Mikroorganizmų fiziologijos pagrindai

MIKROORGANIZMŲ FIZIOLOGIJA Fiziologija- ne tik tai, ką mikrobai veikia, bet ir jų kultyvavimas, grynų kultūrų išskyrimas. Prokariotų cheminė sudėtis Peptidoglikanai D-aminorūgštys, teichorūgštys Baltymai AR grandinės Baltymai Polipeptidai Lipidai Riebiųjų rūgščių polimerai Lipopolisachaidai Lipoproteinai Polisacharidai Angliavandenių polimerai Glikogenas krakmolas Nukleino rūgštys Nukleotidų polimerai DNR, RNR Elementai C 50 % O 20 % N 14 % H 8 % P 3 % S 1 % Na, K, Mg, Ca, Cu, Fe, Zn ir kt. Mikroorganizmų mityba Autotrofai Fototrofai Azoto r., amonio druskos, CO2 Chemolitotrofai Azoto r., amonio druskos, CO2 Heterotrofai Metatrofai Baltymai, polisacharidai Paratrofai Amino rūgštys, mono- ir disacharidai Autotrofų maistas- mineralinės medžiagos, heterotrofų- organinės. Fototrofai maitinasi mineralinėm medžiagom, bet energiją gauna iš saulės; chemolitotrofai naudoja cheminių energijų reakcija (dažniausiai oksidacijos). Nei fototrofų, nei chemolitotrofų tarpe patogenų nėra. Metatrofai- saprofitai. Pūdo medžiagas. Azoto šaltinis- baltymai iš žuvusių augalų ir gyvūnų. Gamtoje vykstantis baltymų ardymas- puvimas. Anglies šaltinis- polisacharidai. Polisacharidų ardymas- fermentacija (rūgimas- senas terminas). Atlieka naudingą darbą ardydami organines medžiagas- jei jų niekas neardytų, jos kauptųsi, nutrūktų medžiagų apykaitos ratas. Paratrofai- parazitai. Patogeniniai mikrobai. Labai retai kada kaip azotos šaltinį naudoja baltymus, o anglies- polisacharidus. Gyvame organizme pakanka AR, mono- ir disacharidų, todėl paratrofai juos ir naudoja. Mikroorganizmų sienelė sunkiai praleidžia įvairias medžiagas. Kaip jos paima iš aplinkos maisto medžiagas? Virškinimo fermentus išskiria į aplinką (egzofermentai) ir virškina šalia savęs, o ne savyje. Pirmiausia skaldomos medžiagos iki tirpių, tada jos jau praeina membraną (transportiniai fermentai perkelia medžiagas į ląstelės vidų). Net ir tirpios medžiagos negali patekti į ląstelę pasyviai- būtinas aktyvus pernešimas įvairiom struktūrom ir fermentais sienelėje. Suvirškina išorėje, o suvirškintas medžiagas perkelia į ląstelės vidų. Paratrofai turi žymiai mažiau egzofermentų. Daugiausia- metatrofai. Yra ir tokių paratrofų, kurie gyvena gleivinių paviršiuje, arba tik žarnyne, nepatekdami į audinius- jie dažnai turi polisacharidus, baltymus skaldančių fermentų. Kartais tokių fermentų turi ir audiniuose gyvenantys- tada jie stipriai pažeidžia audinius. Žūva ląstelės, susidaro kraujosruvos… Mikroorganizmų kultyvavimas Mitybinės terpės, labor.gyvūnai, pernešėjai (erkės, utėlės), audiniai. Kodėl reikia kultyvuoti mikrobus? Negalima tirti pavienės ląstelės (1 mikrobo), todėl reikia turėti populiaciją identiškų bakterijų. Jos visos maitinsis tuo pačiu, išskirs tą pačią medžiagą į aplinką. Gryna kultūra- tai izoliuotoje aplinkoje (dažniausiai terpėje) išauginta kokio nors mikroorganizmo populiacija. Jeigu norime turėti gryną kultūra- reikia vieną koloniją arba bakterijas iš tos kolonijos perkelti į izoliuotą terpę ir jau turėsim gryną kultūrą. Pirma padarom kloną, tada koloniją -> gryną kultūrą. Kaip gauti gryną kultūrą? Kol nebuvo standžių terpių, gryna kultūra būdavo gaunama praskiedimo metodu. 0.7). Kiti yra labai jautrūs drėgmei- kai kurie Clostridium botulinum serovarai (E serovaras) dauginasi tik prie 0.98. Džiovinimas svarbus maisto pramonėje. Džiovinti maisto produktai- išdžiūvę mikrobai nesidaugina, produktas negenda. Medicinoje naudojama pvz.mikrobiologijoje džiovinti bakteirjų kultūroms (tinkamai laikomos išsilaiko labai ilgai). Liofilinis džiovinimo metodas. Mikrobų suspensija staigiai atšaldoma, o po to išdžiovinama vakuume. Staigiai atšaldant susidaro tik mikrokristalai, kurie mažiau pažeidžia bakterijas, o džiovinant vakuume išdžiovinamas ledas, jis nepereina į vandens fazę. Mikrobai išlaiko tokią struktūrą, kokioje buvo užšaldyti. Galima išdžiovinti gyvas vakcinas- BCG (TB profilaktikai). Cheminiai Kai kurios cheminės medžiagos MO būtinai reikalingos, bet yra ir tokių, kurios yra žalingos. Nors pvz. NaCl gali būti ir žalingas, ir reikalingas (priklausomai nuo kiekio). 11. Antimikrobinės medžiagos: 7. Chemoterapinės medžiagos. Naudojamos infekcinių ligų gydymui (apie onkologines nekalbėsim…) Turi būti netoksiškos, pakanka bakteriostatinio veikimo (t.y.sulaiko jo dauginimąsi, nebūtina tą mikrobą žudyk). 8. Medžiagos dezinfekcijai. 9. Medžiagos sterilizacijai. Dezinfekcijai skirtos medžiagos 12. Alkoholiai. Praktikoje vartojamas etanolis (70 ar 95 laipsnių), rečiau 70 laipsnių izopropanolis. 70 laipsnių etanolis geriausiai tinka odos dezinfekcijai, 95laipsnių- instrumentų. Alkoholiai tirpdo riebalus, denatūruoja baltymus; netoksiškas, nežaloja odos. Neigiamos savybės- sporos išgyvena du tris mėnesius. 70 laipsnių naudojamas, nes pakankamai giliaiprasiskverbia. 95- sudaro plėvelę ir pro ją neprasiskverbia. Instrumentam naudojamas šitas, nes apdeginus išgaruoja vanduo ir jis lieka sausas. Izopropanolio kvapas nemalonus, be to- toksiškas. Metanolis išvis nenaudojamas, nes tai stiprūs nuodai. 13. Aldehidai. Medicinoje naudojami formaldehidas ir gliutaraldehidas. Veikia AR -NH2 ir -SH grupes. Geras dezinfektorius, aktyvus, užmuša sporas. Negadina sterilizuojamo obejkto- galima naudoti patalynės, rūbų dezinfekcijai. Bet labai nemalonaus kvapo, dirgina gleivinę (kvėpavimo takus), toksiški. Dezinfekcija atliekama specialiose kamerose (vekiant aldehidų garais). 