Marcelijaus Martinaičio kūryba

ĮVADAS Marcelijus Martinaitis – vienas iš tų rašytojų, kurių kūryba tvirtai atsiremia į jo gyvenamojo laikotarpio (XX amžiaus) tikrovę. Knygos „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“ autorius, plačiausiai žinomas kaip poetas, yra daug galvojęs ir rašęs apie literatūrą, kultūros būklę, visuomenės nusiteikimus. Be abejo, ne visas mintis anksčiau galėjo skelbti. 1971–2001 m. dienoraščio užrašai atskleidžia pilietiškai mąstančio menininko požiūrį į socialinius procesus ir kultūros padėtį nuo okupacijos laikotarpio iki šių dienų. Darbo tikslas - atskleisti to meto žmogaus vidinį pasaulį, jo nuotaikas, paties poeto požiūrį į vykstančius procesus lietuvių tautoje. Nors, tariant paties M. Martinaičio žodžiais, jo padėtis tuo metu buvo kiek kitokia, nei kitų žmonių: „Aš turėjau kūrybą. Ji yra tokia laisvė, kuri gali prilygti aukščiausiai dvasios nepriklausomybei.“1 Darbo uždaviniai: • Išstudijuoti šaltinius, susijusius su M. Martinaičio gyvenimu ir kūryba; • Apžvelgti pagrindinius poeto gyvenimo momentus; • Susipažinti su tuometine Lietuvos istorijos padėtimi ir sužinoti, kaip ji atsispindi M. Martinaičio „Tylinčiuose tekstuose“. Darbą sudaro: • Įvadas (čia aptariami pagrindiniai darbo uždaviniai, tikslas, motyvacija); • Darbo skyriai: ▪ M. Martinaičio gyvenimas ir kūryba (apžvelgiami esminiai poeto gyvenimo momentai, literatūros kūriniai); ▪ M. Martinaičio „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“: ▪ „Kelyje į Nepriklausomybę“ (aptariama tuometinio žmogaus būklė, nuotaika, kovos, prieš tarybinę valdžią, būdai), ▪ „Nepriklausomybės atgavimas“ (Sausio 13 – osios įvykiai, lietuvių susivienijimas), ▪ „Atgavus nepriklausomybę“(Laisvas žmogus. Ar jis sugebės prasmingai panaudoti savo laisvę?); • Išvados; • Literatūros sąrašas. Darbo objektas – Marcelijaus Martinaičio knyga „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio''. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė; duomenų apdorojimo metodas; apibendrinimo metodas. Darbe siekiau pademonstruoti šias kompetencijas: mokėjimą naudotis informaciniais šaltiniais; gebėjimą kaupti, sisteminti ir apibendrinti informaciją. Darbe remiamasi M. Martinaičio knyga „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio”, taip pat S. Parulskio („Šiaurės Atėnai“), R. Šerelytės („Metai“), V. Kubiliaus(„Pergalė“) straipsniais, skirtais Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui. 1. Marcelijaus Martinaičio biografija ir kūryba Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Martinaitis gimė 1936 metais Paserbentyje (Raseinių rajone). Dar būdamas visai jaunas išvyko studijuoti i Kauną. ”Išstypęs, nedrąsus paauglys, palikau namus, išvykau į Kauną, kuriame nieko nepažinojau, net nesuvokiau, kur eiti”2. Ten įgijo techniko specialybę, o 1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Daugiausia dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė folklorą bei kai kuriuos literatūros dalykus. M. Martinaitis yra Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatas. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Jo, kaip poeto, literatūrinis palikimas išties turtingas – išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių (“Balandžio sniegas”, “Debesų lieptais”, “Saulės grąža”, “Akių tamsoj, širdies šviesoj”, “Kukučio baladės”, “Tie patys žodžiai” ir kt.). Taip pat jis parašė keletą eseistikos knygų (“Laiškai Sabos karalienei” (2002), ”Papirusai iš mirusiųjų lapų” (1992), ”Prilenktas prie savo gyvenimo” (1998)), pjesių lėlių teatrui. Įvairiomis temomis paskelbta keli šimtai esė, poezijos vertimų. Jo kūryba – skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis, ta jo esminė dalis, kuri nėra pavaldi niekam - net laikui ar santvarkoms. Savo kūriniuose rašytojas užšifravo tai, ko tuo metu nebuvo galima pasakyti