Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovė ir paplitimas

Anotacija. Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, susiduria su introdukuotų gyvūnų problemomis. Siekiant nustatyti svetimžemių rūšių poveikį vietinėms gyvūnų rūšims, aplinkai ir žmonėms reikalingi įvairūs stebėjimai ir tyrimai. Pagrindinis šio darbo objektas – Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovė ir paplitimas. Magistro darbo tikslas – įvertinti Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovę, paplitimą bei įtaką vietinei gyvūnijai. Darbo metodikos pagrindą sudarė literatūros šaltinių, statistinės ir kartografinės informacijos atrankos, vertinimo ir analizės metodai bei kartoschemų kūrimas ArcGIS programa. Magistro darbe pateikta glausta informacija apie Lietuvos Respublikos teisinę bazę, reglamentuojančią introdukciją ir laukinių gyvūnų perkėlimo tvarką. Aprašytos Lietuvoje introdukuotų žinduolių kilmės vietos ir daromas poveikis Lietuvos florai bei faunai. Remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūros, Valstybinių gamtinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijų, privačių ir valstybinių zoologijos sodų statistine informacija, šių įstaigų darbuotojų bei pavienių medžiotojų, biologų ir ekologų apklausa, su ArcGIS programa sukurtos Lietuvoje introdukuotų žinduolių paplitimo katoschemos. Tekstas - 62 psl., priedai - 20 psl., 35 pav., 2 lentelės. Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis. Prasminiai žodžiai: introdukcija, invazinės rūšys, žinduoliai, įvairovė, kilmės vietos, poveikis, paplitimas Lietuvoje. 5 ĮVADAS Svetimžemių rūšių plitimas kelia grėsmę kiekvienos šalies biologinei įvairovei. Apie įvairių gyvūnų rūšių introdukciją, jos naudą, tikslingumą bei žalą daug diskutuojama. Norint introdukuoti kokį nors gyvūną, ir nepadaryti žalos vietinėms gyvūnų bei augalų rūšims, aplinkai, žmonėms, reikalingi įvairūs stebėjimai ir tyrimai, kad pažintume norimą introdukuoti gyvūną, įvertintume gyvūno aklimatizacijos teigiamas ir neigiamas puses. Lietuvoje introdukuotų žinduolių įkurdinimas galbūt turėjo teigiamų pasekmių, tačiau kai kurios introdukuotų žinduolių rūšys padarė labai didelę žalą vietiniam organiniam pasauliui. Jos ne tik užėmė vietinių rūšių gyvenamąją vietą, bet ir vartoja jų maisto išteklius, platina įvairias pavojingas parazitines ligas, kurioms mūsų vietinė fauna nėra atspari. Dauguma nevietinių gyvūnų rūšių Lietuvoje atsirado dėl valingos ir nevalingos žmonių veiklos. Aktyviausiai buvo perkeliami medžioklei tinkami gyvūnai. Tokiu būdu planuota praturtinti vietinės faunos sudėtį ir padidinti medžioklės sėkmę. Lietuvoje yra introdukuotos trys porakanopių rūšys, keturios plėšriųjų žinduolių rūšys ir dvi graužikų rūšys. Pagrindinis šio darbo objektas – Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovė ir paplitimas. Šio magistro darbo tikslas – įvertinti Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovę, paplitimą bei įtaką vietinei gyvūnijai. Šiam tikslui pasiekti numatyti šie uždaviniai: 1. Išanalizuoti pagrindines introdukcijos sąvokas ir teisinius dokumentus. 2. Apibūdinti Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovę ir jų kilmės vietas. 3. Nustatyti ir apibūdinti introdukuotų žinduolių paplitimą Lietuvoje. Ši tema pasirinkta dėl noro sužinoti, kokios žinduolių rūšys yra introdukuotos Lietuvoje, koks yra jų poveikis mūsų vietinei gyvūnijai, augalijai ir žmonėms, kokios yra jų kilmės vietos ir paplitimas Lietuvoje. Tyrinėjant Lietuvoje introdukuotus žinduolius, buvo sužinota, iš kur jie buvo introdukuoti, kokiose Lietuvos vietose ir kokiu tikslu juos introdukavo, ar jie lengvai gyvūnai aklimatizavosi, kaip gausiai jie yra išplitę mūsų šalyje ir, ar stiprus jų poveikis mūsų florai ir faunai. 6 DARBO RENGIMOMETODIKA Magistrinio darbo duomenų bazę sudarė literatūros šaltiniai, statistinė, kartografinė informacija bei pirminiai ir antriniai duomenys. Todėl darbo metodikos pagrindą sudarė literatūros šaltinių, statistinės ir kartografinės informacijos atrankos, vertinimo ir analizės metodai, o taip pat kartoschemų darymas su ArcGIS programa. Atskirų uždavinių įgyvendinimas buvo susijęs su konkrečios duomenų bazės dalies savitais informacijos šaltiniais ir tyrimų metodais. Magistrinio darbo teorinė dalis skirta gyvūnų introdukcijos ir ją reglamentuojančių teisės aktų apžvalgai, todėl čia didžiausias dėmesys buvo skirtas literatūros šaltinių analizei. Jos pagrindą sudarė įvairių mokslinių straipsnių, knygų, internetinės informacijos bei teisės aktų atranka ir vertinimas, kuriuo buvo siekiama susipažinti su introdukcijos samprata, šio reiškinio sąvokų interpretavimu bei introdukuotų žinduolių teisiniu reglamentavimu Lietuvoje. Tiriamoji darbo dalis skirta Lietuvoje introdukuotų žinduolių įvairovės ir paplitimo analizei, gautų duomenų palyginimui, paplitimo kartoschemų ir grafikų sudarymui. Kadangi Lietuvoje nevykdomas introdukuotų žinduolių monitoringas, tai jų paplitimo ir gausos vertinimas bei pirminių ir antrinių duomenų rinkimas pagrįstas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūros, Valstybinių gamtinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijų, Lietuvos miškų urėdijų, privačių ir valstybinių zoologijos sodų statistine informacija bei šių įstaigų darbuotojų bei pavienių medžiotojų apklausa. Literatūros šaltinių atrankos, vertinimo ir analizavimo metodai panaudoti Lietuvoje svetimžemių žinduolių introdukavimo raidos, jų įvairovės, gyvenamos aplinkos specifinių bruožų bei poveikio Lietuvos ekosistemoms aprašymui. Pirminių ir antrinių duomenų rinkimo metu gauti įvairių Lietuvoje introdukuotų žinduolių paplitimo ir gausumo duomenys: ondatros 2015 m., usūrinio šuns ir kanadinės audinės 2016 m. bei 2018 m., paprastojo meškėno 2017 m., paprastųjų meškėnų ir usūrinių šunų aptvaruose 2017 m., paprastojo šakalo 2017 m., danielių aptvaruose 2015 m. bei 2017 m., danielių laisvėje 2016 m., muflonų aptvaruose 2015 m. bei 2017 m., dėmėtųjų elnių aptvaruose 2015 m. bei 2017 m., Lietuvoje esančių zoologijos sodų 2018 m. Jų analizei panaudoti statistiniai, grafiniai ir kartografiniai tyrimo metodai. Statistiniais tyrimų metodais įvertinta Lietuvoje introdukuotų žinduolių gausa, o jų skaičiaus kaitos tendencijoms nustatyti naudoti grafiniai tyrimų metodai. Lietuvoje introdukuotų žinduolių paplitimo analizė pagrįsta kartografiniais tyrimo metodais. Gauti paplitimo duomenys buvo suvesti į ArcGIS programą su kuria ir buvo sukurtos introdukuotų žinduolių paplitimo kartoschemos. Danielių, dėmėtųjų 7 elnių ir muflonų paplitimo kartoschemose yra nurodytas visų savivaldybių aptvaruose auginamų individų skaičius vienetais. Bendradarbiaujant su Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojais, buvo gautos ataskaitos su duomenimis apie aptvaruose laikomus gyvūnus ir jų skaičių 2015 metais ir 2017 metas. Gavus šiuos duomenis, buvo suskaičiuotas skirtumas, kaip pakito danielių, dėmėtųjų elnių ir muflonų populiacijos kiekis aptvaruose nuo 2015 m. Su ArcGIS programa buvo padarytos kartoschemos su šių aptvaruose laikomų introdukuotų porakanopių populiacijos skirtumu 2015 - 2017 metais. Šių porakanopių kartoschemų legendose yra gradacijos sistema, pagal kurią matomas individų skaičiaus gausumas savivaldybėse. Gradacija buvo sudaroma atsižvelgus į didžiausią bei mažiausią individų skaičių ir padalinus jį į keturias dalis. Porakanopių populiacijos skirtumų kartoschemose gradacija taip pat yra. Iš 2015 metų danielių, dėmėtųjų elnių ir muflonų populiacijos kiekio buvo atimamas 2017 metų populiacijos kiekis. Gautas skirtumas buvo graduojamas pagal tai, kur yra didžiausias individų pagausėjimas, kur šiek tiek mažesnis, kur laikomų gyvūnų skaičius nepakito, kur sumažėjo ir kur yra didžiausias sumažėjimas. Paprastojo meškėno ir usurinio šuns paplitimo kartoschemoje taškiniu metodu žymima individų laikymo vieta, bet ne individų skaičius. Zoologijos sodų kartoschemoje taškiniu metodu žymima konkretaus zoologijos sodo vieta. Kitose kartoschemose paplitimą atspindi spalvos, kurių paaiškinimai yra nurodyti kartoschemų legendose. 8 LITERATŪROS ŠALTINIŲ APŽVALGA Bakalauro darbui buvo panaudota įvairi literatūra, internetiniai šaltiniai ir statistinė bei kartografinė informacija. Taigi, pagrindinė informacija buvo rasta knygose, internetinėse sveitainėse ir gauta iš tam tikrų institucijų. Lietuvos teisinė bazė buvo analizuojama nagrinėjant Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos 1997 metų įstatymą, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prenvencijos valdymo bei Lietuvos respublikos Aplinkos ministro 2002 metų įsakymą dėl introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarkos, invazinių rūšių organizmų kontrolės ir naikinimo tvarkos, invazinių rūšių kontrolės tarybos sudėties ir nuostatų, introdukcijos, reintrodukcijos perkėlimo programos patvirtinimo. Šiuose šaltiniuose yra visa detali informacija apie pačią introdukciją ir jos rūšis, taip pat visos taisyklės dėl gyvūno introdukcijos. Lietuvos faunos ir floros istorija buvo nagrinėjama remiantis dviem pagrindinėmis knygomis, tai A. Kabailienės „Lietuvos holocenas“ ir A. Žviliaus „Lietuvos gamta“. Informaciją apie žinduolius nagrinėta ir analizuota iš daugelio knygų, tokių kaip D. Burnie „Gyvūnai“, G. Bani, L.B Aritio „Zoologija: stuburiniai“ ir t.t. Dvi pagrindinės knygos, kuriose informacija apie Lietuvoje introdukuotus žinduolius buvo pati tiksliausia buvo R. Baleišio, P. Bluzmos, L. Balčiausko “Lietuvos kanopiniai žvėrys” ir J. Prūsaitės “Lietuvos fauna. Žinduoliai”. Šiose knygose buvo pateikta informacija, kada Lietuvoje buvo introdukuoti darbe aprašomi žinduoliai, kiek jų buvo introdukuota, kaip jiems pavyko aklimatizuotis ir koks šių žinduolių daromas poveikis mūsų vietinei bioįvairovei. Kartoschemas su introdukuotų žinduolių kilmės vietomis ir informaciją apie jų natūralias gamtines aplinkas buvo rasta ir nagrinėjama iš internetinių puslapių ir T. Ivanausko knygos “Pasaulio žvėrys”. Kartoschemos buvo sudarytos remiantis surinktais duomenimis iš Valstybinių gamtinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, Aplinkos apsaugos agentūros, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijų, Lietuvos miškų urėdijų, privačių ir valstybinių zoologijos sodų darbuotojų. Taip pat kartoschemų sudarymui informacija rasta internetinėse svetainėse, knygose bei L. Balčiausko “Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas”. 9 1. GYVŪNŲ INTRODUKCIJA 1.1 Introdukcijos samprata Introdukcijos sąvoka įvairioje literatūroje ir šaltiniuose pateikiama skirtingai. Dažnai pasitaiko, kad ir dauguma žmonių ją supranta ir apibrėžia ne visai teisingai. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, introdukcija yra gyvūnų paplitimas už jo natūralaus arealo ribų. Kitas šaltinis introdukcija apibrėžia šiek tiek plačiau. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-498 introdukcijos sąvoka yra platesnė - “Laukinių gyvūnų rūšies introdukcija - procesas, kai laukinių gyvūnų rūšies individai apgalvotai perkeliami už savo natūralaus arealo ribų ir įkurdinami gamtoje”. Žemės ir jos floros bei faunos kūrimasis bei vystymąsis vyko milijonus metų. Vandenynai, kalnų virtinės, dykumos ir netgi dideli ežerai bei upės, Žemėje suformavo tam tikrus barjerus ir fizines kliūtis, trukdančias gyvūnų rūšims judėti. Šios fizinės kliūtys paskatino tokios didelės bioįvairovės, gyvūnų bei augalų bendrijų, kurias mes laikome būdingomis tam tikriems regionams ar vietovėms, susiformavimą. Po daugelio metų, žmogus regionui būdingos skirtingos floros ir faunos vystymąsi nulėmusias kliūtis, sugebėjo apeiti. Dėl žmogaus tam tikros rūšys atsiduria, arba perkeliamos planingai, šimtus, ar tūkstančius kilometrų, už savo natūralaus arealo ribų. Dažniausiai nevietinė rūšys, naujojoje vietoje, neprisitaiko ir greitai išmiršta, tačiau yra nemažai atvejų, kai jos išgyvena, pritampa ir dauginasi. Taigi toks, kokios nors rūšies perkėlimas, už jo natūralaus arealo ribų yra vadinamas introdukcija. Svarbiausia išskirti ir suprasti, kad introdukcija vykdo žmogus, nesvarbu, ar tai vyksta tiesiogiai, ar netiesiogiai, tačiau natūralus pačio gyvūno migravimas už jo arealo ribų – nėra introdukcija. Žmogus individą gali tyčia atvežti į kitą šalį, jį auginti tam tikriems tikslams, pavyzdžiui kanadines audines dėl kailio. Pasitaiko, kad gyvūnas ima plisti už savo natūralaus arealo ribų atsitiktinai, dėl žmogaus neapdairumo. Daug rūšių, tokių kaip spygliuotoji vandens blusa, ar juodažiočiai ir nuodėguliniai grundalai, introdukuojamo to visai nenorint, per laivų balastinius vandenis. Dažnai neapgalvota kokios nors rūšies introdukcija sukelia daug problemų, nes rūšis ima daryti žalą vietine bioįvairovei ir tada paskelbiama kaip invazine. Nevietinių augalų ir gyvūnų rūšių introdukcijos ir invazijos yra viena iš svarbiausių nūdienos problemų aplinkosaugos srityje. Registruojama vis daugiau atvejų, kai invazinės rūšys išnaikina vietines rūšis, dėl ko nuolat didėja patiriama ekonominė ir socialinė žala. 10 1 pav. Pagrindinės sąvokos. Gyvūnas, gyvenantis savo natūraliame areale, kaip matyti 1 pav., gali būti perkeliamas, reintrodukuotas ir introdukuotas. Perkėlimo sąvoka vartojama tada, kai individas iš vienos vietos į kitą, įkurdinamas gamtoje jų rūšies natūralaus paplitimo ribose. Reintrodukcija vykdoma tada, kai rūšis pakartotinai įkurdinama areale, kuriame ji gyveno, bet išnyko, ar buvo išnaikinta. Introdukcija yra dirbtinis, kokios nors rūšies perkėlimas už jos natūralaus arealo ribų. Gyvūno introdukcija, gali būti skirstoma į atsitiktinę ir planuotą (1pav.). Lietuvoje keturios rūšys (Usūrinis šuo, paprastasis meškėnas, pilkoji žiurkė ir paprastasis šakalas) yra atsitiktinės introdukcijos pasekmė, o be to, kai kurios iš jų yra skelbiamos invazinėmis. Planuota introdukcija yra daug sudėtingesnė, nes prieš introdukuojant kokį nors gyvūną, yra stebima, ar jis nedaro didelės žalos savo natūraliame areale, o taip pat, ar introdukavus jį, jis nenukonkuruos vietinių rūšių. Deja, Lietuvos patirtis rodo, kad ir planuota introdukcija nepasiteisina. Tiesa, Lietuvoje seniau introdukuojant gyvūną, nebuvo ypatingai domimąsi, apie jo grėsmę vietinei bioįvairovei. Į Lietuvą atvežtos ir į laisvę paleistos kanadinės ir ondatros yra tapusios invazinėmis rūšimis ir daro žalą mūsų vietinei bioįvairovei, ypatingai kanadinės audinės, kurios kelia didžiulį pavojų paukščiams ir jų lizdams. Muflono ir 11 dėmėtojo elnio planuota introdukcija pilnai nepasiteisino, nes jie neauginami laisvėje. Muflonai laisvėje neišgyvena, nes juo išpjauna vilkai, o dėmėtasis elnias, auginamas laisvėje irgi būtų skelbiamas invaziniu dėl jo galimo kryžminimosi su tauriuoju elniu. Galima teigti, kad danieliaus introdukcija yra tikslinga ir sėkminga, nes jis gerai aklimatizavosi ir dažnai auginamas aptvaruose dideliais kiekiais, o taip pat vis dažniau paleidžiamas į laisvę, žalos faunai jis nedaro, tik yra papildomas konkurentas dėl maisto stirnoms, briedžiams bei elniams, taigi šis gyvūnas praturtino Lietuvos fauną. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prenvencijos valdymo skelbia, jog yra apskaičiuota, kad Europos aplinkoje yra randama apie 12000 svetimų rūšių, iš kurių net 10 – 15% plinta, dauginasi ir daro neigiamą poveikį ekonominei ir socialinei aplinkai. Taigi, galima padaryti išvadas, kad norint introdukuoti gyvūną, reikia užtikrinti, jog nevietinių rūšių įkurdinimas gamtinėje aplinkoje bus vykdomas taip, kad nekenktų biologinei įvairovei, žmonių sveikatai, nepadarytų žalos žmonių turtui. 1.2 Introdukcijos teisinis reglamentavimas Lietuvoje Į Lietuvos Respubliką leidžiama įvežti organizmus, kurie atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus veterinarijos, fitosanitarijos ir kitus privalomuosius reikalavimus. Draudžiama įvežti, laikyti, gabenti, dauginti bet kokios vystymosi stadijos kenksmingus organizmus. Leidimai tokių organizmų įvežimui gali būti išduodami tik mokslinių tyrimų, laboratorinių tyrimų, vakcinų gamybos ir panašiems tikslams Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Įvežti įvairių rūšių laukinius gyvūnus į Lietuvos Respublikos teritoriją galima tik nustatyta tvarka ir gavus Pasienio ir transporto valstybinės tarnybos ir Aplinkos ministerijos leidimus bei turint vaterinarijos sertifikato originalą. Visi įvežami gyvūnai turi būti patikrinti pasienio veterinarijos poste, vadovaujantis Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, kad atitiktų visus leidžiamus reikalavimus. Tokia patikra reikalinga nustatyti, ar nauja rūšis neturi ligų bei parazitų, kurie gali būti pavojingi augalams, gyvūnams ar žmonėms. Gyvūnus, įvežtus be patikrinimo – neturint Veterinarinio patikrinimo sertifikato – introdukuoti/reintrodukuoti ar perkelti draudžiama (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Tokiais griežtais įvežimo įstatymais norima reguliuoti svetimų gyvūnų rūšių įvežimą į Lietuvą ir tokiu būdų užtikrinti mūsų floros bei faunos apsaugą. Introdukcija, reintrodukcija ir perkėlimas yra labai veiksmingos natūralių ir dirbtinių ekosistemų valdymo priemonės, kurios, teisingai naudojamos, gali duoti didelę ekologinę ir 12 ekonominę naudą, bet, kaip ir kitos dirbtinės priemonės, gali sukelti nepataisomą žalą, jei naudojamos netinkamai (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Mūsų XXI amžius dažnai pavadinamas globalizacijos amžiumi, taigi vykstant globalizacijos procesui, intensyvėjant prekybai, transportui, turizmui, vis daugiau įvairių gyvūnų rūšių, atsitiktinai, ar turint kokį nors suplanuotą tikslą, yra perkeliami už savo natūralių paplitimo arealų. Taigi, introdukcija gali būti planuota ir atsitiktinė. Planuota introdukcija – iš anksto suplanuota introdukcija, vykdoma turint tam tikrą tikslą (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Kai pradedama planuoti kokio nors gyvūno introdukcija, pirmiausia reikia įvertinti būsimos rūšies galimą poveikį mūsų florai ir faunai, todėl būtina konsultuotis su kitomis valstybės institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kaimyninėmis šalimis. Jei būtina, reikalauti, kad, kaip poveikio vertinimo dalis, būtų atlikta eksperimentinė introdukcija kontroliuojamomis sąlygomis, kurios metu būtų ištirta introdukuojamos rūšies sveikatingumas, mityba, elgsena ir kitos biologinės savybės pasikeitusiomis sąlygomis. Turi būti įvertinta rizika, kainos, tiesioginė ir netiesioginė nauda, alternatyvos (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Naujų rūšių introdukcija galima tik ten, kur yra numatyta aiški socialinė, ekonominė ir gamtosauginė nauda. Introdukcija taip pat galima tik ten, kur norimai introdukuoti rūšiai, nėra alternatyvių vietinių rūšių, kurios turi panašų biologinį potencialą. Nes jeigu introdukuojama rūšis yra labai artima vietinei, gali kilti didelė konkurencija dėl gyvenamojo arealo. Didelė tikimybė, kad konkuruojant rūšims, kažkuri rūšis gali smarkiai nukentėti dėl kitos keliamos žalos. Ten, kur vietinės augalų ir gyvūnų bendrijos yra iš esmės nepaliestos, kur yra saugomų gyvūnų ar augalų rūšių, bei vertingiausiose biologinės įvairovės atžvilgiu teritorijose – introdukcija neleidžiama. Už tokių vietovių ribų introdukcija gali būti vykdoma, tik užtikrinus, kad introdukuotos rūšys natūraliai neplis į šias teritorijas (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Dažniausiai stengiamasi introdukuoti gyvūnus toliau už rezervatų ar draustinių ribų. Saugomoms gyvūnų rūšims, introdukuotos naujos rūšys gali kelti grėsmę, jeigu yra plėšresnės ir linkusios konkuruoti. Introdukuotos rūšys gali padaryti nepataisomą žalą saugomoms rūšims ir jas išnaikinti arba priartinti prie išnykimo ribos. Introdukcija rekomenduojama tose ekosistemose, kurios yra taip stipriai paveiktos žmogaus, kad būtina suformuoti naują bendriją, siekiant kuo geriau išnaudoti potencialų ekosistemos produktyvumą. Turi būti atlikti išsamūs tyrimai, kaip introdukuojama rūšis veiks gretimas natūralias ir pusiau natūralias ekosistemas (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Svarbu, kad planuojama introdukuoti rūšis darytų teigiamą poveikį ekosistemai ir nekenktų jai dar labiau, kitaip sakant, netaptų invazine. Introdukcija neturi būti vykdoma vietose, kur introdukuotos rūšies kontrolė yra negalima. Vandens organizmų introdukcija taikytina 13 uždaruose vandens telkiniuose, iš kurių mažai tikėtinas natūralus introdukuotų rūšių plitima (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Jeigu planuojamos introdukuoti rūšies nebus galima kontroliuoti, o ji pradės daryti žalą ir taps invazine, tai gali iššaukti nepageidaujamus padarinius. Pakenkus mūsų vietinei faunai ir florai, gali būti labai sunku ją atkurti. Nemažai Lietuvoje introdukuotų rūšių tapo invazinėmis ir kenkia vietinėms gyvūnų rūšims konkuruodamos dėl buveinės ar maisto. Taigi, planuojant introdukcija, reikia labai gerai ištirti mūsų vietines gyvūnų buveines ir biotopus, kad introdukcija būtų sėkminga ir tinkamai apgalvota. Ypatingų atsargumo priemonių būtina imtis, jei introdukuojama rūšis istoriškai buvo žalinga kitose šalyse (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Dažniausiai, jeigu planuojama introdukuoti rūšis kitoje šalyje sukėlė problemų ir darė žalą, tai didelė tikimybė, kad mūsų šalyje ji taip pat gali kelti grėsmę vietinėms rūšims. Reikia labai gerai išstudijuoti norimos introdukuoti rūšies fiziologiją ir gyvenimo sąlygas. Taip pat reikia ištirti jos giminingumą su mūsų vietinėmis rūšimis, nes dažniausiai giminingos rūšys gali būti linkusios konkuruoti dėl maisto ir gyvenamosios buveinės. Labai maža tikimybė, kad jeigu rūšis kitoje šalyje darė žalą, tai introdukavus pas mus – tos žalos nedarys. Norint introdukuoti naują rūšį, labai svarbu parinkti tinkamą vietą. Norint išvengti neigiamos įtakos tarpvalstybinėms ekosistemoms, būtina vadovautis tarptautinės teisės normomis. Vadovaujantis tarptautinės teisės normomis, norint išvengti neigiamos įtakos tarpvalstybinėms ekosistemoms, naujų rūšių introdukcijos vietų parinkimas turi būti vykdomas ypač atsakingai. Prieš introdukciją į tarpvalstybines ekosistemas būtina konsultuotis su kaimyninių valstybių atitinkamomis institucijomis ir gauti jų pritarimą (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Jeigu introdukuota rūšis pradės kelti grėsmę mūsų ekosistemai, tai didelė tikimybė, kad ji gali plisti ir didinti savo gyvenamąji arealą, kuris gali nusitesti ir į kitos valstybės teritoriją. Taigi, norint išvengti nesusipratimų ir žalos kaimyninei valstybei, reikia gauti jos pritarimą. Reintrodukcija – rūšies pakartotinis įkurdinimas areale, kuriame ji gyveno, bet išnyko ar buvo išnaikinta (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Seniau Lietuvoje buvo sėkmingai reintrodukuoti bebras ir taurusis elnias. Prieš reintrodukuojant gyvūną, būtina išsiaiškinti priežastis, kodėl jis išnyko, ar buvo išnaikintas. Reintrodukcija vykdoma, norint padidinti reintrodukuojamos rūšies paplitimo arealą ir išgyvenimo galimybes, atstatyti ekologine ar kultūrine prasme vertingas rūšis ekosistemoje, padidinti bioįvairovę, gauti ilgalaikę ekonominę naudą suformuojant gyvybingas laukines populiacijas (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Kai kurie gyvūnai išnyko dėl besikeičiančių gamtinių sąlygų, o daugelį išnaikino žmogus, dėl neribojamos medžioklės, ar brakonieriavimo. Taigi, jeigu rūšys buvo nedarančios žalos, vertingos mūsų vietiniams biotopams, jas norima ir rekomenduojama reintrodukuoti. Būtina identifikuoti išnykimo priežastis. Reintrodukcija trumpam laikotarpiui, 14 sporto ar komerciniams tikslams, neturint tikslo suformuoti gyvybingą populiaciją, gali būti vykdoma, nesilaikant šių principų, tačiau turi būti užkirstas kelias tokių gyvūnų savaiminiam plitimui ar platinimui (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Pasitaiko atvejų, kad atvežtos pakartotinai rūšys netyčia pabėga, ar ištrūksta į laisvę, taigi būtina užtikrinti, kad toks atvejis neįvyks ir bus laikomąsi visų saugumo reikalavimų. Reintrodukuotai rūšiai yra privalomas monitoringas. Reintrodukuojamos rūšies monitoringas turi būti sudėtinė reintrodukcijos projekto dalis. Monitoringo metu tiriama įveistos rūšies adaptacija, pasiskirstymas, poveikis aplinkai, nustatomas individų papildymo poreikis, identifikuojamos neigiamai šią rūšį veikiančios sąlygos ar nesėkmingos reintrodukcijos priežastys (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Jeigu reintrodukcija nėra sėkminga, identifikuojamos nesėkmės priežastys. Priežasčių išsiaiškinimas reikalingas, kad būtų padaromos išvados, kokios sąlygos gyvūnui netiko, ar kokios gamtinės sąlygos jam yra tinkamos. Turi būti įvertintas vietinių gyventojų požiūris į reintrodukuojamą rūšį. Jei šis požiūris yra neigiamas, turi būti atliktas aiškinamasis darbas apie šios rūšies naudą (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Siūloma, kad reintrodukuojami gyvūnai būtų individai iš laukinės populiacijos, kuri būtų kuo artimesnė, pagal genetinius ir kitus požymius, mūsų vietinei populiacijai. Artimesnių rūšių gyvenimo būdas, mityba ir elgesys yra panašūs, taigi didelė tikimybė, kad reintrodukuotos rūšys vėl sėkmingai aklimatizuosis. Priešingai nei planuojama introdukcija, daug sudėtingesnė ir sunkiau kontroliuojama yra atsitiktinė introdukcija. Atsitiktinė introdukcija – atsitiktinis rūšies perkėlimas už jos istoriškai žinomo natūralaus paplitimo ribų kaip žmonių veiklos padarinys (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Ši introdukcija vyksta daugeliu kelių būdu. Šios introdukcijos mažinimui ir kontroliavimui yra nustatomi keliai, vykdomas pagrindinių kelių monitoringas ir introdukcijos reguliavimas šiuose keliuose. Atsitiktinę introdukciją stengiamasi valdyti ir kontroliuoti. Reikia identifikuoti ir valdyti pagrindinius atsitiktinės introdukcijos kelius. Tokie keliai yra tarptautinė prekyba (per atitinkamas prekes ir pakuotes), turizmas, prekybos ir žvejybinis laivynas, balastiniai vandenys, žuvininkystė, žemės ūkis, miškininkystė, sodininkystė, autotransportas, geležinkeliai ir oro transportas (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Stengiamasi plėsti, vystyti ir diegti naujas technologijas, kurios sumažintų nevietinių rūšių plitimą per laivų korpusus ir balastinius vandenis. Šios priemonės būtų balastinių vandenų išpylimo rekomendacijos, moksliniai tyrimai ir monitoringas, uosto darbuotojų ir laivų įgulų atitinkamas informavimas ir apmokymas (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Yra įteisintos sankcijos ir griežtos baudos už invazinių ir neleistinų introdukuoti rūšių įvežimą į šalį. Pinigai surinkti už baudas yra panaudojami invazinių rūšių naikinimui, kontrolei ir monotoringui. Sugriežtinti ir išplėsti pasienio kontrolės ir karantino 15 taisykles, apmokyti darbuotojus, diegti naują įrangą, stengiantis, kad nebūtų įvežama organizmų, kenksmingų ne tik naminiams gyvuliams, žemės ūkio kultūroms ar žmonių sveikatai, bet ir biologinei (Dėl introdukcijos, reintrodukcijos...2002). Sugriežtinus taisykles, apmokius darbuotojus ir pradėjus labiau kontroliuoti pasienio ribas, būtų galima išvengti atsitiktinės introdukcijos. Lietuvos Respublikoje galioja saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių įstatymas. Įstatymo paskirtis yra labai plati. Šis įstatymas nustato su natūralioje gamtinėje aplinkoje gyvenančių ar laikinai esančių, migracijos ar kitu metu pastebimų ar aptinkamų saugomų laukinių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių apsauga ir apsaugos reglamentavimu susijusius visuomeninius santykius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos oro erdvėje, Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, kontinentiniame šelfe ir Baltijos jūros ekonominėje zonoje (toliau – Lietuvos Respublikos teritorija) (Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų...1997). Reikia pabrėžti, kad šis įstatymas nereglamentuoja žvejybos, medžioklės, ar saugomų laukinių gyvūnų rūšių apsaugos bei naudojimo. Pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo septintą straipsnį, Lietuvos Respublikoje leidžiama reintrodukuoti natūraliai gyvenusias ir išnykusias laukines gyvūnų rūšis. Laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti leidžiama tik Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka ir gavus jos leidimą. Draudžiama laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti, o į laisvę ištrūkusius nelaisvėje laikytus laukinius gyvūnus būtina sugauti, jeigu Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija nustato, jog yra hibridizacijos ar konkuravimo su giminingomis rūšimis, epidemijų išplitimo ir buveinių pakitimo pavojus arba kitaip gali būti sutrikdytas ekosistemų stabilumas ar kilti grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei (Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų...1997). Tačiau prieš reintrodukuojant išnykusias gyvūnų rūšis, reikia ištirti, ar reintrodukcija bus tikslinga ir ar padės atkurti palankią rūšies apsaugos būklę. Atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, reikia atlikti mokslinius tyrimus, surengti viešą susitikimą su visuomene ir ją informuoti, kad reintrodukcija nekelia pavojaus ekosistemų stabilumui. Pažeidžiant nustatytą tvarką perkeltų, introdukuotų ar reintrodukuotų arba kitais nekontroliuojamais būdais išplitusių laukinių gyvūnų apsaugos ir naudojimo reikalavimus nustato Aplinkos ministerija. ((Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų...1997)). Taip pat reikia visuomenę įspėti, jog rūšies perspektyvos yra įvertintos, yra nustatytas galimas jų poveikis kitoms rūšims, jų populiacijoms ir buveinėms. Draudžiama Lietuvos Respublikoje introdukuoti tokias laukinių gyvūnų rūšis, kurių paplitimo natūralioje aplinkoje poveikis vietinėms rūšims yra žalingas, nenustatytas, nežinomas ar neprognozuojamas (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). Taip pat, 16 draudžiama Lietuvoje į laisvę išleisti svetimžemes laukinių gyvūnų rūšis. Nelaisvėje laikyti ir ištrūkę į laisvę gyvūnų hibridai ir svetimžemių rūšių laukiniai gyvūnai privalo būti skubiai sugauti arba numarinami laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų lėšomis (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). Laukinių gyvūnų perkėlimas turi būti vykdomas pagal specialias programas ar planus, kurie privalo būti suderinti su atitinkama mokslo institucija ir Aplinkos ministerija. Laukinių gyvūnų perkėlimas vykdomas pagal programas ar planus, suderintus su atitinkama mokslo institucija ir Aplinkos ministerija. Jeigu perkeliamos ar išleidžiamos į laisvę programoje ar plane nenurodytos rūšys, reikalingas Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos leidimas (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). Tik išimtiniais atvejais, kai siekiama išsaugoti gyvūnus nuo sunaikinimo, leidžiama perkelti ar išleisti į laisvę Lietuvos gamtoje natūraliai gyvenančių rūšių gyvūnus. Tačiau, privaloma apie tai informuoti atitinkamą Aplinkos ministerijos apsaugos departamentą. Aplinkos ministerija nustato laukinių gyvūnų rūšių introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarką. Lietuvos Respublikos teritorijoje natūraliai gyvenančių laukinių gyvūnų rūšių gyvūnus leidžiama išleisti į laisvę vadovaujantis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). 1 lentelė. Lietuvoje gyvenančios introdukuotos žinduolių rūšys, kurios yra skelbiamos invazinėmis Nr. Lietuviškas gyvūno pavadinimas Lotyniškas gyvūno pavadinimas 1. Usūrinis šuo (mangutas) Nyctereutes procyonoides 2. Kanadinė audinė Mustela vison 3. Ondatra Ondatra zibethica 4. Paprastasis meškėnas Procyon lotor 5. Pilkoji žiurkė Rattus norvegicus Lietuvoje, kaip matyti 1 lentelėje, yra penki introdukuoti gyvūnai, kurie po kurio laiko yra pripažinami invaziniais. Kai introdukuotas gyvūnas pradeda daryti didelę žalą vietinėms rūšims, jis skelbiamas invaziniu. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos tvirtinamame invazinių rūšių sąraše įrašytų laukinių gyvūnų kontrolę ir naikinimą, gausos reguliavimo bei visus naikinimo būdus reglamentuoja Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarkos aprašas. Invazinių rūšių prevencijai ir reguliavimo priemonėms nustatyti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija tvirtina Invazinių rūšių kontrolės tarybą. Aplinkos ministerija iš Invazinių rūšių kontrolės tarybos gauna pasiūlymus dėl invazinių rūšių prevencijos, rekomendacijas bei išvadas, rūšių valdymo planus. Zoologijos sodas - tai vieta, kurioje aptvaruose yra laikomi bei veisiami gyvūnai. 17 Gyvūnai ten laikomi viešo demonstravimo, švietimo, gamtosaugos ir mokslo tikslais. Lietuvoje yra ne vienas zoologijos sodas, tačiau pats didžiausias yra Lietuvos zoologijos sodas, esantis Kaune, kuriame yra nemažai iš kitų šalių atvežtų gyvūnų. Gyvūnai yra atvežti žmogaus, tačiau nesiskaito introdukuoti. Zoologijos sodas gali būti įkurtas, tik gavus leidimą iš Aplinkos ministerijos igaliotos institucijos. Įgaliota institucija priima sprendimus dėl leidimų išdavimo, dėl zoologijos sodo uždarymo, dėl draudimo į zoologijos soda, ar jo dalį, įleisti lankytojus. Prieš norint gauti leidimą, įgaliotai Aplinkos ministerijos institucijai reikia pateikti informaciją apie vietos tinkamumą steigti zoologijos sodą bei informaciją apie numatomas laikyti laukinių gyvūnų rūšis. Zoologijos sode gyvenantys ne vietinės gyvūnų rūšys nesiskaito introdukuotos, nes yra atvežamos čia edukaciniais tikslais, be to, jie visi laikomi aptvaruose, kurie turi atitikti tam griežtus apsaugos reikalavimus. Tačiau zoologijos sodas ir jo turėtojas privalo užtikrinti tam tikras priemones. Zoologijos sodas privalo dalyvauti moksliniuose tyrimuose, kad būtų prisidėta prie laukinių gyvūnų rūšių apsaugos, būtų rengiami mokymai apsaugos srityje, būtų skleidžiama informacija apie rūšių apsaugą. Zoologijos sodas taip pat turėtų užsiimti rūšių veisimu, jų populiacijų atkūrimu arba reintrodukcija į laukinę gamtą, stengtis visuomenę skatinti mokytis bei šviestis biologinės įvairovės srityje, teikti informaciją apie eksponuojamų laukinių gyvūnų rūšis bei jų natūralias buveines. Įkurdinti laikomus laukinius gyvūnus tokiomis sąlygomis, kurios atitinka šių gyvūnų rūšių įkurdinimo biologinius ir apsaugos reikalavimus pagal Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). Taip pat gyvūnai turi būti nuolat prižiūrimi, tikrinama jų sveikatos būklė. Zoologijos sodas turi saugoti ir atnaujintų informaciją apie laikomus laukinius gyvūnus ir jų rūšis (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). Turi būti prižiūrima, kad laisvėje gyvenantys gyvūnai taip pat neturės galimybės patekti į nelaisvėje laikomų gyvūnų aptvarus bei voljerus. Taip pat turi būti užtikrinta, kad laikomi laukiniai gyvūnai neištrūktų iš aptvarų, voljerų ir kitų įrenginių ir kad į tuos aptvarus ir voljerus nepatektų laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai (Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos...1997). Išanalizavus Lietuvos teisinę bazę dėl introdukcijos, galima teigti, kad įstatymai yra griežti ir prieš introdukuojant gyvūną, vyksta labai daug tyrimų, analizavimų bei apmastymų, tačiau bet kokios laukinės rūšies introdukcija naujame areale yra pavojinga. Tai yra pavojinga, nes introdukuotos naujos rūšys turi savo savitą ekologiją, biologinius poreikius, daro poveikį kitiems gyvūnams. Laukinių gyvūnų introdukcija yra bandymas ardyti senai nusistovėjusią ekologinę bei biologinę pusiausvyrą. 