Kursiniai darbai
Lietuvos kapitalo rinkos raida
Įvadas Temos aktualumas. Per keletą paskutinių dešimtmečių daugelio išsivysčiusių šalių finansų sistemose nuolat didėjo kapitalo rinkos valdomas turtas. Rinkos ekonomiką kuriančių šalių finansų sistemose šie finansų rinkos tarpininkai atsirado po to, kai jau veikė bankų sistema ir buvo sudarytos sąlygos kapitalo rinkos plėtrai. Praktinė patirtis parodė, kad čia investiciniai fondai turėjo mažesnį pasisekimą negu išsivysčiusiose šalyse. Dėl pasitaikiusių nesąžiningos veiklos atvejų privatizavimo investicinių bendrovių klestėjimo metais rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse kapitalo rinkos veikla sulaukia prieštaringų vertinimų. Tam daro įtaką ir tai, kad kapitalo rinkos veikla pereinamosios ekonomikos šalyse kol kas mažai tyrinėta. Todėl pagrindinę šiame darbe nagrinėjamą vadybos mokslo problemą galima būtų suformuluoti taip: kokios sąlygos nulemia kapitalo rinkos veiklą rinkos ekonomikos kūrimosi laikotarpiu ir kokiomis organizacinėmis priemonėmis jas galima veikti norima linkme. Finansų mokslo patirtis rodo, kad aktyvi nebankinių finansų tarpininkų veikla finansų sistemose liudija šių finansų sistemų išsivystymą (R. Goldsmith). Šalys, kuriose kapitalo rinkos yra labiau išvystytos, lengviau įveikia ekonominius sukrėtimus ir plėtojasi greičiau, negu šalys, kurių kapitalo rinkos silpnos. Dėl to šalies kapitalo rinkos stiprinimas yra viena iš svarbiausių sudedamųjų ekonomikos transformavimo proceso dalių. Jį inicijuoja ir vykdo valstybinės valdžios institucijos. Darbo objektas — Lietuvos kapitalo rinka ir jos veikla. Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant kapitalo rinkos veiklai darančias įtaką sąlygas ekonomikos transformaciją vykdančioje šalyje bei numatant kapitalo rinkos plėtros galimybes Lietuvos finansų sistemoje, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: - pagrįsti kapitalo rinkos tyrimo metodologinį aspektą sukuriant kapitalo rinkos veiklos tyrimo savitą koncepciją; - nustatyti kapitalo rinkos veiklai darančius įtaką veiksnius ir apibrėžti jų poveikio savybes ir mastą; - nustatyti kapitalo rinkos veiklos plėtros galimybes Lietuvos finansų sistemoje ir pasiūlyti jos skatinimo priemones. Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - apibrėžiami kapitalo rinkos veiklos teoriniai principai ir turinys bei nustatomos kapitalo rinkos veiklos tendencijos ekonomiškai išsivysčiusiose ir rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse; - analizuojami mokslinių tyrimų, susijusių su investicinių fondų atliekamomis finansinio tarpininkavimo funkcijomis, rezultatai; - sistemiškai aprašomos kapitalo rinkos veiklą lemiančios sąlygos; - tiriamos kapitalo rinkos veiklos konkrečios sąlygos Lietuvos finansų sistemoje; - parenkamos organizacinės priemonės, būtinos kapitalo rinkos veiklai plėtoti Lietuvoje. 1. Sisteminio požiūrio svarba nagrinėjant kapitalo rinkos veiklą Šio skyriaus tikslas - sistemiškai išanalizuoti rinkos ekonomiką kuriančios šalies finansų sistemą, nustatyti kapitalo rinkos ryšius su ja ir įvertinti jos sisteminių charakteristikų poveikį kapitalo rinkos veiklai. Tai padės įvardyti fondų veiklai svarbius aplinkos veiksnius bei ištirti fondų ir aplinkos tarpusavio ryšius. Rinkos ekonomiką kuriančių šalių patirtis rodo, kad yra ypač sunku spręsti šiuos uždavinius. Sudėtingų sistemų, kokia yra finansų sistema, kūrimuisi ir funkcionavimui būdingi tam tikri natūralūs procesai. Išsivysčiusiose šalyse šie procesai truko dešimtis ar net šimtus metų. Vykdant pereinamųjų ekonomikų transformacijas, kai kuriuos jų buvo mėginama dirbtinai spartinti ar net visiškai apeiti. Mėginimai techniškai kopijuoti išsivysčiusių šalių finansų sistemų patirtį kuriant investicinius fondus, tačiau neturint pakankamai praktikos bei neįvertinant nevienodų aplinkos sąlygų, dažnai neduodavo numatytų rezultatų. Pasitaikė atvejų, kai toks spartinimas darė neigiamą įtaką finansų sistemų plėtrai. Toks pavyzdys yra Lietuvos atvejis - įstatymų bazė sukurta, tačiau investiciniai fondai neveikia. Nesėkminga investicinių akcinių bendrovių veikla, privatizuojant valstybei priklausantį turtą, prisidėjo formuojant neigiamą visuomenės nuomonę apie institucijas, tarpininkaujančias vertybinių popierių rinkoje. Siekiant įveikti minėtas problemas ir daugelį kitų ekonominės transformacijos procesams būdingų problemų, būtinas teorinis su jomis susijusių reiškinių pagrindimas. Finansų sistemoje vykstantys procesai yra unikalūs, turintys savo logiką ir turinį, tačiau dėl pereinamosios ekonomikos ypatybių, susijusių su aktyvia pašalinių veiksnių įtaka, dažnai nepaklūstantys tradiciniams ekonomikos ir vadybos mokslų pažinimo būdams. Tokiomis sąlygomis galutinai apibūdinti finansų sistemoje vykstančius reiškinius yra neįmanoma, todėl su sisteminės analizės pagalba nustatysime kapitalo rinkos tikslus, funkcijas, struktūrą ir joje vykstančius procesus. Integruota sisteminė kapitalo rinkos funkcijų analizė padės nustatyti kapitalo rinkos funkcionavimo dėsningumus ir ištirti atskirų jos dalių veiklą. Kadangi neįmanoma paaiškinti ar aprašyti visų su kapitalo rinkos veikla susijusių kapitalo rinkos reiškinių, todėl svarbu sutelkti dėmesį į svarbiausius kokybinius sistemos požymius, darančius įtaką kapitalo rinkos veiklos procesams. 1.1. Kapitalo rinkos funkcijų tyrimas Šis tyrimas yra teorinė uždaros šalies kapitalo rinkos analizė. Nagrinėjamos problemos požiūriu plačiau interpretuoti kapitalo rinkos čia netikslinga. Tokios tyrimo ribos padeda išvengti per didelio tyrimo sudėtingumo ir neturi esminės įtakos tyrimo rezultatų patikimumui. Finansų sistema - integruota motyvuotų institucijų, organizacijų ir ūkio subjektų, susietų tarpusavio priklausomybės ryšiais ir veikiančių (atliekančių tam tikras funkcijas) pagal tam tikrą tvarką konkrečioje ekonominėje aplinkoje, visuma. Apibrėžimas apima svarbiausius sistemai apibūdinti reikalingus požymius: a) nustatyti sistemos elementai (ją sudarančios mažesnės sistemos arba posistemės) - institucijos, organizacijos ir ūkio subjektai; b) sistemos elementų derinys apibrėžtas kaip visuma; c) nustatyta, kad sistemos elementai tarpusavyje susiję priklausomybės ryšiais; d) sistemos sandara apibūdinta kaip integruota visuma; e) sistemos gyvavimą nusako elementų motyvuotas ir sutvarkytas veikimas; f) nustatyta sistemos priklausomybė nuo ekonominės aplinkos apibrėžia jos vietą erdvėje ir laike. Finansų sistema yra valdoma, be to, ji pasižymi ir saviorganizacijos savybėmis. Jos struktūros ir joje vykstančių procesų charakteristikas įmanoma nustatyti tik sudėtingais metodais, o kai kurias iš jų - tik apytiksliai. Vadybos mokslo požiūriu finansų sistemos, kaip šalies ekonominės sistemos dalies, tikslus ir funkcionavimo tvarką nustato ekonominės sistemos kūrėja ir valdytoja - šalies vyriausybė. Ji nustato kapitalo rinkos tikslus ir uždavinius - formuoja finansų sistemą. Vyriausybė veikia per įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Šalies vyriausybė kuria finansų sistemą taip, kaip mano esą geriausia. Tačiau ne visuomet jos priimami sprendimai yra optimalūs. Taip atsitinka dėl įvairių valstybės valdymą atliekančių subjektų skirtingai suprantamų kapitalo rinkos tikslų ir šių subjektų nevienodų interesų. Rinkos ekonomikos sąlygomis šalies vyriausybė turi kurti tokią finansų sistemą, kurioje ūkio subjektai turėtų galimybę kuo mažesnėmis sąnaudomis patenkinti savo finansinius poreikius1. Tai yra vienas iš svarbiausių kapitalo rinkos tikslų, kurį turi įgyvendinti vyriausybė. Pereinamuoju laikotarpiu, aktyviai formuojant finansų sistemą, šalių vyriausybių užduotis yra priimti tokius organizavimo sprendimus, kurie užtikrintų kryptingą kapitalo rinkos plėtrą. Kapitalo rinkos aplinkos organizavimas yra sudedamoji kapitalo rinkos formavimo dalis. Vadybos mokslo ir šio darbo uždavinys - teoriškai pagrįsti šią veiklą. 1.2. Nustatant ir valdant finansinę riziką 1.2.1. Reguliuojant ekonominėje sistemoje (kapitalo rinkos aplinkoje) vykstančius procesus. Tokie autoriai, kaip J. Canals, R. Merton ar J. Pierce, tyrinėję finansų sistemas, apibūdina ir daugiau kapitalo rinkos funkcijų. Iš jų būtina paminėti atsiskaitymų vykdymo funkciją. Tačiau mūsų atveju išvardytų funkcijų pakanka pagrindžiant investicinio fondo veiklą. Identifikuojamų sistemos funkcijų kiekis ir detalumas priklauso nuo konkretaus tyrimo tikslų. Galima sakyti, kad čia išvardytų kapitalo rinkos funkcijų pakanka, analizuojant svarbiausius šiam tyrimui kapitalo rinkos veiklos aspektus. Minėtos funkcijos rodo, kad sistema funkcionuoja didesnėje ekonominėje sistemoje kitų sistemų aplinkoje, dėl to kapitalo rinkos ryšiai su supančia aplinka yra sudėtingi ir multidimensiniai. Finansų sistema daro įtaką kitų ekonominės sistemos posistemių (gamybos, prekybos ir kt.) veiklai, yra kitų sistemų (savo posistemių) gyvavimo terpė, priklauso nuo kitų, aukštesnio lygio sistemų (nacionalinės ekonominės, pasaulinės ekonominės) funkcionavimo, reguliuoja kitų sistemų (gamybos, prekybos) veiklą, gali jas keisti ir pertvarkyti. Nors jau beveik šimtą metų egzistuoja institucinis ir funkcinis požiūriai į kapitalo rinkos tyrimus, finansų mokslo problematika dar neseniai buvo orientuota tik į su pagrindinėmis kapitalo rinkos funkcijomis susijusias problemas. Finansinių išteklių paskirstymo problemos buvo pagrindinis neoklasikinės mokyklos finansų mokslo tyrimų objektas [6]. Kitoms šiame darbe išvardytoms kapitalo rinkos funkcijoms buvo skiriama daug mažiau dėmesio. Dėl to investavimo sprendimai - investicijų rizikos ir pajamų problematika paskutinius kelis dešimtmečius dominavo finansų mokslo tyrimuose. Tai pagrindžia H. M. Markowitz portfelio teorijos [3], F. Black ir M. Scholes pasirinkimo sandėrių įkainojimo modelio [2] ir kitų matematiniais modeliais pagrįstų teorijų dominavimas atliekant finansų tyrimus. Nagrinėjant šias problemas, naudojamasi tiksliais kiekybiniais metodais, kuriais siekiama maksimizuoti kapitalo investicijų vertę riboto neapibrėžtumo sąlygomis. Remiantis I. Fišerio [3] teorema, teigiama, kad investavimo sprendimai priklauso tik nuo numatomų pajamų ir palūkanų normos, neatsižvelgiant į organizacinius veiksnius - tokius kaip investuotojų ir lėšų naudotojų interesų konfliktai ar finansų rinkų institucinė struktūra. Galima sakyti, kad dar visiškai neseniai finansų moksle vyravo aiškus funkcinis požiūris, kuris daugiausia dėmesio skyrė kapitalo rinkos funkcijoms nepriklausomai nuo to, kas jas atlieka. Pagrindinis subjektas, kurio investavimo sprendimų priėmimo problemas tyrinėjo finansų teorija, buvo individas arba įmonė tobulai veikiančioje rinkoje. Devintąjį dešimtmetį atlikta nemažai tyrimų (nors pradėta ir anksčiau), kurie padėjo atskleisti dar nežinomus kapitalo rinkos funkcionavimo dėsningumus ir sukūrė naujų finansų mokslo problemų grupę. Pradėtos plačiau tirti anksčiau mažai analizuotos kapitalo rinkos funkcionavimo ypatybės. Didėjant finansų ūkio subjektų finansiniai poreikiai - tai poreikiai, susiję su taupymu ir investavimu, skolinimusi ir finansiniais rinkų sudėtingumui, pradėta gilintis ir į finansų institucijų vaidmenį bei veiklos skirtumus. Finansinio tarpininkavimo ir finansų sistemų struktūros įtaka ekonominiams procesams tapo aktualia finansų mokslo problema. Galima teigti, kad tuo metu baigėsi neoklasikinės mokyklos dominavimas atliekant finansų mokslo tyrimus. Asimetrinės informacijos (Information asymmetry), tarpininkavimo kaštų (agency costs], stebėjimo (monitoring) ir kitos teorijos leido integruoti ankstesnius finansų mokslo laimėjimus ir taip atskleisti naujas tyrimų sritis. Institucinis požiūris į kapitalo rinkos funkcijas ir integruoti finansų sistemų tyrimai, pagrįsti lošimų teorijos modeliais ir organizacijų elgesio analize, šiandien vyrauja nagrinėjant finansų sistemų funkcionavimo problemas. Institucinis požiūris į kapitalo rinkos funkcionavimą lemia, kad finansų mokslo problemų centre vis dažniau yra institucijų veikla ir šalies vyriausybės įtaka jai. Nagrinėjant kapitalo rinkos veiklą, didelė reikšmė pereinamosios ekonomikos šalyje tenka finansų sistemoje vykstančiam finansinių išteklių paskirstymui ir finansinės rizikos valdymui. Šios dvi kapitalo rinkos funkcijos yra tiesiogiai susijusios su kapitalo rinkos veikla. Fondų veiklos tinkamas organizavimas gali padėti vyriausybėms nustatyti būdus ir priemones, padėsiančias pagerinti finansinės rizikos valdymo galimybes finansų sistemoje ir padidinti finansinių išteklių paskirstymo procesų efektyvumą. Taip rinkos ekonomiką kuriančių šalių vyriausybės gali reguliuoti ekonominėje aplinkoje vykstančius procesus. 