Legioneliozių mikrobiologinės diagnostikos ypatumai, sukėlėjų identifikavimas aplinkoje

 Legioneliozių mikrobiologinės diagnostikos ypatumai,sukėlėjų identifikavimas aplinkoje 2005 LEGIONELIOZĖS ETIOLOGIJA • Ligos sukėlėjas – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės, augančios mitybinėse terpėse, turinčiose cisteino ir geležies jonų, mielių ekstrakto, esant 25 – 450C temperatūrai. • Legionellaceae šeimoje yra tik viena legionelių gentis, kurioje yra 48 legionelių rūšys (70 serotipų). 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę 93,9 proc. atvejų sukelia L. pneumophila (JAV – 90 proc. legioneliozės atvejų). Žinoma 15 L. pneumophila serogrupių, iš kurių pirma serologinė grupė (sg1) Europoje sudaro 68 proc. visų L. pneumophila (JAV – 71,5 proc.). Legioneliozę retai sukelia kitos rūšys: L. bozemanii, L. dumoffii, L. micdadei, L. longbeachae, L. cincinnatiensis, L. sainthelensi, L. gormanii. • Legionelių randama natūralioje ir žmogaus sukurtoje aplinkoje: upių, ežerų vandenyje, kai kurių pirmuonių organizmuose, vandens saugyklose, dirvožemyje ir kt. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Daugėjant kondicionavimo įrangos , įvairių vandens baseinų, sūkurinių vonių bei kitos vandens įrangos buityje, didėja ir galimybės legionelėms plisti. • Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis 20 – 450C, žemesnėje nei 200C ir aukštesnėje nei 600C legionelės nesidaugina. • Legionelių išlikimas aerozoliuose priklauso nuo santykinės drėgmės, pvz., kai santykinė drėgmė padidėja nuo 30 – 80 proc., legionelių išlikimo trukmė pailgėja nuo 3 iki 15 min. LEGIONELIOZĖS EPIDEMIOLOGIJA • 1976 m. tarp Filadelfijos viešbutyje vykusio Amerikos legionierių suvažiavimo dalyvių išplito neaiškios kilmės plaučių uždegimas. Susirgo 221 asmuo, iš jų 15,4 proc. mirė. 1977 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro mikrobiologai iš protrūkio metu mirusio ligonio plaučių išskyrė gramneigiamų bakterijų ir serologiniais metodais įrodė, kad jos yra šios ligos sukėlėjai. Vėliau šis mikroorganizmas buvo pavadintas Legionella pneumophila (plaučių legionele). Retrospektyviai ištyrus neaiškios kilmės plaučių uždegimais įvairiose šalyse susirgusių ligonių kraujo serumus, paaiškėjo, kad legionelės ir anksčiau buvo sukėlusios ligų protrūkius Amerikoje ir Europoje. Vėliau L. pneuomophila buvo išskirtos iš aplinkos mėginių, tiriant legioneliozės protrūkius įvairiose pasaulio šalyse. • Mokslo studijomis nustatyta, kad legionelių rūšys industrinėse šalyse gali sukelti 2 - 16 proc. visų plaučių uždegimų. Didžiojoje Britanijoje atlikta studija parodė, kad legionelinė infekcija labiausiai tikėtina sunkių plaučių uždegimų atvejais ir sudaro 14 – 37 proc. visų atvejų, mirtingumas nuo jos siekia 25 proc. Galima teigti, kad legionelės yra antra iš keturių dažniausių plaučių uždegimo priežasčių. • Legioneliozė paplitusi visose pasaulio šalyse, ypač išsivysčiusiose, kur daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Europoje per keletą paskutiniųjų metų kasmet užregistruojama 1360 – 4578 ligos atvejų. Buvo užregistruoti visuomenėje plintantys protrūkiai dėl senų oro kondicionavimo, aušinimo sistemų visuomeniniuose pastatuose. Daugelyje šalių susirgimų legionelioze skaičius neaiškus, nes ne visose šalyse yra privaloma jų registracija ir priežiūra. • Atlikus mokslinius tyrimus Lietuvoje, L. pneuomophila aptikta mėsos kombinatų kai kurių