Miško raida

RAIDA LIETUVOS MIŠKAI NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XVIa. Teritorijos miškingumas. Tikslių žinių apie LT miškus iki XIV a. pabaigos nepaskelbta. Dėl XIII- XIV a. vykusių nuolatinių karų su kryžiuočiais, ištuštėjo užnemunė dalis gyventojų buvo sunaikinti, kita dalis pasitraukė į tolesnes vietas. Apleistas kraštas per kelias dešimtis metų, taip pat ir vakarinė LT apaugo miškais, tapo dygra. Kryžiuočių žygiams į LT buvo jų žvalgų sudaryti kelių aprašymai. Iš viso žinoma 100 aprašymų, iš jų galima spręsti apie tuometinį miškų išsidėstymą, kadangi aprašymuose nurodyta kiek mylių keliai eina per mišką ir apibūdinamas tų miškų pobūdis, kur yra gyvenvietės, kuriose galima apsirūpinti maistu, pašarais. Keliai aprašyti senaja vokiečių kalba, iškraipyti vietovių pavadinimai, todėl nelengva juos atsekti. Tačiau remiantis tais aprašymais galima spręsti apie vyraujančias medžių rūšis, nustatyti rytinę, vakarine LT miškų sieną. Apskritai istorikai tvirtina, kad visos tuometinės LT sienos ėjo miškais. Apie LT miškus XV a. sprendžiama iš tuomet per LT keliavusius užsienio šalių pasiuntinių, kurie paliko kelionių užrašymus. Iš 1413-1414 m. vieno keliautojo Zilibatas de Lanuci, jam keliaujant iš Daugpilio į Vilnių, kelias ėjo per didelius tuščius miškus 2 dienas ir naktis neaptyko kelyje jokios gyvenvietės. Gausu miškų buvo ir kitomis jo kelonių po LT vietomis. Apie nesibaigiančius miškus rašė kiti XV – XVI a. autoriai, keliautojai. Kol miškų buvo daug jų visiems pakako ir nereikėjo kam nors atsiriboti sau miško dalies nuo bendro miškų masyvų. Miškų nuosavybė. XII – XIII a. kunigaikščiai ir kiti didikai pradėjo grobti laisvas žemes, miškus, valstiečius vertė baudžiauninkais, kurie turėjo jiems dirbti, o patys tapo ponais. Valstiečių dirbamą žemę laikė sava ir suteikdavo teisę jiems tik ją naudotis. Suteikia teise įeiti į mišką šienauti pievas, prižiūrėti bites, žvejoti, kirsti mišką saviems reikalams. Didžiausi miško plotai priklausė didžiajamam kunigaiščiui. Kadangi pradžioje nebuvo nuosavybė dokumentuojama, didikai pasisavindavo ir didžiojo kunigaikščio žemes, o vėliau prašydavo, kad šie miškai būtų pripažinti. Kildavo ginčių tarp didikų dėl girių. Be to didysis kunigaikštis dovanodavo savo žemes ir miškų nusipelniusiems didikams. 2. LIETUVOS MIŠKAI NUO XVI IKI XVIII a Miškų naudojimas, apsauga.( Teisinis miškų naudojimo reguliavimas LT statutuose). Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti pirmajame 1529 m. LT statute, 8 statuto skyriaus apie žemes ribas, bylas, apie kuopas, straipsnyje numatyta, kaip nustatyti miškų ribas ty kur kirviai susitiks ten ir bus riba. Medžioklės ir miško teisės sryčiai statute skiriama 9 skyrius, apie gaudimvietes, girias, apie drevinį medį, ežerus, apinynus, sakalų lizdus. Jame numatytos bausmės už medžiojimą svetimame miške. Žvėrių kainos nurodytoskitame straipsnyje. Viename iš straipsnių reglamentuotos servitutų teisės normos, tiem kurie turėjo miške pievą nurodyta, jad naujų neturi prisijungti, o jei senosios apaugtų gali vėl sau prasiskinti. Svetimoje girioje drausta kirsti mišką. Daug dėmesio skirta drevinių ir nedrevinių medžių apsaugai. Statuta tyrinėtojai, pažymi, kad tokio nuodugnaus visapusiško miško bei medžioklės teisės normų reglamentavimo nebuvo anksčiau pasirodžiusiuose teisynuose, nebuvo ir velesniuose. Šios teisės pakartotos II ir III statutuose. III-jame papildomai įrašytos naujas straipsnis apie gaisrus giriose ir nurodytos bausmės už miško grobstymą. 1559 girių surašymas. Detaliausios žinios apie LT miškus XVI a. yra pateiktos Žygimanto Augusto pavedimu Mstibogovo seniūno G. Valavičiaus 1559 m. atlikto didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų aprašyme. Svarbiausiu tų aprašymų tikslai buvo nustayti didžiojo kunigaikščio girių ribas, ištirti žvėrių perėjas, sustiprinti girių apsaugą, išaiškinti miško eksplotavimo vietos naudojimo teisėtumą. Girių, pievų, ežerų ir kito turto naudojimo teisėtumą ir pagaliau numatyti, kaip galima padidinti didžiojo kunigaikščio pajamas. Karu su aprašymu turėjo būti sudarytas girių žemėlapis, tačiau jis neišliko. Knygoje pateikiami 38 girių aprašymai, tačiau nežinoma ar tai visos. LT teritorijoje aprašytos buvo 10 girių visos jos buvo tik dešinėje Nemuno pusėje: Merkinės, Alytaus, Darsieniškio, Rumšiškių, Kauno, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės ir Jurbarko girios, tik Vilkijos girios didžiuasia dalis buvo kaireje Nemuno pusėje. Aprašant girias nurodoma jų ribos, paprastai natūralios einančios upėmis, upeliais, ežerais, laukais, kurių nurodyti valdytojai. Taip pat ribos tapr aiškiai įvardintų objektų, dvarų, kaimų, ežerų, nurodomos girių ilgis ir plotas, giriose esantis medžioklei skirti ir varovo ar pedsėkojo vadinamais osočnikais, saugomi medžioklės barai, kurie vadinami ostupais. Jų dydis, žvėrių perėjų vietos, pačių osočnikų skaičius apibūdinamas miško naudojimo pobūdis, joje esančios šienaujamos pievos, nurodant galima šieno kiekį pripjauti, nurodomas eksplotuojamos miškų vietos ir jo teisėtumas. Valavičiaus atliktas didžiojo kunigaikščio girių aprašymas laikomas pirmuoju miškų tvarkymo dokumentu ir su juo siejamas miškų tvarkymas LT. Neabejojama, kad LT buvo daugiau didelių girių, bet jos nebuvo aprašytos ar jų aprašymai neišliko. 1567 girininkų nuostatai. Girių aprašymas 1559m. parodė, kad didikai dažnai užgrobdavo miškų dalis, pirkliai vogdavo miško medžiagas, valstiečiai kirsdavo miškus, juose apsigyendavo , todėl išeitis buvo tik viena, reikėjo sutvarkyti girių, juose esančių žvėrių apsaugą, girių kolonizaciją. Todėl buvo 1567 Knyšine išleistas girininkų įstatymas, nustatytos girininkų pareigos. Įstatymas įpareigoja girininką atvykus į girininkiją kartu su jam pavaldžiais osočnikais apjoti girios ribas, apžiūrėti žvėrių lankymosi vietas, surinkti apie juos žinias ir vėliau juos prižiūrėti, kontroliuoti, kad nebūtų daroma žala žvėrims, drėvėms, medžiams, bitinams. Be kunigaikščio leidimo jis negalėjo niekam duoti medžių kirsti, sausus medžius galėjop leisti kirsti kunigaikščio dvaro reikalams, bet ne valstiečiams. Išimtis: palengvintas miško įsigijamas padegeliams.savo tarnybiniams žmonėms girininkas už ta, tikrą mokestį iždo naudai leisdavo imti sausų ir vertelių medžių kurui. Girininkais draudė daryti per miškus kelius, o jei kur tokie keliai buvo, tačiau dėl to budavo žalos, tokius kelius reikėjo užversti medžiais. Girininkas pats negalėjo užsiimti miško verslais ir negalėjo kitiems leisti. Jis privalėjo prižiūrėti su kunigaikščio žinia miške įsikurius verslininkus sekti, kad jie dirbtų nustatytose vietose, nebaidytų žvėrių, už nustatytą mokestį girininkai kunigaikščio valdiniams galėjo leisti šienauti pievas, trečdalis atitekdavo šieno kunigaikščio dvarui. Be kunigaikščio leidimo girininkas negalėjo medžioti ir kitiems leisti. Girių apsaugai girininkas turėjo šaulių ir žmonės , kurie užsiimtų bebrų gaudimu, bitininkyste ir tt. Girininkas prižiūrėjo ir girių kolonizaciją, kaimai turėjo būti steigiami laikantis Valakų įstatymo reikalavimo ty kurti kaimus trečiame lauke pagal kelią, tvarkingai išdėstyti sodybas. Girininko priežiūroje valstiečiai įsikuriantis miške turėjo būti per visą lengvatinį laikotarpį, jam pasibaigus jie patekdavo seniūno žinion, turėdavo eiti į baudžiavą ir įvykdyti įvairias nustatytas prievoles. Girias visumoje administravo seniūnai ir dvarų valdytojai. XVI a. atsirado ir bendra centrinė miškų administracija nors ir jau Jogailos laikais buvo asmuo atsakingas už medžioklės organizavimą. 1547 m. buvo pradėta LT Valakų reforma, visa kiekvieno didžiojo kunigaikščio dvaro ir valstiečio žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir apjungiama į vieną plotą, o po to išnuomojama valakais ( 22 ha). Žemė prie dvaro buvo priskirta polivarkams . o kita žemė valstiečių kaimams. Žemė buvo išdalinta rėžiais ir įvesta trilaukė žemdirbystės sistema. Pagal reformos įstatymą lažo darbams žemė buvo skiriama santykiu, vienam polivarko dirbamos žemės valakui turėjo tekti 7 valstiečių valakai, nuo valako valstičiai tyrėjo su savo darbiniais gyvuliais ir padargais eiti dvi dienas per savaitę lažą ir mokėti činčą. Valstiečiai iki tol gyvene pavieniui buvo sukelti į gatvinio tipo kaimus. Miškai valakais nematuoti, bet buvo išvedamos jų ribos ir apskaičiuoti plota. Kai kurie miškai buvo numatyti valstiečiams kolonizuoti. Iškirtę mišką jie 5 – 10 m. nemokėjo činčo. Valakų reforma ypatingai dvarų paskirstymas į tris laukus pakeitė kraštovaizdį keliems šimtams metų į priekį. 