Marcinkevičiaus kontekstai (Mažvydas)

KŪRYBOS STILISTIKA dera su turiniu ir idėjomis. Patosas arba pakylėtumas yra Marcinkevičiaus kūrybos tonas, net tos kūrybos, kuri kalba apie kasdienius dalykus, buitinius rūpesčius. Jo herojai gali jausti buitinius nepriteklius, bet tai bus parodyta kaip herojiška kova dėl kultūros, eilėraščiai gali kalbėti apie duoną ir stalą, bet jie virsta simboliais, pakylėjami. Mažvydas sodina ąžuoliuką, bet jis tampa tapatybės metafora. „Kalbos simbolizavimas bene būdingiausias Marcinkevičiui“, - rašė Marcelijus Martinaitis ir pabrėžė jo pasitikėjimą tautosakiniais vaizdiniais, kalbos klišėmis, turinčiomis archajinę semantiką. Marcinkevičius žemę sakralizuoja, pakylėja iki dangaus, transcendencijos1. (Rimantas Kmita) KŪRYBOS KONTEKSTAS Marcinkevičius sąmoningai kūrė ne prozos, bet poetinį, apibendrinantį herojų, o dramaturgijoje rinkosi poetinio teatro ir idėjų dramos kelią. „Nežinau, kiek man pavyko, bet aš stengiausi, kad visi poemos herojai būtų ne tik konkretūs žmonės, bet ir tam tikrų minčių bei reiškinių simboliai.“ Neturintis asmeninio gyvenimo arba aukojantis didelę jo dalį visuomeniniams darbams, dirbantis ne dėl asmeninio pasitenkinimo, o dėl jaučiamos pareigos ar misijos - toks yra ir Marcinkevičiaus kuriamo, ir jo paties įkūnijamo herojaus tipas. Marcinkevičiaus kūryboje ir jos savirefleksijoje jaučiamas organiškas ryšys su bendruomene, kurios balsu kalba, kuriai įsipareigota ir kuriai siekiama kalbėti. (Rimantas Kmita) KŪRINIO KONTEKSTAS Mažvydas laikomas nacionaliniu herojumi. Kalba ir žodis yra svarbiausia „Mažvydo“ (1977) tema, o šios poetinės dramos pagrindinis personažas, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas įgyja įspūdingų kultūrinio herojaus bruožų. Mažvydo gyvenimą autorius interpretuoja laisvai, suteikia šiam personažui gan problemiškų etinių moralinių niuansų. Autoriui svarbu ne istorinių biografinių faktų atkūrimas, bet poetinė sužmoginta Mažvydo vizija, humanistinės figūros iškėlimas lietuvių kultūros istorijoje. Šis monumentalus kultūros herojus tampa nacionaliniu simboliu - tai didysis lietuviško rašto ir tautinės kultūros kūrėjas, žodžio gynėjas. Herojui plastiškumo teikia poetinis bei lyrinis dramos aspektas, kuris sukuria meninį įtaigumą bei egzistencinę įtampą, - Mažvydo kaip mylinčio ir kenčiančio žmogaus vidinė drama. <...> Mažvydo „Katekizmas“ - ne tik tautos kūrimo įrankis, jis, pasirodo, gali būti ir jos sunaikinimo priemonė. Dramatiška poemoje yra tai, jog lietuviško rašto kūrimas, sutapdamas su religinės praktikos tikslais, tampa dviprasmiškas ir netgi pavojingas tautos egzistencijai, jos laisvei. Mažvydas skausmingai suvokia baisią tiesą, su savo darbo šventumu tiesiogiai, net praktiškai susijusį jo pragaištingumą: „Katekizmas“ priešo rankose tampa tautos dvasinio ir politinio pavergimo įrankiu! Tai ir yra tikroji Mažvydo gyvenimo kaltė, jo nuopuolis, susijęs su pasišventimo veiksmu, su kultūriniu žygdarbiu. Tai tragiškosios kaltės elementas, kai personažas tampa kaltas ne savo valia, o dėl likimo, šiuo atveju - dėl istorinės-kultūrinės situacijos. Religinę nuodėmės ir kaltės jauseną dramaturgo tekste nuosekliai pakeičia pasaulietinė kultūrinio veiksmo sukelta kaltė, o Mažvydas netikėtai įgyja prometėjiškojo herojaus bruožų. Tokia situacija motyvuoja psichologinę personažo laikyseną, jo kartų juoką dėl savo pastangų, tragiškosios ironijos intonacijas: žmogaus pastangos, jo didieji darbai, nepriklausomai nuo jo valios, netikėtai įgyja priešingą reikšmę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!