ima vartytis į visas puses. Po 2-3 sekundžių žvilgsnis sustingsta, akys fiksuojasi viena kryptimi, dažniausiai į viršų arba į šonus, po to užsimerkia taip, jog lieka plyšiai, kuriuose matyti akių baltymai. Burna pražiota, liežuvis traukomas traukulių, truputį iškištas į priekį, kaklas įsitempęs, kaklo venos prisipildžiusios. Vėliau smarkiai sukandami žandikauliai, todėl liežuvis sukramtomas iki žaizdų. Antroji fazė trunka 10-20 sekundžių: prasideda viso kūno traukuliai. Giliai atsikvėpusi, nėščioji kurį laiką nustoja kvėpuoti, visi kūno raumenys įsitempę, rankų plaštakos suspaustos į kumščius, vyzdžiai išsiplėtę, veidas tamsiai raudonas, melsvo atspalvio, paburkęs, su sustingusiu žvairu žvilgsniu, keliantis siaubą; tai pavojingiausia fazė. Paskui prasideda kloniniai traukuliai, kurie trunka 1-2 minutes. Moteris yra be sąmonės, nieko nemato, negirdi ir nejaučia. Stebimi viso kūno raumenų traukuliai. Lūpas dengia baltos, kartais kraujuotos (dėl sukandžioto liežuvio) putos. Kvėpavimas gilus, lėtas, oda melsva. Pamažu traukuliai retėja, kartkartėmis jų dar pasitaiko kurioje nors kūno vietoje. Nėščioji guli nejudėdama, paskui ji giliai įkvepia, praeina odos melsvumas. Eklampsijos priepuolis baigiasi. Ketvirtosios – komos – fazės trukmė įvairi. Po traukulių priepuolio moteris guli be sąmonės, garsiai gargiančiai kvėpuoja. Pabudusi ji neprisimena, kas nutiko, skundžiasi galvos skausmais ir bendru silpnumu. Pasitaiko, kad dar nepasibaigus komos fazei, prasideda antrasis eklampsijos priepuolis. Priepuolių skaičius įvairus, dažniausiai būna 1-2-3 priepuoliai. Pati sunkiausia eklampsija yra be traukulių. Ji pasitaiko rečiau. Nėščiosios smegenys staiga ir gausiai paplūsta krauju, išsiliejęs kraujas nespėja sudirginti smegenų, todėl traukulių nebūna ir iš karto prasideda gili koma. Preeklampsija, laiku ir tinkamai gydoma, nepereina į eklampsijos priepuolį ir jo pavyksta išvengti. Negydoma preeklampsija dažnai baigiasi eklampsija. Laiku suteikus pagalbą, pavyksta išgelbėti motiną ir vaisių bei išvengti sunkių komplikacijų. Eklampsija gali baigtis mirtimi tiek motinai, tiek vaisiui. Komplikacijos Dažniausiai (36-50 proc.) nuo eklampsijos mirštama dėl kraujo išsiliejimo į galvos smegenis, rečiau (36proc.) – dėl patinusių smegenų. Jei priepuolis nesibaigia mirtimi, kraujosruvų židiniai smegenyse suminkštėja, todėl lieka paralyžiai, regos, klausos, jutimų ir motorikos sutrikimai. Dėl pakitimų smegenyse gali prasidėti eklampsinė psichozė. Eklampsijos priepuolį lydi nėščiosios plaučių edema, kepenų ir inkstų funkcijos nepakankamumas. 5-6 proc. atvejų eklampsija komplikuojasi kraujo krešumo sutrikimais, kurie taip pat gali baigtis mirtimi. Retesnės eklampsijos komplikacijos yra priešlaikinis placentos atsiskyrimas, akių tinklainės atšoka, progresuojantis aklumas, , ūminė inkstų nekrozė. Tyrimai Kelis kartus per dieną matuojamas pulsas ir arterinis kraujospūdis abiejose rankose (pavojingas 140/90 mm Hg ir didesnis), suvartotų skysčių kiekis, į atskirą indą renkamas paros šlapimas ir matuojamas jo kiekis (pavojinga 900-500 ml ir mažiau šlapimo per parą), ištiriamas baltymo kiekis paros šlapime. Atliekamas bendras kraujo tyrimas (randamas sumažėjęs hemoglobino, hematokrito, trombocitų kiekis), biocheminis kraujo tyrimas (randamas sumažėjęs baltymų kiekis, sutrikusi elektrolitų K, Na, Ca, Cl pusiausvyra, dėl inkstų funkcijos sutrikimo gali būti padaugėję šlakų – šlapalo ir kreatinino), ištiriamas kepenų fermentų