cechų vandens sistemose bei kompresorių aušinimo vandenyje, taip pat vienos ligoninės Hemodializės skyriaus vandens filtrų nuoplovose. Pirmasis pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje retrospektyviai nustatytas 1985 metais. Ištyrus sveikų suaugusių Lietuvos gyventojų kraujo serumą netiesioginės hemagliutinacijos reakcija, legioneliozės sukėlėjo antikūnų buvo rasta pas 7,4 proc. asmenų. • Legioneliozė pasireiškia protrūkiais ir pavieniais susirgimų atvejais. • Pavienis atvejis – kai žmogus suserga per 10 d. po nakvynės ar apsilankymo viešbutyje. • Pavienis hospitalinės legioneliozės atvejis – kai suserga žmogus, kuris 10 ir daugiau dienų iki ligos pradžios gydėsi stacionare arba suserga 2-9 dieną po išrašymo iš stacionaro, arba 2-10 dieną po apsilankymo ambulatorinėje įstaigoje. • Protrūkis – kai per dvejus metus suserga 2 ir daugiau žmonių, kurie buvo apsistoję tame pačiame viešbutyje 10 d. iki ligos pradžios. • Hospitalinės legioneliozės protrūkis – kai per 6 mėn. suserga 2 ir daugiau žmonių, susijusių su konkrečia sveikatos priežiūros įstaiga. • Protrūkiai dažniausiai pasitaiko dideliuose daugiaaukščiuose pastatuose (viešbučiai, ligoninės ir kt.), kur įrengtos centralizuotos oro kondicionavimo, aušinimo sistemos, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais, o pavieniai susirgimai legionelioze Europoje registruojami ištisus metus. • Mažo sergamumo legionelioze Europoje priežastys: a) kai ligoniui nustatomas plaučių uždegimas, jis tuoj pat pradedamas gydyti antibiotikais, kurie veikia legioneles, ligonis pasveiksta ir nėra poreikio nustatyti plaučių uždegimo sukėlėjo; b) tyrimo metodų jautrumas ir specifiškumas gali nulemti klaidingai neigiamus rezultatus; c) ligoniai, sergantys kita sunkia liga, sukeliančia imunosupresiją, yra didelės rizikos grupėje legionelinei infekcijai. Jei šie ligoniai miršta, mirties priežastis gali būti priskirta tai ligai, o ne legionelinei infekcijai; d) su kelionėmis susijusios infekcijos atvejai gali būti diagnozuoti kai kuriose šalyse, bet apie tai nepranešta Europos legioneliozės darbo grupei. • Legionelioze daugiau serga vyresnio amžiaus asmenys (50 – 65 m.), dažniau serga vyrai, vyrų ir moterų santykis 3:1. • Legioneliozės protrūkių metu nustatyta, kad tik iki 5 proc. užsikrėtusiųjų suserga šia liga. • Profesiniai rizikos veiksniai: statybos, žemės ir santechnikos darbai, darbas pramonės įmonėse, naudojančiose terminį vandenį, darbas su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis. • Ligonis epidemiologiškai nepavojingas aplinkiniams. Taigi vienintelis patvirtintas legionelių veisimosi šaltinis – vanduo. Ypatingai upių, ežerų bei geriamo vandens paviršinė dalis. Legionelės nesidaugina steriliame vandenyje, bet pridėjus į jį amebų pastebimas ir legionelių augimas bei dauginimasis. Jų santykis su amebų rūšimis yra labai įdomus. Šie vienaląsčiai gyvūnai, kurie gali būti vadinami „gamtos makrofagais“ veisiasi tokioje pat vandens aplinkoje kaip ir legionelės bei smarkiai prisideda prie jų intraląstelinio augimo. Kitas faktorius, lemiantis legionelių išlikimą gamtoje, yra jų santykinis rezistenciškumas chlorui bei karščiui. Legionelės gali rasti prieglobstį sąlyginai nesvetingose vietose, kaip kad karšto vandens talpyklos. Epidemiologijai svarbu ir bakterijų perėjimas iš aplinkos į žmogaus organizmą. Daugeliu atveju bakterijos yra perduodamos aerozoliniu būdu iš vandens, užteršto