Lietuvos valstybės ir teisės istorija - paskaitų medžiaga

Lietuvos teisės istorija Teisės formavimasis ir raida nuo valstybės susidarymo iki14 a. pabaigos. Teritorinių junginių susidarymas ir jų valdymas. Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje,neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai.Susidarė pusiau valstybiniai junginai-feodalinės kunigaikštystės(žemės):Lietuva,Karšuva,Nelšia,Deltuva,Upytė,Keklys,Medininkai,Knituva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenės narių interesus.Tačiau kunigaikščių valdžia rėmėsi ne tik autoritetu bet ir prievarta. Centralizuotos valdzios susidarymas, Mindaugas, LDK kurimasis, pletra Susidariusios žemės-kunigaikštystės-ekonomiškai ir politiškai buvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungti silpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius susidarė sąlygos jungtis į sąjungas.1219m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Volynės kunigaikščiais. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo Mindaugas. Nenorėjusius jam paklusti išvydavo ar nužudydavo, kai kurie tapo jo vasalais. Apie 1240 jis tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jo centralizuota valdžia nepašalino bajorų kovos dėl valdžios. Pirmieji pasipriešino Tautvilas, Erdvilas, Vykintas. Mindaugas papirko ordino magistrą ir apsikrikštijo. Popiežius pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tačiau ir vėliau feodalai jam prieštaravo. 1263m. buvo nužudytas. Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai , pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įv. Būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Prijungtoms žemėms valdyti kunigaikščiai skyrė sūnus arba giminaičius. Lietuviai juos gynė nuo totorių-mongolų ir kryžiuočių ordino. Mindaugo krikštas ir karūnavimas Lietuvos karaliumi. Siekdamas išardyti priešų koalicijas ir suskaldyti jų jėgas,mind.griebėsi diplomatijos.Pasiūlė taiką livonijos ordinui ir pažadėjo apsikrikštyti.1250pab.ar 1251 prad.mindaugas jo šeima ir dvariškiai apsikrikštijo.Viskas buvo padaryta tyliai net ordino dokumentuose tai mažai atsispindi. Po krikšto Mind.teko sunkiai kariauti su stipriais priešais,tačiau apsikrikštijęs mind.gavo paramos iš Livonijos ordino. Kovos trukusios iki 1253m. pagaliau pasibaigė mindaugo ir jo šalininkų pergale. 1253m. Mindaugas apsivainikavo Lietuvos karaliumi. Kulmo vyskupas Henrikas asistuojamas aukštų dvasininkų,patepė Mind.šventais aliejais o Livonijos magistras Andrius uždėjo karūną. Iškilmingai karūnuotas jis iškilo tarp kitų kunigaikščių ir buvo labai gerbiamas. Valstybinė LDK santvarka Lietuvos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri Did. Kun. Valdžia. Didysis kun. Turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karo vadų. Iš jų vėliau susiformavo did. Kun. Taryba. Stambūs bajorai buvo did. Kun. Vietininkai,dvarų laikytojai, valsčių tijūnai,seniūnai. Už tarnybą jie gaudavo dalį surinktų duoklių.Did. kun.valdžia buvo paveldima.Did kun. Giminaičiai valdė didelius plotus ir atliko valstybines pareigas. Jie neturėjo sprendžiamojo balsoir klausė did. Kun.. LDK Didžiojo kunigaikščio valdžia Ekonominį did kun. valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su did kun. Did kun. gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų. Did kunigaikštį rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančios dinastijos. Did kun. buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir kurį rėmė kiti kun. ir bajorai.Did kun. buvo valst vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyr. karo vadas ir vyr. teisėjas. Jis skyrė feodalus į valstybines pareigas ir už tai duodavo jiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus. Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemių. Valstybę politiškai vienijo did kun. valdžia. Valdžios stiprėjimą rodo did kun. aparato didėjimas. Vytautas 1411m paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais. D.K. turėjo viršenybę ir politinę galią, dėl jo turtinės padėties. Jis buvo pats stambiausias feodalas valstybėje. Jis turėjo organizuoti valdžios aparatą, turėjo reguliuoti luomų tarpusavio santykius, išsaugoti savo politinį ar valdinį savarankiškumą. Suteikdamas feodalams teisinį imunitetą ir atiduodamas į jų priklausomybę valstiečius, D.K. naudojosi tokiu pat imunitetu valstybės atžvilgiu. Neleido kištis feodalams į jo santykius su jo valstiečiais, tačiau reguliavo privilegijomis feodalų santykius su valstiečiais. Jis kūrė valdžios aparatą. Viena jo dalis buvo susijusi su valstybės valdymu, kita dalis tvarkė D.K. priklausomybėje esančius žmones. Krėvos unija ir jos vertinimas Sutartį sudaryti su lenkais Lietuvius skatino bendra kova su kryžiuočiais.Abiejų šalių feodalus skatino siekis išlaikyti prijungtas slavų žemes,dar labiau plėsti ekspansija į rytus.Lenkai norėjo likviduoti LDK suverenuma.Lietuvai reikėjo įvesti krikščionybe,kad kryž. Neliktų preteksto puldinėti.jungtis vetė abiejų šalių pirklių interesai.1385 08 14 Krėvos pilyje Jogaila pasirašė sutartį.Prijungti LDK prie Lenkijos karalystės.sutartis sudarė salygas abiejų valstybių politiniam,socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.Spartino LDK feodalizavima.Leido suvienyti Lietuvių ir Lenkų jėgas su kryžiuočiais. Gedimino diplomatiniai laiškai kaip teisės šaltinis. Gedimino valdymo laikotarpio (1316-1341) išliko jo diplomatijos dokumentų (1322-1338). Kokiomis konkrečiomis teisinėmis formomis Gedimino valdymo laikotarpių buvo reguliuojami ekonominiai-socialiniai santykiai nėra žinoma. Gedimino diplomatiniai dokumentai atskleidžia juos tik iš dalies ir tam tikroje teisinių santykių srityje. Diplomatiniai dokumentai liečia valstybinius santykius su popiežiumi, Hanzos miestais, dominikonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu, Livonijos ordinu. Paprotinės teisės galiojimą Lietuvoje nusakė Gedimino 1323 m. taikos sutartis su ordinu, su Revelio žemės danų vietininkų, vyskupais ir Ryga. Iš sutarties matome, kad valstybėje pripažįstamos dvi savarankiškos Lietuvos ir Rusijos kraštų paprotinės teisės. Tokį, tik konkretesnį pripažinimą randame ir 1338 m. Gedimino prekybinėje sutartyje su ordinu. Tokia tvarka išsilaikė iki 16 am. pradžios. Rygos teisės recepcija siejama su Gedimino 2 1323 m. kreipimaisi į Hanzos miestų priklius ir amatininkus; iš esmės kvietimas tebuvo diplomatinė akcija, kurioje slypėjo ne tik ekonominiai, bet ir politiniai interesai. Teiginiui apie Rygos teisės recepciją pagrįsti labiau tinka minėta 1323 m. taikos sutartis. Gediminas pasižada apsaugoti atvykusios šalies - sutarties dalyvių - pirklius, ginti jų interesus pagal Rygos mieto teisę, kuria jie vadovaudamiesi atlieka savo operacijas ir netrukdomai gali išvykti atgal. Manoma, kad Rygos teisė buvo suteikiama ir savo pirkliams, kurie prekiavo su Ryga. 1323 m. Gedimino taikos sutartimi su ordinu buvo oficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Tai pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota DK privilegija ne tik svetimšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginant jų teises, tiek krašto viduje, tiek už jo ribų. Rygos teisės galiojimo pagalbinę reikšmę ir netgi laikiną jos pobūdį nusakė 1338 m. prekybinė sutartis su ordinu. Pamedės teisynas Pamedės teisynas buvo skirtas t.t. pavergtų prūsų sluoksniui (XIIIa. kolonizavo kryžiuočiai)-laisviesiems prūsams. Pamedės teisynas yra vokiečių kryžiuočių ordino užkariautos ir išnaikintos prūsų genties išlikusios paprotinės teisės paminklas. Istorikų teigimu, juo buvo vadovaujamasi ir Žemaitijoje, kai ši 14-15 am. sandūroje buvo patekusi į kryžiuočių priklausomybę. Pamedės teisynas yra vienas iš feodalinės teisės paminklų, kuriuose vietinė paprotinė teisė įgavo svetimą juridinę formą, atitinkančią kolonizatorišką valstybės politiką ir interesus. Teisyno galiojimo erdvė buvo sukoncentruota į konkrečią socialinę grupę ir tai grupei priklausiusius atskirus asmenis. Baudžiamoji teisė. Valstybiniai nusikaltimai Turtiniai nusikaltimai Nusikaltimai asmeniui Teismas yra vienintelė instancija, kuri turi teisę spręsti dėl nusikaltėlio atsakomybės ir jam skiriamos bausmės. Konkrečiai nėra nustatytas baudžiamosios atsakomybės asmeniui atsiradimo amžius. Pagrindinis bausmių tikslas yra ne atlyginti žalą nukentėjusiajam, o įbauginti žmones. Bausmė pasižymi žiaurumu arba kelis kartus viršija žalos dydį. Valstybiniams nusikaltimams yra būdinga kaltės prezumpcija. Turtiniai nusikaltimai apėmė vagystę, plėšimą, turto sužalojimą.Cia galioja nekaltumo prezumpcija.Nusikaltimo pavojingumą nulėmė žalos dydis. Buvo skiriamos atviros ir slaptosios vagystės, tačiau pavojingumo požiūriu skirtumo tarp jų nenurodoma.Nusikaltimai asmeniui yra nusikaltimai gyvybei, nusikaltimai sveikatai, lytiniai nusikaltimai, nusikaltimai žmogaus orumui bei namų ramybės ardymas.Nustatant atsakomybę už nusikaltimus asmeniui, buvo atsižvelgiama į nukentėjusiojo vertę - socialinę ir turtinę.