M.K. Čiurlionis paveikslas "Rex"

Įvadas Savo darbe pristatysiu ir detaliau išanalizuosiu tikriausiai vieną nuostabiausią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbą - “Rex”. Visų pirma norėčiau trumpai apibūdinti patį autorių, vieną žymiausių Lietuvos dailininkų. Čiurlionio dailės palikimas - unikalus, jo kūrybos diapazonas nepaprastai platus - nuo mitologijos iki mokslinio mąstymo, jo kūrinių struktūra glaudžiai siejasi su muzika. Stengdamasis maksimaliai išnaudoti meno galimybes dailininkas ieškojo muzikos ir dailės sintezės. Čiurlionio menas humaniškas, jis veržiasi prie žmonių, įtvirtina gėrio, grožio, žmogaus ir gamtos harmonijos dėsnius. Žymiausi dailininko darbai: “Raigardas”, “Tyla”, ciklai (“Vasara”, “Pavasaris”, “Žiema”), “Pavasario sonata”, ciklas “Pasaulio sutvėrimas”, ”Žalčio sonata”, “Piramidžių sonata”, tačiau mane labiausiai sužavėjęs menininko darbas yra “Rex”. Tai vienas iš nedaugelio kūrinių, kurie prikausto dėmesį, į jį galima žiūrėti valandų valandas ir vis atrasti, ką nors naujo. Šį nuostabų darbą M. K. Čiurlionis sukūrė brandžiuoju savo dailės periodu 1909 metais. M. K. Čiurlionį giliai žavėjo Visatos grožis ir didybė, jos dėsningumas, evoliucija. Atsakymų į šiuos klausimus menininkas ieškojo mokslo veikaluose, pasakų išmintyje, o savo apmąstymus menine forma reiškė paveiksluose. Vienas toks paveikslų ir yra “Rex”. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - vienas labiau­siai tyrinėtų ir populiarintų Lietuvos dailininkų. Jo kūryba aukštinta kaip nacionalinė vertybė ir lietuvių tautos mentaliteto atspindys. Lietuvai atgavus Ne­priklausomybę jis tapo reprezentacine šalies figūra, „geriausiu mūsų kultūros ambasadoriumi" užsienyje. Skaitant įvairių laikų tekstus apie M. K. Čiurlionį, juntamas skirtingų „epochų alsavimas". Požiūtis į M. K. Čiurlionį nūdienos menotirininkų Žvelgiant į Lietuvos pokarį ir turint omenyje to me­to istorines bei politines aplinkybes, būtų naivu tikėtis profesionalumo kriterijais, o ne ideologijos reika­lavimais grįstų rašinių. Stalinizmo laikotarpiu vykusi kova su „formalizmo apraiškomis" tiesiogiai palietė M. K. Čiurlionio meninį palikimą. Plačiai nuskam­bėjusiame Aleksandro Kamenskio straipsnyje „Įveik­ti formalizmo įtaką" teigta, kad M. K. Čiurlionio kūryba yra idealistinė, persunkta misticizmo ir dekadentiškumo, tad nusipelno kritikos. Tačiau Lietuvo­je anaiptol ne visi pritarė šio dailininko „reakcin­gos", „patologiškai mistiškos" ir „dekadentinės" kū­rybos pasmerkimui. 1950 m. Vilniuje įvykusiame svarstyme Pranas Gudynas, Antanas Gudaitis, Vla­das Drėma, Boleslovas Motūza - Matuzevičius nepa­būgo teigti, kad M. K. Čiurlionio kūryboje yra „progresyvių bruožų, liaudiško ir nacionalinio prado, gė­rio siekimo", kad jo kūryba ne „mistiška, liguista, patologiška", o asociatyvi, poetiška, metaforiška. 