mikroorganizmais. Gariniai kondensatoriai ir vandens šildytuvai yra dažnas infekcijų šaltinis. Uždaros patalpos, purkštuvai, drėkintuvai, užpildyti užterštu vandeniu, perduoda legioneles žmogui. Buityje aerozolis yra gaunamas daugeliu būdu,pradedant maudymusi duše,baigiant tualeto nuleidimu.Pontiako karštligė dažnai susijusi su viešais fontanais.Legionelioze galima susirgti netgi naudojantis sūkurinėmis voniomis kurortuose ar kruizose, viešbučiuose. Tiesioginis susirgimas užsikrėtus per žaizdas ligoninėse gali būti sietas su ligonio prausimu vandeniu iš „čiaupo“, kuriame yra legionelių. Pagrindiniai Legionella bakterijų buitiniai rezervuarai: • vandens aušinimo bokštai; • vandens garų kondensatoriai; • šalto ir karšto vandens sistemos; • vandens vamzdžiai ir rezervuarai laivuose, geležinkelio vagonuose; • terminiai mineraliniai vandenys ir jų tiekimo sistemos; • individualios kvėpavimo sistemos įranga, deguonies tiekimo sistema; • gydomosios vonios; • gydomasis purvas; • oro drėkintuvai; • vandens valymo įrenginiai, pvz., vandens minkštikiai, naudojami aušinimo bokštuose; • kitos vandens sistemos, kuriose vandens temperatūra didesnė kaip 200 C, taip pat purškimo sistemos (pvz., gėlių laistymo sistemos, baseinai, mašinų plovimo aparatai, dekoratyviniai fontanai Žmogaus imlumas ligai priklauso nuo jo imuninės sistemos. Vyresni kaip 50 m. žmonės yra jautresni infekcijai nei jauni, ypač kelionės metu, kai pasikeičia gyvenimo stilius, gyvenant patalpose su kondicionavimo sistema ar užteršta vandentiekio sistema. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficitinė būklė (ypač gliukokortikosteroidų vartojimas) yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai. Operacija, maitinimas per nazogastrinį zondą, inhaliacinė terapija, dirbtinė plaučių ventiliacija taip pat yra svarbūs predisponuojamieji hospitalinės infekcijos veiksniai, ypač ligoniams po organų transplantacijos. AIDS sergantiems ligoniams legioneliozė nėra dažna, tačiau jos klinika yra sunkesnė: dažnesnis plaučių abscesų formavimasis, ekstrapulmoninė infekcija ir bakteremija. Pontiako karštlige, priešingai, dažniausiai serga vaikai ir buvę sveiki suaugusieji. Vandens sistemos mėginių paėmimas ištyrimui dėl legionelių: • Prieš pasirenkant mėginių ėmimo vietas, reikia išnagrinėti vandens sistemų išdėstymą, kad tiriamoji medžiaga atspindėtų visos vandens sistemos mikrobinę taršą. Mėginius gali imti tik apmokyti specialistai, dalyvaujant už vandens sistemos priežiūrą atsakingam asmeniui. • Vandens mėginiai (dažniausiai 1 litras) imami į sterilius indus. Jeigu vanduo chloruotas, inde turi būti chlorą neutralizuojančios medžiagos. Prieš paimant mėginį matuojama vandens temperatūra. • Karšto vandens mėginių paėmimas: • Pirmas mėginys imamas tuojau pat atsukus čiaupą, nenuleidus vandens; mėginys parodo čiaupo užterštumą. • Antras mėginys imamas nuleidus vandenį mažiausiai vieną minutę; mėginys parodo vandens sistemos užterštumą. • Nuo vidinių dušo galvučių bei rankenų paviršių ploviniai imami steriliais tamponais, kurie įdedami į mėgintuvėlius su 0,5 – 1 ml to paties vandentiekio vandeniu. ◦ Šalto vandens mėginių paėmimas • Pirmas mėginys imamas tuojau pat atsukus čiaupą, nenuleidus vandens. • Antras mėginys imamas nuleidus vandenį 2 minutes. • Paimamas mėginys ir iš tualeto bakelio. ◦ Aušinimo bokštų vandens mėginių paėmimas. Imami grįžtančio į aušinimo bokštą ir ištekančio