1641 girių ordinacija. Kitas norminis aktas reguliuojantis MŪ ir medžioklės buvo V. Vazos universalu 1636 m. pradėtas miškų pertvarkymas vadinamas girių ordinacija, baigtas 1641 m. Ordinacijos metu buvo surašytos didžiojo kunigaikščio girios paskirstytos administraciniais valdymo vienetais, nustatytas girių priežiūros personalas ir jų pareigos. Girios padalintos į 11 girininkijų, jos į kvarterus, o jie į ostopus, kurie nespeme visų miškų. Didžiausia iš prašytų girių buvo Varėnos – Perlojos. Tuo laiku jau buvo nusistovėjusi valstybinių miškų administracija, kurios pareigas dar kartą nustatė ordinacija. Vyriausiu valstybinių miškų administratoriumi buvo didysis medžioklis, kuris prižiūrėjo, kad nebūtų naikinami žvėris ten, kur medžiodavo kunigaikštis. Medžioklis gaudavo iš kunigaikščio nurodymus dėl medžioklės organizavimo tame terpe kiek numatoma sumedžioti žvėrių, rūpinosi medžioklės rengimu ir jai vadovavo. Jam buvo pavaldūs girininkai, jis reguliavo jų veiklą. Didijį medžioklį pavadavo rūmų medžioklis ar kiti aukšti pareigūnai. 1646 m. iš ordinacijos aiškėja ir kitų admininstracijosasmenų pareigas. Girininkas turėjo žinoti girių ribas sekti giriose vykstančią veiklą. Kas ketvirtį metų turėjo daryti ataskaitas apie užmuštus ir ktitusius žvėris, tai registruoti knygose, žiūrėjo kad miškuose nebūtų tiesiami keliai. Kvaterą prižiūrėjo osočnikas. Jis dažnai turėjo apžiūrėti jam skirtą miško plotą, daryti ataskaitą apie žveris ir visas žinias pristatytu girininkui. Kiti osočnikai ne tik turėjo prižiūrėti miškus, bet ir statyti tiltus, taisyti kelius ir panašiai. Prie girininko buvo medžioklis, kuris prižiūrėjo osočnikus, tai buvo bajoras, kuris tiesiogiai pavaldus buvo didžiajam medžiokliui. Jo žinioje buvo šauliai, jie turėjo atvykti į medžioklę vežioti tinklus, įrankius, bet patys nemedžiojo. Girininkijos medžioklei gaudavo 2 valakus žemės. Šauliai, osočnikai – valaką, jei kuriais metais kunigaikštis neatvykdavo medžioti tai turėjo mokėti mokesčius ir pildydavo duokles. Palyginus 1559 ir 1641 m. girių aprašymus pastebimas ryškus girių sumažėjimas. Ordinacijoje neminima prieš 80 m. buvusių Jurbarko, Varėnos ir kitų girių. Dalis jų matyt buvo iškirstos, kolonizuotos, kitos pateko į bejorų, didikų rankas. Nuo seno žinome prekyba miško producija, o nuo XV a. prasidėjo medžių gaminių ir kitų prekių eksportas į užsienį. Eksportuojama buvo Ą rastai bei kitų medžių, ypač daug miškų buvo suniokota pelenų gamybai ypač ąžuolynai. Medienos taip pat reikėjo statybai. XV a. prasidėjo užnemunės kolonizacija ir tęsėsi 200 m., ji prasidėjo Nemuno pakrantėse ir tęsesi tolyn. Gausėjant gyventojų skaičiui ir kitose vietose dalis miškų buvo paverstti žemės naudmenomis, dėl žmogaus ūkinės veiklos miškai nyko derlingiausiose vietose. Taip pat jose augo medžių rūšys, kurių gaminiai turėjo didžiausią paklausą. Reguliuojamo mū užuomazgos XVIIIa II-oje puseje. Reguliuojamo MŪ vedimo pradmenų pastebima XVIII a. II pusėje, jos siejamos su LDK ūkio gaivintojo dizenhauzo veikla, tapęs generaliniu karališkojo ekonomijos administratoriumi daug jėgų skyrė įvairių ūkio šakų vystymui. Karališkos ekonomijos – karali stalo dvarai, kurių pajamos skiriamos didžiojo kunigaikščio ir karaliaus dvaro išlaikymui, tame tarpe kaip jis budavo LT. Buvo dalis Gardino ekonomijos, Alytaus ir Šiaulių ekonomijos. Tyzenhausas tapęs administratoriumi pradėjo ruošti matininkus. Kiekvienai ekonomijai buvo išleista administratoriaus insturkcija, kaip valdyti ūkį apskritai, miškams sukurta atskira administracija, kuri padalinta į kvateras, sargybas, ūkinius – obrembus. Vykdė intensyvią miškų eksplotaciją, tiksla padidinti pajamas iš miškų, šalia to drausta ganiava jaunuolynuose. Siūlyta atkurti miškus, tačiau 1785 m. tos reformos nutrūko. 1788 m. lietuvos lenkijos karalius S. A. Paniatovskis stebėdamas miškų nykimą išleido karališkąjį universalą apie šilus ir miškus karūnoje ir LDK, kuriame miškų valdytojai ir savininkai raginami kirsti užaugusius brandžius miškus, jaunesnius saugoti ateičiai, neniokoti miškų netvarkingais kirtimais. Universale pastebimi planingo miško eksplotavimo siekiai, tačiau universalas buvo išleistas žlungant LT ir Lenkijos valstybei ie didesnės praktinės reikšmės neturėjo. 3. LT mū CARINĖS RUSIJOS VALDYMO METAIS 1795-1915 M. Miškų administravimas. Per trečią Lt ir Lenkijos padalijimą dešinė LT atiteko Rusijai, kairė – Prūsijai. Patekus Rusijos valdžion LT dalis kartu su Baltarusija, pradžioje buvo padalintos į Vilniaus, Slonimo gubernijas, vėliau 1797 m. buvo apjungtos į LT guberniją. Netrukus sudarytos vėl Vilniaus, Gardino. 1843 m. iš ŠV Vilniaus gubernijos dalies sudaryta Kauno, o Vilniaus gubernijos ribos buvo partvarkytos nuo to laiko jai priklausė Vilniaus, Švenčionių, Trakų apskrtis. Kauno gubernijai priklausė Kauno, Ukmergės, Zarasų, Panevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių apskritys. Nedidelė dalis LT pasiliko Gardino gubernijoje. Užnemunėje. LT Užnemunė atiteko Prūsijai.Valdymo pertvarkymai ilgam laikui nulemė skirtingą valstybinių miškų administravimą ir aišku MŪ padėti Užnemunėje ir likusioje dalyje. 1796 m. buvę karališkų ekonomijų, seniūnijų, dvasininkų miškai buvo pavadinti domenais ir perduoti iždo žinion miškų valdymas atskirtas nuo kitų valstybių turto valdymo ir Volstoges departamento priklausę miškai padalinti į girininkijas tarp, kurių buvo Griskabudžių, Prienų, Buktos girininkijos, ūkininkavimą miškuose reguliavo 1775 m. Prūsijos miškų ordinacija įsteigus Varšuvos kunigaištystę miškai pradžioje priklausė vidaus reikalų skyriui, o 1807m. ministerijai, o 1810 m. įsteigta generalinė valstybės turto ir miškų direkcijai, vėliau pavadinimas keitėsi. Kunigaikštystės valstybės miškai padalinti į girininkijas, kuriom vadovavo vyriausias girininkas, padejėjas – pagirininkas, kontroliavo miško medžiagos atleidimo ir apsaugą. Įkūrus Lenkijos karalystę vaivadijose miškų valdymas pavestas miškų sekcijai. Jai vadovavo generalinis miškininkas, turėjo pavaduotojus. 1827 m. karalystėje buvo 71 girininkijos suskirstytos į sargybas. Carinėje Rusijoje miškų valdymas buvo petvarkytas. 1798 m. adminiraliteto kolegijoje buvo įstatymas miškų departamentas. 1802 m. įsteigus ministerija miškų departamentas pateko į finansų ministeriją. 1811 m. miškų valdymas pateko į finansų ministerijos valstybės turto departamentą. 1837 m. miškų administraciją perėmė valstybės turto ministerija. 1843 m. miškų valdymas pavestas valstybės turo ministerijos miškų departamentui. LT gubernijoje, kaip ir kitose valstybinis miškų valdymas pavestas oberferst ministerijai. 1826 m. oberferst meisteris pavadintas gubernijos miškininku su kanceliarija, priskirtas iždo rūmų miškų skyriui. Gubernijoje miškai padalinti į apygardas ir girininkijas, apygarda jungė 2-3 apskričių valstybinius miškus. Apygardų miškai buvo pradžioje apygardų miškų žinioje, kurių turėjo savo padejėjus apygardų padejėjus nuo 1843 m. vadovavimas miškams pavestas apygardų miškininkams tais metais įsteigta Kauno gubernija. 1883 m. valstybės turto valdymas pertvarkytas ir buvo sudaryta bendra Vilniau ir Kauno gubernijų valstybės turto valdyba. Nuo 1839 – 1869 m. miškų departamentas sutvarkytas kariniais pagrindais, visi miškininkai pavadinti girininkų orfais, kurie turėjo karinius laipsnius, vėliau turėjo titulus. Pagrindiniu administraciniu vnt. iki 1915 buvo girininkijos. Pradžioje kai miškai buvo paskirstyti apygardomis girininkijų nebuvo, buvo apskričių miškus prižiūrėję asmenys, kurie netrukus buvo pavadinti girininkais. Jų skaičius buvo nedidelis. 1846 Kauno gubernijoje buvo 8 girininkijos, Vilniaus- 9. tačiau jų plotai buvo labai dideli, pvz.: Panevėžio girininkijos plotas 43 tūkst. dešimtinių (1 dešimtinė- 1,092ha). Pamažu girininkijų skaičius didėjo. 