1.2.2. Kapitalo rinkos sandaros tyrimas Pagrindiniai kapitalo rinkos posistemiai yra šie: 1. Reguliuojantis posistemis (įstatymų leidėjai ir vykdytojai, institucijos, kontroliuojančios vertybinių popierių apyvartą, ministerijos ir kt.). 2. Infrastruktūros posistemis (atsiskaitymų, mokėjimo priemonių, prekybos, informacinės ir kitos sistemos, įstatymų bazė ir t.t.). 3. Finansų tarpininkų posistemis (komerciniai bankai, investiciniai fondai, finansų makleriai, brokeriai, investicijų bankai ir kiti nebankiniai finansiniai tarpininkai). 4. Ūkio subjektų posistemis (įmonės ir asmenys). Visi išvardyti sistemos elementai yra didžiosios, sudėtingos, atviros, dinaminės, tikslingos ir valdomos sistemos. Jie yra reikšmingi ir būtini sistemos funkcionavimui. Nė vienas elementas (posistemis) negali būti pašalintas iš esmės nepakeičiant sistemos - neiškreipiant joje vykstančių procesų. Reguliuojantis posistemis - reguliuojančios ir kontroliuojančios institucijos sistemos hierarchijoje užima aukščiausią vietą. Mūsų naginėjamu atveju tai yra valstybinės valdžios institucijos. Jos nustato atsiskaitymais. Jų įgyvendinimas sukuria sąlygas plėtoti ūkinę veiklą. Formalius veiklos reikalavimus kitiems posistemiams, taip pat gali riboti arba skatinti pastarųjų veiklą. Šio posistemio ryšiai su visais kitais posistemiais - vertikalūs, o jų turinys - informacinis (įstatymai, nurodymai, reikalavimai). Šis posistemis taip pat koordinuoja sistemos ryšius su jos aplinka. Mūsų nagrinėjamos problemos požiūriu jo vaidmuo finansų sistemoje yra pagrindinis, kadangi reguliuojantis posistemis gali daryti įtaką kapitalo rinkos kokybinėms charakteristikoms. Infrastruktūros posistemis padeda kitiems posistemiams atliekant jų funkcijas ir priklauso nuo reguliuojančio posistemio. Jis garantuoja ryšius tarp sistemos posistemių. Infrastruktūra kuria ryšių tarp ūkio subjektų substanciją (informaciją ir materiją) ir palaiko ryšių kanalus, reikalingus ja apsikeisti. Infrastruktūros posistemis kaupia ir sistemina sistemos viduje judančią informaciją bei organizuoja posistemių apsikeitimą ja. Nuo kapitalo rinkos infrastruktūros funkcionavimo veiksmingumo tiesiogiai priklauso ryšių tarp sistemos posistemių kokybė. Hierarchiškai infrastruktūros posistemis yra aukščiau už kitus posistemius - jo ryšiai su kitais posistemiais vertikalūs, kadangi sistemos infrastruktūros funkcionavimui žemesni posistemiai tiesioginės įtakos daryti negali. Finansų tarpininkų ir ūkio subjektų posistemiai susiję su infrastruktūra ir reguliuojančiu posistemiu vertikaliais ryšiais (priklauso nuo pastarųjų). Tarpusavyje jie susiję horizontaliais ryšiais. Ryšių tarp finansų tarpininkų ir ūkio subjektų pobūdis - informacinis ir medžiaginis. Šie posistemiai sistemos hierarchijoje užima žemiausią vietą, tačiau jie yra didžiausi ir jų funkcionavimas turi didžiausią įtaką kapitalo rinkos gaubiančiosios sistemos (ekonominės sistemos) funkcionavimui Kapitalo rinkos aplinka - šalies ekonominė aplinka. Kapitalo rinkos ryšiai su gaubiančia sistema labai sudėtingi, kadangi jie apima visus kapitalo rinkos posistemius. Kapitalo rinkos posistemiai vienu metu yra ir ekonominės sistemos posistemiai, kadangi finansų sistema yra ekonominės sistemos dalis. Savarankiškai, be gaubiančios ekonominės sistemos, finansų sistema veikti negali, kadangi jos atliekamos funkcijos tampa betikslės. Abiejų sistemų valdymas priklauso nuo daugelio tų pačių institucijų, sudarančių jų reguliuojančiuosius posistemius, todėl valstybinės valdžios institucijų vaidmuo kapitalo rinkos aplinkos sąlygoms formuoti yra svarbiausias. Rinkos ekonomiką kuriančioje šalyje vyriausybė įvairiomis priemonėmis veikia kapitalo rinkos posistemius ir formuoja tam tikrą unikalų sistemos funkcionavimo modelį. Apibūdindami kapitalo rinkos sandarą, turime apibrėžti finansų rinkos sąvoką. Finansų rinką sudaro tos pačios sudedamosios dalys kaip ir finansų sistemą, tačiau ji atlieka mažiau funkcijų. Finansų rinka yra kapitalo rinkos dalis, kurioje paskirstomi finansiniai ištekliai. Šioje rinkoje nusistovi finansinių išteklių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra - finansinių išteklių kaina. Finansų rinką galima išskirti iš kapitalo rinkos tik pagal minėtą funkcinį požymį. Ji gali būti skirstoma į dvi pagrindines sudedamąsias dalis -kapitalo ir pinigų rinkas. Kapitalo rinkoje daugiausia paskirstomi ilgalaikiai finansiniai ištekliai, o pinigų rinkoje - trumpalaikiai. Kapitalo rinkos sudedamoji dalis - vertybinių popierių rinka. Investiciniai fondai dažniausiai veikia organizuotose vertybinių popierių rinkose, o jų veikla orientuota į ilgą laikotarpį, todėl, ją tyrinėdami, mes dažnai susidursime su kapitalo rinkos sąvoka. Toliau tekste kapitalo rinkos sąvoka bus vartojama apibūdinant kapitalo rinkos veiklos terpę. Mokėjimo priemonės (pinigai), vertybiniai popieriai (akcijos) ir kiti finansiniai ištekliai bei priemonės (paskolos) sudaro kapitalo rinkos posistemių (finansų tarpininkų ir ūkio subjektų) tarpusavio ryšių pagrindą. Kapitalo rinkos infrastruktūra sukuria šią substanciją, kuriai būdingos informacinės ir materialaus turto savybės. Be finansų sistemos, ekonomikoje vyktų natūriniai mainai - ryšių tarp ūkio subjektų substancija būtų prekės. Finansų sistema paskirstydama finansinius išteklius supaprastina ekonominės sistemos fizinių išteklių paskirstymą. Finansiniai ištekliai kuriami konkrečių fizinių išteklių pagrindu. Konkrečių finansinių išteklių savybės, pavyzdžiui, pinigų srautas iš ūkio subjekto akcijų priklauso nuo jo dabarties ir ateities veiklos. Ūkio subjekto veiklos rizikos įvertinimas lemia jo akcijų rizikos įvertinimą, o nuo pelno perspektyvų priklauso akcijų duodamų pajamų įvertinimas. Finansinių išteklių charakteristikos tiesiogiai priklauso nuo su jais susijusių fizinių išteklių savybių. Nustatant fizinių išteklių savybes, finansų sistemoje kuriami finansiniai ištekliai (skolos, nuosavybės vertybiniai popieriai, paskolos ir kt.) ir įvertinamos jų informacinės charakteristikos. Kai kuriais atvejais, nagrinėjant sudėtingas finansines priemones (pavyzdžiui, išvestinius vertybinius popierius), šių savybės gali nepriklausyti nuo fizinių išteklių. Šios priemonės sukonstruotos taip, kad jų informacinės charakteristikos priklauso nuo kitų finansinių išteklių vertės kitimo ir neturi tiesioginio ryšio su fiziniais ištekliais. Tokie atvejai dar reti ekonominę transformaciją vykdančiose šalyse, todėl jų nenagrinėsime. Dėl kapitalo rinkos posistemių tarpusavio ryšių formos ir turinio finansų sistemą laikome informacine sistema. Nuo informacinių ryšių tarp posistemių kokybės tiesiogiai priklauso sistemos atliekamų funkcijų kokybė. Tada, kai sistemoje cirkuliuoja pakankamai daug ir tikslios informacijos apie finansinius išteklius, gali būti kokybiškai atliekamos finansinių išteklių paskirstymo funkcijos ir finansinės rizikos nustatymo ir valdymo funkcijos. Kadangi sistemos infrastruktūros posistemis daro didžiausią įtaką sistemos informacinių ryšių užtikrinimui, todėl reguliuojančio posistemio vaidmuo - garantuoti tokią kapitalo rinkos infrastruktūros būseną, kad ji surinktų ir paskirstytų kuo didesnį kiekį informacijos apie finansinius išteklius. 1.3.Kapitalo rinkoje vykstančių procesų tyrimas Šioje dalyje išanalizuosime tuos finansų sistemoje vykstančius informacinius procesus, kurie turi tiesioginį ryšį su finansų tarpininkų (jam priklauso investiciniai fondai) posistemio veikla. Nagrinėjamos problemos atžvilgiu svarbiausi finansų sistemoje vykstantys informaciniai procesai yra šie: 1. Analizuojamos ir nustatomos fizinių išteklių savybės. 2. Kuriami finansiniai ištekliai (finansiniai produktai ir priemonės). 3. Nustatomos ir nuolat koreguojamos finansinių išteklių informacinės charakteristikos. 4. Paskirstomi finansiniai ir fiziniai ištekliai. 5. Išskaidoma finansinė rizika. Šių procesų dalyviai - visi sistemos posistemiai. Finansų teorijoje vartojama finansinio tarpininkavimo sąvoka apima visus šiuos procesus. Finansinio tarpininkavimo metu ūkio subjektams laisvų finansinių išteklių turėtojams sudaroma galimybė paskolinti ar kitaip suteikti šiuos išteklius tiems subjektams, kurie, juos panaudodami, gali sukurti pridėtinę vertę. Taip vieniems ūkio subjektams suteikiamos investavimo, o kitiems - finansavimo galimybės1. Finansinio tarpininkavimo proceso metu sukuriami ir nuolat vertinami finansiniai ištekliai, kurie investuotojų požiūriu gali būti laikomi investavimo alternatyvomis. Visoms investavimo alternatyvoms būdingas pinigų srautas (pajamos) per tam tikrą laiką. Šios pajamos gali būti didesnės arba mažesnės už statistiškai apskaičiuotą vidurkį (investavimo alternatyvos rizika). Finansų sistema nuolat renka ir sistemina informaciją apie ūkio subjektų veiklą (pajamas ir riziką) bei nustato kitas fizinių išteklių charakteristikas. Pagrindinis šios informacijos šaltinis - statistiniai duomenys. Patikimos informacijos stoka kompensuojama prognozavimo ir kitomis moksliškai pagrįstomis priemonėmis. Nuo surinktos informacijos tikslumo vėliau priklauso ir kuriamų finansinių išteklių charakteristikos. Pereinamosios ekonomikos šalies problema, susijusi su finansinio tarpininkavimo proceso metu atliekamo finansinių išteklių informacinių charakteristikų nustatymo procesu, yra statistinių duomenų apie fizinius ir finansinius išteklius stoka. Kiekybiniais metodais pagrįstų mokslinių priemonių trūkumas, sprendžiant minėtą problemą, gali būti iš dalies kompensuojamas kokybinių metodų, naudojamų šiame darbe, taikymu. Finansų tarpininkai specializuojasi informacijos analizės procese. Kapitalo rinkos infrastruktūros posistemis taip pat dalyvauja šiame procese, pavyzdžiui, birža nustato informacijos pateikimo reikalavimus vertybinių popierių emitentams. Sistemos infrastruktūrai priklauso ir informacinės duomenų bazės (registrai, statistikos žinynai) ir pan. Kuo sudėtingesnė investavimo aplinka, tuo sunkiau ūkio subjektams priimti investavimo sprendimus ir tuo svarbesnis tampa finansų tarpininkų vaidmuo. Finansų sistemoje sukuriamų finansinių išteklių informacinės charakteristikos nustatomos ir koreguojamos nuolat. Pasikeitusios fizinių išteklių savybės daro įtaką ir finansinių išteklių savybėms. Atsižvelgiant į tai, finansų sistemoje koreguojamos finansinių išteklių kainos. Apibendrindami galime teigti, kad finansų sistemoje vykstančių procesų sėkmė labiausiai priklauso nuo ekonominės aplinkos (fizinių išteklių charakteristikų) ir nuo kapitalo rinkos reguliuojančio posistemio veiklos kokybės (kapitalo rinkos informacinių ryšių užtikrinimo). Vadinasi, kapitalo rinkos reguliuojantis posistemis turi sugebėti kuo greičiau identifikuoti nepageidaujamus nuokrypius sistemos veikloje (ribojančius informacijos srautų judėjimą) ir stengtis juos pašalinti. Ekonominės sistemos reguliuojantis posistemis privalo nustatyti prioritetines ekonominės aplinkos vystymo kryptis ir jomis vadovautis. Pereinamosios ekonomikos šalyje, kol finansų sistema nėra pakankamai išplėtota, reguliuojantys posistemiai dažnai turi sunkumų atlikti šias funkcijas. Jie turi ne tik reaguoti į sistemose vykstančius pokyčius, bet ir kryptingai pertvarkyti sistemas. 