iš bokšto 200-1000 ml vandens mėginiai. ◦ Baseinų vandens mėginio paėmimas. Mėginys imamas iš baseino filtro nišoje ir iš talpyklų, jeigu jos yra. Rekomenduojama paimti plovinius nuo vidinių vamzdžių paviršių.. • Oro drėkintuvų vandens paimamas 200 ml vandens mėginys. • Dekoratyvinių fontanų paimama 1 litro vandens mėginys. • Mėginiai į laboratoriją vežami 6 – 18o C temperatūroje, saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių. Mėginiai neužšaldomi. Rekomenduojama vandens mėginius pristatyti ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų paėmimo. Nuoplovų mėginius rekomenduojama pristatyti paėmimo dieną. • Tyrimus gali atlikti tik akredituotos laboratorijos, turinčios teisę atlikti mikrobiologinius tyrimus dėl legionelių išskyrimo LEGIONELIOZĖS KLINIKA Legioneliozė pasireiškia dviem klinikinėmis formomis: legionierių liga (legioneline pneumonija) ir Pontiako karštlige – savaime praeinančia į gripą panašia liga. • Pontiako karštligė. Inkubacinis periodas nuo kelių valandų iki dvejų dienų. Liga pasireiškia 2 - 6 d. trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu (apie 50 proc. atvejų). • Legionelinė pneumonija. Inkubacinis periodas 2 – 10 d. Liga paprastai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. būna sąmonės sutrikimų, hiponatremija (Schwarz-Bartterio sindromas). Krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai matyti abipusiai alveoliniai infiltratai, segmentinė ar skiltinė infiltracija. Trečdaliui ligonių būna nedaug skysčio pleuros ertmėse. Plaučių infiltratų rezorbcija lėta (1 – 4 mėn.). 25 proc. atvejų išryškėja plaučių fibrozė. Plaučiuose karkalų dažniausiai nepasitaiko. Skreplių tepinėlyje paties sukėlėjo nesimato (nenusidažo Gramo būdu), būna nedaug leukocitų. Legionelinės pneumonijos klinika, rentgeninių, laboratorinių tyrimų duomenys yra nespecifiniai, todėl negalima atskirti nuo kito sukėlėjo sukelto plaučių uždegimo Diagnostika Legioneliozė vis dar išlaiko savo kaip egzotinės infekcijos reputaciją. Tačiau iš tikrųjų, sistemiškai įvertinus, legionelės yra vienos pagrindinės pneumonijos sukelėjų. Vis dėlto visiškai patvirtintų legioneliozės atvejų yra nustatoma ne itin daug. Nesugebėjimas nustatyti šias ligas yra daugiausia trijų faktorių rezultatas: 1. Negalėjimas kliniškai ir radiografiškai atskirti legioneliozės nuo kitų pneumonijos formų. 2. Nesugebėjimas užsakyti laboratorinių testų legioneliozės nustatymui. 3. Diagnostinių testų trūkumo. Taigi legioneliozę dažniausiai galima apibūdinti kaip apgaulingą diagnozę nei egzotinę infekciją. Nors diagnostiniai metodai ir smarkiai ištobulėjo per pastaruosius 30 metų nuo Legionella atradimo vis dar nėra visiškai patikimo testo, kuris padėtu laiku nustatyti legioneliozę ir kartu būtų pakankamai jautrus bei specifiškas. Tiesą sakant keletas autorių netgi išreiškia nuomonę, kad įprastas mikrobiologinių testų užsakymas, norint diagnozuoti šią infekciją, ligoniams sergantiems pneumonija, yra nebūtinas, kadangi šie testai neypatingai įtakoja antibiotikoterapijos taikymą ir paciento būklės pagerėjimą. Tačiau tai gali būti didelė klaida, nes netestavimas ilgą laiką gali privesti prie legioneliozės protrūkio ir gali turėti įtakos Legionella epidemiologijos raidai ir gali, žinoma, nesuteikti pacientams galimybės reikalauti kompensacijos už pvz., viešbutyje gautą infekciją. Peržiūrint keletą dabar naudojamų Legionella atpažinimo testų yra svarbu turėti keletą faktorių mintyse: 1. Specifiški testai yra reikalingi diagnozuoti šią infekciją. Jie turi būti specialiai užsakomi medicininio personalo. 