atvirai. M. Martinaitis – unikalus, ypatingas žmogus. Stebina tai, kad jame susilieja labai skirtingi asmenybės bruožai. Jis - ir aktyvistas (At­gimimo, Sąjūdžio laikų viešasis veikėjas, deputatas), ir atsiskyrėlis (tai jaučiama iš jo dienoraščio tekstų), kalbantysis (dirbda­mas Vilniaus universitete turėjo perskaityti bent kelis šimtus paskaitų) ir tylintysis (daug metų taip ir neišsakęs savo minčių atvirai). M. Martinaičio kolegų, bendraminčių atsiliepimai apie jį leidžia giliau suprasti poeto kūrybą. Vytautas Kavolis teigia, jog ”M. Martinaitis iš istorinės lietuvių patirties ir iš supratimo, kad nebeturime užtikrintos vietos visatos struktūroje, kuria groteskiškai tragišką elegiją, liūdesio dėl šiandienos emocinę formą. Pasaulis nebėra natūrali žmogaus veiklos sfera, bet savo realių įvykių ir mitologinio galvojimo lydiniais jis primena mums ir tai, kas jis yra, ir tai, kas jis nėra; ir tai, kas lietuviui duota, ir tai, kas žmogui neduota” 3. Tačiau, matyt, tiksliausiai ir prasmingiausiai save ir savo kūrybą apibūdina pats poetas: “Poezija yra žmogaus tiesa – arba ji sako tiesą, arba – ne. Štai ir viskas. Poezija yra etinė elgsena. Aš esu žmogus ir eilėmis darau tai, ką galiu daryti kaip žmogus. Nėra skirtumo tarp žmogaus ir poeto.“ 4 Eilėraščių rinktinėse „Balandžio sniegas“ (1992), „Debesų lieptais“ (1966), „Saulės grąža“ (1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 - 1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė "Poezijos pavasario" renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir kt. Eseistinėje knygoje „Poezija ir žodis“ (1977) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj“, “Širdies šviesoj“ (1974), „Tie patys žodžiai“ (1980), „Toli nuo rugių“ (1982), „Gailile raso“ (1990), pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus ( žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais ), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas - žemaitis Kukutis („Kukučio baladės“ (1977) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas. Rinkinyje „Atrakinta“ (1996) kalba apie asmens, genties ir tautos sąsają, ypač išryškėjančią išbandymų metu. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitim, nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos-maldaknygės paralele. Rinkinyje „Atmintys“ (1986) albuminis meilės lyrikos žanras prisodrinamas Europos kultūros ženklų, Biblijos reminiscencijų. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos, orienuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Paradokso principas, grotesku ir alogizmais pagrįsta poetika atsiranda iš nuolatinių civilizacijos, intelekto, moderno ir archaikos, naivumo, klasikos sandūrų. Mokslo darbuose Martinaitis tyrinėja folkloro ir profesionaliosios poezijos santykį, stebi mito atšvaitus folklore. Rekonstruojama archajinė sąmonė, dorovinės normos, papročiai, šventės. Eseistikos knygose „Papirusai iš mirusiųjų kapų: atgimimo ir vilties knyga“ (1991), „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998) sovietinės sąmonės modelio ir laisvės aspektais apmąstoma lietuvių tautos patirtis ir dabartis Europos istorijos kontekste. Mažoje tautoje funkcionuoja "archetipinis laikas", leidžiąs gyventi "su visais mirusiais ir tais, kurie dar ateis" ir pasijusti didele tauta. Žodis pristatomas kaip dorovinis aktas. Tuo būdu poezija gali pavaduoti išnykstančią etninę kultūrą. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos - ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis*. 