1876 Vilniaus gubernijoje jų buvo jau 11, o Kauno- 8. tačiau jų gausėjimas buvo nespartus. XXa pradžioje buvo 22 girininkijos. Jų skaičius sparčiau pradėjo didėti nuo XXa. Ir pirmo pasaulinio karo išvakarėse Vilniaus gubernijos lietuviškoje dalyje buvo 17 o iš viso 26 girininkijos. Kauno gubernijoje- 16, o Suvalkų gubernijoje- 8. girininkijos savo veiklos pobūdžiu buvo artimos šiuolaikinėms urėdijoms. Jos valdė valstybinį ūkį ir miškus, ir vykdė ūkinę veiklą. Mažas girininkijų skaičius paaiškinamas tuo kad iš miškų gaunamos pajamos buvo labai mažos. Prieš steigiant naujas girininkijas klausimus svarstė gubernijų miestų taryba, kurią sudarė miškų revizoriai. Pagrindinis girininkijų steigimo motyvas buvo ekonominis. Mažesnėse girininkijose tikėtasi geresnio MŪ organizavimo, apsaugos ir didesnių pajamų. G steigimo eiliškumą lėmė numatomų gauti pajamų dydis, pirmiausia kurtos tos G iš kurių tikėtasi didžiausių pajamų. XXa pradžioje G plotai buvo sumažėję (vid. plotas 11-12tūkst dešimtinių). Miškų būklė ir eksploatacija (Miško ūkio darbų organizavimas). Lietuvos – Lenkijos valstybės žlugimo metais, krašto ūkis buvo gerokai apgriautas. Miškai buvo nualinti didelių ir netvarkingų kirtimų. Labai daug medienos buvo išgabenama į užsienį. Lenkijoje ir Lietuvos užnemunėje miškais susirūpinta anksčiau. Čia anksčiau pradėti miškotvarkos projektai. Patys valstybiniai miškai buvo įvairios kilmės. Valstybiniais tapo ir buvę seniūnijų, bažnyčių, vienuolynų miškai, o po 1831 sukilimo ir jėzuitų valdyti miškai. Po 1831 daugelį miškų kartum su dirbama žeme caro valdžia dovanojo saviems žmonėms. Taip gauti miškai liko valstybiniais tačiau juose savarankiškai galėjo ūkininkauti tie asmenys, kuriems jie buvo dovanoti. Tačiau šių miškų nebuvo galima parduoti, keisti ir pan. XIXa pradžioje spartus miškų nykimas privertė stabdyti valstybinių miškų naudojimą. 1799 buvo uždrausta miško medžiagų eksportas. Per ilgą laiko tarpą valstybiniuose miškuose buvo susikaupę daug virtėlių ir sausuolių. Ir tik išimties tvarka 1810 buvo leista iš tuometinės Vilniaus gubernijos girių, esančių netoli Prūsijos pasienio, parduoti virtėlius eksportui. 1831 kirtimai valstybiniuose miškuose buvo visai nutraukti ir tik 1841 pradėta leisti eksportuoti medieną. Dėl to po tų metų žymiai padidėjo, pajamos iš miškų. 1841 Vilniaus gubernijoje veikė 28 lentpjūvės iš kurių 27 dvaruose. XIXa antroje pusėje pradėta kirsti daugiau ir valstybinių miškų. Todėl didėjo ir pajamos gaunamos iš miškų. Vilniaus gubernijoje nuo 1881 iki 1913 pajamos išaugo nuo 141tūkst iki 2200tūkst rublių. Pagrindinė pajamų dalis buvo gaunama už parduotą medieną. Daugėjo ir lentpjūvių. 1899 dabartinėje LT teritorijoje veikė 38 lentpjūvės. Tačiau jų gausėjimui trukdė Vokietijos nustatomi dideli muitai eksportuojamai apdirbtai medienai. Daug medienos kurui sunaudojo ir gyventojai. Daug medienos buvo naudojama ir statyboms, ypač mažesniuose miestuose buvo statoma daug medinių namų. Tuo metu buvo pradėta skelbti duomenys apie Lietuvos miškų plotus, tačiau jie buvo gana netikslūs, nes ne visur miškai buvo tiksliai atmatuoti. Pagausėjus naudojimui miškai vėl pradėjo nykti. Todėl 1888 buvo išleistas miškų apsaugos įstatymas. Užnemunėje buvo išskirti apsauginiai miškai kurių naudojimas buvo griežtai ribojamas. Gubernijose buvo sudaryti miškų apsaugos komitetai, kurie spręsdavo ar galima paversti miškus kitomis naudmenomis. Buvo nustatyta kokie kirtimai gali būti vykdomi ir kokie turi būti sustabdyti. Tai pristabdė miškų nykimą. Per pirmus 5 metus nuo įstatymo priėmimo buvo išduoti apie 290 leidimų miškus paversti kitomis naudmenomis, o 1919- 1913 tokių leidimų buvo apie 350.Miškotvarkos darbai. Pirmieji miškotvarkos darbai LT buvo pradėti Užnemunėje. Miškų tvarkymas pradėtas kirtimų sutvarkymu. Vietoj pasirinktinų kirtimų, pagal 1816 išleistą potvarkį, atsižvelgiant į medžių rūšį ir derlingumą buvo nustatyta kirtimų apyvarta (pvz.: ąžuolo kirtimų apyvarta buvo 150- 180 metų). Tai reiškė kad iškirtus mišką, toje pat vietoje bus galima kirsti tik praėjus numatytam laiko tarpui. 1820 buvo išleista pirmoji miškotvarkos instrukcija. Girininkijos buvo padalintos į ūkinius vnt.- obrembus. Kiekvienas obrembas buvo dalijamas į 4 periodus. 1839 buvo išleista 2 miškotvarkos instrukcija, kuri su nežymiais pakitimais išliko iki 1 pasaulinio karo. Kad kasmet būtų iškertamas vienodas medienos kiekis padalijimas į ūkinius vienetus buvo atliekamas atsižvelgiant į medynus. Atsižvelgiant į esamą tūrį ir prieaugį. Carinėje Rusijoje miškų tvarkymas pradėtas žymiai vėliau. Tiems darbams nebuvo pasirengusių žmonių, todėl buvo laukta kol grįš specialistai pasimokę užsienyje. Instrukcijos projektas buvo sudarytas 1841, o pati instrukcija išleista 1845. Miškotvarkos principu pripažintas tuomet Prūsijoje taikytas pastovaus naudojamo tūrio ir prieaugio principas. Kauno ir Vilniaus gubernijose pagal instrukciją miškotvarkos darbai pradėti 1847. Buvo tvarkomos Kleboniškio, Karmėlavos, Rumšiškių, Valkininkų, Tarpupio, Labanoro ir Šimonių miškai. Pagal instrukciją girios galėjo būti priskirtos 1,2 ar 3 kategorijai. 1 kategorijos buvo girios, kuriose galėjo būti realizuota visa pagaminta mediena. 2 kategorijos tokios girios, kuriose apsunkintas malkinės medienos realizavimas. 3 kategorijos giriose ribotas padarinės medienos realizavimas. Lt paminėtos girios galėjo būti priskirtos 2 kategorijai, kadangi medienos transportavimo sąlygos buvo pakankamai geros. Tačiau medienos paklausa LT buvo gana nedidelė, tačiau eksporto galimybės, ypač stambios padarinės medienos buvo palankios. Nuo miško priskyrimo kategorijai priklausė kvartalų dydžiai ir minimalus taksacinio sklypo dydis. Kvartalai Lt buvo apie 113ha. Tačiau 1 ar 2 kategorijos miškuose jie galėjo būti ir didesni, o miško pakraščiuose pasitaikydavo ir mažesnių. Sklypų dydis buvo apie 5 dešimtinės. Sklypų taksacija tuo metu buvo atliekama vizualiniu būdu. Vėliau, kad duomenys būtų tikslesni buvo atmatuojami tyrimų bareliai (0,5-1 dešimtinės). Tūris buvo matuojamas pagal sudėtines tūrio formules. Barelių skaičius buvo nedidelis. Tvarkytuose Labanoro, Valkininkų miškuose barelių tebuvo 5- 10. tamsuojant medynui pirmiausiai buvo nustatomas vidutinis amžius. Po to nustatoma vyraujanti rūšis, arba 2 rūšys. Kitų medžių priemaiša buvo nurodoma dešimtosiomis dalimis. Kiekvienam medynui buvo nustatoma skalsumas, tūris ir vidutinis tūrio prieaugis. Kirtimo apyvarta P ir E buvo nustatoma paprastai 120 metų. Minkštiesiems lapuočiams- 60metų, ąžuolui- 180metų. Tamsuojant medynus ten kur reikia buvo numatomi ir tarpiniai kirtimai. 1859 buvo išleista supaprastinta valstybinių miškų tvarkymo instrukcija. Čia vietoj instrumentinės nuotraukos buvo įvesta menzulinė nuotrauka. Ši instrukcija galiojo apie 20 metų. 1870 buvo išleista instrukcija kaip atlikti miškotvarką miškuose sutvarkytuose pagal supaprastintas taisykles. Apskritai caro valdžios metais taisyklės buvo labai dažnai leidžiamos. Nuo 1882 iki 1 pasaulinio karo buvo išleista 19 įvairių instrukcijų. Dėl specialistų trūkumo ir dažno instrukcijų kitimo miškų tvarkymas vyko iš lėto. Visi miškai pirmą kartą buvo sutvarkyti tik 1 pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau kai kuriose giriose miškotvarka atlikta ir kelis kartus. 1904- 1907 miškotvarkos darbai buvo visai nustoję. Paminėtina, kad nuo 1894 iki 1907 LT miškotvarkos darbus vykdė žymus miškininkas P. Matulionis. Miško apsauga. Miško gaisrai. Jie darė didelę žalą miškams. 19a. dažnai pasitaikydavo labai sausringų metų, todėl gaisrai darė labai daug žalos, ypač pietryčių Lietuvoje. 1849 tvarkant Valkininkų girią viena iš medynų įvairiaamžiškumo priežasčių buvo gaisrai. Daugiausia žinių apie miškų gaisrus buvo paskelbta 19a. pab.