18 2. LIETUVOJE INTRODUKUOTI ŽINDUOLIAI 2.1 Įvairovė ir kilmės vietos Žinduoliai – yra geriausiai žinoma stuburinių grupė. Visi žinduoliai turi daug bendrų bruožų, Žinduoliai maitina jauniklius pienu, kurį gamina patelės pieno liaukos. Dauguma žinduolių gimdo gyvus jauniklius. Didžioji dalis žinduolių gyvena sausumoje, tačiau yra žinduolių gyvenančių ir ore bei vandenyje. Žinduolių viena iš ypatybių, kad jie yra šiltakraujai ir geba palaikyti pastovią kūno temperatūrą, nesvarbu, kokios būtų aplinkos sąlygos. Be to, žinduoliai labai lengvai prisitaiko ir dažnai netgi pakeičia savo elgseną, kad prisiderintų prie kintančių aplinkybių. Paprasčiausių žinduolių smegenų išsivystymo lygis yra aukštesnis nei labiausiai išsivysčiusių roplių, iš kurių pirmtakų žinduoliai kilo (Bani, 2000). Žinduoliai gyvena pavieniui arba šeimomis (usūriniai šunys, ūdros, vilkai ir t.t), bandomis (elniniai, šernai) arba kolonijomis (šikšnosparniai). Lietuvoje yra 69 žinduolių rūšys. 2 lentelė. Lietuvos introdukuoti žinduoliai Būrys: Porakanopiai Dėmėtasis elnias (Cervus nippon) Introdukuota rūšis Lietuvoje, kurie laisvėje nesutinkami dėl galimo kryžminimosi su tauriaisiais elniais, todėl laikomi tik aptvaruose. Danielius (Dama dama) Introdukuota rūšis Lietuvoje, laisvėje plinta neįtin legvai. Dauguma laikomi aptvaruose. Europinis muflonas (Ovis orientalis musimon) Introdukuota rūšis Lietuvoje, bet mūsų šalyje laisvėje neišgyvena dėl jiems sudėtingų klimato sąlygų ir tam tikrų plėšrūnų pavojus. Laikomi aptvaruose. Būrys: Plėšrieji žinduoliai Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides) Introdukuota rūšis Europoje, tačiau netrukus išplito po daugelį Europos šalių ir dabar skelbiama kaip invazinė rūšis. Kanadinė audinė (Neovison vison) Introdukuota rūšis Europoje, tačiau netrukus išplito po daugelį Europos šalių ir skelbiama kaip invazinė rūšis. Paprastasis meškėnas (Procyon lotor) Introdukuota rūšis Europoje, tačiau netrukus išplito po daugelį Europos šalių ir skelbiama kaip invazinė rūšis. 19 Kaip matyti iš 2 lentelės, Lietuvoje turime devynis introdukuotus žinduolius. Penki iš jų yra paskelbti invaziniais. Danieliai sėkmingai gyvena laisvėje, o kiti porakanopiai laikomi nelaisvėje, nes laisvėje, mūsų klimato sąlygomis sunkiai išgyventų ir būtų papildomi konkurentai dėl maisto išteklių stirnos, elniams ir briedžiams. Gyvūnijai ir jos plitimui Lietuvos teritorijoje, didelę įtaką turėjo augalija, nes flora – tai daugelio gyvūnų mitybos šaltinis. Dabartinė Lietuvos augalija pradėjo formuotis pleistoceno epochos pabaigoje, baigiantis paskutiniam ledynmečiui. Vėlyvuoju ledynmečiu, iki pat pirmojo atšilimo, kuris yra vadinamas biolingo laikotarpiu, tundra plytėjo tik pietinėje Lietuvos dalyje, ant kurios vienintelės nebuvo užslinkęs ledynas. Biolingo laikotarpiu tundrą pakeitė miškatundrė ir įsivyravo beržų ir pušų retmiškiai. Vėliau klimatas atšalo. Per antrąjį atšalimą – alerodo laikotarpį – ledynai atsitraukė iki Skandinavijos vidurio. Pietvakarių Lietuvoje atsirado šilumą mėgstančių medžių ir krūmų: ąžuolų, liepų, guobų, lazdynų. Klimatui atšilus ir ištirpus daugiamečiui įšalui prasidėjo pelkėjimas. Prasidėjus pelkėjimui, pelkėse po truputį išplito samanos, kiminai, susidariusiuose ežeruose po truputį ėmė atsirasti vandens augalų. Maždaug prieš 11 tūkst. metų, vėl staiga atšalus, prasidėjo vėlyvasis driasas. Pradėjo vyrauti žoliniai augalai ir žemaūgiai krūmokšniai. Dabar mes gyvename šilto klimato epochoje, kuri yra prasidėjusi prieš 10 tūkst. metų ir yra vadinama holocenu. Holoceno pradžioje, preborealyje, smarkiai atšalus orui, išplito daug vešlesnė negu vėlyvajame driase augalija, sunyko šaltame klimate tarpstančios augalų rūšys (Kabailienė, 1990). Augo beržai, drebulės, alksniai, o vėliau klimatas vėl atšilo ir prasidėjo borealio laikotarpis. Borealinio klimato laikotarpis buvo šiltas ir sausas. Padaugėjo pušynų, juose įsigalėjo lazdynai, atsirado ąžuolų, guobų.. Vėliau prasidėjo atlantinis laikotarpis. Atlantinio klimato laikotarpis buvo šiltas ir drėgnas, jame išplito plačialapiai mėdžiai, tokie kaip ąžuolai, liepos, guobos, uosiai. Klestėjo šilumą mėgiantys augalai. Subborealinio klimato periodas buvo šiltas ir gana sausas. Atlantinio klimato laikotarpio pabaigoje ir subborealinio klimato Papastasis šakalas (Canis aureus) Šios rūšies paplitimo arealas yra pietų ir pietryčių Europa bei Šiaurės Afrika. Vis dažniau pastebimas Lietuvoje, tačiau invazine rūšimi dar neskelbiamas. Būrys: Graužikai Ondatra (Ondatra zibethica) Introdukuota rūšis Europoje, tačiau netrukus išplito po daugelį Europos šalių ir skelbiama kaip invazinė rūšis. Pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus) Introdukuota rūšis Rytų Europoje, o 1800 metais jau aptinkama visoje Europoje ir daugelyje šalių skelbiama invazine rūšimi. 20 laikotarpiu augalijos raidai nemažai įtakos turėjo žmonių veikla. Dėl besivystančios žemdirbystės, daug pirminių miškų, ypač eglynų, buvo išnaikinta. Vis plačiau imta auginti kultūrinius augalus (Kabailienė, 1990). Kai ledynai ėmė trauktis iš Lietuvos, vyravo arktinė stuburinių fauna. Lietuvos teritorije gyveno lemingai, poliarinės lapės, šiauriniai elniai. Pradėjus augti miškams pirmiausia atsikėlė taigos, vėliau plačialapių miškų žinduoliai ir paukščiai. Išplėtojus žemdirbystę ir atsiradus dideliems laukų ir pievų plotams įsikūrė stepių ir su žmonių būstais susijusių gyvūnų. Lietuvoje paplito taigos ir plačialapių miškų gyvūnija (Kabailienė, 1990). Dėmėtasis elnias – yra vietinė Rusijos (Primorės) bei Rytų Azijos valstybių (Kinijos, Korėjos, Japonijos ir Vietnamo (šiaurinės dalies) faunos rūšis jau daugelį metų dėmėtieji elniai yra laikomi parkuose bei įvairiuose ūkiuose. Iš elnininkystės ūkių dėmėtieji elniai buvo sėkmingai aklimatizavosi Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Europos šalių (Baleišis, Bluzma, Balčiauskas, 2003). Kai kurie Dėmėtojo elnio porūšiai yra nykstantys. 2 pav. Dėmėtojo elnio kilmės vietos ir introdukcija (pagal http://www.discoverlife.org/mp/20m?kind=Cervus+nippon) Seniau savo gimtajame areale jie buvo paplitę gerokai gausiau. 2 pav. mėlyna spalva pažymėtas dabartinis dėmėtojo elnio arealas, o raudona spalva dėmėtojo elnio introdukcijos vietos. Matome, kad savo kilmės vietose jie gausiausiai paplitę Japonijoje. Labai negausiai, mažais arealais jie paplitę rytų Kinijoje ir Primorės srityse. Labai daug dėmtėųjų elnių 21 sumedžioja brakonieriai. Savo areale dėmėtieji elniai nuo seno buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos, kailio ir, svarbiausia, dėl pantų – jaunų, dar nesukaulėjusių ragų, kurie Rytų šalių medicinoje vertinami panašiai kaip ženšenio šaknis (Baleišis ir kt., 2003). Jie taip pat medžiojami ir dėl kailio, kuris yra tinkamas zomšai gaminti. Paplitimo areale didžiausi dėmėtųjų elnių priešai yra vilkai, valkataujantys šunys, dalinai lūšys ir tigrai. Dėmėtieji elniai serga infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis. Dėmėtasis elnias - tipiškas šilto ir švelnaus klimato gyventojas, neprisitaikęs gyventi atšiaurią žiemą ir kai yra daug sniego (Baleišis ir kt., 2003). Ten, kur yra jo natūralus arealas – Primorės krašte, dėmėtasis elnias dažniausiai sutinkamas neplačiame pajūrio ruože, kur sniego iškrinta neilgam ir negausiai. Vasarą arčiau jūros pučia vėsūs vėjai, ir elniams čia lengviau apsisaugoti nuo kraujasiurbių vabzdžių. Ytin jie mėgsta raižytus neaukštų kalnų šlaitus, apaugusius plačialapiais ąžuolų, uosių, klevų, liepų bei įvairių šiltamėgių medžių miškais, kur yra daug slapstytis tinkamų ūksmingų tankmių, vešlia žole apaugusių retmių ir aikštelių (Baleišis ir kt., 2003). Dėmėtieji elniai nemėgsta didesnių spygliuočių miškų. Danieliaus kilmė nėra visiškai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje žinomos iš pleistoceno laikų. Prieš paskutinį lendynmetį, danielius gyveno Centrinėje Europoje, bet vėliau pasitraukė į pietus. Vėliau, jis buvo introdukuotas beveik į visose Europos šalyse (Baleišis ir kt., 2003). 3 pav. Danieliaus kilmės vietos ir introdukcija (pagal http://maps.iucnredlist.org/map.html?id=42188) 22 3 pav. mėlyna spalva pažymėta, danieliaus tikrosios kilmės vietos. Manoma, kad tai Italija, Bulgarija, Makedonija, Serbija ir Juodkalnija, arba trumpai sakant – Viduržemio jūros kraštas. Raudona spalva yra pažymėta danieliaus introdukcija. Dabar šis žvėris paplitęs Centrinėje, Pietų ir Vakarų Europoje, įskaitant pietinę Skandinavijos pusiasalio dalį, Airiją bei Angliją, Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje, taip pat aklimatizuotas JAV, Kanadoje, Argentijoje, Čilėje, Madagaskare, Pietų Afrikoje, Naujojoje Zelandijoje, Tasmanijoje, Australijoje, Lietuvoje, kai kuriuose Baltarusijos ir Ukrainos rajonuose. Gerai organizuojant apsaugą, danielius yra nesunku veisti. Danieliui gyventi ypač tinka nedideli lygaus arba šiek tiek kavoto reljefo lapuočių bei mišrieji miškai, kuriuose yra tankus pomiškis bei trakas, daug retmių, aikščių, pievų, atžalynų. Vasarą žvėrys laikosi pusiau atviruose biotopuose, žiemą – neaukštų medžių ir krūmų brūzgynuose (Baleišis ir kt., 2003). Nuo senų laikų danieliai, įvairiose Europos šalyse, pusiau nelaisvės sąlygomis buvo veisiami parkuose kaip dekoratyviniai žvėrys, taip pat jie buvo auginami medžioklei skirtuose miškuose. Danieliaus ragai yra vertingas medžioklės trofėjus. Jie yra lengvai prijaukinami, gerai ėda pašarus. Paleisti į laisvė darosi labai atsargūs ir greitai sulaukėja. Muflonas – tai smulkiausias laukinis avinas ir tikriausiai visų naminių avių veislių protėvis (Baleišis ir kt., 2003). Taip pat muflonas yra vienas iš kalnų avino porūšių. 4 pav. Europinių muflonų kilmės vietos ir introdukcija Europoje (pagal https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Mapa_distribución_muflón_(Ovis_musimon) 23 4 pav. mėlyna spalva pažymėtas Europinių muflonų natūralus arealas, tai Korsikos ir Sardinijos salos. Raudona spalva pažymėte Europinių muflonų introdukcija Europos šalyse. Europinių muflonų yra ir kitose Europos šalyse, tačiau labai negausiais būriais ir dažniausiai jie auginami nelaisvėje. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje muflonų buvo introdukuota Austrijoje, o vėliau ir kitoje šalyse. 1894 metais jų atvežta į Askaniją Novą (Baleišis ir kt., 2003). Muflonai sėkmingai aklimatizavosi ne tik daugelyje Europos šalių, bet ir JAV Kalifornijoje, Teksaso valstijoje, Argentinoje ir Kergeleno saloje Indijos vandenyne (Baleišis ir kt., 2003). Muflonai – miškingų kalnų gyventojai, tačiau nėra linkę gyventi aukščiau nei 2000 metrų (Baleišis ir kt., 2003). Jie vengia uolėtų, stačių šlaitų. Vasarą praleidžia retamiškiuose, o naktimis dažniausiai ganosi aukščiau miško zonos. Lygumose tinkamiausias muflonams biotopas - reti su gausiu pomiškiu bei traku miškai, kur vyrauja lengvos dirvos, pribręstantys arba brandūs medynai, yra atvirų plotų, pievų, yra gausi žolinė augalija, daug puskrūmių (Baleišis ir kt., 2003). Labai svarbus aplinkos veiksnys yra sniego dangos gylis ir dirvo struktūra. Svarbus veiksnys, nes muflonai negali ir „nemoka“ išsikasti pašaro ir po sniego. Ten, kur dirva yra minkšta, humusinga arba pelkėta, muflonų kanopos nedyla, tačiau problema tame, kad jos po kurio laiko gali deformuotis, nes kanopos muflonams nuolatos auga. Usūrinis šuo, arba mangutas, primena meškėno ir šuns derinį su juoda „kauke“ ant snukio ir rusvai juosvu kailiu ant pečių ir uodegos viršuje (Burnie, 2002). Manguto klausa ir uoslė gera, bet rega yra blogesnė. Užpultas apsiginti nemoka, dažniausiai susigūžia arba stengiasi kur nors įlysti. Kojos trumpos, todėl gilus ir purus sniegas – sunkiai įveikiama kliūtis (Prūsaitė, 1988). 5 pav. Usūrinio šuns kilmės vietos ir introdukcija (pagal http://www.canids.org/species/view/PREKLY462191 ). 