Žmogaus gyvybė buvo ginama nuo pat jo pradėjimo dienos - nužudžius nėščia moterį, už vaisiaus nužudymą buvo atsakoma kaip už pusės vyro. Baudžiamasis procesas. Procesas buvo nesudėtingas, jei kaltinamasis prisipažindavo, taip pat bylose dėl vokiečių ir prūsų baudžiamųjų santykių.Kitų veikų įrodinėjimo procesas buvo painus ir smulkiai reglamentuotas. Ginče laimėdavo tas, kas turėjo geresnių įrodymų.Nukentėjusioji ir kaltinamoji šalys buvo laikomos lygiomis procesiniu požiūriu, jos rungtyniavo tarpusavyje teismo akivaizdoje. Teismo vaidmuo buvo pasyvus.Kai asmuo neigdavo savo kaltę, procesas paprastai susidėdavo iš 3 stadijų: parengiamosios, teisminio rungtyniavimo ir priesaikos. Liudininkai buvo reikalingi ne tik nusikaltimo išsiaiškinimui, bet ir nukentėjusiojo ir kaltinamojo vertės kategorijai nustatyti. Liudininkai, kurie tiesiogiai stebėjo įvykius, buvo labiau vertinami.Rungtyniavimo stadija - šalys teismui pateikdavo įrodymus. Priesaikos ceremonija buvo atliekama po rungtyniavimo stadijos. Prieš priesaiką dar buvo galima atsiimti kaltinimą, po jos - ne. Po priesaikos teismas paskelbdavo savo nuosprendį. Procesas buvo vedamas vokiečių kalba, o priesaika buvo verčiama specialaus vertėjo. Žodžių iškraipymas darė priesaiką negaliojančia. Paprotine teise Pirmykštėj bendruomeninėj santvarkoj santykiai tarp bendr.narių buvo reguliuojami papročiais. Papročių rinkinių nerasta. Susidarant feod.santykiams,papročių turinys buvo keičiamas.Paprotinės teisės normos reguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius.Ikistatutiniu laikotarpiu (iki XVIa.3d) LT,matyt, turėjo tik paprotines normas. Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo did.kunigaikščių urėdų pažeidimų. Iki 14 am. pabaigos vyravo paprotinė teisė, kuri susiformavo, atsiradus valstybei, visuomenei skirstantis į luomus. Dėl luominio pobūdžio paprotinė teisė formavosi į feodalų paprotinę teisę ir kitų socialinių grupių paprotinę teisę. Feodalų paprotinė teisė politinių santykių raidoje išaugo į valstybės reguliuojama rašytinę teisę. Pirmuoju rašytinės teisės dokumentu laikom 1387 m. Jogailos žemės privilegija bajorams (valstybinė privilegija, skirta bajorų luomui).Kitų socialinių luomų ir grupių paprotinė teisė formavosi 2 kryptimis: būsimasis miestiečių luomas ir gausiausia feodalinėje visuomenėje socialinė kategorija - valstiečių luomas. Šis luomas pateko į feodalų jurisdikciją, todėl jame nesusiformavo rašytinė teisų, tuo tarpu miestiečiai iki pat 19a. pradžios išsaugojo iš svetur atėjusią Magdeburgo teisę. Seniausias teisės šaltinis - paprotinė teisė. LDK, kurios sudėtyje buvo daug baltarusių ir ukrainiečių žemių, paprotinė teisė iš pradžių liko vietinė. Ukrainoje buvo taikoma rusų paprotinė teisė. Vytauto laikais, duodant privilegiją Bresto mietui, buvo pasakyta, kad miestams suteikiama Magdeburgo teisė, jie atleidžiami nuo lietuvių ar rusų teisės. Paprotinė teisė įvairiose Lietuvos vietose buvo skirtinga. Ilgainiui, vis labiau ir labiau viešpataujančios feodalų grupės teisė ėmė įsigalėti dar prieš rašytinės teisės atsiradimą. Visos žemės buvo kunigaikščio valdžioje, todėl pradėjo įsigalėti vienoda paprotinė teisė. Paprotinės teisės reikšmė ta, kad jos reguliavimo sfera nebuvo paliesta rašytiniais įstatymais ir statutais. Paprotinė teisė negalėjo būti nustatyta įstatymais, todėl seimas jos nesvarstė ir į Statutą neįtraukė.. LDK luominės monarchijos formavimosi laikotarpiu 14a. pabaiga-16a. vidurys. Valstybinės santvarkos bruožai LDK 14a. jau turėjo didelę teritorija į jos sudėtį įėjo rusų,baltarusų,Ukrainiečių žemes.Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni,vyravo natūrinis ūkis o feodalai apsiribojo tik vietine rinka.Didysis kun.neistengė centralizuoti tokios didelės teritorijos ir todel liko kunigaikštystės valdomos giminaičių.Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostine,kariuomene,valstybinį aparatą ir rinko pajamas.Jie mokėjo duokle did.kun. karo atveju siūsdavo tam tikra karių skaičių. Lietuvos krikštas Lenkų ir Lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutartis Pasirašytas 1385m.Šiuo aktu Jogaila įsipareigojo pats pasikrikštyti ir apkrikštyti Lietuvos gyventojus.1386m.Jogaila Krokuvoje buvo pakrikštytas,sutuoktas su Jadvyga ir tapo Lenkijos karalius. 1386-1387m.Vilniuje prasidėjo oficiali krikšto akcija:įkurtos pirmos parapijos,statomos katalikų bažnyčios.1387m.Jogaila paskelbė tris privilegijas:Vilniaus vyskupystės vyskupui,Lietuvos bajorams ir katalikams,Vilniaus miestiečiams.Katalikų bažnyčia Lietuvoje buvo aprūpinta materialiai,jei suteiktas ekonominis bei teisinis imunitetas.1387m.buvo krikštijami Aukštaitijos bajorai vėliau kiti pagonys.1939m.popiežius Urbonas pripažino Lietuvą katalikų kraštu.Žemaitija priėmė katalikybę 1413m.Lietuvos krikšto reikšmė:Jis sugriovė Vokiečių ordino agresijos ideologinius pagrindus(Vėliau popiežius Bonifacijas uždraudė kryžiaus žygius prieš Lietuvą.Buvo panaikinta Lietuvos izoliacija Europoje. Didžiojo kunigaikščio valdžia Ekonominį did.kun. valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai,miškai,pievos ir vandenys.Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai.Bajorų pavaldumas buvo viešojo teisinio pobūdžioir nesirėmė sutartimi su did.kun.Tik senų giminių didikai laikė save nepriklausomais nuo did.kun.Did.kun.gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų,taigi turėjo didelių pajamų.Did.kun. rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančiosios dinastijos.Jis buvo valstybės vadovas palaikantis santykius su užsieniu,karo vadas ir vyr.teisėjas.Jis skyrė feodalus į valstybės tarnybas ir duodavo jiems žemės.Nuo 15a. did.kun.valdžia silpnėjo,nes išsiplėtė bajorų teisės. Ponų tarybos susidarymas ir jos funkcijos. Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią valdžią. Kad būtų galima feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas, išlaidas, nustatyti prievoles, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. Juos garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas - Ponų taryba. XIVa. PT nebuvo nuolatinis organas. T. dalyvavo didž. kunigaikščio broliai, kt. kunigaikščiai, įtakingi bajorai. Lenkijos pavyzdžiu LDK atsirado nauji valdininkai: kancleris, žemės ir rūmų iždininkai, pakamorė ir t.t. Jie visi pateko į PT. Galutinai PT sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais did. kunigaikštis nuolat tardavosi XIV-XVa. Valdant Kazimierui, PT - vyriausias organas. PT tapo LDK taryba, pavaduodavo did. kunigaikštį jo nesant ir rūpinosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises. Did. kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba. Ponų tarybos narius skyrė did. kunigaikštis ponų sutikimu. Branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos. Einamuosius reikalus did. kunigaikštis tvarkė be Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. liublino unija Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos bajorai pasijautė gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos 1 d. Liubline pasirašė unijos aktą. Liublino aktas buvo pasirašytas lygiomis teisėmis kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Ji skelbė: Lenkijos karalystė ir LDK viena Respublika, kuri sujungia į vieną dvi tautas ir valdžias; joje buvo išrenkamas vienas bendras karalius ir bendras seimas; Lietuvos DK panaikinama, skelbiama Lietuvos-Lenkijos karalystė; sosto paveldėjimas LDK panaikinamas (atsisakė karalystės naudai); sutartys su užsienio valstybėmis sudaromos tik bendrai; muitai, rinkliavos nuo savo gamybos produktų panaikinami; Lietuvoje nebebus šaukiami atskiri seimai; laisvas dvarų ir valdų įsigijimas; Lietuvoje nepasikeitė centrinės įstaigos ir teismų sistema. Liublino unija nesukūrė bendros valstybės. Lietuva ir Lenkija buvo lygiateisės sąjungos narės. Bendri organai sudaromi tik gynybos ir užsienio politikos klausimais. Liko Lietuvos teritorija ir sienos, nors ir apkarpytos; sava teismų sistema; kariuomenė ir finansai; vietos valdymo organai, savarankiðkas teismas; bendras karalius ir seimas. Reikšmė: Šis aktas buvo pirmiausias, kurį galima pavadinti unijos aktu. Jis sukūrė savotišką 2 valstybių junginį, kurio ligi šiol nebuvo. Aktas nesuliejo Lietuvos su Lenkija: liko visiškai atskira valstybės teritorija, atskira valdžia, kariuomenė, iždas, atskiros teisės. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi savarankiškai. Seimas buvo bendras, bet jame kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido savo įstatymus.Unijos akas paliko daug spragų, kurias dar padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. Tuo būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir toliau išliko visiškai savarankiška. Tačiau Lietuva palengva artėjo prie Lenkijos. LDK vietinio valdymo institutai. LDK teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė did. Kunigaikštis/ rinko vaivadijos feodalai. Vaivada atliko karines, administr. ir teismo f-jas. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei. Jis buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos gyventojų ir didž. kunigaikščio. Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ir seniūnai. Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Seniūnijos ir valdos buvo ūkiniai ir administraciniai vienetai. Žemaitijoje vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldūs žemaičių seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytojų funkcijas. LDK teisės šaltiniai iki 14a. vidurio. Iš rašyt.dokumentų be Magdeburgo teisių yra žinomi 2 teisės aktai: Prūsų (Pamedės) teisynas (1340) ir Kazimiero teisynas (1468). Seniausias žinomas rašytinis teisės šaltinis-1387m. Jogailos žemės privilegija bajorams katalikams. Greta žemės privilegijų buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo did.kunigaikščių urėdų pažeidimų. 1468m. Kazimiero Teis. reguliavo teismo procesą, žemės ginčų sprendimo,atsakomybės už įv.vagystes ir kt. Suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones.Bajorų žemės ginčus turėjo spręsti pakviesti teisėjai.Nustatė nusikaltėlio asmeninę atsakomybę už padarytą nusikaltimą (atsakomybė nuo 7m.amžiaus).Bendrininkavimo institutas. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo objekto vertės ir nusikalt. pakartotinumo. Statutai: 1529,1566,1588. Tai-labai aukštos teisinės kultūros paminklai. Jų šaltiniai-romėnų, papročių teisė,teismų sprendimai. I St. turi 13 skyrių, II ir III po 14. Jie apima beveik visas visuom.gyvenimo sritis, tik nereguliuoja bajorų ir baudžiauninkų tarpusavio santykių. Iame St. dominuoja ponų privilegijos. II St. skirtas daugiau bajorų turtui ir asmeniui apsaugoti. Statutuose vyrauja luominis principas. Jų kalba-senoji baltarusų. Be to, teisės šaltiniai buvo ir seimų priimtos konstitucijos, Magdeburgo miesto teisė, kanonų teisė. Žemės (bendravalstybiniu) privilegijos 1413 m. Horodlės privilegija - savotiškas naujas aktas: 1. bažnyčiai suteiktos tokios privilegijos kaip ir Lenkijoje. 2. Lietuvos bajorai gavo lenkų bajorų herbus. 3. įgijo privilegijas ir laisves kaip ir Lenkijos bajorai. 4. patvirtintos teisės į jų paveldėtus turtus ir turtus pautus pagal DK raštus, perleisti juos galėjo DK leidus. 5. bajorai gavo teisę paveldėti turtą. 6. bajorai nebuvo atleisti nu pilių statymo, karo tarnybos, duoklių pagal senus papročius, šias privilegijas gavo tik bajorai katalikai ir turintys lenkų bajorų herbus. 1432 m. Jogailos privilegija. 1. bajorų paveldėti ir gauti pagal DK raštus turtai yra gavusiojo nuosavybė. bajorai gali juos laisvai valdyti ir perleisti. 2. išliko pilių statymo, karo tarnybos, duoklių davimo privilegijos. 3. privilegijas gavo ir stačiatikiai bajorai. 4. teismai buvo lenkų pavyzdžio, taip pat lenkų bajorams nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo. 1434 m. Žygimanto privilegija - davė bajorams, nedalyvaujant lenkams. 1. tokias pačias teises gavo tiek katalikai, tiek stačiatikiai. 2. bajorai įskųsti be teismo nebus persekiojami. 3. bajorai turėjo teisę paveldėti turtą, parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau šie aktai turėjo būti sudaromi prie DK arba jo pareigūno akivaizdoje. 4. išliko tos pačios bajorų teisės. 5. Vytauto ir Žygimanto bajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. 6. bajorų veldamai ir kiti valdiniai - bajorų žmonės nuo kitų darbų išskyrus pilių statybą, remontą, karo tarnybą. 7. stačiatikiai galėjo naudotis suteiktais lenkų herbais. 8. bajorai teisiami tik teismuose. 9. bajorai turėjo plačias teises išnaudoti veldamus. 1447 m. Kazimiero privilegija. šią privilegiją gavo todėl, kad jie sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos sostą. 1. patvirtintos jau buvusios bajorų teisės. 2. garantuojama lietuviams bažnytinės vietos. 3. bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. 4. individuali atsakomybė. 5. laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešų šalis. 6. bajorų teisės laisvai disponuoti visais turtais. tam leidimas turėjo būti įformintas prie DK ar prie jo pareigūnų. 7. našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir laisvai disponuoti joms užrašyta kriena. 8. moterys ir merginos galėjo laisvai ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo DK. 9. bajorai valstiečiai nebuvo atleisti nuo prievolių valstybei, atleisti buvo nuo prievolių DK dvarams. 10. bajorai negalėjo priimti pabėgusių DK žmonių. 11. bajorai galėjo teisti savo valdinius. Vaznys buvo siunčiamas tik bajorui atsisakius teisti, tačiau bauda mokama bajorui. 12. juridinės baudžiavos pagrindas - labai didelė valstiečių priklausomybė bajorams. tai buvo juridinis bajorų savarankiškumo pagrindas. 13. DK įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkai ar kitais pareigūnais. tačiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. 1492 m. Aleksandro privilegija. tai yra sutartis su ponais - DK įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtu kartu su Ponų Taryba. pasižadėjo laikytis ponų patarymų, nors su jais ir nesutiktų. be Ponų Tarybos negalėjo keisti Sričių privilegijos Sričių privilegijos reguliavo įvairius visuomeninius santykius atskirų valstybės sričių teritorijoje. iki mūsų dienų išliko tik apie 20 originalių privilegijų. Sričių privilegijos - tai privileginiai raštai kurie formos atžvilgiu buvo viena.aliai LDK pažadai saugoti pagrindines žemių teises. Leidimo priežastys:1. feodalinių gamybinių santykių raida.2. valstybės vidaus ir užsienio padėtis. Privilegijų šaltiniai:paprotinė teisė ;sutarys tarp vietinių gyventojų ir kunigaikščių.;sutartiniai raštai.;žemės privilegijos;LDK aktai; ankstesni tos žemės tekstai. Sričių privilegijų turinys: * atspindėjo visuomeninių santykių ir jų teisinio reguliavimo specifiką ir atskirų žemių teisinės padėties ypatumus. * šios normos reguliavo visų tuometinės visuomenės sluoksnių teisinę padėtį. * iš visų privilegijų matyti, kad feodalai buvo atleisti nuo visų darbo ir karo prievolių, išskyrus pilių statybą ir karo tarnybą. * sričių privilegijos tam tikru mastu ribojo DK valdžią. * žemės, gavusios sričių privilegijas, turėjo tam tikrą vidinio valdymo autonomiją. * sritys (bent iki 16 am.) turėjo savo savivaldos organus - seimus (večes). * paprastai sričių privilegijose buvo nustatyti mokesčiai ir prievolės. iš pradžių valstybė kontroliavo tik turtinius santykius, kurie susiję su jos interesais, po to atsirado civilinės ir šeimos teisės normų. Privilegijos:1451 m. Polocko žemės.1471 m. Kijevo žemės.1511 m. Polocko žemės.Ypatingą dėmesį skyrė teisingumo vykdymui, pvz. pagal 1511 Polocko privilegiją, vietinių gyventojų bylas reikėjo nagrinėti pagal vietinę teisę. Pagal privilegijas stačiatikių bažnyčia buvo nepriklauso nuo pasaulietinės valdžios ir galėjo savarankiškai spęsti savo administracinio, ūkinio gyvenimo klausimus. Privilegijų suteikimo padariniai: 1. sričių teritorijoje galiojo vietinė paprotinė teisė. LDK raštai reguliavo visuomeninius santykius, atsižvelgiant į tam tikros srities specifiką. tautinių valstybių organų kompetencija buvo apribota vietinės administracijos naudai. 2. jos stiprino bajorų ekonominę padėtį ir jų politinę įtaka. 3. padėjo paversti valstiečius baudžiauninkais (įpareigojo bajorus nepriimti atbėgusių žmonių ir suteikė teisę teisti savo valdinius) 4. įtvirtino luominę LDK visuomenės santvarką. Miestiečių teisinė padėtis Visi miestiečiai buvo asmeniškai laisvi ir galėjo verstis amatais. Miestiečiai buvo trijų kategorijų: 1. Priklausantys feodalams 2. Didžiojo kunigaikščio 3. Turintys savivaldą(Magdeburgo teisę) Iki 16a didesni miestai buvo Vilnius, Kaunas, Trakai. Institucijas rinko miestiečiai. Savivaldą sudarydavo kelios giminės. Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir suolininkų ir sprendė baudž bylas. Magdeburgo teisės recepcija. Siekdami plėsti prekybą ir pramonę, miestų gyventojams buvo suteikiama Magdeburgo miesto teisė (teisė valdytis kaip Magdeburgo miestas). Į Lietuvą ji atėjo ne tiesiogiai iš Vokietijos, o iš Lenkijos. Ši teisė padėjo miestams kilti. 14 am. pabaigoje Magdeburgo teisė suteikiama jau didesniems Lietuvos miestams (Vilnius - 1387, Lietuvos Brasta, Gardinas, Kaunas). Magdeburgo teisė padėdavo miestams tuo, kad: 1. atleido miestiečius nuo įvairių pareigų, kurias ėjo kartu su valstiečiais (nuo talkų, duoklių mokėjimo, šienavimo). Bet už atleidimą nuo baudžiavos ir bendrai už palengvinimus, miestiečiai kasmet turėjo mokėti tam tikrą pinigų sumą. 2. Teikiami įvairūs pelno dalykai (teisė statyti rotušę, joje laikyti manufaktūras). Šių dalykų pajamas vaitas ir burmistras turėjo sunaudoti visuomenės reikalams (viešosios pirtys, malūnas, užvažiuojamieji kiemai, smuklės). Gaudavo savo žinion visas tuščias sodybų žemes, kurias turėjo tvarkyti vaitas ir burmistras. 3. Leidimas sandeliui laikyti (tik dideliems miestams). 4. Pikliai, atvykę iš kitur, turėjo savo prekes pardavinėti urmu vietos pirkliams, turėjo ir sau reikalingas prekes iš tų pačių vietos pirklių pirktis urmu. 5. Leidžia ganyti gyvulius tuose vietose, kur pirma, imti medžio namų statybai ir malkų iš tam tikro rajono aplink miestą, netoliau kaip už mylios. Tvarkomieji ir vykdomieji tokių mietų organai buvo savivaldybės, vaitas, kuriuo turėjo klausyti visi miestiečiai (jo padėtis paveldima ar perduodama, parduodama). Vaitas su vietos bendruomene rinko tarybos narius (nuo 6 iki 24), iš jų tarpo jie išsirinkdavo 1 metams burmistrus (2,4,6,12). Su jais vaitas tvarkė teismo ir administracijos reikalus. Nepatenkinti vaito teimu, apeliuodavo didžiajam kunigaikščiui, o dėl tarybos sprendimų - apeliavo vaitui. Išimtį sudarė žydai, kurie spietėsi apie tam tikras savivaldybės bendruomenes, apie savo sinagogas ir kapus. Jie rinkdavo savo vyriausiuosius, kurie sudarydavo kolegija. Ši kolegija uždėdavo dvasios bausmę, taip pat nagrinėjo pilietines žydų bylas. Dėl visų bylų, kuriuos nelietė tikybos, galima buvo apeliuoti gaspadoriaus vietininkui, t.y. - vaivadai, seniūnui ir deržavcui, žiūrint kas iš jų buvo skiriamas miete. 