- 20a. pradž. Per tą laiką Kauno gubernijoje kilo 56gaisrai, Vilniaus- 110, Suvalkų- 68. Daugiau kaip 60 proc. gaisrų kildavo balandį- birželį, 30 proc. liepą- rugsėjį, likę kitu laiku. Daugiau kaip 88% gaisrų kilimo priežastys buvo nežinomos, o 10% priežasčių- neatsargus elgesys su ugnimi miške. Daugiausia gaisrų kildavo sausuose, nederlinguose pušynuose. Varėnos girininkijoje kasmet kildavo 12,5 gaisrų ir išdegdavo virš 150 dešimtinių miško. Merkinės girioje kasmet kildavo vidutiniškai 7 gaisrai ir išdegdavo 97 dešimtinės miško. Varėnos girininkijoje per minėtą laikotarpį vyko 217 gaisrų gesinimas. Miškų apsaugos tarnybą sudarė 3 žvalgai, 32 eiguliai ir 7 priešgaisriniai sargai. Girininkijose kur vyravo mišrūs medynai gaisrų kildavo mažiau ir nuostoliai buvo mažesni. Gaisrai ir jų kilimo priežastys buvo viena svarbiausių temų administracijos vidaus darbų pasitarimuose. Viename jų 1914 buvo apibendrintos 1909- 1913 kilusių gaisrų skaičius ir priežastys. Pasirodė kad Vilniaus ir Kauno gubernijose per 4 metus kilo 1478 gaisrai. Jie pažeidė virš 4800 dešimtinių plotą ir padarė nuostolių už 24500tūkst. lt. Daugiausia gaisrų 73% kilo pušynuose. O daugiau kaip 90% gaisrų kilimo priežastys buvo nežinomos. Vilniaus gubernijoje gaisrų kilo daugiau nei Kauno. Tačiau vertinant visus gaisrus pastebėta, kad dauguma jų buvo nedideli, išdegdavo samanų danga ar spygliuočių pomiškis. Pragaištingi gaisrai būdavo tik jaunoms miško kultūroms, o senesni medynai po gaisrų buvo parduodami pigiau kaip žalias augantis miškas. Žemutiniai gaisrai buvo gesinami užplakant ugnį šakom, užpilant ją smėliu, apkasant grioveliais. Geriausios priemonės prieš gaisrų kilimą buvo kvartalinių linijų ir pakelių mineralizavimas, pakelių medynų ir buvusių gaisraviečių išvalymas, priešgaisrinių juostų įveisimas, ganiavos reguliavimas, priešgaisrinių bokštų statyba, priešgaisrinių priemonių populiarinimas tarp gyventojų. Audros ir vėjai. Esant vėjo greičiui 5-10 m/s miške gali atsirasti vėjalaužos. Padidėjus vėjo greičiui iki 15 m/s verčiami ir laužomi medžiai. Dar daugiau jų laužoma kai vėjo greitis 25m/s. Uraganiniai vėjai (virš 25 m/s) sukelia daugiausia vėjavartų ir vėjalaužų. Nors tokie vėjai ir reti bet jie padaro daug nuostolių. Nustatyta kad LT uraganinių vėjų būna 5-40 dienų metuose. Dažniau jie pasitaiko pajūryje. Prijungus Lietuvą prie Rusijos buvo uždraustas medienos eksportas, todėl miškuose susikaupė daug vėjavartų. 1844- 1845 buvo leista medieną eksportuoti. Stiprūs vėjai dažnai pasireikšdavo. Žinoma apie 1812 ir 1818 dideles audras dėl kurių susidarė daug virtėlių. Tokių audrų buvo ir daugiau. Apie audrų padarytus nuostolius galima spręsti iš parduotos medienos kiekio. 1846- 1848 virtėliai Panevėžio ir Ukmergės girininkijose sudarė apie 40% parduodamos medienos. Audrų pažeistus medynus labiau puldavo kenkėjai, o kenkėjų pažeistus medžius smarkiau pažeisdavo ir vėjai. Miško kenkėjai ir ligos. Kenkėjai ir ligos 19a- 20a. pradž. dažnai pasitaikydavo Lietuvos miškuose. Žinomiausia buvo 1856- 1861 vienuolio verpiko invazija. Jis dar 1852- 1853 pasirodė Rytprūsiuose ir Lenkijoje ir ten atsirado pirmieji vienuolio verpiko pakenkimo židiniai. 1856 jis paplito ir Lietuvoje. Nuo vienuolio verpiko labiausiai nukentėjo eglynai, o iš lapuočių ąžuolai, drebulės, skroblai. 1857 šio kenkėjo židiniai Kauno ir Vilniaus gubernijose buvo apėmę 131tūkst. dešimtinių plotą. Jo daromai žalai nustatyti iš Peterburgo buvo komandiruojami specialistai. Buvo renkami kiaušinėliai, vikšrai, kokonai, vabzdžiai, kasami gaudymo grioveliai, paskleidžiami skruzdėlynai, deginami laužai. Kovoti prieš kenkėjus padėjo ir pasitaikę nepalankūs orai. Vienuolio verpiko invazija nusilpnino medžius ypač eglynus. 1880- 1890 eglynams didelę žalą padarė audros. Nusilpusius medžius užpuolė liemenų kenkėjai- kinivarpos. 1891 jos buvo paplitę 11 Vilniaus gubernijos girininkijų, daug jų paplito ir Kauno bei Suvalkų gubernijose. Užpulti medžiai buvo dievinami, žievė, šakos ir viršūnė buvo deginami. 1891 pasirodė ir pušinis pelėdgalvis. Po poros metų šių kenkėjų židiniai išnyko. Vienuolis verpikas dar buvo pasirodęs 1898- 1899, po to 1908- 1910 bet jau mažesniu mastu. Miško želdinimas. Miškų atkūrimu LT pradėta rūpintis nuo 17a. to meto instrukcijose karališkų girininkijų girininkams nurodoma nutraukti kai kurių girių lydymą valakais. Vėliau buvo suprasta, kad norint mišką atkurti, reikia sudaryti sąlygas miškui savaime atželti ir jaunuolynams augti. Dėl to buvo uždrausta jaunuolynuose ganiava, ir buvo saugoma jaunų medelių žievė. Tyzenhauzo reformų metu girininkams buvo siūlyta veisti mišką ir drausti ganiavą jaunuolynuose. 1807 Vilniuje lenkų kalba buvo išleista Platerio knyga apie miškų ūkį. Tai pirmoji LT miškininkystės knyga. Joje buvo aprašyta apie 18a. pabaigoje bandymus įveisti mišką sėjant medžių sėklas kartu su javais. 1820 tokių želdinių jau buvo kai kuriuose Vilniaus dvarininkų miškuose. Anksčiau želdinimo darbai pradėti Prūsijos valdomoje LT dalyje. Tuo metu buvo skatinamas miškų veisimas ir gyvenviečių apželdinimas. 19a. viduryje buvo mėginta sėti medžių sėklas ir tai gerai pavyko kai kuriuose Telšių apskrities dvaruose. Valstybiniuose miškuose veisimo darbai intensyviau pradėti įgyvendinant pirmuosius miškotvarkos projektus. Pvz.: Valkininkų giriai, kurios plotas 16,8tūkst., ha pagal miškotvarkos projektą buvo numatyta per 30 metų apželdinti 3100ha. Tačiau iš tikro želdinių buvo įveista mažiau, tik apie 700ha. Želdiniai veisiami sėjimo būdu dar papildomai pasipildė savaiminiais daigais. 19a. viduryje užnemunėje susidomėta maumedžių veisimu. Tuomet buvo manyta, kad maumedžiai LT augę natūraliai. 19a. viduryje kai Užnemunė priklausė Lenkijai čia susirūpinta maumedžių veisimu, nes pietinėje Lenkijos dalyje buvo daug maumedynų, o pastatai iš jų pasižymėjo ilgaamžiškumu. Ilgą laiką buvo manyta, kad želdinimas turi tik papildyti savaiminį atžėlimą. Iki 1 pasaulinio karo girininkai buvo įsitikinę, kad miškas pakankamai gerai atželia savaime. Tačiau ugdymo kirtimų apimtys buvo labai mažos ir spygliuočius pradėjo pakeisti minkštieji lapuočiai. Želdinimo darbus skatino plynų kirtimų įsigalėjimas, todėl želdomi plotai vis didėjo. 1889 Vilniaus gubernijoje buvo įveista 406 dešimtinės želdinių, Kauno- 434, o Suvalkų- 54. 1870 buvo leista kirtavietes 2 metam išnuomoti žemės ūkio reikmėms, o po to palikti savaiminiam atsiželdinimui arba atželdinti. Siekiant pagerinti nederlingus dirvožemius buvo veisiami pušies želdiniai kartu su lubinu. Iki 20a. pradžios LT buvo įveista 1,9tūkst. ha želdinių. Želdinimo apimtys iš tiesų buvo didesnės bet dalis kultūrų žūdavo. Dėl lėšų trūkumo buvo ribojamas želdinių tankumas. Buvo laikomasi nuostatos, kad želdinti reikia ten kur savaiminis atžėlimas nesėkmingas. Buvo želdoma paklausios rūšys(E, P, Ą), o kitos želdomos tik tiek kad padėtų geriau augti pagrindinėms. Nuo 1899 miško pirkėjams buvo numatytas želdinimo užstatas, t.y. pirkėjai buvo įpareigoti atželdinti iškirstą plotą. Užstato dydis buvo 10- 15 rublių. Po šio užstato įvedimo želdinimo darbai žymiai suintensyvėjo. 1903 Kauno ir Vilniaus gubernijose buvo 7 kankorėžių aižyklos, 0 1906 jau 9. Derliaus metais kankorėžių ir sėklų buvo surenkama pakankamai. 1903 Kauno ir Vilniaus gubernijose buvo 10,5ha daigynų, o po 4 metų jų plotas padvigubėjo. Veisiant mišką pradžioje vyravo sėjimas, tačiau jau 20a. pirmo dešimtmečio pabaigoje sėjimo ir sodinimo apimtys susilygino. Sodinama buvo aikštelėmis, vagutėmis, nedideliu tankumu (iki 5000vnt/ha). Šalia vietinių rūšių bandyta veisti ir svetimas. Buvo siūloma veisti veimutinę ir bankso pušį, cūgą, pocūgę ir kitas rūšis. Statistikos duomenimis per 25 metus iki 1 pasaulinio karo buvo įveista iš viso LT buvo įveista apie 47000ha želdinių. Miško kirtimai. Iki 19a. vid. LT vyravo pasirinktiniai kirtimai. Dėl įvairių suvaržymų jų apimtys buvo nedidelės. Valstiečiai valstybinį mišką savo reikmėms gaudavo lengvatinėm sąlygom. Pradėjus miškotvarkos darbus 19a. viduryje išplito plynieji ir sąlyginiai plynieji kirtimai, paliekant apie 50 sėklinių medžių. Taikant sąlyginius plynus kirtimus, biržėje buvo kertami tik paklausą turintys medžiai. 19a. pabaigoje pradėjo plisti atrankiniai kirtimai, kai kirto pažymėtus kirtimui medžius. Keitėsi ir iškirstos medienos apskaitos būdai. Statybinė ir padarinė mediena buvo apskaitoma stiebais. Atrankinių kirtimų apimtys buvo apskaitomos pagal kelmus, plotą ir tūrį. Plynieji kirtimai buvo apskaitomi pagal plotą ir tūrį. Vyravo stačio miško pardavimas. Biržės buvo padalinamos skersinėmis ir parduodamos. Toks pirkimo būdas nebuvo palankus gyventojams, nes jiems reikėjo riboto kiekio medienos, o reikėjo pirkti visą skersinę. Ūkinė medienos ruoša buvo pradėta 1879. Šiuo atveju girininkai samdė darbininkus, kurie ruošė reikiamus asortimentus, ir parduodavo medieną ne stačiu mišku o sortimentais. Tai pažangesnis medienos pardavimo būdus, tačiau jį buvo galima naudoti tik turint išankstinių užsakymų. Dažnai taip parduodama mediena buvo geležinkeliui. Platesne apimtimi ūkinė medienos ruoša buvo vykdoma 20a. pradžioje. Nuo 19a. vid pradėti vykdyti einamieji kirtimai, tai paprasčiausi medynų retinimai. 1898 atsirado pirma instrukcija kaip vykdyti ugdymo kirtimus. Siekiant išplėsti ugdymo kirtimų apimtis nutarta sudaryti apyvartinių lėšų fondą ugdymo kirtimams atlikti. Jis buvo papildomas lėšomis gautomis už realizuotą medieną. Nuo 1909 ugdymo kirtimai vykdyti sąmatoje nustatytomis lėšomis. 