24 5 pav. mėlyna spalva pažymėtas usūrinio šuns tikrasis natūralus paplitimos arealas, tai - Rusijos Usūrijos regionas, taip pat Korėja, Japonija ir rytų Kinija. Raudona spalva pažymėtos introdukcijos vietos. Nuo 1929 metų iki 1955 buvo introdukuotas į 82 kraštus (Prūsaitė, 1988). Ypač palankios sąlygos šiam žvėreliui buvo Pabaltijo šalys. Čia jų gausėjo sparčiai (Prūsaitė, 1988). Usūrinis šuo azijinėje TSRS nepaplito taip smarkiai, o europinėje dalyje prisitaikė ir paplito labai gausiai. Jo paplitimas pasiekė Suomiją, Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją ir Rumuniją. Mangutas plačiai auginamos įvairiose fermose. Usūrinio šuns kailis nėra labai vertingas, tačiau vertinamas dėl to, kad yra patvarus ir šiltas. Kaukolė vertinama medžioklės trofėjų parodose. Medžiojamas ištisus metus. Gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač jaunuolynuose, miškų pakraščiuose, atžėlusiose kirtavietėse, bet labiausiai mėgsta krūmais ir aukštomis žolėmis apaugusius paupius, paežeres, upių deltas, pelkėtas vietas (Prūsaitė, 1988). Jei žiema labai atšiauri, vėjuota, tai usūrinis šuo gali užmigti žiemos miegu. Pats urvus usūrinis šuo kasa labai retai. Miškuose pastovią slėptuvę įsirengia barsukų, lapių, bebrų apleistuose urvuose arba užima šeimininkų nenaudojamą urvų kolonijos dalį (Prūsaitė, 1988). Jis aktyvus ir veiklus naktį. Kanadinė audinė labai panaši į europinę audinę, tik truputį didesnė. Į Europą atvežta XIX a. pabaigoje auginimui fermose (Prūsaitė, 1988). Taip pat auginti į fermas ji buvo atvežta ir į Pietų Ameriką bei Rusiją. Pabėgusios iš jų, audinės daug kur įsiveisė ir laisvėje. Dabar laisvų kanadinių audinių yra Centrinėje ir Vakarų Europoje bei Skandinavijos šalyse (Prūsaitė, 1988). Kanadinei audinei, kaip ir europinei, tinkamiausi nedideli žuvingi upeliai su stačiais, apaugusiais medžiais, krūmais bei aukšta žole krantais. Gyvena ir didelių ežerų, upių, vandens saugyklų pakrantėse, nendrynų masyvuose, įsikuria žuvininkystės tvenkiniuose (Prūsaitė, 1988). Žiemą daug laiko praleidžia po sniegu, pasidaro tunelius ir gali jais ilgai naudotis. Dažniausiai slėptuvės būna netoli vandens. Dažnai įsikuria senose bebrų trobelėse ir urvuose (Prūsaitė, 1988). Klajoja, kai ima trūksti maisto. Migruoja ir rudenį, kai suyra šeimos ir žvėreliai ieško naujų gyvenamųjų plotų (Prūsaitė, 1988). Pasitaiko, kad taip nukeliauja dešimtis kilometrų. 25 6 pav. Kanadinių audinių kilmės vietos ir introdukcija (pagal https://www.manimalworld.net/pages/mustelidae/vison-d-amerique.htm). Tikroji kanadinės audinės tėvynė yra Šiaurės Amerika, 6 pav. ji pažymėta mėlyna spalva. Matyti, kad paplitusi visoje Kanadoje, Aliaskoje ir didžiojoje JAV dalyje (išskyrus kai kurias pietines valstijas). Raudona spalva pažymėta kanadinių audinių introdukcija. Introdukuota ji labai gausiai išplito Šiaurinėje bei Centrinėje Europoje ir Rusijoje. Ondatra tai stambūs, vandenyje gyvenantys žiurkėninių šeimos graužikai. Jos tėvynė yra Šiaurės Amerika. Ondatra du kartus stambesnė už mūsų stambią naminę žiurkę, be to, turi 20 cm ilgio uodegą (Ivanauskas, 1973). Į Europą (Čekoslovakiją) 1905 m. buvo atvežtos 5 ondatros ir paleistos į tvenkinius netoli Prahos (Prūsaitė, 1988). Dabar jos yra aptinkamos beveik visoje Europoje, išskyrus pietinę Europos dalį. Ondatros buvo introdukuotos ir Azijoje – be buvusios TSRS, jos plito Kinijoje, Mongolijoje ir Japonijoje (Prūsaitė, 1988). Ondatroms tinkamiausi pakankami gilūs, neįšąlantys iki dugno ir gausūs augalų vandens telkiniai. Vengia atvirų, nuolat bangų skalaujamų pakrančių ir sraunių upių. Gyvena urvuose arba trobelėse (Prūsaitė, 1988). Vandens telkiniuose, kurie yra žemais ir užpelkėjusiais krantais, statosi panašias į bebrų, tik gerokai mažesnes trobeles. 26 7 pav. Ondatros kilmės vietos ir introdukcija (pagal http://www.discoverlife.org/mp/20m?kind=Ondatra+zibethicus/). 7 pav. mėlyna spalva pažymėta tikroji ondatros tėvynė - Šiaurės Amerika, o raudona spalva pažymėta ondatros introdukcijos vietos. Į Europą (Čekoslovakiją) 1905 m. buvo atvežtos 5 ondatros ir paleistos į tvenkinius netoli Prahos (Prūsaitė, 1988). Dabar jos yra aptinkamos beveik visoje Europoje, išskyrus pietinę Europos dalį. Ondatros buvo introdukuotos ir Azijoje – be Rusijos, jos plito Kinijoje ir Mongolijoje (Prūsaitė, 1988). Introdukuotos Europoje ir Azijoje jos labai greitai aklimatizavosi ir gausiai išplito, nes nebuvo faunos konkurentų. Ondatros yra naktiniai žvėreliai, kurie yra labai geri plaukikai. Jos yra sėslios, dažniausiai pastoviai gyvena pasirinktose pakrantėse. Toliau migruoja tik pavasarį, kai skyla šeimos (Prūsaitė, 1988). Tada upėmis jos gali nukeliauti labai didelius atstumus. Paprastasis meškėnas yra visaėdis, nedidelio šuns ūgio, žvėrelis. Jo plaukas pilkas, galva turi savotišką kaukės pavidalo piešinį, uodega rainuota tamsiais ir šviesiais skersiniais žiedais (Ivanauskas, 1973). Paprastojo meškėno tėvynė yra Šiaurės ir Vidurio Amerika. Dėl vertingo kailio, paprastasis meškėnas buvo introdukuotas į Vokietiją, o nuo 1936 metų ir į Baltarusiją, Azerbaidžaną, tam tikrą Rusijos dalį. 27 8 pav. Paprastojo meškėno kilmės vietos ir introdukcija (pagal http://www.discoverlife.org/mp/20m?kind=Nyctereutes+procyonoides). 8 pav. mėlyna spalva pažymėta paprastojo meškėno tėvynė – Šiaurės ir Vidurio Amerika, o raudona spalva – jo introdukcija. Matyti, kad paprastasis meškėnas introdukuotas gausiai paplitęs Japonijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, daugelyje Vidurio Europos šalių. Paprastasis meškėnas dažniausiai gyventi renkasi senus miškus, mėgsta kurtis prie upių. Kadangi jis yra visaėdis (minta vaisiais, augalais, mėsa, pjauna gyvūnus), tai lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų ir dėl to gali apsigyventi soduose, arti žmogaus. Turi „įprotį“ plauti maistą vandenyje. Grėsmę vietinei faunai kelia meškėno gebėjimas laipioti medžiais, kasti olas, plaukti, ar net nardyti. Tai nulemia, kad šie žvėreliai pasiekia bet kokias gamtines teritorijas ar įvairias buveines – medžius, salas, urvus ir pan. Pilkoji žiurkė yra stambiausias pelinių šeimos graužikas. Ausys neilgos, o uodega trumpesnė už kūną, padengta žvynais. Kailiukas šiurkštokas, pilkai rudas su metalniu blizgesiu (Prūsaitė, 1988). Pilkosios žiurkės tėvynė yra Rytų ir Šiaurės Kinija. Manoma, kad pilkoji žiurkė Europoje atsirado XVII amžiuje, kai buvo atvežta kartu su kroviniais. Dabar pilkosios žiurkės gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. 28 9 pav. Pilkosios žiurkės kilmės vietos ir introdukcija (pagal http://de.academic.ru/pictures/dewiki/98/brown_rat_distribution.png/). 9 pav. Raudona spalva pažymėtas pilkosios žiurkės introdukcija ir paplitimas, o mėlyna spalva - kilmės vieta. Šios žiurkės yra visaėdės. Minta augalinu maistu (sėklomis, grūdais, uogomis šaknimis) ir mėsa (dažnai pjauna naminių paukščių, ar triušių jauniklius, geria kiaušinius, minta vabzdžiais, moliuskais, varliagyviais). Gyventi gali visur, kur tik yra maisto - šiukšlynuose, kanalizacijos sistemose, fermose, tvartuose, rūsiuose, gyvenamuosiuose pastatuose, laukuose, miškuose, prie griovių, upelių, ar tiesiog netoli vandens. Kaip ir visi graužikai - aktyvios naktį, bet per daug netrikdomos žiurkės labai greitai pripranta prie aplinkos, tada jau nepaiso žmonių, taigi būna aktyvios ir dieną. Paprastasis šakalas yra vidutinio dydžio ir į šunį labai panašus žvėris. Plaukas gana šiurkštus, pilkšvai rusvos spalvos, nugara tamsesnė (Ivanauskas, 1973). Paprastojo šakalo natūralus gyvenamasis arealas yra šiaurės Afrika, pietinė Azija iki Šri Lankos, Bangladešo ir Tailando, Europos pietrytinė dalis ir Mažoji Azija. 29 10 pav. Paprastojo šakalo natūralus gyvenamasis arealas (pagal https://www.thainationalparks.com/species/golden-jackal). 10 pav. Raudona spalva pažymėtas paprastojo šakalo natūralus paplitimo arealas, tačiau pastebima tendencija, kad šis gyvūnas plečia savo gyvenamąjį arealą dėl klimato kaitos ir pasikeitusios mitybos terpės. Taigi, jis vis dažniaus sutinkamas vidurio ir šiaurės Europos valstybėse, neatmetamas žmonių įsikišimas. Paprastasis šakalas dažniausiai sutinkamas lygumose, tankiuose nendrių bei krūmų brūzgynuose, daug rečiau kalnuose ir dykumose. Dienos metu jis retai matomas, dažniausiai vakarop pradeda ieškoti maisto, o maisto paieškas palydi kaukimas... Mažojoje Azijoje žmonėms šakalo kaukimas yra gerai pažįstamas garsas. 2.2 Paplitimo Lietuvoje nustatymas Lietuvoje kai kurios introdukuotos žinduolių rūšys paplitusios tolygiai po visą Lietuvą, o kitos tik tam tikrose teritorijose. Tai priklauso nuo daugelio priežasčių: maisto išteklių, buveinių pobūdžio, konkurencijos tarp rūšių. 1954 m. iš Gorno Altaisko srities Šabalino elninkystės ūkio 24 dėmėtieji elniai (6 patinai ir 18 patelių) buvo atvežti į Lietuvą ir paleisti Dubravos draustinyje netoli Kauno (Baleišis ir kt., 2003). Vėlesniais metais jų ėmė pamažu daugėti, o septintojo dešimtmečio pabaigoje elnių vėl sumažėjo, nors jie nebuvo medžiojami, o globojami, bet į kitus miškus jie neišplito. 1985 m Dubravos miške gyveno 58 elniai (Baleišis ir kt., 2003). Dėmėtieji elniai yra labai sėslūs. Jeigu aptvarai užima didesnius ir atskirus miškų plotus, tai jie nesikelia į kitus miškus, o dažniausiai lieka to miško plote, į kurį buvo perkeltas. 30 Nors dėmėtasis elnias yra mišriųjų miškų gyventojas ir minta panašių maistu kaip ir taurusis elnias, bet mūsų žiemos dėmėtiesiems elniams yra per sunkios. Palyginus, kokios žiemos buvo anksčiau ir dabar, jos yra mažiau atšiaurios, su mažesne sniego danga, bet dėmėtėsiems elniams ypač sunku, kai būna storesnė sniego danga. Dėmėtojo elnio kilmės vietose vyrauja šiltesnis ir švelnenis klimatas, dėl to jiems yra sunkiau išgyventi ir priprasti prie mūsų klimato. 11 pav. Dėmėtieji elniai aptvaruose. 2017 m. Dėmėtieji elniai auginami tik aptvaruose. Labai retais atvejais pasitaiko, kad vienas, ar keli dėmėtieji elniai, pabėga iš aptvarų. Iš 11 pav. matyti, kokiais kiekiais dėmėtieji elniai auginami aptvaruose tam tikrose savivaldybėse. Daugiausia dėmėtųjų elnių aptvaruose laiko Klaipėdos rajono savivaldybė – 258, o taip pat Kauno rajono savivaldybė – 227. Taip pat, kaip matyti iš 11 pav., nemažai dėmėtųjų elnių aptvaruose laiko Pakruojo, Kupiškio, Lazdijų, Elektrėnų ir Jonavos savivaldybėse. 31 12 pav. Aptvaruose laikomų dėmėtųjų elnių skaičiaus pokytis 2015-2017 metais. 12 pav. yra pavaizduotas aptvaruose laikomų dėmėtųjų elnių skaičiaus pokytis 2015- 2017 metais. 2015 metų duomenys yra 4 priede. Dėmėtųjų elnių aptvaruose padaugėjo Telšių, Šilalės, Raseinių, Joniškio, Pakruojo, Molėtų, Švenčionių, Jonavos, Elektrėnų, Varėnos ir Kalvarijų savivaldybėse. Zarasų ir Pasvalio savivaldybėse aptvaruose laikomų dėmėtųjų elnių skaičius išliko toks pat. O didžiausias dėmėtųjų elnių skaičiaus sumažėjimas yra Klaipėdos, Kauno rajono, Kaišiadorių ir Druskininkų savivaldybėse. Matoma tendencija, kad dėmėtųjų elnių daugėja, tačiau neženkliai. Daugiausia dėmėtieji elniai auginami dėl grožio, tačiau ir pramoninė reikšmė yra didelė. Iš jų ragų gaminami vaistai, kurie turi žymiai geresnes gydomąsias savybes, negu pagaminti iš tauriųjų elnių ragų (Ivanauskas, 1964). Dėl to pasitaiko brakonieriavimo atvejų... 32 13 pav. Dėmėtųjų elnių populiacijos kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). 13 pav. matyti kaip kito dėmėtųjų elnių populiacijos kiekis 1960 - 1990 metais. Jų populiacijos apskaita buvo imta vykdyti tik nuo 1960 metų, nors į Lietuvą jie buvo atvežti 1954 metais. 