2. Yra svarbu matyti skirtumą tarp specialių modernių centrų ir vietinių diagnostinių laboratorijų ir jų teikiamų galimybių. 3. Diagnostinių tekstų interpretacija yra iškraipoma dėl to, kad nėra visuotinai priimtų normų (“auksinio standarto”). Apskaičiuotas jautrumas ir tikslumas priklauso nuo lyginimo standartų. 4. Diagnostinių testų naudingumas yra įtakojamas vietinės Legionella epidemiologijos. Pirmos serogrupės L.pneumophila yra pagrindinis veiksnys, sukeliantis legioneliozę daugelyje, jei ne visose pasaulio šalyse ir esantį užsikrėtimą šiais mikroorganizmais yra daug lengviau diagnozuoti nei užsikrėtimą kitomis Legionella rūšimis ar serogrupėmis. Vis dėlto kai kuriose regionuose kitos rūšys ar serogrupės yra svarbesnės pvz., L.longbeachae yra svarbi Australijoje ir Naujoje Zelandijoje ir infekcija užsikrėtus šiomis bakterijomis nebus diagnozuota atliekant šlapimo antigenų testą ar darant serologinius tyrimus, galinčius diagnozuoti tik L.pneumophila. • Bendrinis laboratorinis tyrimas dažniausiai parodo keletą nespecifinių anomalijų -hematologinės studijos gali rodyti leukocitozę ir leukocitopeniją, trombocitozę ir trombocitopeniją su DIK sindromu; -cheminės studijos gali atskleisti hiponatremiją,pakitusį fermento aminotransferazes kiekį,hipofosfatemiją,pakitusi kreatinkinazes lygį ir kitus pakitimus; -šlapimo testai rodo proteinuriją ir hemoturiją. Mikroskopija Atliekant specifinius laboratorinius tyrimus legioneliozės diagnostika negali būti baigta, jei vienas ar pora testų yra neigiami. Testų įvairumas padidina diagnozės tikslumą. • mėginiai testams gaunami išskiriant kulturą iš seilių, apatinių kvepavimo takų sekreto ar audinių; • vaikams mėginius geriausia imti brochioskopijos būdu; • mėginiai gauti bronchioalveolinio išplovimo metu yra patys informatyviausi.Taip pat skystis ar pūliai is normaliai sterilių vietų (pvz., smegenų skysčio, pleuros skysčio) turėtų būti patikrinti pasėlių kultivacijos metodu. • Gramo dažymo būdas turėtų atskleisti mažas,polimorfiškas,blogai besidažančias Gram- bacilas. • Kultūros kultyvavimas, laikomas standartiniu kriterijumi, reikalauja specialios terpės naudojimo(nuslopintų medžio anglių-mielių ekstrakto (eng.buffered charcoast-yeast extract[BCYE]) agaro,kuris gali būti papildytas α-ketogluteratu) su L-cisteinu ir geležies jonais,kad pagerintų augimą,taip pat naudojimo antibiotikų, slopinančių kitų mikroorganizmų augimą, bei dažų, kurie suteiktų savitą spalvą legionelėms.Optimali augimo temperatura 35-37 laipsniai Celcijaus.Legionelės yra letai augantys organizmai ir praeina3-5 dienos, kol jos sukuria akimi matomas kolonijas. Kolonijos paprastai būna S formos. Legionelės gali būti izoliuotos nuo kraujo, bet gaunasi daug mažesnis jautrumas (mažiau kaip 20%) • Kai kurių Legionella rūšių augimas(pvz.,Legionella micdadei ir Legionella bozemanii)yra skatinamas pridėjus bovino serumo albumino.Terpė su cefamandolu slopina Legionella rūšių, kurios neprodukuoja β-laktamazės augimą,kaip kad tų pačių Legionella micdadei ir Legionella bozemanii. • Specializuotos technologijos gali reikalauti 2-7 dienų, norint izoliuoti Legionella organizmus. Įprastos iš skreplių gautos kultūros suteikia 80% jautrumą ir 100% specifiškumą. Kultūrų, gautų bronchioalveolinio