Lietuvos istorijos įvadas

Nors kryžiuočiai puolimais ir įsiveržimais į šalies gilumą ūkį niokojo jis, kad ir lėtai, vis dėlto kilo. Pažangą lėmė valstiečiai, gyvenę mažomis šeimomis viensėdžiuose arba didelėmis- sodžiuose. Siekdami geriau gyventi, mokindamiesi vienas iš kito, jie stengėsi ūkininkauti. Tobulino įrankius ir žemės dirbimo būdus, stengėsi turėti daugiau jaučių, o su jais ir žagrių žemei arti. Žemė aplink namus, vadinama apidėme buvo ypač branginama. Atokiau nuo sodybos esančiais sklypais valstiečiai, bendruomenės nariai, dėl patogumo galėjo keistis,o vėliau ir parduoti, tačiau apidėmė likdavo neliečiama, nes joje stovėjo iš tėvų ir senelių paveldėti namai.
Bajoro kaimo gyventojai buvo vadinami kaimynais, nes buvo kaimiečiai ir, be to ne giminės tarp savęs, tuo labiau su šeimininku. Žemdirbystei pasidarius našesnei, bajoras stengėsi plėsti savo ūkį.Šeiminykščių padaugėdavo iš karo belaisvių, tačiau tik šiek tiek, nes daugelį jų pasiimdavo kunigaikštis. Į valsčius didysis kunigaikštis pradėjo skirti tijūnus, kuriuos valstiečiai turėjo išlaikyti. Bendruomenė, kai kuriuos iškilusius ginčus ar klausimus spręsdavo ne be pati viena, o vykdydavo tijūnų įsakymus. Tijūnai surinkdavo duoklę- dešimtąją derliaus dalį. XIV a. pabaigoje ši duoklė, nepastovus ir sunkiai patikrinamas dydis, pakeičiama dėka, nustatyto dydžio statine grudų, imama nuo dūmo.
Didieji Lietuvos kunigaikščiai privilegija bajorams atleido jų veldamus nuo prievolių valstybei. Tarp feodalų susiklostė nerašyta taisyklė, kad kunigaikštis užimdamas sostą, savo pirmtako dovanotus valstiečius atleidžia nuo duoklių ir kitokių prievolių valstybei, perleisdamas jas bajorams. Veldamų atleidimas nuo prievolių valstybei buvo paskutinis žingsnis verčiant juos baudžiaunininkais.
Griežta žemės tarnybos tvarka reguliavo bajoro santykius su jo valstiečiu- baudžiaunininku. Žemės tarnyba bajorai laikė sunkiausia prievole valstybei, nes apsiginkluoti, pasirūpinti apranga ir maistu turėdavo patys.
Klostantis klasikinei visuomenei ir iš gimininga kalba kalbančių genčių susidarant tautai, ėmė rastis trys gyvenvietės: kaimas, dvaras ir miestas.
Kryžiuočiai turėjo vedlius, gerai žinojusius Lietuvos kelius, miškus ir gyvenvietes. 1384- 1403m. jie pagelbėjo Ordino vadovybei sudaryti Lietuvos kelių aprašymus, kurie yra pagrindinis ano meto geografinių žinių apie Lietuvą šaltinis. Juose gyvenvietės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!