aktyvumas (gresiant komplikacijoms jis padidėja), kraujo krešumo rodikliai. Gydymas Preeklampsija serganti nėščioji gydoma konservatyviai. Jai būtinas apsauginis režimas (miegui skiriama ne mažiau kaip 12 val.), ramybė (reikalui esant – psichoterapija), subalansuota mityba (vitaminais ir mikroelementais turtingas maistas 4-5 kartus per dieną mažomis porcijomis). Skiriama oksigenacija (kvėpavimas oro ir gryno deguonies mišiniu), lašinė skysčių infuzija į veną, siekiant atstatyti normalų cirkuliuojantį kraujo kiekį, mikrocirkuliaciją ir inkstų veiklą Aukštas kraujospūdis mažinamas antihipertenziniais vaistais. Centrinės nervų sistemos dirglumui slopinti skiriami raminamieji – žoliniai preparatai, neuroleptikai. Patinimus mažina doc. Steponėno žolelių arbata nėščiosioms, geriama 1-2 kartus per dieną. Jeigu gaunant pakankamą skysčių kiekį inkstų veikla neatsigauna ir paros šlapimo kiekis išlieka mažas, skiriami šlapimą varantys vaistai. Jei yra mažakraujystė, ji gydoma geležies preparatais. Jei preeklampsijos gydymas efektyvus, nėštumas tęsiamas. Jeigu gydymas lauktų rezultatų neduoda, atsiranda gresiančios eklampsijos požymių, nėštumas užbaigiamas nepriklausomai nuo nėštumo trukmės. Sutrikus kraujo krešumui, į veną lašiniu būdu perpilama šaldyta kraujo plazma. Lengva preeklampsija sergančioms moterims rekomenduojama gimdyti pro natūralius gimdymo takus. Pasirūpinama, kad ji gimdytų kuo trumpiau ir be skausmo, sudaromos sąlygos kvėpuoti deguonimi gimdymo metu, imamasi kraujavimo profilaktikos priemonių. Sunkia preeklampsija sergančioms nėščiosioms nėštumas užbaigiamas skubia Cezario pjūvio operacija. Ištikus eklampsijos traukulių priepuoliui, į veną leidžiama benzodiazepinų injekcija, bendrieji intraveniniai anestetikai. Patarimai Geriausia namie turėti kraujospūdžio matavimo aparatą ir dukart per dieną jį pasimatuoti. Atsiradus tinimams, galvos skausmui, mirgėjimui akyse, pykinimui, vėmimui, silpnumui, kaip galima greičiau kreiptis pas savo gydytoją ginekologą. Nėščiąją ištikus traukulių priepuoliui, svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Svarbu nepasimesti, visus veiksmus atlikti drąsiai, greitai ir tiksliai. Netekusią sąmonės nėščiąją paverskite ant kairiojo šono. Atsekite apykaklę, atlaisvinkite kvėpavimo takus. Nosine nušluostykite iš burnos tekančias seiles. Po galva padėkite ką nors minkštą. Traukulių metu prilaikykite apatinį žandikaulį, kad nesusikandžiotų liežuvio. Jei traukuliai baigėsi, nežadinkite jos, nešaukite ir nepurtykite, o palikite kuo ramiau ir skubiai kvieskite greitąją pagalbą. Grįžkite prie nėščiosios, įsitikinkite, kad ji kvėpuoja, apčiuopkite pulsą kaklo kraujagyslėse. Jei nėra pulso ir kvėpavimo judesių, paverskite nėščiąją ant nugaros ir pradėkite dirbtinį kvėpavimą (2 įpūtimai burna į burną, užspaudus nėščiosios nosį, po to – 15 ritmiškų smarkių paspaudimų į krūtinkaulio vidurį ir vėl iš naujo). Tęskite, kol atvyks pagalba. Jei nėščioji atsigavo, paverskite ją ant kairiojo šono ir stebėkite. Profilaktika Kiekviena moteris iki nėštumo turėtų išsitirti sveikatą, išsigydyti visas organizmo ligas, koreguoti aukštą arterinį kraujospūdį, vengti kenksmingų aplinkos veiksnių, atsisakyti žalingų įpročių, pakankamai ilsėtis, laikytis sveikos mitybos principų. Toms, kurios būdamos nėščios, sirgo preeklampsija ar eklampsija, kitą kartą pastoti rekomenduojama po 2-3 metų pertraukos. Premenstruacinis sindromas (PMS) – tai cikliškai pasireiškiančių simptomų