2. Marcelijaus Martinaičio „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“ Marcelijaus Martinaičio dienoraščių knyga ”Tylintys tekstai : užrašai iš raudonojo sąsiuvinio” išleista visiškai neseniai (2006.). Knyga buvo rašoma trisdešimt metų. Pats autorius jos nelaiko knyga, o tik dienoraštiniais tekstais, išreiškiančiais vidines nuostatas. Tai lyg pamokymai pačiam sau, įvairūs užrašai, kaip reikia gyventi toje depresiją kėlusioje santvarkoje. Tada rašytojas dar negalvojo apie knygą ar tekstų spausdinimą. Tik po nepriklausomybės atgavimo jis suprato, kad nori įvardyti, įvertinti tai, kas vyksta. M. Martinaičio ”Tylintys tekstai” mus pasiekia iš to laiko, kai jie galėjo tapti įkalčiu, liudijančiu apie tuometinę sistemą, ir nulemti visą žmogaus gyvenimą. Galėjo būti perskaityti, perrašyti, net - sužlugdyti ne tik autoriaus, bet ir jo pažįstamų gyvenimus. Dėl šios priežasties M. Martinaičio užrašuose neminimi konkretūs vardai ar įvykiai, tačiau tai nesutrukdo knygos autoriui išlaikyti įtampą ir tęsti paties sau iškeltą uždavinį – tokį, kuriuo vadovaudamasis kūrė: „Reikia taip rašyti, tiek įdėti sielos ir savo gyvenimo, kad niekada jokiais būdais nė už ką negalėtum atsisakyti savo kūrybos, kaip ir pats savęs. Reikia rašyti taip, kad kelio atgal nebūtų“5. Šalia Jono Meko ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių šie tekstai parodo kitokias emigracijos formas. Tuo metu, kai visi bėgo iš Lietuvos, jis pasiliko čia ir kovojo mintimis, savo kūryba. Įtampos, skausmo, dramatiškumo, juodos nevilties čia gal net daugiau. Pradedant skaityti knygą gali ne vienam iškilti klausimas: kodėl ”Tylintys tekstai?” Kodėl ”Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio”? M. Martinaitis, dar visai jaunas literatas, buvo pakviestas į Maskvą, į jaunųjų rašytojų seminarą. Išvykdamas iš ten, atminimui gavo gana storą sąsiuvinį raudonu viršeliu, kurio kiekvieno puslapio viršuje buvo spaudas, skirtas komjaunimo penkiasdešimtmečiui. ”Užtušavęs šį ideologinį spaudą ir ėmiau rašyti, kartais keistai jausdamas, jog rašau savo tekstais uždengdamas visa, kas buvo įspausta tame sąsiuvinyje, o ir atmintyje”6. Po raudonu viršeliu buvo galima susikurti save tokį, kokį norėjai. Viršelio nepakeisi, bet pats po juo gali būti koks tik nori. 2.1. Kelyje į Nepriklausomybę Sudėtinga lietuvių tautos istorija nuo pat valstybės gyvavimo pradžios. XX amžius – vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje. Okupacijos, trėmimai... Dešimtys tūkstančių žmonių buvo išžudyta, nukankinta Sibiro katorgoje. Sunaikintas tautos elitas – geriausieji, patriotiškiausieji. Jau praėjo beveik dvidešimt metų, kai Lietuva pagaliau atgavo Nepriklausomybę. Ir tik dabar pradeda rodytis tylėję tekstai iš tylinčios žemės, kilę iš vidinės emigracijos, iš tylaus pasipriešinimo. Tekstai pradedami rašyti bene pačiu bjauriausiu laiku, vis įsibėgėjant modernizmo tramdymui, po Prahos įvykių – 1971-aisiais. Nutolstama nuo kultūros liberalėjimo - tai sukelia žmogaus neviltį, žlugdo atsiradusias iliuzijas. Po metų šios nuotaikos dar labiau sustiprėja, nes Romo Kalantos susideginimas ir kiti įvykiai paskatina kultūros priežiūrą. Kaune sustiprinta cenzūra smarkiai suvaržė kūrybinę mintį. Intelektualai, atsisakę vykdyti sovietinių kultūros įstaigų instrukcijas, buvo šalinami iš pareigų. To meto beviltiškumą iškalbingai paliudija didėjanti emigracija. Lietuvą paliko šviesiausi to laiko žmonės, nebepajėgę priešintis negailestingam valdžios aparatui. Vienas iš tokių, buvo poetas Tomas Venclova, kuris, pasiprašė išleidžiamas vykti į užsienį. M. Martinaitis, suvokdamas šios padėties tragiškumą, dienoraštyje pamini T. Venclovą, gedi jo, išgyvena dėl lietuvių literatūros, ypač poezijos ateities: “Ar ateityje kas nors supras, per kokias kančias buvo kuriama mūsų poezija, kaip buvo teisiamas jos dar negimęs žodis”7. Po pokario tai buvo didžiausių nuostolių mūsų kultūrai laikai. Nors M. Martinaitis ir liko Lietuvoje, tačiau nesijautė einantis savo keliu. Poetas manė, kad „didžiausia poeto nelaimė – tapti sistemos liokajumi. Nieko nėra šlykštesnio ir bjauresnio, net paskutinis valkata yra garbingesnis už poetą (...)