išplovimo metu jautrumas yra 90% ar daugiau. • Skreplių tyrimo,kuris yra labiausiai paplitęs, didžiausias trūkumas yra tai, kad mažiau nei pusė ligonių turinčių legioneliozės simptomatiką išskiria seiles.Dar kiti faktoriai įtakoja kultūros jautrumą,kai skrepliai yra paimami tyrimui.Legionella sunkiai juose išgyvena,todėl jie staigiai turi būti pristatyti išsėjimui.Kai kurie pacientai išskiria seiles, kuriuose yra salyginai mažai pūlių ir šie mėginiai gali būti atmesti laboratorijų dėl to, kad juose per mažai polimorfobranduolių leukocitų. • Laboratorijų personalo patirtis irgi yra svarbus veiksnys atliekant šį tyrimą (kaip ir, beje, kitus) • Nors legioneliozę dažnai lydi kitų patogenų sukeliamos infekcijos, šių infekcijų sukėlėjų izoliacija netrukdo augti su jomis susijusiomis legionelių kultūrom. Tiesioginis fluorascencinis antikūnų dažymas • Tiesioginis fluorascencinis antikūnų dažymas (eng. Direct fluorescent antibody (DFA) staining) yra greitas testas, kuris gali būti atliekamas turint giliųjų kvėpavimo takų mėginius ar jų audinių fragmentus ir reikalauja tik 2-4 valandų. • DFA naudojami monokloniniai antikūnai yra labai specifiki. • Kryžminė reakcija su pseudomonomis retai pasireiškia, taip pat teigiamus DFA tyrimo rezultatus gali turėti pacientai sergantys tuliaremija,įvykus kryžminei reakcijai su Bacteroides fragilis, Stenotrophomonas ar Flavobacterium rūšies mikroorganizmais. • DFA dažymas pasižymi mažu jautrumu (20-80%). Jautrumas priklauso nuo mėginio kokybės ir jame esančių mikroorganizmų kiekio bei techniko patirties. Teigiami rezultatai taip pat labai priklauso nuo to iš kur tepinėlis yra imamas ir jautrumas didėja, kai naudojami tepinėliai iš kuo žemesnės kvėpavimo trakto vietos. DFA testo rezultatai dar priklauso ne tik nuo visų anksčiau išvardintų savybių, bet ir nuo radiografinių rodiklių. Esant tinkamai antimikrobinei terapijai DFA testų duomenys tampa neigiami po 4-6 dienų. Neigiami rezultatai visiškai neatmeta legioneliozės tikimybės. Šlapimo antigenų testas • Šlapimo Ag testu (komerciškai prieinamas kaip fermentinis imunobandinys (enzyme imunoassay [EIA]) ar radioimuno bandinys (radioimunoassay [RIA]) ) yra greitas sąlyginai nebrangus ir ganėtinai praktiškas testas, norint rasti L.pneumophilla Ag, išskirtus į šlapimą ar esančius pleuros skystyje.Nesenai pasirodė imunochromatografinis bandinys (immunochromatographic assay),kuris turi panašų specifiškumą bei jautrumą kaip EIA,be to yra lengvai atliekamas ir duoda rezultatus po 15 minučių. • Didžiausias šio testo trūkumas yra tas, kad jis aptinka tik L.pneumophilla pirmos serogrupės antigenus. Vis dėlto, kadangi ši serogrupė sukelia daugiausia legioneliozės susirgimų, jis naudojamas kaip plataus tyrimo dalis. • Šlapimo antigenų testo jautrumas 70% ir jis yra 100% specifiškas. • Jautrumas didėja jei šlapimo mėginiai yra koncentruojami ultrafiltracijos būdu ir yra paimami per 7 dienas nuo pneumonijos pasireiškimo pradžios. • Legionella antigenurija galima rasti ne anksčiau kaip po 1 dienos nuo simptomų pasireškimoir testo duomenys gali būti teigiami net praėjus keliom savaitėm nuo taikytos antibiotikoterapijos.Vienu atveju antigenų eksudatas buvo užfiksuotas praėjus net >300 dienų. • Legionella antigenai gali būti randami ir iš kitur paimtuose mėginiuose,įskaitant ir skreplius,plaučių audinį,serumą,pleuros skystį,nors tokių mėginių naudojimas dar nėra patikimas ir iki galo