1776 m. Magdeburgo teisė buvo panaikinta iš visų mažesniu miestų ir paliko tik 11 didžiausių ir seniausių Lietuvos miestų: Vilniuj:, Lydai, Trakams, Kaunui. 1791 m. taip pat buvo palikta kaip pamatas platesnei tų miestų savivaldybei. Magdeburgo teisė geriausiai prigijo lietuvių gyvenamose vietose. Kazimiero teisyno baudz.teise ir procesas. K. t. baudžiamosios normos apima vien turtinius nusikaltimus: vagystę, savavališką miško kirtimą, turto atėmimą užpuolant. Į vagystės sąvoka įeina ir laisvieji valstiečiai. Nelaisvo valstiečio pasitraukimo nuo savo pono ,jų prisiviliojimas imta traktuoti kaip vagystė. Atvira vagystė lengvino kaltės įrodymą. Nusikaltimo subjektais vagystėje galėjo būti ir patys feodalai ir nuo jų priklausomi žmonės. Jei valstietis nevykdė teismo nuosprendžio, jį baudė feodalas, kuriam jis priklausė. O savavališkai nevykdantis teismo nuosprendžio asmuo turėjo būti baudžiamas didžiojo kunigaikščio, jam pasitarus su Ponų taryba. Amžiaus riba baudžiamajai atsakomybei nėra aiški. Randame tik vaikų materialinės atsakomybės pradžią - nuo 7 m. Nusikaltėlis, kaip nusikaltimo subjektas, visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už jo vagystę atsakė tik tada, kai žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Atsakomybė buvo tik materialinė. K.t. bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaltimo pakartotinumu (recidyvu). Kaltės įrodymas pagal K.T. buvo: vagies sugavimas su vogtu daiktu, savanoriškas prisipažinimas, įrodymai "gerais" liudytojais, prisipažinimas kankinant. Seklio parodymai negali būti pagrindas mirties nuosprendžiui. Svarbi vieta k.t. buvo skirta kaltei nustatyti, tai rodo, detalaus įrodymų rinkimo ir kaltės įvertinimo reglamentavimą. Esminis kriterijus skiriant bausmę - nusikaltėlio socialinė priklausomybė. Bausmė valstiečiams už vagystę susidėjo iš: prievolės atlyginti už padarytą žalą ir pačios bausmės. Prievolė atlyginti žalą apėmė tokius reikalavimus: * Atlyginti savo turtu privalėjo pats nusikaltėlis * Jei jis turto neturėjo, o apie vagystę žinojo ar vogtais daiktais pasinaudojo šeima, tai ji turėjo atlyginti * Jei šeima turto neturėjo, tai savo darbu nukentėjusiajam ji turėjo atlyginti žalą. * Nusikaltėlio šeimos nariams buvo palikta teisė išsipirkti, padengiant nuostolius. * Jei nusikaltėlis neturėjo turto ir šeima nežinojo apie nusikaltimą, tai pavogtas daiktas buvo grąžinamas nukentėjusiajam. Bausmė turėjo būti ketveriopa: 1. pavogtas daiktas turėjo būti atimamas teismo naudai, 2. jei pavogto daikto nebuvo, priteisiama teismo naudai tokia suma, kurios vertas pavogtas daiktas 3. išplakimas ir įdėjimas į kaladę - tai lietė tik parobkus. 4. pakorimas. Mirties bausmė buvo skiriama kaip papildoma priemonė. Baudžiamasis procesas. Ji įtakojo: ginčo ar teisės pažiedimo pobūdis ir jų išsprendimui sukurta teismų sistema. Baudžiamoji teisė iš esmės buvo skirta feodalinės nuosavybės ginimui. Baudžiamasis procesas prasidėdavo nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidėjo iš riešteisminės ir teisminės stadijų. Priešteisminėje stadijoje nukentėjusysis ar seklys ieškojo nusikaltėlio. Nukentėjusiam asmeniui buvo suteikta teisė reikalauti bendro teismo, kuriama dalyvautų ir jo, ir nusikaltėlio feodalai arba jų atstovai. Tai sudarė prielaida objektyvesniam bylos tyrimui. Nesant tiesioginių kaltės įrodymų, buvo leidžiamas seklių susektą įtariamąjį kankinti. Didelė reikšmė skiriama geriems liudytojams. Pirmasis lietuvos ststutas 1529m. sudarytas iš 13sk.ir turėjo 243str. Straipsniuose aptariamos valstybinės,baudžiamosios,civilinės ir kitų teisės šakų normos. Teisiškai įformino LDK valstybinę bei visuomeninę santvarką,priveligijuotą feodalų padėtį ir valstiečių išnaudojimą. Įtvirtino vadovaujantį didikų vaidmenį LDK polit. Gyvenime. Tai buvo savotška feodalų konstitucija,užfiksavusi visas jų laisves,teises bei pareigas.Statutas sunormino bajorų tarpusavio santykius su valdovu įvairiose teisės srutyse.Statute sulyginamos katalikų ir stačiatikių pareigos.Lietuvos statutai tai savotiškas fenomenas feodalinėje teisėje,puikus europos teisės ir kultūros paminklas kuriame atsispindi humanistinės renesanso idėjos. Baudžiamoji teisė Baudž.atsakomybės pagrindas buvo did.kun.nustatytos visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam skriauda.Bausmė buvo dvilypė atlyginimas nukentėjusiam ir bauda did.kun iždui arba bajorui kuris teisė.Už valstybinius nusikaltimus buvo skiriama mirtie bausmė. Piniginė bauda buvo trijų rūšių-galvinė smurto, kompensacija.Statutuose taip pat buvo numatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas.griežtai buvo baudžiama už grupinius nusikaltimus. CT bruožai pagal statutus. Visi 3 statutai skyrė žemės nuosavybės sritis: 1. didžiojo kunigaikščio domenas 2. Ponų ir bajorų (stambių) alodinė nuosavybė 3. Gauta už tarnybą žemė. 4. Laisvų valstiečių žemė. Statutai skiria dvarus: 1) tėvoninis – gautas paveldėjimo keliu; 2) užtarnautas – ne visiška nuosavybė. Jei tarnybinis bajoras pasitraukia nuo pono, dvaras lieka ponui. Feodalinės žemės nuosavybės teisė buvo įgyjama tokiais būdais: paveldėjimu, gaunama už tarnybą ir pirkimu. 15a. įsigalėjo senaties institutas. 1529 Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą. Įkaito laikytojas turėjo teisę naudotis turtu ir privalėjo atlikti prievoles. Pagal II ir III statutus, bajorai turėjo teisę laisvai disponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji įgyta. Jie galėjo žemę parduoti, dovanoti, užstatyti, palikti testamentu. III statutas suteikė bajorams išimtinę teisę –turėti nuosavybę. Statutai pripažino servitutų institutą. Paveldėjimo teisė. Vyrų ir moterų turto paveldėjimo teisės nebuvo lygios. Statutai skyrė tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėjo sūnūs, o dukterys turėjo teisę gauti ¼ tėvo palikimo kaip kraitį. Jei nebūdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygiomis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio garantinį turtą. Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Testamento negalėjo palikti nepilnamečiai, vienuoliai, sūnūs neatsiskyrę nuo tėvo ūkio, baudžiauninkai ir asmenys, kuriems per teismą atimtos turtinės teisės. Valstiečių turtą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų nebūdavo, tai turtas atitekdavo bajorui. Valstiečio ūkyje broliai paveldėjimo teisės neturėjo. Prievolinė teisė. Pagal statutus prievolines teises reikėjo atlikti asmeniškai. Solidarios atsakomybės, kai prievolę turėjo atlikti keli asmenys, nebuvo. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo, nuomos, įkeitimo, pasaugos ir paskolos sutartys. Paveldėjimo teisė Vyrų ir moterų turto paveldėjimo teisės nebuvo lygios,nes vyrai atlikdavo karo tarnyba.Statutai skyrė tėvo ir motinos turtą.tėvo turtą paveldavo sūnus o dukterys turėjo teise gauti ketvirtadali kaip kraitį.jei nebūdavo sūnų visą bajoro turtą paveldėdavo dukterys lygiomis dalimis. Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas.vyras galėdavo savo turtą palikti žmonai ir giminaičiai neturėdavo teisės reikalauti.Testamentą surašydavo urėdas ir turėjo dalyvauti trys Liudytojai. Valstiecių turta tai pat paveldėdavo sūnūs jei sūnų nebuvo turtas likdavo bajorui. Prievolių teisė Žemės ir valsčių ūkių perleidimo sutartys buvo sudaromos žodžiu.vėliau raštu.Liudytojai bajorai turėjo būtinai uždėti savo anspaudus.Prievoles reikėdavo atlikti asmeniškai,nevykdantiji prievolės atsakydavo kiekvienas savo dalies dydžiu.Buvo žinomos nuomos pirkimo-pardavimo,pasaugos paskolos sutartys.bajoras galėjo išnuomoti dvarą smukle,malūna. Šeimos teisės bruožai pagal statutus. Moterys ir merginos turėjo teisę laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraičio ir paveldėti motinos turto. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, nutraukdavo bažnyčios teismas. III statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki 4 eilės. Kitaip vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę statutas numato mirties bausmę vyrui, žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs ir tekėjo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš žento raštą, kuriuo jis 1/3 savo turto skirdavo įkraičiu, t.y. garantuodavo kraitį savo turtu. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis grąžinamas tėvams. Vyras gali užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Žmona po mirties disponuoja laisvai. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. teismai iki 16 am. vidurio. LDK iki 1564 m. teismų reformos tesimų funkcijas atlikdavo administracinės institucijos. Pagal 1529 m. Statutą tą darbą atliko vaivados, pavietų seniūnai ir dvarų valdytojai. Jie turėjo pasirinkti 2 bajorus, kurie su seniūnu vietininku, maršalka ir teismo raštininku legaliai spręsdavo bylas. Aukščiausiojo teismo institucija buvo Didysis Kunigaikštis ir Ponų Taryba. Bylų žinybingumas buvo įvairus ir priklauso nuo asmens privilegijų, tarnybos rango, bylos kategorijos ir net šalių susiformavimo. Ponus ir bajorus galėjo teisti tik Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba. Nuo 15 am. Didysis Kunigaikštis didžiąją laiko dalį praleisdavo Lenkijoje (Krokuvoje) kaip karalius. Todėl Lietuvoje Didžiojo kunigaikščio funkcijas jo vardu vykdė Ponų Taryba. Ji sprendė ponų, bajorų ir valdininkų bylas. PT buvo apeliacijų instancija, vaivadų, seniūnijų ir dvarų laikytojų teismams. 