Lietuvos upių įtaka žmogaus rekreacinei veiklai

 Lietuvos upių įtaka žmogaus rekreaciniai veiklai 1. Įvadas Aplinka daro didžiulį ir tiesioginį poveikį žmogaus rekreaciniai veiklai - būtent ji sąlygoja vienokias ar kitokias laisvo laiko praleidimo formas: natūralu, jog mėgstantis slidinėti žmogus važiuos į kalnuotą vietovę, būriuotojas – prie jūros, ir pan. Todėl labai svarbu kiekvienai valstybei ar bendruomenei maksimaliai gerai pažinti savo aplinką, tam, kad būtų galima kuo efektyviau panaudoti ją rekreaciniams tikslams. Žmonija, vos tik pasiekusi tam tikrą išsivystymo lygį, kuomet atsiranda malonaus ir sveiko laisvalaikio praleidimo poreikis, iškart pastebėjo gamtinės aplinkos rekreacinį potencialą: tai, kas anksčiau buvo gyvybiškai svarbi veikla, po mažu tampa malonumu, įgauna žaidimo pobūdį (geriausias pavyzdys – žvejyba, o ypač medžioklė, jau senovės Egipte tapusi aukštuomenės “sportu”). Šie rekreaciniai visuomenės gyvenimo kontekstai svarbūs daugeliu atžvilgių: jie atspindi tam tikrą socialinės, ekonominės, kultūrinės raidos etapą, išreiškia visuomenės bei jos poreikių brandos lygį, mentalitetą. Todėl aplinkos ir rekreacinės veiklos santykį būtina tyrinėti, nes jie padeda pažvelgti į daugelį dalykų nauju, netikėtu rakursu. Mes savo darbe pabandysime trumpai apžvelgti vieną tų gamtinės aplinkos objektų, kuriuos galima traktuoti kaip populiariausius rekreacijos prasme – upes. Nuo seniausių laikų dėl suprantamų priežasčių žmonės kūrė savo gyvenvietes prie upių, jų pakrantes netgi galima pavadinti savotišku lopšiu, kuriame brendo žmonija. Tad visiškai natūralu, jog upės nuo seno tapo neatskiriama rekreacinės žmogaus veiklos sfera ir šių pozicijų jos nepraranda iki šiolei. Todėl savo darbelyje ir stengsimės išsiaiškinti upių poveikį rekreaciniai veiklai, šio santykio istorinius kontekstus bei šiokiadienių situaciją bei ateities perspektyvas. Į istorinę upių ir rekreacijos santykių raidą stengsimės žiūrėti kuo plačiau, paliesdami įvairių pasaulio regionų patirtį, jos niuansus ir specifiką. Tačiau ypatingą dėmesį skirsime Lietuvos upėms: būdama lygumų šalimi, Lietuva gali pasigirti upių gausa, jos nuo seno vaidino didžiulį vaidmenį tautos gyvenime, tapdamos ir transporto keliais, ir pragyvenimo šaltiniu, nuo priešų saugančiomis sienomis, galiausiai – poetiniais, simboliniais įvaizdžiais. Tad upių poveikis rekreaciniai veiklai Lietuvoje – ypatingai reikšmingas, ir pabrėžti šią reikšmę – vienas pagrindinių mūsų darbelio tikslų. 2. Upių poveikis rekreaciniai žmogaus veiklai Gamtos sąlygos ir resursai yra vienas svarbiausių rekreacijos raidos aspektų. Iš esmės būtent jie ir nulemia rekreacinės veiklos pobūdį ir tipą tam tikrame regione ar vietovėje. Geografinė aplinka, gamtos ypatybės nulėmė Viduržemio, Karibų jūrų baseinų rekreacinį sprogimą. Nuostabūs gamtovaizdžiai lėmė tai, jog jau 1914 m., kuomet turizmas kaip reiškinys dar tik formavosi, į Šveicariją vyko apie 80 procentų Europos turistų. (Котляров, 44) Upių įtaka civilizacijos istorijai pastebėta jau labai seniai: daugelį akmens amžiaus stovyklų archeologai aptinka upių slėniuose. Manoma, jog šiais natūraliais “plentais” senovės žmonėms buvo lengviau keliauti, ieškoti naujų medžioklės plotų, ypač neįžengiamų girių kraštuose (kokia ir buvo dabartinės Lietuvos teritorija). Prie upių būdavo geros ganyklos, į kurias plūsdavo žvėrių kaimenės, galiausiai – upės ir jų slėniai nešykštėjo žaliavų akmens įrankiams gaminti. Be to žuvis buvo vienas pagrindinių