14. Halogenai ir jų junginiai. Medicinos praktikoje naudojamas jodas, chloras ir šių halogenų junginiai. Jodo ir detergentų kompleksiniai junginiai- jodoforai (polividonas, betadinas) vartojami priešoperaciniam odos paruošimui, žaizdoms dezinfekuoti (tik žaizdos kraštus, bet ne pačią žaizdą, nes sukelia audinių nekrozę), burnos infekcijoms ir pūlinėms odos infekcijoms gydyti, jodo spiritiniai tirpalaiu dirgina, o kartais ir nudegina odą. Chlorso junginių (natrio hipochlorito) vandeniniais tirpalais dezinfekuojamos žaizdos ir įv.namų apyvokos daiktai. Labai geri dezinfekuoti vandeniui; nesusidaro jokie toksiniai junginiai. Chloras- dujose, todėl galima dezinfekuoti tik centrinio tiekimo vandenį (šulinių negalima). Chloras su vandenyje esančiais junginiais sudaro toksinius produktus. Fluoras dantų pastoje- naikina ėduonį, dantenų ligas sukeliančias bakterijas. Jodas reaguoja su baltymų molekulėmis ir jas inaktyvuoja. 15. Fenolis ir jo dariniai. Dėl nedidelio aktyvumo naudojamas retai. Tai viena iš pirmų medžiagui, panaudota dezinfekcijai. Dentūruoja baltymus. Neigiamos savybės- junginiai labai toksiški. Fenolis- “kraujo nuodas”, anksčiau valydavo operacines juo. Stipresnis antimikrobinis aktyvumas ne paties fenolio, bet jo junginių (šie naudojami ir dabar). Fenolio dariniai- heksachlorofenas, lizolis. Chloroksilenolis įeina į medicininių muilų, šampūnųm valiklių sudėtį. 16. Oksidinančios medžiagos. Vartojami vandenilio peroksidas, kalio permanganatas. Vandenilio peroksido 3-6 % trpalais plaunamos ir dezinfekuojamos žaizdos, o 1.5 % tirpalu skalaujama burna. Vandenilioperoksidas gerai tinka senų žaizdų dezinfekcijai, kadangi jas ne tk dezinfekuoja, bet ir išvalo. 17. Furano dariniai. Paprastai panaudojami tik furacilinas ir furacinas. Geri odos, žaizdų dezinfektoriai, tačiau kartais sukelia alergines reakcijas. Veikia netgi l.mažose koncentracijose. 18. Detergentai (pvz.muilai, ypač iš kokosų aliejaus). Jie nėra dezinfekcinės medžiagos tikrąją šio žodžio prasme. Pašalina mikrobus mechaniškai. Ypač populiarūs jodo ir detergentų kompleksiniai junginiai. 19. Sunkieji metalai ir jų druskos. Sidarbro, gyvsidabrio druskos pasižymi stipriu antibakteriniu veikimu (odos, gleivinių dezinfekcijai), vario, cinko- antimikotinio (augalų apsaugai). Precipituoja baltymus. Nors auksas ir inertiškas metalas, bet jonai kažkiek difunduoja. Metalų jonai sudaro junginius su baltymais, o tokie baltymai denatūruoja- pažeidžiami fermentai, mikrobas žūva. Reikia atsižvelgti ir į toksiškumą. Vario, cinko druskos medicinoje nenaudojamos dėl palygint nedidelio antimikrobinio aktyvumo ir didelio toksiškumo. 20. Neorganinės rūgštys ir šarmai dėl didelio cheminio aktyvumo panaudojami retai ir tik ten, kur jie negadina dezinfekuojamo objekto. Biologiniai Bakteriofagai. Bakterijų virusai. Gali išgyventi tik gyvoje ląstelėje. Praktinė reikšmė- bakteriofagai paisžymi labai dideliu specifiškumu (net tos pačios rūšies bakterijas atakuoja skirtingi bakteriofagai). Naudojama identifikuojant mikobams. Bakteriocinai. Tai baltymai, kuriuos išskiria kai kurios bakterijos (labiau charakteringa enterobakterijoms). Veikia giminingas bakterijas, bet neveikia nutolusių (svetimų). Praktinio pritaikymo nėra, nes labai siauras veikimo spektras. Fitoncidai. Įvairios augalų išskiriamos medžiagos. Ne visi augalai juos išskiria. Išskiria spygliuočiai (todėl spygliuočių miškai sveiki, ten gydomi TB), kai kurie žoliniai augalai (česnakai, svogūnai), tvenkinių augalai. Fitoncidai veikia antimikrobiškai, bet grynų šių medžiagų panaudojimo nėra. Antibiotikai. Antibiotikų producentai: 21. Penicillium. Beta-laktaminiai antibiotikai penicilinai. 22. Cephalosporium. Beta-laktaminiai antbiotikai cefalosporinai. 23. Streptomyces. Tetraciklinai, aminogliukozidai, rifamicinai, makrolidai ir kt. 24. Bacillus. Polipeptidiniai antibiotikai (polimiksinas, bacitracinas). Antibiotikų klasifikacija: 1. Ląstelės sienelės sintezės inhibitoriai. Penicilinas. 2. Citoplazminės membranos inibitoriai. 3. Baltymo sintezės inhibitoriai. Didžiausia grupė. 4. Nukleino rūgščių inhibitoriai. Prokariotų genetika Bendros sąvokos- genotipas, fenotipas… Modifikacijos Fenotipo pokyčiai (nepaveldimi). Adaptacijos teorija- MO galima pripratinti prie antibiotikų. (Pasteras pratino prie pasiutligės viruso žmogų) B.anthracis- sporą sudaranti bakterija; jeigu ją kultivuosime 10-43 laipsnių temperatūroje, susidarys sporos, tačiau žemesnėje arba aukštesnėje temperatūroje sporos nesusidarys (aplinkos įtaka sporogenezei). Modifikacijos gali būti bakterijos formų kitimai. Pvz.salmonelės ar ešerichijos bakterijas kultivuojant terpėj su fuksinu, gali susidaryti involiucinės formos (ilgos, ištįsusios). Involiucinė forma nepaveldima, neperduodama iš kartos į kartą. Bakterijos, kurios dauginosi S forma, pereina į R formą ne dėl modifikacijos, o dėl genetinių pokyčių. Mutacijos Spontatinės, vyksta dėl kažkokių nuo mūsų nepriklausomų priežasčių. Yra medžiagų, kurių poveikyje mutacijos padažnėja, mutacijas galima indukuoti- taigi galima paveikti mutacijų dažnį. Mutacijų pasekoje kinta genotipai (ne kiekvienas genotipo pokytis sukelia fenotipo pokyčius). Kartais genotipo pokyčiai yra tokie, kad bakterija žūva. Ypatingai retai mutacijos poveikyje MO įgyja kokių nors naujų savybių. Mutagenai- paprastai cheminės medžiagos (kai kurios rūgštys, junginiai, nitritai..), gali būti fiziniai mutagenai (spinduliuotė), kartais ir temperatūra ir tt. Biologiniai mutagenai dažniausiai sukelia taškines mutacijas. Jos paprastai būna vienoje ir toje pačioje DNR grandinės vietoje. Taškinių mutacijų pvz.