1956 m. pasirodė pirmasis Vytauto Landsbergio rašinys apie M. K. Čiurlionio meninį palikimą. Nemenkinant V. Landsbergio darbų reikšmės šio daili­ninko kūrybos tyrinėjimuose, pastarąjį tekstą būtų galima vadinti „ezopinės kalbos" arba „dvigubų stan­dartų menotyra". Tai suprantama, nes kitaip rašyti apie „dekadentinį" M. K. Čiurlionį anuomet nebuvo galima. Tačiau taip buvo atverti vartai ir nepagrįs­tam „fantazavimui" dailininko gerbėjų ir žurnalisti­nio žanro rašiniuose, prasidėjo M. K. Čiurlionio kū­rybos ir biografijos „mitologizavimo" etapas, forma­vosi sunkiai įveikiamos klišės. Seštojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus politi­niam „atšilimui", Augustinas Savickas pirmasis Lietuvoje iškėlė klausimą, kas yra M. K. Čiurlionis kaip dailininkas: formalistas, realistas ar abstraktaus me­no atstovas? Nors A. Savickas dar samprotavo gana tipiškomis postalininio laikotarpio frazėmis, jo nuomonė svariai prisidėjo prie menininko „reabilitavi­mo" ir jo kūrybos tyrinėjimų atgimimo dailininko tėvynėje. Septintojo - devintojo dešimtmečio lietuviškos pub­likacijos pirmiausia vertingos jose sukaupta išsamia fak­tine medžiaga: tikslintos biografinės žinios, paveikslų sukūrimo datos, aptarti M. K. Čiurlionio pasaulėžiū­ros klausimai, dailės santykis su muzika ir filosofija, paveikslų turinys ir simboliai. Svarius jo dailės ir mu­zikos tyrinėjimus tuo metu atliko V. Landsbergis, ku­rio darbai, be abejonės, yra didžiausias sovietinio lai­kotarpio įnašas į čiurlionianą. V. Landsbergio knygos ir straipsniai pasižymi mąslumu, apdairia argumenta­cija. Paveikslų siužetų, temų interpretacijos yra inte­lektualios ir įžvalgios, nors kai kur pasitenkinama mig­lotais teiginiais apie paveikslų metaforiškumą. Verti­nimai dažniausiai gana atsargūs, vyrauja populiarusis M. K. Čiurlionio „meilės gamtai ir Lietuvai" leitmoty­vas, tačiau visuose tekstuose, o ypač monografijoje „Čiurlionio dailė", paliečiami ir kai kurie lietuvių dai­lininko platesnio europinio konteksto aspektai, nors giliau šis klausimas neanalizuotas. Pernelyg vienpu­siškai minėtoje monografijoje pateikta sudėtinga lie­tuvių menininko situacija Sankt Peterburge. Nekreip­damas rimtesnio dėmesio į gana gausius neigiamus atsiliepimus to meto spaudoje ir laikydamas juos vien buržuazinės miesčioniškos aplinkos veiksniais, tyrinė­tojas ne visai pelnytai kilsteli rusų autorių, dailininkų ir žurnalistų autoritetą lietuvių menininko pažinimo byloje. Tačiau, kalbant apibendrintai, V. Landsbergio įnašas į dailėtyrą, aiškinant M. K. Čiurlionio paveiks­lus kaip naujos koncepcijos ir naujos kokybės kūrinius, yra didžiulis. Ir kiti lietuvių dailėtyrininkai - Jonas Umbra­sas, Irena Kostkevičiūtė, Ingrida Korsakaitė žvelgė į M. K. Čiurlionį remdamiesi nacionalinės kultū­ros patirtimi ir tradicija, labiausiai brangino jo kū­ryboje tai, kas atėję iš etninės lietuvių kultūros gelmių, rūpinosi iškelti tai, kuo ši kūryba išsiskiria net ir artimų kaimynų kultūros fone1. Taip pradė­tas formuoti M. K. Čiurlionio, kaip vienišo geni­jaus, mitas. Suprantama, kad 7 - 9 - ajame dešimtme­tyje sovietinės Lietuvos kontekste kaip tik toks po­žiūris (M. K. Čiurlionis - nacionalinis dailininkas, lietuvių dvasinės tėvynės archetipas) Lietuvos kul­tūros žmonėms daugeliu atžvilgiu buvo priimtiniau­sias ir reikalingiausias. Jis paradoksaliai sutapo ir su oficialiąja LTSR kultūros vadovų politika: anuo­metinio kultūros ministro Liongino Sepečio prane­šimo