1.3.1. Pagrindinio kapitalo rinkos kokybinio požymio identifikavimas Kapitalo rinkos analizė leido įvardyti pagrindines sąlygas, svarbias jos posistemių veiklai ir pačios sistemos funkcionavimo efektyvumui. Atsižvelgiant į šių sąlygų savybes, kiekybiškai jas įvertinti yra neįmanoma. Todėl nustatysime apibendrintas kokybines kapitalo rinkos charakteristikas, kurios daro įtaką kapitalo rinkos veiklai plačiausiu aspektu - kaip nuo jų priklauso finansų tarpininkų veikla finansų sistemoje. Galima teigti, kad sistemos funkcionavimo efektyvumas priklauso nuo jos galimybių kuo tiksliau nustatyti ir perduoti investuotojams finansinių išteklių informacines charakteristikas. Mažiausi finansinių išteklių naudotojo požiūriu jis gauna išteklius finansavimo proceso metu. Išteklių turėtojas suteikia išteklių nukreipimo į realųjį sektorių kaštai bus tuomet, kai investuotojai turės visą informaciją apie investavimo alternatyvas (šiuo atveju ir apie realųjį sektorių) bei pasirinks tas alternatyvas, kurios jiems labiausiai tinka. Informacija apie finansinius išteklius suteiks galimybių kontroliuoti ir valdyti investavimo riziką. Finansinių krizių prevencija taip pat bus įmanoma tik tuomet, kai finansų sistemoje pavyks išvengti staigių finansinių išteklių kainos korekcijų. Tai reiškia, kad sistema nuolat užtikrins pagrįstą finansinių išteklių kainos nustatymo procesą bei jų paklausos ir pasiūlos balansą. Todėl galima teigti, kad pagrindinis kapitalo rinkos kokybinis požymis, svarbus investicinių fondų, kaip kapitalo rinkos finansavimo tarpininkų, veiklai, yra informacijos apie finansinius ir fizinius išteklius prieinamumo laipsnis finansų sistemoje. Nuo to, kaip kapitalo rinkos posistemiai bus aprūpinti informacija apie finansinius išteklius, priklausys, ar efektyviai finansų sistema galės paskirstyti išteklius ir išskaidyti finansinę riziką. Kuo išsamesnė informacija apie fizinius ir finansinius išteklius bus prieinama finansų sistemoje, tuo daugiau finansinių išteklių joje bus sukuriama. Investuotojai turės didesnį investavimo alternatyvų pasirinkimą. Galime sakyti, kad nuo to priklausys ir kapitalo rinkos kokybės vertinimas (išvystymas). Šis kapitalo rinkos požymis yra svarbiausias ir kapitalo rinkos aplinkos - ekonomikos raidai. Kapitalo rinkos išsivystymo ir ekonominio augimo ryšį patvirtina R. Goldsmith [6], R. King ir R. Levine [9], M. Pagano [ 14] ir kitų tyrinėtojų darbai. J. Canals teigia, kad kapitalo rinkos veiklos efektyvumo rodikliais galima laikyti šias jos savybes [1]: 1. Galimybės su mažiausiomis sąnaudomis nukreipti finansinius išteklius į realųjį ekonomikos sektorių. 2. Investuotojų galimybes kontroliuoti ir valdyti riziką. 3. Galimybes išvengti finansų krizių. Pereinamosios ekonomikos šalyse kiekybiniai kapitalo rinkos funkcionavimo parametrai, tokie, kaip finansų institucijų skaičius, dydis ar įvairovė joje, dar neparodo kapitalo rinkos išvystymo. Rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse, kur finansų sistemose yra nemažai dirbtinai sukurtų institucijų ar inicijuotų procesų, daugiau dėmesio turėtų būti skirta kokybiniams kapitalo rinkos funkcionavimo klausimams. Apibendrindami šioje dalyje atliktą teorinę analizę, galime teigti, kad rinkos ekonomiką kuriančios šalies ekonominės ir finansų sistemų reguliuojančių posistemių pastangos turėtų būti orientuotos į: 1. Kapitalo rinkos infrastruktūros funkcionavimo efektyvumo didinimą. 2. Informacijos kanalų kūrimą ir tobulinimą finansų sistemoje. 3. Būdų ir priemonių, skirtų informacijos iškraipymams sistemoje išvengti, paiešką ir taikymą. 1.3.2. Finansinio tarpininkavimo veiklos institucinių problemų analizė Tik detaliai išnagrinėjus finansinio tarpininkavimo veiklos turinį ir savybes, galima ją organizuoti taip, kad optimaliai paskirstyti finansinius išteklius finansų sistemoje tam tikromis sąlygomis. Nagrinėjamos problemos atžvilgiu mums svarbi dar viena finansinio tarpininkavimo charakteristika yra institucinis finansinio tarpininkavimo pobūdis. Nuo institucinių veiksnių finansų sistemoje priklauso kapitalo rinkos finansinio tarpininkavimo sėkmė. Todėl, toliau analizuodami fondų veiklos sąlygas, nustatysime, kokie instituciniai veiksniai turi įtaką kapitalo rinkos veiklai ir kaip ši įtaka pasireiškia. Finansų teorijoje instituciniu požiūriu finansų tarpininkų veiklą apibūdina šios pagrindinės jų atliekamos funkcijos [6]: 1. Brokerio funkcija. 2. Finansinių išteklių transformavimo funkcija. Pagal tai skiriamos dvi pagrindinės finansiniu tarpininkavimu užsiimančių institucijų rūšys -depozitinės ir nedepozitinės (toliau jas vadinsime bankinėmis ir nebankinėmis) finansų institucijos. Investiciniai fondai priklauso pirmajai kategorijai, kadangi jie neprisiima finansinių įsipareigojimų ir netransformuoja finansinių išteklių. Jų teikiamos paslaugos klientams yra informacinio pobūdžio ir gali būti apibūdintos kaip brokerių. Brokeris tik surenka ir parduoda informaciją: kas, ką ir už kiek perka ar parduoda. Riziką, susijusią su šios informacijos tikslumu, turi prisiimti investuotojas. Brokerio atliekamo finansinio tarpininkavimo metu sutaupoma dėl specifinių informacijos savybių. Ta pati informacija gali būti naudojama daugelio žmonių, niekaip neveikiant kiekvieno iš jų gaunamos naudos iš jos. Konkrečios informacijos surinkimo sąnaudos patiriamos tik kartą. Daugeliu atvejų brokeris gali surinkti informaciją pigiau ir geriau (dėl specializacijos ir kvalifikacijos) negu eiliniai jos naudotojai (investuotojai). Išsamią literatūros pažvalgą apie bankines institucijas pateikia S. Bhattacharya ir A. V. Thakor, remdamiesi ankstesniais A. Santomero darbais. Kapitalo rinkos reikšmės augimas tradicinėse finansinio tarpininkavimo teorijose būtų aiškinamas mažesniais sandorių, siekiant suformuoti diversifikuotus investicijų portfelius, kaštais. Kadangi investavimo alternatyvos vertinimo sąnaudas galima laikyti pastoviomis, tai investuotojui yra pigiau naudotis finansų tarpininko paslaugomis, kuris jas paskirsto tarp daugelio investuotojų. Finansų rinkos efektyvumo prielaida padeda paaiškinti finansų tarpininkų svarbą finansų sistemose. Efektyvia rinka laikoma tokia, kurioje visi veiksniai, turintys įtakos finansinių išteklių rinkos kainoms, iš karto yra žinomi visiems rinkos dalyviams ir juos parodo finansinių išteklių kaina. Tokioje rinkoje nė vienas subjektas neturi informacinio pranašumo, todėl negali priiminėti geresnių už kitus investavimo sprendimų. Efektyvios rinkos prielaida rėmėsi neoklasikai, iš jų J. G. Gurley, E. S. Shaw bei E. Fama, kurie manė, kad kapitalo rinkoje informacija yra visapusiška ir tiksli, o informacijos surinkimo sąnaudų nėra. Rinkos efektyvumo prielaida moksliniuose tyrimuose leido ignoruoti institucines finansinio tarpininkavimo problemas. Teoriškai, didinant kapitalo rinkos efektyvumą (gerinant informacijos prieinamumą), būtų galima sumažinti finansinio tarpininkavimo svarbą ir poreikį. Tokiu atveju įmanoma situacija, kai brokeriai finansų sistemoje taptų nereikalingi arba atliktų su informacijos surinkimus nesusijusias funkcijas - valdytų investicijas ir pan. Teoriniai ir empiriniai tyrimai rodo, kad finansų rinkos nėra ir negali būti efektyvios. Svarbiausia priežastis, dėl kurios informacija finansų rinkoje negali būti laisvai prieinama ir visiškai tiksli - finansinių išteklių prigimtis. Jie yra kuriami fizinių išteklių pagrindu, todėl jų vertė priklauso nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių pastarųjų savybių. Būtent subjektyvių savybių poveikis rinkos informacijai turi lemiamą įtaką nustatant finansinių išteklių rinkos kainą. Tik labai profesionalūs vertintojai (tokie, kaip finansų tarpininkai) gali išvengti klaidų įvertindami fizinių išteklių pagrindu kuriamų finansinių išteklių savybes. Bankai ir nebankiniai finansų tarpininkai, kuriems priklauso ir investiciniai fondai, įvairiose šalyse šalia vieni kitų dalyvauja paskirstant finansinius išteklius. Tačiau jie nevienodai atlieka tarpininkavimo funkcijas. Taip yra dėl skirtingų jų galimybių įveikti asimetrinės informacijos problemas. Šios dvi finansų tarpininkų rūšys vyrauja finansų sistemose, todėl kyla klausimai: kaip palyginti jų veiklą? Kokios finansinio tarpininkavimo ypatybės yra būdingos kiekvienai iš jų ir kokią įtaką kapitalo rinkos savybėms jos turi? Bankų ir nebankinių finansų tarpininkų svarba finansų sistemoje jau kurį laiką yra aktyvios mokslinės polemikos objektas [3]. Stebėjimai rodo, kad bankų ir nebankinių finansinių tarpininkų įtaka įvairių šalių finansų sistemose nevienoda. Pasaulyje vyrauja dvi pagrindinės finansų sistemų struktūros: 1. Šalių, kuriose nebankiniai finansų tarpininkai tradiciškai atliko labai didelį vaidmenį (JAV, Didžioji Britanija). 2. Šalių, kuriose bankai yra pagrindiniai finansiniai tarpininkai (Vokietija, Japonija). Empiriniai šių finansų institucijų veiklos tyrimai šiose šalyse kol kas nedavė aiškaus atsakymo, kuri kapitalo rinkos struktūra yra pranašesnė. Uždavinį dar labiau apsunkina tai, kad visose šalyse kapitalo rinka ir bankų sistema veikia šalia viena kitos, tik jų reikšmė finansų sistemai nevienoda. F. Allen, A. Thakor, A. Gerschenkron, laikydamiesi institucinio požiūrio, nagrinėjo įvairių finansinio tarpininkavimo institucijų galimybes įveikti skirtingas finansinio tarpininkavimo problemas. Tačiau šių mokslininkų tyrimuose nedaug dėmesio skiriama kapitalo rinkos infrastruktūrai, o stengiamasi nustatyti finansų institucijų charakteristikų poveikį finansinio tarpininkavimo procesams. Kadangi šiame darbe visi rinkos dalyviai naudojasi tik praeities statistiniais duomenimis, t. y. nėra naujos informacijos. Efektyvumo sąvoka daugiau dėmesio skiriama valdomo kapitalo rinkos posistemio - infrastruktūros funkcionavimo savybių tyrimui, todėl minėtų mokslininkų tyrimų rezultatai tik iš dalies gali paaiškinti skirtingų finansinių institucijų įtaką kapitalo rinkos funkcionavimui. Analizuodami kapitalo rinkos institucinės struktūros įtaką finansinio tarpininkavimo procesams, galime daryti dvi prielaidas. Pirma: finansų sistemoje vyraujančios institucijos nulemia kapitalo rinkos savybes. Antra: kapitalo rinkos savybės daro didžiausią įtaką finansinio tarpininkavimo modeliui (kapitalo rinkos institucinei struktūrai). Išsiaiškinti, kuri iš jų yra teisinga, būtina norint nustatyti kapitalo rinkos veiklai reikalingas sąlygas finansų sistemoje. Finansinio tarpininkavimo institucinių problemų mokslinių tyrimų analizė padės suprasti, kokios kapitalo rinkos savybės turi įtaką kapitalo rinkos veiklai. 1.3.3.Kapitalo rinkos veiklos institucinis pagrindimas Įrodyta, kad kapitalo rinkos struktūra ir savybės daro įtaką šalies ekonomikos funkcionavimui [2]. Todėl ekonomikos transformaciją vykdančių šalių vyriausybės stengiasi kuo geriau organizuoti savo šalių finansų sistemų veiklą. Jos nori, kad gerai funkcionuojančios kapitalo rinkos leistų pasiekti geriausių ekonominių procesų rezultatų. Ekonominės transformacijos yra valdomos laisvosios rinkos jėgų poveikį dažnai sumažinant iki minimumo. Atsižvelgiant į tai, kapitalo rinkos institucinės struktūros kūrimas taip pat yra viena iš rinkos ekonomiką kuriančių šalių vyriausybių užduočių. Investavimo metu finansinių išteklių savininkas patiki juos naudotojui, kuris gauna teisę juos valdyti (tampa valdytoju). Pagal tai finansinio tarpininkavimo teorijose skiriamos valdytojo (administravimo) ir savininko funkcijos1. Finansiniai ištekliai suteikiami valdytojui remiantis susitarimu, kuris numato jų naudojimo ir grąžinimo sąlygas. Tokių susitarimų sudarymo ir vykdymo kontrolės kaštai yra vadinami tarpininkavimo kaštais. Juos patiria ir valdytojas ir savininkas. Valdytojas stengiasi įrodyti, kad jis gerai atstovauja savininko interesams ir yra vertas nustatyto užmokesčio (pvz., organizuodamas valdomos įmonės auditą). Savininkas turi nustatyti sutarties sąlygas ir vykdyti jų kontrolę. Šios pastangos taip pat kainuoja. Tarpininkavimo kaštai turi įtaką sutartyje numatytai valdytojo paslaugų kainai arba investavimo pelningumui. Pirmieji daugelį su tarpininkavimo kaštais susijusių finansų mokslo problemų išskyrė M. Jensen ir W. Meckling [8]. Savininkas vertina valdytojo atliekamas paslaugas pagal jų rinkos kainą ir moka vidutinę rinkos kainą už konkretaus valdytojo paslaugas. Tačiau valdytojas gali būti geresnis, blogesnis arba toks kaip rinkos galioja tik likvidžioje rinkoje. Manoma, kad JAV rinka yra pusiau efektyvi. Efektyvi