Leksikologijos įvado konspektas

LEKSIKOLOGIJOS KONSPEKTAS EGZAMINUI aka nurašyta skaidrių medžiaga  ŽODŽIO SAMPRATA Ontinė samprata – žodžio „būtis“ (kaip ir kodėl atsiranda, ką reiškia žmonių gyvenime). Lingvistinė samprata – žodis – kalbos vienetas, santykis su kitais vienetais (mokslinė samprata). ONTINĖ SAMPRATA: Žodis: forma ir turinys; Žodis – juntamas ženklas, rodantis už jo ribų esančią informaciją. Ženklas dviplanis elementas: • Forma – žymiklis (signantas), • Turinys – žyminys (signatas). Ženklai: natūralieji ir dirbtiniai, skiriamos kopijos. Žodžiai – ženklai, kurie turi formą (t.y. yra raiška) ir turinys (t.y. reikšmė). Žodžiai – kalbiniai ženklai, o kalba – ypatinga ženklų sistema. Žodžiai reprezentacinę funkciją atlieka ir kalbos sistemoje, ir kalbėjime. Reprezentacinę funkciją išreiškia nominacija: • Pirminė [paprastieji žodžiai], • Antrinė (tiesioginė [dariniai], netiesioginė [semantiniai dariniai]). Reprezentacijos funkcijos: • Nominacinė funkcija (vardažodžiai, tam tikri prieveiksmiai); tekstuose); • Deiktinė funkcija (įvardžiai, tam tikri prieveiksmiai); rodomoji funkcija; • Reliacinė funkcija (prieveiksmiai); santykiai su aplinka [po, su, ant] • Emocinė ir ekspresinė funkcija (jaustukai, ištiktukai); perteikia žmogaus įvairius aktus; • Konjunkcinė funkcija (jungtukai); jungimo funkcija; • Modalinė funkcija (modaliniai veiksmažodžiai, prieveiksmiai, dalelytės); Dera, reikia (pozicija, požiūris) Emocinė ekspresinė funkcija: kartais turi nominaciniai žodžiai. Pvz.: vepalynė. Leksikologijos objektas: nominaciniai žodžiai. LINGVISTINĖ SAMPRATA Žodis priklauso: leksinei semantinei ir gramatinei sistemoms. Žodžio raiška ir turinys – susiję, tai sukuria žodį kaip ženklą. Žodžio raiška: fonetinis ir morfologinis lygmenys; Žymiklis (forma) yra ne tik garsai, bet ir morfologinių formų visuma. Žyminys (turinys) turi kelias reikšmes: a) Gramatinė reikšmė (kalbos dalis); b) Bendroji semantinių ar darybinių grupių reikšmė; c) Individuali leksinė reikšmė (svarbu leksikologijai); Kintant gramatinei formai ir reikšmei, žodžio leksinė reikšmė lieka nepakitusi, gramatinė reikšmė visada išlieka. Žodžiai sutvirtina kalbos sistemiškumą. LEKSINĖ SEMANTIKA Tiria žodžių – kalbos sistemos ir kalbėjimo veiklos vienetų – reikšmes. Požiūris į reikšmę kinta: XIX a. pab. XX a. 6-7 dešimt. (leksinė semantika); Reikšmių tyrimas dvejopas: 1. Nuo formos prie turinio (iš raiškos į reikšmę; semasiologija); 2. Nuo turinio prie formos (iš reikšmės į raišką; onomasiologija); Onomasiologija: leksikos vienetus tiria kaip tikrovės pavadinimus; Tiriami įvardijimo procesai, jo prigimtis, dėsningumai, kaita, koncepto(sąvokos) raiška leksinėms(ar leksikalizuotomis kalbos) priemonėmis; ONOMASIOLOGIJA. NOMINACIJA IR MOTYVACIJA Nominacija – pavadinimo sukūrimas (parinkimas) nekalbiniams dalykams; Nominacijos rezultatai klasifikuojami: 1. Pagal vienetų kilmę (savakilmiai, kitakilmiai); 2. Pagal santykį su kitais žodžiais (pirminiai [žodis, kuris nesiremia kitais neišvestiniais žodžiais], antriniai [žodis, kuris remiasi kitu ar kitais žodžiais]); 3. Pagal struktūrą (vienažodžiai, keliažodžiai); Analizuojant nominaciją svarbi motyvacija. Jai rūpi antrinės nominacijos rezultatai; yra: 1. Fonetinė motyvacija (garsinė sandara pamėgdžioja, imituoja nekalbinius garsus); 2. Semantinė motyvacija (viena žodžio reikšmė paaiškina kitos egzistavimą); 3. Struktūrinė motyvacija (vienas žodis ir formaliai, ir semantiškai remiasi kitu, kitais); SEMASIOLOGIJA Problemos: leksikos sistemos savitumas ir leksinės reikšmės struktūra; Reikšmė: žodžio turinys. Žodžio turinio samprata skiriasi, skirtingai aiškina struktūralistai ir kognityvistai. Reikšmės samprata priklauso, kaip aiškinamas mąstymo ir kalbos santykis. Reikšmė – pažintinės veiklos nulemtas reiškinys; kognityvistai, lot. cognitio – „pažinimas, žinojimas“, kognityvinė reikšmė. Reikšmė – yra tik šalia kitų ženklų, o izoliuotas ženklas nuo kitų ženklų reikšmės neturi: strukūralistai, L. Hjemslevas, A.J. Greimas, struktūrinė reikšmė. SEMASIOLOGIJA. KOGNITYVISTAI. Žodžio turinyje yra: 1. Gramatinė reikšmė (abstrakti, būdinga žodžių klasei); 2. Leksinė reikšmė; 3. Kai kurių – darybinė reikšmė; Semasiologijos objektas – leksinė reikšmė; ji yra susijusi su mąstymu. Konceptas: sąmonėje esanti visa informacija apie tam tikrą objektą; k. – mąstymo vienetas; ryšiai su sąvoka. Koncepto sudėtingumas: nuo elementarių vaizdinių iki išplėtotų