LR politinė sistema. Kursinis darbas

ĮVADAS Žmonės gyvena kartu, o ne po vieną ir turi įvairių interesų - tiek vienas su kitu, tiek su įvairiomis organizacijomis. Santykiai tarp individų, kolektyvų vadinami visuomeniniais santykiais. Jų yra labai įvairių, todėl klasifikuojami pagal reikšmę. Svarbiausi visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis. Visuomeninių santykių visuma - visuomeninė santvarka. Visuomeninę santvarką sudaro tam tikros posistemės. Pagal tai kokią įtaką daro visuomenei, galima išskirti keturias grupes, kurios atitinkamose gyvenimo sferose sudaro visuomeninių santykių sistemas: • Ekonominė sistema - ekonominių santykių visuma. Joje vyrauja nuosavybės santykiai- gamyba, mainai, materialinių gėrybių naudojimas ir paskirstymas. • Socialinė sistema - tai visuomeninių santykių grandis, kurie nėra tiesiogiai susiję su gamyba, bet egzistuoja šalia ekonominių santykių. Socialinės sistemos uždavinys- užtikrinti socialinę taiką ir pusiausvyrą, kad nekiltų prieštaravimai ir konfliktai, kurie neigiamai veikia visas visuomeninio gyvenimo sritis. • Kultūrinė-dvasinė sistema - visuomeniniai santykiai, išreikšti dvasinio, kultūrinio pobūdžio formomis-mokslas, menas, švietimas, religija ir t.t. • Politinė sistema - visuomeninių santykių, įgyvendinant politinę valdžią, visuma. Visuomeninės santvarkos posistemės tarpusavyje glaudžiai susiję. Ši posistemių sąveika, didžiąja savo dalimi, sudaro teisinio reguliavimo dalyką, kurio pagrindiniai principai reguliuojami konstitucinės teisės normomis. Pati visuomeninė santvarka nesudaro konstitucinio teisinio instituto. 1.POLITINĖS SISTEMOS SAMPRATA Savarankišką konstitucinės teisės institutą sudaro teisės normos, reglamentuojančios visuomeninius santykius, susijusius su institucijų, dalyvaujančių įgyvendinant politinę valdžią, veikla. Konstitucinės teisės doktrinoje šios teisės normos yra vadinamos politinės sistemos institutu. Politinė sistema - tai visuma institucijų (organizacijų), tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujančių įgyvendinant politinę valdžią. Politinės sistemos paskirtis - palaikyti visuomenėje esamą tvarką ir integraciją bei užtikrinti tvarkingą visuomenės transformaciją į naują būvį. Skirtingai nuo kitų kultūrinio-dvasinio ir kitų tvarkos visuomenėje palaikymo būdų, politinis būdas gali remtis įstatymais, todėl ypač efektyvia priemone - teisine prievarta. Politinės sistemos sampratą geriau suvokti padeda politologinis požiūris į sistemos sąvoką apskritai. Sistema tai ne tik tam tikros struktūros, bet ir procesai, tendencijos, žmonių ir jų grupių elgesys bei veiksmai. Politinė sistema susideda iš daugelio elementų - politinių organizacijų, politinės sąmonės, politinės kultūros ir politinių santykių, tačiau pastarieji yra ne tik politinės sistemos, bet ir viso politinio gyvenimo, kurio sudėtinė dalis yra politinė sistema, turinys. Taip pat pastarieji, priešingai nei politinės organizacijos nėra reguliuojami konstitucinės teisės normų. Politinės organizacijos yra valstybinių -teisinių ir visuomeninių- politinių organizacijų bei įstaigų (valstybė, nevalstybinės organizacijos: politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, savivaldos organai), per kurias reguliuojami politiniai santykiai visuomenėje, sistema. Svarbiausia politinėje organizacijoje yra valstybė, pati susidedanti iš daugybės sistemų bei struktūrų. Ji vienintelė, lyginant su kitom politinėm organizacijom, turi teisę leisti įstatymus, kuriais nustato elgesio taisykles, privalomas visiems šalies piliečiams, taip pat turi išimtinę teisę vykdyti vidaus ir užsienio politiką, imti mokesčius ir rinkliavas, yra sukūrusi gausų, specialių, profesionaliai dirbančių valdymo darbą žmonių, aparatą. Savo politines funkcijas valstybė atlieka visose gyvenimo srityse: ekonominėje, socialinių santykių, kultūroje ir kt. Politinė sąmonė - tai politinio gyvenimo dalyvių žinių, vertinimų, įgūdžių, vaizdinių apie politinę aplinką, politiką ir politinę valdžią visuma. Politinė sąmonė skirstoma į masinę, grupinę ir individualiąją, visos jos turi dvi