Lucijus Anėjus Seneka ir jo mintys

 Seneka Liucijus Anėjus Seneka — romėnų retorius, tragedijų autorius ir filosofas. Gimė maždaug 4 m. pr. Kr. Kordoboje, mirė 65 m. po Kr. Romoje (nusižudė imperatoriaus Nerono, savo buvusio mokinio, įsakytas). Senekos filosofija priskiriama vėlyvajai stoikų mokyklai, kaip ir Epikteto ar Marko Aurelijaus mintys, tačiau didžiausią įtaką jai padarė viduriniojo stoicizmo laikotarpio mąstytojas Poseidonijas iš Apamėjos Sirijoje (135-50), kuris stoicizmui įkvėpė naujų idėjų, pakylėdamas jį į aukščiausią to meto mokslo lygmenį ir užbaigdamas helenistinę filosofiją. Seneka savo filosofijoje apsiribojo filosofinės etikos ir gyvenimiškos išminties problemomis, nepaisant to, jo raštai („Apie laimingą gyvenimą“, „Apie gyvenimo trumpumą“, „Apie pyktį“ ir kt.) tų laikų Romoje susilaukė didelio populiarumo, kuris dėl aptariamų problemų svarbos, keliamų klausimų gilumo ir amžinumo, išliko ir iki šių dienų. Senekos moralės filosofija įtakojo daugelį vėlesnių mąstytojų ir padėjo pagrindus ankstyvosios krikščionybės filosofijai. Išmintis kaip apatija1 Seneka savo laiškuose moko Lucilijų : „išmok džiaugtis ... Laimė slypi tik vienoje vietoje — pačioje sieloje. Ji yra kilni, pastovi ir rami <...>“2. Taigi, pasak Senekos mokėjimas džiaugtis yra išminties ženklas, laimė ir džiaugsmas — sielos sveikata. Tiesi, kilni, didelė siela — tai tarsi pats dievas, apsigyvenęs žmogaus kūne. Tačiau daugumos žmonių sielos serga. Blaškymasis, pasak Senekos, liguistos sielos požymis. Jis teigia : „Manau, kad pagrindinis sveiko proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir bendrauti su savimi.“3. Didžiausias ligoto žmogaus rūpestis yra jis pats, jis bijo būti apgautas, bijo kančios, mirties : „Paimk ką tik nori : jaunuolį, senį ar vidutinio amžiaus žmogų; matysi, kad visi jie vienodai bijo mirties, vienodai nepažįsta gyvenimo.“4. Serganti siela nebesugeba gyventi dabartimi, ją kankina praeitis ir ateitis, rūpestis dėl rytdienos : „Liguista siela negyvena, o tik ruošiasi gyventi“5. Seneka tvirtina, kad filosofija žmogui yra lyg sielos terapija, taip jis suponuoja, kad filosofijos tikslas yra daugiau praktinis nei teorinis, pagrindžia stoicizmo prielaidas. Stoikus visų pirma domina laikysena gyvenimo atžvilgiu. Jie, kartu ir Seneka, tvirtina, kad protas pajėgus suvaldyti jausmus ir reguliuoti poelgius, formuoti asmens moralę. Pasak Senekos „protas yra ne kas kita, kaip žmogaus kūne įkurdinta dieviškos sielos dalis“6. Todėl sielos didybė įgyjama tik proto dėka. Dorybė yra ne kas kita, kaip tikras protas. „Kiekviena dorybė yra proto pasireiškimas“7. Jausmų sukurtoje migloje skendintis mūsų protas dažnai neįstengia pamatyti tiesos, todėl stoikų aukščiausia siekiamybė — apatija. Seneka nebandė derinti jausmų ir racionaliojo prado, jo sprendimas radikalus — visiškas emocionalumo nebuvimas. „Jei leisi išminčiui turėti kai kurių aistrų, protas su jomis nesusitvarkys, jos nuneš jį kaip srautas, ypač kai duosi išminčiui ne vieną aistrą, su kuria jis grumtųsi, bet visas.