“8. Todėl ta gausi emigracija poeto akimis buvo visiškai pateisinama. Rašytojui buvo sunku - likus Lietuvoje reikėjo būti kažkuo kitu, kai atvirai norėjosi pasakyti, ką manai. M. Martinaitis apie savo tuometinę savo savijautą galėjo pasakyti tik tiek: „Gyvenimas nėra mano. Aš nesu tas, kuriuo mane laiko (...). Man niekas negali pasakyti, kas aš esu. Jie tik gali pasakyti, kuo jiems atrodau“9. Tuometinis sąstingis turėjo savo nevilties formų, ne mažiau baugių ir šiurpinančių nei pokario žiaurumai. Tai metas, kai išnyksta asmeninė atsakomybė, o padorumas tampa vos ne nusikaltimu, įteisinamas vartotojiškumas ir vidutinybės klestėjimas. Daugelis nebemato perspektyvos ir tampa sistemos dalimi: „Dabar toks laikas, kai tolumoje jau nieko nematyti. Plinta beviltiškumas – kaip maras“ 10. Sovietinę epochą M. Martinaitis kritikuoja kaip grafomaniją (liguistą potraukį daug rašyti, neturint sugebėjimų) – etinę, estetinę, politinę, taip tarsi patvirtindamas mintį, kad kičas - menkos meninės vertės dailės, literatūros kūrinys ar filmas, pažeidžia moralę. Nuslopinus originalesnius ieškojimus, ėmus akyliau sekti laisvą žodį, išmušė vidutinybių valanda: „Grafomanija ir epigonizmas nėra tik literatūrinis reiškinys. Taip yra ‘sudeginamas’ visuomenės ‘atliekamo proto perteklius’, kurio valstybė nesugeba ‘suvartoti’. O tai yra ženklas, kad visuomenės dvasia skursta”11. Šviesioji šių užrašų pusė kaip tik yra pastanga įveikti šią visuotinę grafomaniją, bandymas susikurti savo balsą, savo kalbą ir mąstymą, savo laisvės erdvę, užpildyti atsirandančias tuštumas. Dienoraščio rašymas M. Martinaičiui buvo lyg išsigelbėjimas toje sunkioje situacijoje. Tai buvo vienintelė jo laisvė, jos pajauta ir turėjimas: „Laisvės niekas niekam niekada nėra davęs: ji susikuriama, įsisąmoninama“12. Tai turėjo suprasti ir paprastas žmogus. Kaip anuomet, taip ir šiandien ne mažiau svarbu išmokti galvoti, mąstyti, o ne vartoti ir kartoti; susikurti savo žodyną, kalbą, kuria būtų galima mąstyti, nes ideologinė naujakalbė to neleidžia daryti - pasipriešinti bukinimui, masiškumui, neturinčiam jokios savimonės, kai lieka tik „kaukiantys veidai“13. Nemaža šių privačių užrašų dalis vėliau būdavo perkeliama į viešus tekstus – straipsnius ar eilėraščius. Žmonės buvo raginami būti unikaliais, nepasiduoti banaliam masiškumui, pagaliau išlikti žmonėmis. M. Martinaitis negailestingai aprašo lietuvių pavydą, tarpusavio konkurenciją, skundus, girtavimą. Jis aiškiai mato, koks tampa lietuvis – virsta žmogumi, niekinančiu save: „Žmogus savyje mato tuštumą, ir nekenčia pats savęs“14. Poetas aiškiai suvokia, kad tai buvo pabėgėlių, padegėlių, tremtinių, kalinių, belaisvių, mirties stovyklų amžius. Nors pats M. Martinaitis ir nebuvo kalėjime ar tremty, bet viskas atmintyje įrašyta “kaip įkaitintu virbalu…”. Anksti netekęs gimtųjų namų, M. Martinaitis vis dėlto jautė, kad buvo “užrašytas”, užprogramuotas kitokiam gyvenimui, kitokiam likimui, namų sodyboje gyvena slapta nuo dabarties, įtampos, klastos, sunkaus miestų oro. Jo atmintyje sėdi, vaikšto ir kalba visai kiti žmonės. “Niekada nesapnuoju miesto, kuriame gyvenu beveik trisdešimt metų”15. Save jis buvo pavadinęs tremtiniu iki gyvenimo pabaigos - jokios amnestijos jam nebūtų pagelbėjusios. Net Lietuvos Nepriklausomybė jo neišlaisvino iki galo... Ko gero, tiksliausiai tuometinę Lietuvos situaciją apibūdina šie V. Kubiliaus žodžiai: „Ar gali tokiu metu rašytojas jaustis laisvas žmogus ir laisvas kūrėjas? Kol nėra laisvos visuomenės ir laisvos tautinės valstybės, rašytojas neturi tikros laisvės. Tad ėjimas į laisvę – į pamatinę žmogaus ir tautos būties dimensiją – tebėra didysis mūsų literatūros tikslas“16. 