1913 Kauno gubernijoje buvo vykdomi tokie ugdymo kirtimai: šviesinimai- 22 dešimtinių plote, valymai- 23 dešimtinių, retinimai- 124, o einamųjų nebuvo. Panašios apimtys buvo ir Vilniaus gubernijoje. Miško sausinimas. Jis pradėtas 19a. viduryje pradėjus valstybinių miškų tvarkymo darbus. Dažnai buvo neaiškios valstybinių miškų sienos, buvo ginčijamų plotų dėl miškų priklausomybės. Todėl miškotvarkos projektuose buvo siūloma aplinkinę sieną sustiprinti kasant griovius. Taigi grioviai dažnai skyrė valstybinius miškus nuo kitų. Nors sausinti būtinybė buvo, tačiau sausinimo darbų apimtys buvo mažos. Nusausinimo darbai anksčiausiai pradėti Klaipėdos krašte. Didesniuose pelkėtų miškų plotuose buvo sausinama iškasant griovius ir juos suvedant į magistralinius griovius, kurie ėjo kvartalinių linijų pakraščiais. Magistraliniai kanalai buvo suvedami į upelius. 1873 buvo sudaryta speciali ekspedicija vadovaujama , kuri tyrė sausinimo galimybes Baltarusijoje ir vakarinėje Prūsijos dalyje (Vakarinė ekspedicija). Sausinimo darbus rėmė valstybė. 1891- 1897 buvo sausinama keletas girių Kauno gubernijoje. Iš viso buvo iškasta 75 km griovių. 1908 buvo vykdomi sausinimo darbai Panevėžio girininkijoje, Ežerėlio pelkėse, Valkininkų miške ir kitur. 1910 buvo įsteigti hidrotechnikos skyriai, kurie turėjo projektuoti sausinimo darbus. Tačiau jie padarė mažai. 1912- 1913 Karmėlavos ir Rumšiškių giriose buvo iškasta 40 km griovių ir nusausinta virš 800 ha miško. 1913- 1914 buvo sausinama Vydžių, Šimonių giriose. Grioviai buvo kasami pakelėse, tačiau šių darbų apimtys buvo nedidelės. Šie darbai buvo atliekami iš miško ūkiui skirtų lėšų. Šalutinis miško naudojimas. Ganiava miške. Nuo seno miškuose buvo ganomi galvijai. Pagal veikiančias taisykles valstybiniuose miškuose buvo leista ganyti siekiant patenkinti gyventojų poreikius, sumažinti savavališką ganiavą ir padidinti valstybės pajamas. Ganyti buvo leista tik už tam tikrą mokestį. Miškų apsaugos darbuotojai nustatytą kiekį galėjo ganyti nemokamai. Drausta ganyti daigynuose, atželiančiose aikštelėse, kirtavietėse įveistuose želdiniuose, jaunuolynuose, kol medelių viršūnės taps galvijams nepasiekiamos. Pajamos už ganymą buvo didžiausios iš visų šalutinių miško pajamų. Ganantys be leidimo buvo baudžiami. 1894 metais gautos pajamos už ganiavą miške sudarė 36tūkst. rublių. Be ganiavos buvo gaunamos nemažos pajamos už teisę šienauti miško aikštelėse. Miško gėrybių rinkimas. Iki 19a. vidurio rinkti miško uogas ir grybus buvo galima nemokamai. Vėliau jau reikėjo gauti leidimą. Pajamos už miško gėrybių rinkimą labai priklausė nuo metų derliaus. Pvz.: Vilniaus gubernijoje 1875 buvo gauta pajamų 440 rublių, o 1884 pajamų visai negauta. Bitininkavimas. 19a jis gerokai apnyko. Kauno gubernijoje drevinių medžių nebebuvo. Vilniaus gubernijoje buvo virš 460 medžių. Tačiau Rūdininkų ir Valkininkų miškotvarkos projektuose jų nurodoma žymiai daugiau. Vien Valkininkuose jų buvo nurodyta virš 700 bet manoma kad realiai jų buvo dar 3 kart daugiau. Jau nuo 1804 buvo drausta įrenginėti bitėms dreves, todėl miškotvarkos projektuose siūlyta iškirsti medžius su drevėmis. 1840 miškų departamentas kreipėsi į gubernijų miškų administracijas norėdamas gauti atsakymą kiek miškuose išvystyta drevinė bitininkystė, koks gaunamas medaus kiekis ir kokia daroma žala miškui. Daugiausia drevių buvo Varėnos seniūnijoje (638), Perlojos (49 ir dar 37 tuščios) kitur jų buvo mažiau arba visai nebuvo. 1884 mėginta uždrausti dar kartą drevinę bitininkystę motyvuojant, kad delto kyla miško gaisrai. Už drevinius medžius buvo renkamas mokestis kuris 19a. viduryje sudarė 38- 45 kapeikas. 1 pasaulinio karo metais drevinė bitininkystė jau buvo sunykusi. Drevės buvo aptinkamos tik pietryčių LT.1987 Čepkelių ir Marcinkonių teritorijoje buvo rastos 79 drevės iš jų tik 6 su bitėmis. Antriniai miško produktai. 19a. viduryje antrinių miško produktų gamyba nebuvo išvystyta. Gamino smalą, degutą. Smala gaminama iš pušies kelmų. 1849 Ukmergės, Panevėžio ir Zarasuose buvo pagaminta 1000 kibirų smalos. Už teisę pagaminti kibirą smalos reikėjo mokėti 20- 28 kapeikas. Iš to per metus Kauno gubernijoje gauta 250 rublių pajamų. Degutas buvo gaminamas iš beržo tošies. Pušų sakinimas pradėtas tik po 1 pasaulinio karo. 4. LT mū PIRMOJO PASAULINIO KARO METAIS. Vokiečiams okupavus Lt ji buvo įjungta į Oberosto teritoriją. Miškų apsauga ir tvarkymas buvo pavestas Oberosto administracijos miškų skyriui. Svarbiausias tikslas buvo aprūpinti kariuomenę mediena. Medienai išvežti buvo tiesti siaurieji geležinkeliai. Buvo įvesti plyni kirtimai. Suskaičiuota, kad vokiečių okupacijos metais vien plynai iškirsta 26,5tūkst. ha miško. Iškirstos medienos kiekis sudarė 11,7 mln m³ medienos. Tai buvo 6,5 kirtimo norma. Privatūs miškai nukentėjo mažiau nei valstybiniai. 5. LT MIŠKŲ ŪKIS 1918-1940M. Miškų apsaugos ir administracijos organizavimas. Paskelbus LR nepriklausomybę kraštas tebuvo vokiečių okupuotas ir tik 1918.11.11d. buvo sudaryta pirmoji laikinoji LR vyriausybė ir jos sudėtyje žemės ūkio ir valstybinio turto ministerija. Pagrindiniu tikslu tapo miškų periimimas iš vokiečių okupacinės administracijos. Pasinaudoję pereinamuojo laikotarpio sunkumais kaimų gyventojai ir kiti asmenys jungė prie savo žemių ginčijamus valstybės miškus. Miško išvežimą į Vokietiją tęsė vokiečių karinė administracija. Svarbiausiu uždaviniu tapo miško naikinimo sustabdymas. 11.15d. vyriausybė kreipėsi į vokiečių administracija ir gyventojus, sustabdyti miškų naikinima ir nekirsti miškų be centrinės valdžios ir vietinių jos organų sutikimo. 11.17d. buvo paskirtas ministerijos miškų skyriaus vedėjas, o 12.05d. šis skyrius buvo pavadintas Miškų departamentu. Pirmuoju direktoriumi nuo 11.25 buvo paskirtas P. Matulionis. 12.05 buvo išleistas laikinosios vyriausybės miškų naikinimui sustabdyti įsakymas. Jame paskelbta, kad buvę valstybiniai miškai, įvairių valstybinių įstaigų, draugijų, negrižusių į savo gyvenamas vietas privačių miškų savininkai, valstybė ima į savo globą. Jau nuo 12 mėn. Pabaigos ministerijos skirti įgaliotiniai pradėjo perimti iš vokiečių administracijos valstybinius miškus, pagamintą medienąir kitus su mišku susijusius turtus. Vokiečių miškų valdytojas siūlė iš karto perimti visus miškus, tačiau tiek specialistų nebuvo ir miškai periimami palaipsniui, atsiradus žmonių, kurie šia veikla galėjo užsiimti. Dalinti paimamus miškus į smulkesnius administracinius vienetus trūkstant specialistų buvo neįmanoma. Miškai dalijami į urėdijas, kurių plotas turėjo sudaryti apie 10000 ha buvo nutarta atidėti, o perimtus karinių inspekcijų miškus įgaliotiniams buvo pavesta padalinti į 3-4 dalis, pavadintos jos girininkijomis ir ieškoti žmonių joms vadovauti. Miškus iš okupacinės valdžios perimdavo savo iniciatyva valstčių komitetai. 1919 m. pradžioje visi buvę valstybiniai miškai perimti iš vokiečių administracijos ir pradėtas lietuviškos administracijos kūrias. 1919 m. visi miškai padalinti į 16 urėdijų, o jos į 68 girininkijas. Valstybinių miškų plotas LT tuomet sudarė apie 309000 ha. Pirmosios urėdijos buvo didelės teritorine prasme. Valstybinių miškų fondo susiformavimas (žemės reformos 1920, 1922m). 1920 m. 07 mė. Steigiamasis seimas priėmė žemės reformos įvedamąjį įstatymą, o 1922 m. žemės reformos įstatymas. Pagal įvedamąjį įstatymą valstybės naudai buvo sumažinti praivačių asmenų turėjusių daugiau kaip 70 dešimtinių ploto žemės miško, taip pat pelkės ir durpynai, majorato teise valdomi miškai. Remiantis šiuo įstatymu padidėjo valstybinių miškų plotas, kadangi privatūs miškai tuomet sudarė apie 560000 ha. Žemės reformos įstatymu dvarų savininkams paliekama žemės 80 ha. Savininkams kuriems liko nusavinus mažiau kaip 80 ha žemės, trūkstamas plotas buvo papildomas mišku. Iš viso nuo 1920-1928 m. buvo nusavinta 515000 ha miškų. Daugiausiai 1921-1922 m. Dėl to urėdijų ir girininkijų skaičius didėjo. Atsiradus daugiau specialistų taip pat intensyvinant miškų ūkį nuo 1920m. urėdijos ir girininkijos ar padidėjo. 1923m. buvo 44 urėdijos, 1931-37 m -42 urėdijos, 1938 m. – 45 urėdijos. Tuomet visų urėdijų plotai sudarė po 19350 ha, girininkijų buvo 345, vidutinis plotas 250 ha. 1939 m. atgavus Vilniaus kraštą tų metų pabaigoje buvo įsteigta 12 naujų urėdijų ir 46 girininkijos. Urėdijų skaičius išaugo iki 57, o girininkijų iki 10415, vidutinis plotas nepasikeitė. Vilniaus krašto miškų valdymas. Iki 1919m. pradžioje kaip ir visoje LT buvo periimami miškai, siunčiami įgaliotiniai juos prižiūrėti ir kurti miškų administracijas. 