Miškais ateina ruduo (romano veikėjai)

MIŠKAIS ATEINA RUDUO ROMANO VEIKĖJAI IR ISTORIJOS Kas sieja pagrindinius veikėjus Romane keturi ryškūs personažai: Agnė, Tilius, Monika ir Doveika. Tai žmonės, aistringai trokštantys laimės. Bet jų troškimams nelemta išsipildyti. Nuo pirmų 126 puslapių romane tvyro nelaimės, kažin ko neatšaukiamo ir neatitaisomo nuojauta. Tragiškos baigties ženklų vis daugėja, kol galiausiai užgriūva katastrofa. Romano veikėjai, nors dėl skirtingų priežasčių, vienodai paklūsta lemčiai, nejspėjamiems jos dėsniams. Jie pakliūva j neišpainiojamų įvykių pinkles ir nepajėgia ar nenori išsiveržti iš gaivališkos prigimties diktato. Kita vertus, autorius kelia ir charakterio, lemiančio žmogaus likimą, problemą. Agnė Agnė - „pati gražiausia pavasario apraiška", tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras". Tilius ją mato apsuptą gėlių, jam ji panaši j stirną, žadinančią šunų vijikų alkį. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina ją geltonplauke puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira pasauliui, jos mintys skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos šauksmą ir pasiduoda jam. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą - ji pirmąkart myli. Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai, tarsi atsiliepiančiai į ;ausmų sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus, kaip jos kūnas leidžiasi apkabinamas sunkių, bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės džiaugsmo išraiška - pašėlęs lėkimas sūpynėse: Velykų dieną ji prašo Tiliaus supti ją vis aukščiau. Vėliau, patyrusi mylimojo išdavystę ir atsisveikindama su Virsnėmis, Agnė vėl nueina prie sūpynių, kuriose „vieną auksinę pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys. Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti paukščiams sparnus, nulaužyti stirnų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose". Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savy ..be skundų, be priekaištų". Ji pasirenka kitą kelią - jau ne svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo. Sutikusi važiuojantį į miestelį Doveiką, užsimena jam apie žmonos neištikimybę. Si auksaplaukė mergaitė, užaugusi pamiškėje, kur visko „per daug - saulės, laisvės, žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių", nekovoja dėl savo laimės. Galbūt jai trūksta patyrimo? Kas sutrukdo Agnei būti laimingai - naivus pasitikėjimas pasauliu ir žmonėmis ar pasidavimas lemties jėgai? Tilius Kaip ir Agnė, užaugęs tarp miškų, Tilius vis dėlto svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo gyvenimo. Jo svajonė - valdiška tarnyba. Bet šis jaunas vyras, kupinas jėgų ir norų, nieko nedaro, kad troškimai pildytųsi. Romano pradžioje matome Tilių, ketinantį mesti miškakirčio darbą ir išeiti, o kur - jis nežino. Tilius laukia laiško - kvietimo i naują darbą, laukimo būsena trunka iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti - toks Tiliaus būdas. Jei kartais ką ir nusprendžia, vis tiek pasielgia priešingai: laukia valdiškos tarnybos, bet praranda teisę dirbti pasienio policijoje, pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajoja apie ateitį su Agne, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių ir stipresnių už jį žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklauso nuo savo prigimties. Jis bejėgis suvaldyti geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Po miško darbų 127 užsukusiam j Gužienės krautuvę „širdis tirpo kaip lajinė žvakė" žiūrint j šeimininkę. vėliau ir į Moniką, stebint jos gyvenimą ištaigingame Doveikos ūkyje. Monika stov: tarp Tiliaus ir Agnės kone nuo pirmų jų draugystės dienų. Nors dar gerai nepažįsta Agnės, vos kartą matė parduotuvėje, kartą turguje, dar klausėsi muzikos, sklindančios iš jos kambario, jo sąmonė jau apnuodyta: ir jaučiant Agnės plaukų švelnumą ir laikant ranką, galvoje knibžda mintys apie kitą gyvenimą, kitą moterį. Jis leidžias: nešamas geismo ir aistros, neturi į ką atsiremti, už ko užsikabinti. Skendimo, nėrimo gilyn, grimzdimo motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei: „Tai buvo graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupančios liaunos, lanksčios šakos." Tuščias mostas - lyg anų pavasario sūpynių su Agne imitacija. Tilių iškalbingai charakterizuoja ir erdvės detalės. Su Agne jis dažniausiai susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio du Vilkijos krantus. Vienas krantas, simboliškai tariant, Agnės, ten jos namai, kitame krante Basiuliškių sodyba - ta: Monikos krantas. Savo „kranto" Tilius neturi. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliau> ir Doveikienės meilės vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Užplūdusį geismą ji> jaučia kaip akmenį, kaip nelaimę, „lyg viesului perėjus per rugių lauką". Tilius nieko nedaro, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir baisiau", kol galų gale krinta nuo pavydaus Doveikos kulkos. Monika Monika „savo meilę turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikirtus". Baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą, ji į Virsnių kaimą atvyksta ne savo noru ir neketina ilgiau užsibūti. Spaudžiama gyvenimo aplinkybių, čia jaučiasi kaip kalėjime, lyg „įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama". Kaimą juosiantis miškas jai atrodo svetimas ir baugus. Gal todėl ji neatstumia senio Doveikos, neatsispiria jo meilikavimams ? Jeigu jau lemta gyventi šiame užkampyje, atskirtame nuo pasaulio, tai gyventi kaip poniai, didelio ūkio šeimininkei, kuri gali įsakinėti kitiems. Su tokia pat gaivališka jėga Monika pasiima ir Tilių: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi!' Kaitros, gaisro, ugnies, liepsnos figūros ženklina Doveikienės ir Tiliaus meilę. Negalėdamas ar nenorėdamas priešintis aistros ugniai, Tilius mąsto, kad Monika jį „sudegins vieną kartą". Kilimo aukštyn, skrydžio jausmo, kuris nuolat pabrėžiamas epizoduose su Agne, būdamas su Monika Tilius nepatiria - „jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu". Jų susitikimų vietos - rugių laukas, daržinė, kur sukrautas naujas derlius, - sietinos su intymumu, slaptumu, kūniškumu, seksualumu. Čia pravartu prisiminti Agnės skiriamus pasimatymus ant tilto, svaigų kilimą sūpuoklėse, pavasario liūtį, apgobusią pirmą glamonių naktį, - kokia skirtinga Monikos ir Agnės meilė. Doveikienė duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, - subrendusios moters patirtį, kuri gamtos apsupty užaugusiam vyrui „mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę". Monikos meilė - nieko nepaisanti, akla, agresyvi, kaip „liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę". Galų gale ji pražudo juos abu. Doveika Petras Doveika „pradėjo iš nieko

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!