Rašinys: "Kurios vertybės nėra laikinos?" (remiantis Marius Katiliškis ,,Miškais ateina ruduo“, Justinas Marcinkevičiaus ,,Mažvydas“)

Kalba, tai seniausia ir labiausia tautų aukštinama vertybė. Jos dėka valstybės, o ir kartu jos piliečiai, įgauna individualumo, bei solidarumo bruožus. Gimtąja šneka rašomi įstatymai, istorija, kuriamas menas, sprendžiama politika. Be šių dalių neegzistuotų dauguma šalių, tad kalbos puoselėjimas yra kekvieno piliečio pareiga. Lietuvai šnekos ir kartu jos išskirtinumo netekimas – artima tema. Ši grėsmė buvo jaučiama sovietų okupacijos metu, Rusijos imperijos gyvavimo laiku, o dar ankščiau net XVI amžiuje, kai pavojų kėlė sulenkėję bajorai. Laimė, visad iškilo asmenybės supratusios nusimatančią žalą, kurios ėmėsi savo rankomis išsaugoti lietuvybę. Sulenkėjimo procesą bandė stabdyti to meto kunigas Mikalojus Daukša su originaliu lenkų kalba parašytu tekstu „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kuriame raginama bajorus atsiversti atgal į tautybę. Caro Rusijos laikais kalbos išsaugojimo kovą vedė knygnešiai. XX amžiaus antrosios pusės lietuvių rašytojas, pramintas „Tautos poetu“, Justinas Marcinkevičius savo poetinė drama „Mažvydas“ taip pat prisidėjo prie lietuvių kalbos puoselėjimo sovietmečiu. Kūrinyje vaizduojamas pastoriaus Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, vidinis konfliktas dėl pareigos: ar svarbiau jo atsidavimas Dievui kaip dvasininko, ar Lietuvai kaip lietuvio? Vidinį konfliktą stipriną ir pastovus veikėjo tevynės ilgesys, kurį jis išreiškia įvairiai: sodina iš tevynės atgabenta ąžuolą, šaukią į priešinga Nemuno kranto pusę, dejuoja vidiniuose monologuose. Nors ir praleidus ilgus metus užsienyje pastorius pasirenka Lietuvą kaip svaresnę pareigą nei religiją. Mažvydo pagrindinis veiksmas, o ir kartu viso kūrinio genezė, tai pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ išleidimas. Dramoje šis darbas suprantamas kaip įrodymas lietuvių tautos vystymosi ir kultūroje, ir politikoje. Savo apmastymuose pabrėžia darbo tėvynei svarbą, išsižada Dievą dėl gimtosios kalbos: „Bijau prisipažinti, kad ne dievui/ Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui...“ Kūrinio epiloge išvystame kaip išlikęs ištikimas savo pareigai – pastorius moko špitolninkus skaityti ir tarti lietuvių kalba. Net patekūs į gyvenimo kryžkelę, kurioje kertasi dvi skirtingos vertybęs, žmogus supranta ir iškelia kalbą kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!