2.2. Nepriklausomybės atgavimas 1988 m. birželio 3 d. įvykęs susirinkimas įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ir mūsų šalį užliejo naujų įvykių banga, kurią drąsiai galima pavadinti Tautos atgimimu. Po beveik 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvos žmonės vėl patyrė laisvėjimo jausmą, o kiek vėliau – 1990 metų kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje – Nepriklausomybės atstatymo aktą. Tačiau, 1991 m. sausio 11 d., Vilniuje, sovietiniams kariškiams jėga užgrobus Krašto apsaugos departamento būstinę ir Spaudos rūmus, lyg nujausdamas baisią nelaimę, M. Martinaitis rašo: „Pagaliau M. Gorbačiovas nusiėmė demokrato kaukę. Ėmė veikti visiškai išsigimęs, prieš tautas nukreiptas režimas, praradęs savo revoliucinį „klasinį patrauklumą“17 Vos po dviejų parų, 1991 m. sausio 13 d., sovietinei kariuomenei, panaudojusiai ginklą prieš taikius žmones, užgrobusiai Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, televizijos bokštą, žuvo 14 žmonių, sužeista ir sužalota apie 700. O žmonės kovojo... Čia susirinkę apie 20 tūkst. parlamento gynėjų giedojo, meldėsi. Kunigas Robertas Grigas suteikė žmonėms visuotinį nuodėmių atleidimą ir kvietė atlikti išpažintį. ”Sausio 13 – osios naktį Lietuva prarado baimę. Tą naktį mes visi tapome pažįstami“18. „Tylinčiuose tekstuose“ M. Martinaitis aiškiai parodo, kad palaiko lietuvį, gerbia jį už drąsą, pasiaukojimą, vidinę stiprybę. Jo žodžiais tariant, „sausio įvykiuose žuvusieji tampa mūsų mokytojais“19. Žuvusiuosius kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę rašytojas vadina „mokytojais“, o pačią sausio 13 – ąją – „pamoka“: „Tokia sausio 13 – osios pamoka, nes paprasti žmonės susitelkdami parodė didesnę išmintį, nei kai kurie mūsų politikai“20. Stebėtina buvo lietuvių drąsa ginant tautos Nepriklausomybę. Lietuviai, buvę tokie mažučiai, staiga atgyja, kovoja ir laimi. Tačiau, matyt, viso to nebūtų buvę be vidinės jėgos, užsispyrimo, valios. M. Martinaitis tą vidinį žmogaus nepalenkiamumą išreiškia tokiu pavyzdžiu: “Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas – irgi jėga“.21 (54) Lietuviai daugiau kovojo ne fizine jėga, o slaptąja tuometine spauda, įvairiais susirinkimais, kurie vienijo lietuvių tautą ir jų neišblaškė po pasaulį. Jie gynė žodį ir spaudos laisvę „kaip prieš 100 metų mūsų knygnešiai, rizikuodami savo gyvybėmis“.22 Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, pastebimas ir M. Martinaičio „Tylinčių tekstų“ pokytis. Rašytojas šneka atviriau, pradedama nebijoti minėti pavardžių, drąsiai minimas M. Gorbačiovas: „Gero apetito, Michailai, vietoj savo tradicinės arbatos užsigeriantis krauju“23. Frazės aštresnės, įspūdingi netikėti palyginimai: „Valdžia – kaip pasileidusi merga, kuri traukia vyrus. Jie ja pasinaudoja, bet niekad jos iš tikrųjų nemyli“24. Įsidėmėtina ir tai, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo M. Martinaičio tekstų nebedatuoja, tarsi norėdamas pasakyti, kad dabar laikas teka visai kitaip. Dabar žmogus laisvas ir visai nebūtina skaičiuoti laiko dienomis.   G.  2.3. Atgavus nepriklausomybę  Lt: kilmininkas; De: Genitiv; Ru: родительный падеж; Atgavusa Nepriklausomybė, atgautas valstybingumas reiškia ne tik galimybę būti laisviems, rašyti ką nori ir kaip nori, bet dar laukia ir sunkus, gal net sunkiausias, išbandymas šaliai, jos kultūrai, rašytojams, jų knygoms. Autorius, puikiai supratęs tos situacijos sudėtingumą, išliko kritiškas ir po Nepriklausomybės atkūrimo. M. Martinaitis savo tekstuose po 1991 m. tebetęsia lietuvių politikos, kultūros kritiką, stebi, kaip mąsto dabar jau laisvas žmogus, kaip jis panaudoja savo laisvę: ”Šiandien lietuviai, atgaudami savo ateitį, dar nežino ką su ja daryti. Todėl ir šoka taisyti savo praeitį. Jie dar vis ruošiasi Žalgirio mūšiui.