modelių. Konceptas kognityvistams: tapatina kalbos turinį su sąmonės turiniu; tiria kalbėtojų sąmonėje egzistuojančius konceptus; svarbus vaidmuo individualiam patyrimui (reikšmė pasidaro priklausoma nuo vartojimo aplinkybių, plati, variantiška, sunkiai apibendrinama). Tipiška reikšmė – prototipas. Konceptas ir reikšmė netapatinami: a. Konceptas atsiranda natūraliai, reikšmė – susitarimo būdu; b. Konceptas gali (ne)turėti formaliąją žodinę raišką, reikšmė – turi visada; c. Konceptas – visi visuomenės suvokiami ir interpretuojami tam tikros dalykų klasės požymiai, o į reikšmę įeina tik ryškiausia, lengviausiai aktualizuojama koncepto dalis, kuri beveik vienoda visiems; reikšmė – koncepto variantų invariantas. d. Reikšmė – visuomenės visuotiniai aprobuota žodžiu komunikuojama dalykinė informacija ir jos interpretacija apie žmonių suvokiamus tikrovės dalykus. STRUKTŪRINĖ REIKŠMĖ Reikšmės: • Pagal funkcionavimą: virtualioji (sisteminė) [reikšmė kalbos sistemoje] ir aktualioji [reikšmė konkrečiame akte] reikšmės; • Pagal komunikuojamos informacijos turinį; • Dalykinė reikšmė (pagrindinė reikšmės dalis): signifikatinė (apibendrinus tikrovės dalykų klasės požymius komunikuojanti reikšmė; suvokiama vienodai); denotatinė (konkretų tikrovės dalyką komunikuojanti reikšmė); • Konotacinė reikšmė (periferinė reikšmės dalis, papildomas žodžio turinys, informacija apie kalbėtojo požiūrį į pavad. dalyką, adresatą ar situaciją); Kartais – etimologinė ar etnokultūrinė reikšmė. Struktūrinė reikšmė – organizuotą reikšmę sudarančių semantinių elementų visuma, kurią galima nustatyti remiantis lingvistiniais duomenimis. Vertė – kalbos vieneto ryšiai su to paties lygmens vienetais sistemoje. Prasmė (kognityvinė vertė) – kalbos vienetų derinimas aukštesnio lygmens kalbos vienete. TYRIMŲ BŪDAI Reikšmės tyrimas – žodžių tarpusavio santykių tyrimas. Struktūralistai aprašo reikšmę remdamiesi žodžių tarpusavio santykiais. Skiriamos semiamos. Komponentinės analizės metodas – tiriami sisteminiai (sintagminiai ir paradigminiai) žodžių santykiai. Sintagminiai santykiai: Žodžių junglumas (gramatinis, leksinis, loginis). Junglumo analizė padeda nustatyti leksemą sudarančius semantinius elementus, semas, argumentuoti jų buvimą reikšmėje. Paradigminiai santykiai: Analizuojami tam tikroje semantinėje paradigmoje (semantinė grupė (SG), sinonimų eilė, darybinis lizdas). Semantinės paradigmos suvokiamos kaip semantiniai laukai (grupė leksemų, kurias sieja bendrai laisvai pasirinktos reikšmės požiūris). Semantinė grupė – semantinio lauko rūšis. Žodžių tarpusavio santykių vienoje SG analizė padeda reikšmes suskaidyti į smulkesnius semantinius komponentus – semas (bendroji sema, diferencinė sema). Reikšmės tyrimas – prototipų tyrimas. Kognityvistai analizavo ir aprašė konceptą remdamiesi prototipų teorija. Prototipas – tipiškiausias kategorijos atstovas; jo aprašymas kognityvinėje lingvistikoje yra žodžio reikšmės žodžiams; sudėtinga ištirti abstrakčių sąvokų prototipus. KOGNITYVINĖ LINGVISTIKA Kalba – neatsiejama žmogaus pažintinių gebėjimų dalis. Dėmesys: formos ir reikšmės sąsajai. Kalbinę reikšmė sudaro sudėtinę ir neatsiejamą konceptualiojo pasaulio dalį. Filosofinis pamatas: patirtinis realizimas ir fenomenologinis požiūris į tikrovę. Griežtai neatskiria semantikos ir gramatikos. Kognityvistika – reakcija į struktūralizmą (ypač transformacinę-generatyvinę gramatiką). Reikšmę – kaip tam tikra mentalinė struktūra, o pažinimo esmė yra pasaulio skaidymas į kategorijas: 1. Strimulų atranka; 2. Identifikacija ir klasifikacija; 3. Įvardijimas; STRUKTŪRINĖ LINGVISTIKA Pradžia siejama su F. De Sosiūru (XX a. per.). Struktūralizmas plėtojosi lygiagrečiai Europoje ir Amerikoje. Teorinis pagrindas: 1. Kalba – sistema; 2. Kalba – visuomeninis reiškinys. Vyksta kalbos evoliucija. KOGNITYVINIS IR STRUKTŪRINIS POŽIŪRIAI Į REIKŠMĘ Atsiradę dėl dvejopo požiūrio į reikšmę. Kognityvinė reikšmė: žodžiu perduodama visuomenės aprobuota informacija apie tikrovės dalykus. Struktūrinė reikšmė: aiškinama vidinės kalbos struktūros fone ir apibrėžta kaip organizuotų semantinių požymių, išaiškėjančių iš žodžių tarpusavio santykių, visuma; KOGNITYVINĖ REIKŠMĖ Daugialypis reiškinys, priklausomas nuo visų semiologinio akto dalyvių. Kai informacijos dalykai yra trikovė ar jos klasės – tada žodžiu perduodama informacija turi designatinį reikšmės komponentą (denotatas [referantas] ir signifikatas). Kai tikrovė vertinama