Meno įtaka žmogui. Kalba

Meno įtaka žmogui

Menas - tai kalba, kuri savo simboliais ir vaizdiniais atspindinti žmogaus vidinį pasaulį, jausmų ir išgyvenimų įvairovę. Tai žmogaus kūrybiškumo ir unikalumo neginčijamas įrodymas. Visais laikais, nuo Homo sapiens, mąstančio žmogaus, atsiradimo menas užėmė svarbią vietą žmogaus gyvenime. Juk net ir pirmykštis žmogus, žiūrėdamas į lazdą ar akmenį, turėjo įžvelgti juose galimą įrankį, o be vaizduotės ir net menkiausios meniškumo gyslelės jam tai nebūtų pavykę. Meno samprata istoriškai labai daug kito. Skirtingose istorinėse epochose menas turėjo daug įvairių prasmių. Tarkime senovės graikams menas buvo tas pat kaip geras amato išmanymas, viena iš pagrindinių ugdymo priemonių, o menininkai - šio amato meistrai, laikomi dievų apdovanotais pranašais. Jie teigė, jog kūrybinio pašaukimo negalima paaiškinti racionaliai, tai dieviškoji paslaptis, atsiverianti ne kiekvienam. Jog tais laikais menas buvo viena iš pagrindinių ugdymo formų teigia ir Aristotelis, sakydamas, jog būtent menas atskleidžia visuomenei bendruosius gyvenimo dėsningumus, aukštesnę tiesą, dievų valią.

Tuo tarpu šiais laikais, nors požiūris į meną ir meno kūrinius, lyginant su senovės graikų, akivaizdžiai pakito, jis vis vien užima gana svarbią poziciją visuomenėje. Taigi, kokia yra meno, kaip kalbos, šimtmečius atveriančios vartus į žmogaus sielą, įtaka žmogui, jeigu jis net ir po šitiek metų užima svarbią poziciją žmogaus gyvenime?

Menas formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, padeda suvokti pamatines vertybes ir gyvenimo dėsningumus - ugdo vidinę žmogaus kultūrą ir moralę. Viena iš pagrindinių meno funkcijų, susiformavusių dar senovės graikų civilizacijos gyvavimo laikotarpiu, yra ugdyti visuomenę. Menas turėjo ypatingai didelę reikšmę senovės graikų civilizacijos epochoje. Kiekvienas menininkas buvo ypatingai gerbiamas, nes šio amato išmokti galėjo toli gražu ne visi. Ne kas kitas, o menininkai švietė visuomenę savo kūrinių, nesvarbu ar tai būtų pjesės ar paveikslai, skulptūros ar muzikos kūriniai, pagalba. Graikai meną laikė nepaprastu realybės regėjimu, gilesnės prasmės suvokimu, kitaip tariant, išorinio pasaulio mėgdžiojimu. Menas laikytas svarbesniu net už istoriją, dėl to, nes jis gali nupasakoti ne tik įvykius, kurie buvo, bet ir apie dalykus, kurie galėjo įvykti. Todėl menas laikomas filosofiškesniu, kilnesniu už istoriją. Jis verčia žmogų mąstyti, ieškoti atsakymų į jam kylančius klausimus, domėtis pasauliu ir jo tvarka. Vadovaujantis šiais kūrybos principais ir meno funkcijomis, V amžiuje pr. Kr. gimė seniausia vaizduojamojo meno šaka - teatras. Senovės graikai davė pasauliui teatrą, kaip reikšmingą kultūros reiškinį. Tai buvo ne vien tik pramoga polių gyventojams, tačiau visų pirma vieta, kurioje buvo ugdomi piliečiai, formuojama jų pasaulėžiūra, aiškiai atskleidžiami įvairūs gyvenimo dėsningumai, sudedamos pamatinės vertybės. Teatre rodomuose spektakliuose neretai buvo vaizduojami epizodai iš įvairių mitų bei istorijų apie dievus, tokiu būdu visuomenėje buvo skatinama pagarba dievams ir įstatymams. Šios meno formos pagalba žmonės buvo skatinami spręsti įvairias visuomenines ir politines problemas. Taip pat dažnai būdavo demonstruojamos tragedijos, kurios skatino žiūrovus mąstyti ir kėlė amžinuosius būties klausimus. Neretai stebėdami spektaklius, net ir šių laikų žmonės susigretina su jiems labiausiai patikusiu veikėju ir tarsi mėgina pritaikyti personažų būdo bruožus sau. Toks susigretinimas skatina asmenybės raidą bei pamatinių vertybių formavimąsi. Tai, jog teatras formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, padeda suvokti pamatines vertybes ir gyvenimo dėsningumus - ugdo žmogaus vidinę kultūrą ir moralę, pabrėžia ir Aristotelis savo veikale „Poetika“. Šiame veikale filosofas užsimena, jog žiūrovas stebėdamas spektaklį tarsi susitapatina su pagrindiniu istorijos personažu. Tokiu būdu įsitraukęs žiūrovas kartu su aktoriumi atliekančiu rolę patiria jo išgyvenamas emocijas tokias kaip: baimė, gailestis, nuostaba, susižavėjimas, kurios būtinos norint tiksliai žiūrovui pertransliuoti spektaklio mintį. Tokiu būdu stebėtojas tarsi apvalo tuos jausmus savo sieloje. Toks apsivalymas - katarsis - sutvirtina žmogaus moralę, išmoko žmogų suvaldyti šiais patirtas emocijas, bei aistras, juk menas - tai veidrodis į žmogaus sieną.. Taigi, įvairios meno formos, kiekviena savaip iš tikrųjų formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, padeda suvokti pamatines vertybes ir gyvenimo dėsningumus - ugdo vidinę žmogaus kultūrą ir moralę. Daro įtaką asmenybės formavimuisi ir vystymuisi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!