Miško tema geriausiame M. Katiliškio kūrinyje

Miško tema geriausiame M. Katiliškio kūrinyje M. Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“ gretinamas su Homero epais1, nes kūrinys pasižymi neeiliniu pasakotojo aktyvumu, siekimu apdainuoti praėjusią „gadynę“. Didelį buitinį etnografinį savitumą, tikroviškumą peršviečia skaidrus poetinis regėjimas, mąslus žvilgsnis. Epiškas rašytojo kuriamas vaizdas labai ekspresyvus, gyvas – rupus žodis, šiurkštus palyginimas, žemiška metafora, frazeologizmas ar net liaudiškas keiksmažodis. M. Katiliškio kūriniai pasižymi itin turtingu, savitu žodynu. Kai kas net priekaištavo prozininkui dėl retų žodžių. „Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubrauks, baimindamiesi netekti skaitytojų“, – ar ne skaudi kūrėjo ironija? Romano „Miškais ateina ruduo“ probleminis centras – lietuvis ir miškas. Miškas ir medis, rašytojo įsitikinimu, yra ypač svarbūs gamtos ir žmogaus gyvenime. Romano „Miškais ateina ruduo“ veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta – tarsi Lietuvos ženklas. Kaip ir A. Baranauskas, S. Daukantas, rašytojas aprauda naikinamus Lietuvos miškus. Romane poetizuojamas lemtingas miško ir lietuvių tautos dvasinis ryšys, kurį labai giliai jautė ir suvokė pats rašytojas. Miškas lietuviui – svarbi mitologinio pasaulio modelio dalis. Miškų globojamame pasauly viskas pastovu, pažįstama, „galioja tie patys įstatymai ir tąja pačia vaga sukasi ratas“. „Miškų ratas“, „miškų lankas“ – rašytojo ypač mėgstamas vaizdinys, simbolizuojąs uždarą erdvę – apskritimą. Romano veikėjų gyvenimas, kaip ir K. Donelaičio būrų, paklūsta cikliniam laikui: jų lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasario atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema neakcentuojama, bet ją, kaip ir vėl sugrįšiantį pavasarį K. Donelaičio poemoje „Metai“, galima nuspėti. Žiema žymi negandą ir vargą. Miško vaizdai – svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie atspindi metų laiką, plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Romane vaizduojami trys miško naikinimo etapai – pavasarį, vasarą ir rudenį. Miškas pasmerktas – iš jo traukiasi gyvatės, kurios yra gyvybės, gyvasties esmė. Išpranašavęs artėjant blogus laikus, miršta senasis Baikštys, pagarbiai saugojęs archajiškas vertybes. Miško naikinimas pasiekia kritinę ribą („buvo išėjęs iš tvarkos ir subjuręs galutinai“). To pasekmės – miško gaisras. Taip dramatiškai pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“ – tautos laukia dideli pokyčiai – civilizacijos įsiveržimas atneša ne vien tik gėrį. Žmogus dar nepasirengęs permainoms. Paskutinis romano sakinys („Visu grožiu ir visa jėga pašvaistė kopė rugsėjo dangum.“) išveda į kosmoso laiką ir erdvę, į rugsėjo – žvaigždžių mėnesio – dangų. Kūrinyje gausu tarpukario Lietuvos ženklų. Romaną galima skaityti kaip išplėtotą metaforą apie lietuvių tautos pasirinktą kryptį – prasidėjusį tolimą nuo gamtos ir ėjimą modernios civilizacijos link. Mažas Virsnių kaimelis – visos Lietuvos modelis. Jis išgyvena pokyčių laikotarpį: vyksta žemės reforma, per kaimą ir miestą nutiesiamas vieškelis, per upę – tiltas. Atidaroma krautuvė, smuklė, pieninė, kalvė. Vieškeliu porą kartų per dieną nuburzgia autobusas. Stambaus pramonininko Melamedo miško kirtėjų būrys sparčiai kerta mišką. Jie džiaugiasi – Raudonasis Petras padėjo išsiderėti labai gerą uždarbį. Valdžia užsimojo nusausinti daugiau kaip penkis šimtus hektarų pelkių. Pokyčių tikslas – aukščiausios rūšies durpės („Durpė – Lietuvos ateities laidas. Ji išsaugos krašto grožį ir turtą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!