1990 metais jų populiacijos apskaita buvo vykdoma paskutinį kartą, nes juos ėmė atsivežti vis daugiau žmonių auginti aptvaruose ir dabar kiekvienas, norintis auginti dėmėtuosius elnius, turi gauti leidimą ir kas metus pateikti ataskaitą Aplinkos apsaugos agentūrai, kiek dėmėtujų elnių augina. Dėmėtojo elnio sumedžiojimo apskaita nevedama, nes jis yra nemedžiojamas. Dėmėtasis elnias žalos mūsų gamtai ir gyvūnijai nedaro. Kadangi jie dažniausiai auginami aptvaruose, laisvėje padaryti žalos jie negali. Dėmėtieji elniai aptvaruose laikomi ne tik dėl to, kad jiems sunku be pagalbos ir globojimo išgyventi laukinėje gamtoje, bet ir dėl to, kad bijoma jų poravimosi su tauriaisiais elniais. Kai kuriose Europos šalyse yra pastebimas dėmėtųjų elnių su tauriaisiais elniais poravimasis, ko pasekoje gimsta hibridiniai jaunikliai. Todėl yra būtina dėmėtuosiuos elnius laikyti aptvaruose, kad nebūtų keliama grėsmė mūsų vietinei faunai ir jos genofondui. Dėmėtieji elniai taip pat gali sirgi infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis, o tai yra užkrečiama. Didžiausi dėmėtųjų elnių priešai yra vilkai ir lūšys. Į Lietuvą danielius buvo atvežtas greičiausiai XVI – XVII amžiuje ir veisiamas parkuose kaip papuošalas bei medžioklės miškuose kaip ypač vertingas medžioklės laimikis. Jau tada pasitaikydavo, kad keli individai pabėgdavo iš aptvarų ir sulaukėdavo. Pirmojo pasaulinio karo metu, danieliai buvo beveik išnaikinti. Kiek vėliau danielius išnyko ir Lietuvoje, bet XIX amžiaus pabaigoje vėl buvo atvežtas ir veisiamas kai kurių dvarininkų miškuose (Baleišis ir kt., 2003). 1976 – 1977 metais į Lietuvą iš Čekijos, Slovakijos,Vengrijos, Vokietijos bei Askanija Novos rezervato (Ukraina) buvo atvežta 90 danielių. Jie paleisti į specialius aptvarus 33 Kapsuko rajono Šunskų miške ir Šilutės rajono Jomantų miške (Baleišis ir kt., 2003). Po kurio laiko, iš šių aptvarų, dalis buvo paleisti į laisvę. 1977 metais, Lietuvoje gyveno 100 danielių, o laikotarpio pabaigoje, 1989 metais, – 435 danieliai 10-yje Lietuvos vietų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, planinga, moksliškai pagrįsta danielių aklimatizacija nutrūko, o daugelis aptvarų buvo tiesiog išardyti, o juose gyvenę žvėrys pabėgo į laisvę. Danielius dabar aptvaruose laiko vis daugiau žmonių. Daugiausia jų laiko įvairūs ūkininkai, parkai, ar medžiotojai. Danieliai gali pakankamai nesunkiai aklimatizuotis prie mūsų klimato šiltaisiais sezonais, jiems šiek tiek sunkiau žiemą, tačiau tik tada jei yra storesnė sniego danga. Tada jiems sunku vaikščioti ir susirasti maisto. Žiemos sezonu juos reikia ypač prižiūrėti, padėti su maitinimu. Danielių aklimatizaciją plėsti yra tikslinga, nes šaltas ir giliasnieges žiemas jie pakelia geriau negu stirnos, intensyviai išnaudoja papildomą šėrimą, daro mažesne žalą miškui negu taurieji elniai. Danieliai yra įdomus ir vertingas medžioklės objektas, jų medžioklės sezonas ilgesnis negu stirnų, ragai vertingi puošnūs trofėjai. Danielių mėsa yra labiausiai vertinama kanopinių žvėrių mėsa. 14 pav. Danieliai aptvaruose. 2017 m. 14 pav. matyti aptvaruose auginamų danielių populiacijos kiekis vienetais. Matyti, kad jie aptvaruose auginami beveik visoje Lietuvoje. Daugiausia danielių aptvaruose laikoma 34 Klaipėdos rajono, Mažeikių, Telšių, Kelmės, Šilalės, Tauragės, Joniškio, Šakių, Alytaus rajono, Trakų, Kaišiadorių, Molėtų, Utenos, Anykščių ir Rokiškio savivaldybėse. Danieliai aptvaruose nėra laikomi dešimtyje savivaldybių. Tai Birštono, Alytaus miesto, Kauno miesto, Visagino, Panevėžio miesto, Šiaulių miesto, Palangos, Neringos, Klaipėdos miesto, Pagėgių savivaldybės. 15 pav. Aptvaruose laikomų danielių skaičiaus pokytis 2015 - 2017 metais. 15 pav. parodytas aptvaruose laikomų danielių skaičiaus pokytis 2015 - 2017 metais. 2015 metų duomenys yra 4 priede. Žalia spalva įrodo, kad danieliai vis gausiau auginami aptvaruose. Daugiausia danielių aptvaruose laikoma Varėnos, Anykščių, Rokiškio, Joniškio, Kelmės ir Šilalės savivaldybėse. Didžiausias danielių skaičiaus sumažėjimas yra Klaipėdos rajono, Alytaus rajono ir Panevėžio rajono savivaldybėse. Prižiūrint ir saugant danielius, juos nesunku veisti ir vis daugiau jų paleidžiama į laisvę. Šie gyvūnai yra pakankamai sėslūs, bet jie, kaip ir dauguma, migruoja ieškodami maisto ir užklysdami į kitus miškus. Tik paleisti į laisvę danieliai pradžioje yra gana sėslūs, taigi vieta, kur jie bus paleisti, itin slepiama, saugant gyvūnus nuo brakonierių. 35 16 pav. Danielių paplitimas laisvėje. 2016 m. Iš 16 pav. matyti, kad danieliai laisvėje paplitę pakankamai dideliuose plotuose (Lietuvos regioniniuose parkuose, nacionaliniuose parkuose, miškų urėdijose). Ignalinos rajone, vienas iš ūkininkų į laisvę yra paleidęs apie 15 danielių, o Raseinių rajone, manoma, kad laisvėje yra apie 40 danielių. Šilalės rajone, per pastaruosius penkerius metus danielių suskaičiuojama 25, o 2016 metų gegužės 16 dieną, į laisvę buvo paleista 14 danielių jauniklių. Alytuje 2009 metais, į laisvę buvo paleisti 29 danieliai. Tauragėje 2016 metų balandžio 5 dieną, į laisvę buvo paleista 40 danielių. Telšiuose buvo į laisvę buvo paleista apie 10 danielių. Širvintų rajone, 2016 metų duomenimis, laisvėje gyveno 104 danieliai. Panevėžio rajone, laisvėje gyvena virš 150 danielių, o Anykščiuose laisvėje gyvena 55 danieliai. Šakiuose laisvėje gyvena 61 danielius, o Marijampolėje 42. Šilutėje suskaičiuojama, kad laisvėje gyvena 127 danielius. Danieliai į laisvę taip pat yra paleisti Plungėje, Klaipėdoje, Lazdijuose, Pakruojyje, Šiauliuose ir Vilkaviškyje. Remiantis duomenimis gautais iš ekologų, abejotinas danielių paplitimas yra Vilniaus, Nemenčinės, Biržų miškų urėdijose, taip pat Biržų ir Panemunių,regioniniuose parkuose bei Kamanų rezervate. Šiuo metu Lietuvos teritorijoje laisvėje gyvena virš 4500 danielių. Yra pasitaikę nemažai atvejų, kad danieliai tiesiog pabėga iš aptvarų, kur jie yra laikomi. 36 17 pav. Danielių populiacijos kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Danielių populiacijos apskaita, kaip matyti iš 17 pav., vedama jau nuo 1934 metų. Danieliai į laisvę pradėdi tikslingai paleidinėti maždaug nuo 1977 metų. Ankstesniais metais danieliai į laisvę dažniausiai patekdavo tik ištrūkę iš aptvarų. Prižiūrimi, jie pakankamai gerai aklimatizavosi ir jų kiekis laisvėje vis didėjo. Proporcingas ir pastovus didėjimas matomas nuo 2004 metų. Populiacijos kiekis tampa vis gausesnis, kadangi jie gerai aklimatizavosi, nėra išrankūs maistui ir daro minimalią žalą mūsų bioįvairovei. Pagal matomus skaičius, danielių kiekiai tiek aptvaruose, tiek laisvėje turėtų ir toliau didėti. 18 pav. Danielių sumedžiojimo kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Danieliai buvo pradėti medžioti maždaug 10 metų po to tai, kai jie buvo paleisti į laisvę. Kaip matyti iš 18 pav, 1988 metais buvo sumedžioti 4 danieliai, 1992 metais sumedžiojimo apskaita bendrai nebuvo vedama, o 1993 metais danielių sumedžiojimo kiekis ženkliai šoktelėjo. Toks sumedžiojimo kiekis, palyginti su 1993 metų laisvėje gyvenančių danielių populiacijos kiekiu (1993 metais danielių priskaičiuota 320) yra tikrai didelis, taigi po to sumedžiojimo kiekis sumažėjo. Nuo 2013 metų sumedžiojimo kiekiai didėja, tačiau propocingai didėja ir jų skaičius laisvėje. 37 Danieliai medžiojami: Patinai - nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams). Patelės - nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Jaunikliai - nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d. Tanki danielių kaimenė, ypač aptvaruose, gali padaryti nemažai žalos miškui, pažeisti medžių kultūras ir pomiškį. Danieliai daro poveikį miškui ir medynams laupydami žievę ir skabydami ūglius miškuose ir medynuose. Visi danielių kapliai yra aštrūs. Danieliai, laupydami žievę, išilgai išpjauna viršutinį medienos sluoksnį. Šis danielių žievės laupymo požymis yra reikšmingas bruožas, pagal kurį galima atskirti, kad žievę nulaupė būtent danielius. Pasitaiko, kad jie lankosi ir kitų žvėrių (ypač šernų) šėryklose, todėl dėl šėryklose esančio maisto konkuruoja su kitais elniniais žvėrimis ir šernais. Tačiau, parenkant jiems veisti miškus, papildomai šeriant bei reguliuojant populiaciją, danielių daroma žala gamtai yra nedidelė. Danieliai gali apsikrėsti pasiutlige, juodlige, sirgi įvairiomis parazitinėmis užkrečiamomis ligomis. Lietuvoje muflonai pradėti aklimatizuoti 1976 metais. Tais metais iš Askanija Novos rezervato buvo atvežti 24 žvėrys (11 patinų ir 13 patelių) (Baleišis, 1987). Jie buvo paleisti Strošiūnų miške Kaišiadorių rajone. 1977 metais 39 muflonai (11 patinų ir 28 patelės) iš Čekijos ir Slovakijos buvo paleisti į aptvarą Lazdijų rajono Kalniškės miške (Baleišis, 1987). Po kurio laiko keletas muflonų paspruko iš Kalniškės miške buvusio aptvaro ir išsilakstyti į šalia esančius miškus. Pradėjus muflonams veistis, dalis jų buvo pervežti į aptvarus Šilutės (1977), Panevėžio (1980) bei Kauno (1981) rajonuose ir paleista į laisvę Punios šile (1985) (Prūsaitė, 1988). 1980 metais 15 muflonų pervežta į aptvarą Naujamiesčio valstybiniame medžioklės ūkyje (Panevėžio raj) (Baleišis ir kt., 2003). Dabar Lietuvoje muflonai laisvėje negyvena. Muflonai laikomi tik aptvaruose, nes jie be žmonių pagalbos sunkiai aklimatizuojasi ir pritampa prie mūsų gamtinės aplinkos, o be to, pastebėta, kad tie muflonai, kurie iš aptvarų ištrūko į laisvę, joje neišgyveno, nes juos išpjovė vilkai ir valkataujantys šunys, o muflonų jauniklius gali papjauti lapės ir šernai. 38 19 pav. Muflonai aptvaruose. 2017 m. Lietuvoje muflonai auginami vis gausiau. 19 pav. matyti muflonų paplitimas aptvaruose. Daugiausia muflonų aptvaruose laikoma Joniškio savivaldybėje. Taip pat nemažai muflonų aptvaruose laikoma Molėtų, Mažeikių, Panevėžio rajono, Rokiškio, Ignalinos, Vilniaus miesto, Raseinių, Kelmės, Telšių, Plungės ir Skuodo savivaldybėse. Kaip dėmėtajam elniui taip ir muflonui yra labai svarbi sniego danga. Muflonas negali išsikasti maisto iš po sniego. Taip pat jiems svarbi ir dirvos struktūra, nes muflonų kanopos nuolatos auga ir jeigu nedils, gali deformuotis, todėl jiems reikalinga nuolatinė žmogaus priežiūra. 2015 metais Salantų regioninis parkas atsivežė 18 muflonų ir paleido į juos Šauklių riedulyną – kadagyną. Salantų regioniniame parke buvo nuspręsta įkurdinti muflonus, siekiant išsaugoti vertingas saugomas europinės svarbos buveines. Iš Panevėžio miškų urėdijos buvo atvežta 18 įvairaus amžiaus muflonų (4 patinai ir 14 patelių). Po nesėkmingų bandymų muflonus introdukuoti Lietuvos laukinėje gamtoje, jie puikiai išgyvena aptvaruose. Šauklių riedulynas – kadagynas pasirinktas ne atsitiktinai. Muflonai yra miškingų kalnų gyventojai, o pas mus vyrauja lygumos bei palyginti neaukštos kalvos, o būtent šioje teritorijoje dirvožemyje ir jo paviršiuje yra didelis kiekis riedulių. Tikimąsi, kad muflonams šie rieduliai primins jų natūralias buveines. O be to, laipiojimas ant riedulių užtikrins natūralią jų kanopų priežiūrą. Muflonai ir visa reikalinga infrastruktūra Šauklių riedulyne – kadagyne atsirado 39 vykdant Life+ programos finansuojamą projektą "Degraduojančių europinės svarbos buveinių atkūrimas Lietuvos valstybiniuose parkuose". 20 pav. Aptvaruose laikomų muflonų skaičiaus pokytis 2015-2017 metais. 20 pav. Pavaizduotas aptvaruose laikomų muflonų skaičiaus pokytis 2015 - 2017 metais. 2015 metų duomenys yra 4 priede. Muflonų skaičius labiausiai pagausėjo Molėtų, Kelmės, Plungės ir Joniškio savivaldybėse. Skaičius nepakito Skuodo ir Biržų savivaldybėse. Muflonų skaičius sumažėjo Klaipėdos rajono, Alytaus rajono, Panevėžio rajono, Mažeikių ir Telšių savivaldybėse. Nors 16 pav. Vyrauja žalia spalva, tačiau mulfonų, kaip ir dėmėtųjų elnių skačius nėra sparčiai didėjantis, nes jų aklimatizacija sunkesnė. 40 21 pav. Muflono populiacijos kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Kaip matyti iš 21 pav., muflono populiacijos apskaita vedama nuo 1980 metų, o į Lietuvos teritoriją jie buvo atvežti 1976 metais. Staigesnis muflonų populiacijos padidėjimas pastebimas 1985 – 1990 metais. Nuo 2001 metų apskaita nebevedama, nes vis daugiau muflonų atsivežta ir auginama privačiuose aptvaruose. Apie detalesnį muflonų populiacijos kiekį galima sužinoti iš ataskaitų, kurias pateikia muflonus aptvaruose auginantys žmonės. Muflonų populiacijos kiekis aptvaruose su kiekvienais metais po truputį didėja, nes prižiūrint, juos veisti nėra sunku, o be to, jie nėra išrankūs maistui. Jie minta žolėmis, medžių ir krūmų lapais, ūgliais ir žieve, avižomis, avietėmis, sausa žole ir net paparčiais bei samanomis. 