“ 25 Nepriklausomybės atgavimas lietuviui buvo didžiulis įvykis. Tai buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos istorijos lūžių, kuris į dienos šviesą išvedė naujas kartas, atidengė tai, kas buvo negirdima ir nematoma, užgniaužta ir persekiota. Dabar laisvę kiekvienas sąmoningai susikuria pats, jos niekas negali atimti arba suteikti, o minia visada lieka minia, joje būti yra kur kas lengviau, patogiau negu „susirinkti save“ laisvą. „Vienos vidutinybės pakeitė kitas vidutinybes, šios jau prisimatuoja naujų vidutinybių literatūrą“,26 – rašo M. Martinaitis. Susikurti save laisvą šiais laikais nė kiek ne lengviau, o gal net sunkiau, nes suvienodėjimas įgyja patrauklesnių formų, įtaigiau imituojančių laisvą pasirinkimą. Poetas gyvena ne tik šia diena - M. Martinaitis regi Lietuvos ateitį: Kai mūsų jau nebebus, dar ilgai išliks mūsų abejingumas, tuštumas, baimė, prisitaikymas. Mes jau neįveiksime šių savo ligų: jas įveikdami kamuosis mūsų vaikai ir vaikaičiai“ 27. Rašytojas mano, jog „ Stalinizmas, įdiegtas į smegenų ląsteles, persiduos į tolimas kartas ir laikus, žalojami bus tie, kurie sieks laisvės ir žmogiško gyvenimo“28. Jis labai stipriai išgyvena dėl kultūros, meno ateities, nuoširdžiai bijo, kad kūrybos „gražumas“29 pasibaigs su jo kartos žmonėmis. Ir jis pats pamažu praranda optimizmą, jaučia, kad tampa „nereikalingas, o tik priedas prie to, ką esi parašęs30“. Jis nujaučia, kad jo nebevertina kaip asmenybės, o pagaliau, kaip žmogaus... Šiuo laikotarpiu ypač išryškėja netikėtos metaforos, palyginimai: „lietuviška kiaulė“31, „Lietuvos našlaitiškumas“32. Gal ir galima svarstyti, ar iš tiesų viskas buvo taip juoda ir beviltiška, ar nesutirštintos spalvos, bet dienoraštyje, kaip ir romane, pasiliekama teisė rašyti aštriai., o konkrečių pavardžių atsisakymas leidžia perskaityti užrašus ir kaip esė. 2.4. Pasaulėjautos kontrastai Marcelijaus Martinaičio užrašuose Marcelijaus Martinaičio tekstai pradedami rašyti bene pačiu sudėtingiausiu laiku, vis įsibėgėjant modernizmo tramdymui, po Prahos įvykių – 1971-aisiais. Kultūros liberalėjimo procesuose žengiamas žingsnis atgal, tai sukelia neviltį, žlugdo atsiradusias iliuzijas. Dar po metų šios nuotaikos sustiprėja, nes Romo Kalantos susideginimas ir kiti įvykiai dar labiau paskatina kultūros priežiūrą. Tuo metu smarkiai kritikuojami Sigitas Geda ir V. Kubilius, atsisakoma leisti V. P. Bložės, Juozo Apučio ir kitų autorių knygas, o Arvydas Šliogeris rašo savo veikalą Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentai, kuris publikuojamas tik atkūrus nepriklausomybę. To meto beviltiškumą iškalbingai paliudija didėjanti emigracija (Aleksandras Štromas, Ischokas Meras, Jonas Jurašas ir Aušra Sluckaitė, Tomas Venclova, kiek vėliau Saulius Tomas Kondrotas), savižudybių (Arvydas Ambrasas, Antanas Masionis, aktorius Bronius Babkauskas, Donatas Roda, Vidas Marcinkevičius, Bronius Radzevičius ir kt.) ir neaiškių mirčių (Jonas Kazlauskas, Mindaugas Tomonis, Raimundas Samulevičius) skaičius. Po pokario tai buvo didžiausių nuostolių mūsų kultūrai laikai. Stagnacija turi savo nevilties formas, ne mažiau baugias ir šiurpinančias nei pokario žiaurumai. Tai metas, kai ideologija virsta asmeninių interesų tenkinimo priemone, tuščiu kiautu, žongliravimu frazėmis ir šūkiais, kuriais niekas netiki. Nepaisant to, biurokratinė mašina veikia vis stipriau, jau tarsi savaime, nebepriklausoma nuo jokios aukštesnės valdžios; atvirkščiai – patys vadai tampa tos sistemos įkaitais, reikalus tvarko viešumoje nematomi pareigūnai. Išnyksta asmeninė atsakomybė, o padorumas tampa vos ne nusikaltimu, įteisinamas kompromisiškumas, vartotojiškumas ir vidutinybės klestėjimas. Daugelis nebemato perspektyvos ir tampa sistemos dalimi: „Dabar toks laikas, kai tolumoje jau nieko nematyti. Plinta beviltiškumas – kaip maras“33. Ironiška tai, kad užrašai buvo rašomi į raudoną, gero popieriaus sąsiuvinį, skirtą komjaunimo penkiasdešimtmečiui, tarsi kiekvienu įrašu bandant įveikti, nugalėti sistemą. Po raudonu viršeliu buvo galima