1919.04.21 lenkams užėmus Vilnių, jame buvo įsteigtas valstybinio turto apygardos tarnyba, kuriai priklausė miškai. 1920 07-09 mėn. Vilnių vėl administravivo Lt valdžia. 1919.10.09 užėmus Želigovskio kariuomenei Vilnių ir jo kraštą buvo organizuota vidurinės LT valstybė, vykdomoji valdžia priklausė laikinajai valdymo komisijai prie kurios buvo sudarytos žemės ūkio ir miškų departamentas. 1922 m. po surinktų rinkimų vidurinės Lt seimas nutarė prijungti prie Lenkijos ir Vilniaus kraštą. Pradžioje kraštą valdė Lenkijos vyriausybės delegatas, vėliau Vilniaus apygardos valstybinių miškų vadyba. Jai priklausė 380000ha miškų, paskirstytų į 29 vyriausiais girininkijas ir 91 girininkiją. Miškai buvo išsidėstę vilniaus administracinėje apygardoje, kiti – balstogės ir Naugarduko. Vyriausių girininkijų ribos nesutapo su administracinių vienetų ribomis. Dabartinėje LT teritorijoje buvo 12 vyr. girininkijų ir 39 girininkijos. Bendras valstybinių miškų plotas dabartinėje LT teritorijoje sudarė 507000 ha. Valstybinių miškų plotas Vilniaus krašte didėjo dėl miškų pirkimo, jų valdymo perėmimo remiantis teisiniais aktais, miškų ploto patikslinimo miškotvarkos darbų metu. Dėl to didėjo vyr. girininkijų ir girininkijų skaičius. 1928.01.01 Vilniaus valstybinių miškų direkcijoje buvo 42 vyr. girininkijos ir 187 girininkijos. Miškų administravimo pertvarkymai vyko iki valstybės lygio. Teritoriniai valdymo vienetai buvi vyr. girininkijos padalintos į girininkijas. 1924 m. pabaigoje valstybinių miškų administravimui regionuose įsteigta valstybbinių miškų direkcijos. 1940m. sudarius Liaudies vyriausybę, valstybinių miškų administravimas nepasikeirė. 1940.08.26 sudaryta Laidies komisijos taryba. Miškų departamentas buvo likviduotas, jo vietoje buvo įsteigta miškų valdyba. 1941.02.14 įsteigtas Miškų promonės laiudieskomisariatas. Jam prduota miškų valdyba. Miškų administravimas vietose nepasikeitė, bet urėdijos planuota pertvarkyti į miško ūkius. Tarybų valdžios metais padidėjo LT teritorija. 1940.08 mėn. Baltarusija perdavė LT Druskininkų,Švenčionių sritis. Buvo patikslinta siena Kenos, Pabradės, Varėnos miškų urėdijų teritorijose. Dėl to valstybinių miškų plotas padidėjo 41000 ha. Vykdant žemės reformą iš privačių savininkų nusavinta 110000 ha miškų. 1941. 02 reorganizuojant komisariatus, iš valstybinių miškų maisto pramonės komisariatui perduota 65000 ha vandenų ir 19000 ha durpynų. Dėl to valstybinių miškų plotai mažėjo. Perimtose iš Baltarusijos miškuose įsteigtos druskininkų, Švenčionių, Marcinkonių irėdijos. Bendras urėdijų skaičius -62, girininkijų-240. prasidėjus karui valstybinių administravimas pavestas žemės ūkio ministerijos miškų valdybai, kuri pertvarkyta į miškų departamentą. 1942 m. miškų departamentas atskirtas nuo žemės ūkio valdybos ir sudaryta miškų ūkio generalinė direkcija. Nuo karo pradžios Druskininkų apylinkės priskirtos Generalinei gubernijai. 1942.04 prie LT generalinės srities buvo prijungta iš Baltarusijos Ašmenos, Eisiškių apskritys. Valstybinių miškų plotas tuomet sudarė 1,29 mln. ha buvo paskirstytos į 63 urėdijas ir 449 girininkijas. Vidutinis urėdijos plotas 80400 ha, girininkijos – 2900 ha. Miškotvarkos darbų organizavimas. Eiga . Atsikūrus neprikalusimai LR neturėta tikslesnių žinių apie valstybinius miškus.artėjant frontui 1915 m miškotvarkos medžiaga buvo išvežta į Rusiją. Laukdami žemės reformos prvačių miškų savininkai taip pat slėpė ir naikino turėtą miškotvarkos medžiagą. Pasirašius taikos sutartį su Rusija buvo dalis miškotvarkos medžiagos iš Rusijos buvo sugražinta, tačiau ji buvo sudaryta tuomet buvusiems valstybiniams miškams taikant senąjį rusų mato sistemą. Tuo tarpu LT nuo 1920m buvo įvesta metrinė mato sistema. Pirmoje eilėje reikėjo išsiaiškinti esamus miškų resursus. Atsiradus galymybei 1922.01.01 žemės ūkio ir valstybinio turto ministerijos įsakymu buvo įsteigta miškotvarkos tarnyba prie miškų tvarkymo skyriaus. Prielaida ją įsteigti buvo atsiradusios lėšos ir atsirado specialistai. 1921m pavasarį Panevėžyje buvo įsteigta miškų technikos mokykla, kuri per pirmuosius metus paruošė pirmą 29 specialistų laidą, kurių pusė buvopaskirta dirbti miškotvarkoje. Pirmoje eilėje reikėjo sutvarkyti gautą iš Rusijos preiškarinę miškotvarkos medžiagą. Pirmasis miškotvarkos skyriaus vedėjas buvo Kankulevičius. Jis kartu buvo ir mokyklos steigėjas ir disciplinų rašytojas. Pirmaisiais 1922m pavyko suorganizuoti du miškotvarkos būrius, kuriems vadovavo vyresnieji taksatoriai, kurie rengė miškotvarkos projektą, be jo buvo vyriausias matininkas – geodezininkas, 4-5 taksacijos darbus vykdę jaunesnieji taksatoriai. Pirmieji darbai buvo atlikti 1922m Kauno ir Kazlų Rūdos urėdijose, pabaigti 1923m. 1924m buvo įsteigtas trečias mškotvarkos būrys, 1931m – ketvirtasis. Per vienerius metus urėdijos nevisuomet buvo užbaigiamos. Miškai buvo tvarkomi pagal 1908 – 1914m carinės Rusijos miškotvarkos instrukcijas. Medynų planšetai 1:5000 sudaromi, kirtimai buvo prijektuojami sklypais, miškų ūkio planai buvo sudaromi ūkiams, vėliaupavadintiems blokais. Ūkis – miško masyvas, jo dalis ar grupė nedidelių miškų, kuriems nustatyta vienoda ūlio kryptis, sudaryti planšetai, medynų planai, taksoraštis ir ūkio priemonių projektas. Dar nebaigus pirmosios miškotvarkos darbų buvo 1933m pradėti miškotvarkos pakartotiniai darbai ar revizijos. Pradžia padaryta Jūrės ir Kazlų Rūdos urėdijose. Siekiant greičiau pabaigti pirmą etapą 1938m miškotvarkos revizijos nevykdytos. Iki 1938m imtinai pirmą kartą buvo sutvarkyta – 170000 ha valstybinių miškų, miškotvarkos revizija atlikta – 130000 ha. Nuo 1938m visi būriai dirbo miškų revizijoss darbus. 1939-40m LT miškotvarkininkai baigė Vilniaus krašte vykdytus lenkų miškotvarkininkų darbus. 1933m buvo parašytos vietinės miškotvarkos taisyklės, kadangi nebuvo miškotvarkos instrukcijos atskirų miškotvarkos būrių atliekami darbai kažkiek skyrėsi, nebuvo vieningo darbų turinio. Svarbiausias projektavimo darbai buvo atliekami tais pat pagrindais. Prieškarinė miškotvarka – tikslai buvo skiriama vidaus situacijai ir matuojamas aplinkinės sienas. Nuo 1926m daroma teodalitinė nuotrauka. Vidaus situacija pradžioje nustatyta sprindiniu būdu kertant kas 200m sprindžius.palaipsniui sprindinių nuotraukų buvo atsisakyta. Medynų planai 1:20000 ar 1:25000, dažomi akvareliniais dažais. Nuo 1936m naudoti anilino dažai. Nuo 1933m planšeto nuorašai buvo daromi ozolito popieriuje, o orginalai any skaidrių. Aplinkinėse sienose buvo statomi mediniai stulpai, supilamos žemės. Kvartaliniai stulpai – mediniai, betoniniai. Medynų taksacija bubo atliekama vizualiniu būdu, aukštis dažnai matuojamas aukštimačiu – lazda, amžių pamatuodavo amžiaus gražtu. Dėmesys buvo skiriamas bandomiesiems bareliams, kurių tikslas patikrinti vizualinę taksaciją. Išilgai sprindžių buvo naudojamos medžių apskaičiavimo juostos. Šalia medynų rūšinės sudėties, aukščio, amžiaus, skersmans, skalsumo, ketvirtam dešimtmetyje pradėta nustayti miškų tipai. Nuo miškotvarkos revizijos metų nustatyta medienos prieaugis. Daug dėmesio skirta vietovardžiams, gretimybėms apibūdinti buvo nurodyti ankstesni savininkai ir kitkas. Miškotvarkos projektai vadinami kūriniais ir neturėjo standartinės formos. Buvo plečiami plyni kirtimai, standartinis biržės plotis spygliuočiuose – 50m, lapuočiuose – 100m, šliejimo laikas spygl. – 4-5m., lapuoč. – 1-2m. Biržėse projektuojama palikti sėklinius medžius. Miško atkūrimo darbai ir jų organizavimas. Šie darbai nepriklausomoje LT pradėti 1921m. taip atsitiko, kad MŪ į normalias vėžias įėjo tik 1919m antroje pusėje. Trūkstant specialistų, jie negalėjo anksčiau pradėti. Tuometinė miškų departamento vadovybė urėdijoms siuntė detalius nurodymus, kaip rinkti, saugoti medžių sėklas, kaip įrengti daigynus, paruošti dirvą. Jau 1922m miško pirkėjai turėjo mokėti atželdinimo mokestį už nukirstas ir išpirktas biržes. Tuo metu mokestis buvo nustatytas už iškirsto ploto ha. Vėliau mokestis buvo įvestas už nupirktas medienos m³. apie 1929m už 1 m³ iškirstas medienos reikėjo mokėti 30 cnt. Per metus buvo surenkama 0,5 mln. litų. Tačiau apželdinta buvo apie 1/5 visų kirtaviečių. MŪ tuomet buvo finansuojamas iždo lėšomis. Trūkstant sėklų, daigų. Lėšos buvo neįsisavinamos ir grįždavo į iždą. Surinkus daugiau sėklų ir išauginus daigų nebuvo numatomos lėšos, kadangi atželdinimui surinktos lėšos bus tam panaudota. 