16 am. pradžioje Didysis Kunigaikštis uždraudė aplenkti vietos teismus (kreiptis tiesiog į jį), todėl buvo įvestos 4 teismo institucijos: 1) seniūnijų ir dvaro laikytojo teismas. 2) Vaivados teismas. 3) Ponų Tarybos teismas; 4) Didžiojo Kunigaikščio teismas. 5) Didžiojo Kunigaikščio teismas, kaip kasacinė institucija. 16 am. vid. Lietuvos bajorai sustiprino savo ekonominę ir politinę padėtį. bajorai ėmė reikalauti, kad visi feodalų luomai (sluoksniai) turėtų bendrą renkamą teismą.Ponai, nenorėdami pyktis su bajorais, todėl 1564 m. Bielskio Seime (Lenkijoje) atsisakė nuo teisėjų teisės, todėl bendru ponų ir bajorų sutarimu šiame Seime buvo įkurti nauji teismai: 1) karo tarnybos atlikimo pažeidimams 2) žemėvaldas teisių pažeidimams 3) ginčams dėl bajorų kilmės ir luomo, įžeidimų ir grasinimų atvejų. 4) Skundų dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimų nevykdymo. Pilies teismas - baudžiamosioms byloms - gynė bajorų garbę, gyvybę ir turtą. Teisė tik tikruosius savarankiškus bajorus.Pakamario teismas - žemės ginčų ir ribų byloms.Pavieto (įkurti naujai) tapo ne tik administraciniais, bet ir teisminiais vienetais. Pavietų bajorai savo seimeliuose rinko atstovus į Seimą.Apeliacine instancija šiems teismams tapo Didžiojo Kunigaikščio teismas, o po Liublino unijos - karaliaus teismas. Karaliaus teismas neįstengdavo išspręsti visų apeliacijų pagal bajorų skundus ir tai neigiamai atsiliepdavo bajorų asmeniniams ir turtiniams interesams. Lietuvos bajorai turėdami pilies, žemės ir pakamorio teismus, norėjo sustiprinti savo įtaką ir karaliaus teismui ir tuo būdu apriboti karaliaus teismo teises. Todėl Varšuvos Seime 1581 m. Lietuvos bajorams leido įkurti Vyriausiąjį Tribunolą. LDK luominės monarchijos laikotarpiu 16a.vidurys 18a.pabaiga LDK seimo kompetencija Seimas buvo aukščiausias valstybinės valdžios organas. Iš pradžių jis susidėjo iš ponų tarybos su didžiuoju kunigaikščiu priešaky. Seimas atsiradus įsigalėjus Bajorų Tarybai, nes kai kurių reikalų nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos masių žmonių. Svarbiausiomis didžiojo kunigaikščio rinkimo, unijos su Lenkija arba karo klausimus svarstyti buvo šaukiamas išplėstinis Seimas, kuriame turėjo dalyvauti įtakingi dvasiškių ir pasauliečių feodalų atstovai, kurie nėra Ponų tarybos nariai. Tarnybinių bajorų atstovai buvo kviečiami į Seimą kai reikėjo svarstyti karo prievolės ir mokesčių karo reikalams dydį. Tokie seimai vadinti didžiausiais. 1. 1528-1529m. Seimas priėmė I Statutą ir ėmė leisti įstatymus. Taip seimas įsijungia į įstatymų leidybą.Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatyta. Seimuose visada dalyvaudavo vyskupai, vaivados, kaštelionai arba ponai, paiždininkis, kancleris, etmonas, pakamorė, žemės rūmų maršalkos, seniūnai, tijūnai, stačiatikių vyskupai. Bajorai turėjo teisę į seimą atvykti patys. Seime dominavo kunigaikščiai ir ponai, o bajorai nevaidino svarbaus vaidmens. Jie buvo kviečiami pasakyti savo nuomonę kuriuo nors klausimu. 1565 m. reformos būtinai reikėjo, nes į seimą atvykdavo ne visi šaukiami bajorai ir dėl kildavo klausimas, gali atvykusieji spręsti klausimus ar ne. Nustatyta, kad visus gynybos ir teisingumo klausimus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami pavietų seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir žemės urėdai. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti seimo konstitucijose. Seimai sprendė karo ir taikos klausimus, ekonominius ir finansinius reikalus, svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iždą, skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas. Tam tikrais atvejais seimas buvo aukščiausias teismo organas. Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybinių nusikaltimų, bajorų garbės paneigimo, valdininkų nužudymo ir jų sužalojimo bylas. Seimas rinko didįjį kunigaikštį ir iš dalies kontroliavo jo veiklą. Centrinės ir vietinės valdžios institucijos Visi urėdai skirstėsi į centrinius ir vietinius. Centriniai savo ruožtu skirstėsi į visos žemės ir did. Kun. Urėdus. Pirmasis urėdas buvo did. Maršalka,vykdes vidaus reikalų ir teisingumo ministro funkcijas. Rūmų maršalkai buvo pavaldūs did. Kun. Rūmų urėdai ir tarnai. Antrasis urėdas buvo kancleris,turėjęs žinioje raštus ir antspaudą.triač. urėdas-tai žemės paiždininkis,kurio žinioje valstybės pajamos ir išlaidos,pinigų kaldinimas algų mokėjimas. Tarp urėdų buvo didysis etmonas ir lauko etmonai,vadovavę kariuomeniai. Pavietų seimelių kompetencija Pavietų seimeliai buvo organizuoti 1565m. Vilniaus seimo nutarimu. Seimeliai turėjo rūpintis visais pavietų reikalais,teisingumu ir ginyba. Į seimeliu suvažiuodavo pavieto urėdai,kaštelionai,ponai ir bajorai. Bajorai gaudavo iš did. Kun. Universalą šaukti pavietų seimelius;jeme buvo surašyti numatomi svarstyti klausimai. Seimeliai buvo įvairūs : priešseiminiai,poseiminiai,rinkiminiai,kaptūriniai. Valakų reforma: atskirti DK žemes nuo bajorų, išmatuoti žemę valakais, suorganizuoti naują valstiečių administraciją. Visa valstiečių žemė paimta i feodalinį žemės fondą. Revizoriai žiūrėjo, kad b. ir kt. nedarytų nuostolių DK ūkiui. Po val. ref. atsirado valstiečiai: lažininkai (jų kaimai turėjo papildomų naudmenų), sodininkai (mokėjo činčą ir davė dėklą), daržininkai (nuskurdę), tarnybiniai žmonės (kariniai tarnai ir įv. amatininkai). Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. 18a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai ir žemininkai. Miestų, neturinčių Magdeburgo miesto teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai: feodalų viršūnė, pirkliai, vidutinis sluoksnis, proletariatas. Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Ginkluoti feodalai atvykę į miestą gaudė gyv. ir vežė į baudžiavą. DK nesikišo 2LS ir 3LS charakteristikos 1551 Vilniaus Seime pradėtas rengti 2LS.Galutinai priimtas 1566.Sudarė 14 sk. 360 straipsnių.Nebuvo išspausdintas.Normos aiškiau suformuluotos : Apie LT savarankiškumą,teritoriją ,teismo procesą.LS - perėjimas nuo ponų didikų viešpatavimo prie viso bajorų luomo viešpatavimo engiamųjų klasių atžvilgiu.Visiems žemvaldžiams - visos laisvės ir privilegijos.Laisvas disponavimas žemės nuosavybe,valstiečių įbaudžiavinimas,valakų reforma.Bajorams daugiau teisių.'Kumščio teisė'-smurtu sprendė tarpusavio ginčus. 1588-3LS, buvo kodifikuojamas 20 m. Nebuvo esminių pakeitimų. Išliko 14 sk. Padaugėjo straipsnių iki 487. Kodifikavo DK raštinės darbuotojai. Pagal Leonui Sapiegai suteiktą karaliaus privilegiją - atspausdintas. Įteisino LDK baudžiavą. Apribota centro valdžia ,bajorų demokratijos dėka. Draudžiamas smurtas nors ir sustiprėjo tarpusavio kovos. Išreikštos valstybinės teisinės idėjos, paremtos humanizmu ir racionalizmu. Aptariami tik šalies vidaus reikalai, nekalbama apie kaimyn.valst. Kodifikuotas kaip savarankiškas LDK įstatymas, Sąvados parašytos oficiali LDK kalba. Išliko straipsniai nukreipti prieš Lenkijos ponų įsigalėjimą LDK.Eiliniai bajorai siekė apsisaugoti nuo ponų savivalės, reglamentuoti feodalinius santykius. Kova su polonizacija. valstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai po Liublino unijos 1569 Liublino akto 3 - ias paragrafas skelbė: lenkų karalija ir LDK yra vienas nedalomas vienalytis kūnas, viena ir bendra valstybė, kuri iš dviejų valstybių, tautų susijungė į vieną visuomenę. Išliko aiškiai apibrėžta LDK teritorija. Joje veikė savas administracijos aparatas, finansų sistema, sava kariuomenė, sava teisė, atskiri teismai. Tik įvesti bendri valdovų rinkimai ir įkurtas bendras Seimas - įstatymų leidybos įstaiga. Karalius - faktiškai bendra galva, bet ne bendra institucija. Seimas atskirai sprendė Lietuvai įstatymus, nes abi valstybės turėjo skirtingus interesus. Nuo XVIIa. vid. kas trečias Seimas vyko Lietuvoje. Ieškota kompromiso, Seimas panašus į dviejų valst. atstovų kongresą. Iki XVIII a. pab. atskira buvo - valst. įstaigos, ministrai, maršalkos, kancleriai, iždininkai, etmonai, iždai, kariuomenė, mokesčių sistema, muitai. Unijos sudarymo momentu Lietuvos valst. organizacija buvo maždaug tokia pat kaip ir Lenk. Abi valst. buvo grynai luominės, bajoriškos, o jų piliečiai susieti luominiais interesais. Bet koks kitos valst. kišimasis į valst. organizaciją buvo Liublino unijos nuostatų laužymas. Tik XVIII a. (Stanislovas Augustas) prasidėjus reformoms buvo bandoma stiprinti centro valdžią, sumanyta įkurti bendrą iždą, kariuomenę. 1773 - 1775 Seimas įkūrė bendrą edukacinę komisiją (paėmė švietimą į pasaulietines rankas) ir nuolatinę tarybą (valdžių priežiūra). 