M. K. Čiurlionio šimtųjų gimimo metinių ju­biliejaus mokslinėje konferencijoje 1975 m. pagrin­dinė mintis buvo ta, kad šio dailininko kūryba, jos liaudiškumas apie lietuviškumo sąvoką verčia mąstyti platesnėmis kategorijomis. Septintajame -aštuntajame dešimtmetyje ideologų, poetų, rašytojų ir meno mėgėjų perdėm aktyvūs balsai ėmė truk­dyti profesionalams argumentuotai mąstyti apie jo kūrybos vertę, įtalpinti M. K. Čiurlionio kūrybą meno istorijos perspektyvoje. Visai kita kryptimi M. K. Čiurlionio tyrinėjimai plė­tojosi už Lietuvos ribų, daugiausia JAV ir Vokieti­joje. Drąsiais teiginiais ne vieno meno žinovo JAV ir Europoje dėmesį į M. K. Čiurlionį atkreipė dailė­tyrininkas ir rašytojas Aleksis Rannitas, dar 1949 m. UNESCO menotyrininkų konferencijoje paskelbęs M. K. Čiurlionį buvus siurrealizmo bei metafizinės tapybos, bet pirmiausia - tikruoju abstrakcionizmo pradininku. Diskusijos JAV ir Italijos spaudoje, da­lyvaujant Ninai Kandinsky, menotyrininkui Williui Grohmannui ir Kęstučiui Pauliui Zygui, dailininkams Kazimierui Zoromskiui, Romui Viesului ir kt., straipsniai JAV lietuvių spaudoje užgeso be apčiuo - piamesnių teorinių rezultatų, kadangi buvo kelti tik empiriniai argumentai nesigilinant į M. K. Čiurlio­nio kūrybos metodus bei jo paveikslų abstraktumo kilmę, neatsižvelgiant į menininką veikusias aplin­kybes ir sąlygas, pagaliau, nematant paveikslų ori-ginalų. A. Rannitas iš tiesų perdėm suabsoliutino abstrakcijos vaidmenį M. K. Čiurlionio kūryboje, to nepagrįsdamas konkretesniais teiginiais. Kita vertus, daug kas priklauso nuo to, kaip apibrėšime ab-strakčiąją tapybą. Jei tokia laikysime tapybą, kurio­je nėra atpažįstamų regimosios tikrovės objektų, tai A. Rannito ir jo šalininkų argumentai nebus pa­grįsti. Nepaisant to, A. Rannitas savo rašiniais ir pasisakymais JAV ir Vakarų Europos spaudoje su­gebėjo sukelti susidomėjimą lietuvių dailininku, at­liko didžiulį darbą, kad XX a. viduryje Vakarų kraš­tų menotyrininkams M. K. Čiurlionio pavardė ir kūryba taptų žinoma. 1979 metų M. K. Čiurlionio parodos buvusiame Vakarų Berlyne Berliner Festwoche renginių metu la­bai ryškiai iškilo klausimas, kokiai gi krypčiai turėtų priklausyti lietuvių menininko kūryba, kokia jos reikš­me Europos dailės istorijoje. Akivaizdu, kad vokie­čių dailėtyrininkai ir žurnalistai labiausiai gilinosi į formaliuosius M. K. Čiurlionio kūrybos aspektus bei vaidmenį moderniojo meno evoliucijoje. Menininkas vadinamas „radikaliu, bet minkštaširdžiu novatoriu­mi", tašistu, „naujosios meno istorijos fenomenu", susiklosčiusiu „ištisai iš specifinio lietuviško prado". Taip pat jis laikomas unikalia ir „niekur neįtelpančia" figūra tarp vėlyvojo romantizmo, simbolizmo ir modernizmo. Gana gausios 1979-ųjų publikacijos vokiečių spau­doje nesuformavo galutinio atsakymo, kokia, vokiečių nuomone, lietuvių menininko reikšmė dailės istorijo­je. Štai dviejuose Brockhauso enciklopedijų straips­niuose akcentuojami skirtingi dalykai: meno enciklo­pedijos antrajame tome teigiama, kad M. K. Čiurlio­nis yra „abstrakčių meno formų pradininkas", o ben­drojoje daugiatomėje akcentuojami ornamentiniai - secesiniai elementai, vaizduojantys