-auksotrofiniai mutantai. Auksotrofiniai mutantai- praranda savybę sintetinti kokią nors sau reikalingą medžiagą, pvz.aminorūgštis. Daugelio mutacijų neįmanoma pastebėti. Auksotropinį mutantą išaiškinti galima į terpę pridėjus medžiagos, kurios jis nebesintetina. Petri lėkštelėje gausybė kolonijų, viena kolonija- auksotrofinis mutantas. Kaip aptikti? [Persėti visas kolonijas ir žiūrėti, kuri neaugs. Mutacijų dažnis- 1 iš milijono, tai į milijoną lėkštelių nesėsim gal…] padedi kitą Petri šalia ir steriliu štampu persėjamos visos kolonijos į tą lėkštelę, tada išauga visos ta pačia tvarka, bet mutanto kolonija neišaugs. Mutacijų prasmė: evoliucijai. (nauji genai nesusidaro…) Genetinės rekombinacijos Susidaro naujas genotipas. Vyksta lytinio ir nelytinio procesų metu. Aukštesniuosiuose gyviuose genetiniai mainai dažniausiai yra lytiniai. Prokariotuose lytinis procesas negalimas, todėl genetiniai mainai yra nelytiniai. Prokariotuose rekombinacijos iš tikrųjų nėra genetiniai mainai. Yra donoras ir recipientas- donoras kažką praranda. Rūšis nieko naujo neįgyja, todėl rekombinacijos evoliucijai reikšmės neturi. Yra žinomos 3 genetinės rekombinacijos: 25. Transformacija. F.Griffith 1928m. Pneumokokinė pneumonija (streptoccocus pneumoniae)- apie 80 serovarų (vieni turi kapsulę, kiti ne). Turintys kapsulę virulentiški žmonėms ir labai virulentiški pelėms. Kapsulės neturintys nei žmonėms, nei pelėms nevirulentiški. ……. Story apie kapsules ir tt… gyvos, neturinčios kapsulės transformavosi į turinčias. Avery, McLeod, McCarty nusprendė išsiaiškinti, kas sukelia transformacijas. Kultuvavo didelius kiekius kapsulę turinčių streptokokų, paskui išgrynintomis medžiagomis bandė sukelti transformaciją mėgintuvėlyje. Jokia medžiaga, išskyrus DNR, nepasižymėjo transformuojančiu veikimu. Tik 107-105 molekulinės masės DNR, jaunos bakterijos. Chromosominė DNR iš negyvų bakteriju kažkokiu būdu patenka į gyvas bakterijas ir perneša joms kapsulės sintezės DNR. Manė, kad chromosominė DNR citoplazmoje kartais net pasidaugina… Transformacija aiškinama kaip chromosominės DNR patekimas iš negyvo donoro gyvam recipientui. Paskui paaiškėjo, kad streptokokų kapsulės sintezę koduoja ne chromosominės DNR, o plazmidės. Šiandien transformacija naudojama gana plačiai. Į plazmidę prileidžiama genų, plazmidė suleidžiama bakterijai (genetikai). 4. Transdukcija. Gamtoje egzistuoja saikingieji bakteriofagai. Bakteriofagai- virusai, kurie patenka į bakteriją, joje pasidaugina ir bakterija suyra. Saikingieji bakteriofagai elgiasi kitaip: jų DNR taip pat patenka į citoplazmą, bet ji nesidaugina, o tiesiog koduoja fermentą, kuris DNR integruoja į bakterijos chromosomą. Žiedas padidėja, žiedinė chromosoma dalinasi kartu su bakterija. Tai gali tęstis labai ilgai, bet kartais stabilizuojantis baltymas suardomas cheminių medžiagų ar kitų veiksnių ir bakteriofagų DNR palieka chromosomą, išeina į bakterijos citoplazmą ir ima čia daugintis. Susidaro nauji saikingieji bakteriofagai, ląstelė žūva, o bakteriofagai patenka į aplinką. Kartais būna, kad fermentas suklysta ir atskelia bakteriofago DNR su chromosominės bakterijos DNR atkarpėlę. Tada bakteriofago DNR dauginasi kartu su ta ataugėle ir susidaro naujas bakteriofagas besidauginant. Toliau į kitą bakterija integruojantis bakteriofago DNR kartu su bakterijos DNR atkarpėle, įnešama nauja genetinė informacija. Taigi viena bakterija prarado DNR, o kita gavo. Buvo toks eksperimentas: paėmė vamzdelį ir membrana, kur sulaiko bakterijas, bet praleidžia virusus, padalino jį per pusę. Į abi puses įpyle terpės ir užsėjo tokios pat bakterijos kultūros skirtingas padermes. S.typhimurium (žiurkių šiltinės salmonelė). Vienoje pusėje bakterija skaldo arabinozę, o kitoje ne. Prie arabinozę skaldančių bakterijų pridėjo P22 saikingą bakteriofagą. Sudarytos sąlygos skysčiui po truputį maišytis tarp abiejų vamzdelio pusių. Po kiek laiko abiejose pusėse buvo arabinozę skaldančių bakterijų. Specifinė transdukcija- bakteriofagas perneša vieną ir tą patį požymį. 5. Konjugacija. 1947m. Lederberg ir Tatum. Pastebėjo, kad yra 2 ląstelių tipai: vienos ląstelės turi kažkokį faktorių (F+), o kitos ne (F-). Konjugacijoje donoru gali būti tik F+, o recipientu F-. F+ donorai- vyriškos ląstelės, o F- moteriškos. Dar yra tokios ląstelės, tarp kurių konjugacija vyksta labai labai greitai, dar greičiau nei kad tarp F+ ir F-. Šios greitai besikonjuguojančios ląstelės- Hfr (high frenquency of recombination). F faktorius- plazmidė, kuri yra bakterijos citoplazmoje ir gali būti iš vienos ląstelės perduodama kitai. Hfr- plazmidė yra integruota į chromosomą. Hfr bakterijoms būtina sąlyga- turėti genus, koduojančius plazmidės integraciją į chromosomas ir F gaurelių sintezę. Toliau tas pats kas transdukcijai. Atsiskirdama plazmidė gali pasiimti dalį chromosomos. Ląstelė, kuri turi F plazmidę su chromosominės DNR atkarpa- F’ (F prim). Transpozonai taip pat perneša genetinę medžiagą, kaip ir plazmidės ir bakteriofagai. Sąlygos atsirasti prasmingam genui- klaidos, kurios padaromos transformacijos, transdukcijos, konjugacijos