rinka egzistuoja tik teorijoje. Gali atsitikti taip, kad, įvertinant valdytojo paslaugų kokybę, savininkas permokės už jas arba mokės mažiau, negu turėtų sumokėti. Tokie savininko ir valdytojo santykiai užprogramuoja jų tarpusavio interesų konfliktus, t. y. kiekvienas stengiasi sumažinti savo tarpininkavimo kaštų dalį. Investavimo metu, remdamasis sutartimi (standartine arba ne), investuotojas įpareigoja jo finansinių išteklių naudotoją vykdyti tam tikras sąlygas, susijusias su išteklių panaudojimu ir grąžinimu. Kuo sudėtingesnė veikla finansuojama, tuo didesni tarpininkavimo kaštai - investuotojui sunkiau nustatyti sutarties sąlygas ir jas kontroliuoti. Tarpininkavimo kaštai yra viena iš priežasčių, dėl ko kuriamos aiškiai formalizuotos finansinės priemonės (vertybiniai popieriai) ir veikia finansų tarpininkai. Jie sumažina kaštų dalį, tenkančią konkrečiam investuotojui. Vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir pan.) nustato aiškius reikalavimus jų emitentui, o finansų tarpininkai gali kontroliuoti, kaip vykdomi emitentų įsipareigojimai. Jie specializuojasi šiame darbe, gali pasiekti masto ekonomiją, taip pat gali diversifikuoti investicijų riziką. D.Diamond teigia, kad finansinio tarpininkavimo metu mažinami tarpininkavimo kaštai ir veiksmingiau kontroliuojami valdytojai [2]. Valdytojas visuomet yra suinteresuotas sumažinti savo tarpininkavimo kaštų dalį dėl to, kad turi įgaliojimus disponuoti savininko jam patikėtu turtu (mūsų atveju -finansiniais ištekliais) ir nėra visapusiškai kontroliuojamas. Jokia sutartis negali priversti jį elgtis taip, kaip jo vietoje elgtųsi savininkas (pvz., taupyti įmonės pinigus). Kai kuriais atvejais galima sudaryti labai sudėtingas sutartis ir jose įvertinti daugelį valdytojo veiklos aspektų, tačiau tai ne visuomet padeda išspręsti šias problemas. Be to, savininkas neturi visos informacijos apie valdytojo veiklą, kadangi pats joje nedalyvauja. Informacija apie įmonės būklę ir perspektyvas, kurią žino valdytojas, skiriasi nuo tos, kurią žino savininkas. Dėl nepakankamos informacijos valdytojo veikla neretai gali būti nekontroliuojama ir sukelia moralinio pavojaus problemų. Tai susiję su asimetrinės informacijos problemomis. Valdytojas turi teisę kurti įmonės strategiją, ją įgyvendinti, nuo jo priklauso įmonės uždirbamas pelnas ir ateitis. Kuo daugiau savininkų (akcininkų) turi įmonė, tuo sunkiau kiekvienam iš jų užtikrinti savo interesų apsaugą. Tai priverčia investuotojus naudotis finansų tarpininkų paslaugomis, kurie suvienija investuotojų pastangas. Finansų tarpininkai sumažina asimetrinės informacijos poveikį ir padeda išvengti moralinio pavojaus problemų. Taip finansų tarpininkai mažina tarpininkavimo kaštus. D. Diamond, C. Mayer ir daugelis kitų mokslininkų mano, kad bankinės finansų institucijos gali daug geriau įveikti anksčiau minėtas finansinio tarpininkavimo problemas [87] ir [42]. Tai leidžia manyti, kad bankų finansinis tarpininkavimas daugeliu atvejų yra pranašesnis už nebankinį. Pagrindinis argumentas bankų naudai yra masto ekonomijos privalumas kontroliuojant ir valdant finansinių išteklių naudotojus (įmones). Bankas, turintis pakankamai gerai diversifikuotą paskolų portfelį, gali labai sumažinti moralinio pavojaus ir asimetrinės informacijos problemas. Jeigu bankas teikia paskolas iš indėlininkų lėšų, rizika, susijusi su anksčiau minėtomis tarpininkavimo problemomis, jo indėlininkui yra minimali. Ilgo laikotarpio priklausomybės ryšiai (commitment to long-term relationship) tarp įmonių ir jas finansuojančių bankų padeda užtikrinti finansuojamų įmonių veiklos saugumą ir apsaugo finansų tarpininko bei investuotojų interesus [2]. Ilgalaikis ryšių pobūdis svarbus bankų atliekamo įmonių valdymo atžvilgiu: 1. Bankas gali geriau kontroliuoti (stebėdamas ir kontroliuodamas), kaip vykdoma su įmone sudarytos finansavimo sutarties (paskolos sutarties ar pan.) sąlygos. 2. Remdamasis nuolat gaunama informacija, bankas gali išvengti blogų kreditavimo sprendimų ateityje. 3. Įmonė apsaugoma nuo netinkamų strateginių sprendimų, kuriems įgyvendinti reikia finansavimo. Ilgo laikotarpio finansavimo ryšiai leidžia įmonėms taikyti ilgesnio laikotarpio veiklos strategijas. Pavyzdžiui, įmonė gali investuoti į projektą, iš kurio cikliškai gaunamos pajamos. Vertinant paprasto investuotojo požiūriu, pastebėjęs, kad prasidėjo nepelningas laikotarpis, jis gali atsisakyti toliau finansuoti įmonės veiklą. Tačiau ilgo laikotarpio finansavimo ryšiais susijusi įmonė ir bankas nenutrauks bendradarbiavimo, nes nenorės prarasti tam tikro įdirbio. Tai susiję su pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgaunančia įmonių valdymo (corporate governancė) problematika [6], [5]. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bankas neteikia rinkai informacijos apie įmonę, kurią finansuoja. Įmonė kitiems rinkos dalyviams lieka nežinoma, todėl yra priversta bendradarbiauti su konkrečiu banku. Įdomius tyrimus atliko M. Helhvig [5]. Remdamasis statistinių duomenų analizės rezultatais, jis pamėgino nustatyti, kokią įtaką įvairių šalių kapitalo rinkos struktūra turėjo jų ekonominio augimo tempams ir kodėl. Jis supriešino nevienodus mokslinius požiūrius dėl kapitalo rinkos ir bankų atliekamo finansinio tarpininkavimo įtakos įvairių šalių ekonominio augimo rezultatams1. M. Helhvig padarė išvadą, kad didelės ir žinomos įmonės, apie kurias informacija laisvai prieinama kapitalo rinkoje, mažiau priklauso nuo bankų. Joms kapitalo rinkos teikiamas finansavimas yra pigesnis bei lengviau prieinamas negu bankų. Kitoms įmonėms finansavimą palankesnėmis sąlygomis gali suteikti bankai. Atskiriems investuotojams taip pat geriau naudotis bankų teikiamomis finansinio tarpininkavimo paslaugomis, nes jie sumažina tarpininkavimo kaštus. Nors M. Hellwig pateikė nemažai įrodymų, kad bankų finansinis tarpininkavimas daugeliu atvejų dėl minėtų priežasčių yra pranašesnis negu kapitalo rinkų, tačiau aiškios nuomonės dėl finansų sistemos struktūros vertinimo jis neišsakė. Remiantis jo tyrimų duomenimis, negalima paaiškinti, kodėl JAV ir Didžiosios Britanijos, kuriose vyrauja kapitalo rinkos finansavimo modelis, ekonominio vystymosi rezultatai yra ne blogesni negu kitų šalių. Remiantis apibendrinta kapitalo rinkos institucinės struktūros tyrimų medžiaga, galima teigti, kad tam tikrais atvejais bankai gali geriau už kapitalo rinką atlikti finansinio tarpininkavimo funkcijas. Jie sumažina tarpininkavimo kaštus ir geriau kontroliuoja finansinių išteklių naudotojus. Be to, bankai transformuoja finansinius įsipareigojimus, kad šie geriau tenkintų vartotojų poreikius. Tai padeda diversifikuoti atskirų investuotojų riziką. Čia galime daryti prielaidą: jeigu finansų sistemoje daugėja finansavimo alternatyvų ir finansinių išteklių, bankų finansinis tarpininkavimas turėtų įgauti vis didesnę svarbą [6]. Tačiau tai nelengva įrodyti dabartiniais finansų sistemų raidos pavyzdžiais. Šiandien įvairių šalių finansų sistemose pastebimas tradicinių finansų tarpininkų svarbos mažėjimas (disintermediatiori) ir vertybinių popierių reikšmės didėjimas (securitizatiori). Neaišku, kodėl, tačiau tyrinėtojai skiria palyginti nedaug dėmesio bankų atliekamo finansinio tarpininkavimo neigiamų savybių analizei. Viena iš tokių savybių - bankų tarpusavio konkurencija, dėl kurios bankai priima neracionalius investavimo sprendimus. Norėdami pasiekti geresnių veiklos rezultatų, bankai mėgina palankiau už savo konkurentus vertinti rizikingas investavimo alternatyvas ir taip iškreipia informaciją apie finansinius išteklius, kurią teikia rinkai. Taip bankai didina savo veiklos riziką ir mažina konkretaus investuotojo finansinio tarpininkavimo naudą. Kita bankų tarpininkavimo problema yra susijusi su asimetrine informacija paprasto investuotojo požiūriu. Kyla klausimas: kas kontroliuoja kontroliuojantį? Bankai prisiima finansinius įsipareigojimus investuotojų, indėlininkų ir kitų subjektų atžvilgiu. Jie nustato savo paslaugų kainą, tačiau banko klientas nežino realios banko būklės ir negali tiksliai įvertinti jo veiklos rizikos. Čia taip pat aktualios ir moralinio pavojaus problemos. Dėl išskirtinio kapitalo rinkos reguliuojančių institucijų dėmesio bankams jų veiklos efektyvumas tarpininkavimo kaštų mažinimo atžvilgiu nėra didelis [95]]. Tampa aišku, kad nei bankų, nei kapitalo rinkos finansinio tarpininkavimo formų tarpusavyje palyginti negalima. Jos užtikrina nevienodus finansų sistemų funkcionavimo rezultatus esant nevienodoms aplinkos sąlygoms. Viena aišku, kad kapitalo rinkos atliekamo finansinio tarpininkavimo metu neįmanoma išspręsti daugelio tarpininkavimo problemų. Todėl turime atsakyti į klausimą: kurias finansinio tarpininkavimo problemas investicinis fondas gali įveikti? Lietuvos finansinio tarpininkavimo institucinę struktūrą ir nustatyti vertybinių popierių rinkos vaidmenį paskirstant finansinius išteklius. Analizuodami organizuotą Lietuvos vertybinių popierių rinką, galime identifikuoti penkias pagrindines jos savybes: 1. Maža kapitalizacija. 2. Mažas likvidumas. 3. Mažas likvidžių vertybinių popierių skaičius. 4. Didelė priklausomybė nuo užsienio investuotojų. 5. Labai koncentruotas tarpininkavimas. Šios savybės pakankamai išsamiai apibūdina vertybinių popierių rinkos išvystymą ir leidžia nustatyti jos reikšmę finansinio tarpininkavimo procesams. Organizuotoje Lietuvos vertybinių popierių rinkoje prekiaujama tik įmonių akcijomis ir Vyriausybės vertybiniais popieriais. Prekyba kitais vertybiniais popieriais neturi įtakos šioje rinkoje atliekamam finansinių išteklių paskirstymui. Didžioji dalis įmonių akcijų pateko į biržos prekybą privatizavimo metu. Todėl valstybinio turto privatizavimas gali būti laikomas pagrindine Lietuvos vertybinių popierių rinkos kapitalizacijos didėjimo priežastimi. Nuo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos darbo pradžios iki 1999 m. vertybinius popierius joje buvo įregistravę l 498 emitentai. 1999 m. Nacionalinės vertybinių popierių biržos (NVPB) kapitalizacija sudarė 32 procentus šalies BVP. Daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių šis rodiklis yra didesnis1. Pažymėtina, kad 1997 m. apie 33 procentai NVPB kapitalizacija sudarančių akcijų priklausė valstybei. 1999 m. šis skaičius vis dar išliko didelis. 1999 m. 8,4 procento biržos kapitalizacijos sudarė Vyriausybės vertybiniai popieriai (WP). NVPB prekybos vertybiniais popieriais apimtis maža, o daugelio vertybinių popierių likvidumas nepakankamas. Statistiniai duomenys rodo, kad NVPB centrinės rinkos ir tiesioginių sandorių apyvartos ir rinkos kapitalizacijos santykis per paskutinius trejus metus svyravo nuo 11 iki 17 procentų. 1996 m. šis rodiklis kylančios ekonomikos šalyse vidutiniškai sudarė 30 procentų [15]. 1997-1999 m. NVPB prekyboje vyravo komercinių bankų akcijų ir WP apyvarta. Kartu paėmus, ji sudarė daugiau kaip pusę, o 1999 m. - 72,4 procento visos biržos apyvartos. 1999 m. WP prekybos apyvarta sudarė 45,8 procento visos biržos apyvartos, komercinių bankų akcijomis - 26,6 procento, o įmonių akcijomis - 27,6 procento. 1999 m. nelistinguojamų vertybinių popierių prekybos apyvarta sudarė 3,9 procento visos apyvartos, o Oficialaus prekybos sąrašo, kurį sudarė 6 bendrovių akcijos (5 įmonių ir l banko) - 22 procentus. NVPB prekyboje vyrauja vos kelių įmonių vertybiniai popieriai ir WP. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, kad įmonių skolos vertybiniais popieriais beveik neprekiaujama (1999 m. prekyba jais sudarė tik 0,4 procento biržos prekybos apyvartos). Vadinasi, paskirstant finansinius išteklius vertybinių popierių rinkoje, labiausiai pasitikima valstybės išleidžiamais ir skaidrių įmonių vertybiniais popieriais. Akivaizdu, kad rinkos likvidumui lemiamą įtaką daro vertybinių popierių savybės. Visa tai leidžia teigti, kad likvidžių vertybinių popierių skaičius NVPB yra mažas. Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos vertybinių popierių rinkoje svarbus vaidmuo tenka užsienio investuotojams. Lietuvos finansų maklerių įmonių ir bankų finansų maklerių skyrių vertybinių popierių sąskaitose akcijų ir WP nuosavybės pasiskirstymas parodytas 1 lentelėje: 1 lentelė Vertybinių popierių nuosavybės pasiskirstymas Investuotojai 2005 2006 2007 2008 Akcijos Rezidentai, % Nerezidentai, % Visa likvidžių akcijų vertė, mln. Lt 65,9 34,1 826,9 50,7 49,3 1 876,1 51,4 48,6 1 858,5 55,7 44,3 2435,8 WP Rezidentai, % Nerezidentai, % Visa WP vertė, mln. Lt2 66,6 33,4 1 097,3 98,8 1,2 1 603,0 98,6 1,4 1 692,0 95,3 4,7 1251,0 Šaltinis: [101]. Galima teigti, kad finansų maklerio įmonės ir bankų finansų maklerio skyriai į apskaitą įtraukia tik likvidžias akcijas, kurios yra konkrečių investuotojų interesų objektas (jomis sudaromi sandoriai). Tai, kad 1996-1999 m. beveik pusė investuotojų į akcijas buvo nerezidentai, rodo, kad Lietuvos akcijų rinkoje stipri užsienio kapitalo įtaka. 1999 m. pabaigoje nerezidentams priklausė 80 procentų NVPB Oficialaus sąrašo akcijų. Tačiau WP rinkoje po 1996 m. užsienio investuotojų aktyvumas buvo labai menkas. Iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad užsienio investuotojai stebi akcijų rinkos pokyčius ir investuoja į skaidrių įmonių vertybinius popierius. Didėjant likvidžių vertybinių popierių kiekiui rinkoje, proporcingai didėjo ir nerezidentų valdomų akcijų skaičius. Pateiktų statistinių duomenų analizė rodo, kad Lietuvos vertybinių popierių rinka yra atvira užsienio kapitalui. Atsižvelgiant į tai, galima daryti prielaidą, kad tokių investicijų apimtis dar gali didėti, jeigu rinkoje bus pakankamai patrauklių investavimo alternatyvų. Įvertinus Lietuvos ekonomikos atvirumą ir užsienio investicijų į vertybinius popierius dinamiką, galima teigti, kad kapitalo pasiūla Lietuvos vertybinių popierių rinkoje yra elastinga. O nedidelė vertybinių popierių prekybos apyvarta rodo, kad vertybinių popierių rinkoje yra mažai investavimo alternatyvų. Tai, kad prekyba NVPB beveik nevyksta nelistinguojamais vertybiniais popieriais, sudarančiais 59 procentus rinkos kapitalizacijos, rodo, kad šių vertybinių popierių charakteristikos nėra pakankamai aiškios rinkai. Tai faktas, įrodantis, kad Lietuvos kapitalo rinkos funkcionavimas priklauso nuo sistemos pagrindinio kokybinio požymio - informacijos apie finansinius išteklius prieinamumo, o ne nuo vietos investuotojų finansinių galimybių ar teisinių nuostatų, reglamentuojančių atskirų institucijų veiklą. 1999 m. gruodžio 31 d. 43 finansų maklerio įmonės1 ir bankų finansų maklerio skyriai (vertybinių popierių rinkos tarpininkai) turėjo galiojančius Vertybinių popierių komisijos suteiktus veiklos leidimus. Tuo pat metu veikė viena Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė2 bei 4 įmonės turėjo leidimus verstis investicinių bendrovių valdymo veikla. Kapitalo rinkos Lietuvoje nebuvo. Nedidelė biržos prekybos apimtis skatina daryti prielaidą, kad finansų tarpininkų paslaugų paklausa tokioje rinkoje neturėtų būti didelė. Statistiniai duomenys rodo, kad finansų maklerių, kurie yra vieninteliai tarpininkai vertybinių popierių prekyboje, veikla labai koncentruota. 1999 m. dešimties finansų tarpininkų apyvarta vertybinių popierių rinkoje sudarė 87 procentus visos biržos apyvartos (1999 m. NVPB turėjo teisę prekiauti 43 finansų tarpininkai). Keturi didžiausią apyvartą turėję tarpininkai buvo bankų finansų maklerio skyriai. Dėl mažos apyvartos, griežtinamų veiklos reikalavimų (minimalaus nuosavo kapitalo) ir nedidelio pelningumo finansų maklerio įmonių skaičius Lietuvoje paskutinius kelis metus palaipsniui mažėjo. Tačiau šie finansų tarpininkai pamažu randa naujas veiklos nišas - užsiima konsultacijomis ir pan. Statistinių duomenų analizės rezultatai parodė, kad organizuota Lietuvos vertybinių popierių rinka yra menkai išplėtota, likvidžių vertybinių popierių yra nedaug, prekybos jais apyvarta maža, o tarpininkavimas rinkoje koncentruotas. Vertybinių popierių rinkos vaidmuo, paskirstant finansinius išteklius Lietuvoje, yra labai mažas. Lietuvos kapitalo rinkos struktūros tyrimai leidžia patvirtinti suformuluotus ankstesniame teorinius teiginius: Lietuvos, kaip vienos iš pereinamosios ekonomikos šalių, finansų sistemoje kapitalo rinka atlieka gerokai mažesnį vaidmenį negu bankai. Bankai gali geriau įveikti finansinio tarpininkavimo problemas ir veiksmingiau paskirstyti finansinius išteklius. Dėl to galima teigti, kad Lietuvos kapitalo rinkoje institucinė aplinka kapitalo rinkos veiklai nesukurta. 1.3.4. Lietuvos kapitalo rinkos procesinė charakteristika Nustatydami Lietuvos kapitalo rinkos procesinę charakteristiką, atliksime šių svarbiausių joje vykstančių informacinių procesų analizę: 1. Finansinių išteklių kainos (informacinių charakteristikų) nustatymo. 2. Įmonių kapitalo sudarymo (finansinių išteklių paskirstymo). 3. Įmonių valdymo. Pirmo proceso metu nustatomos finansinių išteklių charakteristikos naudojamos ir kitų procesų metu. Be to, įmonių valdymo metu gaunama informacija naudojama ir įkainojant finansinius išteklius. Tai reiškia, kad nagrinėjami procesai glaudžiai, o kartais neatskiriamai susiję. Antro proceso metu finansų sistemoje formuojamas įmonių kapitalas - investuotojai priima investavimo sprendimus. Pagal tai, kokie veiksniai turi lemiamą įtaką įmonių kapitalo sudarymui, nustatysime investavimo sprendimų priėmimo ypatybes vertybinių popierių rinkoje. Trečio proceso metu investuotojai ir finansų tarpininkai dalyvauja valdant įmones ir nuolat koreguoja finansinių išteklių kainą. Investavimo sprendimai daugiausia priimami remiantis įmonių valdymo metu gaunama informacija. Šių procesų analizė padės nustatyti kapitalo rinkos reikšmę Lietuvos kapitalo rinkos funkcionavimui ir apibūdinti pagrindinį Lietuvos kapitalo rinkos kokybinį požymį. Nagrinėdami finansinių išteklių informacinių charakteristikų (kainos) nustatymo procesus organizuotoje vertybinių popierių rinkoje, turime įvertinti šios rinkos atsiradimo aspektus. Šiuo požiūriu valstybinio turto privatizavimas buvo vienas iš reikšmingiausių ekonominio ir politinio transformavimo etapų visose pereinamojo laikotarpio šalyse. Todėl būtina išanalizuoti tam tikrus privatizavimo proceso aspektus ir padarinius, kurie turėjo lemiamą reikšmę vertybinių popierių rinkai atsirasti ir finansinių išteklių kainodaros mechanizmams susidaryti. Lietuvoje buvo pasirinktas privatizavimas už čekius. Atlikti tyrimai parodė, kad jis turėjo trūkumų ir dėl jo vėliau buvo susiduriama su finansinių išteklių paskirstymo ir įmonių valdymo problemomis [8]. Privatizavimo metu Lietuvoje geriausias galimybes tapti įmonių savininkais (akcininkais) turėjo jų vadovai ir darbuotojai, kurie geriau, negu kiti asmenys buvo informuoti apie įmonės būklę. Nesusijusiems su privatizuojama įmone rinkos dalyviams informacija apie ją būdavo neprieinama. Tai lėmė, kad daugelio privatizuojamų įmonių akcininkais tapo jų vadovai ir darbuotojai. Net 40 procentų Lietuvos gyventojų dėl privatizavimo už čekius buvo tapę įmonių akcininkais (turėjo akcinės nuosavybės). Šis skaičius didesnis už daugelio išsivysčiusių šalių gyventojų akcijų nuosavybės rodiklius1. Tyrimo metu vis dar išlieka panaši situacija, kai daugelis įmonių nėra skaidrios išorės investuotojams. Privatizavimas už čekius perskirstė nuosavybę, tačiau neišsprendė fizinių ir finansinių išteklių (akcijų) įkainojimo problemos ir nepadėjo sukurti veiksmingo finansinių išteklių kainodaros mechanizmo. NVPB Lietuvoje savaime neišsprendžia finansinių išteklių kainodaros problemų. Lietuvos kapitalo rinkos infrastruktūra negarantuoja, kad rinkai bus pateikta visa informacija apie ūkio subjektus ir finansinius išteklius. Dėl to daugiau informacijos apie įmones turi įmonių darbuotojai (valdytojai), o kai kuriais atvejais bankai, finansuojantys įmones. Tačiau jų turimos informacijos nepakanka rinkai, siekiant užtikrinti įmonių vertybinių popierių likvidumą. Lietuvos įstatymai dar nenumato, kad visi ūkio subjektai periodiškai atliktų auditą pagal bendrus standartus, Lietuvoje nėra reitingo agentūrų. Bankų galimybės valdyti įmonių akcijų paketus taip pat yra apribotos, todėl jie negali gauti pakankamai informacijos apie daugelį įmonių. Susidariusi situacija lemia, kad informacija apie įmones rinkoje nėra išsami ir gali būti prieinama tik ribotai asmenų grupei. Norint padidinti finansinių išteklių kainodaros mechanizmo efektyvumą Lietuvos finansų sistemoje, reikia sudaryti sąlygas bankams sumažinti tarpininkavimo problemų poveikį (suteikiant bankams daugiau teisių valdant įmones) arba su kapitalo rinkos infrastruktūros pagalba padidinti kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumą. Analizuodami įmonių kapitalo sudarymo procesą, turime įvertinti įmonių kapitalo struktūrą ir nustatyti jos susidarymo priežastis. Biržos prekybos sąrašuose esančios įmonės gali pritraukti finansinių išteklių iš įvairių šaltinių (bankų arba rinkos). Todėl tik tokių įmonių kapitalo struktūra gali atskleisti kapitalo rinkos vaidmenį sudarant įmonių kapitalą. Dėl pereinamosios ekonomikos ypatybių, įmonių kapitalo sudarymo proceso charakteristikos ir priežastingumo ryšiai labai nepastovūs, todėl Lietuvoje šis procesas gali būti nagrinėjamas tik griežtai nustačius laiko ribas. J. Kairys ir A. Šabūnas tyrė Baltijos šalių įmonių kapitalo struktūrą 2007 m. [8]. Jie išanalizavo 34 NVPB Oficialaus ir A sąrašo įmonių finansines ataskaitas, kurios parodė, kad Lietuvos įmonės, palyginti su ekonomiškai išsivysčiusių šalių ir net su Estijos įmonėmis, naudojo nedaug bankų paskolų. Todėl jų kapitalo struktūroje vyravo savininkų nuosavybė. Daugeliu atvejų įmonių vadovai būdavo stambiausi jų akcininkai. Kiti akcininkai - smulkūs, jų įtaka įmonės valdymui nedidelė. Įmonių vadovai nebuvo linkę skolintis finansinių išteklių iš bankų, kadangi tokiu atveju įmonė turėtų pateikti informaciją apie savo veiklą finansų tarpininkui. O tai atskleidžia neveiksmingo valdymo ir vadovų kompetencijos stokos atvejus. Dėl to įmonių veikla yra mažai skaidri. J. Kairys ir A. Šabūnas mano, kad tokią padėtį nulėmė privatizavimo praktika šalyje ir teisinė aplinka. Jų tyrimo rezultatai dar kartą patvirtina mūsų atskleistas privatizavimo proceso ypatybes ir įrodo ankstesnius teiginius apie kapitalo rinkos infrastruktūros įtaką finansiniam tarpininkavimui Lietuvoje. Apibendrinant gali būti padaryta išvada, kad Lietuvos įmonių kapitalo formavimo procesui finansų tarpininkai (bankai) turi nedidelę įtaką. Toliau tikslinga išanalizuoti vertybinių popierių rinkoje vykstančius kapitalo formavimo procesus. 1998 m. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija įregistravo naujas įmonių akcijų emisijas, kurių bendra nominalioji vertė buvo 1,17 mlrd. litų. Iš jų investuotojai įsigijo akcijų, kurių nominalioji vertė - 539 mln. litų. Išpirkdami akcijas, investuotojai sumokėjo 852 mln. litų (pardavimo kaina didesnė už nominaliąją). Tačiau net 42 procentus (nominaliąja verte) visų išleistų akcijų įsigijo valstybė, kuri grynaisiais pinigais sumokėjo tik 12 procentų jų vertės (28 mln. Lt). Kiti investuotojai rezidentai išpirko 31 procentą akcijų, už kurias grynaisiais sumokėjo 59 mln. litų. Kitą dalį akcijų įsigijo užsienio investuotojai. Už jas jie grynaisiais sumokėjo 422 mln. litų, o tai sudarė 83 procentus visų grynųjų pinigų, sumokėtų už išleidžiamas akcijas. Užsieniečiai už akciją mokėjo vidutiniškai 2,9 karto didesnę kainą negu jų nominalioji vertė. Būtina atkreipti dėmesį, kad įmonių kapitalo, priklausančio užsienio investuotojams, pelningumo rodiklis 1997 m. du kartus buvo didesnis už kapitalo pelningumo vidutinę reikšmę Lietuvoje [1]. 1999 m. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija įregistravo įmonių 468 mln. litų vertės (emisine verte) naujų emisijų akcijų. Tai sudaro 37 procentus ilgalaikių paskolų, bankų suteiktų įmonėms. Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visos šios akcijos buvo išpirktos ir tik 80 procentų jų buvo įsigyta sumokant grynaisiais. Šiame skaičiuje yra ir užsienio investuotojų strateginės investicijos. Analizė parodo, kad, sudarant įmonių kapitalą, privačių Lietuvos investuotojų indėlis, palyginti su vertybinių popierių rinkos kapitalizacija, yra nedidelis. Užsienio investuotojai investuoja daugiau kapitalo ir renkasi tuos vertybinius popierius, apie kuriuos galima gauti pakankamai informacijos (Oficialaus sąrašo akcijas). Jie sumoka brangiau, tačiau jų investicijų pelningumas yra didesnis negu Lietuvos vidurkis. Tai patvirtina, kad informacijos prieinamumas yra lemiamas veiksnys, turintis didžiausią įtaką investavimo sprendimams. Būtina paminėti dar vieną priežastį, dėl kurios iškraipoma informacija apie įmonių veiklą. Tai mokesčių aplinka šalyje. Slėpdamos mokesčius, įmonės nesuinteresuotos atskleisti rinkos dalyviams savo finansinės padėties [8]. Atlikti tyrimai leidžia teigti, kad rinkos sąlygomis vykstantys įmonių kapitalo sudarymo (investavimo) procesai Lietuvoje yra mažos apimties. Tai būdinga bankų vykdomiems ir kapitalo rinkoje vykstantiems įmonių kapitalo sudarymo procesams. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad dėl šių priežasčių kapitalo rinkos veiklai tinkamų investavimo alternatyvų skaičius Lietuvos vertybinių popierių rinkoje gali būti nepakankamas. Valdydami įmones, investuotojai gauna informaciją apie jas ir kontroliuoja jų priimamus valdymo sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, valdant įmones, investiciniai fondai dažniausiai nedalyvauja, todėl šį vaidmenį turi atlikti kiti rinkos subjektai (bankai arba efektyviai funkcionuojanti kapitalo rinka). Priklausomai nuo kapitalo rinkos struktūros ir nuo įmonių valdymo praktikos konkrečioje šalyje bankai arba kapitalo rinka daro didesnę įtaką įmonėms. Lietuvos įmonių valdymo aplinka ir praktika bendrais bruožais atitinka JAV ir Didžiojoje Britanijoje esantį įmonių valdymo modelį. Šių šalių bankai, panašiai kaip ir Lietuvos bankai, retai yra įmonių akcininkai [9], o jų taikomos įmonių valdymo priemonės ir patirtis pamažu įsitvirtina ir mūsų šalies praktikoje. Esminis skirtumas - nevienodai išplėtota kapitalo rinka. JAV ir Didžiojoje Britanijoje veiksmingą įmonių valdymą padeda užtikrinti kapitalo rinka. Vertybinių popierių kainos rinkoje reaguoja į visus įmonių valdymo sprendimus, todėl jų vadovai priversti atsižvelgti į akcininkų interesus. Investuotojų galimybės dalyvauti valdant įmones ir jų naudojamos priemonės priklauso nuo šalies ūkio subjektų veiklos finansavimo būdų ir teisinės įmonių valdymo aplinkos. Bankai Lietuvoje gali daryti tik ribotą įtaką įmonių priimamiems valdymo sprendimams. Bankų naudojamų valdymo priemonių veiksmingumą sumažina tai, kad komercinę bankininkystę reguliuojantys įstatymai riboja bankų teises būti įmonių akcininkais. Atsižvelgdami į Lietuvos įmonių kapitalo struktūros analizės rezultatus, galime teigti, kad labiausia suinteresuoti tinkamai organizuota įmonių veikla ir valdymu turėtų būti jų akcininkai. Tačiau, norint, kac akcininkai galėtų užtikrinti veiksmingą įmonių valdymą, jų teisės turi būti ginamos įstatymų. Vertybinių popierių rinkoje investuotojai turi turėti galimybę parduoti savo akcijas, taip paveikdami jų kainą. Įmonių vertybinių popierių kaina turėtų rodyti jų veiklos rezultatus. Vertinant šiais aspektais, įmonių valdyme sistema Lietuvoje turi esminių trūkumų. Daugelis mūsų išanalizuotų Lietuvos kapitalo rinkos savybių lemia, kad bankai yra vienintelis finansų tarpininkas Lietuvoje, pajėgus vykdyti veiksmingą įmonių valdymą [9]. Tai įrodo, kad įmonių valdymo praktika, reikalinga kaip kapitalo rinkos efektyvaus funkcionavimo prielaida, Lietuvoje nėra išplėtota. Kadangi vertybinių popierių rinkos investuotojai turi ribotas galimybe dalyvauti valdant įmones, todėl, norėdami išvengti tarpininkavimo problemų, jie savo investicijas orientuoja į tokias sritis, kur šių problemų poveikis mažesnis. Tai bankų indėliai, taupymo lakštai ir panašios priemonės, turinčios fiksuotą pajamingumą ir nedidelę riziką. 2.Lietuvos kapitalo rinkos raidos teoriniai aspektai 2.1.Lietuvos kapitalo rinkos raida Komerciniai bankai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymu Nr. 1-720, kuris buvo priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Šis įstatymas nustato bankų ir jų padalinių steigimo, licencijavimo sąlygas, jų veiklos reorganizavimo bei likvidavimo ypatumus. Taip pat bankai vadovaujasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu ir kitais teisės aktais. Bankas - tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo nustatyta veikla. Dukterinis bankas - tai bankas, kuriame kitas bankas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo dalį akcinio kapitalo, suteikiančio teisę į daugiau kaip 50 procentų balsų arba akcinio kapitalo dalį, suteikiančią galimybę kontroliuoti šio banko valdymą. Banko licencija - raštiškas Lietuvos banko leidimas bankui verstis statute (įstatuose) nurodyta veikla. Be licencijos banko veikla draudžiama. Banko kapitalą sudaro pagrindinis ir papildomas kapitalas. Pagrindinis kapitalas - tai banko akcinio kapitalo, atsargos kapitalo, emisinio skirtumo bei praėjusių metų nepaskirstyto pelno suma. Banko akcinį kapitalą sudaro visų įregistruotų akcijų nominali vertė. Atsargos kapitalas yra banko akcininkų papildomi įnašai ar atskaitymai iš banko pelno. Papildomą kapitalą sudaro banko statute numatyti kiti banko kapitalai ir fondai. Bankas yra juridinis asmuo, turintis ribotą turtinę atsakomybę. Bankus gali steigti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, bei užsienio bankai, sudarę steigimo sutartį įstatymų nustatyta tvarka. Banko steigėjų negali būti mažiau kaip septyni. Kiekvienas steigėjas turi būti ir jo akcininkas, steigimo metu įsigijęs ne mažiau kaip du procentus banko akcinio kapitalo. Įregistravę banko statutą Lietuvos Respublikos įstatymo nustatyta tvarka, išleidę akcijas ir sukaupę pagrindinį kapitalą akcininkai kreipiasi į Lietuvos banką dėl licencijos gavimo. Paraiškoje licencijai gauti turi būti: • banko veiklos metmenys; • banko buveinės adresas; • steigėjų juridinis statusas; • banko tarnybos, valdybos pirmininkų ir administracijos vadovo vardai ir pavardės. Prie paraiškos reikia pridėti banko statutą (įstatus), banko steigimo dokumentus verslo planą duomenis apie banko tarybos ir valdybos narius, banko steigėjų, akcininkų sąrašą, dokumentą apie pagrindinio kapitalo apmokėjimą ir kita. Lietuvos bankas per 6 mėnesius priima sprendimą dėl licencijos išdavimo. Banko licencija išduodama neribotam laikui ir negali būti perduodama, ji panaikinama tik Lietuvos banko sprendimu. Banko akciniam kapitalui formuoti draudžiama išleisti pareikštines akcijas. Asmuo, įsigijęs banko akcijų paketą be Lietuvos banko leidimo, neturi teisės balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime. Nepiniginiais (turtiniais) įnašais apmokėta akcinio kapitalo dalis negali būti didesnė kaip 20 procentų banko akcinio kapitalo. Banko tarybos sprendimu bankas gali supirkti savo akcijas. Tačiau jų nominali vertė negali būti didesnė kaip 5 procentai banko akcinio kapitalo. Akciniam kapitalui padidinti akcininkų sprendimu išleidžiamos naujos akcijos. Jos turi būti visiškai apmokėtos per 12 mėnesių nuo akcininkų susirinkimo dienos. Leidimą įregistruoti banko statuto pakeitimus Lietuvos bankas suteikia, jeigu pateikiama tokia informacija: išleistos akcijos pasirašytos ir apmokėtos, jos išleistos nepažeidžiant įstatymų, lėšos yra legalios. Lėšos pagrindiniam kapitalui sukaupti ar naujos emisijos akcijoms yra kaupiamos Lietuvos banke ar kitame banke atidarytoje sąskaitoje. Visuotinis akcininkų susirinkimas (VAS) yra aukščiausias banko valdymo organas. VAS turi teisę dalyvauti visi akcininkai, o su patariamojo balso teise gali dalyvauti banko valdybos nariai ir administracijos darbuotojai, nors ir nėra akcininkai. VAS priima ir keičia banko statutą (įstatus), renka ir atleidžia banko tarybos, revizijų tarnybos narius, sprendžia banko valdybos atleidimo klausimą jeigu yra atleista banko taryba; tvirtina metinį banko ba lansą pajamų ir išlaidų sąmatą, pelno paskirstymą pagrindinio kapitalo padidinimo ar sumažinimo ir kitus klausimus. Banko taryba renkama iš akcininkų ir akcininkams atstovaujančių narių ne ilgiau kaip 4 metams. Tarybos narių skaičius turi būti neporinis ir ne mažesnis kaip trys. Banko taryba skiria banko valdybos narius, jos pirmininką bei pavaduotojus, tvirtina valdybos darbo reglamentą stebi ir analizuoja banko valdybos veiklą teikia pasiūlymus apie banko metinį balansą pelno paskirstymą nustato paskolų skyrimo tvarką ir sprendžia kitus klausimus. Banko valdyba atstovauja bankui, tvarko jo reikalus ir atsako už banko operacijų vykdymą. Valdybos narių skaičius negali būti mažesnis kaip trys. Banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir nariai skiriami ne ilgiau kaip 4 metams. Banke turi būti vienas revizorius, kurį renka VAS ne ilgiau kaip 4 metams. Revizorių tarnyba privalo: tikrinti pajamų ir išlaidų sąmatos vykdymą kontroliuoti, ar bankas veikia pagal įstatymą tikrinti metinį balansą pranešti VAS apie nustatytus pažeidimus ir kita. Komercinis bankas taip pat privalo turėti paskolų komitetą ir vidaus audito tarnybą. Banko statute (įstatuose) turi būti nurodyta: pavadinimas; buveinė; atliekamos operacijos; akcinio kapitalo nominali vertė, kiti kapitalai; pelno paskirstymo tvarka; obligacijų išleidimo tvarka; apmokėjimo už akcijas tvarka; pranešimų, skelbimų tvarka ir kiti klausimai. Komercinis bankas turi teisę atlikti šias operacijas: • priimti indėlius; • duoti ir imti paskolas; • išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus; • išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius) ir kt.; • atlikti operacijas su vertybiniais popieriais; • atlikti operacijas užsienio valiuta; • pirkti ir parduoti tauriuosius metalus; • išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones; • priimti ir saugoti vertybes; • teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais bei atlikti kitas operacijas. Bankai turi taikyti riziką ribojančius normatyvus, tai yra: kapitalo pakankamumo, likvidavimo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais bei maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui. Banko pelnas yra lėšos, kurios lieka iš banko finansinių metų pajamų atskaičius tų metų banko išlaidas ir nuostolių sumas. Sprendime dėl pelno paskirstymo turi būti nuodyta: pelnas, privalomi mokėjimai iš pelno, atskaitymai į bendrosios paskirties rezervus paskolų nuostoliams padengti, atskaitymai į atsargos kapitalą atskaitymai į kitus kapitalus ir fondus, dividendai, tantjemos banko tarybos ir valdybos nariams, nepaskirstyto pelno likutis. Finansinė ataskaita turi būti patikrinta nepriklausomo auditoriaus, per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos patvirtinta Visuotiniame akcininkų susirinkime ir pateikta Lietuvos bankui. Bankas reorganizuojamas ir likviduojamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka, Lietuvos bankui sutikus. 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 10 Lietuvos banko licenciją turinčių bankų, 4 užsienio banko skyriai ir 2 užsienio banko atstovybės. 2002 m. gegužės mėn. buvo įsteigtas naujas AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas, kuriam Lietuvos banko valdyba išdavė licenciją su apribojimais. Taip pat 2002 metais Lietuvos bankas išdavė licenciją Suomijos Respublikos banko „Nordea Bank" skyriaus veiklai. AB Lietuvos žemės ūkio bankas buvo privatizuotas. Jį privatizavo Vokietijos bankas „Norddentishe Landesbank" (5). Komercinių bankų priežiūrą vykdo Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentas. Tai yra Lietuvos banko struktūrinis padalinys, kuris steigiamas, reorganizuojamas ir likviduojamas Lietuvos banko įstatymo nustatyta tvarka. Departamento veiklos tikslas kontroliuoti, ar Lietuvos banko licenciją turinčios kredito įstaigos vykdo Lietuvos banko teisės aktų nustatytus bei Tarptautinių apskaitos standartų ir Bazelio komiteto sprendimų reikalavimus. Šio departamento svarbiausi uždaviniai yra: • kaupti ir analizuoti informaciją apie kredito įstaigų finansinę būklę bei jų veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymą; • rengti metodinę medžiagą bei teisės aktų projektus; • tvarkyti Lietuvos Respublikos įmonių rejestro dalį, susijusią su kredito įstaigų teisine registracija (5). Departamentas, siekdamas apibrėžto tikslo ir vykdydamas jam nustatytus uždavinius, atlieka tokias funkcijas: • nagrinėja paraiškas ir dokumentus bei teikia Lietuvos banko valdybai pasiūlymus dėl licencijų išdavimo bei atšaukimo; • nagrinėja prašymus leisti įsigyti bankų akcijų paketus, juos padidinti arba sumažinti; • tvarko įregistruotų kredito įstaigų ir jų padalinių apskaitą • palaiko ryšius su nepriklausomais auditoriais; • kontroliuoja, kaip vykdomi Lietuvos banko valdybos patvirtinti kredito įstaigų veiklos riziką ribojantys normatyvai; • administruoja išankstinio perspėjimo sistemą • renka informaciją ir ataskaitas bei inspektuoja kredito įstaigas, atlieka kitas funkcijas. Kredito įstaigų priežiūros departamentą sudaro šie struktūriniai padaliniai: Licencijavimo, Finansinės veiklos vertinimo, Kredito įstaigų inspektavimo, Metodikos ir informacijos bei bankrutuojančių kredito įstaigų skyriai. 