muzikinius pradme­nis. Tai tipiška XX a. II pusės M. K. Čiurlionio kū­rybos vertinimų amplitudė, kurioje menotyrininkai nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios vis ryškiau ėmė fiksuoti simbolistinės M. K. Čiurlionio pasaulėjautos reikšmę visai jo kūrybai. Tokio požiūrio laikosi ir amerikiečių dailėtyrinin­kas Johnas Bowltas, rusų avangardo žinovas, lietuvių menininko kūrybą gretinantis su to meto rusų menu. Priešingai A. Rannitui, M. K. Čiurlionio vietą ir jo meninio palikimo reikšmę Europos mene J. Bowltas vertina gana kritiškai. M. K. Čiurlionį jis laiko meni­ninku, sąmoningai ir nesąmoningai eksperimentavu­siu su daugybe idėjų, bet neturėjusiu originalios este­tinės sistemos; jo manymu, kaip tik todėl M. K. Čiur­lionis dažnai primena kitus menininkus ir jį lengva susieti su simbolistais, abstrakčiuoju menu bei siurre-alizmu. Tačiau J. Bowlt’as nepakankamai dėmesio skiria Lenkijos dailės reiškiniams bei intelektualinei dvasinei Rytų Europos, Varšuvos bei Krokuvos aplin­kai, menininkų judėjimams, spaudai, parodoms ir per­daug sureikšmina rusų meno vaidmenį, perdeda kai kurių rusų dailininkų įtaką M. K. Čiurlioniui. J. Bowl‘to nuomone, M. K. Čiurlionis atrado ir išplėtojo simbo­listinę pasaulėžiūrą jau post factum, taigi jis nepritaria ir kai kurių kritikų teigimui, kad lietuvių dailininkas buvo abstraktaus meno pradininkas. J. Bowltas ma­no, kad M. K. Čiurlionis, skirtingai negu V. Kandinskis, neturėjo „sąvokinio aparato", galėjusio nuvesti į nevaizduojamąjį meną, todėl M. K. Čiurlionis laikytinas „pavėlavusiu" simbolistu, kuriam, kaip ir rusų simbolistams, nesvetimas panteis­tinis požiūris. Devintajame dešimtmetyje Vakarų Europos me­notyroje išsikristalizavo požiūris, kad abstrakcionizmo radimuisi didelę įtaką turėjo simbolizmas ir pla­tesne prasme XIX a. pabaigos - XX a. pradžios dvasiniai ieškojimai: teosofija, spiritizmas, okultizmas ir panašūs dalykai. XX a. paskutiniojo dešimtme­čio literatūroje gerokai dažniau ir konkrečiau kelia­mas M. K. Čiurlionio dailės ir ezoterinių filosofinių sistemų santykio klausimas. Jis nėra naujas: pati pir­moji (Boriso Lemano) monografija apie M. K. Čiur­lionį 1912 m. buvo parašyta remiantis teosofine dok­trina. Nuo seno ryškių sąsajų su ezoterika įžvelgia tie autoriai, kurie M. K. Čiurlionio kūrybą sieja su dailininkais Rosenkreuzeriais (Rožės kryžininkais) ir jų okultistine mistika arba orientuojasi į laikotarpio dvasinį kontekstą bei paveikslų prasmių ir simbolių dekodavimą. Prancūzų rašytojas ir menotyrininkas Serge'as Faucherau, išleidęs M. K. Čiurlionio kūrybai skirtą leidinį, nemano jį praktikavus okultizmą ir laiko tie­siog smalsiu žmogumi, turėjusiu potraukį ano meto pseudomokslinėms spekuliacijoms. Jo svarstymai su­tampa su Australijoje gyvenančios Genovaitės Kazo-kienės mintimis, kuri griežtai pasisakė prieš ezoteri­nio prado akcentavimą A. Rannito monografijoje apie M. K. Čiurlionį. Tačiau G. Kazokienės požiū­ris į M. K. Čiurlionį kaip į „idėjinį, intelektualinį ir racionalų tapytoją" menkina tai, už ką dažniausiai išskiriamas šis lietuvių dailininkas, - intuityvumo, fan­tazijos, jausmingumo reikšmę