metu (atsiskiriant plazmidei nuo chromosomos pvz.). Iš tokių klaidų gali susidaryti naujas, gamtoje neegzistavęs genas. Tai evoliucijos pagrindas. Lizogeniniai anfaginiai (?) kompleksai…. Difterijos sukėlėjas ir jos bakteriofagas B. Kai B bakteriofagas integruojasi į bakterijos chromosomą, ši bakterija ima sintetinti nuodą, sutrikdantį baltymo sintezę žmogaus organizme. Šį nuodą koduojantis genas niekada nepalieka bakterijos- jis tampriai susijęs su bakteriofagu. Lizogeninės konversijos reiškinys labai paplitęs. Genetiniai elementai, esantys bakterijose Plazmidės Trumpos, autonomiškai bakterijų citoplazmoje besidauginančios bakterijų atkarpos. Jos patenka ir išeina per F gaurelius. Citoplazmoje dauginasi, kartais vienoje bakterijoje susidaro iki 700 kopijų. Konjugacinės plazmidės įsiterpia į chromosomas. Jos labai panašios į saikinguosius bakteriofagus. Nesuderinamų grupių plazmidės vienoje ląstelėje egzistuoti negali. F faktorius (geriausiai ištirta plazmidė)- DNR iš 62 000 bazių porų. 21 genas. R plazmidė. Rezistentiškumo plazmidė, koduoja blokuojančių antimikrobinių medžiagų veikimą. Svarbios įgyjant atsparumą antibiotikams. Virulentiškumo plazmidės. Koduoja įvairių toksinų ir kt.veiksnių sintezę, pvz.enterotoksinų (vibrio cholera). Metabolinės plazmidės koduoja metabolinių fermentų sintezę. Suteikia bakterijai galimybę skaldyti angliavandenius. Col plazmidės. Dirvožemyje gyvenančios klebsielės turi plazmidžių, kurios leidžia fiksuoti azotą. Plazmidžių reikšmė Suteikia atsparumą aplinkos veiksniams, gebėjimą skaldyti vieną ar kitą aplinkoje esančią medžiagą. Transpozonai Šokinėjantys genai. Judrūs genetiniai elementai, turi savo transpoziciją reguliuojančius ir kitokius genus. Gali keisti vietą ir vienos chromosomos riboje. Gana judrūs elementai. Įsiterpę paprastai sutrikdo geno funkciją, genas nebefunkcionuoja. Išėjus transpozonui genas vėl sintetina. Tai ir yra viena iš taškinių mutacijų priežasčių. Jie yra vienas iš svarbesnių evoliucijos variklių. Persikeldami iš vienos chromosomos į kitą jie taip pat daro klaidas. Todėl tas persikėlimas sudaro daugiau galimybių susiformuoti naujiems genams. Iš klaidų grandinės gali susiformuoti prasmingas genas. Transpozonai būna ne tik bakterijose, bet ir žmoguje, gyvūnuose. Aptikti 1948m. McClintock. Jeigu nebūtų transpozonų, tai dabar Žemėje būtų tik bakterijos ☺ Retrotranspozonai- RNR. RNR virsta DNR. Įsiterpiančios sekos Turi tik savo transpoziciją koduojančius genus. Jie nieko neperneša, jokių savybių, tik pabūna vienoj vietoj ir peršoka į kitą. Įsiterpę į geną sutrikdo veiklą. Reikšmė evoliucijai. Patofiziologijos įvadas Patofiziologija – tiria bendrus patologinių procesų ir ligų atsiradimo, eigos ir baigties dėsningumus ir mechanizmus. Patofiziologijos metodai: 1. Eksperimentai su gyvūnais (padeda medicinai sukurti ligos modelius, išaiškinti trūkstamas grandis, pvz. AIDS virusas tiriamas su beždžionėmis. Nes gyvūnams galima atlikti išsamis tyrimus ir autopsija, bet kokioje ligos stadijoje, o informacija apie ligos eigą iš žmogaus organizmo dažniausia galima ištirti tik ligos baigtį autopsijos metu) 2. Klinikinio tyrimo metodai (kai faktas yra ištiriamas eksperimente, jis yra tikrinamas klinikoje, pvz. pas beždžionę radus naujus antikūnus kraujyje jų ieškoma pacientų kraujyje) 3. Matematinio modeliavimo metodai (tiriami duomenys apdorojami statistiškai) Patofiziologija tampriai siejasi su: ◦ Patalogine anatomija (siejamas pokytis ląsteliniame lygyje su morfologiniai pokyčiais) ◦ Normalioji fiziologija (patologija lyginama su normaliomis funkcijomis) ◦ Biochemija (nurodomi normalių biocheminių procesų sutrikimai pvz. angliavandenių apykaitos sutrikimas – diabetas, lipidų – aterosklerozė) ◦ Klinikinėmis disciplinomis – kardiologija, pulmonologija, reumatologija, nefrologija, neuropatija (patofiziologija apjungia visas sistemas, nes svarbu žinoti simptomų patogenezę, ką ir aiškina patofiziologija. Reikia gydyti ne simptomus, o šalinti priežastį, kurią sužinome remdamiesi patofiziologijos žiniomis. Žinant patogenezę galima nutraukti grandis ir užkirsti simptomų atsiradimą.) Patologijos ir patofiziologijos istorinė apžvalga Hipokratas (460-377 m.p.m.e.) sukūrė humoralinę teoriją – laikė, kad žmogaus sveikatą lemia 4 skysčiai (kraujas, gleivės, tulžis ir juodoji tulžis). Nuo jų santykio priklauso sveikata. Hipokrato koncepcija susišaukia su šiuolaikiniais žmogaus temperamentais (sangvinikas, flegmatikas, cholerikas ir melancholikas). Romos gydytojas Asklepijus (128-56 m.p.m.e.) teigė, kad žmogaus kūnas sudarytas iš atomų, solidarinė teorija. Romos gydytojas Celsas (53 m.p.m.e.) senovėje aprašė keturis uždegimo požymius, kuriuos mes ir dabar naudojame (paraudimas, patinimas, karštis, skausmas) Galenas (130-200 m) pridėjo 5 uždegimo požymį – funkcijos sutrikimą. Atėjo tamsūs, kaip ir kitų medicinos mokslų, patofiziologijos laikai, kurie tęsėsi iki Renesanso. Renesanso laikotarpiu atgijo moksla, taip pat ir patofiziologija. Paracelsas (1493-1541 m) – jatrochemija (teigė kad organizmas susideda iš cheminių elementų, net juos įvardijo – druska, gyvsidabris ir siera) Vezalijus (1514-1564) – pradėjo moksle taikyti skrodimus, sukūrė anatominės nomenklatūros pagrindus. W. Harvėjus (1578-1657) įvardijo mažąjį ir didįjį kraujo apytakos ratus. D. Morganiji (1682-1771 m) – patologinės anatomijos pradininkas, atliko