1990 m. priėmus Lietuvos banko įstatymą pradėjo kurtis bankų sistema. Tai buvo daroma dviem būdais: pertvarkant sovietinius bankus į komercinius ir steigiant naujus privačius komercinius bankus. Kodėl Lietuvoje taip sparčiai kūrėsi bankai? K. Romanas savo straipsnyje „Komerciniai bankai ir jų priežiūros raida Lietuvoje" nurodė šias priežastis: • bankų verslas atrodė labai viliojantis; • dėl aukštos infliacijos buvo didelės palūkanos, o tai žadėjo didelį pelną • bankų steigimas buvo liberalus ir nesuvaržytas. Todėl 1993 m. Lietuvoje veikė net 28 bankai. Tuo metu palūkanos buvo labai didelės ir bankai galėjo gauti didelį pelną 1992 m. paskolų litais palūkanų vidutinė norma sudarė apie 120 procentų, o 1993 m. viduryje - apie 150 procentų. 1994 m. komercinių bankų turtas padidėjo 48,5 procento, o suteiktos paskolos - 69,6 procento. Didėjant bankų turtui ir paskoloms, didėjo ir rizika. Dėl netinkamai sutvarkytos finansinės apskaitos nebuvo galima objektyviai įvertinti įmonių finansinės būklės bei pinigų srautų. Todėl kredito rizika tapo svarbiausia rizikos rūšis, su kuria susidūrė bankai 1990-1995 m. 1992 m. išleistas Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas sugriežtino reikalavimus kreditavimo operacijoms, tačiau kredito rizika vis dar buvo ribojama nepakankamai. Iki 1995 m. Lietuvoje vyravo smulkūs bankai su nedideliu akciniu kapitalu, daugiausia buvo bankų iki 50 mln. litų kapitalo ir jie užėmė 57,1 procento visos rinkos. 1994 m. pastebimi pirmieji problemų šalies bankų sistemoje požymiai. Kai kurie bankai dėl mažo kapitalo nesugebėjo vykdyti riziką ribojančių normatyvų ir bankrutavo. 1993 m. priimtas Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl kitų Lietuvos Respublikos bankų veiklos ekonominių normatyvų. Tai: • kapitalo pakankamumo reikalavimas (ne mažiau kaip 13 proc.); • banko kapitalo įsipareigojimų santykis (1/10 kapitalo); • likvidumo normatyvas (ne mažiau kaip 30 proc); • paskolos vienam skolininkui normatyvas (ne daugiau kaip 30 proc. bendro kapitalo); • maksimali atviroji užsienio valiutos pozicija (bendra atviroji pozicija - ne daugiau kaip 30 proc. banko kapitalo; konkrečios valiutos -ne daugiau kaip 20 proc. banko kapitalo); • minimali atskaitymų iš pelno į atsargos kapitalą norma (25 proc), į indėlių draudimo kapitalą (10 proc). Nors ir buvo teigiamų normatyvų įvedimo aspektų, neišvengta trūkumų, nes nebuvo ribojamas tarpusavio skolinimas ir nebuvo vertinama koncentracija. Netgi 1993 m. viduryje paskolos vienam asmeniui normatyvas buvo padidintas nuo 20 iki 30 procentų banko kapitalo. Dėl minėtų trūkumų bankuose susikaupė daug blogų paskolų, veiklos rezultatai pradėjo blogėti, o nuo 1994 m. Lietuvos bankų sistema patyrė nemažų nuostolių. Pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo bloga paskolų kokybė. 1994 m. pradžioje Lietuvos bankui patvirtinus naujas Paskolų grupavimo taisykles, bankai privalėjo įvertinti visą paskolų portfelį nuo savo veiklos pradžios. Tai labai pablogino bankų veiklos rezultatus, nes specialieji atidėjimai buvo sudaromi iš jų išlaidų. Pirmiausia su finansinėmis problemomis susidūrė smulkūs komerciniai bankai; 1994-1995 m. bankrutavo 14 bankų. Pagrindinės priežastys, dėl kurių kilo problemų Lietuvos bankų sektoriuje, būtų šios (27): • didelis paskolų su banku susijusiems asmenims mastas; • pernelyg didelė prisiimta rizika suteikiant paskolas keletui stambių skolininkų; • skolininkų tarpusavio ryšių neįvertinimas; • vidaus kontrolės stoka; • veiklos skaidrumo ir nepriklausomo audito stoka; • sukčiavimo atvejai; • patikimos informacijos apie skolininko finansinę būklę trūkumas; • vadovų nekompetentingumas ir bloga bankų valdymo kokybė; • teisinės infrastruktūros liberalumas. 1995 m. - sunkiausias laikotarpis Lietuvos bankininkystės istorijoje: dviejų stambių bankų veikla buvo sustabdyta, gyventojai prarado pasitikėjimą bankais ir atsiėmė apie 25 procentus indėlių. Todėl Lietuvos bankas priėmė daug svarbių sprendimų, skirtų bankų veiklos rizikos valdymui sustiprinti. Bankuose buvo įkurti paskolų komitetai ir vidaus audito tarnybos. Siekiant padidinti bankų dokumentinės priežiūros veiksmingumą 1996 m. pradėjo veikti centralizuota ataskaitų priėmimo sistema. Jos pagrindu sukurta išankstinė perspėjimo sistema, kurios tikslas - iš anksto nustatyti konkretaus banko problemas. Nuo 1997 m. didėjo bankų turtas ir gerėjo paskolų portfelio kokybė. Specialiųjų atidėjimų abejotinoms paskoloms ir visų paskolų santykis 1997 m. sumažėjo nuo 18,5 iki 5,9 procento. Nuo 1999 m. pradėjo didėti ir ilgalaikių paskolų apimtis, nes tam turėjo įtakos šalies makroekonomikos stabilumas. Kredito įstaigų veikla pagal kai kurių turto ir įsipareigojimų straipsnių dinamiką parodyta 1 lentelėje. 2 lentelė. Bankų sistemos kai kurių turto ir įsipareigojimų straipsnių dinamika (mln. Lt) Eil. Nr. Straipsnio pavadinimas 2002 0101 2003 01 01 Pasikeitimas per metus (proc.) 1. Turtas (aktyvai) 15350,6 17220,5 12,2 2. Vyriausybės vertybiniai popieriai 2385,1 2898,1 21,5 3. Kiti skolos vertybiniai popieriai 520,0 762,4 46,6 4. Suteiktos paskolos 6502,8 7933,2 22,0 5. Specialūs atidėjimai paskoloms 165,6 86,1 -48,0 6. Indėliai ir akredityvai 10415,7 11677,4 12,1 6.1. privačių įmonių 3077,8 3753,9 22,0 6.2. fizinių asmenų 6357,1 6877,6 8,2 7. Akcininkų nuosavybė 1441,3 1731,2 20,1 8. Einamųjų metų pelnas (nuostolis) -22,5 146,5 Pagal bankų pateiktų neaudituotų 2003 0101 finansinių ataskaitų (po užbaigiamųjų apyvartų) duomenis, šalies komercinių bankų aktyvai sudarė 17,2 mlrd. Lt ir per metus išaugo 1,9 mlrd. Lt arba 12,2 proc. Palyginimui -per 2001 m. aktyvai buvo išaugę 2,25 mlrd. Lt arba 17,2 proc. Komercinių bankų aktyvų augimą 2002 m. stabdė JAV dolerio kurso kritimas. Klientams suteiktos paskolos sudarė 7,9 mlrd. Lt, palyginti su 2001 metais jos išaugo 1,4 mlrd. Lt arba 22 proc. Šalies bankuose laikomų indėlių suma sudarė 11,7 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 1,3 mlrd. Lt arba 12,1 proc, iš jų gyventojų indėliai sudarė 6,9 mlrd. Lt ir per metus išaugo 0,5 mlrd. Lt arba 8,2 proc. Gyventojų indėlių apimtį sumažino kritęs JAV dolerio kursas. Dėl tos priežasties indėlių vertė per metus galėjo sumažėti 0,5 mlrd. Lt. Analizuojant bankų turto struktūrą pastebima, jog per metus labiausiai sumažėjo lėšų kredito ir finansų institucijose, o jų vietą užėmė išaugusi klientams suteiktų paskolų bei vertybinių popierių dalis. įsipareigojimų struktūroje sumažėjusią gyventojų indėlių bei kitų įsipareigojimų dalį užėmė daugiau kaip 2 proc. išaugusi privačių įmonių indėlių dalis. Šiuo metu šalyje išlieka bankų koncentracijos mažėjimo tendencijos. Per 2002 metus trys didžiausi Lietuvos komerciniai bankai užėmė 78,0 proc. rinkos, užsienio bankų skyriai - 6,8 proc, kiti komerciniai bankai -15,2 proc. rinkos. Keitėsi kredito rizika. 2002 m. didėjo ilgalaikių paskolų lyginamasis svoris bankų paskolų portfelyje: nuo 67 proc 2002 m. pradžioje iki 72 proc. 2003 01 01. 2002 metais gerėjo bankų paskolų portfelio kokybės rodikliai. Specialiųjų atidėjimų paskoloms santykis su paskolų portfeliu per metus sumažėjo nuo 2,55 proc. iki 1,08 proc, o neveiksnių (III, IV, V grupės) paskolų dalis sumažėjo nuo 7,45 proc. iki 5,82 proc. (2002 10 01 buvo 5,96 proc). Geriausios kokybės I grupės (standartinių) paskolų lyginamasis svoris augo nuo 70,4 proc 2002 01 01 iki 76,1 proc. 2003 01 01. 2.2.Skandinavisko kapitalo bankų Lietuvoje plėtra Bankų pateiktų 2002 metų neaudituotų ataskaitų duomenimis, aštuoni bankai ir trys užsienio bankų skyriai dirbo pelningai ir gavo 204,5 mln. Lt pelno, o AB Lietuvos žemės ūkio bankas, UAB „Sampo" bankas (Danske bankas) ir „Nordea Bank Finland Plc" Lietuvos skyrius patyrė 58 mln. Lt nuostolio. Bendras šalies bankų sistemos 2002 metų neaudituotas rezultatas - 146,5 mln. Lt pelnas. Palyginimui: per 2001 metus Lietuvos bankai patyrė 22,5 mln. Lt nuostolį. Geresni bankų veiklos rezultatai pasiektini ne pajamų didėjimo, bet išlaidų mažėjimo dėka. Per 2002 m. bankai gavo 9,2 mln. Lt mažiau pajamų nei per 2001 m., tuo tarpu išlaidos sumažėjo 179,7 mln. Lt. Ši tendencija ryškiausia AB Vilniaus banke ir AB banke „Hansabankas". Šio metu Lietuvos bankų sistemoje vyrauja skandinaviškas kapitalas, {registruotas bankų akcinis kapitalas 2003 metų pradžioje sudarė 1110 mln. Lt. Palyginimui: per 2001 metus Lietuvos bankai patyrė 22,5 mln. Lt nuostolį. Geresni bankų veiklos rezultatai pasiektini ne pajamų didėjimo, bet išlaidų mažėjimo dėka. Per 2002 m. bankai gavo 9,2 mln. Lt mažiau pajamų nei per 2001 m., tuo tarpu išlaidos sumažėjo 179,7 mln. Lt. Ši tendencija ryškiausia AB Vilniaus banke ir AB banke „Hansabankas". Palūkanų normos už užsieninius indėlius JAV doleriais šio metu ura mažesnės negu už tokius pat vietinius indėlius. Tokius atvejus, kai vietinių dolerinių indėlių savininkai, žinodami, kad už užsieninius indėlius mokamos didesnės palūkanos, net nepaisydami palūkanų pajamų atsisakymo išlaidų, vis tiek pageidauja turėti vietinių indėlių, reikėtų atskirai paaiškinti. Kai kurie investoriai mano, kad užsieniniai indėliai susiję su papildoma rizika, kad šalis, kurioje indėliai yra išleidžiami, arba Jungtinės Valstijos gali imtis valiutos keitimo kontrolės, kuri gali repatrijuojant apsunkinti lėšų perkėlimą iš užsieninių bankų į vietinius bankus. Tokiems rizikos vengiantiems investitoriams papildoma palūkanų norma nėra esminis dalykas, palyginti kad ir su nedidele tokios kontrolės įvedimo galimybe. Toks dolerinių užsieninių indėlių palūkanų normų, palyginti su tokio pat tipo vidinių indėlių palūkanų normomis, skirtumas atspindi tik dviejų rūšių išlaidų skirtumus; kiekvienam JAV bankui visai nesvarbu, ar turėti papildomų užsieninių, ar papildomų vietinių indėlių. Bankai, išduodami paskolas vietiniams skolininkams, gali naudotis užsieniniais indėliais, kaip ir vietiniais; nėra privalomo ryšio tarp to, kur bankas priima indėlius, ir to, kur jis skolina. Palūkanos, imamos iš skolininko už užsieninę paskolą, yra visiškai panašios į palūkanas, kurios būtų imamos iš to paties skolininko už vietinę paskolą; bankui nėra jokio stimulo imti mažesnes palūkanas už užsienines paskolas. O kiekvienas skolininkas suinteresuotas palyginti palūkanas, kurias jis turėtų mokėti už dolerines paskolas Niujorke, su panašių dolerinių paskolų palūkanomis Londone; kiekvienas suinteresuotas skolintis pigesniame centre. Jeigu bankas yra apsisprendęs, kokio maksimalaus dydžio palūkanas jis gali mokėti už užsieninius dolerių indėlius, jam nėra sunku nustatyti didžiausią galimą palūkanų normą už užsieninius indėlius Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ir kitomis valiutomis bei nuspręsti, ar nebūtų geriau, jei jis parduotų JAV doleriais išreikštus indėlius. Taigi JAV banko Londono filialas gali priimti indėlius markėmis, o tada, nusipirkęs JAV dolerių užsienio valiutos keitimo rinkoje, panaudoti gautas lėšas dolerinėms paskoloms teikti. Norėdamas sumažinti keitimo riziką arba iš viso jos išvengti, bankas gali pirktis Vokietijos markių sandėrių ateičiai