1788 - 1792 ketverių metų reformų Seime buvo priimta bendra įstatymų sargyba su atskiromis komisijomis. Čia liet. ir lenk. buvo po lygiai, jie pirmininkavo pakaitomis. Tai žingsniai link abiejų valst. unitarizacijos. Teismų reforma LDK luominės mon. laikotarpiu (16-18a) 1564m. Bielsko seime didysis kunigaikštis išleido privilegiją dėl naujų teismų ir kunigaikštystės administracinio-teritorinio suskirstymo į pavietus.1565m. Vilniaus seimas suskirstė teritoriją į 30 pavietų,kiekvienas pavietas buvo teismo apygarda.1566m. Statutas nustatė 3 teismus: Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjo iš teisėjo,pateisėjo ir raštininko.Teismo nariai skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikiant aukštesnes pareigas.Visi teismo nariai sudarė teismo kolegiją ir kolegialiai sprendė bylas.Teismui talkino vaivados paskirtas vaznys.Jis kviesdavo į teismą bylos šalis,liudydavo teisme,vykdė teismo sprendimus.Vaznys tyrimą vietoje įformindavo protokolu ir uždėdavo savo antspaudą. Žemės teismas organizuodavo 3 sesijas per metus.Jam buvo žinybingos karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisių pažeidimo bylos, nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimų nevykdymo,ginčus dėl bajorų kilmės ir luomo,įžeidimų ir grasinimų atvejus. Pilies teismas gynė bajorų gyvybę ir turtą bei garbę.Šio teismo pirmininkas buvo pavieto seniūnas, turintis teismo funkcijas. Bylas sprendė paseniūnis ir pilies urėdai. Pilies teismas posėdžius pradėdavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną,ir jo sesija trukdavo 2 savaites.Tai buvo baudžiamasis teismas, teisęs tik tikruosius savarankiškus bajorus. Pakamario teismas sprendė žemės ežių ginčus. Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vietoje. Mirus didžiajam kunigaikščiui, bajorai sudarydavo vadinamąjį kaptūrinį teismą, sprendusį visas bylas,nes tuo metu sustodavo visų teismų ir kt. įstaigų veikla. Turinčių Magdeburgo miesto teises miestų gyventojų bylas sprendė miestų savivaldos teismai:civil.bylas-miesto tarybos arba pačių miestiečių rinktas burmistras ir tarybos nariai,o baudž. ir svarbias civil.bylas-miesto vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas. 1581m.Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Kiekviena vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko po 2 teisėjus,o Žemaičių seniūnija turėjo teisę rinkti 3 teisėjus vieniems metams. Tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemės, pilies ir pakamario teismų,dėl vaivadų,seniūnų ir jų vietininkų nagrinėtų bylų sprendimų.Vėliau-dėl Iždo tribunolo ir karo teismų išspręstų bylų sprendimų.Kaip I-osios instancijos teismas Tribunolas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjų teismų teisėjų nesąžiningumo,valdininkų neteisėtų veiksmų,dėl bylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas galutinis. 1613m. įsteigtas Iždo tribunolas nagrinėjo mokesčių bylas,tikrino iždininko ataskaitas. Asesorių teismas(pirmininkas-kancleris) sprendė bajorų iždo bylas,buvo apeliacinė instancija didž.kunigaikščio miestų miestiečių byloms,taip pat sprendė didž.kunigaikščio žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus. Teismą sudarė sekretorius,raštininkas,referendorius ir 4 senatoriai. Referendorių teismas nagrinėjo didž.kunigaikščio dvarų valstiečių skundus,ginčus tarp ekonomijų valdytojų ir kaštelionų bei kunigaikščio miestų gyventojų ginčus dėl žemės.Teismas žiūrėjo,kad seniūnai nealintų didž. kunigaikščio dvarų,neskriaustų valstiečių ir nemažintų iždo pajamų. Nuolatinė taryba Nuolatinę tarybą sudarė seimas 1775m. ir perdavė jai visą valdymą,išskyrus švietimo reikalus.Norėta apriboti Stanislovo Augusto valdžią.Karalius neteko teisės vienasmeniškai leisti potvarkių administracijos organams;jis tik galėjo skirti senatorius,maršalkas ir asesorius.Iš jo atimta teisė skirti karininkus,disponuoti dvarais,seniūnijomis ir vadovauti gvardijai.Karalius pirmininkavo Nuolatinei tarybai ir turėjo 1 balsą. 36 nariai,renkami seimo 2 metams.Nuolatinė taryba turėjo 5 departamentus: Užsienio reikalų(pirmininkas karalius ir 4 nariai); Policijos arba Gerosios tvarkos(maršalka ir 8 nariai); Kariuomenės(etmonas ir 8 nariai); Teisingumo(vyskupas ir 8 nariai); Iždo(iždininkas ir 8 nariai).Visus aktus pasirašydavo karalius,I-ojo rango senatorius ir tarybos maršalka.Tarybos veiklą prižiūrėdavo seimo atstovai. Nuolatinė taryba vadovavo administracinių organų veiklai ir ją kontroliavo,teikė seimui įstatymų projektus,vykdė įstatymus,siuntė karaliaus paskirtus pasiuntinius į užsienio šalis,rengė jiems instrukcijas, siūlė karaliui po 3 kandidatus į valstybinius postus. 1776m. išplėstos Nuolatinės tarybos teisės: ji įgaliota aiškinti prievolių teisę; kontroliavo,kaip laikomasi įstatymų; tarybos duotas teisės išaiškinimas buvo visiems privalomas. Nuolatinę tarybą panaikino Ketverių metų seimas 1789.01.19 balsų dauguma. Valdymo komisijos Čartoriskių inicityva buvo sudarytos atskirai Lenkijai ir Lietuvai didžiosios iždo ir kariuomenės komisijos.komisijų sudarymas reiškė Valdžios centralizavima irjos administracinių funkcijų plėtimą.Komisijų pirmininkai buvo paiždininkis ir etmonas.komisijų narius seimas rinko dviem metams.Komisijos už savo veikla buvo atsakingos seimui.Iždo komisija rūpinosi ekonomikos plėtra,Sprendė finansines prekybines bylas.ir t.t. Kariuomenės komisija rūpinosi kariuomenės organizavimu,apmokymu,sprendė kareivių bylas. Veikė ir kitokios komisijos-ligonių,mainų,ir kitos tačiau jos buvo ne tokios svarbios. Ketverių metų seimas Susirinkęs 1788m. seimas dirbo iki 1792m. Per pirmuosiu dvejus metus aktyviai dirbo tik valdžios formų pakeitimo projektų komisija.Šios komisijos parengtus projektus seimas atmetė1789m. Buvo nutarta seimo deputatų sudėtį paliktidvejiems metams,su sąlyga kad per naujus rinkimus bus padvigubinta.1791m. seimas priėmė du svarbius nutarimus-dėl peavietų seimelių reorganizavimo irdėl miestų valdymo organizacijos.Taip pat buvo priimta 1791m konstitucija. 1791m. gegužės 3d. Konstitucija Konstitucija buvo priimta skubotai.Konstitucija keitė ne valstybės tipą,o tik jos formą. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas.Jie turėjo visas teises priklausomiems valstiečiams,jų asmuo buvo neliečiamas. Konstitucija tik deklaratyviai skelbė valstiečių globą.Konstitucija garantavo asmens laisvę atvykusiems iš užsienio ir pabėgėliams. 1791m. balandžio 18d. priimtas karališkųjų miestų įstatymas tapo sudedamąją Konstitucijos dalimi. Nekilnojamo turto savininkai gavo asmens neliečiamumo teisę,teisę įgyti ir valdyti žemę,eiti žemesnes administracines ir teismines pareigas, būti advokatais, bažnyčios tarnais, karininkais. Turtingesniems miestiečiams ir inteligentams buvo suteikiamos bajorų teisės.Bajorai taip pat galėjo tapti miestiečiais ir jiems galiojo miestų teisė..Bajorai gavo teisę verstis prekyba ir pramone. Konstitucija skelbė tikybos laisvę,tačiau pirmenybė-katalikų bažnyčiai.Karaliaus sostą ir ministrų postus galėjo užimti tik katalikai. Konstitucija įjungė Lietuvą į Lenkijos sudėtį.Buvo bendros centrinės įstaigos,iždas ir kariuomenė. Lietuvoje liko vietinės įstaigos, teismai ir teisės sistema. Konstitucija skelbė, kad aukšč. valdžios pradai – tautos valia. Valdžia suskirstyta į įst.leidžiamąją (seimas), vykdomąją (karalius ir teisių sargyba) ir teismas. Karalius neteko teisės sankcionuoti įstatymų ir nustojo būti trečiuoju seimo institutu. Senato teisės gerokai apkarpytos.Jis turėjo tik suspensyvinio veto teisę politiniais ir nuolatinių mokesčių bei civilinės ir baudž.teisės klausimais. Už šalies valdymą atsakė ne karalius,o ministrai.Karalius teisinius aktus pasirašydavo kartu su atsakingu už akto vykdymą ministru. Aukščiausiojo valdymo įstaiga buvo Teisių sargyba,susidėjusi iš karaliaus(pirmininkas),primo,5 ministrų, sosto įpėdinio ir seimo maršalkos be balso teisės. Ministrų,ne Teisių sargybos narių,buvo 16,juos skyrė ir atleisdavo karalius seime.Seimas galėjo patraukti ministrą teismo atsakomybėn.Teismą sudarydavo iš deputatų ir senatorių. .Bendros Lenkijai ir Lietuvai komisijos: policijos, kariuomenės, iždo, edukacinė. Buvo sudarytos civilinės-karinės komisijos(Lietuvoje iš viso 26 tokios komisijos. Jos rūpinosi kariuomenės apgyvendinimu,rekrūtų surinkimu,tikrino gyventojų judėjimą,ekonominius reikalus. Žemės,pilies ir pakamario teismai sujungti į 1 Žemės teismą. Žemės teismas susidėjo iš 10 teisėjų ir 2 raštininkų, kuriuos rinko pavieto seimelis 4 metams.Šis teismas sprendė visas bajorų bylas. Buvo 3 civil.teismų instancijos: I-oji - burmistras ir 4 teisėjai; II-oji - miestų zoninis teismas(apeliacinė instancija); III-oji - asesorių teismas(prižiūrėjo kt.teismų veiklą). Miestų zoninis teismas sprendė baudž.bylas I-ąja instancija.Apeliac.skundą buvo galima paduoti tik dėl bylų, kuriose nusikaltėlis nuteisiamas kalėti ilgą laiką arba iki gyvos galvos.Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gyventojų bylos,tarp jų ir bajorų bei miestiečių bylos. Teisių sargyba Tai buvo aukščiausiojo valdymo įstaiga.ji susidėjo iš karaliaus(pirmininkas)Primo(dvasininkų atstovas)penkių ministrų,Sosto įpėdinio ir seimo maršalkos.Teisių sargybos narių buvo16 juos skirdavo ir atleisdavo karalius. Lietuvos did.kun.valstybingumo naikinimo etapai,užgrobimas ir okupacija18a.pabaigoje. Tarpu valdžių susidarė tos pačios dvi politinės grupuotės:Čartoryskiai ir Potockiai-Branyckiai;pirmieji rėmėsi Rusija antrieji tikėjosi Prūsijos,Prancūzijos ir Turkijos palaikymo.1764m seimas valdovu išrinko Čartoryskių giminės atstovą Stanislovą Augustą Poniatovskį.Seimas vyko Prižiūrimas Rusijos kariuomenės.1764-1766m. Čartoryskių grupuotė bandė įgyvendinti kai kurias reformas:panaikinti Liberum veto teisę,nustatyti seimo darbo naują tvarką įvesti generalinius ministrus ir kt.1764m.Jekaterina2.Atvirai stojo prieš Čartoryskių politiką.Ir spalio męn.darbą pradėjo Radomo konfederatų seimas,palaikomas Rusijos kariuomenės Lietuvoje buvo atkurta senoji tvarka.1772m.1 pirmasis respublikos padalijimas:Pasirašyta trišalė Rusijos Prūsijos Austrijos sutartis.Rusijai atiteko 92000 KM2 teritorijos,Prūsijai atiteko 36000 KM2,Austrijai 81900 km2.1793m.Rusija ir Prūsija pasirašė antrajį Lietuvos padalijimą.Trečias respublikos padalijimas 1794-1795m.Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno o Prūsijos kariuomenė užnemunę.Po šio padalijimo Lietuva išnyko iš Europos žemėlapio o 1795 Augustas Poniatovskis atsisakė sosto ir valstybė buvo galutinai likviduota. Okupuotos Lietuvos valdymas 18a.pabaiga-20a. pradžia. Lietuvos valdymas Rusijos imperijos sudėtyje 1975-1915m. Po III Lenkijos-Lietuvos padalijimo(1795m.) Lietuvos žemės dešiniajame Nemuno upės krante teko Rusijai.Jekaterina II 1795m. gruodžio 14d. įsaku sudarė Vilniaus ir Slonimo gubernijas.Vilniaus gubernija susk. į 11 apskričių. Iš pradžių valdymo reikalus tvarkė karinės žinybos. Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iždo, baudžiamąjį, civil. ir ekonominius skyrius, kuriems vadovavo viršininkai - Vyriausiosios valdybos nariai; jiems talkino iš vietinių bajorų paskirti ekspeditoriai. Aukščiausiąją valdžią turėjo generalgubernatorius. Jis rūpinosi,kad būtų laikomasi viešosios tvarkos ir dorovės.Jam buvo pavaldi miestų ir apskričių policija.Gg-us turėjo teisę sustabdyti teismų sprendimų vykdymą, prižiūrėti, kaip renkami mokesčiai ir atliekama rekrūtinė prievolė.Lietuvos vyriausioji valdyba buvo prie gg-aus kanceliarijos.Valdyba sprendė tokius uždavinius: 1.Žiūrėjo,kad įstaigos ir valdiniai vykdytų įstatymus; 2.Skyrė adm.nuobaudas nepaklusniems arba juos perduodavo teismui; 3.Rūpinosi tvarka ir saugumu miestuose,kaimuose ir keliuose. Vyriausioji valdyba nagrinėjo skundus dėl prievolių neįvykdymo,skyrė areštą turtui pagal teismo sprendimą.Jos potvarkius turėjo vykdyti žemesnieji žiemietėjos teismai ir miestų magistratai. Gubernijoms vadovavo gubernatoriai.Buvo gubernijos valdyba.Valdyboje buvę gubernatoriaus patarėjai padėjo spręsti klausimus ir vykdė gg-iaus įsakymus. Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose.Ispravnikas žiūrėjo,kad gyventojai laikytųsi tvarkos.Savo funkcijas vykdė kartu su administracine policine įstaiga-žemesniuoju žiemietėjos teismu.Šis teismas turėjo prižiūrėti,kaip laikomasi viešosios tvarkos ir ramybės,kaip vykdomi Vyriausiosios valdybos ir jos skyrių nutarimai. 1831m. rugsėjo 16d. sudarytas Vakarų gubernijų komitetas,kuris rengė įst.-ų projektus,uždarė Vilniaus universitetą,panaikino Lietuvos Statutą. Nuo 1840m. birželio 25 d. įvedami Rusijos imperijos įstatymai. XIXa.IIpusėje aukšč.politinę priežiūrą vykdė gg-ius. Gubernatorius buvo visų įstaigų ir komitetų bei komisijų pirmininkas.1889m. gubernatoriai tapo gubernijos administracinės-teisminės įstaigos pirmininkais. Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose. Miestai turėjo renkamus organus-dūmas ir valdybas.Šie organai sprendė adm.-cinius ir ūkinius klausimus, rūpinosi miestų sutvarkymu,transportu,apšvietimu,šildymu,vadovavo mokykloms,ligoninėms,prekybos įstaigoms. Kaimo seniūnijos turėjo sueigą,kuri rinko seniūną,mokesčių rinkėją,šimtininkus ir dešimtininkus,skirstė mokesčius ir juos rinko.Kelios kaimo seniūnijos sudarė valsčių. Pagal 1864m. Lietuvoje smulkias civil. ir baudž.bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjai.Juos skyrė teisingumo ministras.II instancija buvo apskrities taikos teisėjų suvažiavimas. Didesnes baudž.bylas nagrinėjo prisiekusiųjų posėdininkų teismas.Valstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas. Užnemunės valdymas Prūsijos sudėtyje 1795-1815m. Po III Lenkijos-Lietuvos padalijimo 1795m. gruodžio 26d. Prūsijos karalius perėmė valdyti Užnemunę. 1796m. rugpjūčio9d. Prūsijos karalius išleido manifestą, kuriame nustatė,kad: 1)visiems gyventojams privalomas Prūsijos teisynas; 2)dvarininkai atsakingi už pavaldinių veikas; 3)valstiečiai neturi klausyti pono,kai jis ragina ardyti viešąją tvarką,dalyvauti maiðte; 4)dvarininkai turėjo sugrįžti iš užsienio,kitaip jų turtas konfiskuojamas; 5)vykstantys į užsienį turėjo gauti leidimą,o vykstantys verslo ar prekybos reikalus-tik kelionės pasą; 6)bežemiai bajorai ir nemokantys amato turėjo registruotis pas pavieto viršininką; 7)visi atvykę užsieniečiai turėjo prisistatyti policijai ir kt. 1796m. gegužės 18d. karaliaus vardu paskelbtas įsakymas,kuriuo visas kraštas perduotas Karo-ūkio rūmų komisijai. Buvo sudarytos 4 apygardos su direktoriais priešakyje. Apygardos dalijamos į distriktus su policijos komisija iš 2 narių. Miestuose tvarką užtikrino policija ir magistratas, kaimuose-seniūnai ir suolininkai. Pati Karo-ūkio rūmų komisija susidėjo iš prezidento,direktoriaus,vyresniojo girininko,14 patarėjų ir asesorių ir kt. žemesnių valdininkų. 1796m. kovo 31d. išleistas Laikinasis Teismų santvarkos įst.Pagal jį sudarytos 2 Vyriausiojo teismo kolegijos,vadinamosios regentijos,sprendusios svarbias bylas ir prižiūrėjusios kt. teismų darbą.Jų žinioje buvo teisiamosios komisijos ir inkvizitoriatai.Apskrityse(pavietuose) buvo žemesnieji teismai ir dvasiniai teismai.Be to,buvo keletas policijos teismų. Tiesioginei regentijos jurisdikcijai priklausė bajorai, karaliaus tarnautojai ir kunigai. Pavietuose buvo teismai susidėję iš teisėjo,aktuarijaus ir kelių subalternų,asesorių arba suolininkų.Šie teismai sprendė bylas,neteismingas regentijai-tarnų bylas,skundus magistrato nariais,bažnyčių ir mokyklų tarnautojų,smulkių bajorų varžytinių bylas ir pan. Policijos teismai teisė už policijos įsakymų pažeidimus, už mažas vagystes ir kt. Mieste teisė policmeisteris su 2 tarybos nariais,o kaime-dvarininkas su kaimo teisėjais.Kaimo teismą sudarė tvarkos saugotojas ir kaimo sueigos vyriausieji. Į dvasininkų luomą buvo priimama tik su vyriausybės leidimu. Kunigai negalėjo be leidimo išvykti į užsienį. Beneficijas suteikdavo vietos dvasininkams. Vyriausybė kontroliavo ir bažnytinio teismo darbą. Bažnyčios turtai buvo sekuliarizuoti. Pradėta naikinti dešimtinė Bažnyčiai. Nuo 1798m. miestus kontroliavo valstybės institutai,todėl jų savivalda buvo gana ribota. Valstiečiai turėjo asmens laisvę ir civilines teises.Jie galėjo įgyti nuosavybę,ginti savo teises teisme. Valstiečių buvo kelios kategorijos: 1.Laisvieji(mokėjo dvarui činčą pinigais ir natūra ir galėjo laisvai kilnotis); 2.Karališkieji(atliko nustatytas prievoles ir nebuvo baudžiauninkai,turėjo savo sklypus); 3.Bajorų valstiečiai(baudžiauninkai). Kaimuose buvo paskirti seniūnai,o jei kaimas didesnis(virš 15 kiemų),tai buvo skiriami suolininkai. Seniūnus skyrė bajorai,domenuose-domenų valdytojai.Kai kuriuose kaimuose buvo leista bendruomenei išrinkti seniūną. 1807m. liepos 7d.Tilžėje Napoleonas ir Rusijos caras Aleksandras I pasirašė taikos sutartį,pagal kurią Užnemunė buvo įjungta į Rusijos imperiją. Napoleono administracinė tvarka Lietuvoje 1812 Bene pats trumpiausias agresyvaus išnaudotojo pvz. - 1812 m. prancūzmetis. 1796 - 1811, LDK - carinės Rusijos okupuota, Nap. Sėkmingai savo tikslams išnaudojo liet. tautines aspiracijas, net negalvojo apie Žečpospolitos atstatymą. Jam liet. ir lenk. Buvo tiek, kad iš idealistiškai nusiteikusių bajorų galėtų gauti daugiau savanorių karių. I Kauną Nap. persikėlė birželio mėn., po to atvyko į Vilnių. Tik įžygiavęs į Liet. pasirūpino sudaryti administracinį valdymo aparatą, kuris tiektų maistą, rekrūtus, saugotų kelius. Nap. Norėjo pertvarkyti kraštą taip, kad jis turėtų stiprų užnugari kovoje su rusais. 1812 07 01 Vilniuje paskelbė Liet. Kunigaikšt. Laikinąją komisiją, gen. Sekretorius - J. Kosakauskas. LDK laikinajai vyr. pavestas finansų tvarkymas, kariuomenės maitinimas, krašto mobilizavimas, tautinės gvardijos, žandarmerijos organizavimas. Vyr. vadovavo Nap. komisaras. Liet. administraciniu požiūriu buvo perorganizuota Pranc. 07 06 įsakymas - atstatomos baudžiavinės prievolės. 09 12 Nap. kiekviename mieste įsako sukurti tautines gvardijas iš miestelėnų( 18 - 50 m.) Įvesta pranc. rekrutavimo tvarka. Nap. požiūris į Liet. siekimą nepriklausomybės liko abejingas. Nap. kariuomenė Liet plėšikavo ir prasidėjo tarpusavio nesutarimai. Liet. daliniai turėjo integruotis į Pranc armiją, vadovaujamą pranc., bet išlaikomą laikinosios vyr. Liet kariniai daliniai svarbaus vaidmens neatliko - saugojo kelius, sandėlius nuo rusų puldinėjimo. Blogai ginkluoti jie patyrė daug nuostolių. Krašte bastėsi ir plėšikavo dezertyrai. 12 09 Liet. laik. Vyr. pasitraukė į Varšuvą, o 12 10 Vilnių užėmė rusai. 12 25 liet. pėstininkų daliniai buvo išformuoti. Jie Nap. Lydėjo iki Drezdeno, kur 1813 07 24 įvyko paskutinis posėdis ir vyr. buvo likviduota. Kaizerinės Vokietijos okupacinis režimas Lietuvoje 1915 m. rudenį Lietuvą okupavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Okupantai likvidavo carinės Rusijos valdymo ir teismo institutus. 