daug skrodimų, parašė pirmąją patanatomijos knygą, teigė kad ligos vietą lemia pažeistas organas, tai buvo labai pažangios idėjos. F. Mažandi – pirmasis pradėjo atlikinėti eksperimentus su gyvūnais, buvo eksperimentinės patologinės fiziologijos pradininkas. Jo mokinys K. Bernaras buvo patofiziologijos pradininkas (tyrė NS įtaką medžiagų apykaitai, pirmasis aprašė, kad kepenyse sintetinamas glikogenas, kasos sultyse nustatė lipazę). XIX a susiformavo 2 kryptys: I. Rokitanskis (1804-1878 m) – humoralinė kryptis, tyrė endokrinines liaukas, teigė kad reguliacija vyksta per kraują, mažai kreipė dėmesio į nervinę reguliaciją. Teigė, kad pagrindiniai ligų vystimosi mechanizmai persiduoda per kraują. II. Virchovas (1821-1902) – ląstelinė kryptis, teigė kad visi patologiniai procesai vyksta ląsteliniu lygiu, anksčiau buvo kalbama tik apie organus. Ši teorija buvo labai pažangi, bet ji buvo tik apie ląsteles, nebuvo kalbama apie Rokitanskio reguliacijos mechanizmus. Vėliau viskas buvo sujungta. L. Pasteras (1822-1895) – sukūrė pasterizacija, atrado MO, pirmas atliko vakcinaciją, tai darydamas nežinojo apie imuniteto įgijimo mechanizmus ir atikūnus). I. Mečnikovas – dirbo L. Pastero laboratorijoje, tyrė MO, aprašė fagocitozę, mikrofagus, makrofagus, teigė, kad jie suardo mikrobus. I. Mečnikovas rašė, kad tik ląstelės turi reikšmės organizmo apsaugai, o P. Erlichas prieštaravo sakė, kad antikūnai lemia imunitetą. I. Mečnikovas atrado ląstelinį imunitetą. P. Erlichas (1854-1915 m) – humoralinio imuniteto atradėjas. P.Erlichas ir I. Mečnikovas ginčijosi dėl imuniteto kilmės, vėliau pasidalino Nobelio premiją už ląstelinio ir humoralinio imuniteto atradimą. I. Pavlovo (1849-1936 m) – bandymai su šunimis, ANV tyrimai, gavo Nobelį už nervinės veiklos tyrimus ir jos įtakos išaiškinimą. W. Kenonas (1871-1954 m) – įvedė homeostazės sąvoką. Tyrė NS, ypač simpatinės andrenerginės, poveikį organizmo adaptacijai, tai buvo streso teorijos pradžia. H. Seljė (1907-1982 m) – streso teorija. Veikiant stresoriams vyksta bendras adaptacijos sindromas, čia svarbiausi: simpatinė NS, pogumburys, hipofizė, antinksčiai. Nozologija Sveikata ir liga yra pamatinės medicinos kategorijos, tai kokybiškai skirtingos, ypatingos organizmo ir išorinės aplinkos sąveikos formos. Yra daug sveikatos ir ligos apibrėžimų žemiau pateikiami labiausia atitinkantys žodžių prasmę. Sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būklė, o ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas. (PSO) Sveikata - tai organizmo būklė, kai struktūra atitinka funkciją, o organizmo reguliacinės sistemos palaiko jo homeostazę. Liga – tai dinaminė organizmo būsena, kuriai būdingas normalių gyvybinių procesų eigos sutrikimas, lementis žmogaus biologinių ir socialinių galimybių sumažėjimą. Liga – yra sudėtinga, nauja organizmo reakcija į žalingo faktoriaus poveikį, atsirandanti sutrikus organizmo ir aplinkos sąveikai ir pasireiškianti reguliacijos, apsauginių ir prisitaikymo reakcijų sutrikimu ir darbingumo sumažėjimu. Ligą galima padalinti: • Patologinė reakcija – tai neadekvatus ir biologiškai netikslingas organizmo atsakas į įprastinius arba patogeninius dirgiklius. Tai alerginės reakcijos, patologiniai refleksai, neadekvačios kraujagyslių (pvz. koronarų spazmas) reakcijos, vegetacinės reakcijos. Patologinė reakcija gali būti ligos požymis, bet nelemti pagrindinės ligos arba gali būti pagrindinė potogeninine grandimi (pvz. koronarų spazmas lemia MI) • Patologinis procesas – tai patogeninio veiksnio sukeltas įvairių patologinių ir apsauginių reakcijų kompleksas. Tai uždegimas, karščiavimas, hipoksija, badavimas, mikrocirkuliacijos sutrikimai, MA sutrikimai, navikinis procesas ir kt. Svarbu suvokti, kad kai yra pažeidimas kaip atsvara visada būna apsauginės reakcijos. Patologinis procesas yra platesnė sąvoka už ligą, nes gali būti plaučių, sąnarių uždegimas, todėl uždegimas yra platesnė sąvoka. • Patologinė būklė – pastovus nukrypimas nuo normos, kuris veikia neigiamai, pvz. randai po MI, aklumas po akies traumos. Ligų klasifikacijos kriterijai: 1. Etiologija: infekcinės ligos, trauminės, apsinuodijimai, paveldimos, genų mutacijos 2. Anatominis –topografinis (labiausia priimtinas klinikiniai medicinai) – ŠKL, kvėpavimo, virškinimo ligos ir t.t. 3. Lytis ir amžius: moterų, vaikų, senatvės (gerontologinės) ligos 4. Ligos eiga: ūmios, poūmios, lėtinės (visada pridedama prie ligos ūmus/lėtinės plaučių uždegimas) 5. Patogenezės mechanizmai: alerginės ligos, navikai, šokas 6. Socialiniai veiksniai: profesinės ligos, ekologinės, karo ligų grupės Tarptautinė ligų klasifikacija (skiriama 17 ligų klasių). Skirstymas svarbus diagnozės formulavimui, statistikai (tiek valstybės, tiek pasaulio). Ligos raidos stadijos I. Latentinė (slapta) - nuo faktoriaus patekimo iki pirminio ligos požymio, infekciniu ligų atveju vadinama inkubaciniu periodu. II. Prodrominė - nuo pirmo požymio iki specifinių požymių atsiradimo. Būdinga bendras silpnumas, karščiavimas, apetito stoka. III. Kliniškai ryškios ligos periodas (manifestacija) - tai ligos kulminacija IV. Rekonvalescencija arba letalinė išeitis. Kartai reikia išskirti ir kitus etapus: Remisija – silpnėjimas, laikinas ligonio būklės pagerėjimas. Gali būti savaiminė (spontaninė, pvz. skrandžio opos pagerėjimas pavasarį ir rudenį ir pablogėjimas vasarą) arba gali atsirasti gydant (pvz. onkologinius