archaiško žmogaus patiekalų (kur kas dažnesnis nei mėsa). Tad upių pakrantės yra savotiškas žmonijos ir visokios jos veiklos lopšys. (Kilkus, 33) Viena seniausių pasaulyje valstybių Egiptas dažnai vadinama “Nilo dovana”. Šios didelės upės potvyniai, sąlygojantys žemės derlingumą, sudarė idealias sąlygas atsirasti ir iškilti vienai galingiausių senovės valstybių. Praktiškai visa egiptiečių istorija, kultūra, mokslas buvo tiesiogiai susiję su Nilu: jis pavertė klajoklių tautą sėsliais žemdirbiais, skatino vystyti žemės ūkį, sukurtu tikslią žemėtvarkos sistemą, įtakojusią geometrijos išsivystymą, vertė išmokti valdyti upę, pradėti astronominius stebėjimus, kurių fiksavimas iškėlė rašto atsiradimo būtinybę, išmokti irogacijos meno – pilti pylimus, kasti kanalus, tvenkinius ir t.t. (Kotrelas, 20) Natūralu, jog ir didesnes keliones egiptiečiai atlikdavo pirmiausiai Nilu. Savo ruožtu tai skatino laivybos tobulėjimą. Iš pradžių egiptiečiai plaukiojo mažais laiveliais, valtimis, skirtomis plaukiojimui tik Nilo deltoje. Tačiau jau Viduriniosios karalystės epochoje imta statyti didelius laivus, skirtus ir plaukiojimui Viduržemio jūra į Biblą bei Raudonąją jūra į Puntą, kur vedė prekybiniai ryšiai. Visas Egipto laivynas skirstomas į keletą tipų: jūros laivai buvo krovininiai bei kariniai, upės – kroviniai, kulto ir pramoginiai (dabar sakytume - turistiniai). Jūrinių laivų ilgis siekdavo net 52 metrus, upinių – 30 metrų, nors būta ir didesnių. (Савальева, 110) Netrukus atsirado laivyba, kuri neturėjo karinių ar prekybinių tikslų: kitaip sakant, laivai, skirti pramoginėms arba pažintinėms aukštuomenės atstovų kelionėms. Tokiuose pramoginiuose, arba “turistiniuose” upiniuose laivuose būdavo erdvios, su dvejomis durimis kajutės. Jų sienos būdavo išdažytos, papuoštos. Kajutės viduriu eidavo burė. Pramoginiai faraonų laivai taip pat turėjo dvi kajutes, tik gerokai prabangiau įrengtas ir didesnes: su dvejais langais, maža sale su kolonomis ir t.t. Iš esmės egiptiečių laivuose buvo galima visai patogiai gyventi, ką kai kurie pirkliai ir darydavo. (Савальева, 114) Be abejo, Egipto turizmas ir rekreacija savo užuomazgoje turėjo racionalų, pragmatišką pagrindą – karinius bei prekybinius žygius. Tačiau laikui bėgant egiptiečių kelionės tampa grįstos nebe tik finansiniais ar politiniais išskaičiavimais, bet įgyja pramoginę, pažintinę reikšmę. Žmones ima dominti kelionė pati savaime, jos rekreaciniai, pramoginiai kontekstai, pati Egipto visuomenė tampa atviresnė, kosmopolitiškesnė. Ypač didelis dėmesys kelionėms, užsienio kraštams ir geografijai apskritai išryškėja Naujosios karalystės laikotarpiu, kas atsispindi ir to meto kultūriniame palikime: “Tų laikų literatūros kūriniuose dažnai ir smulkiai pasakojama apie kaimynines šalis, apie svetimų tautų gyvenimą, apie egiptiečių santykius su svetimšaliais, apie keliones ir nuotykius už gimtosios šalies sienų.” (Avdijevas, 277) Kitaip sakant, kelionė įgyja savotiškos egzotikos atspalvį, kas dar labiau skatino turizmo bei rekreacijos atsiradimą ir raidą. Galiausiai pramoginės kelionės laivu Nilo upe tampa svarbia Egipto aukštuomenės bei jos svečių pramoga: galima prisiminti garsiąją Kleopatros ir Cezario kelionę Nilu, kuria Egipto valdovė norėjo parodyti svetimšaliui savo šalies grožį. Grįžtant prie Lietuvos galima pastebėti, jog praktiškai absoliuti dauguma senovės lietuvių gyvenviečių bei pilių buvo įkuriamos ties vandens telkiniais – ežerais arba upėmis. Ir tai visai suprantama: vandens reikėjo būtiniausioms gyvenimo reikmėms, o be to vanduo atstojo puikią užtvarą nuo galimų priešų antpuolių. Pilys ant upių krantų vaidino ypatingą vaidmenį: nepraeinamomis giriomis nuklotoje Lietuvoje upės buvo vienas pagrindinių susisiekimo kelių, todėl buvo būtina, jog šie keliai būtų tinkamai saugomi. Štai, pavyzdžiui, Gardino pilis “statyta aukštame Nemuno krante ties juo posūkiu į šiaurę. Pilis saugojo perėjimą per Nemuną ir gynė tautą, kuri gyveno dešiniajame jo krante, nuo galimų pavojų iš pietų. Stovėjo ji gerai pačios gamtos apsaugotame kalne: iš pietų ir šiaurės vakarų teka Nemunas, iš šiaurės pilį saugo Nemuno intakas, baltarusių vadinamas Horodničianka, o iš kitų pusių ją supo gilus, greičiausiai natūralus griovys.” (Lietuvos pilys, 15) Panašiu principu statytos ir kitos senosios Lietuvos gyvenvietės ir gynybiniai įtvirtinimai: štai, pavyzdžiui, Vilnius įkurtas kairiajam Neries krante, jos santakoje su Vilnia, aukštos kalvos viršūnėje, kas pilį darė sunkiai prieinama priešams. (Ten pat, 34) Tad akivaizdu, jog jau ir senovės lietuviai puikiai suvokė upių teikiamus privalumus, tiesa, tuo metu, be abejo, dar niekas ir negalvojo apie rekreacinius upės potencialus: pirmiausia akcentuotas gynybinis aspektas ir susisiekimas. Tačiau šis pilių statymo upių pakrantėse faktas, kaip matysime vėliau, suvaidino didelį vaidmenį modernios rekreacijos raidoje: šių pilių griuvėsiai tapo istorine, archeologine, galiausiai turistine įdomybe, viliojančia keliauti upe bei aplankyti pakrantėse esančias kultūrines vertybes. Kaip ir minėtuoju Egipto atveju, pirmosios didesnės kelionės upėmis Lietuvoje pirmiausia turėjo komercinį atspalvį. Tiesa, Lietuvoje prekybiniai santykiai neišsivystė taip, kaip šiaurėje, kur skandinavai per upių ir ežerų tinklą nukeliaudavo iš Baltosios jūros į Juodąją. Tačiau visgi Europos upynais į visas puses sklido Baltijos gintaras – pagrindinė baltų prekė. Archeologai aptiko daug gintarinių dirbinių Dauguvos, Dniepro, Mstos, Okos, Volgos, Vyslos baseinuose. Kai kurių mokslininkų teigimu, šiems dirbiniams apie 4000-5000 metų, tad jie priklauso neolito epochai. Atgal į baltų žemes plaukė aukso, žalvario dirbiniai. Būtent gintaru buvo grįsti baltų ryšiai su Vidurio ir Pietų Europa. Būta keleto upinių gintaro maršrutų. Pirmasis, toliausiai į Vakarus, kelias ėjo Elbe ir jos intakais, kilo aukštyn Reino upe iki Burgundijos Vartų, vedė link Ženevos ežero ir galop Rona išeidavo į Viduržiemio jūros pakrantes. Antrasis, rytų kelias, ėjo Vysla ir Dniepru, tad vedė į Juodąją jūrą. Buvo ir kitas šio kelio variantas: Vysla ir Dunojumi iki Moravijos vartų, po to Alpių kalnų pašlaitėmis į pietus, prie Adrijos jūros. Tad, kaip matyti, nuo seniausių laikų upės garantavo baltams ryšį su pasauliu, su Europa, bei svarbius politinei ir socialinei raidai prekybinius kontaktus. (Kilkus, 34-35) Ypatingą reikšmę Lietuvos istorijoje užima didžiausia šalies upės – Nemunas. Kuomet kryžiuočiai galutinai okupavo prūsų gentis, būtent ši upė tapo gynybine siena nuo užpuolikų. Susidūrę su neįveikiamomis giriomis kryžiuočiai rengdami karo žygius į Lietuvą, buvo priversti dažnai naudotis laivais, o tai, savo ruožtu, provokavo ir lietuvių reakciją: jie irgi statydavo karo laivus, vykdavo vandens mūšiai. Štai epizodas iš “Prūsijos žemės kronikos”: “ brolis Verneris, Ragainės komtūras, pasistatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų. Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių .” (Dusburgietis, 60-62) Kaip matyti iš šio epizodo, lietuviai neblogai išmanė laivybą: turėjo gana didelį savo laivyną, kuris galėjo laviruoti Nemuno upe ir saugoti šalį nuo užpuolimų. Tačiau viduramžių Lietuvoje upių reikšmė apsiribojo jau minėtais gynybiniais ir keliavimo aspektais, rekreacijos bruožų įžvelgti sunku, kas visai suprantama: ištisus šimtmečius kovojusi su Kryžiuočių Ordinu, Lietuva buvo pasmerkta nuolatiniai įtampai, karui, kovai už būvį. Tuo tarpu rekreacinės laiko leidimo formos įmanomos tik saugioje, modernioje visuomenėje, kurios senojoje Lietuvoje nebuvo. Kita vertus, jau ir Viduramžių Lietuvoje pastebimos tokios kilmingųjų sluoksnių pramogos kaip medžioklė, jodinėjimas ir pan. Po mažu atsiranda ir kelionės laivu, kurios, matyt, buvo lengvesnės, malonesnės ar tiesiog neįprastesnės. Štai, pavyzdžiui, Jogaila ir visa jo palyda derėtis su Kryžiuočių Ordinu keliavo iš Gardino į Veliuona Nemunu (1418 metai), kam tiesioginės būtinybės nebuvo, tad galima spėti šioje vandens kelionėje buvus ir tam tikrų pramoginių aspektų. Lietuviai iš pradžių plaukiojo valtimis, siūtomis iš stumbro odų, siūles sutepdami derva. Valtys būdavo tokios lengvos, kad jas panešdavo du žmonės. Išmokę naudotis surenkamosiomis konstrukcijomis, lietuviai ėmė statyti daug didesnius, talpesnius, stabilesnius upių laivus. Gausiai plaukiota Būgu, Vysla, Dniepru, Nemunu, Dauguva. Dar plačiau upių laivininkystė imta taikyti karo tikslams: štai 1382 m. Kęstutis su laivais Nemunu nuplaukė pulti Georgenbergo pilies. Ir Viduramžių Lietuvoje sumaniai išnaudoti upių keliai prekybos tikslams, tiesa, maršrutai dėl nuolatinių karų nuolat kito. Pavyzdžiui, totoriams užėmus Dniepro žiotis, prekybos keliai buvo nukreipti į Baltijos baseino pusę, bet jau 1252 m. kryžiuočiams pasistačius Klaipėdos upę, prekyba Nemunu komplikavosi. Tačiau 1298 m. Vyteniui sudarius sutartį su Rygos arkivyskupu, atsivėrė Dauguvos kelias. Vytauto laikais, aprimus kovoms su Kryžiuočių Ordinu, vėl atsinaujino prekyba Nemunu. Upėmis lietuviai vežė medieną, pelenus, kailius, neišdirbtą odą. Nemune plačiai kursavo Hanzos pirkliai, gavę įvairias valdovų privilegijas, svarbiais uostais tapo Tilžė, Veliuona, Kaunas, plokščiadugniai laivai ėmė plaukioti ir Nevėžiu, Šventąja, Nerimi ir kitomis vidaus upėmis. (Kilkus, 154-155) Tačiau po mažu keičiantis gyvenimo sąlygoms ir žmogaus veiklos prioritetams, upės Lietuvoje įgyja ir rekreacijos kontekstą. Jau Renesanso laikų poetai aprašė nuostabų upėmis išraižytų Lietuvos laukų ir miškų grožį. XIX amžiuje jau išryškėja tiesioginis šalies upių poveikis rekreacijos raidai. Tai sąlygojo visa eilė veiksnių: romantizmo išvystytas gamtos kultas, susidomėjimas istorine praeitimi, tautosaka, kalba, archeologija ir pan. prasideda įvairios kelionės upėmis, kurios jau neturi pragmatiškų tikslų, ir yra turistinės bei poilsinės. Štai, pavyzdžiui, garsus lenkų archeologas, etnografas, kultūros istorikas Z.Gliogeris plaukia iš Gardino ligi Kauno, t.y. “Jogailos laivybiniu maršrutu”. Minėtas žodžių junginis šiame kontekste labai reikšmingas, nes jis byloja jau apie rekreacinę, turistinę upės sampratą: plaukimas ja suvokiamas iš istorinės perspektyvos, plaukiant ja tikimasi patirti “devynias galybes įspūdžių ir aibes reginių”, kitaip sakant, upė tampa nebe susisiekimo būdu, o malonumo šaltiniu, rekreaciniu objektu. Šia prasme labai reikšminga ir minėtojo Z.Gliogerio knyga “Nemunu”, kurioje jis ir aprašo savo kelionės “Jogailos maršrutu” įspūdžius: atmetus subjektyvius autoriaus išgyvenimus, mes išvystume ganėtinai modernų, įdomų turistinį vadovą kelionei Nemunu. Autorius vaizdingai aprašo upės pakrančių gamtovaizdį, pakeliui sutinkamas istorines, archeologines, kultūrines įdomybes. Z.Gliogeris skaitytoją supažindina su Nemuno pakrantėse stovėjusių pilių praeitimi, vienoje ar kitoje vietovėje apsilankiusius žymius žmonės, taip pat pabrėžiamos keliauninko galimybės susirasti nakvynę bei maisto. Z.Gliogerio veikalas toli gražu nėra vienintelis tokio tipo kūrinys minėtoje epochoje: to meto inteligentija, užsidegusi tautiškumo idėjomis daug keliavo po šalį, tyrinėdama ją bei aprašydama. Ypatingą vietą šiose kelionėse užėmė upės. Štai kitas garsus kultūros veikėjas K.Tiškevičius paliko taip pat labai įdomią knygą “Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis”. Šis žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė tam, kad tyrinėtų istorinę bei kultūrinę Lietuvos praeitį, ypač daug dėmesio skirdamas archeologijai ir muziejininkystei. Knyga apie Nerį buvo parašyta po garsios ekspedicijos, skirtos ištirti šią upę: 1857 metais K.Tiškevičius su bendražygiais bei keliais laivais per kelis mėnesius ištyrė Nerį iki pat jos žiočių. (Kudaba, 1985, 15-18) Minėtoje knygoje K.Tiškevičius pateikia daugybę įdomių Neries pakrantės objektų aprašymų, vėlgi gausu iliuzijų ir į istorinę praeitį, ir tuometinę dabartį. Autoriaus žvilgsnis neapsiriboja Nerimi, jis gana plačiai bei vaizdingai aprašo ir jos intakus: pavyzdžiui, “Šešupė yra nedidelė, tekėdama iš Kauną supančių kalnų ir griovų, bėga triukšmingai pasišokinėdama nuo akmenuko ant akmenuko, prie savo žiočių į Nerį įplaukia į gražiausią žemumą, pridengtą didelės, gražiai sumūrytos iš akmenų ir raudonų plytų arkados, kurios viršumi eina plentas į Kauną.” (Tiškevičius, 285) Tokie vaizdingi ir tuo pačiu informatyvūs aprašymai, be abejo, ne vieną žmogų paskatino keliauti minėtomis vietomis, pačiam išvysti autoriaus minimas grožybes. Nuo XIX amžiaus Lietuvos upių pakrantėse pradėti steigti ir kurortai, tuo metu labiau vadinti “gydyklomis”, kurios, pasak Z.Gliogerio, buvo “visiškai kitokios, nei visos kitos pasaulyje.” (Gliogeris, 78) Garsiausios iš šių gydyklų buvo Druskininkai ir Birštonas, jau Rusijos imperijos okupacijos laikais tapę mažais, aukštuomenės bei inteligentijos mėgiamais kurortais. Dvigubame Nemuno posūkyje įsikūręs Druskininkų miestelis jau nuo seno garsėjo savo versmėmis, kuriomis iš giliųjų žemės plutos sluoksnių tryško sūrus bei karčiai sūrus vanduo. Pasak to paties Z.Gliogerio, Lietuvos valstiečiai jau senais laikais gydėsi nuo kaltūno Druskininkų vandenimis. Šiaip ar taip jau XVIII a. pabaigoje šie mineraliniai šaltiniai labai išgarsėjo, ligoniai ėmė plaukte plaukti iš tolimiausių šalies vietų, o kažkoks kaimietis Surmetis ėmė verstis gydomąja praktika. Na, o 1830 m. Druskininkų vandenis pradėta tirti ir moksliškai. Netrukus Druskininkai pavirsta tikru šio regiono rekreacijos centru: vasaromis Druskininkai tapdavo “visos Lietuvos židiniu”, imta statyti “senojo lenkų stiliaus viešbutukus.” Turistų, siekiančių pasigydyti ir maloniai praleisti laiką buvo gausu: karietomis, brikais, žydų dengtiniais privažiuodavo per pusantro tūkstančio žmonių. Tarp kurorto svečių būta ir įvairių įžymybių, literatų, mokslininkų, aristokratų bei turtuolių, čia vykdavo aktyvus kultūrinis gyvenimas. (Gliogeris, 42-43) Mineralinių vandenų vietovių tuometinėje Rusijos imperijoje buvo gausu, bene garsiausia jų – Piatigorskas, kur žmonės plūdo jau nuo 1812 metų. Tačiau Druskininkai buvo ypatingi: pirmiausia, tai buvo lygumų šalies vietovė, įsikūrusi prie Nemuno, pasižyminti labai gražiai gamtovaizdžiais, pušynais. Be to Druskininkai buvo lengvai pasiekiami tiek upe, tiek sausuma visiems vakarinės Rusijos imperijos dalies gyventojams. Būtent dėl šių priežasčių Druskininkai tapo Lietuvos vasaros centru, vietove, kurioje vienu metu susirinkdavo visos garbingiausios Lietuvos šeimos, kurios čia ne tik pramogaudavo, bet ir mėgaudavosi gamtos grožiu: būdavo rengiami piknikai, iškylos upe ir pan. (Griškaitė, 122) Tad šiuo atveju akivaizdu, jog Nemuno pakrančių grožis suvaidino didžiulį vaidmenį kurorto iškilimui: esminis akcentas čia buvo mineraliniai vandenys, tačiau šie šaltiniai, neturėdami gražios aplinkos konteksto, vargu ar būtų privilioję tiek svečių. Nemuno kilpoje įsikūręs ir kitas senas Lietuvos rekreacijos centras – Birštonas. Šioje ramioje, nuošalioje vietoje, apsuptoje Nemuno ir aukštų šlaitų, dažnai mėgdavo lankytis tiek Lietuvos, tiek Lenkijos valdovai. Čia kasmet medžiodavo kunigaikštis Vytautas, čia nuo siaučiančio maro slėpėsi karalius Kazimieras Jogailaitis su šeima. Aukštame dešiniojo šlaito kalne, vadinamame Vytauto kalnu, senovėje būta pilies, bet ji neišliko. Sūrūs Birštono šaltiniai taip pat buvo žinomi nuo seno, tačiau kurorto įsikūrimo pradžia laikomi 1854 metai, kada čia buvo pastatytas pirmosios maudyklės. Ypač Birštonas suklestėjo po 1857 m., kada gaisras sunaikino iki tol pirmavusį Stakliškių kurortą, kuris po to jau neatsigavo – jį nustelbė įvairesne gamta pasižymintis Birštonas. Štai kaip šį kurortą ir jo gamtą XIX amžiuje aprašo minėtasis keliautojas Z.Gliogeris: “Birštonas, įsikūręs Nemuno slėnyje, apsuptas dailios aukštumos, o nuolydžiai apaugę raugerškio atvašynais, lazdynais, alksnynais, eglynais ir gebenynais, kurie Birštoną daro išvaizdesnį nei Druskininkai. Krūmų ir kitų augalų čia esama net retesnių nei prie Vyslos, o gamtoje yra itin daug pirmykščio žavumo. Geroje dirvoje jis kur kas vešlesnis ir mergiškai gaivesnis. Gražiausias čia yra Pilies kalnas, status, pailgas, vadinamas Pilimi, apsuptas ūksmingo tarpeklio. Nuo jo, to Pilies kalno, atsiveria dailus Birštono vaizdas – medinė kaimo bažnyčia, geltonas Nemunas ir pušynas už jo.” (Gliogeris, 81) Tad XIX amžiuje Nemuno pakrantėje suklestėjo ne tik Druskininkai, bet ir Birštonas. Galbūt šis kurortinis miestelis neturėjo tokios kultūrinės reikšmės kaip Druskininkai, tačiau poilsiautojų netrūko. Pasak kito amžininko, nepaprastas atvykusių svečių susigrūdimas, didesnis nei miestelis galėjo sutalpinti, lėmė visų paslaugų “nežmonišką brangenybę”: butas šeimai kainavo 25-50 rublių mėnesiui, ankštas butas – 10 rublių. Negavę atskirų namų poilsiautojai, nuomodavosi patalpas iš vietinių gyventojų – kai kurie net glausdavosi paprastose pirkiose, sandeliuose ir arklidėse. (Sirokomlė, 28-29) Daug Birštono vasarotojų pritraukdavo ir prie Birštono esantis Nemuno intakas Verknė, kurios žiotyse sielininkai maudydavo savo naujokus. Ties jos žiotimis kyšo konglomerato uola, vadinama, Ožkos pečiais. Ties ja dunkso piliakalnis. Pastarųjų esama ir žemiau pasroviui – ties Juodrės upelio žiotimis. Tad Nemuno ir jo intakų pakrančių grožis šiame krašte, vėlgi atliko tiesioginį poveikį rekreacijos centrų sukūrimui, jų plėtrai. (Basalykas, 84-85) Kalbant apie Nemuno upės pakrantes, tai jos bene labiausiai pritaikytos rekreaciniai veiklai Lietuvoje. Tai