susikurti save tokį, kokį norėjai. Viršelio nepakeisi, bet pats pasikeisti gali. Sovietinę epochą M. Martinaitis kritikuoja kaip grafomaniją – etinę, estetinę, politinę, taip tarsi patvirtindamas George’o Steinerio mintį, kad kičas pažeidžia moralę. Nuslopinus originalesnius ieškojimus, ėmus akyliau sekti laisvą žodį, išmušė vidutinybių valanda. Tuo pačiu metu pasirodęs V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“ irgi palietė tą pačią problemą – talento simuliaciją, ir jo autorius buvo tų pačių vidutinybių pritildytas. M. Martinaitis, pradėdamas nuo konkrečios klišės, štampo, stereotipo kritikos knygoje Poezija ir žodis (1977), pereina prie visos sistemos kaip banalybės, tuštybės dekonstrukcijos: „Grafomanija ir epigonizmas nėra tik literatūrinis reiškinys. Taip yra ‘sudeginamas’ visuomenės ‘atliekamo proto perteklius’, kurio valstybė nesugeba ‘suvartoti’. O tai yra ženklas, kad visuomenės dvasia skursta. Pagaliau oficiali ideologija yra ta pati grafomanija ir epigonizmas“34. Grafomanijos sąvoka galėtų būti pritaikyta ir šiandieninei masinei kultūrai analizuoti, nes grafomanija, kaip kultūros imitacija, netoleruoja individualaus balso ir kritiško, blaivaus proto, ji anonimiška ir neasmenybiška, ji palaiko tik aklą adoraciją arba aklą neigimą. Šviesioji šių užrašų pusė kaip tik yra pastanga įveikti šią visuotinę grafomaniją, bandymas susikurti savo balsą, savo kalbą ir mąstymą, savo laisvės erdvę, užpildyti atsirandančias tuštumas. Dienoraščio rašymas – tai savo laisvės suvokimas, jos pajauta ir turėjimas: „Laisvės niekas niekam niekada nėra davęs: ji susikuriama, įsisąmoninama35“. Kaip anuomet, taip ir šiandien ne mažiau svarbu išmokti galvoti, mąstyti, o ne vartoti ir kartoti; susikurti savo žodyną, kalbą, kuria būtų galima mąstyti, nes ideologinė orveliška naujakalbė to neleidžia daryti; pasipriešinti bukinimui, masiškumui, neturinčiam jokios savimonės, kai lieka tik „kaukiantys veidai“36. Vartojimo kulto įsigalėjimas, jo kuriamas atskiras, virtualus pasaulis pamatomas jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje: „Mes vartojam perdirbtą pasaulį, vartojam tai, ką matome ekrane: jauno kareivio mirtį ir tuoj pat – gražų moters kūną. Mes viską pradedame vartoti ir vartoti, visas savo sunykusios dvasios atliekas sumesdami į šiukšlyną“37. Nemaža šių privačių užrašų dalis vėliau būdavo perkeliama į viešus tekstus – straipsnius ar eilėraščius. Lyg ir neturime daug tekstų iš stalčiaus, bet turime viešų tekstų, kur buvo panaudojamos ne pačios švelniausios „stalčiaus tekstų“ ištraukos. Riba tarp viešų ir asmeniniam vartojimui skirtų tekstų, atrodžiusi tokia aiški, tampa komplikuota. O M. Martinaičio kūryba, ypač groteskiškos Kukučio baladės, atskleidžia nemažai autobiografinių aspektų. Tam tikru požiūriu M. Martinaičio užrašai primena R. Gavelio Vilniaus pokerį: savo įtaigiai slogia nuotaika, nevilties, nerimo, baimės atmosfera, apokaliptinėmis nuotaikomis, pasišlykštėjimu visuotine melo ir cinizmo, propagandos ir demagogijos aplinka, sistemos sąstingio ir agonijos vaizdavimu, net kai kuriais vaizdiniais ir metaforomis. M. Martinaitis pajudina ir panašius tautinius mitus (Vytautas, Darius ir Girėnas), kuriais mes kuriamės savo identitetą, nors tai tėra pralaimėjimo, neįvykusių, neišsipildžiusių lūkesčių garbinimas. Negailestingai aprašomas lietuvių pavydas, tarpusavio konkurencija, skundai, girtavimas, abiejų rašytojų knygose apstu tiek neapykantos pačiam sau („Žmogus savyje mato tuštumą, ir nekenčia pats savęs“38), tiek paranojiško žmonių įtarumo ir tarpusavio neapykantos. Ko gero, neapykanta bei įtarumas buvo viena iš jėgų, palaikiusių tuometinę visuomenę, siejusių žmones, kad jie tiesiog imtų ir neišsivaikščiotų kas sau. Kaip ir Vilniaus pokeryje, M. Martinaičio knygoje matome žmogaus „iškanavimą“, jo vertimą gyvuliu. Itin dažni