ligonius gydant chemoterapija). Recidyvas – atkirtis, ligos atsinaujinimas. Komplikacija – prie pagrindinių požymių prisideda papildomų reiškinių, bet ne visada. Gali atsirasti dėl gydymo aplaidumo, dėl ligonio nesilaikymo režimo, dėl imuniteto nusilpimo, badaujant arba sumažėjus reaktyvumui. Komplikacijos gali būti labai reikšmingos pvz. skrandžio opos perforacija į pilvaplėvę gali sukelti mirtį. Adaptacija – ne tik ligos atveju, bet ir fiziologinėmis sąlygosmis (pvz. kalnuose eritrocitoizė, dėl hipoksijos). Kompensacija – reakcija sutrikusioms organų funkcijoms kompensuoti. Bendroji etiologija – mokslas apie ligų priežastis ir sąlygas. Kiekviena liga turi savo priežastį ir dažnai net nevieną, dažniausia tai yra rizikos faktoriai, kurių yra daug (pvz. aterosklerozė – hipodinamija, riebus maistas, stresas ir t.t.). Etiologijos teorijos: Monokauzalizmas – teigė kad ligas sukelia tik mikrobai. Jei žmogus turėjo imunitetą, tai nesusirgdavo, todėl teigė įtakos turi ir sąlygos. Kondicionalizmas – kad ligos atsiradimą lemia tik sąlygos. Dabar aišku kad sąlygos turi labai didelę reikšmę pvz. nusilpimas, imuniteto buvimas ir nebuvimas ir t.t. Konstitucionalizmas – ligos atsiradimą lemia priežastis ir sąlygos. Ligų priežastys I. Išorinės a) Fizikiniai b) Cheminiai c) Bilogoniai d) Socialiniai veiksniai II. Vidinės a) Genetiniai b) Lytis c) Amžius Patogenezė – tai mokslas apie ligų atsiradimo, eigos ir baigties mechanizmus. Parastai yra pagrindinė patogenezinė grandis ir iš jos atsišakojančios šalutinės grandis (pvz. šokas skausminė impulsacija į CNS (pagrindinė grandis) ir tachikardija, padidėjęs spaudimas ir t.t. (šalutinės. Pirma reikia išimti pagrindinę grandinę grandį, tada atsistatys ir šalutinės. Ydingas ratas (cirkulius vitiosus) – tai priežasties ir pasekmės teigiamas grįžtamasis ryšys Pvz. hipoksija, todėl aktyvėja glikolizė, daugėja laktato, lakatatas sukelia acidozę, acidozė slopina glikolizę, stokoja ATF, sutrinka Na/K siurblys...? Orgaznimo konstitucija – visų pavaldėtų ir įgytų fiziologinių, morfologinių, biocheminių savybių visuma apsprandžanti jo reaktyvumo podūdį. Nagrinėjami konstituciniai tipai, nes siejasi su ligomis. Konstituciniai žmonių tipai • Hipokrato (4 tipai – cholerikas, sangvinikas, melancholikas, flegmatikas) • Sigo (1900) – respiracinis (išsivystė kvėpavimo organai, ilgas kaklas didelė krūtinės ląsta linkę sirgti respiracinėmis ligomis), virškinimo (didelis žandikaulis ir pilva, MA ligos, podagra), raumeninis (išsivystę raumenys, ŠKL ir kaulų ligos) ir cerebralinis (žmonės su didele galva silpnai išsivysčiusi krūtinės ląsta – NS ligos ir infekcinės ligos). • Černoruckis sukūrė antropometrinė somatotipų diagnostikos būdą jis matavo Penjė indeksą (ūgis – (masė + lrūtinės ląstos apmintis): asteniškai (virškinimo ligos opaligė, gastritas, TB, plaučių ligos), hiperstenikai (MI, hipertenzija, išėminė širdies liga) ir normostenikai • Pavlovas pagal ANS: sitprus pusiausvyras paskalnkus (sangvinikas), sitprus pusiausvyras inertinis (flegmatikas), stiprus be pusiausvyros (melancholikas), silpnas slopinamas (melancholikas) • Jungas skyrė ekstaraverus (nukreiptus į išorę) ir intravertus (nukreiptus į save). Dar pasiūlė tipus derinti su dominuojančia funkcija: intuicija, mastymas, jausmas, jutimas (pvz. mąstantis intravertas ir t.t.) • Viola pagal vidaus organų dydį normo-, makro-, mikrospalnchikas • Psichiatras Krečmeris pagal kūno sandarą ir psichologines savybes: asteninis (intravertai, šalti, greitai užpikstantys – šizoidinis temperamentas), atletinis (epileptoidinis temperamentas – rigidiškumas, pastovumas, smulkmeniškumas), pikninis (cikloidinis – greita emocinių būklių kaita, geranoriškumas, greitai įeina į kontaktą) • Epingeris ir Hesas: simpatikotonikus, amfitonikus ir vagotonikus Kai vystėsi molekulinė patologija buvo siejama molekulinės serologijos duomenų ir ligų (A kraujo grupės žmonės dažniau serga aterosklerozę, hipertenziją, MI, 0 grupės –dvylikapirštės žarnos opaligė, hipotenzija, serga rečiau skrandžio vėžiu (palyginus su A), dažniau pasitaiko ilgaamžiams). HLA – HLA B27 turi 87 kartus didesnę riziką sirgti deformuojančiu stuburo artritu, DR3 ir DR 4 kartu 14 didesnė rizika sirgti serga I tipo CD (turi didelį ryši su autominuninėmis ligomis). Kairiarankiai dažniau serga autoimuninėmis ligomis, jie sunkiau pakelia alkoholį (todėl alkoholizmas turi sunkesnę eigą). Išorinės aplinkos faktorių patogeninis poveikis Ligas sukeliantys išorinės aplinkos faktoriai: 26. Fizikiniai 27. Cheminiai 28. Biologiniai 29. Socialiniai Fizikiniai faktoriai Patogeninis mechaninių faktorių veikimas. Mechaninė energija žmogų gali veikti: 30. Tempimu. Tempiant žmogaus organizmo audinius atsiranda plyšimai, kaulus- lūžiai. Tempimo jėga veikia organo elastingumą, organas plyšta, dūžta. 31. Spaudimas. Gali veikti žmogų pvz.įvykus autoavarijai (žmogus prispaudžiamas), dažnai pasitaiko per žemės drebėjimus. Pasireiškia dvi fazės: 32. Kompresija- suspaustuose audiniuose sutrinka kraujo apytaka, vystosi ischemija. Jei spaudimas trunka ilgai, išsivysto audinių žūtis, nekrozė. Suspaudus dirginami nervų receptoriai, dėl to vystosi trauminis šokas. Jei suspaustas didelis kūno paviršius, išsivysto sutraiškymo sindromas (crush). 