emociškai – tada reikšmė turi ir konotacinį reikšmės komponentą (emocinis, vaizdinis, stilistinis komponentai). STRUKTŪRINĖ REIKŠMĖ Ją lemia semantinė ir gramatinė struktūra. Struktūrinės reikšmes santykis kognityvine reikšmė ( ). Sintagminė vertė (požymiai, kurie rodo žodžių ryšius junginyje, tekste) [kontrastinė, papildomoji, kryžminė (implikacinė), ekvivalentinė distribucija]. Paradigiminė vertė (požymiai, kurie matomi iš sisteminių žodžių tarpusavio santykių) [privatyvinė, gradualinė, ekvipolentinė, dizjunkicinė, nulinė distribucija]. PRALEIDAU TRIS SKAIDRES LEKSINĖS SEMANTIKOS RAIDOS, NEATRODĖ SVARBU. HOMONIMAI Tos pačios reikšmės žodžiai, turintys skirtingą reikšmę. Tikrieji homonimai: visiškas raiškos sutapimas, fonetiškai sutampa visos reikšmės formos, pvz.: saga „drabužiams ir „sakmė“). Daliniai homonimai: vieno žodžio visos formos sutampa su dalimi kito žodžio formų, pvz.: greta „šalia“ ir „rikiuotė“; keltas „laivas“ ir „judintas į viršų“). SKIRTI NUO: A. Homoformų: garsiškai ir atsitiktinai sutapusios žodžių poros, pvz.: ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis. B. Homografų: vienodai rašomi, bet skirtingai tariami, skiriasi kirčio vieta (pvz.: arti(žemę) ir arti(kur)) ar priegaide (mano (kieno) ir mano (galvoja)). C. Homofonų: skirtingai rašomi, bet vienodai tariami (sekti ir segti). D. Paronimų: panašiai (tačiau nevienodai) skambančių, bet turinčių skirtingas prasmes (farsas – faršas; formacija – farmacija). HOMONIMŲ ŠALTINIAI IR ATSIRADIMO PRIEŽASTYS HOMONIMAI: a) Etimologiniai (skirtingos kilmės žodžiai); a) Dėl fonetinės sistemos kitimo b) Dėl skolinimo b) Darybiniai (žodžiai supanašėję dėl darybos) a) Daromi su tais pačiais afiksais iš nehomonimiškų pamatinių žodžių, turinčių sutapusias šaknis (žemėti „darytis žemesniam“ (žemas +-ėti) ir žemėti „darytis žemės spalvos“ (žemė+-ėti)); b) Kai dėl darybos pakinta šaknis ir suvienodėja šaknys (dagus „gerai degantis“ (degti+-us) ir dagus „dygus, aštrus“ (diegti+-us); c) Kai sudaromi skirtingiems darybos tipams priklausantys žodžiai. Jų pamatas: ca) bendrašakniai žodžiai (išmaldauti „maldaujant gauti, išprašyti“, (iš-+maldauti) ir išmaldauti „prašyti išmaldos“ (išmalda+-auti)). cb) skirtingų šaknų žodžiai (pvz., įvairuoti „ivažiuoti vairuojant“ (į-+vairuoti) ir įvairuoti „būti įvairiam“ (įvairus+-uoti)). c) Semantiniai: atsirado dėl semantinių pakitimų, dėl ko nutrūksta daugiareikšmio žodžio reikšmių ryšys [kintant reikšmėms nutolsta buvusios artimos reikšmės; pranyksta jungiamoji reikšmė]); Reikšmių semantinio ryšio nutolimas, nutrūkimas – semantinė divirgencija (pvz.: banda „kaimenė“ ir banda „kepalas“). Komponentinė analizė svarbi homonimams nuo daugiareikšmių žodžių atskirti. TAIP PAT: KALBOS SISTEMOJE LEKSEMOS GALI BŪTI SUSIJUSIOS FORMOS PANAŠUMU Jas sieja santykiai: a) Poliseminiai – santykiai tarp tos pačios onomatemos (daugiareikšmio žodžio) semiamų (reikšmių), pvz.: akis „regėjimo organas“ ir „mezginio kilpa“; b) Paroniminiai – santykiai tarp panašiai skambančių ar rašomų žodžių, kurių reikšmės yra skirtingos, pvz.: kampanija ir kompanija; c) Homoniminiai – santykiai tarp vienodai skambančių arba rašomų žodžių, kurių reikšmės visiškai skirtingos, pvz.: kasa ir kasa. ŽODŽIO DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS Leksemos – žodžiai su viena reikšme, morfologiškai realizuoti tekste (simetriniai kalbos ženklai). Žodžiai kalbos sistemos elementai – yra daugiareikšmiai – onomatemos. Daugiareikšmiškumas (polisemija) – kalbos sistemos reiškinys (žodžio raiška nekinta, bet kinta turinys dėl įgyjamų naujų funkcijų). Daugiareikšmiškumas rodo egzistuojantį ir žmogaus suvokiamą dalykų ryšį taip pat pavadinami tie dalykai, kurie žmogaus suvokiami kaip susiję. Reikšmių skyrimo problema: jų savarankiškumas semantinėje sistemoje (kriterijus – besiskiriantys denotatai). Daugiareikšmio žodžio tipai: a) Pagrindinė reikšmė (semantinis centras); b) Šalutinės reikšmės (reikšmių periferija); Pagrindinė reikšmė – mažiausiai priklauso nuo konteksto (nuo sintagminių santykių), žodžio pozicijos posakiuose. Pagrindinė reikšmė yra laisvoji reikšmė. Pagrindinė reikšmė matyti iš paradigminių ryšių, sintagminiai ryšiai tik išryškina jos svarbumą. Kartais pagrindinės reikšmės požymis – dažnesnė žodžio vartosena. Šalutinės reikšmės atsiranda pavartojus žodį tam tikrame kontekste. Vadinamos sietinėmis reikšmėmis (aiškėja iš sintagminių santykių, junglumo išgalės menkesnės, apibrėžtesnės