sudedamąsias dalis - ideologinę (teorinę) ir emocinę-psichologinę (empirinę). Ideologinė dalis - žinios, įsitikinimai, vertybės. Emocinę-psichologinę (empirinę) dalį sudaro orientacijos orientacijos ir nuostatos dėl politinių institucijų normų, konkrečių politikų, politinių įvykių, kitų politikos objektų. Abi šios politinės sąmonės dalys lemia žmonių politinį elgesį. Politinė kultūra yra individų arba socialinės grupės vidinės nuostatos, reguliuojančios jų elgesį, istoriškai susiklosčiusios visos žmonijos ir atskirų jos grupių politinio patyrimo pagrindu. Konkretaus individo arba grupės politinę kultūrą lemia jų filosofinės ir mokslinės pažiūros, religiniai įsitikinimai, socialinė aplinka ir kiti veiksniai. Tačiau tarp jų esamą ir nemažų panašumų, kuriais remiantis išskiriami politinės kultūros tipai: provincijos, pavaldinių, dalyvių. Provincijos tipo atstovai labai mažai žino apie visos šalies politinius procesus, netyri emocijų ir vertinimų tuo klausimu, nedalyvauja politiniame gyvenime. Jų suvokimas apsiriboja tik vietinėmis etninėmis problemomis. "Pavaldiniai" yra informuoti apie politinį gyvenimą, tačiau nėra linkę dalyvauti politinėje veikloje, nes tik aklai vykdo valdžios nurodymus, baimindamiesi ar tikėdamiesi paklusę gauti naudą. Dalyvių tipo atstovai yra geriausiai informuoti politiniais klausimais, dalyvauja politiniame gyvenime, jaučia atsakomybę už priimtus sprendimus. Politinė sistema visuomenėje atlieka daug svarbių funkcijų - koordinavimo, integravimo, komunikacijos, normatyvinę-reguliavimo, pažintinę, auklėjamąją ir kt. 2.POLITINĖS PARTIJOS SAMPRATA Svarbią politinės sistemos dalį sudaro nevalstybinės organizacijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinės teisės doktrina pripažįsta, kad konstitucinių teisinių santykių subjektai yra ne tik valstybės valdžios institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios politinę valdžią, bet ir nevalstybinės organizacijos, dalyvaujančios įgyvendinant politinę valdžią netiesiogiai. Nevalstybinių organizacijų - politinių partijų buvimas liudija valstybės demokratinį pobūdį, visuomenės aktyvumą ir pilietiškumą. Tai svarbus pilietinės visuomenės elementas. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo preambulėje skelbiama, kad politinės partijos ir politinės organizacijos "jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią".Vadinasi, politinės partijos atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybės ir visuomenės, realizuodama piliečių interesus pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse. Politinę partiją tikslinga suvokti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme politinė partija - akivaizdžiai politinių tikslų siekianti visuomeninė struktūra, faktiškai padedanti formuoti ir išreikšti piliečių rinkėjų politinę valią. Siaurąja prasme, t.y. pagal PPPOĮ preambulę, 3 ir 4 str., politinė partija yra aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių susivienijimas, kuris: • siekia įgyvendinti politinius tikslus; • laisvai jungia ne mažiau kaip 400 steigėjų (narių); • turi suvažiavime patvirtintą programą, statutą ir išrinktus vadovaujančius organus; • yra įregistruotas Teisingumo ministerijoje kaip politinė partija Sujungiant prieš tai nurodytus ypatumus, galima glaustai suformuluoti tokį politinės partijos (siaurąja prasme) apibrėžimą: politinė partija - tai įregistruotas, ne mažiau kaip 400 aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių jungiantis susivienijimas, siekiantis padėti formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią bei turintis suvažiavime patvirtintą programą, statutą ir išrinktus vadovaujančius organus. Tik taip suprantamos politinės partijos gali kelti kandidatus į Seimo, savivaldybių tarybų narius ar Respublikos Prezidento postą. Be to, tik siaurąja prasme suprantamos politinės partijos veikla gali būti sustabdyta ar nutraukta (PPPOĮ 5 ir 7str.). Galima išskirti šiuos svarbiausius- bendrus politinės partijos požymius: 1. Politinė partija - tai laisvanoriškai steigiama organizacija, t.y. politinės partijos formuojasi laisva piliečių valia. Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai vienytis į politines partijas nereiškia, kad visi piliečiai turi teisę įstoti į bet kurias veikiančias politines partijas. Konstitucija laiduoja teisę laisvai jungtis į politines partijas, bet ne teisę reikalauti būti priimtiems į politines partijas. 2. Politinė partija - tai savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę, t.y. savo veiklą organizuoja laisvai ir savarankiškai pagal jos įstatuose nustatytus tikslus ir uždavinius, ir šiuos uždavinius sprendžia per demokratiškai išrinktus savo valdymo organus. Valstybės institucijos negali varžyti politinių partijų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. 3. Politinė partija - tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios. Politinės partijos atvirai siekia iškovoti vietas parlamente ir vyriausybėje, kitaip tariant siekia tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią. Politinės partijos aktyviai dalyvauja valstybės politiniame gyvenime: parlamentiniuose rinkimuose, formuojant vyriausybę, priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant. 4. Politinė partija - nuolat veikianti organizacija. Ji vienija nuolatinius narius, kuriuos jungia bendri politiniai interesai, politiniai įsitikinimai (bendra ideologija). Tai organizacija, formuojanti ir išreiškianti tautos politinę valią ir interesus. 5. Politinė partija - tai pelno nesiekianti organizacija. Ji negali užsiimti komercine ūkine veikla. 6. Politinė partija turi juridinio asmens teises. Vadinasi, politinės partijos veikia pagal savo įstatus, turi aiškiai apibrėžtą organizacinę struktūrą, turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme. Reikia pažymėti, kad politinei partijai, siekiančiai turėti realią politinę valdžią ir autoritetą visuomenėje, šių požymių nepakanka. Neretai politologai teigia, kad politinė partija yra neįsivaizduojama be keturių dalykų: politinė partija turi turėti daug narių, aiškią politinę programą, tvirtą organizaciją ir savo periodinį leidinį. Verta pažymėti, kad įstatymų leidėjas be sąvokos "politinė partija", vartoja ir sąvoką "politinė organizacija". Tačiau ir pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų, ir pagal Seimo rinkimų, ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų prasmę šios organizacijos yra teisiškai lygiavertės. 3.POLITINIŲ PARTIJŲ FUNKCIJOS Politinių partijų vietą politinėje sistemoje apibrėžia specialūs įstatymai, o uždavinius ir tikslus nustato pačios politinės partijos savo įstatuose (statutuose), kurie negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams. Be to, tokie tikslai ir uždaviniai negali prieštarauti PPPOĮ preambulės 2 sakiniui: "Politinės partijos ir politinės organizacijos jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią". Teisininkai dažnai išskiria šias politinių partijų funkcijas: • nustato politinės veiklos kryptį ir siekia užsibrėžtų politinių tikslų; • siekdamos įgyvendinti savo programinius tikslus, daro aktyvų poveikį rinkėjams; • atskleidžia, formuluoja ir pagrindžia didelių socialinių grupių politinius interesus; • skatina piliečius aktyviai dalyvauti politinėje veikloje, ugdo visuomenės politinį aktyvumą ir pilietiškumą; • aktyviai dalyvauja parlamento ir savivaldybių rinkimuose; • rengia ir parenka savo lyderius, bei siekia, kad šie užimtų vadovaujančias pareigas valstybės valdžios bei vietos savivaldos institucijose; • dalyvauja formuojant valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijas; • įtakoja valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų veiklą; dalyvauja priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant; • atlieka ideologinę funkciją - idėjiškai auklėja savo narius ir pasekėjus; propaguodama savo pažiūras ir įsitikinimus, formuoja viešąją nuomonę; skatina naujų politinių doktrinų atsiradimą. • vykdo komunikacinę funkciją - stiprina valstybės valdžios institucijų bei jos vadovų ryšius su visuomene, ir kitas funkcijas. 