Liudo Vasario dvasinis tobulėjimas

Liudo Vasario dvasinis tobulėjimas

Vincas Mykolaitis – Putinas tai poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų. Svarbiausias rašytojo kūrinys yra 1933 m. išleistas romanas ,,Altorių šešėly‘‘. Šis romanas pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje. ,,Altorių šešėly‘‘ vaizduojama jauno kunigo Liudo Vasario dvasinė drama ir paieškos atskleidžiant vidinį pasaulį. Romanas suskirstytas į tris dalis, antroje dalyje ,,Eina gyvenimas‘‘ ima atsiskleisti ir išryškėti jaunojo kunigo troškimai bei aistros, viltis atrasti tikrąjį save.

Antroje dalyje, tapęs kunigu, Liudas yra paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Atvykęs, susiduria su nemaloniaisiais klebonu Platūnu ir kitu vikaru J. Stripaičiu, kurie yra priešiškai nusiteikę į naująjį ir visai ,,nereikalingą‘‘ vikarą Kalnynų parapijoje. Šie senbuviai egoistai suverčia visą kunigavimo darbą naujokui, norėdami jam labiau pakenkti ir įgristi. Liudui Vasariui sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, jis jaučiasi svetimas. Netrukus jaunasis kunigas suranda pomėgį vaikštinėti parapijos vietovėmis, grožėtis gamta ir įspūdingais kraštovaizdžiais, atitolti nuo slegiančių minčių dėl jo pašaukimo. Užsiimant tokia veikla, Vasaris sutinka naują labai svarbų personažą šiame romane, kuris Vasariui suteikia įtaką atsiriboti nuo monotoniško dvasininko gyvenimo ir pasinerti į savo vidines gelmes. Šis žmogus yra žavingoji, gražioji baronienė Rainakienė, įsikūrusi laikinojoje gyvenamojoje vietoje / dvare šalia klebonijos. Užsimezgusi šių dviejų asmenų sąsaja leidžia Vasariui pažinti svarbius gyvenimo aspektus, kuriuos atskleidžia pati Rainakienė jų artimos draugystės eigoje. Ponia įkvepia Vasarį vėl galvoti apie meilę, poeziją, atskleisdama pasaulio įvairovę.

Seminarijoje viskas buvo pagrįsta teorija, geromis viltimis ir norais, apsaugota izoliavimu ir drausme. Jaunasis klierikas neturėjo progos per daug iškrypti nuo dvasininko ribų, viskas buvo labai griežta ir melancholiška. Vasaris eidamas tarnauti Dievui, slopino savyje dovaną / talentą rašyti. Gyvenimas klebonijoje, kunigystė suteikė naują, laisvesnę pradžią, neapribotą jokiomis seminarijos taisyklėmis. Naujajame Liudo Vasario pasaulyje žmonės atveria jam naują perspektyvą į gyvenimą ir viena iš jų yra minėtoji baronienė. Išprususi Rainakienė susidomi jaunuoliu kunigėliu, kuris išsiskiria talentu ir giliu jausmingumu. ,,Ji matė, kokia sunki kova eina jo viduj tarp griežtų kunigiško luomo dėsnių ir jo prigimties palinkimų.‘‘ Baronienė nori padėti atsipalaiduoti nuo kai kurių, jos nuomone, per ankštų dvasinės disciplinos ryšių, pažadinti jame norą ryžtis pakovoti dėl savo gabumų ir teisių. Ponia mėgo skatinti jauno poeto viltis, teigė, jog norėdamas būti geru rašytoju Vasaris turi pažinti ir studijuoti gyvenimą, su savo tikrais, realiais potyriais; ,,Jokios knygos ir joki pasakojimai neatstos realybės. Nuo tamstos pasiryžimo ir drąsos pareis tamstos likimas‘‘. Pokalbiai su drąsia bei išsilavinusia baroniene pažadina jam savivertės pajutimą, paskatina giliau svarstyti kunigo ir poeto santykį / ,,Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas aš ne kunigas‘‘. Nuolat išgyvendamas savyje tai entuziazmą ir kūrybinį įkvėpimą, tai vėl grauždamas savyje dėl jo netinkamų poelgių, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas, Liudas supranta, jog šie dvasininkai neatsoja jam tinkamo idealo ir tokiu doru kunigu netaps. Kiti svarbūs asmenys prisidėję prie Liudo Vasario dvasinio tobulėjimo kelio yra prelatas Girvydas ir kapelionas Laibys. Jie atveria Vasariui akis sakydami, kad bažnyčiai reikalingi ne idealūs, vien katalikiškais reikalais besirūpindami kunigai, bet svarbūs politikai, literatai. Šie žmonės skatina Vasaryje vidinę kovą bei savirefleksiją. Vasarį slegia apmąstymai ir praeities klaidų šešėliai. Vienintelis žmogus, kurį poetas įsileidžia į savo vidinį pasaulį yra Rainakienė, jai Vasaris išsipasakoja visas nerimastingas mintis, sielos ydas. Baronienė mokėjo jį nuraminti ir pralinksminti labiau už visus, dėstydama savo išmintingas mintis. Po seminarijos įskiepyto savęs niekinimo, po parapijos darbe patirto nusivylimo baronienės žodžiai jį gaivino ir ugdė kaip giedrios, saulėtos srovės iš plačiosios padangės‘‘.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!