nei pagrindinės). Šalutinės reikšmės susidaro: a) Pavadinant naujus dalykus, kurie ar panašūs į tuo žodžiu pavadintą dalyką, ar su juo susiję loginiu ryšiu. TIESIOGINĖS REIKŠMĖS [denotatas įvardijamas, bet neįvertinamas, pvz.: aguonos galva] b) Keičiant emociškai neutralų kokio nors dalyko pavadinimą vaizdingu, emocinį vertinimą nusakančiu žodžiu. PERKELTINĖS REIKŠMĖS [denotatas įvardijamas ir įvertinamas, pvz.: pilkas gyvenimas] Žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, pavadina dalyką, jo nevertina, o šalutinėmis perkeltinėmis reikšmėmis išreiškiamas emocinis ar estetinis pavadinamo dalyko vertinimas. Šalutinės perkeltinės reikšmės: a) Metaforinės yra šalutinės reikšmės, kurių atsiradimo pagrindas – įvardijamo denotato panašumas į pagrindine reikšme pavadinamą denotatą. Žodžio perkėlimo pagrindas – dalykų panašumas, pvz.: meška „nerangus, nutukęs žmogus“; b) Metoniminės yra šalutinės reikšmės, kurių atsiradimo pagrindas – loginis pavadinamų dalykų ryšys, pvz.: galva „atskiras žmogus“. Kartais tas pats žodis gali turėti ir metoniminių ir metaforinių reikšmių. Laikini semantiniai variantai tampa pastoviomis perkeltinėmis reikšmėmis, kai plačiai paplinta ir tampa suprantami daugelio. Reikšmės gali būti klasifikuojamos istoriškai. Pagrindinės reikšmės dažniausiai yra pirminės, o šalutinės – antrinės. Kai kurios istoriškai pirminės reikšmės nevartojamos ar išnyko, pvz.: bičiulis: pirminė reikšmė „kas su kitais bendrai laiko bites“, nors DLKŽ pagrindinė reikšmė „artimas, geras draugas“. DAUGIAREIKŠMIO ŽODŽIO REIKŠMIŲ TARPUSAVIO RYŠIAI Daugiareikšmio žodžio tarpusavio ryšys vertinamas diachroniškai (viena reikšmė susiformavo iš kitos ar kitos reikšmės pavyzdžiu) ir sinchroniškai (viena reikšmė motyvuoja kitą reikšmę). Sinchroninis požiūris į daugiareikšmių žodžių reikšmes rodo struktūrinį ryšį DLK: a) Rasti prototipinius kiekviena reikšme vartojamus denotatus (ir signifikatus) ir nustatyti jų panašumus, skirtumus [jeigu yra dalykai turi bendrą požymį, bet jau nutolę, tai žodis – daugiareikšmis. (objektyvumo problema dėl prototipo suvokimo); b) Nustatyti daug. ž. reikšmių sąsają padeda komponentinė analizė (reikšmė skaidoma į semas ir nustatoma, kurei kartojasi reikšmėse, kurie būdingi tam tikroms reikšmėms); Tapačios semos ryšys – džns, bent dvi reikšmės siejamos ar kelių semantinių komponentų. Įjungimo (implikacijos) ryšys – viena reikšmė įtraukiama į kitą kaip atskiras semantinis komponentas (prieš einanti reikšmė + papildomas SK), būdinga dktv. TRYS DAUGIAREIKŠMIŠKUMO TIPAI: 1. Spindulinis (reikšmės susijusios su viena (pagrindinė r.)); 2. Grandininis (reikšmė siejasi su kita kuria nors r.; retas); 3. Mišrusis (ir spindulinis, ir grandininis; džns) Pagrindinė daugiareikšmiškumo sąlyga – ryšys tarp daugiareikšmio žodžio reikšmių. Kai nėra semantinės sąsajos tarp daugiareikšmio žodžio reikšmių, daugiareikšmis žodis suskyla į homonimus. SISTEMINIAI SANTYKIŲ TIPAI Hiponiminiai santykiai: susidaro tarp giminės ir rūšies sąvokas reiškiančių žodžių – giminės sąvoką pavadinantis žodis vadinamas hiperonimu, rūšies pavadinimas hiponimu; jie konktretesni, turi daugiau skiriamųjų požymių. Pvz.: tvartas (hiperonimas) – arklidė, avidė, žąsidė (hiponimai). Partoniminiai santykiai: tarp žodžių, kurie vienas kitą reiškia visumą, o kitas – js dalį, pvz.: ranka (visumos pavadinimas), susijusi partoniminiu ryšiu su alkūne, delnas, riešas, plaštaka (dalys). Ekvoniminiai santykiai: tarp semantiškai lygiaverčių žodžių kurių kiekvieno sąvoka turi bent vieną semantiškai relevantišką skiriamąjį požymį. Susidaro teminėse grupėse: vedybų giminystės terminai (pvz.: anyta, marti, žentas, šešuras), baldų pavadininimai, žmonių pavadinimai, pagal tautybę; gali būti keičiami vietomis. Sinoniminiai santykiai: tarp artimos reikšmės žodžių, kurie pavadinia tą pčią dalykų klasę ir iškelia kitus požymius, pvz.: arti – toli. Konversiniai santykiai: sieja priešingos reikšmės žodžius, kurie nusako tą pačią situaciją vis kitų jos dalyvių požiūriu. Šie santykiai susiklosto tarp predikatinių žodžių, kai aktantai keičiasi semantiniai vaidmenimis, pvz.: Darius duoda Linai pinigų ir Lina ima pinigus iš Dariaus – duoti ir imti yra konversyvai, nusakantys tą pačią situaciją. Kartais laikomi antonimų atmaina. Derivaciniai santykiai yra: a) Tarp pamatinio žodžio ir iš jo padaryto darinio; Darybinė opozicija (svarbiausias, ryškiausias derivacinis santykis) yra tarp dviejų