Maironio istorinis ir kultūrinis kontekstai

Maironis 1862-1932 Istorinis ir kultūrinis kontekstas. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir pačioje XX a. pradžioje, formuojantis moderniai lietuvių tautai, sparčiai brendo ir jos kultūra bei literatūra. Nors spaudos draudimo laikotarpiu sąlygos kultūrai plėtotis buvo itin nepalankios, vis dėlto nelegalūs spaudiniai, jų sklaida telkė ir brandino tautą. Pagrindinė tautinio sąjūdžio jėga buvo jauni žmonės - moksleiviai, studentai, mokslus baigę inteligentai. Į lietuviškos spaudos platinimą įsitraukė ir kaimo gyventojai, dauguma knygnešių buvo kaip tik valstiečiai. Jų aktyvumą paskatino Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla. Literatūra buvo suvokiama kaip tautos žadintoja, patriotinių idealų reiškėja, kūrėjai jautėsi įsipareigoję visuomenei. Grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes, formavo lietuviškumo sampratą. Svarbu, kad jaunoji inteligentų karta suprato būtinybę lietuvių literatūrą kurti lietuvių kalba. Gyvenimas. Jonas Mačiulis-Maironis kilęs iš Raseinių krašto. „Puikūs slėniai sraunos Dubysos“, lietuviška valstietiška aplinka, šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui - toks poeto vaikystės pasaulis. Mokėsi Kauno gimnazijoje, vieną semestrą studijavo Kijevo universitete, 1884 m. pasirinko Kauno kunigų seminariją. 1888-1892 m. tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, tuo laikotarpiu parašė nemažai eilėraščių, pradėjo pasirašinėti Maironio slapyvardžiu. Baigęs mokslus, dvejus metus dėstė Kauno kunigų seminarijoje, penkiolika metų - Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1909 m. Maironis grįžo į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi. Apsigyveno rūmuose Rotušės aikštėje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus). Šiame prašmatniame bute lankėsi daug žinomų to meto dvasininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Paskutinius gyvenimo dešimtmečius apkartino nusivylimas: intrigos sutrukdė tapti vyskupu, jaunoji poetų karta, išėjusi Maironio mokyklą, jo poeziją ėmė vertinti kritiškai. Maironis mirė 1932 m., palaidotas Kauno katedros kriptoje. Kūrybos apžvalga. Pirma Maironio publikacija - 1885 m. „Aušroje“ Zvalionio slapyvardžiu išspausdintas eilėraštis. Poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ pasirodė 1895 m., vėliau poetas išleido dar tris pataisytus ir papildytus leidimus (1905, 1913, 1920 m.). Reikšmingiausia Maironio poema - „Jaunoji Lietuva“ (1907m.).Joje vaizduojamas jaunų tautiniam darbui atsidavusių žmonių pasiaukojimas, tautinio atgimimo pradžia. Be eilėraščių ir poemų, Maironis sukūrė istorinių dramų trilogiją: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas - karalius“. Esminiai poetinio pasaulio bruožai išryškėjo per du pirmuosius kūrybos dešimtmečius, kai parašyti žymiausi lyriniai kūriniai. Maironio lyrikos erdvė Poetinio įkvėpimo šaltiniai Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, troškimą būti suprastam, įvertintam. Jam svarbi romantinė nuostata, kad individuali kūryba plėtojasi tik atsiremdama į savo tautos kultūrą ir kalbą. Meilė tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi ir susirūpinimas dabartimi - patriotinės poezijos šaltiniai. Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ lyrinis subjektas idealizuoja savo „širdies damą“ - tėvynę ir pabrėžia atsidavimą jai. Kaip romantikas, jis pasitiki giesmės galia: įkvėpta poezija geba skleisti meilę, vienyti, kelti tautą. Taigi poeto kultūrinis vaidmuo tautinio atgimimo laiku ypatingas. Poetas Maironio eilėraščiuose yra išskirtinis žmogus - jam lemta patirti „dangiškus jausmus“, giliai jausti, kentėti. Romantizmas akcentavo kūrybinės vaizduotės, įkvėpimo svarbą, ir Maironiui poezija - grožio pasaulis: O ji, padavusi man lyrą, Į tą užburtą vedė šalį, Kur takas ašaromis byra, Kuriuo retai kas eiti gali. „Poezija“ Nors kūryba susijusi su skausmu ir kančia, kitus ji ramina, guodžia (eil. „Poeta“). Tėvynės paveikslas Eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė“, „Mano gimtinė“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ Maironis sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą. Svarbiausias jos elementas - upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas - visos Lietuvos upė, susijusi ir su tautos ypatybėmis. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi. Lietuvos poetiniame kraštovaizdyje svarbūs kalnai ir piliakalniai įtvirtina aukščio matmenį. Tai, kas brangiausia, pažymėta didumo, aukštumo ženklu: Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais Dunkso tarp kalnų plačiai! „Vilnius (Prieš aušrą)“ Gimtinės paveiksle regimi ir „broliai artojai“ (tautinę bendriją telkia broliškumo ryšys, viena kalba ir ja kuriama kultūra), ir istoriniai kultūriniai Lietuvos centrai - Vilnius, Trakai, Kaunas, Birutės kalnas. Tautos atgimimo viltis Didinga tėvynės praeitis, herojiški kovų su kryžiuočiais laikai, kai „Vytautas didis garsiai viešpatavo“, įkvepia su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Vilnius, kadaise švietęs „Lietuvai, mūsų tėvynei“, dabar „miega giliai“, bet „rytuose aušra jau teka“. Amžinas apmirimo ir atgimimo ritmas siejamas su tautos istorija: Laikai juk mainos: slėgė pikti, - Nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei. „Vilnius (Prieš aušrą)“ Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų - prisikėlimo iš ilgaamžio miego, iš istorinės nebūties - metą, tiki veiklia, prasminga pabudusios tautos bū¬timi. Viltį palaiko amžinoji pasaulio tvarka (po žiemos visada ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas) ir krikščioniškoji prisikėlimo idėja. Žmogaus ryšys su tėvyne Kad išauštų nauja diena, reikalingos visų pastangos, todėl eilėraščiuose kviečiama, raginama: Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą, Ir eisim Lietuvos keliu! „Užtrauksme naują giesmę“ Taigi tėvynės meilė yra veikli - tai darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos. Dėl Tėvynės tenka užgniaužti abejones, „skausmo dūmas“, įveikti vidines prieštaras (eil. „Pasitikėjimas savimi“). Herojiškas pasiaukojimas rodo žmogaus dvasinę brandą ir tokį žmogų Maironis aukština, o idealų išdavystę, pasak V. Kudirkos, dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, negailestingai pasmerkia (satyros „Mano moksladraugiams“, „Skausmo balsas“). Žmogaus išgyvenimų įvairovė Poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, bet ir kas jaudina individą, kas asmeniš¬kai išgyventa. Poezijoje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus ir audringas vidi¬nis žmogaus gyvenimas. Romantinės pasaulėjautos žmogus atsiriboja nuo išorinio pasaulio, jaučiasi vienišas: Einu nesuprantamas vienas keliu Be draugo, ir nieks nepalydi

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!