1916 m. buvo sudarytos 6 sritys: Lietuvos, Vilniaus, Suvalkų, Balstogės, Gardino ir Kuršo. Kiekvieną sritį valdė valdyba. Sritys buvo suskirstytos į apskritis, vadovaujamas viršininkų. 1915 m. balandžio mėn. Kaune buvo įsteigta Kauno - Suvalkų karo valdyba ( centras - Vilnius ). Karo valdyba turėjo tokius skyrius: centrinį, teisingumo, ūkio, miškų ir prekybos, žaliavų. Lietuvos karo valdyba suskirstė kraštą į 32 kaimiškąsias ir 2 miestų apskritis. Prie apskričių viršininkų buvo patarėjai ūkio reikalams, taikos teisėjas, gydytojas, keletas karininkų ir lauko žandarmerija. Apskritys buvo suskirstytos į valsčius, kuriems vadovavo viršaičiai. 1918 m. rugpjūčio mėn. buvo sudaryta Lietuvos karo gubernija, vadovaujama karo valdymo viršininko. Buvo sudarytos teismo ir prokuratūros institucijos. Sudaryti taikos teismai (susidėjo iš 1 ar kelių teisėjų, bet bylas sprendė 1 teisėjas), valsčių teismai ( juos sudarė 1 ar keli teisėjai ir posėdininkai ), vyriausias teismas ( susidėjo iš pirmininko ir narių ). Prokuratūra buvo prie valsčiaus teismo.Be civilinių teismų plačiai veikė karo teismai. Okupantai įvedė žemės ūkio produktų rekvizicijas, kontroliavo prekybą ir vartojimą, nustatė daugybę mokesčių, kolonizavo dvarus. letuvos Tarybos sudarymas ir jos veikla 1917 - 1920 m. nacionalinio išsivadavimo lietuvių tauta ėmė siekti XIX a. II pusėje. Sušaukta Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18 - 23 d. Tačiau joje daugiau dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupantų pasiūlytą pasitikėjimo tarybą, o Lietuvos ateities problemai. Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas sukurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriame skelbiama, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, ir ji nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė naują aktą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių valstybes. Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratinais pagrindais sutvarkyta valstybe, kuri atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Okupacinė valdžia ne tik nepripažino šio dokumento, bet ir neleido jo skelbti. Okupacinė valdžia ir toliau darė viską, kad Taryba neįgautų savarankiškos valstybės institucijos reikšmės. Tarybai buvo leista tvarkyti tik nedidelius, neesminius reikalus. Šioms galimybėms įgyvendinti 1918 m. buvo sudaryta keletas Tarybos komisijų: teisės komisija (rengė įstatymų projektus, vertė į lietuvių kalbą Rusijos įstatymus); švietimo komisija (rūpinosi lietuviškomis mokyklomis ir kultūra);finansų komisija;agronomijos; sveikatos;tremtinių ir belaisvių grąžinimo;skundų komisija. 1918 m. spalio 21d. Valstybės Tarybai buvo leista priimti konstituciją ir sudaryti vyriausybę.1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Pagal juos visa valdžia buvo sutelkta Valstybės Tarybos rankose./ Lietuvos respublika 1918-1940m. Lietuvos valstybingumo atkūrimas(1918m.vasario 16d.aktas ir tarptautinio pripažinimo raida. 1917`m.Vokiečiai leido leido sudaryti patariamąjį organą-Lietuvos tarybą.1917m.rugsėjo 18-22d.Vilniaus konferncija kurioje dalyvavo 214 politinių ir vietinių organizacijų atstovų.Konferencija paskelbė,kad Lietuva turi tapti nepriklausoma demokratine valstybe.Konferencija išrinko atstovus į Lietuvos tarybą.Tarybos nariai tapo 20politinių partijų atstovų, o jos pirmininku išrinktas A.Smetona.1918m.vasario 16d. pirmininkaujant J.Basanavičiui viebalsisi pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.Vasario 16 aktas tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisiniu pagrindu.Lapkričio 2d.valstybės taryba priėmė laikinąją konstituciją.Valstybę taryba tapo įstatymų leidimo organu,bet galutinai valstybinę santvarką turėjo reglamentuoti steigiamasis seimas.Lapkričio 5d.valstybės taryba pavedė prof.A.Voldemarui sudaryti pirmąją Lietuvos vyriausybę.Valstybės taryba pareiškė pasitikėjimą nauja vyriausybe kurioje buvo 7 ministerijos.Lietuva ėmė siūsti diplomatinius atstovus į Europos valstybių sostines,bet į tarptautinę areną dėl Lenkų propagandos išėjo kaip laikina ir nepatikima valstybė.A. Voldemaras bandė pasinaudoti Versalio taikos sutartimi bet didelių rezultatų nepasiekė. Nepriklausomybės aktas. Lietuvos taryba savo posėdyje vasario 16d.1918m. vienu balsu nutarė kreiptis:į Rusijos,Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su šiuo pareiškimu. Lietuvos taryba, vienintelė Lietuvių tautos atstovybė,remdamos tautų apsisprendimo teise ir Lituvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo 18-23d.1917m. skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniai pamatais sutvarkytą Lietuvos Valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskiria nuo visų valstybinių ryšių kurie yra buvę su kitomis tautomis. Lietuvos taryba pranešdama apie tai prašo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Steigiamojo Seimo rinkimai ir jo 1920 m. deklaracijos įvertinimas Susirinkęs į pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog reikšdamas lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Nurodydamas konkrečią valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis Seimas nustatė lietuvos valstybės pamatus. 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, kurią sudarė septyni skyriai. Steigiamasis Seimas ėmė teisiškai reguliuoti šalies gyvenimą: leido įstatymus. Pažymėtini įstatymai: Vilniaus Universiteto Statutas (1920 m.), Žemės reforma (1920 - 1922 m.), Taikos sutartis su Rusija (1921 m. liepos 12 d.), Savivaldybių, Seimo rinkimų įstatymai (1921 m., 1922 m.), lito įvedimas pagal 1922 m. rugpjūčio 16 d. įstatymą. Steigiamasis Seimas posėdžiavo du metus. 1922 m. spalio 1 d. baigė savo darbus ir išsiskirstė. Įsigalėjus nuolatinei Konstitucijai, buvo paskelbti rinkimai į pirmąjį Seimą. Lietuvos Seimai ir jų veikos charakteristika. Steigimasis Seimas buvo išrinktas 1920 m. laikantis visuotinio, lygaus, viešo ir slapto rinkimų principo. šis Seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jie proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kad įvertinti Lietuvos valstybės konstitucinius pamatus, Steigimasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją (1920 06 10). Ji skelbė, kad Steigiamasis Seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą, gali skelbti karo ar kitą nepaprastą padėtį. Steigiamasis Seimas posėdžiavo 2 metus, išskyrus Lenkijos agresijos prieš Lietuvą laikotarpį. 1922 08 01 Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Konstituciją. Steigiamojo Seimo funkcijos buvo: įstatymų leidyba ir sutarčių su kitomis valstybėmis ratifikavimas, valstybės biudžeto tvirtinimas bei įstatymų vykdymo kontrolė. Svarbiausia Seimo funkcija - istatymų leidyba ir Vyriausybės veiklos priežiūra. Seimas teikė Vyriausybei paklausimus, interpeliacijas, skyrė revizijas. Rinko Prezidentą. Seimas kvalifikuota balsų dauguma galėjo nušalinti Prezidentą arba iškelti baudžiamąją bylą. 1923 03 12 Prezidento aktu šis Seimas buvo paleistas. 1926 m. išrinktas naujasis Seimas panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją.1926 12 17 kilo perversmas tai reiškė konstitucinės santvarkos žlugimą. Buvo išrinktas naujas Prezidentas A. Smetona ir perrinkta Seimo vadovybė, valdžia atiduota krikdemams. Pagal 1928 m. Konstitucija Seimas neteko teisės rinkti Prezidentą, atvirkščiai, jis sustiprino prezidento įtaką seimui: nesant seimui ar laikotarpy tarp seimo sesijų, prezidentas galėjo atlikti seimo funkcijas, leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis, iškelti ministrams baudžiamąsias bylas dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusižengimo. 1936 m. paskelbtas naujas seimo rinkimų įstatymas. Pagal šį įstatymą išrinktas 4 metų seimas. Viena pagrindinių seimo funkcijų liko įstatymų leidyba, tačiau ją naudojosi ir Prezidentas. Per visą šio seimo veikimo laiką Seimo išleisti įstatymai tesudarė tik 53 % visų per tą laiką išleistų įstatymų. Pagal 1938 m. Konstituciją seimas taip pat neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės. Išimtinė teisė priklausė tik- statuto leidyba bei Konstitucijos pakeitimo projektas. Jau nebeužsiminė apie Seimo pasitikėjimą Vyriausybe, apie teisę reikalauti atsistatydinimo.Taigi, seimas buvo aktyvus iki 1926 m. perversmo. Po jo prasidėjo seimo vaidmens Lietuvos savivaldybės 1918-1940m. Vietiniams reikalams tvarkyti buvo skirtos vietos savivaldybės.Vietos savivaldybės įstatymai suteikė teises tvarkyti vietos-ūkio,finansų,buities,kultūros ir kitus reikalus:Tvarkyti vietinės reikšmės pajamas ir išlaidas bei mokesčius,rinkti valstybinius mokesčius,Remti žemės ūkį,pramone,prekyba,rūpintis labdara,švietimu,sveikata priešgaisrine apsauga ir atlikti kitus valstybės pavestus reikalus.Savivaldybės organai valsčiuose buvo valsčiaus taryba,ir viršaitis veliau buvo priskirti ir seniūnijų krivulės,bei seniūnai.Apskrityse apskrities taryba ir apskrities valdyba.Miestuose miesto taryba ir burmistras.Savivaldybės buvo pavaldžios aukštesnio lygio savivaldybės organui:apskričių tarybos prižiūrėjo valsčių ir miestų tarybų veiklą,tikrino žemesnių tarybų nutarimus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!