Medžio laiškas žmogui

Dar prieš šimtą metų būčiau netikėjęs, kad būsiu priverstas kreiptis į Tave.
Tačiau šiandien, su skaudančia širdimi, kreipiuosi į Tave atviru laišku.
Tikiuosi, perskaitysi ir sutelkęs žmonių grupes, aptarsi mano pastebėjimus, skaudulius ir išreikštą nerimą.
Taip jau šioje žemėje priimta, kad vyresnieji, ilgaamžiai yra gerbiami, išklausomos jų gyvenimiškos istorijos ir patirtis, o jaunesnieji juos vertina ir naudojasi ta sukaupta patirtimi gyvenime.
Todėl ir rašau Tau, Žmogau, vildamasis, kad atsižvelgsi ir išgirsi senolio išmintį.
Mielas Žmogau, noriu Tau priminti, kad šiame pasaulyje Tu atsiradai po mūsų t.y. gamtos kūrinių. Atsirado Žemė, Vanduo, Oras, Ugnis. Atsirado augmenija ir gyvūnija. Mes tapome vienos ekologinės sistemos dalimi. Ir tada pasirodei Tu, Žmogau. Tu naudojaisi mūsų globa, mūsų teikiamomis gėrybėmis. Tu esi protingiausias sutvėrimas Žemėje. Protingiausia ir gudriausia ekosistemos dalis. Tu gyvendamas ir vystydamasis mokeisi vartoti ir , kartu mus gerbdamas, atiduoti duoklę gamtai. Tu vis tobulėjai, jūsų bendruomenės tapo vis gausesnės. Deja, Žemės planeta nė kiek nepasidėjo. Dėl sausumos plotų kariavo tik Vanduo ir Žmogus.
Negalėdamas nugalėti Vandens , Tu Žmogau, pradėjai naikinti žaliuosius gamtos plotus, pamiršdamas, kad Tavo ir ateinančių kartų likimas priklauso nuo mūsų.
Pati Gamta priversta antgamtinėmis jėgomis priminti Tau, kad šitaip elgtis negalima. Kad Tu Žmogaus, patsai esi tos Gamtos maža dalelė. Kad visi mes telpame ant tos pačios Žemės. Kad visi telpame po viena Saule ir Dangumi.
Mūsų amžius yra žymiai ilgesnis negu Tavo, Žmogau. Mes stebėjome, kaip keitėsi žmonių kartos, o kartu ir požiūris į gamtą ir ypač gyvąją Gamtą. Beatodairiškas ir neatsakingas gyvosios Gamtos naikinimas veda pačią Žmoniją į pražūtį.
Aš esu senas šimtametis Lietuvos Ąžuolas. Lietuvos Žmogaus tvirtybės ir ilgaamžiškumo simbolis.Gyvenu netoli Baltijos jūros, ant Minijos upės šlaito.Gyvenime man teko daug ką patirti.Atremti nuo Baltijos jūros atlėkusių viesulų galią. Pavasario polaidžio sukeltų potvynių ir ledo lyčių jėgą , atstovėti prieš sniego pūgas...Bet ateina pavasaris ir viską pamirštu. Mano šakas glosto švelnus vėjelis, jos pasipuošia žalių...

Daugiau informacijos...