“8. Senekos manymu, norint išbrįsti iš šio pasaulio purvo, pasiekti dvasios viršunę sielai reikalinga visiška ramybė, laisvė, kuri suteiktų progą ugdyti garbingumą. Taigi stoicizmo filosofijoje apatija — sielos išgijimas, pasiekiamas tik per laisvę. Nepaisant to, kad Seneka buvo kilęs iš garsios romėnų didikų giminės, jo filosofijoje nėra paisoma kilmės, luominės nelygybės (pripažįstama ne tik romėnų, bet ir vergų lygybė ir prigimtinė laisvė). Pasak jo, siela daro kilmingą tą, kuris, kad ir kokio luomo būdamas, geba pakilti virš likimo. Seneka siūlo atsidėti filosofijai tyliai ir saikingai. Jis nepritarė oratoriniam filosofavimui, vengė minios ir stengėsi išsiskirti iš jos vidumi, bet ne išore. Tačiau jis nepritarė vienatvei, kurioje dažniausiai gimsta neapykanta ir pikti kėslai, ir reikalavo tarpusavio supratimo, žmogiškumo ir bendravimo. Stoikui svarbiausia išdidi dvasios ramybė ir ištvermė, paklustantys proto balsui. Seneka sako : „Tu klausi, kas yra laisvė ... Tai yra sugebėjimas niekam nevergauti: nei aplinkybėms, nei būtinybei, nei atsitiktinumui, sugebėjimas neleisti likimui stovėti aukščiau už tave.“9. Jis teigė kad didi siela privalo paniekinti, paversti nereikšmingais skurdą, nesėkmę, vienatvę, bejėgišką kančią, mirties neišvengiamybę ... Seneka apie skurdą Senekos argumentai, kuriais jis įrodinėja turto nereikšmingumą kryptingumu skiriasi nuo tų, kuriuos vėliau pateiks krikščionybė : išdalyti turtą vargšams. Jei pripažįsti ką nors esantį aukščiau savęs, tuomet turto dalijimas yra išraiška meilės tam, kas yra aukščiau tavęs. Seneka nesiūlo nei atsikratyti turtų, nei savanoriškai gyventi skurde, nei liudyti meilę artimam išsižadant turto. Tiesiog turtas priklauso ne jo savininkui, o likimui. Todėl Seneka siūlo ne atsikratyti turto, o keisti požiūrį į jį, nesureikšminti jo, nepaversti vertybe. Kam skurdas našta, tam ir turtas bus našta, mano Seneka. „Didelės dvasios yra tas, kuris, apsuptas turtų, daug ir ilgai stebėjęsis, kad jie jam atiteko, juokiasi iš jų ir daugiau iš nuogirdų žino, negu pats supranta, kad jie priklauso jam“10. ... apie nesėkmę Žmonės deda daugybę pastangų, kad pasiekti garbės, pripažinimo, o patyrę nesėkmę, jaučiasi nuskriausti ir pažeminti. Stoiko džiaugsmas rūstus. Tačiau kitaip nei paprastas džiaugsmas, jis pastovus ir patikimas, nes sėkmė likmo rankose. Ne mes žaidžiame sėkme, o sėkmė mumis. Sėkmės siekimas pažeidžia sielą. „Daug svarbiau, koks atrodai sau pačiam, o ne kitiems“11. Senekos šlovė Romoje įtraukė jį į viešąjį gyvenimą, politiką, „jį pasigavo šlovė“. Tačiau ir tokiame sūkuryje Seneka reikalavo sau ramybės, nesivėlė į minios žaidimus, ginčus. ... apie vienatvę Žmonės bijo vienatvės. Tačiau, pasak Senekos, ne visada būdamas vienas esi vienišas. Tikrieji draugai ne visada turi būti šalia kada nori ir kiek nori. Seneka tai buvo patyręs pats, tremtyje, kurion pakliuvo dėl politinių nesutarimų ir priešų klastos. „Draugas turi būti širdyje, o ji — visuomet su mumis ir kasdien mato tą, kurį nori matyti“12. Noras turėti draugųir neapkęsti vienatvės išminčiui įgimtas taip pat, kaip ir kitiems. Tačiau tai negali tapti jo baimės ir nerimo šaltiniu. Net praradus draugas jam turi pakakti ištvermės pasakyti : „Nieko