22 pav. Muflono sumedžiojimo kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). 22 pav. matyti muflono sumedžiojimo kiekiai. Muflonas pradėtas medžioti 1988 metais, kai jo populiacijos kiekis buvo išaugęs iki 160 individų (21 pav.) 1999 metais sumedžiota itin nemažai individų. Ir tai buvo pats didžiausias sumedžiojimo kiekis per visą muflono apskaitos vedimo laiką. Po to nebuvo sumedžiotas nei vienas muflonas, o nuo 2002 metų muflonai yra nebemedžiojami, nes stengiamasi išsaugoti šią rūšį ir tikslingai ją veisti. 41 Šie žvėrys mūsų gamtai didelės žalos nedaro. Muflonų laikymosi vietose galima rasti apkandžiotų medžių ir krūmų ūglių, maitinimosi puskrūmiais ir medžių žieve žymių (Baleišis ir kt., 2003). Pavojingiausia muflonų infekcinė liga gali būti pasiutligė. Muflono odoje parazituoja avinė ūtėlė, briedmusė, šuninė erkė (Baleišis ir kt., 2003). Lietuvoje usūrinis šuo pirmą kartą buvo pastebėtas 1948 metais Ignalinos ir Utenos apylinkėse. Manoma, kad į Lietuvą jie plito iš Baltarusijos, kurs buvo introdukuoti 1936 m., o vėliau – ir iš Latvijos (introdukuoti 1948 m.) (Prūsaitė, 1988). Lietuvoje mangutas yra paplitęs labai gausiai. Jis gyvena miškuose ir tarpumiškiuose. Usūrinis šuo taip plačiai paplitęs, nes jis labai nesunkiai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Subręsta per vienerius metus. Lietuvoje vadose būna 4 – 13 jauniklių (Prūsaitė, 1988). Usūriniai šunys ne tik pasitraukia iš netinkamų biotopų, bet klajoja iki tada, kai gyvenimo sąlygos tampa palankios. Tuo galima paaiškinti jų spartų plitimą ne tik tuose rajonuose, kur buvo introdukuoti, bet ir už kelių dešimčių ir šimtų kilometrų (Prūsaitė, 1988). 23 pav. Usūrinių šunų paplitimas Lietuvoje. 2018 m. Iš 23 pav. matyti, kad usūriniai šunys paplitę visoje Lietuvos teritorijoje. Tai paaiškėjo apklausus visų Lietuvos regioninių parkų, nacionalinių parkų ir rezervatų ekologus, Lietuvos urėdijų vyriausiuosius miškininkus, arba miško apsaugos inžinierius. 42 24 pav. Usūrinio šuns populiacijos kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Kaip manoma, usūrinis šuo Lietuvos teritorijoje pasirodė maždaug 1936 metais, o po to ir 1948 metais, tačiau jo apskaita pradėta vykdyti tik nuo 1960 metų (24 pav.), kai jis buvo jau pakankamai gausiai išplitęs. Įtin sparčiai jis pradėjo plisti nuo 1965 metų. Usūrinis šuo Lietuvos teritorijoje sparčiai plito dėl jam palankių gamtinių sąlygų ir maisto gausos. Nuo 1980 metų populiacijos kiekiai sumažėjo, nes mangutai buvo gausiai medžiojami. Nuo 1998 metų populiacijos apskaita nebevedama, dėl to jų paplitimo gausumą sunku nustatyti. 25 pav. Usūrinio šuns sumedžiojimo kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Usūrinis šuo yra medžiojamas ištisus metus. Kaip matyti iš 25 pav. jis pradėtas medžioti nuo 1965 metų. 1965 – 1970 metais mangutas medžiojamas įtin intensyviai, nes imta pastebėta gausūs individų kiekiai. Sumedžiojimo kiekiai buvo gausūs, nes medžiotojai įgijo usūrinių šunų medžiojimo patirties, o be to, nuo 1970 metų juos imta leisti medžioti ištisus metus ir už sumedžiotus žvėrelius buvo mokamos premijos. Tuo laikotarpiu, taip pat, imta pastebėti, kad nemaža dalis usūrinių šunų yra sergantys. Usūrinių šunų sumedžiojimo apskaita vedama iki šiol, nes šis gyvūnas daro žalą mūsų vietinei faunai ir svarbu žinoti apytikslį 43 skaičių, kiek šalyje yra šių individų. Sumedžiojimo statistika, kaip matyti iš 25 pav., rodo, kad mangutų šalyje nemažėja ir jie yra gausiai išplitę. Lietuvoje mangutas turi kelis pagrindinius priešus – vilkus ir lūšis, kurių mūsų šalyje taip pat nėra gausu. Šio žvėrelio mėsos neėda ir naminiai šunys, bet mangutų potencialūs priešai gali būti valkataujantys šunys. Konkuruoja tik su lapėmis ir barsukais, tačiau yra pasitaikę atvejų, kad mangutas su jais puikiai sugyveno. 1975 metais, Žagarės miške iš 13 urvų kolonijų trijose usūriniai šunys gyveno kartu su barsukais, vienoje – su lapėmis ir vienoje – šios trys žvėrių rūšys (Prūsaitė, 1988). Tai tik įrodo, kaip šis žvėreliais sugeba puikiai pristaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Usūrinis šuo Lietuvoje yra paskelbta kaip invazinė rūšis, nes yra išplitusi labai gausiai ir daro žalą mūsų vietinei faunai. Šis žvėrelis yra vienas pagrindinių pasiutligės platintojų, taip pat pastebima nemažai usūrinių šunų, sergančių niežais. Usūrinis šuo yra lapių ir barsukų konkurentas, nes mėgsta užimti jų urvus (Prūsaitė, 1988). Jis naikina ant žemės esančius paukščius, roplius ir varliagyvius. Žinoma, kad usūrinio šuns išnaikinti beveik neįmanomo dėl jo vislumo ir lankstumo kinančioms sąlygoms, tačiau būtina riboti jo gausumą, ypač ten, kur gali padaryti daug žalos vietinei faunai. Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti 1930 m. Obelynės zoofermoje (ji įkurta 1929 m. Tado Ivanausko iniciatyva) netoli Kauno. 1950 m. čia išaugintos 37 audinės buvo paleistos į laisvę: 10 (5 patinai ir 5 patelės) – į Senatiltės (Bukos) upelį Ažvinčių girioje (Utenos raj.) ir 27 (10 patinų ir 17 patelių) – į Šventąją (Zarasų raj.). 1953 metais., gautos iš Totorijos laisvėje augusios 46 audinės paleistos į Siesarties upę (Ukmergės raj.), 18 – į Virintos upelį ir 12 – į Šventąją (Anykščių raj.) (Prūsaitė ir kt.). Kitas didesnis žvėrelių telkinys susidarė Nemuno žemupyje ir deltoje, kur audinės pateko per karą iš buvusių Karaliaučiaus (dabartinio Kaliningrado) srities. 44 26 pav. Kanadinių audinių paplitimas Lietuvoje. 2018 m. Iš 26 pav. matyti, kad kanadinės audinės, kaip ir usūrinis šuo, paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Tai, taip pat, paaiškėjo apklausus visų Lietuvos regioninių parkų, nacionalinių parkų ir rezervatų ekologus, Lietuvos urėdijų vyriausiuosius miškininkus, arba miško apsaugos inžinierius. Gausiausiai kanadinės audinės Lietuvoje yra paplitusios šiaurės rytų Lietuvoje (Utenos, Zarasų, Molėtų ir Anykčių rajonuose), kur jos buvo paleistos į laisvę ir labai greitai aklimatizavosi bei pritapo. Be to, įtakos turi ir tai, kad Aukštaitijoje gausu ežerų ir upelių, kurie yra pagrindinė kanadinių audinių gyvenamoji aplinka. Taip pat šių žvėrelių labai gausu ir Nemuno deltoje. Kanadinei audinei tinkamiausi yra žuvingi upeliai, kur krantai apaugę aukšta žole, krūmais. Kanadinės audinės gali apsigyventi ir didelių upių, ežerų, vandens saugyklų pakrantėse bei žuvininkystės tvenkiniuose. Apibendrinus, galima teigti, kad kanadinės audinės yra išplitusios visoje Lietuvos teritorijoje ir labai gausiai. 45 27 pav. Kanadinės audinės populiacijos kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Kaip matyti iš 27 pav. kanadinių audinių populiacijos apskaita pradėta vykdyti nuo 1955 metų, nors į laisvę jos buvo paleistos 1950 metais. Remiantis J. Prūsaite, 1950 metais į laisvę bendrai buvo paleista 113 kanadinių audinių, taigi, praėjus 5 metams po jų paleidimo į laisvę, 1955 metais, kanadinių audinių populiacijos kiekis išliko panašus. Jų populiacija ypatingai išaugo 1985 metais. Nuo 1998 metų, populiacijos apskaita nebevedama. 28 pav. Kanadinės audinės sumedžiojimo kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Kaip matyti iš 28 pav, kanadinės audinės pradėtos medžioti ir jų apskaita pradėta vesti nuo 1988 metų. Viena iš priežasčių, kaip matyti iš 28 pav, kanadinių audinių populiacija ypatingai padidėjo 1985 metais ir reikėjo pradėti reguliuoti populiacijos gausumą. Nuo 1985 metų kanadines audines leista gaudyti pagal licenzijas (Prūsaitė, 1988). Be to, pastebėta, kad kanadinė audinė daro žalą vietinei faunai. Nuo 2014 metų sumedžiojimo kiekiai yra sumažėję, o pagal gautus duomenis, matyti, kad 2016 metais nebuvo sumedžiota nei vienas individas. Kanadinė audinė vertinama dėl kailio, jas galima medžioti ištisus metus, o sumedžiojimo apskaita yra vedama iki šiol. 46 Vyrauja nuomonė, jog kanadinių audinių išplitimas lėmė europinių audinių išnykimą, nes kanadinės audinės geriau prisitaikė prie esamų sąlygų, jos yra stambesnės, ir plėšresnės už europines audines. Artimiausios vietos, kur yra išlikusi europinė audinė, tai Dysnos upės baseinas ir Estija, tačiau jų ir toliau mažėja. Didžioji dalis Europos valstybių europinės audinės jau nebeturi. Kanadinės audinės Lietuvoje yra paskelbtos invazine rūšimi, nes nukonkuruoja vietines rūšis. Jei ima trūkti maisto, ima klajoti. Tada nevengia gyvenviečių ir net pjauna naminius paukščius (Prūsaitė, 1988). Šis žvėrelis yra plėšrūnas ir minta žuvimis (ypač žiemą), varlėmis, vėžiais, vabzdžiais, paukščiais, o šiltuoju metų laiku dažniausiai gaudo smulkius žinduolius (pelinius graužikus). Dažnai audinių auka tampa vandeniniai pelėnai ir ondatros (Prūsaitė, 1988). Tačiau ji yra pavojinga nykstančiai europinei audinei, nemažai žalos padaro ornitofaunai, ypač ornitologiniuose draustiniuose, rezervatuose. Nepageidautina žuvininkystės tvenkiniuose. 1954 m. iš Archangelsko srities (Rusija) į Lietuvą buvo atvežtos 82 ondatros, o po 2 metų – 204 ondatros iš Kazachstano, iš jų 35 žuvo pervežant, kitos paleistos į laisvę (Prūsaitė, 1988). Ondatros buvo introdukuotos į Trakų Alsakio ir Babrinėlio ežerus, Anykščiuose į Jaros upę ir ežerą, Lazdijuoseį Veisiejaus ir Verniejaus ežerus ir Zarasuose į Avilio ežerą. 1951 metais netoli Sovetsko (Kaliningrado sritis) į Nemuno intakus ir gretimus ežerus buvo paleista 114 ondatrų, iš čia jos pateko į vakarinę Lietuvos dalį. Nemuno deltoje pastebėtos 1960 metais, o 1961 metais į Šilutės paruošų punkštą buvo pristatyti 3 kailiukai. 1964 metais pastebėtos Vilkaviškio rajone (Prūsaitė, 1988). Greičiausiai čia jos imigravo iš Lenkijos. Ondatros Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, aklimatizavosi labai greitai. Iš 29 pav. matyti, kad ondatros paplitusiuos beveik visuose regioniniuose parkuose, nacionaliniuose parkuose, rezervatuose ir miškų urėdijose. Ondatros labiausiai mėgsta pakankamai gilius, neįšalančus iki dugno ir gausius augalų vandens telkinius. Vengia atvirų ir sriaunių upių. Daugiausia ondatrų gyvena pietiniuose ir rytiniuose rajonuose, kur yra gausu ežerų. 47 29 pav. Ondatrų paplitimas laisvėje. 2015 m. Remiantis duomenimis gautais iš ekologų, abejotinas ondatrų paplitimas yra Kurtuvėnų, Neries, Sirvėtos, ir Ventos regioniniuose parkuose, Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate ir Biržų miškų urėdijoje. Ondatros Lietuvoje nepaplitusios, arba nėra vykdomas jų monitoringas, Veisiejų ir Žagarės regioniniuose parkuose, Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate, Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Kauno ir Kuršėnų miškų urėdijose. Anksčiau ondatros Lietuvos teritorijoje buvo paplitusios daug gausiau, nei dabar. Pakalbėjus su visų Lietuvos regioninių parkų, nacionalinių parkų ir rezervatų ekologais, Lietuvos urėdijų vyriausiais miškininkais, arba miško apsaugos inžinieriais, paaiškėjo, kad pastaraisiais metais ondatrų gerokai sumažėjo. Naujausi duomenys nėra gauti, nes nepavyko susisiekti su ekologais arba kai kurie iš jų nesutiko jų pateikti, dėl nenoro suklaidinti. 48 30 pav. Ondatros populiacijos kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Kaip matyti, iš 30 pav, ondatrų populiacijos ataskaita pradėta vesti nuo 1965 metų, praėjus beveik 10 metų po jų introdukcijos. Ondatros Lietuvoje labai lengvai aklimatizavosi ir sparčiai plito. Nuo 1954 metų iki 1965 metų ondatrų arealas plėtėsi labai greitai. Trakų rajone per 7 metus padaugėjo net 170 kartų (Prūsaitė, 1988). 1975 metais ondatrų kiekis Lietuvos teritorijoje buvo rekordinis, bet po to vėl sumažėjo. Nuo 1998 metų, ondatrų populiacijos apskaita nevedama. 31 pav. Ondatros sumedžiojimo kiekis (pagal medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis). Iš 31 pav. matyti, kad ondatros pradėtos medžioti 1975 metais, praėjus 10 metų po jų populiacijos kiekio skaičiavimo. Tais pačiais metais, kai ondatros pradėtos medžioti, jų populiacijos kiekis šalyje buvo pats didžiausias. 