4.POLITINĖS PARTIJOS - DAUGIAPARTINĘ SISTEMĄ SUDARANTYS SUSIVIENIJIMAI Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir jų tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės rėžimas. Partinės sistemos yra daugiau politologijos mokslo tyrinėjimo objektas. Konstitucinės teisės moksle partinė sistema yra nagrinėjama tuo atveju, kai ji yra įtvirtinama teisės normomis. Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos: daugiapartinė, dvipartinė ir vienpartinė. Daugiapartinė sistema yra tuomet, kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir visos jos turi lygias galimybes dalyvauti ją formuojant. Dvipartinė sistema yra tuomet, kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau realiai į valdžią pretenduoja ir ją formuoja dvi partijos. Vienpartinė sistema - tai sistema, kai legaliai leidžiama veikti tik vienai partijai. Lietuvoje nuo 1918 m. formavosi daugiapartinė sistema. Po 1926m. valstybinio perversmo Lietuvoje valstybės valdžia turėjo vieną partiją - Tautininkų sąjunga. Kitos opozicinės partijos nebuvo uždraustos, tačiau neturėjo politinės įtakos. Nuo 1940m. birželio 15d. vadovaujančia ir vienintele tapo komunistų partija 1992 m. Konstitucijos 35 str. 1d. ir kituose straipsniuose daugiskaita vartojama sąvoka "politinės partijos" suponuoja mintį, kad Konstitucijos leidėjas numato ne vienpartinę, bet daugiapartinę sistemą, t.y. politinių partijų įvairovę, kuri užtikrina politinės sistemos demokratiškumą, pasireiškiantį tuo, kad kuo labiau politinės partijos tarpusavyje konkuruoja ir vieną kitą kontroliuoja, tuo laisviau ir atviriau formuojasi piliečių rinkėjų politinė valia, veiksmingiau užkertamas kelias valdžios institucijų savivalei ir piktnaudžiavimams. Konstitucinė daugiskaita "politinės partijos" lemia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą, negali palengvinti, tuo labiau skatinti vienpartinės sistemos susiformavimo. Taip pat daugiskaitos vartojimas, neįtvirtina konkrečios politinių partijų sistemos, jungiančios dvi, tris ar penkias politines partijas, todėl galima teigti, kad konkretus tikrovėje veikiančių politinių partijų skaičius - ne tiek teisinis, kiek politologinis-sociologinis klausimas. 5.POLITINĖS PARTIJOS STEIGIMAS PPPOĮ 3 ir 4 str. įtvirtina konkrečius reikalavimus, kurių neįvykdęs socialinis darinys negali tapti politine partija. Šiuos reikalavimus galima įvykdyti tam tikra logine ir laiko seka. Todėl galima teigti, kad politinės partijos steigimas ne epizodinis aktas, bet procesas ar visuma atitinkamų veiksmų, atliekamų tam tikra laiko seka. Ši veiksmų seka, pagal PPPOĮ 3 str. 1 d.. pasireiškia pirmiausia tuo, kad piliečių susivienijimas išplečia savo gretas iki ne mažiau kaip 400 narių, būsimų politinės partijos steigėjų, paskui organizuojamas steigėjų suvažiavimas, jame tvirtinama programa, statutas (įstatai), renkami vadovaujantys organai ir galiausiai kreipiamasi į Teisingumo ministeriją su prašymu įregistruoti įsteigtą politinę partiją. Reikalavimus, kuriuos numato PPPOĮ 3 str. 1 d., gali įvykdyti ne politinė partija, o ja tapti siekiantis piliečių susivienijimas. PPPOĮ tiesiogiai nenurodo, nuo kokio konkretaus momento - nuo statuto, programos patvirtinimo ir vadovaujančių organų išrinkimo suvažiavime ar nuo įregistravimo Teisingumo ministerijoje - politinė partija turėtų būti laikoma įsteigta. Remiantis profesinių sąjungų įstatymo 6str. 3d. galima teigti, kad politinė partija laikytina įsteigta nuo tos dienos, kai yra įvykdytos sąlygos. Piliečių susivienijimas, įvykdęs PPPOĮ 3str. reikalavimus, išsyk negali kelti kandidatų į Seimo narius, nes įstatymiškai kandidatus į Seimo ar savivaldybių tarybų narius gali kelti tik Teisingumo ministerijoje įregistruotos politinės partijos - tai suponuoja mintį, kad momentas nuo kurio politinė partija laikoma įsteigta yra jos įregistravimas. Kaip gali būti piktnaudžiaujama valdžia, taip gali būti piktnaudžiaujama ir laisve. Todėl Konstitucijos 35 str. 1d. nurodo, kad piliečiai turi teisę laisvai vienytis į politines partijas, jeigu šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tokią išlygą konkretizuoja, be kita ko, PPPOĮ 5str., įtvirtinantis, kad Teisingumo ministerija