ištirtas. Serologiniai testai • Šie testai nėra naudingi klinikai,del atlikimo trukmės, bet padeda epidemiologijos studijoms. • Antikūnai gaunami kaip atsakas į infekciją yra IgA, IgM, IgG mikstūra ir testas turėtų atpažinti visus šiuos tipus,tam kad jautrumas būtų didžiausias. • Norint patvirtinti legioneliozę, reikia ketveriopo ar didesnio antikūnų titro padidėjimo iki bent 1:128, atliekant netesioginį fluorascencinį antikūnų testą 4-8 savaičių intervale (reikia tirti tiek ūmios,ties sveikimo fazės serumo mėginius). Tačiau pastebima, kad 20-30% pacientų antikūnų titro padidėjimas nepasireiškia,ar pasireiškia praėjus žymiai daugiau laiko. • Vienkartinis padidėjęs titras,nors ir didesnis nei 1:128, nepatvirtina diagnozės, tokie titrai randami pas 1-16% sveikų žmonių. • Neskaitant trukmes,dar vienas serologinio testo trūkumas yra tai,kad juo negalima visiškai tiksliai nustatyti konkrečią Legionella rūšį bei serogrupę. Polimerazės grandinių reakcijos testas • Polimerazių grandinės reakcijos (Polymerase chain reaction (PCR)) bandiniai yra naudojami aptinkant legionelės DNR šlapime, BAL skystyje, ir serumo pavyzdžiuose, nors šie testai nėra plačiai prieinami. • Suaugusiems šie bandiniai yra labai specifiški, bet nejautresni nei gaunami kultūros kultivavimo metodu.Testai duoda rezultatus per trumpą laiką ir turi potencialą tiksliai nustatyti Legionella rūšį ir serogrupę. • Legioneliozės diagnostikos studijos aprašančios PCR testo naudojimą vaikų sergamumo šia liga diagnostikai nėra gausios. • PCR jautrumas padideja, kai mėginiai yra paimami ankstyvoje stadijoje ir kai jų yra paimama >1 iš vieno paciento. Lentelė  |  Diagnostiniai testai Legionella infekcijai atpažinti. Testas Trukmė Bandinio tipas Jautrumas, % Specifiškumas, % Komentarai Kultūra 37 Dienos AKT 95 Techniškai daug reikalaujantis Šlapimo antigenų testas 99 Galima nustatyti tik Legionella pneumophila serogroup 1 Serologinis testas 310 savaitės Serumas 6080 >95 Reikia tirti tiek ūmios,ties sveikimo fazės serumo mėginius,nes vienkartinis tyrimas gali suklaidinti Polimerazės grandinių reakcijos testas 90 Nėra komerciškai prieinamų bandinių.Atpažįsta visas rūšis ir kultūras Serumas 3050 >90 Šlapimas 4686 >90 AKT-apatiniai kvėpavimo takai Literatūra: 1. L. Barth Reller and Melvin P. Weinstein /Diagnosis of Legionella Infection/ 12 December 2002[PubMed] 2. Mobeen Rathore and Ana Alvarez /Legionella Infection/ 10 September 2002[eMedicine] 3. Lynn E Sullivan and David Coleman /Legionellosis/ 11 November 2004[eMedicine] 4. Danae Bixler /Legionella101/Infectious Disease Epidemiology Program 5. Washington C. Winn, Jr /Legionella/15 August 2003 6. Giovanna De Luca,Cristina Ossi, Matteo Moro, and Gabriella Ribera D’Alcalà/Legionella Infection Risk from Domestic Hot Water/March 2003/www.cdc.gov 7. R.Jocienė, V.Jasulaitienė, B.Morkūnas, L.Ašoklienė, R.Budginaitė, R.Zablockis, V.Vedlugienė /Legioneliozes diagnostika,gydymas,epidemiologinė prižiūra ir kontrolė/ Valstybinės visuominės sveikatos priežiūros tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos užkrėčiamų ligų kontrolės ir informacijos centras/2004 8. Romualda Jocienė, Loreta Ašoklienė /Legioneliozė/Užkrėčiamų ligų kontrolės ir profilaktikos centras 9. Alvydas Pavilonis,Aldona Lasiskaitė-Čerkašina,Vytautas Vaičiuvėnas,Laimis Akramas /Medicinos mikrobiologijos pagrindai/Kaunas 2000

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!