nepraradau“, „Visa, kas mano — su manimi“13. ... apie kančią Baisi ne pati kančia, o kančios baimė. Stoikas neieško kančios. Tačiau žino, kad likimui nėra nieko, kas būtų per sunku ir neįmanoma. Kančia gali ištikti bet kur ir bet kada. Ji neatskiriama gyvenimo dalis.Todėl stoikas nebijo kančios, nes nesistebi ir nelaukia, kad skausmas jį aplenks. „Aš neišskiriu išminčiaus iš paprastų žmonių tarpo,— rašo Seneka,— nesakau, kad jis nejaučia skausmo, tarsi kokia bejausmė uola“14. Protas rodo, kad ir kančios, ir malonumai patys savaime nėra nei gėris nei blogis. Vertę jiems suteikia mūsų požiūris į juos. Taigi kančios gali tapti gėriu, jei jos ugdo mūsų ištvėrmę ir ramų pasitikėjimą savimi. O malonumai gali virsti kančia. „Puotos gadina skrandį, nuo girtuokliavimo stingsta ir dreba gyslos, nuo gašlumo iškrypsta kojos, rankos ir kiti sąnariai. ... tysoti prie stalo per puotą — blogis, o būti ant kankinamųjų suolo — gėris, jeigu pirmuoju atveju elgiamės šlykščiai, o antruoju — garbingai. Tai ne gėris ar blogis pats savaime, bet dorybė tai daro gerą ar blogą“15. ... apie mirtį Gyvenimas stoikui neatrodo žiaurus, jis pats savaime yra vertingas. Pats gyvenimas nepateikia nieko, ko stoikas manytų negalėsiąs ištverti. Taigi savižudybę dėl gyvenimo baimės stoikas smerkia. „Nebėgsiu į mirtį nuo ligos, jei ji išgydoma ir negadina sielos. Nekelsiu rankos prieš save dėl skausmo : tokia mirtis būtų pralaimėjimas ... Silpnas ir bailus yra tas, kuris miršta dėl skausmo ...“16. Gyvenimo vertingumo prielaidą stoicizme liudija daugybė argumentų, skatinančių išlaikyti ramybę ir neprarasti gyvenimo skonio artėjančios nebūties akivaizdoje. Filosofija išgydo sielą nuo visų gyvenimo problemų, padaro jas bevertėmis. Proto stiprybė nugali net ir egzistencinę mirties baimę, išmoksta ją paniekinti. „Kas išmoko mirti, tas nebemoka vergauti. Jis iškyla virš bet kokios valdžios, iš tikrųjų jis niekieno valdžioje. Kas jam darbo kalėjimas, sargai, užraktai. Jis turi laisvą išėjimą.“17. Stoikų išskirtinumą Antikinėje filosofijoje nulėmė tai, kad jie savo etikoje skatino ir pozityviai teigė savižudybės, kaip išsivadavimo idėją. Prie tokios pozicijos juos privedė ir tikėjimas sielos nemirtingumu, sielos paguodos paieškos ir išdidumas, bebaimiškumas gyvenimo akivaizdoje. Be to stoikus stipriai paveikė graikų filosofo Sokrato likimas.18 Senekos manymu mirties baimę sukelia jausmų proveržis, nutolimas nuo jos, todėl jis siūlo mirties baimę nuslopinti protu, susitaikant su tuo, kad mirtis visada yra šalia ir kiekviena gyvenimo akimirka, jei ji teikia laimės ir džiaugsmo, yra lyg dovana. Savo filosofijoje Seneka pasitelkia ir amžinojo sugrįžimo motyvą. „Viskas baigiasi, bet nežūva. Mirtis, kurios labiausiai bijome ir vengiame, nutraukia gyvybę, bet jos neatima. Vėl ateis diena, kuri mus sugrąžins į saulės šviesą.“19 Taigi Seneka pataria neskandinti savo sielos liguistame nerime, džiaugtis laimės akimirkomis ir žvelgti į kančią pozityviai, mylėti ir užjausti kenčiantį artimą, būti atlaidžiam ir geranoriškam, taip paverčiant nemirtingąją sielą didingesne ir tauresne.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!