sąlygoja jau minėtos priežastys: didžiulė Nemuno reikšmė Lietuvos istorijai nulėmė tai, jog šios upės pakrantėse ypač gausu turistinių objektų. Čia gausu piliakalnių, pilių liekanų, senų Lietuvos miestelių, turinčių turtingą istoriją bei kultūros tradicijas. Įspūdingi gamtovaizdžiai ir galimybė mėgautis vandens teikiamais malonumais, sudaro idealias sąlygas išnaudoti Nemuno baseiną rekreacijos tikslams. Tačiau tai tinka ne tik Nemunui, bet ir gausiems jo intakams. Didžiausias iš jų, Neris, savo pakrantėse taip pat turi daugybė įžymybių ir įdomybių: ypač įspūdinga ir turininga galėtų būti kelionė Nerimi palei Vilnių, kur atsiveria vaizdai į sostinės senamiestį bei pilį. Puikiai rekreaciniai veiklai tinka ir Nevėžis, Merkys, Šventoji, Minija, pastarosios dvi upės ypač mėgiamos dėl to, kad tinka plaukiojimui baidarėmis bei yra ypatingai gražios. Tačiau svarbu tai, jog rekreacijai Lietuvoje tinkamos ne tik didžiosios upės: gamtininkai bei turizmo specialistai yra atkreipę dėmesį į nepaprastą mažųjų šalies upeliukų įdomybes bei grožį. Kaip pavyzdį paimkime mažytį Anykštos upelį ir aptarkime jo rekreacines galimybes. Anykšta prasideda gražiame Rubikių ežere, turinčiame net šešiolika taip pat gražių ir įdomių salų, apie kurias sklindančios legendos įkvėpė rašytoją A.Vienuolį, dažnai lankiusį ežero pakrantes. Salos įdomios ne tik dėl legendų, bet ir istorine prasme: jose slapstėsi 1863 metų sukilimo dalyviai. Iš pietinio ežero galo ištekanti Anykšta netrukus prisiartina prie buvusio Burbiškio dvaro: jo rūmai ir parkas paskelbti architektūros ir gamtos paminklais. Šiame dvare lažą ėjo rašytojo J.Biliūno tėvai. (Kudaba, 1977, 29-31) Už Žažubrio prasideda ypatinga Aukštaitijos dalis: jos slėnis čia gilus, stačiašlaitis lyg kanjonas. Toks yra Anykštos vidurupis. Tie skardėti šlaitai vadinami kreivašlaičiais, apatinėje jų dalyje yra įdomių versmių. Ši vietovė pasižymi ir ypatinga paukščių gausa bei jų įvairove. Anykšta čia primena sraunų kalnų upelį: ji čia šokinėja, nusprūsta nuo akmenuotų grindinių, tyška, kiekvieną kilometrą tėkmė nukrinta 8-10 metrų žemyn. Prie Kalitos kalno matyti paminklas J.Biliūnui, netoliese ilsisi ir rašytojo palaikai. Kartu su Anykšta į Šventąją įsilieja ir visas būrys kitų upelių: Elmė, Valaukis, Varius, Vorupis, Piestupys ir t.t. Tačiau iš visų jų Anykšta išsiskiria savo sraunumu, vandeningumu ir apylinkių grožiu. (Ten pat, 32-34) Tad akivaizdu, jog net ir mažosios Lietuvos upės turi rekreacinį potencialą ir gali daryti didelį bei tiesioginį poveikį šiems procesams. Svarbiausia yra tinkamai organizuoti ir efektyviai išnaudoti Lietuvos upių bei upelių teikiamus rekreacinius potencialus. Šiandieninėje Lietuvoje vis populiarėja vadinamasis “kaimo turizmas”, tad tikėtina, jog po mažu dar labiau išryškės šalies upių poveikis rekreacinei sistemai: tiek patys lietuviai, tiek užsienio svečiai noriai leisis į keliones upėmis arba ilsėsis jų pakrantėse. 3. Išvados Kalbant apie upių poveikį rekreacijos raidai, pirmiausia dera pabrėžti, jog upės suvaidino didžiulį vaidmenį žmonijos istorijoje: būtent prie jų buvo kuriamos gyvenvietės, jos buvo susisiekimo kelias, jos teikdavo maistą ir pan. Tad natūralu, jog dauguma tautų, gyvenančių upių pakrantėse, anksti įsisavino upės teikiamas galimybes prekybai, susisiekimui, galiausiai – ir rekreacijai. Lietuvos upių įtaka rekreacijai nėra tokia pastebima ir neturi tokių senų tradicijų, kaip kad pavyzdžiui, Nilo poveikis Egiptui. Nuo pat ankstyvųjų