1980 metais jos nebuvo medžiojamos, o nuo 1985 metų vėl pradėtos medžioti. Nuo 2014 metų ondatrų sumedžiojimo kiekiai mažėja. Ondatros yra paskelbta invazine rūšimi ir medžiojamos ištisus metus. Ji minta vandens augalų šakniastiebiais, varlėmis, vėžiais, moliuskais,gyvavėdėmis sraigėmis. Didžiausi ondatrų priešai yra kanadinės audinės ir ūdros. Udrų Lietuvoje nėra daug, jos įrašyto į Lietuvos Raudonąją knygą, taiga jos didelės įtakos ondatrų populiacijai neturi, 49 tačiau kanadinės audinės , gyvendamos tuose pačiuose biotopuose, išnaikina ištisas ondatrų šeimas. Taip pat ondatras medžioja ir lapės, usūriniai šunys, šeškai, šermuonėliai. Dėl maisto ypatingai konkuruoja su bebrais ir vandeniniais pelėnais. Neteisinga nuomonė, kad ondatros pjauna vandens paukščius, jų jauniklius, išgeria kiaušinius. Ondatrų kaimynystėje sėkmingai peri antys, laukiai, kirai, vandeninės vištelės (Prūsaitė, 1988). Ondatros naikina vandens augaliją, prasideda vandens krantų erozija. Nemuno deltoje, rausdamos urvus polderinių sistemų pylimuose, padarydavo daug žalos hidrotechniniams įrenginiams (Prūsaitė, 1988). Su ondatromis į Lietuvą pateko naujų parazitų rūšių. Ondatros taip pat yra vertingi kailiniai žvėreliai. Paprastasis meškėnas Lietuvoje, palyginti, naujas gyvūnas, kuris nėra laukiamas ir jo paplitimo labai bijoma. Meškėnas kaip medžioklės objektas sąrašuose atsirado jau 2010 metais, kai dar nebuvo užfiksuoti jo paplitimo laisvėje atvejai. Išoriškai paprastasis meškėnas labai panašus į usūrinį šunį, nors abi rūšys nėra giminingos. 32 pav. Paprastojo meškėno paplitimas laisvėje. 2017 m. Kaip matyti iš 32 pav, Lietuvoje paprastasis meškėnas paplitęs Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Šilutės, Rokiškio, Varėnos, Lazdijų ir Kazlų Rūdos savivaldybėse. 2013 m. sumedžioti du meškėnai Kuršių nerijoje. Vienas netoli Juodkrantės, kitas prie Nidos. Kuršių nerijoje meškėnai yra apsigyvenę, o 2016 metais čia užfiksuotas ir jų dauginimosi 50 atvejis.. Kaip jie ten pateko, yra paslaptis, bet realiausias variantas, kad juos atvežė ir paleido žmonės. Nuo 2012 metų Lietuvoje yra draudžiama veisti ir prekiauti paprastaisiais meškėnais, kurie, be to, yra laikomi invazine rūšimi. Iki 2012 metų naminių gyvūnėlių parduotuvėse, pavyzdžiui “Kika”, jais buvo prekiaujama ir atsirado susigundžiusių mielų gyvūnėlių įsigyti. Po to, juos laikyi buvo uždrausta ir dėl to, manoma, žmonės juos paleidę į laisvę. Keliais metais seniau, trys meškėnai buvo nušauti Rokiškio rajone. 2016 metais keli meškėnai buvo nušauti Metelių regioniniame parke. Paprastieji meškėnai gyvena medžių drevėse, uolų plyšiuose. Puikiai laipioja medžiais. Minta paukščiais, žuvimi, vandens graužikais, vaisiais. Mėgsta maistą prieš suėsdami įkišti į vandenį. Išoriškai labai panašus į usūrinį šunį, nors abi rūšys ir nėra giminingos. Kadangi Europoje meškėnai neturi natūralių priešų, jiems plisti nėra sunku. 33 pav. Paprastieji meškėnai ir usūriniai šunys auginami aptvaruose. 2015 m. Paprastieji meškėnai ir usūriniai šunys auginami ir aptvaruose. Kaip matyti iš 33 pav, usūrinis šuo aptvare laikomas tik Vilniaus miesto savivaldybėje. Paprastieji meškėnai aptvaruose laikomi Druskininkų, Varėnos, Vilniaus miesto ir Telšių savivaldybėse. Šie gyvūnai aptvaruose laikomi mokslo ir pažintiniais tikslais. Pilkoji žiurkė įtin gausiai išplitęs gyvūnas Lietuvoje. Šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje pilkoji žiurkė buvo plačiai paplitusi, bet kai kuriuose šiaurės rytų rajonuose (Utenos, 51 Zarasų, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Panevėžio) neaptikta (Prūsaitė, 1988). Šiose savivaldybėse buvo galima sutikti tik juodąją žiurkę. Nuo aštunto dešimtmečio, pilkoji žiurkė aptinkama jau visoje šalyje, o didžiuosiuose miestuose pastebėtos ypač gausios jų populiacijos. Kaip ir daugumos invazinių gyvūnų, taip ir pilkosios žiurkės monitoringas nevykdomas. Pakalbėjus su biologais, tik numanoma, kad pilkosios žiurkės populiacijos kiekiai Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, yra milijoniniai ir kad ji yra gausiai išplitusi visoje šalies teritorijoje. Pilkosios žiurkės yra dideli kenkėjai:ėda ir gadina maisto produktus, pastatus, įrengimus, komunikacijas, platina infekcinių ligų sukėlėjus (šiltinės, encefalito, bruceliozės, tuliaremijos, pasiutligės, maro) (Prūsaitė, 1988). Be to, žiurkės naikina derlių ėsdamos augalų sėklas ir daigus. Pilkoji žiurkė skelbiama invazine rūšimi dar ir dėl neigiamo poveikio kitoms gyvūnų rūšims. Ji minta mažesniais už save ropliais, paukščių kiaušiniais, smulkiais paukščiais ir kitų gyvūnų jaunikliais. Pilkosioms žiurkėms naikinti yra taikomos biologinės, cheminės ir fizinės priemonės. Dideliais kiekiais statomi spąstai, tačiau išnaikinti žiurkių visiškai - neįmanoma. Į spąstus nepatekę individai sparčiai dauginasi ir atstato populiaciją. Naikintinos ištisus metus. Paprastasis šakalas neseniai Lietuvoje pasirodžiusi rūšis. Paprastojo šakalo nereikėtų lyginti su kitomis introdukuotomis plėšrūnų rūšimis, nes pakolkas daugiausia pastebimi tik pavieniai individai, tačiau pasak biologų, dar vienas plėšrūnas Lietuvai nėra reikalingas, o be to, paprastasis šakalas būtų konkurentas lapėms ir vilkams. Nors buvo siūloma paprastąjį šakalą įtraukti į invazinių rūšių sąrašą, tačiau šiam sprendimui nepritarta. Manoma, kad paprastieji šakalai į Baltijos regioną atkeliavo iš Ukrainos. Tačiau kai kurie gamtininkai neatmeta ir iš galimo žmogaus įsikišimo. Paprastieji šakalai vis gausiau pastebimi pietinėje Latvijos dalyje, taigi tikimybė, kad vis dažniau jie bus pastebimi Lietuvoje - didžiulė. 52 34 pav. Paprastojo šakalo paplitimas laisvėje 2017 m. 34 pav. Pavaizduotas paprastojo šakalo paplitimas Lietuvoje 2017 metais. 2015 metais Šakių savivaldybėje sumedžiotas pirmasis paprastasis šakalas. Tais pačiais metais šakalas buvo pastebėtas ir Biržų rajone, tik čia aplinkosaugininkai aptiko galimai šakalų urvą, taigi kilo įtarimas, kad paprastasis šakalas čia galėjo atsivesti palikuonių. Pagal Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro docentą, zoologijos mokslų daktarą Egidijų Bukelskį, paprastieji šakalai, jau su atsivestais jaunikliais galimai buvo pastebėti ir Zarasų rajone. O visai neseniai, 2018 metų žiemą, Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojas Vytautas Eigirdas, užfiksavo paprastąjį šakalą bėgantį užšalusiu Kuršių marių ledu iš Kaliningrado pusės. Trijose Lietuvoje esančiuose zoologijos soduose yra laikomi kai kurie iš darbe aprašytų introdukuotų gyvūnų. Lietuvoje 2018 metų duomenimis, yra penki zoologijos sodai (35 pav.), tai: Lietuvos zoologijos sodas, esantis Kaune, „Zooparkas“ esantis Trakėnų kaime, Kalvarijos savivaldybėje, Klaipėdos zoologijos sodas ir Lietuvos jūrų muziejus, esantys Klaipėdoje ir Palangoje esanti „Mapeta“ arba „Insektariumas“. Lietuvos zoologijos sodas yra pats didžiausias, jame priskaičiuojama apie 2000 vienetų gyvūnų. Nemaža dalis ten 53 gyvenančių gyvūnų yra įtraukti į Lietuvos ir Tarptautinę raudonąsias knygas. Kiek mažesnis yra Klaipėdos zoologijos sodas. 35 pav. Lietuvos zoologijos sodai. 2018 m. Lietuvos zoologijos sode aptvaruose (2017 metų duomenimis) yra laikomi keturi paprastieji meškėnai, Klaipėdos zoologijos sode aptvaruose (2017 metų duomenimis) yra laikoma vienuolika paprastųjų meškėnų. Zooparke aptvaruose (2017 metų duomenimis) yra laikom keturi dėmėtieji elniai ir septyni danieliai. Zoologijos soduose gyvūnai yra laikomi aptvaruose bei voljeruose dėl mokslo, švietimo ir demonstravimo tikslų. Siekiant išvengti svetimžemių rūšių, kurios gali sukelti daug ekologinių problemų, pakenkti žmonių sveikatai, padaryti žalos ekonomikai, svarbu kurti prevencijų planą, šviesti žmones, neleisti jiems įsivežti, platinti ir dauginti tas rūšis gyvūnų, kurie jau kitose šalyse yra pripažinti kaip invaziniai. Labai svarbu informuoti ir šviesti visuomenę apie mūsų šalies biologinės įvairovės svarbą, naudą ir apsaugą. Tik švietimas ir informacijos sklaida gali pakeisti žmonių požiūrį į introdukciją. Žmonės turi suprasti ir žinoti, kad prieš introdukuojant kokį nors gyvūną, būtina susipažinti su Laukinės gyvūnijos įstatymu ir gauti introdukcijos leidimą. 54 Išvados  Lietuvoje introdukcija yra griežtai reglamentuota. Lietuvos Respublikoje galioja 1997 metų Laukinės gyvūnijos įstatymas ir Lietuvos respublikos Aplinkos ministro 2002 metų įsakymas dėl introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarkos, invazinių rūšių organizmų kontrolės ir naikinimo tvarkos, invazinių rūšių kontrolės tarybos sudėties ir nuostatų, introdukcijos, reintrodukcijos perkėlimo programos patvirtinimo.  Lietuva, kaip ir kitos pasaulio šalys, neišvengė invazinių rūšių sukeliamų ekologinių problemų. Dažnai neigiamų pasekmių sukelia neapgalvota introdukcija. Dažniausiai tai būna žmonių veiklos sukeltas tyčinis arba atsitiktinis kokios nors rūšies pernešimas už tos rūšies istoriškai natūralaus arealo ribų. Kas metus didelė žala padaroma florai, faunai, miškų ūkiui, žuvininkystės bei gyvenviečių sektoriuose.  Usūrinis šuo, kanadinė audinė, ondatra ir pilkoji žiurkė Lietuvoje aklimatizavosi labai lengvai ir dėl to gausiai išplito, nes Lietuvos klimatas ir gamtinės sąlygos yra labai panašios kaip ir jų kilmės vietose. Paprastasis meškėnas ir paprastasis šakalas neseniai atsiradusios, tačiau pavojingos rūšys, kurios vis dažniau aptinkamos Lietuvoje. Visi Lietuvoje introdukuoti porakanopiai aklimatizavosi sunkiau, nes jie pripratę prie švelnesnio klimato, juos reikia globoti ir prižiūrėti žiemos sezonu, kai iškrenta sniegas.  Lietuvoje introdukuotų porakanopių populiacijos kiekiai Lietuvoje gausėja. Didžioji dalis jų laikoma aptvaruose, nes laisvėje juos gali išpjauti vilkai, ar valkataujantys šunys, be to, bijoma dėl dėmėtojo elnio kryžminimosi su tauriuoju elniu. Vienintelis iš porakanopių danielius į laisvę paleidžiamas vis dažniau ir didesniais kiekiais. Usūrinis šuo, kanadinė audinė, pilkoji žiurkė ir ondatra Lietuvoje yra išplitę labai gausiai, o paprastojo meškėno ir papastojo šakalo populiacijos Lietuvoje pakolkas yra negausios. Usūrinis šuo, kanadinė audinė, pilkoji žiurkė, ondatra ir paprastasis meškėnas daro didžiausią neigiamą poveikį Lietuvos gyvūnijai: konkuruoja dėl maisto, užima artimų giminaičių gyvenamąsias buveines bei platina pavojingas ligas. Šie gyvūnai yra paskelbti invaziniai ir medžiojami ištisus metus. 55 Literatūros sąrašas Knygos: 1. Balčiauskas L. Butkus R. Dagys M. Gudžinskas Z. Šidagytė E. Vaitonis G. Virbickas T. Žalneravičius E. 2017. Invazinės rūšys Lietuvoje. Vilnius: UAB “Baltijos kopija”. 2. Baleišis R. Bluzma P. Balčiauskas L. 2003.Lietuvos kanopiniai žvėrys. Vilnius: Akstis. 3. Bani G. Aritio L.B. 2002. Zoologija: stuburiniai. Kaunas: Šviesa. 4. Beazley M. 1990. Pažinimo džiaugsmas. Gyvoji gamta. Kaunas: Spindulys. 5. Burnie D. 2002. Gyvūnai. Didžiausias ir išsamiausias pasaulio gyvūnijos žinynas. Vilnius: Alma littera. 6. Ignatavičius G, Satkūnas J, Sinkevičius S, Šulijienė G, Valentukevičienė M. 2013. Lietuvos gamtinė aplinka. Buklė, procesai ir raida. Kaunas: AB Kopa. 7. Ivanauskas T. 1973 Pasaulio žvėrys.Vilnius: Vaga. 8. Ivanauskas T. Likevičienė N. Maldžiūnaitė S. 1964. Vadovas Lietuvos žinduoliams pažinti. Vilnius: Pergalė. 9. Kabailienė M. 1990. Lietuvos holocenas. Vilnius: Mokslas. 10. Navasaitis A. 2008. Miško žvėrys. Kaunas: Lututė. 11. Parker S. 1998 Žinduoliai. Vilnius: Alma littera. 12. Prūsaitė J ir kt. 1988. Lietuvos fauna. Žinduoliai.Vilnius: Mokslas. 13. Raudonikis L. 2006. Europos Sąjungos buveinių direktyvos saugomos rūšys. Vadovas. Kaunas: Lututė. 14. Žvilius A. 2010. Lietuvos gamta.Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Atlasai: 1. Balčiauskas L. Trakimas G. Juškaitis R. Ulevičius A. Balčiauskienė L. 1997. Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas. Vilnius: Baltijos kopija. Interneto svetainės: 1. Tarptautinių žodžių žodynas. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!