žodžių, kurių vienas remiasi kitu ir formaliai, ir semantiškai. Motyvuojantis (pamatinis, pvz.: ranka) ir motyvuotasis (darinys, pvz.: stalius); b) Tarp tam pačiam darybos tipui priklausančių žodžių; Darybos tipą sudaro žodžiai, padaryti su tais pačiais darybos formantais iš tai pačiai leksinei gramatinei kategorijai priklausančių žodžių ir turintys tą pačia darybos reikšmę, pvz.: veiksmažodžis su –auti iš asmenų pavadinimų pagal darbą, profesiją ir reiškia „būti tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“, pvz.: atstovauti, bendradarbiauti, mokytojauti. c) Tarp to paties lizdo narių; Priklauso tos pačios šaknies žodžiai, pvz.: bendras ir bendrauti, bendratis, bendrinis, bendrovė. d) Tarp to paties daugiareikšmio žodžio motyvuojančios ir motyvuotos reikšmės; Santykiai tarp leksemų, kurios sudaro daugiareikšmį žodį, yra semantiniai derivaciniai santykiai. SINONIMINIAI SANTYKIAI: Leksiniai sinonimai: leksiniai vienetai, kurie turi skirtingą formaliąją raišką, bet tapačią arba artimą (semantiniu branduoliu sutampančią) reikšmę. Problema- reikšmės artumas, todėl sinonimijos problemos susijusios su sisteminiais santykiais. Sinonimų reikšmės artumo kriterijus – ta pati keliais žodžiais išreiškiama sąvoka, kurios branduolys gali būti laikomas vienu iš sinonimiškumo kriterijumi. Taip pat reikšmės artumas išryškėja išskaidžius sinonimų reikšmes į komponentus: jų pagrindiniai semantiniai komponentai sutampa, o skiriamieji tėra šalutiniai. Vartojant sinonimiškus žodžius skiriamieji komponentai gali būti neutralizuojami. Reikšmės artumo kriterijus yra pakeičiamumo požymis: tam tikruose kontekstuose vieną sinonimą galima keisti kitu, neiškreipiant prasmęs. Pakeičiamumo krieterijus laikomas ir sinoniminiams santykiams suvokti, ir jiems patikrinti. Problema – leksinių žodžių junglumas: vieni junglūs, kiti – nelabai. Todėl klausimas: ar riboto junglumo žodžiai yra sinonimiški tik su bendriausią reikšmę turinčiu žodžiu, ar ir tarpusavyje? Sinonimai turi būti tos pačios kalbos dalies, bet jais gali būti ir žodžiai, atliekantys panašias gramatines funkcijas, pvz.: mokslingas ir išprusęs; apgauti – akis dumti. Sinonimai yra artimos reikšmės leksiniai vienetai, kurių pagrindiniai semantiniai komponentai sutampa, o skiriamieji komponentai gali būti neutralizuoti. Sinonimų eilė: gausesnė sinonimų grupę, eilės nariai varijuoja tą pačią reikšmę, išryškindami kitus skiriamuosius požymius. Dar vartojamas sinonimų lizdas: sisteminiais ryšiais susijusių artimos ar tapačios reikšmės leksinių vienetų grupę. Pagrindinis sinonimų eilės žodis, nusakantis bendrąją visų žodžių reikšmę, yra dominantė (pvz.: arklys yra sinonimų kuinas, kumelys dominantė). Sinonimų šaltiniai: bendrinė kalba, tarmės, kitos kalbos. Sinonimų rūšys. Sinonimai skiriami: a) Pagal kalbos sistemos ir kalbėjimo skirtumus; ar žodis yra sinonimiškas kitam kalbos sistemoje, ar jis tampa kito žodžio sinonimu tik t.t. kontekste [SININOMINIŲ SANTYKIŲ PASTOVUMAS]: Sisteminiai – kurie kurie sinonimiški be spec. Konteksto ar situacijos (pvz.: kaitra – karštis) Kontekstiniai – kurių sinoniminės reikšmės yra laikini. Jais tampa: a. Perkeltine reikšme vartojami žodžiai (pvz.: juokėsi, žvengė); b. Hiponiminiais ryšiais susiję žodžiai. (pvz.: kiaulė, peniukšlis). b) Pagal reikšmės artimumo laipsnį (sisteminiai sinonimai); a. Absoliutieji (be reikšmės skirtumo, pavadina tuos pačius dalykus ir sąvokas, pvz.: drebulė – epušė, jie – dupletai, atsiranda prigijus tarmiškiems žodžiams ar pasiskolinus) – manoma, kad tokių visai nėra  b. Daliniai (artimos rašybos žodžai, kurių reikšmės sutampa semantiniais komponentais, skiriasi šalutiniais) – snigti – snyguriuoti, šaltis – speigas; c) Pagal skiriamųjų semantinių komponentų tipą; Sinonimai gali skirtis dalykinės ir vertinamosios reikšmės komponentais. Skiriami semantiniai (ideografiniai, reikšminiai, designatiniai) ir stilistiniai (konotaciniai, emociniai). Semantiniai sinonimai skiriasi: a. Vieno sąvoka bendresnė, kito – konkretesnė, pvz.: skaudėti ir diegti; b. Turi aiškų specifinį skiriamąjį požymį, kurio neturi kitas poros ar eilės žodis, pvz.: čaižyti ir talžyti; c. Sinonimai skiriasi reiškiamo ypatybės, veiksmo ar reiškinio intensyvumu, didumu, pvz.: bodėtis ar neapkęsti. d. Skiriasi ir savitu požymiu, ir reiškiamo ypatybės, veiksmo ar reiškinio intensyvumu, pvz.: juoktis ir kvatotis. d) Stilistiniai sinonimai: skiriasi konotacinės reikšmės komponentais. Rodo: a. Kalbėtojo emocinę būseną, kurią patiria pavadindamas tam tikrus dalykus (pvz.: gerti – lakti, maukti, plempti); b. Kalbėtojo pastangas išraiškingiau, vaizdingiau nusakyti dalykus (pvz.: eiti – kėblinti, slinkti, sėlinti); c. Žodžio priklausymą sirtingoms stilistinėms atmainoms (pvz.: kalėjimas – daboklė, cypė, belangė); ANTONIMINIAI SANTYKIAI Tarp žodžių, kurių reikšmės priešingos. Dažniausia antonimų grupė – antonimų pora. Antoniminis ryšys – tarp žodžių, kurie pavadina logiškai suderinamas sąvokas ir turi bent vieną bendrumo požymį (pvz.: vyras – moteris) [būtinas]. Dėl bendro turinio požymio antonimus galima įtraukti į tam tikrą semantinę paradigmą. Antonimų reikšmių semantiniai skirtumai dideli, jie yra priešinguose poliuose, pvz.: karštas, šiltas, drungnas, vėsus, šaltas, ledinis sieja komponentas „temperatūra“. Kai antonimai turi sinonimų, antoniminiai santykiai yra tarp visų sinoniminių grupės narių, pvz.: abejingas, atidus, beširdis, dėmesingas, jautrus, nuoširdus, nuožmus. Antonimės reikšmės iš dviejų dalių: viena atsiskleidžia jų bendraisiais požymiais, kita – skiriamaisiais, rodančiais priešybę. Reikšmių priešybė kaip svarbiausia antoniminių leksikos santykių apraiška yra santykinė. Reikšmių priešybė: a) Kontradikcinė – viena leksema rodo tam tikros sąvokos požymį, o kitą – priešingą požymį; kontrastingumas didžiausias, pvz.: vyras – moteris. b) Kontrarinė – tarp leksemų, pavadinančių tam tirkas leksines semantines paradigmos sąvokas, pvz.: karštas – šaltas. Tarp kraštinių narių gali būti vienas ar keli viduriniai nariai. c) Vektorinė – priešybės nariai pavadina priešingos krypties veiksmus ar vyksmus, pvz.: uždaryti – atidaryti; d) Konversinė – tarp leksemų, pavadinančių vieningos loginės visumos dalis ar dvi to paties proceso frazes, bet skirtingai atstovaujamas nusakomos situacijos dalyvių, pvz.: klausti – atsakyti. Dažniausiai poras sudaro tos pačios kalbos dalies žodžiai, nors ne visi žodžiai gali būti susiję antonimiškai. Dažniausiai antonimai yra būdvardžiai, iš jų padaryti prieveiksmiai. Antononimų yra daiktavardžių, veiksmažodžių, kartais –įvardžių, prieveiksmių. Antonimų porų nesudaro tiesioginės konkrečios reikšmės daiktavardžiai, tikriniai žodžiai, skaitvardžiai. Daugiareikšmiai žodžiai įeina į kelias antonimines poras ar grupes. Antoniminiai santykiai būdingi ne visam daugiareikšmiui žodžiui, bet jo leksemoms. Antonimiškos gali būti ir to paties daugiareikšmio žodžio leksemos. Tai vadinama enantlosemija. Antonimų rūšys: A. Struktūriškai skiriami: a) Šakniniai antonimai – skiriasi fonetine struktūra, reikšmių priešybė yra šaknyje, pvz.: nauda – žala. b) Darybiniai antonimai – turi bendrą šaknį, priešingas reikšmes sukuria afiksai, pvz.: antžeminis – požeminis; atrišti – surišti. Problema žodžiai su ne-. Tarpinę padėtš tarp šakninių ir darbinių antonimų užima dūriniai, kurių vienas dėmuo yra skirtingo fonetinio pavidalo ir priešingos reikšmės, okitas – tos pačios šaknies, pvz.: šaltakraujis – šiltakraujis. B. Ar žodis antonimiškas kalbos sistemoje, ar antonimu tampa tik tam tikrame kontekste: a) Sisteminiai a. pvz.: teisybė – melas. b) Kontekstiniai (antoniminiai r. yra tam tikrame kontekste, pvz.: žvirblis – briedis). Antonimais grindžiamos stilistinės ir retorinės figūros: antitezė, paradoksas, oksimoronas. PRAGMATIKA LEKSIKOJE Leksinė pragmatika: santykiai žmonėms komunikuojant, bendravimo situacijos ir žodžiai, vartojami bendraujant. Šnekos aktas: komunikacinis vienetas, kuriuo bendrauja tam tikri kalbinės bendruomenės nariai. Leksikologijai aktualu: kodėl, kaip ir kokiu tikslu gali būti vartojami žodžiai. Svarbu: adresanto (kalbėtojo, rašytojo) ir adresato (klausytojo, skaitytojo) santykis. Adresantas atlieka kalbinį veiksmą, kuriuo siekiama kuo tiksliau suformuluoti mintį ir perteikti ją adresatui. ŠNEKOS AKTAS – TIKSLINGAS IR SĄMONINGAS. LINGVISTINĖ PRAGMATIKA Pragmatika: tiria reikšmę kalbos vartojime/kalbėjimo veikloje arba reikšmę kontekste [kaip kontekstas papildo reikšmę]. Pragmatinė kompetencija: gebėjimas suprasti kito kalbėtojo ketinimą perduoti reikšmę. Skirtumas tarp anglų-amerikiečių (komponentinis požiūris: pragmatika lygiavertė kitoms disciplinimos) ir europietiškosios (perspektyvinis požiūris: pragmatikos objektas – visi kalbinio elgesio aspektai) pragmatikos mokyklų. ŠNEKTOS AKTŲ TEORIJA Kalbos vienetais (žodžiai, sakiniai, frazės) perduodama daugiau informacijos už užkoduotą informaciją. Šnekos