sustabdo politinės partijos veiklą, jeigu ji pažeidžia Konstituciją ir PPPOĮ. PPPOĮ 5str. tiksliai apibrėžia politinės partijos veiklos sustabdymo sąlygas ir tvarką. Taigi sustabdyti galima jeigu: • politinė partija pažeidžia Konstituciją ir PPPOĮ, pvz., apie statuto pakeitimą Teisingumo ministerijai raštu nepraneša per nurodytą terminą, tuo pažeisdama PPPOĮ 4str. 10d.; • politinės partijos padarytas Konstitucijos ar PPPOĮ pažeidimas nėra pašalintas; • Teisingumo ministerija raštu praneša politinės partijos vadovaujantiems organams apie padarytą Konstitucijos ar PPPOĮ pažeidimą, nurodydama, kokie konkrečiai įstatymų reikalavimai pažeisti, ir nustatydama terminą pažeidimams pašalinti; • politinė partija per Teisingumo ministerijos nustatytą terminą nepašalina nurodyto pažeidimo. Skirtingai nei partijos veiklos nutraukimo inicijavimas (tai gali padaryti tik Teisingumo ministerija), partijos veiklos sustabdymo inicijavimas nėra išimtinai vienos institucijos valios reikalas. Remiantis PPPOĮ 5str. 1d. sakiniu dėl politinės partijos veiklos sustabdymo į Teisingumo ministeriją gali kreiptis valstybės ir savivaldos institucijos, taip pat kitos politinės partijos ir politinės organizacijos. Be to, Teisingumo ministerija turi teisę sustabdyti politinės partijos ar politinės organizacijos veiklą ir savo iniciatyva. Sustabdyta gali būti tik Teisingumo ministerijos įregistruotos politinės partijos veikla. Jei Konstituciją ar PPPOĮ pažeistų steigiama partija, tai toks pažeidimas turėtų būti pagrindas atsisakyti registruoti politinę partiją, o ne sustabdyti jos veiklą. Politinės partijos eliminavimas, suvokiamas kaip objektyviai būtina Konstitucijos apsaugos priemonė. Konstitucijos ar PPPOĮ pažeidimas, dėl kurio nutraukiama politinės partijos veikla, gali būti įžvelgiamas ne tik jos statute ar programoje, bet ir rinkimų agitacijoje, vadovaujančių organų sprendimuose, lyderių kalbose (straipsniuose) ar narių (rėmėjų) veiksmuose. Tikrovėje yra galimas Konstitucijos ar PPPOĮ pažeidimas, kurį padaro paskiras partijos narys (ar keli nariai), veikdamas be jokio partijos vadovaujančio organo pavedimo ar nurodymo. Todėl PPPOĮ 7str. taikymas iš principo sietinas ne tiek su paskirų partijos narių, kiek su vienasmenio lyderio, kolegialaus vadovaujančio organo ar didelės narių dalies veiksmais. Pagal PPPOĮ 7str. formuluotę partijos veikla gali būti nutraukta, pažeidus arba Konstituciją, arba PPPOĮ. Pažymėtina, kad bet kuris PPPOĮ pažeidimas gali būti vertinamas kaip Konstitucijos 35str. 1d. pažeidimas, o bet kuris Konstitucijos pažeidimas - kaip PPPOĮ 2str. 3d. pažeidimas. Teisę nutraukti politinės partijos veiklą, pagal PPPOĮ 7str., gali tik apygardos administracinis teismas, tačiau pabrėžtina, ne savo iniciatyva. Pagal PPPOĮ 7str., tokiam teismo sprendimui reikalingas išankstinis Teisingumo ministerijos teikimas. Taigi įstatymų leidėjas numato vykdomosios valdžios instituciją, kompetentingą inicijuoti partijos veiklos nutraukimą, ir teisminės valdžios instituciją, kompetentingą spręst apie tokio inicijavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad Teisingumo ministerijos teikimas apygardos administracinio teismo nesaisto: jis gali, bet neprivalo nutraukti partijos veiklą ministerijos teikimu. PPPOĮ 7str. neužsimena apie galimybę apskųsti teismo sprendimą nutraukti partijos veiklą, o PPPOĮ 8 str. skelbia, jog apygardos administraciniam teismui gali būti apskųstas tik atsisakymas registruoti politinę partiją ar jos veiklos sustabdymas. Vadinasi, apygardos administracinio teismo sprendimas nutraukti politinės partijos veiklą yra galutinis ir neskundžiamas. 6.Rinkimų sistemų įtaka partinei sistemai M. Duverger savo knygoje “Political Parties” partinę sistemą analizuoja remdamasis tos sistemos sudedamųjų dalių - partijų - charakteristikomis. Autorius teigia, kad šiai definicijai atskleisti yra svarbūs dviejų klasių elementai. Pirma klasę sudaro iš pačių partijų, veikiančių vienoje šalyje, struktūros kylantys skirtumai ir panašumai. Antra klasę sudaro “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!