1929m miško želdinimui panaudota 90000 lt. Paprastai želdiniai buvo įveisiami sėjimo būdu. 1921 m pirmą kartą buvo įveista 44 ha. Nuo 1925-1937m, buvo įveisiama apie 2500-3000 ha kasmet, nors atskirais metais nesiekdavo 1000 ha. Apskritai iki 1937m apyligiai želdinių įveista sėjimo ir sodinimo būdu. Pagrindinės želdomos rūšys buvo P ir E. Jei prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėta veisti svetimžemių medžių rūšių želdiniai. Siekiant taupyti lėšas taikyti paprastesni dirvos ruošimo būdai. Paprastai taikytas dalinis dirvos įdirbimas. Sodinti 1,3 metų daigai. Paprastai želdiniai buvo įveisiami samdant žmones. Sėklos buvo sėjamos tik rankiniu būdu. Jas rinkdavo žmonės ir jos buvo superkamos iš gyventojų. Atlyginimas už atliktus darbus buvo padienis. Buvo veisiami ir lapuočiai Ą ir kiti, tačiau plotas buvo nedidelis. Iki 1940m buvo įveista daugiau kaip 350 ha mišrių želdinių. Padėtis pasikeirė tik 1937m, nes buvo išleistas miško želdinimo įstatymas ir po to želdinimo taisyklės. Želdinimo fondas Miško želdinimui buvo sudarytas specialus želdinimo fondas. Jis buvo sudaromas iš tokių lėšų: 1. 3 miško departamento gautų pajmų už realizuotą medieną; 2. pajamos gautos už parduodamą miško želdinimui skirtą produkciją; 3. privačių savininkų gražintos sumos iš paimto fondo miško želdinimui; 4. pajamos už parduotą literatūrą išleistą miško želdinimo fondo lėšomis. Želdinimo fondo lėšos buvo naudojamas tokiems reikalavimama: 1 kirtaviečių, aikščių ir kitų plotų želdinimui; 2 miško melioracijoms; 3 išpirkimui iš privačių savininkų žemių, kurios numatoma skirti miškui auginti, taip pat išperkant servitutinius miško plotus; 4 miško medžių, krūkų sėklų rinkimui, medelynų, daigynų įveisimui; 5 miško želdinimo inventoriaus įsigijimui, pastatų, įrengimų statybai ir pirkimui, susisiekimo priemonėms ir panašiai; 6 miško tyrimo darbams želdinimo srityje, miško želdinimo propagandai, medžių sodinimo švenčių organizavimui; 7 miškininkystės literatūros leidimui ir kitų reikalams įskaitant personalo darbams medelynuose, samdymui apmokėti darbininkams ir panašiai. Įsteigus mikų želdinimo fondą, želdymo darbų apimtys išaugo. 1941m apželdinta 9160 ha. Želdinimo darbai sumažėjo vokiečių okupacijos matais. Dėl sunkios padėties gyventojamsvėl leista ganyti galvijus miškuose, už tai jie turėjo atidirbti želdinimo darbais. Miško kirtimai ir medienos ruošos organizavimas. Protarpiniai kirtimai buvo vykdomi caro valdžios metais, tačiau jų apimtys buvo mažos, trūko teorinių kirtimo pagrindų ypač – kaip ugdyti medynus. 1920m prof. P. Matuluionis parašė pirmą medyno ugdymui skirta knygą. Joje buvo suformuoti ugdymo kirtimo tikslai atskirų rūšių medynuose, paaiškintas neigiamas trako vaidmuo jaunuolynuose ir jo nauda pusamžiuose medynuose. Pagrindinis ugdymo kirtimo kokybės rodikliu buvo laikomas paliekamas po ugdymo medžių skaičius ploto vienete. Joje buvo įvesta pirma lietuviška kirtimo klasifikacija. Jaunuolynuose iki 20m vadinti jaunuolynų genėjimu. Pagal matulionį 10-20 metų amžiaus jaunuolynuose reikia palikti nuo 6000 – 8000 geriausių medelių išlaikant atstumą tarp jų nuo 0,5 – 1 m. Tokio genėjimo tikslu buvo suteikti daugiau šviesos. 20 – 40 jaunuolynuose ugdymai vadinti jaunuolynų skynimu, šiame etape ugdymo tikslai buvo diferencijuojami pagal medžių rūšis, kurios ugdant reikia išsaugoti. Sekanti ugdymo rūšis vadinta viduramžio miško protarpiniais kirtimais, jame siūlyta šalinti silpnus ir apmirštančius medžius. Praktikoje Matulionio pasiūlymai nebuvo įgyvendinti. To meto miškininkai nebuvo tam profesiškai paruošti ir nebuvo tam lėšų. Todėl dokumentai, kurie reguliavo miškų ugdymą ir kirtimus nebuvo kūriami. Ugdymo kirtimai pradėti 1924m. 1925m išleistas miško medžiagos atleidimo, matavimo ir apskaičiavimo taisyklės, tačiau ir toliau kirtimų apimtys nebuvo didelės. Ketvirto dešimtmečio pradžioje kasmet buvo išugdoma 1700 – 2700 ha jaunuolynų. Ugdymo kirtimų vykdymas iš dalies buvo sąmatinis, apie 1/10 darbų buvo atliekamma biudžete numatytomis lėšomis. Dauguma darbų atliko kirtėjai išsipirkę medieną taksos kaina. Tai nebuvo gerai praktika nes gyventojai siekdavo iškirsti geresnius medžius. Apskritai medynai kuriuos reikėjo ugdyti plotas buvo didelis. Buvo apskaičiuota, akd kasmet ugdymo kirtimus reikėtu atlikti maždaug 40000 ha plote. Tačiau kasmet nepriklausomybės metų pabaigoje išugdoma apie 10000 ha. 1933m buvo patvirtintos “Medynų auklėjimo taisyklės“. Tuomet įvesti pirmųjų retinimų, antrųjų ir trečiųjų retinimų terminai. Tačiau neprigijo ir buvo taikomos 3 rūšys: skynimai, retinimai ir protarpiniai kirtimai. 1938m miškų departamentas sudarė miškų tyrimo komisiją. Ji numatė, kokius tyrimo darbus reikia atlikti ir parinkti kas juos atliks. Dėl karo jie buvo nutraukti ir grįžta prie jų po antrojo pasaulinio karo. Pagrindinio naudojimo kirtimai.I pasaulinio karo metais LT miškai buvo smarkiai iškirsti, tačiau laikinąjai vyriausybei išleidus 1918m įstatymą sustabdantį miškų naikinimą ir pradėjus miškus ir kitą turtą iš vokiečių administracijos perimti buvo perimta daug medienos. Todėl miškų kirtimas pradžioje buvo labai nežymūs. XX a. pr. LT vyravo plinieji kirtimai ir kiti kirtimai vadinti bendro atrankinio kirtimo vardu. Plynus kirtimus vykdant miškai parduodami pagal plotą ir tūrį. Miško irtimu rūpinosi kirtėjai. Atrankiniai kirtimai buvo keleta rūšių. Jų apimtys buvo apskaičiuojamos pagal plotą nurodant kertamus medžius, pagal kelmus ir parduodant pavienius medžius. Pagrindiniai plynieji kirtimai buvo atliekami iki 50m pločio biržėmis, dėlmenkų želdinimo apimčių. Matulionis siūlė atsisakyti plynų kirtimų ir taikyti atvejinius ir atrankinius miško kirtimu. Karo metu išretintiems medynams, kuriuose susidarė geresnis pomiškis, siūlė taikyti du kirtimo atvejus kartojant kas 4-5 metus. Normaliuose susivėrusiuose medynuose siūlė taikyti 3-4 atvejus kirtimo. 1922m pradėjus miškotvarkos darbus atvejiniai kirtimai buvo projektujami vadinamuose trigubo pločio biržėse. Pirmuoju atveju kirtimais išimant po 1/3 medyno tūrio ir kartojant kirtimus kas 5-6 metus. Dėl to ugdymų kirtimų apimtys didėjo. Atvejinių kirtimų viena iš vykdymo priežasčių buvo tikėjimas sulaukti gero savaiminio miško atžėlimo, tačiau viltys neišsipildė. Dažnai pirmuoju kirtimo atveju buvo iškertami9 geriausi medžiai, o pabaigoje ploniausi ir nustelbti, išretintus medynus išversdavo vėjas, suvelenėdavo derlingos miško žemės dėl to sumažėjo atvejiniai kirtimai. Atrankiniai kirtimai buvo vykdomi bet jų rezultatai nežinomi. Apskritai kirtimų pimtys LT didėjo. Tai lėmė pradžioje pakankamai gera miškų būklė, ekonominė būklė. Nuo 1926m pradėta pertvarkyti medienos ruošos tvarka. Nuo tų metų daugelyje urėdijų valstybės lėšomis už gautus kreditus buvo kertamas miškas, pagrinsiniais asortimentais ir parduodami stačiu mišku, bei pagamintos miško medžiagos. Dėl to padidėjo valstybės pajamos iš MŪ. Tokia medienos ruoša vadinama ūkio ruoša. Jos apimtys įvairiose urėdijose buvo nevienodos kadangi nevisur buvo vienoda paklausa.buvo ruošiama statybinė medžiaga ir malkos. Miškų departamentas siekdamas gauti daugiau lėšų iš MŪ nuo 1931m pradėjo eksportuoti medieną į užsienį. Tam tikslui departamentas įsigijo dalį medžių apdirbimo įmonių akcijų, tapo jų bendrasavininku, kai kurias įmones nupirko. 1937m įsigijo iš privačių asmenų lentpjūvių, jas modernizavo ir ten apdirbdavodidelę dalį eksportuojamos medienos. 