aktas – a) kažko sakymas; b) tai, ką kas padaro sakydamas; c) tai, ką, kas nors ir kaip tuo sakymu veikia (=veiksmas, kurį kalbėtojas atlieka pasakymais). Šnekos aktas: a) Lokuoja – pats kalbėjimas (ištarimas, užrašymas); b) Ilokuoja – pasakymu išreiškiamo adresanto komunikac. Tikslas (intencija); c) Perflokuoja – pasakymo poveikis adresatui ir galimas adresato atsakas į poveikį; Pasakymas turi ilokucinę galią: kalbėtojo ko nors teigimas, žadėjimas, klausimas, skatinimas. Ilokucinei daliai išreikšti – priemonių rinkinys, jų derinys. Tiesioginis šnekos aktas: kai ilokucinis tikslas reiškiamas sutartinėmis priemonėmis ir adresatas suvokia vien mokėdamas kalbą. Netiesioginis šnekos aktas: kai ilokucinis adresanto tikslas turi būti ne tik matomas ar girdimas. Perlokucija - tam tikros reakcijos galimybė. Taip adresantas įpareigoja adresatą reaguoti, kas pasakyta. Jeigu tai įvyksta – adrestas „patiki“ adresantu. Skirtumai tarp ilokucinių ir perlokucinių aktų: 1. Ilok a. parodo kalbėtojo ketinimą, perlok. a. nevisada būna toks, kokio norėjo kalbėtojas; 2. Ilok.a. kalbėtojas kontroliuoja, o perlok.a. – nekontroliuoja; 3. Ilok.a. paaiškėja kalbant, o perlok.a. po to, kai kas nors jau pasakyta; 4. Ilok.a. yra labiau apibrėžti taisyklių, o perlok.a. yra dažniau neapibrėžti; 5. Ilok.a. yra labiau, o perlok.a. mažiau konvencionaliai susiję su lingvistinėmis formomis; Taip pat: vietoj sėkmės sąlygų buvo pasiūlyta 4 kategorijos: 1. Propozicinio turinio sąlyga; 2. Parengiamosios sąlygos; 3. Nuoširdumo sąlyga; 4. Esminė sąlyga. Pragmatinis kontekstas: veiksniai, darantys įtaką kalbinei veiklai: a) Bendravimo laikas, momentas; b) socialinis ir psichologinis bendravimo dalyvių santykis; c) priemonės ir kanalai, kuriuo vyksta komunikacinis aktas; d) kalbos atmaina, stilius; e) turinys; Svarbi bendravimo sąlyga – reikalingi rinkami dalyvių santykiai. Bendravimo dalyvių santykiai: a) Horizontalieji (tarp lygiaverčių pašnekovų); b) Vertikalieji (tarp aukštesnio ir žemesnio socialinio statuso asmenų). Bet kokios kalbinės veiklos rezultatas – pasakymas. Jis sutampa su sakiniu, bet: A. Šnekos aktą galima atlikti vienu žodžiu; B. Vienu sakiniu gali būti atliekami keli šnekos aktai; C. Aktas gali apimti kelis sakinius; PERFORMATYVAI IR KONSTATYVAI Bendraudami žmonės vartoja dvejopus pasakymus: vienais yra konstatuojama (info apie tikrovę [vadinami konstatyvais]), kitais atliekamas tam tikras veiksmas (ne tik info, bet ir veiksmas [performatyvai]). Performatyvai skirstomi: Eksplicitiniai p.: performatyvusis vkmžd įvardija atliekamą kalbėjimo veiksmą ir eksplikuoja komunikacinį kalbėtojo ketinimą. (1. Vartojamas performatyvus vksmžd. [pažadu, draudžiu, atsiprašau]; 2. Reiškiamas tiesiogine nuosaka es. l. 1 as. f.; 3. Juridiniuose dokument. Formulė: šituo + dokumentu...) Implicitiniai p.: performat. Vksmž nėra performatyvai: neturi teisingumo reikšmės (teisingumo kriterijus keičiamas sėkmės kriterijumi). Sėkmės sąlygos: a1) turi būti toks visuomenės pripažintas šnektos aktas; a2) jį turi atlikti tinkamas asmuo tinkamomis aplinkybėmis; b1) šnekos aktas turi būti atliktas teisingai; b2) šnekos aktas turi būti atliktas iki galo; c1) asmenų, dalyvaujant atliekant šnektos aktą, mintys, jausmai ir ketinimai, turi būti tinkami šnektos aktui; c2) jeigu yra numatyta tolesnis elgesys, tai asmenys turi nurodymų laikytis. [PAŽEISTOS A IR B SĄLYGOS YRA KITOKIOS NEI PAŽEISTA C SĄLYGA]. Vadovėlis: A. Nurodymai (direktyvai) – paveikti adresatą taip, kad šis ką padarytų (įsakymai, draudimai, prašymai, maldavimai ir t.t.); B. Įsipareigojimai (komisyvai) – adresantas įsipareigoja adresatui ką nors padaryti (pažadai, priesaikos, kvietimai, pasiūlymai); C. Etiketo frazės (behabityvai) – adresantas palaiko santykius su adresatu (pasisveikinimai, sveikinimai, užuojautos, padėkos, atsiprašymai); D. Potvarkiai (deklaratyvai) – nustatomas ir pareiškiamas tam tikras pasaulio dalykų santykis (sukuriamas teisinis faktas); E. Tvirtinimai (asertyvai) – parodyti adresatui adresanto santykį su tikrovės faktu (liudijimai, laidavimai, pripažinimai); PASAKYMO TIPAS – TIK IŠ KONTEKSTO Instituciniai pasakymai – lemia iš anksto nustatytos ir įteisintos taisyklės, ryšys su procedūra (teismų nuosprendžiai, liudytojų priesaikos, įsakai ir t.t.) Buitiniai pasakymai – nereglamentuojami taisyklėmis, lemiamas bendravimo normų. Searl‘o taksonomija. Požymiai: a) šnekos akto tipas; b) žodžių santykis su tikrove; c) išreikšta psichologinė būsena; d) propozicinis turinys; Skiriami šnekos tipai: 1. Reprezentatyvai – turi teisingumo reikšmę, išreiškia kalbėtojo nuostatą atliekamo šnekos akto propozicinio turinio atžvilgiu, pvz. abejoju, tvirtinu, neigiu. 