Viduramžių už savo valstybingumą kovojusi Lietuva neturėjo galimybių progresuoti daugelyje sričių, tarp jų ir archaiškose rekreacijos formose. Tačiau jau ir tuo metu pastebimi ir “turistinio” požiūrio į upę bruožai: pavyzdžiui, Jogaila ir jo svita susitikti su kryžiuočių atstovais plaukia Nemunu iš Gardino į Veliuoną. Apie puikų upininkystės išmanymą byloja ir senosios kronikos, kur užfiksuoti lietuvių karo žygiai laivais Nemuno upe, kuri ilgus amžius buvo savotiška gynybine siena. Šiaip ar taip galime teigti, jog jau senovėje upės vaidino tam tikrą vaidmenį to meto rekreacinėje veikloje: aukštuomenė upe iškylaudavo, gražioje jų pakrantėse statėsi dvarus, rengdavo medžiokles. Ypač svarbią reikšmę turizmo ir rekreacijos kontekste Lietuvos upės įgyja XIX amžiuje. Tai sąlygojo keletas aspektų. Pirmiausia, kaip jau minėta, dauguma senovės gyvenviečių ir pilių buvo statomos upių pakrantėse, o išaugus susidomėjimui istorija bei archeologija, imta rengti įvairias pusiau mokslines, pusiau pramogines ekspedicijas, vienaip ar kitaip susijusias su kelionėmis upe. Taip pat prie upių ėmė kurtis savotiški kurortiniai miesteliai, iš kurių garsiausi – Druskininkai ir Birštonas. Išgarsėjo jie pirmiausia dėl savo mineralinių vandenų, tačiau didelį vaidmenį suvaidino ir graži gamta bei upės teikiami malonumai (pavyzdžiui, Birštonas nukonkuravo Stakliškes po to, kai buvo pastatytos didelės, geros maudyklos). Šie kurortai, ypač Druskininkai, tapo to meto Lietuvos vasaros “centrais”, gražūs gamtovaizdžiai priviliodavo daug meno, mokslo žmonių, virė intensyvus kultūrinis gyvenimas. Dar didesnė Lietuvos upių įtaka XX amžiaus bei dabartiniai rekreacijai: gražūs slėniai, istorinių, kultūrinių paminklų bei įdomybių gausa pakrantėse nulėmė daugelį pastovių turistinių maršrutų upėmis ar jų pakrantėmis. Išsiplėtus urbanistikai, Lietuvos upės tapo mėgiamos tarp miestiečių: prie jų važiuojama žvejoti, maudytis, rengiami piknikai. Neturintiems galimybių atostogauti prie jūros žmonėms, upės teikia vandens pramogas. Tiesa, šiuos procesus kiek pristabdė didelis upių užterštumas, sumažinęs didžiųjų miestų pliažų populiarumą. Tad apibendrinant galima teigti, jog Lietuvoje, ežerų ir upių krašte, pastarosios suvaidino didžiulį vaidmenį rekreacijos raidos procesuose. Svarbu pabrėžti ir tai, jog upių rekreacinis potencialas Lietuvoje toli gražu neišnaudotas: daugelis didesnių upių ir mažų upelių pasižymi gražiais gamtovaizdžiais, tinkamumu maudynėms, žvejybai ir apylinkėse esančiomis įdomybėmis, tad reikia tiesiog tinkamos iniciatyvos bei investicijų. 4. Literatūros sąrašas: 1. Avdijevas V. Senovės Rytų istorija. Vilnius, 1954. 2. Basalykas A. Lietuvos upės. Vilnius, 1956. 3. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 1985. 4. Gliogeris Z. Nemunu. Vilnius, 1992. 5. Grišktaitė R. “Mineralinis miestelis”, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. // Metai, Nr. 1-3, 2002. 6. Kilkus K. Upės ir žmonės. Vilnius, 1992. 7. Kotrelas L. Faraonų laikais. Vilnius, 1987. 8. Kudaba Č. Upelių pakrantėmis. Vilnius, 1977. 9. Kudaba Č. Nerimi. 1985. 10. Lietuvos pilys. Vilnius, 1971. 11. Sirokomlė V. Nemunu nuo versmių iki žiočių. 12. Tiškevičius K. Neris ir jos krantai. Vilnius, 1992. 13. Котляров Е. География отдыха и туризма: формирование и развитие территориальных комплексов. Москва, 1978. 14. Савальева Т. Материальная культура древнего Египта.// Культура древнего Египта. Москва, 1976.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!