rinkoje, tuo pačiu metu parduodamas Vokietijos markes nedelsiamųjų sandėrių rinkoje3. Jei bankas visiškai atlygina bet kokį užsienio valiutos keitimo išlaidų padidėjimą, palūkanų normų skirtumas už užsieninius indėlius įvairiomis valiutomis visiškai atspindėtų valiutos keitimo rizikos atlyginimo išlaidas, arba procentinį skirtumą tarp išankstinio keitimo kurso (nustatytos kainos už užsienio valiutą tam tikrą nustatytą dieną ateityje) ir nedelsiamojo keitimo Kai kurie JAV bankai turi filialus Londone, Ciuriche, Liuksemburge ir Paryžiuje. Bet kuriuo metu JAV bankų filialai šiuose finansų centruose duoda iš esmės tokią pat palūkanų normą už JAV dolerių indėlius su tam tikru grąžinimo terminu. Londono filialas nėra ekonomiškai suinteresuotas mokėti didesnę palūkanų normą už JAV dolerių indėlius, negu Ciuricho filialo palūkanų normos, nes lėšos, gautos iš indėlių, bus naudojamos paskoloms Niujorke finansuoti. Jeigu investitoriai manytų, kad dolerių indėlių Ciuriche rizika didėja labiau negu dolerių indėlių Londone, jie perkeltų savo lėšas iš Ciuricho j Londoną. Tačiau palūkanų normos už Londone deponuotus dolerinius indėlius nesumažėtų, nes dolerių palūkanų norma Londone remiasi JAV doleriais išreikštų paskolų palūkanų normomis. Kartais bankų filialai tam tikruose finansų centruose stengiasi pritraukti užsieninius indėlius, nes nori teikti paskolas šioje šalyje. Jeigu investitoriai sieja didesnę riziką su užsieniniais indėliais, deponuotais tam tikroje šalyje, sakysime, Italijoje, dėl to, kad valiutos keitimo kontrolės įvedimas tenai yra labiau tikėtinas, tada užsieniniai skyriai, įsikūrę Milane, už indėlius turėtų mokėti didesnes palūkanas negu Londone esantys užsieniniai skyriai. Bankai, kurie priima dolerinius indėlius Milane, naudoja lėšas dolerių paskoloms Italijos bankams teikti. Jei tų bankų mokamos palūkanų normos už dolerinius indėlius Milane nėra didesnės kaip palūkanų normos už dolerinius indėlius Londone, gali būti, kad jie nesugebės pritraukti nė vieno indėlio. Kaip kai kurie užsieniniai finansų centrai, taip ir kai kurie bankai yra laikomi rizikingesniais. Kad pritrauktų užsieninius indėlius, rizikingesniais laikomieji bankai turi mokėti didesnes palūkanų normas. Rizikos vertinimo skirtumus lemia keli veiksniai: banko dydis, jo mokumas (pavyzdžiui, kapitalo ir aktyvų santykis), šalis, kurioje yra įsikūrusi motininė firma, ir bendras banko turimų užsieninių indėlių kiekis, palyginti su jo vidaus rinkos indėlių kiekiu. Investitoriai skirsto užsieninius bankus j tris arba keturias pagrindines grupes, taip jie grupuoja užsienines palūkanų normas (tai yra tas pats, kas ir įvairių firmų bei vyriausybių išleistų obligacijų grupavimas). Bet kuriuo metu bankų mokamos mažiausios ir didžiausios palūkanų normos skiriasi nuo mažiau negu 0,5 procento iki beveik 2 procentų. Daug sparčiau už vietinius 8 dešimtmetyje didėjo užsieniniai indėliai dėl dviejų aplinkybių. Pirma, padidėjus palūkanų normomis, padidėjo suinteresuotumas perkelti investicijas į užsieninius indėlius, nes jiems netaikomi rezervų, neduodančių palūkanų, reikalavimai. Antra, sumažėjo su užsieniniais indėliais siejama rizika. 2.3.Bankininkystės reguliavimas Lietuvoje Padaugėjus užsieninių indėlių, sumažėjo barjerų tarp valiutų teritorijų reikšmė, susikomplikavo pinigų politikos valdymas. Ir investitoriai, ir bankai dabar geriau supranta, kad galėtų gauti papildomų pajamų, galėdami laisvai perkelti lėšas per valiutų teritorijų sienas. Užsieninių indėlių didėjimas paskatino firmas labiau atsižvelgti j išlaidas ir riziką, susijusią su savo valiutos masto padidėjimu, nors dėl to žymiai ir nesumažėjo išlaidos arba rizika. Taigi dėl užsieninių bankų ekspansijos sumažėjo valiutos erdvės segmentacija bei nepriklausomos nacionalinės valiutos politikos galimybės. Kadangi pagrindiniai užsieniniai bankai yra pagrindinių tarptautinių bankų filialai, susirūpinimas, kad jų žlugimas gali lemti bankų sistemos žlugimą, yra gerokai perdėtas. Dauguma užsieninių bankų nelinkę teikti rizi-kingesnių paskolų negu jų pagrindinės įstaigos. JAV bankų užsieninius filialus tikrina tos pačios JAV įstaigos, kurios tikrina ir filialus šalies viduje. Užsieninių skyrių indėlių savininkai nėra linkę prisiimti nuostolius net ir tuo atveju, kai tie skyriai būna suteikę nemažai nesėkmingų paskolų. Tų užsieninių skyrių mokumas remiasi jų pagrindinių įstaigų mokumu. Pagaliau Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų pramoninių šalių centriniai bankai yra susitarę, kad kiekvienas centrinis bankas yra atsakingas už užsieninių skyrių, priklausančių jų jurisdikcijai, likvidumo reikalavimų laikymąsi. Užsieninių bankų privalumų mažinimas Tie, kurie bijo, kad užsieninė bankininkystė gali paskatinti infliaciją, sumažinti centrinio banko vykdomą bankų sistemos kontrolę arba paprasčiausiai užleisti JAV bankininkystę kitų šalių piliečiams, yra pateikę keletą pasiūlymų. Tie įvairūs pasiūlymai rekomenduoja mažinti užsieniniams bankams teikiamus reguliavimo pranašumus. Vienas iš pasiūlymų rekomenduoja, kad rezervų reikalavimai būtų taikomi ir užsieniniams indėliams. Taigi tie reikalavimai turėtų būti taikomi visiems indėliams, padarytiems Londone. Bet tada investitoriai, reaguodami į tokią padėtį, perkeltų savo lėšas į kitus užsieninius centrus, kuriuose tie reikalavimai netaikomi. Kitas pasiūlymas: valiutos tvarkytojų rezervų reikalavimai galėtų būti taikomi užsieniniams bankų, įsikūrusių už jų jurisdikcijos ribų, skyriams kiekvienoje šalyje, pavyzdžiui, JAV valiutos tvarkymo institucijos galėtų išplėsti vietinius rezervų reikalavimus visiems JAV bankų užsieniniams skyriams. Maždaug taip Vokietijos valdžia galėtų išplėsti savo vidinius rezervų reikalavimus Vokietijos bankų užsieniniams skyriams. Užsieninių indėlių savininkai reaguotų į tai perkeldami savo lėšas į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Šveicarijos bankų užsieninius indėlius. Dėl socialinių ir ekonominių priežasčių keitėsi išsivysčiusių šalių finansinių paslaugų vartotojų poreikiai. Didėjant gyventojų amžiaus vidurkiui, norint socialiai aprūpinti vis didėjantį pensininkų skaičių, reikėjo arba didinti mokesčius dirbantiesiems, arba ieškoti kitų pajamų šaltinių. Atsirado pensijų investicijų programos. Pagal jas, dirbančiųjų lėšos skiriamos ilgalaikėms investicijoms, iš kurių, sulaukus pensinio amžiaus, gaunamos pajamos1. Statistiniai duomenys rodo, kad didelė dalis pensijų programų lėšų yra investuojamos būtent į kapitalo rinką. Šios priežastys skatino kapitalo rinkos plėtrą ir kapitalo rinkos (ilgalaikių investicijų) paslaugų paklausą. Nemažą įtaką kapitalo rinkos investicijų populiarumui turėjo išsivysčiusių šalių visuomenės intelektualinio lygio kilimas. Geriau informuoti ūkio subjektai supranta investicijų kapitalo rinkoje teikiamus privalumus, susijusius su investicijų diversifikavimu ir likvidumu, stengiasi jais pasinaudoti. Dėl kylančio visuomenės pragyvenimo lygio išsivysčiusiose šalyse gyventojai gali prisiimti didesnę finansinę riziką nebijodami pabloginti savo materialinės padėties. Išsivysčiusių šalių gyventojų vidutinis rizikos toleravimo laipsnis yra didesnis negu besivystančių šalių. Jie ne taupo, patikėdami indėlį bankui, o investuoja, patys pasirinkdami investicijų sritis ir strategijas. Kadangi investiciniai fondai leido investuotojui pasirinkti norimą investicijų rizikos ir pajamų santykį, jų paslaugų paklausa didėjo. VRE šalyse gyventojų pajamos yra gerokai mažesnės negu išsivysčiusiose šalyse. Pensijų reformos čia lėtos, kapitalo rinkos mažai išplėtotos, o jose vykstantys procesai (finansinių išteklių paskirstymas) vangūs. Investiciniai fondai atsirado šiose rinkose ne kaip natūrali plėtra, o buvo sukurti priėmus išsivysčiusių šalių praktiką kopijuojančius įstatymus. Atsižvelgdami į tai, galime konstatuoti, kad fondų paslaugų paklausą ir pasiūlą skatinantys veiksniai VRE šalyse kol kas yra silpni. Išvados 1. Finansų sistema - integruota motyvuotų institucijų, organizacijų ir ūkio subjektų, susietų tarpusavio priklausomybės ryšiais ir veikiančių (atliekančių tam tikras funkcijas) pagal tam tikrą tvarką konkrečioje ekonominėje aplinkoje, visuma. 2. Apibrėžimas apima svarbiausius sistemai apibūdinti reikalingus požymius: a) nustatyti sistemos elementai (ją sudarančios mažesnės sistemos arba posistemės) - institucijos, organizacijos ir ūkio subjektai; b) sistemos elementų derinys apibrėžtas kaip visuma; c) nustatyta, kad sistemos elementai tarpusavyje susiję priklausomybės ryšiais; d) sistemos sandara apibūdinta kaip integruota visuma; e) sistemos gyvavimą nusako elementų motyvuotas ir sutvarkytas veikimas; f) nustatyta sistemos priklausomybė nuo ekonominės aplinkos apibrėžia jos vietą erdvėje ir laike. 3. Finansų sistema yra valdoma, be to, ji pasižymi ir saviorganizacijos savybėmis. Jos struktūros ir joje vykstančių procesų charakteristikas įmanoma nustatyti tik sudėtingais metodais, o kai kurias iš jų - tik apytiksliai. Vadybos mokslo požiūriu finansų sistemos, kaip šalies ekonominės sistemos dalies, tikslus ir funkcionavimo tvarką nustato ekonominės sistemos kūrėja ir valdytoja - šalies vyriausybė. Ji nustato kapitalo rinkos tikslus ir uždavinius - formuoja finansų sistemą. Vyriausybė veikia per įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. 4. Nagrinėjant kapitalo rinkos veiklą, didelė reikšmė pereinamosios ekonomikos šalyje tenka finansų sistemoje vykstančiam finansinių išteklių paskirstymui ir finansinės rizikos valdymui. Šios dvi kapitalo rinkos funkcijos yra tiesiogiai susijusios su kapitalo rinkos veikla. 5. Kapitalo rinkos veiklos tinkamas organizavimas gali padėti vyriausybėms nustatyti būdus ir priemones, padėsiančias pagerinti finansinės rizikos valdymo galimybes finansų sistemoje ir padidinti finansinių išteklių paskirstymo procesų efektyvumą. Taip rinkos ekonomiką kuriančių šalių vyriausybės gali reguliuoti ekonominėje aplinkoje vykstančius procesus. 6. Kredito įstaigų priežiūros departamentą sudaro šie struktūriniai padaliniai: Licencijavimo, Finansinės veiklos vertinimo, Kredito įstaigų inspektavimo, Metodikos ir informacijos bei bankrutuojančių kredito įstaigų skyriai. Literatūra 1. Joel, B. (2008). Risk management in banking. England: John Wiley & Sons Ltd. 2. Rutkauskas, A.V. (2001). Pelno inžinerija. Kaunas: Technologija. 3. LR investicijų įstatymas.1999 m. liepos 7 d. Nr VIII-1312, V., 2 str. 4. LR kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas 2003 m. liepos 4 diena, Nr. IX – 1709., V., 1 str. 5. Tamošiūnienė, R. (2000). Verslas: teorija ir praktika. Vilnius: Vaga. 6. Hartmann, P. (2006). A brief history of Value at Risk // The Financial Regulator. 7. Bagdonas, V. (1996). Verslo rizika. Vilnius: UAB Saulės vėjas. 8. Kubilius, J. (2006). Tikimybių teorija ir matematinė statistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 9. NSEL 30 inekso fondo internetinė svetainė.
Šį darbą sudaro 12070 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- Įvadas 2
- 1. Sisteminio požiūrio svarba nagrinėjant kapitalo rinkos veiklą 3
- 1.1. Kapitalo rinkos funkcijų tyrimas 3
- 1.2. Nustatant ir valdant finansinę riziką 4
- 1.2.1. Reguliuojant ekonominėje sistemoje (kapitalo rinkos aplinkoje) vykstančius procesus. 4
- 1.2.2. Kapitalo rinkos sandaros tyrimas 6
- 1.3.Kapitalo rinkoje vykstančių procesų tyrimas 8
- 1.3.1. Pagrindinio kapitalo rinkos kokybinio požymio identifikavimas 9
- 1.3.2. Finansinio tarpininkavimo veiklos institucinių problemų analizė 11
- 1.3.3.Kapitalo rinkos veiklos institucinis pagrindimas 13
- 1.3.4. Lietuvos kapitalo rinkos procesinė charakteristika 19
- 2.Lietuvos kapitalo rinkos raidos teoriniai aspektai 23
- 2.1.Lietuvos kapitalo rinkos raida 23
- 2.2.Skandinavisko kapitalo bankų Lietuvoje plėtra 29
- 2.3.Bankininkystės reguliavimas Lietuvoje 31
- Išvados 34
- Literatūra 35
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Ekonomikos kursinis darbas
- 36 psl., (12070 ž.)
- Word failas 318 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį kursinį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