1939 – 1940 Kaune veikė miškų departamento įmonė „Lietmedis“, kuri gamino anglš iš įvairių medienos produktų. Nuo 1935m Alytuje veikė terpintino ir kanifolijos gamykla. Miškų ūkis privačiuose miškuose. Jų fondas LT susidarė po žemės reformos. Privačių miškų tvarkymas buvo vykdomas pagal 1938m išleistas privačių miškų tvarkymo taisykles. Visi privatiniai miškai buvo padalinti į 3 grupes: apsauginiai – turėję valstybinę ar visuotiną reikšmę. Jiems priskirti miškai, kurie sulaikė pustomą smėlį ar neleido plėstis smėlynams prie upių, ežerų. Miškai saugantys vandens telkinių krantus nuo erozijos, bei augantys šlaituose, skardžiose. Galėjo būti priskiriami plotai, kurie neapaugę medžiais, tačiau kur galėjo augti. Iš viso buvo apie 150 ha. Like skirstomi : miškų departamento neprižiūrimus ir priži rimus miškus. Neprižiūrimi: miškai gauti su žeme panaikinant baudžiavą, miškai gauti vykdant žemės reformą, miškai atiduoti gyventojų nuosavybėn naikinant bendras ganyklas. Šiuose miškuose savininkai galėjo daryti ką norėjo. Prižiūrimi: žemės reformos įstatymo nepaliesti miškai; grąžinti savininkams anksčiau nusavinti miškai;LT piliečių įgyti miškai iš svetimšalių; miškų departamento globojami svetimšalių miškai. Miškų departamentas iš viso prižiūrėjo apie 59000 ha. Privačių miškų techninė priežiūra buvo pavesta urėdijoms, girininkams, eiguliams. Bet sprendžiamoji teisė priklausė miškų departamentui sudarytai miškų tausojimo komisijai,kurios uždaviniai buvo: 1 pripažinti privačius miškus apsauginiais ir reguliuoti ūkinę veiklą; 2 spręsti ar leisti mišką paversti kita naudmena; 3 sustabdyti naikinančius miško kirtimus; 4 tvirtinti ūkininkavimo planus privačiuose miškuose; 5 nustatyti laiką per kurį savininkas turi atželdinti išnaikintą mišką; 6 paskirstyti miškų priežiūros reikalui miško administraciją. Prižiūrėdami miškus miškų administracijos atstovai kontroliavo ar savininkai laikosi veikiančių taisyklių ir įstatymų, sulaikyti naikinančius kirtimus, atlikti miško priežiūrą, kelti bylas teisme įstatymų pažeidėjams. Apie patvirtintus pažeidimus turėjo būti surašomas protokolas ir siunčiama miškų departamento tausojimo komisijai. Pažeidimų būta daug. Privačiuose miškuose reguliuotas miškų naudojimas. P,E mišriems medynams kirtimo apyvarta buvo 60 metų, kietiesiems lapuočiams – 40m, Bt – 20m. Kertant plynai buvo skaičiuojama tolydaus naudojimo biržė. Kertant rinktinai skaičiuota biržė pagal tūrį. Prieš kertant reikėjo įtaksuotas biržes perduoti urėdijai patikrinti. Esant brandžių medynų pertekliui biržę gallėjo padidinti iki 2/3. Privatūs savininkai turėję iki 5 ha miško galėjo kirsti savo nuožiūra, turėję nuo 5 – 25 ha galėjo mišką kirsti be plano. Iš karto iškirsti 10 metų kirtimo normą, bet ne daugiau kaip 1/6 ploto, minkštųjų – ¼. Prieš pradedant kirsti turėjo pateikti urėdui kokį plotą turi ir kokį plotą nori iškirsti. Iškirtęs iškarto 10 metų kirtimo norm` daugiauleista kirsti tik po 10m. Savininkai turėję 91 želdinių buvo spygliiuočių. 1955m LT buvo išskirtas teritorinis Ą fondas.buvo taikyti įvairūs P atkūrimo būdai. Dažnai 1,2 m² aikštelėse.būta želdinkių įveistų kvadratiniu – lizdiniu būdu. Tačiau daugelis želdinių išnyko dėl paveluotų ugdymo kirtimų. Vėlesniais metais želdiniai nukentėjo nuo žvėrių, kurių skaičius ypač pradėjo didėti nuo 1956 – 58m. Ugdymo kirtimai. Karo metais bemaž nebuvo vykdomi. Buvo kertama reetinimais ir einamaisiais kirtimais.pirmieji šviesinimai pradėti 1946m, bet jų apimtys buvo apie 500 ha. Pirmame pokario penkmetyje visų rūšių ugdymo kirtimai kasmet buvo atliekami apir 4000 ha plote ir per metus išugdoma 15 – 20000 ha. 1955m buvo išleista ugdymo kirtimų taisyklės. Antram pokario penkmetį beveik kasmet buvo išugdoma 18 -19000 ha, kiek daugiau vykdoma nuo 1960m. Tačiau didėjo šviesinimų, valymų apimtys, o mažėjo retinimų ir einamųjų kirtimų apimtys. Šviesinimo, valymo kirtimus, finansuojamus biudžeto, stlikdavo kaimo gyventojai. Dėl ekonominių rodiklių neapsimokėjo retinimai ir einamieji kirtimai. Miškotvarkos darbai . Vokiečių okupacijos metais miškotvarkos darbai nevyko. Miškotvarkos įstaiga atkurta 1944, o darbą pradėjo 1945. tais metais buvo 2 miškotvarkos būriai ir jie sutvarkė Viešvilės miško 15000ha. Pradžioje trūko specialistų, todėl 1946 pačioje įstaigoje buvo organizuojami kursai ir ruošiami specialistai. 1947 jau buvo 10 būrių. 1949 taksatorius papildė universitetą baigusi miškininkų laida. Taksatorių darbą sunkini tai kad trūko ankstesnės miškotvarkos duomenų. 1951- 1952 pasikeitus administracinei struktūrai ir valstybės valdymui buvo atliktas komunalinis miškotvarkos medžiagos pertvarkymas. Senoje medžiagoje buvo padaryti pakeitimai, atžymėtos iškirstos biržės, atsiželdę plotai. 1952- 1953 miškotvarkoje buvo darbuotojų grupė, kuri sudarė miško sausinimo projektus. 1954- 1956 buvo sutvarkyti nevalstybiniai miškai. 1957 buvo sudarytas generalinis miškų išvystymo projektas. 1958-1963 buvo atlikta 2 miškotvarka. Miškotvarkos skirtumai buvo tokie: 1)pirmą kartą buvo panaudotos aerofotonuotraukos; 2)nuo taksacijos pagal vyraujančią medžių rūšį pereita prie taksacijos pagal sudedamąsias medžių rūšis; 3)vizualioji taksacija papildyta matuojamąja; 4)pradėtas naudoti Biterlicho prietaisas; 5)be miško tipo nustatomas ir augavietės tipas. Be įprastų miškotvarkos darbų tuomet buvo vykdomi bandomieji tyrimo darbai: vykdyti einamojo tūrio prieaugio darbai, buvo pradėti sklypinės miškotvarkos bandymai, kartografijos darbai. 3 miškotvarka atlikta 1966- 1970. Pagrindinės naujovės buvo: 1)kiekvienam taksaciniam sklype buvo vykdomas dirvožemio tyrimas; 2)buvo formuojami pastovūs taksaciniai sklypai. Jie jungė keletą sklypų, kuriuose buvo vienodas dirvožemis ir kuriuose ateityje buvo galima padaryti 1 sklypą; 3)sklypams buvo nustatyta optimali ir tikslinė rūšinė sudėtis. Jaunuolynams nustatyta tikslinė rūšis; 4)nustatyti pribręstantys ir brandūs medynai- atrankinė taksacija; 5)medynai pradėti vertinti sėkliniu- selekciniu požiūriu; 6)nustatyti vaistiniai ir uoginiai planai; 7)nustatytas žvėrių pašarų išteklių grupė; 8)buvo sudaryti darbo blokai urėdijoms ir girininkijoms. Jie jungė daug medynų, kuriuose vienu metu buvo vykdomi kirtimai. 3 miškotvarkoje taip pat sudaryti projektai saugomoms teritorijoms. Taip pat buvo sudaromi planšetai (mastelis 1:5000) ir planai (1:25000). Paskutinė miškotvarka vyko 1978- 1987. Miškų tvarkymui buvo sudarytos pakartotino tvarkymo taisyklės. Taip pat plačiau pradėta naudoti technika. Buvo sudaryta informacinė taksacinių duomenų bazė. 1980 buvo sudaryta speciali technologinio projektavimo grupė. Taip pat buvo sudaromi ir medžioklėtvarkos projektai. Miško darbininkai. Iki pokario metų miško ūkio darbai buvo sezoniniai ir juos vykdė aplinkiniai gyventojai. Sezono metu darbus vykdydavo apie 15000- 20000 žmonių. Mechanizatorių ruošimas pradėtas 1946 kai atsirado pirmos mašinos. Buvo ruošiami traktorininkai, miškovežio darbuotojai, elektropjūklininkai ir kiti. Iki 1957 daugiau dėmesio buvo skiriama darbininkams miško pramonėje. Miško technikume daugiausia buvo ruošiami miško pjovėjai. Nuo 1983 miško įmonės kasmet siųsdavo po 100 žmonių į vidurines- profesines mokyklas. Atsižvelgiant į sunkias darbo sąlygas miškų ūkio darbininkai gavo lengvatų. Turintys 25m darbo stažą, o iš jų 12,5m miškuose, į pensiją galėjo išeiti 55metų. Darbininkams buvo skiriamas 0,5 ha dirbamos žemės ir 2 ha pievų. Atostogų trukmė- 24 dienos. Miško sausinimas. Platesniu metu pradėtas tarpukario metais. Miškų sausinimo darbus 2 metus projektavo specialus miškotvarkos būrys. 1958- 1963 buvo vertinami sklypai kuriuos reikia sausinti. Nustatyta kad reikėjo nusausinti apie 340000ha. Iki 1965 nusausinta 120000ha. Iki 1988 buvo nusausinta 195000 ha. Kartu su nusausinimo darbais buvo tiesiami keliai. Mū organizavimas privačiuose miškuose. Privatūs miškai priklauso piliečiams. Jie gali jungtis į asociacijas, kooperatyvus ir užsiimti kita veikla. Valstybė gali teikti pagalbą susijusią su priešgaisrine, sanitarine miškų apsauga ir kitą. Taip pat gali konsultuoti bei teikti apmokamas paslaugas susijusias su miškų ūkio darbais. Ūkininkauti reikia pagal miškotvarkos projektą. Leidimus miškus kirsti privačių miškų savininkams išduoda aplinkos apsaugos inspekcijos teritoriniai kontrolės padaliniai. Leidimai išduodami metų laikotarpiui ir gali būti pratęsti iki pusės metų. Be leidimo galima ugdyti jaunuolynus iki 20 metų amžiaus ir vykdyti sanitarinius kirtimus, kai iškertami sausuoliai, virtėliai. Plynai kirsti galima tik sulaukus kirtimo amžiaus, tik D ir Bt galima kirsti bet kokio amžiaus. Kai kertama neplynai valstybinės miškų tarnybos darbuotojai ženklina kleimu. Išvežant medieną reikia turėti medienos išvežimo dokumentus. Privačiuose miškuose galima ganyti išskyrus jaunuolynus iki 20 metų ir kirtavietes. Privačiuose miškuose galima lankytis, uogauti, grybauti, tačiau pavojingu gaisrams laiku lankymasis gali būti uždraustas. Kirtavietėse ir degimvietėse miškas turi būti atkurtas per 3 metus tomis rūšimis kurioms tinka augavietė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!