ir padaro jį mažiau įdomų bei patrauklų. Racionalų M. K. Čiurlionio pažinimo metodą siūlo semiotikai, tikintys, kad atskiros semiotinės metakalbos pagalba įmanoma atrasti gilesnį meni­ninko kūrinių struktūros lygmenį. Jie viliasi, kad tokie tyrinėjimai ateityje gali atskleisti šį tą labai svarbaus visoje tarpmeninėje problematikoje. Pa­sak suomių mokslininko Eero Tarasti, menų sąvei­kos lygmuo M. K. Čiurlionio tapybinėse sonatose ir muzikos kūriniuose yra tiesioginis „iššūkis" se-miotikams. Jo studijos „Muzikos ir dailės sąveika M. K. Čiurlionio kūryboje" išvada neprieštarauja daugelio kitų autorių ir kitais metodais atliktų ty­rimų minčiai, kad M. K. Čiurlionis griauna tradi­cines, romantizmo estetikos paveiktas vaizduojamojo meno normas, abejoja jomis ir tuo yra modernus. Prancūzų semiotikas Jaques'as Fontanille'is teigia, kad M. K. Čiurlionio sonatos nutapytos įsitraukiant į „pažangų estetinių objektų desubstancionalizacijos procesą", ir nagrinėja tapybinių sonatų plastines struktūrines formas, jungiamuoju elementu laikyda­mas šviesos konfigūracijas ir „dviejų jėgų konfliktą", egzistuojantį muzikinėje sonatos formoje. M. K. Čiurlionio “Rex” Šioje kompozicijoje dailininkas siekė įkūnyti, parodyti universalią Visatos harmoniją. Šio paveikslo kūrimas pareikalavo iš menininko daug intelektualinės įtampos, pastangų ir nusivylimų, tai sužinome iš S. Čiurlionytės atsiminimų: “Mama pasakojo man, kaip buvo sukurtas “Rex”. Iš pradžių jis buvo žalsvai melsvas, tėvas dirbo neatsitraukdamas, pervargo, savo darbu buvo nepatenkintas. Sykį įpuolęs į neviltį ir net norėjęs jį sunaikinti. Tačiau po poros dienų poilsio tėvas vėl atsistojo prie molberto, padengė paveikslą nauja šilta rausva spalva ir sausio pabaigoje darbą baigė.” Kompozicijos požiūriu tokie amžininkai kaip M. Dobužinsky, O. Kleveras manė, jog “Rex” turėjo būti M. K. Čiurlionio naujojo neįgyvendinto ciklo pradžia. Tačiau tai labai abejotina, nes paveikslas atrodo užbaigtas, uždaras, apimantis visas menininkui būdingiausias temas (gamtos, visatos, dvasios bei gyvenimo įvaizdžius). Vis dėlto nutapytas “Rex” turi neįveiktų plastinių prieštaravimų. Visų pirma reikia pastebėti, jog “Rex” buvo sukurtas per porą savaičių, daugiausia per mėnesį, taigi atsižvelgiant į sumanymą, labai skubotai. Kompozicijoje dominuoja pernelyg geometrinė schema, lemianti racionalų rezultatą, liko atotrūkis tarp grafiškos konstrukcijos ir tapybiškai atliktų detalių. Konstrukcija paveikslui suteikia bendrą įspūdį, o tapyba - mažųjų peizažų bei motyvų šilumą, įdomius erdvės lūžius. M. K. Čiurlionio paveiksle darniai sugyvena emocionalus plastinis vaizdas ir gili mintis, fantazija ir realybė, trapus žemės augalėlis bei begalinės Visatos erdvės. Dailininkui neabejotinai artimas buvo veržimasis prie amžinos, absoliutinės gyvenimo būties esmės, prie jos pradų. Taigi drąsiai galime teigti, jog šis autoriaus darbas yra įspūdingiausias ir monumentaliausias filosofinio mąstymo pavyzdys, beje, Rex’as taip pat yra vienas iš didžiausių jo paveikslų atliktų ant drobės. Aišku, praėjus tiek laiko nuo kompozicijos sukūrimo, spalvos kiek pakito ( į šaltesnę violetinę), o