33. Dekompresija. Ši fazė atsiranda, kai žmogus ištraukiamas iš spaudimo zonos greitai. Tada kraujas dėl kraujagyslių parezės priplūsta į tas vietas, padidėja kraujagyslių pralaidumas, skystoji kraujo dalis eina į audinius, jie patinsta. Kraujas tirštėja, hipovolemija, gali vystytis hipovoleminis šokas (sutirštėjus kraujui vyksta audinių hipoperfuzija, hipovoleminis šokas). Dažnai po griūčių išsivysto ūmus inkstų nepakankamumas. 34. Smūgis. Iššauta kulka- audiniai, kraujagyslės suplėšomi, sulaužomi kaulai. 35. Kontūzija (sumušimas) atsiranda, kai organizmą veikia smūgis buku daiktu. Matoma paviršiuje. Patogeninis akustinės energijos poveikis. Mes girdime nuo 16 iki 40 kHz dažnius. Vienkartinis stiprus garsas staigiai paveikia ausies būgenlį- smogimo banga gali suplėšyti būgnelį, kartais smegenys gali būti sutrenktos. Triukšmas- įvairaus dažnio ir intensyvumo garsų derinys. Matuojamas decibelais (ergas/sekundę į cm2). Pavojingiausias aukšto dažnio triukšmas. Triukšmas veikia: 10. Klausos analizatorių (kurtumas). Klausos perkrovimas. Jeigu triukšmas pastovus- laipsniškai vyksta Kortijaus organo atrofija, n.acusticus ląstelės (neuronai) dėl perdirgimo atrofuojasi, gali vystytis kurtumas. 11. Nervų sistemą. Triukšmas sukelia stresą- per daug glikokortikoidų gali sukelti hiperglikemiją. 12. Širdies ir kraujagyslių sistemą 13. Endokrininę sistemą Ultragarsas- akustiniai virpesiai, kurių dažnis 2.104-2.108 Hz. Diagnostikai naudojamos mažesnės ultragarso dozės, gydymui- didesnės (onkologijoje). Ultragarso poveikis- šiluminis ir mechaninis. Ląstelėse susidaro aukšta temperatūra, garso bangai einant audinys subliūkšta, susidaro ertmės. Didesnės dozės sukelia vandens jonizaciją, o tai gali sukelti ląstelės nekrozę. Vibracija- mechaninis kūno ar jo dalelių virpėjimas. 25-8 kHz dažnumo vibracija. 36. Vietinė virbacija- periferinių kraujagyslių spazmai, raumenų atrofija. Dirbant su pneumatiniais grąžtais, akmenskaldžiams (veikiama ranka, jei žmogus ilgai dirba- atsiranda tinimas, kraujagyslių spazmai, dėl kraujotakos sutrikimo atrofuojasi raumenys, išretėja kaulai, persiduoda iš rankos ir kitom kūno dalim). 37. Bendra vibracija- veikia visą kūną, išsivysto vibracinė liga. Pasitaiko aviacijoje, traktorininkams, audimo cechuose (staklių vibracija). Veikia periferinius nervų receptorius, impulsai eina į CNS ir pagumbrį, vystosi stresinė būklė, atsiranda dirglumas, nemiga, pokyčiai stubure (mažėja tarpstuburkauliniai tarpai). Pagreičio, perkrovos, nesvarumo poveikis Pagreitis- judėjimo greičio kitimas. Žemės traukos jėga sukelia pagreitį g=9.81 m/s2. Nedidelis pagreitis 1-2g sukelia kinetozę (supimo ligą- plaukiant laivu, lėktuve) šiais mechanizmais: 5. Vestibulinis analizatorius. Netolygiai judant endolimfa juda vidinės ausies kanaluose, tas netolygus judėjimas dirgina vestibulinio aparato galūnėles, chaotiški impulsai iš n.vestibularis eina į smegenėles, smegenų žievę. Tai sukelia pusiausvyros sutrikimą, nugaros ir kaklo raumenų tonuso pokyčius, sutrinka koordinacija, nistagmas. 6. Regos analizatorius. Impulsai iš regos analizatorių taip pat eina į smegenėles, jas dirgina ir sukelia tuos pačius reiškinius. 7. Pilvo ertmės organai, n.vagus receptorius. Skysčiai pilvo ertmėje juda netolygiai, dirgina n.vagus galūnes ir sukeliami vagaliniai reiškiniai- pykinimas, vėmimas. 8. Raumenų, sąnarių proprio- ir mechanoreceptoriai. Kinta raumenų tonusas, kinetozė. Perkrovimo patogeninis veikimas. Tai jėgos, veikiančios organizmą, judantį su pagreičiu. • Išilginis perkrovimas (staigiai kylant iš žemės paviršiaus į viršų: nehermetiškas lėktuvas, leidžiantis parašiutu). Kraniokaudalinis perkrovimas- labiausiai kenčia hemodinamika. Kylant į viršų kraujas iš viršutinės kūno dalies pasislenka į apatinę, todėl žmogui gali pritemti sąmonė, svaigsta galva, gali apalpti. Kaudokranialinis- kraujas eina iš galūnių į smegenis: kraujo išsiliejimas, raudona akyse. • Skersinis Nesvarumo patogeninis veikimas. Nesvarumas būna kosmose, netreniruotiems asmenims atsiranda panašūs į kinetozę reiškiniai, sensoriniai, vestibiuliniai, vegetaciniai reiškiniai. Nesant žemės traukos jėgos kraujas pasiskirsto vienodai visame kūne. Nesvarumo metu atsiranda hipervolemija, mažėja aldosterono sekrecija, Na ir H2O išskiriamas, didėja diurezė. Kaulų dekalcifikacija- kalcis išplaunamas iš kaulų, gali vystytis osteoporozė. Žemos temperatūros patogeninis poveikis • Bendras- hipotermija. • Vietinis- nušalimai. Dažniausiai pasitaiko benamiams, girtiems žmonėms (žiemą nukritus labai greit atšalama, nes išsiplečia kraujagyslės ir labai greit atiduodama šilumai). Žymiai greičiau atšąla naujagimiai, nes jų termoreguliaciniai mechanizmai dar nesusiformavę. Hipotermija turi dvi stadijas: 1. Kompensacijos stadija. Veikiant šalčiui, impulsai iš nervų eina į sgemenis ir pertvarkomas šilumos balansas: stengiamasi tausoti šilumą ir kuo mažiau atiduoti ją į aplinką (fizikinė termoreguliacija). Dėl šalčio susitraukia kraujagyslės (periferinių kraujagyslių vazokonstrikcija); į raumenis eina impulsai iš termoreguliacijos centrų ir žmogus dreba (gaminasi šiluma). Šalčio poveikis yra stresorius: atsiranda neuroendokrininės sistemos streso hormonų pokyčiai (adrenalinas, gliukokortikodai)- jie aktyvina medžiagų apykaitą. Taip pat padidėja skydliaukės hormonų sekrecija (tiroksinas aktyvina oksidinimą, mažiau gaminama ATF, išsiskiria daugiau šilumos). Kompensacijos stadija kurį laiką palaiko normalią temperatūrą, bet jeigu žmogus šaltyje būna ilgai, kompensacijos