kompleksas, kuris atsiranda antrojoje mėnesinių ciklo pusėje ir išnyksta mėnesinių pradžioje bei įtakoja moters darbą ir gyvenimo būdą. Nustatyta, kad apie 75% reprodukcinio amžiaus moterų jaučia šiuos simptomus, o 3-8% moterų prieš mėnesines atsiradę įtampa, nuotaikos svyravimai labai trukdo normaliam jų darbui ir bendravimui. Šią būseną Amerikos psichiatrų asociacija rekomenduoja vadinti premenstruaciniu disforiniu sindromu. Ligos priežastys Premenstruacinis sindromas yra psichologinės kilmės. Anksčiau buvo manyta, kad jis atsiranda sutrikus kiaušidžių hormonų ir apskritai hormonų pusiausvyrai organizme. Tačiau atliktose išsamiose studijose to nepavyko įrodyti. Šiuo metu manoma, kad ne hormonų disbalansas, o būtent normali kiaušidžių funkcija cikliškai veikia biocheminius pokyčius centrinėje nervų sistemoje ir kituose audiniuose – taikiniuose. Viskas priklauso nuo to, kad galvos smegenų struktūrų – pogumburio bei posmegeninės liaukos ir kiaušidžių išskiriamų hormonų kiekio svyravimai įtakoja tam tikros organizmo medžiagos – serotonino – svyravimus. Serotoninas randamas galvos smegenyse. Sumažėjus serotonino, atsiranda prislėgta nuotaika, dirglumas, pyktis, miego sutrikimai, nerimas, nuovargis. Estrogenų kiekio pokyčiai organizme sukelia serotonino paros svyravimus pogumburyje, o progesteronas didina serotonino apykaitos greitį. Prieš mėnesines pakinta estrogenų ir progesterono kiekių santykis, todėl pakinta ir serotonino išsiskyrimas. Be to, padidėja antinksčių aktyvumas, jie daugiau gamina hormono aldosterono (todėl antrojoje ciklo fazėje organizme susilaiko skysčiai ir atsiranda pabrinkimai). Dėl katecholaminų, renino ir angiotenzino kitimų pasireiškia vegetacinės – kraujagyslinės reakcijos (arterinio kraujospūdžio svyravimai, širdies plakimo priepuoliai, karščio pylimo bangos, gausesnis prakaitavimas, cikliniai alerginiai bėrimai odoje, ypač krūtinės srityje, paraudimas, niežėjimas, kitos alerginės reakcijos, galvos skausmas, nustatoma hipoglikemija). Dėl padidėjusio prolaktino kiekio paburksta ir tampa jautrios krūtys. Taip pat stebimi prostaglandinų pokyčiai, kai kurių vitaminų trūkumas, endogeninių endorfinų (paties organizmo gaminamų nuskausminančių, euforiją sukeliančių medžiagų) sumažėjimas antrojoje menstruacinio ciklo fazėje. Taigi, hormoniniai cikliniai kitimai nėra tiesioginė premenstruacinio sindromo priežastis, nes jie būna visoms moterims be išimties. Tačiau jautresnėms moterims šie hormoniniai kitimai gali įtakoti ciklinius biocheminius sutrikimus centrinėje nervų sistemoje ir destabilizuoti seratonerginę sistemą. Be abejo, premenstruacinio sindromo atsiradimui įtakos turi ir psichologinės priežastys (psichinė trauma, patologinis gimdymas, savaiminiai persileidimai, dirbtiniai nėštumo nutraukimai, lėtinės infekcinės lytinių organų ligos, psichoseksualinis nepasitenkinimas ir kt.). Simptomai Galvos svaigimas Prakaitavimas Bloga nuotaika Dirglumas Mieguistumas Raumenų skausmas Kūno masės didėjimas Odos bėrimas Krūtų pabrinkimas Beviltiškumo jausmas Ligos eiga Skiriamos trys premenstruacinio sindromo stadijos: kompensacinė, subkompensacinė ir dekompensacinė. Kompensacinei stadijai būdingi neryškūs ir neprogresuojantys simptomai. Subkompensacinei – ilgainiui ryškėjantys ir gausėjantys simptomai. Dekompensacinė stadija priskiriama sunkiai premenstruacinio sindromo formai, kai, net ir prasidėjus mėnesinėms, simptomai neišnyksta. Tai moterį labai vargina, sumažėja jos darbingumas, nukenčia