septynių aušrų švytėjimas nubluko, galime pamatyti paprasto pieštuko kontūrus, o tai leidžia daryti prielaidą, kad ir pirminis “žaliasis” variantas nebuvo nutapytas ištisai. Apskritai dailininkas dėl neturto negalėjo naudoti aukštos kokybės pastelinių dažų, todėl nenuostabu, jog po kurio laiko didelė dažų sluoksnio dalis nubyrėjo. Tačiau “Rex’o” paveikslas tebedaro stiprų poveikį, sukausto žiūrovo dėmesį savo vieningu koloritu, pabrėžtu santūrumu, vienijančiu tiek kompoziciją, tiek visą pasaulėvaizdžio įvairovę. M. K. Čiurlionio paveikslo “Rex” dailės stiliaus ypatybės sieja jį su XX amžiaus pradžiai būdingu moderno menu. Moderno srovei artimas Čiurlionio dailės vaizdų fantastiškumas bei simboliškumas, platus, neapibrėžtas jų prasminis krūvis. Su moderno srovės menu taip pat siejasi dekoratyvinių ornamentų motyvai . Tai tik meninė vizija, turinti karaliaus pavidalą, padedanti išreikšti kuriantį Visatos principą. O paveiksle matome netgi du karalius - šviesųjį ir tamsųjį. Šiuos karalių siluetus galėtume traktuoti kaip pasaulyje egzistuojančios tamsos ir šviesos įvaizdžius. Šviesusis siluetas perregimame soste yra arčiau už tamsųjį sostą, kurį turėtume suprasti kaip daug kartų didesnį už šviesųjį, arba kaip šviesiojo šešėlį Visatos fone. Tačiau pasaulis - darnus, harmoningas, vadinasi, jame vyrauja ne griovimo, bet šviesiosios jėgos. Pasižiūrėjus į paveikslą iš tolo, didingumo, iškilmingumo įspūdį daro vienas virš kito kylantys, sferiniai planai. Artimiausiame plane matome vandenį ir tamsų aukurą su skaisčia liepsna. Už aukuro galim įžvelgti šviesesnį planetos puskamuolį su savu vandenynu ir reljefingai karpytu žemyn tamsiojo, nors ir persišviečiančio sosto apačia, kuri dar gaubia ir šviesų sostą. Tai yra apatinė paveikslo dalis, kurioje atsiskleidžia kai kurios simbolinės temos - amžinai kintančią liepsną, “pastovų” taisyklingų formų aukurą. Iš kurio, karalių garbei, sosto papėdėje plieskia skaidri liepsna. Toliau kompozicijoje matome debesuotą dangų virš uolų, neįprasta yra tai, jog skliautą, kuris paprastai būna vaizduojamas įgaubtas iš vidaus, menininkas mums jį parodo ir iš viršaus, o už jo horizonto švinta saulės, iš tų saulių teka upės, kurios vėl įteka į pirminį dangų ir pavirsta jo debesimis. Kylant žvilgsniui dar aukščiau matomi trys dangūs - šviesiųjų saulių ir kometų. Visas šias tris sferas jungia debesys, kurie stūkso tai už aušrų, tai prieš šviesulių diskus, tai vėl giliau, kometų fone. Šių debesų dėka įgaubti dangūs pavirsta vienu išgaubtu dangumi, taip gaunam antrąją didelę sferą. Tokią sudėtingą erdvės išraišką M. K. Čiurlionis naudoja neatsitiktinai, šitokiu būdu jis perteikė pasaulio sudėtingumą. Įvairios geometrinės, plokštuminės formos atskleidžia brandų specialios dailininko technikos būdą. Taip autorius priverčia žiūrovą įsižiūrėti, susimąstyti, sužadina emocijas bei vaizduotę. Šio geometriškai tiksliai sukomponuoto Visatos vaizdo fone persišviečia didžiulio sosto ir jame sėdinčio karaliaus siluetai. Čiurlionio Rex nėra suasmeninta dievybė, taip yra sakęs ir pats menininkas: “ tai tik toji galybė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!