2. Direktyvai – yra kalbėtojo mėginimai paveikti klausytoją, kad padarytų tai/nedarytų to, ką jis išreiškia šnekos akto propoziciniu turiniu, pvz. įsakau, prašau, draudžiu. 3. Komisyvai – kalbėtojas įsipareigoja atlikti tai, ką išreiškia šnekos akto propoziciniu turiniu, pvz. įsakau, įsipareigoju, draudžiu, prašau. 4. Ekspresyvai – išreiškia kalbėtojo požiūrį į tam tikrų dalykų, apibrėžtų propoziciniame turinyje, padėtį, pvz. sveikinu, užjaučiu. 5. Deklaratyvai – sukuria juridinius faktus, išreikštus šnekos akto propozicija, pvz. skiriu stipendiją, skelbiu karą. Pragmatika: siekia nustatyti, kokius žodžius turi rinktis adresantas, iš kurio t.t. pokalbio situacijoje klausytojas supras kalbėtojo komunikacinį tikslą. Šnekos akto ilokucinę galią išreiškia performatyvieji vksmžd: atliekamas aktyvus, tikslingas veiksmas (atsisakau ..., draudžiu ..., pažadu ...), reiškia veiksmus, atliekamus kalbinėmis priemonėmis. Performatyvieji vksmžd. pagal ilokucinį tikslą: a) Nurodymai (drausti, įgalioti, įpareigoti, įsakyti) b) Įsipareigojimai (atsisakyti, garantuoti, laiduoti) c) Etiketo aktus (atsiprašyti, dėkoti, sveikinti, linkėti) d) Potvarkius (atsistatydinti, atšaukti, dovanoti, laiminti) e) Tvirtinimus (informuoti, konstatuoti, liudyti, nepritarti) Kartu gali žymeti skirtingų rūšių ilokucines galias ir kurti kelių tipų šnektos aktus. Performatyviųjų vksmž pragmatinės savybės susijusios su šnektos aktų dalyviais: a) Jų komunikaciniais tikslais (nuo tikslo priklauso vksmž pasirinkimas) b) Jų socialiniais vaidmenimis – lygiaverčiai ar nelygiaverčiai Gramatinės ypatybės – skiriamasis vksmž performatyvumo požymis (es.l. ir I asmuo, bet gali būti es.l. III asmuo, būsim.l. ir tariamoji nuos. I as. ir tt.). Ilokucinę galią turi ir iš performatyviųjų vksmžd sudaryti abstraktieji daiktavardžiai. PRALEIDŽIU KALBOS ETIKETO SKAIDRES (Lingvistinis mandagumas, emotyvai ir ekspresyvai, modaliniai žodžiai) ETIMOLOGIJA Problema – iš kur atsirado pats žodis. Etimologija – kalbotyros šaka, tirianti žodžių kilmę. Etimologijos objektas – paprastieji žodžiai, kurių kilmė negali būti paaiškina tiriamos kalbos dabarties faktais. Artima diachroninė žodžių daryba (genetiniu aspektu aiškina žodžių atsiradimo atvejus, kurei dabartinėje kalboje nėra akivaizdūs, ir aiškios darybos struktūros, ir aiškios darybos struktūros žodžių susidarymą). Etimologija remiasi lyginamuoju-istoriniu (gretinami ir rekonstruojami giminiškų kalbų garsai, formos, reikšmės, atskleidžiami raidą lėmę dėsniai, parodomos giminystės laipsnis) ir vidinės rekonstrukcijos (remiasi vienos kalbos sistemišku tyrimu, analizuojami kalbos vienetų tarpusavio santykiai tam tikrais laikotarpiais, siekiama nustatyti tų vienetų bei jų sistemų būklę) metodais. Tyrimų tikslas – nustatyti ar žodis yra savo pačių kalbos, ar skolinys: A. Savos kilmės žodžiai Aa. Veldiniai (žodžiai paveldėti iš prokalbės) Ab. Tiriamoje kalboje susidarę žodžiai. B. Skoliniai; Sinchroniniai – gyvi, pagal juos daro žodžius. VELDINIAI Iš prokalbės laikų išlikę senieji žodžiai, kurie turi atliepinių kitose giminiškose kalbose. Problema – veldinių senumas – vieni iš baltų prokalbės, kiti dar senesnių prokalbių laikus siekia. Etimologai tiria ne tik veldinių formas (fonetinė, morfologinė sandara), bet ir reikšmės kitimus. SKIRIAMI: A. Žodžiai paveldėti iš indoeuropietiškos prokalbės (turi atliepinių ide. Kalbose) – pvz., akis, diena. B. Ž. paveldėti iš baltų, slavų ir germanų bendrystės laikų – pvz., rugys, lesti. C. Ž. paveldėti iš baltų ir slavų bendrystės laikų – pvz., ežeras, galva, saldus. D. Ž. paveldėti iš baltų bendrystės laikų – pvz., briedis, genys, pelė. E. Ž. bendri lietuviams ir prūsams – pvz., dangus, gluosnis. F. Ž. bendri rytų baltams – pvz., balandis, koja, laikas, sveikas, giedoti. Tiriamoje kalboje susidarę žodžiai Atsirado savarankiško lietuvių kalbos egzistavimo laikais, neturi atitikmenų giminiškose kalbose, todėl atsiradimais remiasi tik tiriamąja kalba. Diachroniniai ir sinchroniniai dariniai. Ž. kurių kilmė sinchroniškai nėra aiški, nes jų ryšiai su kitais žodžiais jau nutrūkę, išblukę – diachroniniai dariniai (pvz., -nas vediniais – kluonas (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!