kiaulės motyvai rašytojo tekstą susieja ir su George’o Orwello Gyvulių ūkis. M. Martinaitis bando užčiuopti nužmoginimo mechanizmą. „Svarbiausia išauginti gerą kiaulę, o kai bus kiaulių, tai jos pagal ‘priešakinį tarybinį mokslą’ išugdys naują, istorijoje dar niekam nematytą žmogų. Todėl dažnai tokį žmogų ir patikima auklėti kiaulėms: apdovanoja, sodina prie stalo ir pagerbia tą, kuris geriausiai prižiūri ir papeni39“. R. Gavelio ir M. Martinaičio knygas lyginu todėl, kad Vilniaus pokeris niekada neatrodė kaip blogio, chaoso, tamsos teigimas, o tik jo dekonstrukcija. Abiejuose knygose dorovė, moralė nekvestionuojamos, bet skaudžiai ir įtaigiai parodoma jų degradacija. Dar viena svarbi paralelė – abu autoriai išliko kritiški ir po nepriklausomybės atkūrimo. R. Gavelis, 2000 m. leisdamas Vilniaus pokerį, rašė, kad knyga tapo dar aktualesnė, o M. Martinaitis savo tekstuose po 1990 m. tebetęsia politinio, kultūrinio ir buitinio kičo kritiką, stebi, kaip veikia suluošinto mentaliteto logika ir elgesio etika, kuri savaime niekur nedingsta. Patvirtinami ir sovietmečio mąstymai: laisvę kiekvienas sąmoningai susikuria pats, jos niekas negali atimti arba suteikti, o minia visada lieka minia, joje būti yra kur kas lengviau, patogiau negu „susirinkti save“ laisvą. „Vienos vidutinybės pakeitė kitas vidutinybes, šios jau prisimatuoja naujų vidutinybių literatūrą40“, – rašo M. Martinaitis. Be sąmoningo savo laisvės suvokimo mūsų „laisvi“ pasirinkimai primins reklamos logiką: „Laisvė rinktis – rinkis TELE 241“. Susikurti save laisvą šiais laikais nė kiek ne lengviau, o gal net sunkiau, nes standartizacija, niveliacija įgyja patrauklesnių formų, įtaigiau imituojančių laisvą pasirinkimą. Gal ir galima svarstyti, ar iš tiesų viskas buvo taip juoda ir beviltiška, ar nesutirštintos spalvos, bet dienoraštis yra toks žanras, kurio griebiamasi kraštutinėmis akimirkomis, kai užrašomi „karščiausi“ dalykai. Dienoraštis yra užrašai sau, kur nesistengiama būti teisingam ir „objektyviam“, kur fiksuojami savo įspūdžiai ir savijauta, kurios nereikia niekam argumentuoti ar veltis į kompromisus ir nuolaidas. Čia, kaip ir romane, pasiliekama teisė rašyti aštriai, o sutirštinimas leidžia geriau įžiūrėti sistemos principus. Dienoraštyje veikia fragmento, impulso estetika, reakcija į tai, kas labai svarbu, čia daug gyvesnė, mintys labiau šakotos, radikalesnės nei laiškuose ar publicistikoje. Metaforos, palyginimai, skvarbus žvilgsnis daro knygą ne mažiau įdomią nei romanas, o konkrečių pavardžių atsisakymas leidžia perskaityti užrašus ir kaip esė. M. Martinaičio knyga suteikia naujų spalvų jo intelektualiniam ir biografiniam portretui, kurios nelabai skleidėsi laiškuose, esė, straipsniuose, kur kalbėdavo gana romus, visada išmintingas kultūrininkas. Šiuose užrašuose atsiveria itin skaudus santykis su savo laiku, su pačiu savimi – visa tai anksčiau publikuotuose tekstuose buvo nustumta į antrą planą, potekstę. Galiausiai užrašai kuria mūsų kultūros savigarbą. Kaip tvirtina M. Martinaitis, „kultūros garbę išsaugos ne milžiniški knygų tiražai, ne dirbtinai išgarsinti vardai ir tuščios užgesusios fizionomijos, o rankraštis, užmiršti laiškai ir eilėraščiai, neišleistos knygos ir cenzorių išbraukti puslapiai42“. 2.5. Knygos šiuolaikiškumas Marcelijaus Martinaičio knygą „Tylintys tekstai“, kurią pats autorius apibūdina kaip įvairius įrašus „sau pačiam“, galima laikyti ne tik sąžiningai užfiksuotais laiko fragmentais, bet ir savotiška rezistencine kūryba, rašymo „į stalčių“ pavyzdžiu, nesitikint, kad šie įrašai kada nors bus išspausdinti, išgirsti, suprasti. Tačiau reikėjo juos užrašyti – įtvirtinti kaip tylaus pasipriešinimo formą. Nebylios kovos būtinybę. „Jaučiau, kad būtina kai kuriuos dalykus pervardinti, juos įveikti bent žodžiais

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!