normalus bendravimas su aplinkiniais. Premenstruaciniam sindromui būdinga tai, kad visi požymiai atsiranda paskutinę savaitę prieš mėnesines ir baigiasi pirmomis ciklo dienomis, jie daugiau ar mažiau trukdo darbui, poilsiui, bendravimui ir nėra susiję su kitu paūmėjusiu psichiniu susirgimu. Simptomai pasireiškia mažiausiai du menstruacinius ciklus. Jie skirstomi į 4 grupes: 1) neuropsichiniai sutrikimai (bloga nuotaika, užsitęsęs pyktis, irzlumas, nerimas, depresija, beviltiškumo jausmas, nuovargis, sumažėjęs susidomėjimas, negalėjimas susikaupti, mieguistumas arba nemiga, žymus energijos sumažėjimas, savikontrolės praradimas, apetito pasikeitimas); 2) vegetaciniai – kraujagysliniai pokyčiai (galvos svaigimas, prakaitavimas, karščio pylimo bangos, užeinantys širdies plakimo priepuoliai, cikliniai alerginiai bėrimai odoje, paraudimas, niežėjimas, net alerginė sloga, galvos skausmas, galūnių tirpimas, sutrikusi pusiausvyra); 3) medžiagų apykaitos sutrikimai (svorio padidėjimas, veido ir galūnių patinimas, krūtų pabrinkimas ir jautrumo padidėjimas – mastodinija, sąnarių ir raumenų skausmas, skysčių susilaikymas organizme, sumažėjęs paros šlapimo kiekis); 4) diencefalinės krizės (tai priepuoliai, būdingi sunkiai premenstruacinio sindromo eigai, kai ūmiai pablogėja bendra savijauta). Premenstruacinio sindromo eiga gali būti lengva ir sunki. Sunki eiga pasireiškia diencefalinėmis krizėmis: tuomet pakyla kūno temperatūra, atsiranda tachikardija, dusulys, drebėjimas, bendras sujaudinimas, skausmas širdies plote, gausus šlapinimasis po priepuolio. Ligonei svarbu žinoti, kad, koks bebūtų ligos sunkumas, ji neturi kentėti, nes visuomet galima padėti. Komplikacijos Negydomas premenstruacinis sindromas ilgainiui gali pereiti į subkompensuotą ar dekompensuotą stadiją arba pasireikšti diencefalinėmis krizėmis. Be to, negydant trečdaliui moterų premenstruacinis sindromas vėliau pereina į patologinį klimaksą. Tyrimai Gydytojas išklauso moters nusiskundimų: iš jų matyti, kad susirgimas turi ciklinį pobūdį. Premenstruacinio disforinio sindromo diagnozei patvirtinti naudojami tam tikri diagnostikos kriterijai. Pacientė savo juntamus simptomus pagal jų intensyvumą vertina balais (nuo 0 iki 7). Diagnozei patvirtinti reikia mažiausiai 5 simptomų, o vienas simptomas būtinai turi būti iš šių keturių sąrašo: bloga nuotaika; užsitęsęs žymus pyktis ir irzlumas; nerimas; depresija ir beviltiškumo jausmas. Kiaušidžių funkciją galima įvertinti klinikiniais diagnostiniais testais ir hormoniniais tyrimais (nustatant gimdos kaklelio indeksą (CI), estradiolio ir progesterono kiekį kraujyje), taip pat laboratorijoje galima nustatyti posmegeninės liaukos gaminamo prolaktino koncentraciją kraujyje. Gydymas Iki šiol diskutuojama, kas turi gydyti šias pacientes: gydytojas ginekologas ar psichiatras. Bet kuriuo atveju gydymo esmė yra pašalinti žymius hormoninius svyravimus organizme ir pakeisti seratonerginės sistemos jautrumą. Gydymas turi būti kompleksinis, nes tik toks gydymas duoda palankius ir gerus rezultatus. Gydymui neužtenka vieno išganingo vaisto ar vienos gydomosios procedūros. Pradedama nuo nesudėtingų konservatyvių gydymo priemonių; dažniausiai jų ir užtenka. Svarbu subalansuoti darbo ir poilsio režimą (pakankamai laiko skirti miegui, miegoti naktį, o ne dieną), laikytis dietos, ypač antroje ciklo pusėje (riboti skysčių ir valgomosios druskos kiekį, vengti aštrių, aitrių, sūrių patiekalų, valgyti lengvą, gerai