mechanizmai išsenka, vystosi kita stadija- 2. Dekompensacijos stadija. Medžiagų apykaita lėtėja, kraujagyslės dėl ilgalaikio spazmo atsipalaiduoja, krenta kūno temperatūra. Žmogus miršta, kai tiesiojoje žarnoje temperatūra pasiekia 23-25laipsnius. Hipotermijos laipsniai: 1- t ℃ tiesiojoje žarnoje sumažėja iki 34 ℃ 2- iki 27 ℃ 3- 9km aukštyje išsihermetizavus kabinai dėl staigaus atmosferos slėgio sumažėjimo atsiranda dekompresijos reiškinių- ištirpęs audiniuose azotas virsta dujomis (dujinė embolija). Dėl to būna smegenų insultas, paralyžius. Kalnų ligos yra 2 fazės: 1. Kompensacijos (1-3km aukštyje). Kylant į aukštį mažėja ne tik atmosferos slėgis, bet ir pO2. Todėl į plaučius patenka mažiau deguonies, jo mažiau kraujyja- dėl hipoksemijos atsiranda dusulys, tachikardija, eritrocitozė (sumažėjus inkstuose deguonies kiekiui gaminama daugiau eritropoetino). 2. Dekompensacijos fazė (>4km aukštyje). Lėtėja medžiagų apykaita (anaerobinis kvėpavimas), dėl hiperventiliacijos- hipokapnija (sumažėja CO2), kvėpuojamoji alkalozė, Čeino-Stoukso kvėpavimas, hipokalcemija (dėl sutrikusios rūgščių-šarmų pusiausvyros), traukuliai. Hiperbarija būna po vandeniu narams, kesonuose. Darbas kesonuose vyksta 3 etapais: 1. Kompresija. Nusileidimas gilyn į vandenį, kas 10m slėgis didėja 1atm. Didėja dujų tirpumas, atsiranda saturacija (kraujo ir audinių prisisotinimas ištirpusiomis dujomis). Tirpstančios azoto dujos gali sukelti sąmonės pritemimą, azotinę narkozę. 2. Darbas maksimaliame gylyje. 3. Dekompresija. Kilimas į vandens paviršių. Atsiranda Kesono liga- sumažėjus dujų tripumui jos išsiskiria dujų pavidalu, gali ištikti dujinė embolija. Hiperbarinė oksigenacija- specialiose barokamerose su padidintu slėgiu įkvepiamas deguonis sukelia organizmo prisisotinimą deguonimi. [Profilaktiškai kas 3min mažinama kas 0.1 atm, tada nebūna Kesono ligos. 10m- 30min] Fiziologinėm sąlygom kraujo deguonies talpa 20.3 tūrio %. 20 tūrio% sujungta su Hb, o 0.3- ištirpusios būklės kraujyje (ši frakcija sudaro arterinį-veninį skirtumą). Baro kameroje deguonis įkvepiamas su 3 atm slėgiu. Francisella Amerikietis Frances pirmasis detaliai ištyrė ir aprašė šį MO. Rūšys: 38. F.tularensis (pasitaiko dažniausiai) 39. A biovaras 40. B biovaras 41. F.novicida 42. F.philomiragia Morfologija Nejudrios, G-, smulkios, kokus primenančios lazdelės. Sporų, kapsulių, žiuželių, kitų ypatumų neturi. GK tepinėliuose išsidėsto netvarkingai. Kultūrinės savybės Reiklios terpėms. Kultyvuojamos spec.terpėse (gliukozės-cisteino agare, Frances terpėje, Dorse agare), vištos embrionuose. Terpėse kolonijos smulkios, S formos, skaidrios. Dauginasi lėtai, kolonijos susidaro po 48val ar dar vėliau. Biocheminės savybės Biocheminis aktyvumas menkas (A skaldo gliceriną, B- ne). Virulentiškumo veiksniai Realiai jokių virulentiškumo veiksnių jose iki šiol nerasta. Kaip ir visos G- bakterijos, turi endotoksiną. Francisella endotoksinai nėra superantigenai kaip kitų G- bakterijų. Gleivinis sluoksnis. Gleivinio sluoksnio praradimas sumažina virulentiškumą triušiams (bet ne pelėms). Į aplinką išskiriamų toksinų neaptikta. A ir B biovarų virulentiškumas žmonėms ne vienodas (A labiau virulentiškas). Šis biovaras labai virulentiškas ne tik žmonėms, bet ir triušiams. B biovaras žmonėms mažai virulentiškas, smulkiems graužikams gali sukelti besimptomes infekcijas. Paukščiam sukelia besimptomes infekcijas. Lengvai sukeliama eksperimentinė infekcija triušiams, žiurkėms, jūros kiaulytėms. Liga sukeliama visame pasaulyje, nors yra pasiskirstymas biovarais: Amerikos žemyne dažniau sutinkamas A, kitur- B biovaras. Patogenezė Infekcija gali plisti įvairiais keliais: 6. Perduoda erkės 7. Užsikrečiama dirbant su užkrėstu gyvuliu (skerdiena, lupant kailį ir pan.) 8. Su maistu Pats žmogus retai būna infekcijos šaltiniu. Žmogus žmogui infekciją perduoda oro lašeliniu būdu, kartais pasitaiko epideminiai protrūkiai. Jei infekciją sukelia virulentiškas A biovaras- negydant mirtingumas siekia iki 30 %. Charakteringa tai, kad francisella išplinta visame organizme- tiularemija yra sisteminė viso organizmo liga. Tik užsikrėtus per maistą ligos simptomai gali būti panašūs į vidurių šiltinės: aukšta temperatūra, limfinių žarnyno darinių pažeidimas, nekrozė, abscesai. Laboratorinė diagnozė Gana sunku TM aptikti francisella, ją išauginti terpėje. Imamas limfmazgių punktatas. TM reikia užkrėsti laboratorinį gyvūną- pelę, jūros kiaulytę. Toliau tiriami tų gyvulių limfmazgiai (paprsčiau atlikti limfmazgio biopsiją gyvūnui, nei žmogui). Užsitęsus ligai galima serologinė diagnozė (tiriamas ligonio serumo kraujas)- tinka įvairios reakcijos: agliutinacijos, imunofermentinis metodas. Imunitetas ir profilaktika Dauginasi ląstelių viduje, todėl humoralinis imunitetas susidaro silpnas, o alerginės reakcijos būna ryškios (išreikštas ląstelinis imunitetas). Su tuo susiję ir nesėkmingi bandymai gauti efektyvią vakciną. Yra sukurtos vakcinos, bet naudojamos ne masiškai, o tik žmonėms, kurie priklauso rizikos grupėms (erkės, triušiai- židiniai su tiularemija ir t.t.). Brucella Gentyje yra kelios rūšys: 43. B.melitensis 44. B.abortus 45. B.suis 46. B.neotomae 47. B.canis 48. B.ovs Šiuo metu siūloma palikti tik B.melitensis rūšį, o kitas laikyti jos porūšiais. Morfologija Visų labai panaši: visos brucelės yra ovalo formos lazdeles,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!