virškinamą maistą, daugiau liesos mėsos, pieno produktų, šviežių daržovių, ląstelienos, kruopų ir grūdinių kultūrų), mažinti stresą ir nervinę įtampą (čia padės mankšta, įvairios vandens procedūros, atsipalaidavimo pratimai, nauji įdomūs užsiėmimai, kursai, bendravimas, muzika, rankdarbiai). Reikia stengtis vengti akcentuoti pačiai sau neigiamus pojūčius (nes jie laikini, ne amžini, gretai turi baigtis). Rezultatų reikia laukti ne iškart, o tik po kelių mėnesių. Jeigu ir tada nėra ryškaus pagerėjimo, skiriama taip vadinama mažos rizikos terapija: vitaminai ir mikroelementai (vit. B6 – 100-200 mg/d, vit. E – 400 mg/d, kalcio – 1000 mg/d, magnio – 360 mg/d antroje ciklo pusėje), nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai (dažniausiai – Naproxenum – gerti po 250 mg 3/d savaitę iki mėnesinių), kalį tausojantys diuretikai – aldosterono antagonistai (dažniausiai – Spironolactonum – gerti po 50 mg 2k/d savaitę iki mėnesinių), dopaminerginiai vaistai – prolaktino inhibitoriai (Parlodel arba Bromocriptinum – gerti po 2,5 mg 2k/d antroje ciklo pusėje). Ryškios alerginės reakcijos slopinamos antihistamininiais preparatais (Claritine (Loratadinum), Zyrtec (Cetirizinum), Hismanal (Astemizolum), Tavegyl (Clemastinum) – gerti po 1 tab. 1k/d). Jei ir ši gydymo schema neduoda reikiamo efekto, išlieka bloga nuotaika, nerimas ir depresija, skiriami antidepresantai – selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) tik antroje menstruacinio ciklo pusėje arba kiekvieną dieną ištisai (Prozac (Fluoxetinum), Zoloft (Sertralinum), Fevarin (Fluvoxaminum) ir kt.). Šiais vaistais negalima gydytis mėgėjiškai; jie skiriami griežtai pagal gydytojo receptą individualiai kiekvienam žmogui reikalingomis dozėmis. Hormonai, kurie anksčiau buvo taip mėgiami, dabar paliekami kaip paskutinioji gydymo grandis. Jie turi būti vartojami kartu su antidepresantais (SSRI), ne vieni. Hormonų terapijai gali būti naudojamas medroxyprogesterono acetatas (Provera – gerti po 10-20 mg/d) arba jo depo preparatai (Depo-Provera – 150 mg/ml 1 ml injekcija į raumenis 1 kartą per 3 mėn.); antigonadotropinai (Danazolum – gerti po 200 mg/d); gonadotropinus atpalaiduojančių hormonų agonistai (GnRH agonistai) kartu su pakaitine kiaušidžių hormonų terapija. Vaistai: Novynette® Regulon® Patarimai Daugelį psichologinių problemų padeda išspręsti pokalbiai su psichologu ar psichoterapeutu. Pabandykite pažvelgti į jas iš kitos pusės ir kitoje šviesoje. Išmokite atsipalaidavimo pratimų, pamedituokite, palepinkite save. Jums turėtų padėti ir puodelis raminančios žolelių arbatos vakare prieš miegą (mėtų, melisos, ramunėlių, aviečių), homeopatiniai preparatai, multivitaminai, į kurių sudėtį įeinantys vitaminai gerina kiaušidžių veiklą ir veikia kaip antioksidantai. Profilaktika Svarbu sveikas gyvenimo būdas, organizmo grūdinimas, streso ir įtampos mažinimas kasdieniniame gyvenime, savalaikis premenstruacinio disforinio sindromo gydymas. Viskas, kas vyksta mūsų viduje, atsispindi žmonėse, su kuriais bendraujame. Mūsų nerimas, nepakantumas, prislėgta nuotaika, nestabilios emocijos, nepamatuoti ir netikėti pykčio protrūkiai gadina nuotaiką ir aplinkiniams. Todėl gydykitės ne tik dėl savęs, bet ir norėdamos palengvinti gyvenimą tų, kurie kasdien būna šalia!
Šį darbą sudaro 33257 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Medicinos konspektas
- 117 psl., (33257 ž.)
- Word failas 1 MB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
